Apie Norvegijos žudiką Andersą Beringą Breiviką šiandien jau prirašyta šimtai straipsnių. Analitinių, probleminių, gilių. Kas portalui Slaptai.lt atrodo svarbiausia?
“The New York Times”, “Komersant” skelbia publikacijas, kaip Rusijos premjero Vladimiro Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas skuba atsiriboti nuo vienišiaus teroristo A.Breiviko maždaug 1500 puslapių dydžio manifesto. Pasirodo, savo žiaurumu, ciniškumu visą pasaulį sukrėtęs malonių veido bruožų ir tyrų mėlynų akių norvegas žavėjosi Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Ne tik žavėjosi, bet ir laikė jį “teisingu, ryžtingu, pagarbos vertu lyderiu”. Tiesa, politikui V.Putinui adresuoti A.Breiviko pagyrimai – su kai kuriomis išlygomis. A.Breivikas neatmetė varianto, kad V.Putinas gali tapti ir “mirtinu jų priešu”.
Ir vis dėlto sutikite: detalė įdomi. A.Breivikas ragina Europoje kurti organizacijas, savo struktūra, ideologija ir ketinimais labai panašias į Rusijos “Naši”. Pakliuvęs į keblią situaciją V.Putino spaudos sekretorius laikraščiui “Komersant” buvo priverstas įrodinėti, jog tarp A.Breiviko ir V.Putino nėra nieko bendro. Spaudos sekretoriaus tvirtinimu, į A.Breiviko kalbas neverta kreipti jokio dėmesio. “Tai – išprotėjusio žmogaus kliedesiai”.
O proputiniška jėga laikomi “Naši” tvirtina pirmą kartą apie A.Breiviko pagyrimus išgirdę tik po nelaimės Norvegijoje. Todėl “Naši” negalį paaiškinti, kodėl jais žavėjosi skerdynes Osle surengęs vienišius teroristas A.Breivikas. Pasak “Naši” organizacijos veikla besidominčių analitikų, ši rusiška jėga savo programa bent šiuo metu labiau primena ne nacionalistinį, fašistinį judėjimą, kiek buvusią komjaunimo organizaciją, kuriai privalu remti valstybines struktūras ir savo partinius bosus.
Vokiškas “Sueddeutsche Zeitung” skelbia interviu su slaptuoju agentu, jau 25-erius metus infiltruotu į kraštutines dešiniąsias organizacijas. Riku Itonu pavadintas agentas pastebi, jog šiandien teroristais – žudikais tampa ne organizacijoms ar judėjimams priklausantys asmenys, o būtent tie, kurie veikia kaip vienišiai. Pasak slaptojo agento, ši detalė – labai svarbi. Mat būsimąjį žudiką maniaką, priklausantį tegul ir nedidelei organizacijai, lengviau išaiškinti bei suimti. Tuo tarpu niekur nepritampantis, draugų, šeimos neturintis asmuo – kietas riešutas slaptosioms tarnyboms. A.Breivikas priskirtinas būtent vienišių kategorijai: nepriklausė nei organizacijoms, neturėjo nei draugų, nei šeimos.
Kaip derėtų vertinti A.Breiviko teiginius apie islamizacijos keliamus pavojus? Ar verta žavėtis kadaise vykusia Tamplierių ordino kova su musulmonais? Taip, A.Breivikas skambino pavojaus varpais, esą musulmonai kelia didelį pavojų Europai. Be abejo, antiislamiška panika – realus dalykas. Ji kilo po tragiškos Rusgsėjo 11-osios. Europa iki šiol jaučia baimę, kad gali kas nors vėl panašaus nutikti. Todėl kai pasirodė pirmieji pranešimai apie įvykius Norvegijoje, daug kas nesusimąstydamas iš pradžių įtarė, jog čia būtent musulmonai keršija norvegams už paramą Amerikai kariaujant Afganistane. Slaptasis agentas pripažįsta: tuoj po nelaimės Norvegijos sostinėje Osle prabilta būtent apie islamiškąjį pėdsaką, kurio, pasirodo, iš tiesų nebuvo nė kvapo.
“Spiegel Online” pastebi, jog vienpusiškas įtarumas, esą pavojų gali kelti tik musulmonų tikėjimo žmonės, trukdo pastebėti tikruosius pavojus, kylančius po Rugsėjo 11-osios teroro akto. Antiislamiškos baimės akys didelės. Musulmonų bijantys svarsto maždaug taip: Niujorkas neteko net dviejų savo dangoraižių, ir kas sugebėjo sugriauti Niujorko dangoraižius, pajėgus padaryti bet ką – net ir dar didesnį nusikaltimą. Čia alyvos į ugnį įpylė ir tie, kurie Skandinavijoje paišė pranašo Mahomedo karikatūras, puikiai žinodami, kad šitokiu elgesiu įžeis Islamo religiją išpažįstančiųjų religinius jausmus.
