Apie lietuviškosios žiniasklaidos ypatumus, internetinius portalus, Tėvynės Sąjungos – krikščionių demokratų klaidas, Lietuvos santykius su Rusija ir išpuolius prieš krikščionybę su “IQ” žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru LAUČIUMI kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Jūsų vadovaujamo žurnalo “IQ” gerbėjumi tapau ne taip seniai. Užtat dabar stengiuosi nepražiopsoti nė vieno numerio. Tiesa, pirmą kartą šis leidinys į rankas pateko atsitiktinai, vos ne per prievartą. Mat esu šioks toks skeptikas. Kioskuose laikraščių ir žurnalų – didelė gausa. Bet turinys dažnokai labai panašus. Vieni nuo kitų nusirašinėja, ir tiek. Tačiau žurnale “IQ” radau aktualios ir, svarbiausia, originalios medžiagos. Tad būtų įdomu išgirsti, kokių tikslų Lietuvoje turi šis žurnalas? Tiksliau tariant, kokią nišą, kokią auditoriją stengiatės užkariauti?
Mums nereikia kariauti dėl nišos ir auditorijos: aplinkui matyti veikiau intelektualios žurnalistikos trūkumas nei perteklius. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, didelė periodikos dalis Lietuvoje orientuojasi į skaitytoją, kuris tingi, nemėgsta, nemoka ar neturi laiko skaityti. Spausdintas žodis vis dažniau pateikiamas taip, kad jo vartojimas – „vartojimo“ sąvoka geriausiai nusako procesą – būtų panašesnis į ledų porcijos sulaižymą nei skaitymą. Ar esama Lietuvoje skaitymo kultūros, kuri keltų kartelę spausdintam žodžiui? Mes manome, kad skaitymo kultūra nemiršta, gerbiame skaitytoją, kuris padeda jai išlikti ir todėl keliame sau kartelę. Mūsų tikslas – rašyti žmonėms, kurie mėgsta ir moka skaityti. Stengiamės profesionaliai teikti informaciją, atskiriančią tikrąsias vertybes nuo miražo. Stengiamės ieškoti tiesos ir ją drąsiai sakyti. Norime padėti skaitytojui geriau suvokti giluminius procesus bei reiškinius.
Šiandieninę Lietuvos spaudą daug kas kritikuoja, esą mūsų laikraščių, žurnalų puslapiuose trūksta analitinio, tiriamojo pobūdžio publikacijų. Sutinku, tiriamosios žiniasklaidos ne tiek jau daug belikę. Tačiau kritikai dažnai pamiršta, jog tiriamoji žiniasklaida – labai brangus malonumas, reikalaujantis, be kita ko, dar ir daug laiko. Tad kai kurie leidiniai tiesiog finansiškai nepajėgia atlikti išsamių žurnalistinių tyrimų: trūksta pinigų ir komandiruotėms, ir solidiems honorarams. Todėl ir eina lengviausiu keliu: iš viešos informacinės erdvės griebia pačią įdomiausią informaciją, šiek tiek perdirba ir skelbia kaip savą. Ar Lietuvai, kuri teturi negausų skaitytojų būrį, įmanoma turėti daug tiriamojo pobūdžio leidinių?
Neįmanoma. Analitinės publikacijos nėra populiarus žanras. Jų reikia tik labai nedidelei visuomenės daliai. O kai ir visuomenė negausi – tik trys milijonai, – tikėtis analitinių leidinių gausos tikrai neverta.
Būtų įdomu sužinoti, kaip Jūs vertinate internetinę žiniasklaidą? Kas yra šiandieniniai internetiniai portalai – popierinių leidinių konkurentai ar partneriai? Teko skaityti žiniasklaidos analitikų nuomonių, girdi, rinkoje išsilaikys tik tie popieriniai leidiniai, kurie tuo pačiu turės savo stiprius internetinius puslapius.
Naujienų portalai yra dienraščių, bet ne žurnalų konkurentai. Interneto era išties meta iššūkį dienraščiams, tačiau nereiktų skubėti jų nurašyti kaip atgyvenos. Antai kad ir atsiradus televizijai, radijas, kuriam buvo pranašaujama mirtis, neišnyko, susirado savo nišą ir tebegyvuoja. Interneto žiniasklaida gerokai pastūmė, bet neišstūmė spausdinto žodžio. Smarkiausiai dėl išlikimo teks pakovoti spausdintiems dienraščiams. Tačiau ir televizijos, ir interneto atėjimas pirmiausia padidino žiniasklaidos priemonių įvairovę, suteikė informacijos vartotojui didesnį pasirinkimą ir jį „susluoksniavo“. Masiškiausias, jei taip vadintume, vartotojas labiau pasidavė televizijos apžavams. Internetas savo ruožtu mėgina aprėpti visas grupes ir sluoksnius. Ar ateis tokie laikai, kai žmonės nebenorės skaityti popierinių leidinių ir visos informacijos ieškos tik tarp ekranų – televizoriaus ir kompiuterio? Artimiausius kelerius metus ar net keliolika metų Lietuvoje taip tikrai nebus. Dėl tolesnės ateities sunku spėlioti. Popierius vis dėlto turi tam tikro žavesio. Jis vis dar traukia ir solidžios žiniasklaidos gerbėjus, ir pramoginių bei bulvarinių skaitalų mėgėjus.
