Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia žurnalo “The New Times” vyriausiosios redaktorės Jevgenijos Albac interviu, duotą RTVi laidos “Osoboje mnenije” žurnalistei Olgai Byčkovai.
Žymi Rusijos žurnalistė ir publicistė Jevgenija Albac dalinasi savo nuomone apie Rusijos užsienio ir vidaus politiką, kurią geležine ranka kryptingai įgyvendina būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. J.Albac prognozės – niūrios. Kremlius stumia Rusiją tuo keliu, kuriuo Rusijai nederėtų žingsniuoti. Taip pat – ir santykiuose su Kinija bei Amerika. J.Albac neigiamai vertina ir Euroazijos projektą, primena, kokia žiauri buvo stagnacija Leonido Brežnevo laikais. Skelbiame sutrumpintą pokalbio variantą.
Olga Byčkova.
Pokalbį pradėsime nuo ukrainietiškos temos. Štai Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pareiškė nesuprantąs, už ką septyneriems metams į kalėjimą pasodinta buvusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko. Ar tikrai nesupranta, ar tik apsimeta, kad nesupranta? O Jūs suprantate, už ką į kalėjimą pasodinta buvusi oranžinės Ukrainos revoliucijos lyderė?
Jevgenija Albac.
Čia įžvelgiu labai svarbią detalę. Ukrainos teismas, kuris teisė J.Timošenko, neįžvelgė buvusios Ukrainos ministrės pirmininkės asmeninio suinteresuotumo. Teismas nustatė, kad J.Timošenko viršijo savo kaip pareigūnės įgaliojimus. Be to, teismo medžiagoje esama labai keistų dokumentų. Pavyzdžiui, ten rasite apklausos protokolą, surašytą 2011 metų balandžio 31-ąją. Balandžio mėnuo, kiek man žinoma, teturi trisdešimt dienų. Kitas apklausos protokolas surašytas 2011 metų gruodžio 18-ąją. Nors iki tos datos – dar keli mėnesiai. Tiesiog gruodžio 18-osios dar būtina sulaukti.
Olga Byčkova.
Gal tai paprasčiausia korektūros klaida?
Jevgenija Albac.
Klaida – tai klaida. Bet ji padaryta ne kur nors laikraštyje, o teisme. Man asmeniškai įdomiausia, kad šių metų spalio 24-ąją Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas buvo susitikęs su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovičiumi. Ir, kaip galima spręsti iš parodytų televizijos vaizdų, kuriuos mums demonstravo valstybės kontroliuojami TV kanalai, susitikimas įvyko labai draugiškai. Todėl man knieti paklausti: nejaugi spalio 24-osios susitikime neaptartos problemos, susijusios su J.Timošenkos teismu? Be abejo, ši tema buvo narpliojama. Kaip gi be jos. Neabejoju ir dėl to, kad V.Janukovičius tądien informavo V.Putiną, kad buvusi Ukrainos premjerė tikrai bus nuteista ir gaus būtent septynerių metų nelaisvės atėmimo bausmę.
Įsidėmėkime. J.Timošenka kaltinama tuo, kad pamynė nacionalinius Ukrainos interesus, pasirašydama sutartį su Rusija. Toje sutartyje pagrindinis teiginys šis: nuo 2010 metų sausio mėnesį Ukraina moka Rusijai už jos dujas po 450 JAV dolerių. Ši sutartis pasirašyta tuoj po vadinamojo Ukrainos – Rusijos dujų karo. Vienas iš pagrindinių žaidėjų čia buvo premjeras V.Putinas.
Olga Byčkovas.
Tas pats V.Putinas.
Jevgenija Albac.
Tas pats V.Putinas. Taigi turiu klausimą. Kaip teismas gali priimti sprendimą, kad J.Timošenko viršijo savo įgaliojimus, pasirašydama dujų sutartis su V.Putinu, jei nei žodžiu, nei raštu nebuvo apklaustas kitas svarbus Ukrainos interesus pamynusios sutarties pasirašymo iniciatorius – V.Putinas.
Dabar apie tai, kuo visa tai gali baigtis. Akivaizdu, kad pačiam Ukrainos prezidentui V.Janukovičiui skandalas dėl J.Timošenkos bylos labai nemalonus, ir jis desperatiškai įrodinėja, esą asmeniškai čia nieko dėtas.
