Gyvenome visuotinio melo pasaulyje. Penkiasdešimt metų mums buvo nusikalstamai meluojama. Penkiasdešimt metų mes nusikalstamai melavome. Viską reikėjo perrašyti. Perrašėme: istoriją, politiką, kultūrą…
Ar dabar melo mažiau? Na žinote! To jau perdaug! Argi jūs nematote, kad dabar nėra draudžiamų temų, drąsiai galite sakyti ir rašyti tiesą!? Gyvename laisvoje Lietuvoje ir šio gyvenimo negalima net palyginti su sovietmečiu! Tūlas patriotas tikriausiai maždaug tokiais žodžiais reaguos į mano klausimą: ar dabar melo mažiau?
O aš manau, kad ir dabar gyvename visuotinio melo pasaulyje. Ir dabar dar kartą bandoma perrašyti istorija. Mums tenka skaityti jau trečią ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos variantą. Taip buvo visada, taip visada ir bus, deja.
Meluoja visi. Ne tik valstybė valstybei, ne tik istorikai ir politikai, ne tik vyrai žmonoms, žmonos vyrams… Atsirado nauja melo rūšis, kurios sovietmečiu nebuvo, kuri atėjo iš išsvajotųjų Vakarų su prekių gausa – tai reklama. Reklamoje meluojama be saiko, peržengiant visas sveiko proto, padorumo ribas. Meluojama be jokios atsakomybės, be pagarbos sau ir savo artimui. Šis melas nėra mirtinai pavojingas (kas be ko – pasitaiko ir reklamos aukų), bet labai įkyrus, bukinantis protą ir jausmus.
Nauja melo rūšimi galima vadinti partijų, pavienių asmenų pažadus rinkėjams. Ši melo rūšis žymai pavojingesnė už reklaminį melą, nes labiau susijusi su visos valstybės, visuomenės, tautos interesais. Šis melas pajėgus išvaryti iš gimtųjų namų trečdalį tautos, kitą didelę jos dalį paverčiant elgetomis, alkoholikais ir narkomanais. Dėl pastarųjų aukų kaltas ir reklaminis, ir politinis melas.
Partijų melas labai pavojingas moterims: jos tiesiog nustoja gimdyti vaikus, o tai reiškia, kad nedidelė tauta po kelių dešimtmečių išmirs. Partijų melas labai naudingas valstybei, kurios priklausomybėje buvome penkis dešimtmečius: jai nereikės tankų, sugrįš ji į per amžius išsvajotą šalį parlamentiniu keliu per tuos, kurie niekada nebuvo išėję, kuriuos pavyko ir pavyks nupirkti. Partijų melas labai naudingas globalistams, tautybę keičiantiems į pilietybę, susidariusį darbo jėgos vakuumą užpildant aukštos kvalifikacijos specialistais iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos. Partijų melas krauna turtus milijonieriams, į valdžią plūstantiems šimtais: kad niekada nebūtų įvesti progresiniai mokesčiai, kurie jiems nenaudingi.
Partijų melas – specifinis melas. Tai pažadai, kurių nė neketinama įgyvendinti arba jų neįmanoma įgyvendinti. Vieni žada minimalų atlyginimą 1000 Lt., kiti – 1509 Lt., treti 1800 Lt. Kas daugiau? Tiems, kurie norėtų dirbti žemę ar statyti joje būstą, siūloma duoti po valstybinės žemės sklypą – nemokamai, bet be teisės perleisti kitiems…
Partijų, trokštančių valdyti, vaizduotė labai laki, jeigu ji nebūtų pavojinga, galėtumėm smagiai pasijuokti. Bet juokas neima, jeigu tau bent kiek rūpi tautos likimas. Valstybės likimas man didelės baimės nekelia, nes valstybė nežlugs: Lietuvoje – pasakiškai gražioje šalyje – visada atsiras norinčių gyventi. Ir ne tik iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos.
O štai lietuvių tautos reikalai žymiai prastesni. Ir skaudžiausia, kad į valdžią galinčios patekti partijos net nemeluoja pasirūpinti lietuvių tautos likimu: ši tema joms visiškai svetima arba nenaudinga. Nesakau, kad šitame melo sąvartyne nėra perliukų, aukso, gintaro grynuolių, Yra, bet rask juos, atskirk, pastebėk, užgožtus, aplipusius netikrais pažadais!
Iš šimtų stebukladarių, man regis, netikėtai išsiskyrė televizijos žurnalistas Algimantas Čekuolis. Ne vienerius metus jis labai paprastai, suprantamai, vaizdžiai aiškina sudėtingiausius geopolitinius religinius, kultūrinius, socialinius reiškinius, drąsiai neria į mokslo pasaulio, medicinos gelmes, pranašauja žmonijos, civilizacijų, tautų ateitį…
Paprastai, suprantamai, vaizdžiai, bet ar teisingai? Ne taip lengva patikrinti, kokių pasekmių planetai turės šiltnamio efektas, kuo baigsis krikščioniškosios ir musulmoniškosios civilizacijų konfliktas, pagaliau – statyti ar nestatyti Lietuvoje naują atominę elektrinę?
Dėl pastarojo galvosūkio žurnalistas, priešingai nei didžioji Lietuvos visuomenės dalis, nesivargina, jam viskas taip paprasta! Kokios čia gali būti abejonės: taigi mokesčių mokėtojams ta elektrinė nieko nekainuos, dar daugiau – kasmet ji valstybės biudžetą papildys penkiais šimtais milijonų litų, o joje pagaminama elektra kainuos tik 18 centų už kilovatvalandę!
Ir jūs dar abejojate – statyti ar nestatyti? Ne, jeigu taip būtų iš tiesų – mes nė kiek neabejotume. Tik kam tada reikia referendumo? Nejaugi atsirastų bent vienas pilietis, kuris nenorėtų priimti milijardus kainuojančios dovanos! Bijote, kad elektrinė gali sprogti ir pražudyti visą Lietuvą? Na ką jūs! Ta kompanija jau pastatė net keturias tokias elektrines, ir nė viena nesprogo.
Aš suprasčiau, jeigu Čekuolis eitų į rinkimus: visi valdžios ištroškę meluoja ir žada aukso kalnus. Bet juk Čekuolis į rinkimus neina. Toks labai sudėtingo, Lietuvai likiminio žingsnio supaprastinimas – labai prastas politinės reklamos pavyzdys. Nusikalstamai prastas. Žymiai daugiau, nei žurnalistinės etikos nepaisymas. Viskam turėtų būti saikas ir ribos. Šis pavyzdys parodo, koks tiesiog užgaulus valdžios požiūris į būsimą rinkėją – kaip į avių bandą: kur populiarusis Čekuolis veda, ten ji ir eis. Labai prašauta pro šalį. Kilo skandalas, ir rinkėjai, referendumo dalyviai, pasielgs veikiausiai priešingai, nei norėtų užsakomosios reklamos vykdytojas.
Pasitaiko, kad žmogus vienu kokiu netinkamu poelgiu sumenkina visus savo nuopelnus. Ir dar už dyką! Kam to reikėjo? Melo ir pažadų banga spalio vidury nuslūgs, ir liks tik nusivylimas, kaip jau ne kartą yra atsitikę.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.10.03