Karikatūrų skelbimas byloja, jog Skandinavija spaudos laisvę laiko viena iš didžiausių vertybių. Ši nuostata reiškia, kad, pavyzdžiui, danai laisvi šaipytis ir iš pranašo Mahomedo. Bet šį klausimą galima apversti aukštyn kojomis. Spaudos laisvė reiškia, kad norvegai ar danai gali šaipytis ir iš savo motinos ar senelės. Bet tie, kurie paišė Mahomedą pajuokiančius piešinius, kažkodėl nepaišo savo gimdytojų karikatūrų. Jie supranta, kad tai būtų mažų mažiausiai nekorektiška, nors ir neprieštarauja spaudos laisvės idėjoms. Todėl ar danams nederėjo personažų karikatūroms paieškoti kur nors kitur, tik ne Islamo religijoje?
Europa bijo musulmonų nė nesusimąstydama, jog dauguma musulmonų nėra jų priešai. Europa taip pat nesuvokia arba nenori suvokti, kad šiandien, įskaitant ir Rugsėjo 11-ąją, ir visus sprogimus Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, nuo teroro aktų labiausiai kenčia ne krikščionys, bet musulmonai. Per paskutiniuosius metus Europos Sąjungos teritorijoje nugriaudėjo 249 teroristiniai sprogimai. Ir tik tris iš jų sukėlė islamistai. Taigi norėdami pažaboti terorizmą, pirmiausiai privalome išsiaiškinti, kokios priežastys jį sukelia.
A.Breivikas yra pareiškęs, jog savo žiauriu elgesiu jis norėjo perspėti Europą, nepakankamai besiginančią nuo Islamo įsiveržimo. Beje, visi ekspertai pripažįsta, jog toks A.Breiviko elgesys – išskirtinis. A.Breivikas tvirtina, jog musulmonų atėjimas kelia didelę grėsmę jo šaliai. Bet sąmoningai žudė ne musulmonus, neva keliančius Norvegijai pavojų, bet savus, norvegus, nepakankamai, jo manymu, besipriešinančius musulmonų invazijai. Ši taktika – naujoviška: “mušk ne stiprius priešus, o savus, kam šie per menkai priešinasi”.
Žodžiu, A.Breivikas buvo įsitikinęs, jog Norvegijos Darbo partija išdavė norvegų interesus. Jis skelbė Kryžiaus žygį prieš musulmonus. Nors musulmonų Norvegijoje tėra vos keturi procentai.
Įdomu ir tai, kad A.Breivikas piktinosi Norvegijos Vyriausybe, kam ši per daug remia palestiniečius ir per mažai gina Izraelio interesus. Kai kurie laikraščiai pastebi, jog Europos islamizacija – gal ir mitas, neparemtas jokiais konkrečiais faktais. Tačiau A.Breiviko teroro aktai – baisi realybė. Ir ideologija, kuria A.Breivikas vadovaujasi, egzistuoja Europoje. Egzistuoja visiškai teisėtais pagrindais. Dešinysis radikalizmas atbaido žmones. Bet visuomet atsiras keli procentai tokių, kurie žavėsis dešiniuoju radikalizmu.
Ypač atsiras vienišių, kurie rems dešiniuosius radikalus. Rems būtent kruvinomis priemonėmis, o ne diskusijomis. Šiuo atveju labai svarbu, kokius veikimo metodus išpažįsta dešinieji radikalai. Viešuose debatuose įrodinėti, esą norvegų tauta degraduoja, nes į šalį privažiavo per daug imigrantų, spaudos puslapiuose kritikuoti Islamą, diskusijų laidose žodžiais ginti Izraelį ar straipsniuose propaguoti konservatyvias krikščioniškas tradicijas, – viena. O savo idėjų įgyvendinimo siekti šaudant į beginklius vaikus – visai kas kita.
Po Oslo tragedijos Europoje kilo rimtos diskusijos apie Europos ateitį. Žinoma, nereikia pamiršti galimybės, jog norvegas A.Breivikas – viso labo ligonis, ir visi jo teiginiai bei versijos tėra pamišėlio svaičiojimai. Tačiau skerdiko A.Breiviko teroro aktai išryškino kai kuriuos rimtus prieštaravimus Europos Sąjungos šalyse. Tie prieštaravimai yra realūs, konkretūs. Ir jų tikriausiai tik daugės, bet ne mažės. Apie Europos skaudulius būtina prabilti kuo atviriau ir nuoširdžiau. Tik atvirai kalbant įmanoma surasti išeitį. Deja, realybė tokia, kad Europoje per pastaruosius kelis dešimtmečius tautiškumas ir nacionalumas buvo dirbtinai, ciniškai, klastingai slopinami iškeliant į pirmąją vietą sunkiai suvokiamą pilietiškumo sąvoką. Būtent dirbtinas pilietiškumo propagavimas, nustumaint į šalį nacionalumo svarbą, šiandien ir kelia rimtas trintis. Slopintas tautiškumas ir ignoruotas nacionalumas veržiasi į paviršių, ieško savo nišos.
Nuotraukoje: norvegas Andersas Beringas Breivikas, surengęs Osle negirdėto žiaurumo teroro aktą.
2011.07.28
