Pradeda atgyti gamta. Netrukus Šv. Velykos. Po Jų Didenybės ims stiebtis iš po žiemos žemės naujos žaliosios vertybės, tinkančios maistui.
Vos tik sniegui nutirpus nerasime dar nei garšvų, nei rūgštynių, nei dilgėlių. Tiesiog nueikite prie upelio ar kanalo. Ten pamatysite besikalančias viksvas. Jos ne kas kitas, kaip liekniniai viksvameldžiai. Tai – puikus maistas. Minkštas baltasis viksvų galas skanus. Ji kaip riešutų skonio. Tai pirmas pavasario maistas. Vaikai labai mėgsta. Iš savo vaikystės drąsiai galiu pasakyti, valgėme su draugais ir tebeesu gyvas…
Rašant šį straipsnį nejučiom nusikėliau vaikystėn, ton nerūpestingon praeitin su visais akcentais, detalėmis ir smulkmenomis, einant rinkti valgymui šių puikių augalų.
Viksvameldis auga šlapiose vietose. Reguliuoja storąją žarną. Turi vanadžio. Reiškia, gali padėti odai, regėjimui, kvėpavimui. Dėl poveikio odai pats patyriau. Tampi tarsi “glotnesnis”. Gal tai įtakojo ir geram iki šiol regėjimui. Bet vis tiek labiausiai malonu ankstyvą pavasarį rasti ką nors valgomo ypač vaikystėje, kai gauni rekomendacijas iš močiučių ar senelių, kurie patys užaugdavo su tokiu ir panašiu maistu – gyvybingu ir natūraliu, turinčiu savitą naudos “šarmą” organizmui…
Šiltuose kraštuose šis augalas auga gaudamas pakankamai šviesos, užauga apie 20 cm aukščio. Tik šešėlyje viksvameldžio ūgliai ištįsta ir švelniai nulinksta žemyn, todėl jis itin dailiai atrodo kabančiame gėliapuodyje kuris gali papuošti ir kambarį. Ištisus metus plonų jo ūglių galuose kraunasi smulkūs varpos pavidalo žiedai.
Šildomoje gyvenamoje patalpoje būtina nuolat drėkinti orą. Jis labai jautrus herbicidams. Viksvameldis puikiai tinka auginti terariumuose arba vandens soduose, tačiau ne visa šio augalo žemė turi būti vandenyje.
Jis puikiai dera su virtais kiaušiniais, trupučiu aukštos kokybės alyvuogių aliejumi ir kitais žalumynais. Galima maišyti su pomidorais, graikiniais riešutais, žuvimi. Paprasčiau tariant, tai jau išrankiųjų virtuvės susigalvojimai ir žmogaus poreikių patenkinimas pagal individualius mitybos poreikius. Be to, jis gerai “skamba” ir su tikru naminiu sviestu bei namine duonele, užgeriant dilgėlių ar mėtų arbata.
APIBENDRINIMAS
Tai augalas, senovėje puikiai atlikęs maisto funkcijas, kuris itin tinka sriuboms ir salotoms gaminti. Tai savito, riešutų skonio žalumynas, be reikalo “nustumtas” į virtuvės “užkampį” dabartiniu laikmečiu. Norint visiško natūralumo, puikiai suvalgomas ir vienas – be jokių priedų.
IŠVADA
Sugebėkime jį sugrąžinti į maisto racioną pagal individualius skonio receptorių poreikius.
Su artėjančiomis Šv. Velykomis !
Straipsnio autorius Andrius Kaveckas yra Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas.
2012.03.17
