Vilija Blinkevičiūtė: konservatorių ir „valstiečių“ lyderiai demonstruoja silpnumą

Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.

 

Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.

 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.

 

Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.

 

 

Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu.

 

Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.

 

 

Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.

 

Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.

 

 

Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.

 

Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.

 

 

Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.

 

 

Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…)

 

Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.

 

Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.

 

Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.

 

 

Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.

 

 

Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.

 

Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.

 

Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.

 

 

Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai. 

 

Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.

 

Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.

 

Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.

 

 

Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.

 

 

Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)

 

Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.

 

 

Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.

 

 

Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.

 

 

Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.

 

 

 

2020.03.01; 03:00