Jūs piktinatės, kad politikai ir kitokie sunkiasvoriai vyrai bei moterys – vienoki viešojoje erdvėje, kitokie – privačiame gyvenime.
Jūs širstate be reikalo. Daug kas gyvena dvigubą gyvenimą Lietuvoje, ir dėl to labai nesikremta. Dėl to ir turime tokią Lietuvą, su dvigubu, o gal ir trigubu dugnu.
Ir turėsime dar ilgai, ir joks poligrafas čia mums nepadės. Reikia kažką naujo išgalvoti, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį išlukštenti nelyg saldainį susuktą blizgiame popierėlyje.
Taigi. Tai buvo praėjusį rudenį, prieš užšalant ežerams.
Nuėjau spiningauti. Ežeriukas nedidelis, gal koks hektaras, beje, su dvigubu dugnu, tą pats esu ištyrinėjęs. Spiningu, kurį prieš daugelį metų man padovanojo toks mielas girtuoklis (sakė, man jo jau nereikia, vis tiek gerti nemesiu, tau pravers, ir jis buvo teisus), apmėtau kiekvieną ežerėlio centimetrą. Taigi esant palankiam vėjui ir oro slėgiui neišvengiamai pagaunu bent vieną lydeką. Nuo pusės – iki kilogramo. Bedarbiui tai, patikėkite, labai nemažai.
Šalia to ežerėlio gyvena verslininkas, respektabilus. Bet Nežvejys. Žalio supratimo neturi, kaip tai daroma. Ir jam, suprantama, to nereikia: maxsimose plaukioja visokių rūšių žuvys. Taigi jis myli gamtą, ir ja – išskirtinai – tik grožisi. Dievo priesakas žmonėms gaudyti žuvį vandenyse ir medžioti žvėris giriose ir tokiu būdu išsimaitinti – jam neaktualus.(Atleiskite, kartojuos.)
Taigi aš gaudau, patikėkite, tik dėl šios priežasties. Dabar jau civilizuotai, nes anksčiau, prisipažinsiu, čia įmerkdavau ir tinkliuką, tokį neilgą, gal penkiolikos metrų. Kadangi žuvimi niekada gyvenime neprekiaudavau, man užtekdavo vieno kito karosėlio ant dar senelės paliktos ketaus keptuvėlės pačirškinti.
Bet vienądien mane išsikvietė tas verslininkas. Brakonieriauji, sako. Kažkas, matyt, ilgą liežuvį kyštelėjo. Nuleidžiu jau žilti pradėjusią galvą. Norite tikėkite, norite – ne: man truputį gėda. Gėda dvejopa: viena, kad lyg tai ir brakonieriauju su tuo trumpučiu tinkliuku (nors dėl tam tikrų įsitikinimų tokiu nesijaučiu, bet čia diskutuoti apie tai ne vieta); antra, nors mes beveik vienmečiai, mano batai stovint prieš jį labai jau nepadoriai guminiai, jo – smailianosiai, lakuoti.
Taigi, sako, liaukis, daugiau to nedaryk. Mandagiai pasakė, nepiktai, net kažkaip gailestingai. Ir tinklioką, išdžiovintą, gražiai surištą ir į putplasčio dėžę sudėtą grąžino.
Grįžau į savo dvarelį už puskilometrio, tiksliau, į vėjo kiaurai perpučiamą trobelę, ir vyriškai sau pasakiau: gana.
Pagalvojau: jeigu jau aš esu ne visiškai suįžūlėjęs brakonierius ir subrakonieriautos žuvies nepardavinėju, o tik naudoju savo kukliems poreikiams patenkinti, tai kam gi man ir tas trumpas tinkliokas. Gaudysiu tik spiningu: ir jausiuos oriai, ir gyvastis nuo to nenukentės.
Taigi. Prisirišu žmonos pusbrolio sūnaus padovanotą blizgutę „Kibs” ir šveičiu į patį ežerėlio vidurį. Jo dugną pažįstu ligi skausmo, kadaise čia net nesėkmingai skendau; žinau, kur guli kokia šakelė ar seno luoto nuolauža, kur koks žolių kuokšas ar pagalys kyšo. Todėl ir teturiu tą vieną, man labai brangią blizgutę, nors, tiesą sakant, įstengčiau nupirkti ir dar kelias, bet kam?
„Kibs” lėtai nugrimzta, ir aš pradedu vynioti tvirtą pintą valą. Mėgstu gerus, tvirtus įnagius. Nė iš vietos. Trūkteliu kartą, kitą, ir mane pamažu suima. Nežvejui nesuvokiama panika. Nutrauksiu „Kibs”, liksiu be pietų, be ateities. Surūkau kontrabandinę cigaretę (atleisk, Premjere, šito įpročio dar neatsikračiau – pirkti kontrabandines cigaretes) ir toliau prakaituoju. Beviltiška. Net ašarą spaudžia. Amen.”Kibs” nebėra. Ne-bė-ra.
Stoviu ant liūlančio kranto lyg pamišęs, ir taip krūtinę spaudžia.
Žvelgiu į raibuliuojantį vandenį, liūdžiu. Gailiuosi, kad kažkada čia nepaskendau.
Staiga toj vietoj, kur paniro mano vienintelė „Kibs”, įžiūriu vieną plūdurą, kitą… Štai kur šuo pakastas (tai yra, paskandintas).
Nusiraminu kiek.
Grįšiu, dar kiek aprimsiu ir paskambinsiu (arba nusiųsiu tam smailianosiais batais avinčiam SMS, pigiau bus): brolau, aš jau mečiau gyventi dvigubą gyvenimą, o tu? Linkiu pasveikti. Priklausomybės, žinau iš savo patirties, sunkiai gyja. Beje, dar pridursiu, kai ištrauksi savo tinklaičius, malonėk man grąžinti „Kibs”, turėtų būti įstrigus 55-ajame metre, skaičiuojant nuo kairiojo plūduro. Ačiū, su geriausiais krikščioniškais linkėjimais.
P.S. 1 Tikriausiai pastebėjote, kad šitame trumpame lyriniame rašinėlyje nenaudojau jokių garsių specialistų, nusimanančių apie dvigubus gyvenimus, analizių citatų (matyt, jų ir nežinau, nes gana retokai skaitau protingas knygas, brangios jos, vis pakliūna į rankas koks muilas, kad ir ūkiškas); ir moralo jokio nėra. Tiesiog likus be „Kibs” man truputį gaila ir savęs.
P.S. 2 Žinutę išsiunčiau, dabar jau į pakaušį alsuoja pavasario vėjai, atsakymo nėra.
Vytauto Visocko nuotr.
2012.02.25