Populiariose televizijos ir radijo diskusijose – Jūs dažnas svečias. Tad Jūsų pastabų apie šiandieninę Lietuvos vidaus bei užsienio politiką esu ne sykį girdėjęs. Ir vis dėlto norėčiau, kad įvardintumėte, kokie, Jūsų manymu, pagrindiniai konservatorių – krikščionių demokratų pasiekimai bei klaidos.
Pagrindiniai Tėvynės sąjungos pasiekimai – Lietuvos kelyje į NATO ir ES. Tėvynės sąjunga nuosekliausiai iš visų Lietuvos politinių jėgų grindė ir gynė euroatlantinės integracijos kryptį. Ši partija suteikė Lietuvos užsienio politikai stuburą, kurio nesulaužė nei apie Lietuvos neutralumo viziją dar 2000 m. viešai postringavę socialdemokratų lyderiai, nei prieš NATO burnoję „naujosios politikos“ proto bokštai, nei prie užsienio politikos vairo stoję KGB rezervininkai. Tėvynės sąjungos principingumas JAV ginamų demokratijos vertybių ir Rusijos imperinio cinizmo sankirtose leido mums išlikti oriems ir neišdavusiems 1990 m. Kovo 11-osios idealų. Didžiausią Tėvynės sąjungos klaidą padarė dabartiniai jos vadovai, nusprendę burti aplink save ne politiniais gebėjimais, principingumu, protu ir drąsa pasižyminčius žmones, bet apsukruolius, lengvai valdomus keistuolius ir jaunus bei senus prisitaikėlius.
Kaip Lietuvai šiandien derėtų konstruoti savo santykius su Rusija? Lietuvai derėtų tapti lankstesne, kietesne, pragmatiškesne?
Svarbiausia – nepamiršti, kuo skiriasi laisvė nuo nelaisvės, demokratija nuo despotijos. Jei dešra taps svarbesnė už laisvę, mes nedaug kuo besiskirsime nuo dabartinės Rusijos visuomenės. Tuomet nebus didelio skirtumo, ar mūsų politika Rusijos atžvilgiu bus kietesnė, ar lankstesnė. Pirmiausia reikia būti tvirtiems vertybiškai: užsienio politikos laikysenos – tai tik įrankiai ir technikos. Reikia ugdyti jaunuomenę, o ne vien mokyti ją amato ir paskui graudžiai moti ranka, kai ji emigruoja. Jei jauni žmonės skaitys Johno Tolkieno „Žiedų valdovą“ ir žinos, kur yra Mordoras bei ko iš jo galima laukti, tai santykiai su Rusija, tikėtina, nepraras vertybinio susivokimo dėmens.
Šiuo metu bendradarbiauju su laikraščiu “XXI amžius”, kuris yra ne tik visuomenės, politikos, bet ir krikščioniškosios minties leidinys. Todėl atidžiau ėmiau žvelgti į spaudos išpuolius prieš Bažnyčią, krikščionybę. Man regis, viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau ir daugiau Bažnyčią pašiepti, sumenkinti, pažeminti bandančių filmų, straipsnių, knygų. Omenyje turiu na kad ir populiarųjį filmą “Da Vinči kodas”. Pats savo akimis regėjau, kaip “Akropolyje” į jį plūdo minios jaunų žmonių. Bažnyčia, mano manymu, nesugeba, nemoka apsiginti nuo tokių išpuolių. Pavyzdžiui, nesugeba sukurti populiaraus nuotykinio filmo apie Bažnyčią, kuris atsvertų arba bent jau sumažintų “Da Vinči kodo” įtaką. Šitaip sakydamas nemanau, kad filmo kūryba turėtų užsiimti kardinolai, vyskupai. Ne, šitaip nemanau. Bet Bažnyčia turėtų, mano supratimu, ieškoti žurnalistų, režisierių, kurie galėtų ir norėtų imtis tokios misijos. Teigdamas tokias mintis aš kaip pavyzdį turiu musulmonų tikėjimo žmones. Jie – žymiai religingesni, jie labiau saugo savo religiją.
Nelinkėčiau katalikams tapti panašiems į musulmonus. O išpuoliai prieš Bažnyčią yra tik dalis reiškinio, kurio esmė – moralinių ir intelektinių autoritetų niekinimas, vertybių hierarchijos užmarštis, barbarybės antplūdis. Visa tai šiandien išgyvename, ir nežinia, kuo tai baigsis Vakarų civilizacijai. Galbūt Jeruzalės ir Atėnų klotų Vakarų civilizacijos pamatų apginti nebeįmanoma, galbūt jų gynimo reikalas – pralaimėtas. Jei taip, vadinasi, reikia kovoti už pralaimėtą reikalą. Kaip tai daryti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Nuotraukoje: “IQ” žurnalo vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius.
2010.09.17