Kitais metais Ukrainoje – rinkimai. Mes puikiai žinome, kad Ukraina maždaug per pusę pasidalinusi į Timošenkos ir Janukovičiaus gerbėjus. Oranžinės revoliucijos lyderė nuteista ne tik kalėti, bet jai net uždrausta trejetą metų užimti bet kokius valstybinius postus. Šis draudimas viską ir paaiškina. Pagrindinė V.Janukovičiaus užduotis – neleisti J.Timošenko dalyvauti būsimuosiuose rinkimuose.
Olga Byčkova.
Ar tai reiškia, kad nuteistosios kokiu nors būdu bus pasigailėta, kitaip tariant, jai neteks sėdėti kalėjime visų septynerių metų, tačiau draudimas dalyvauti politikoje galios?
Jevgenija Albac.
Ukrainos parlamente jau svarstomos pataisos, kurios 35-ąjį straipsnį kardinaliai pakoreguos. Remiantis naujuoju variantu, asmenys, baudžiami pagal šį straipsnį, daugiau nebus baudžiami laisvės atėmimo bausmėmis. Beje, kol kas mes vis dar spėliojame, svarstome, ar bus būtent taip, kaip manome. Tačiau man akivaizdu, jog bausmė J.Timošenko buvo neabejotinai suderinta su Kremliumi, ir Kremlius pritaria V.Janukovičiaus užmačioms eliminuoti iš būsimųjų rinkimų buvusią premjerę.
Olga Byčkova.
Tačiau J.Timošenkos problema turėtų jaudinti V.Putiną. Nepaisant visų oficialių pareiškimų V.Putinas tikriausiai irgi jaučiasi pakliuvęs į dviprasmišką situaciją.
Jevgenija Albac.
Su V.Putinu nesu asmeniškai pažįstama, tačiau apie jį kalbama kaip apie ciniką, kuriam nusispjauti, ką apie jį kalba Vakaruose. Todėl jam nė motais ir tai, kaip jį vertina vienoje iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Vladimiras Vladimirovičius suinteresuotas, kad Ukrainoje nebūtų realių rinkimų, kur rungiasi bent jau du maždaug lygiaverčiai oponentai. Panašu, kad, pašalinus J.Timošenko tikrų konkurencingų rinkimų Ukrainoje išties nebus. Štai ir visa problema.
Olga Byčkova.
Tai byloja, kad V.Janukovičius šalina savo konkurentus maždaug taip pat, kaip kadaise juos šalino V.Putinas?
Jevgenija Albac.
Manau, kad sprendimas išvalyti politinę Ukrainos areną nuo potencialių konkurentų – ne atsitiktinis. Čia gautas Kremliaus leidimas. Diktatoriškai besielgiančiam V.Putinui kur kas lengviau ir patogiau bendrauti ne su demokratiniu, o autoritariniu keliu išrinktu Ukrainos prezidentu. Lengviau vienam kitą suprasti. Lengviau vienam su kitu susitarti. Perfrazuojant Mansurą Olsoną, visuomet lengviau susitarti su vienu banditu nei su keliais. Neturėkime iliuzijų: jie abu labu tokie.
Žodžiu, V.Putinas sėkmingai įgyvendina Euroazijos idėją, plėsdamas teritoriją, kuri priklausytų nuo Kremliaus. Naujasis Euroazijos darinys nebus SSRS imperijos kopija, tačiau turės bendrų bruožų. Pavyzdžiui, antiamerikietiškas nuotaikas. Ir Leonido Brežnevo laikais tvyrojusią politinę ramybę kaip lavoninėje. V.Putino spaudos centro vadovas labai skandalingai tvirtino, esą L.Brežnevo laikais būta sėkmingos žemės ūkio politikos. Pasakysiu priešingai. L.Brežnevo laikais nebuvo jokios žemės ūkio politikos. Štai tik keli duomenys. 1970-aisiais metais darbo našumas SSRS žemės ūkio srityje buvo du kartus mažesnis nei JAV ar Vakarų Europoje. 1989-aisiais šis skirtumas dar labiau padidėjo.
1980-aisiais metais, tai yra praėjus 16-ai metų po L.Brežnevo valdymo, SSRS tapo valstybe, kuri daugiausiai importuodavo grūdų. Daugiausiai. Tapome absoliučiu lyderiu. Tai rodo, kad Sovietų Sąjunga buvo absoliučiai nepajėgi savęs aprūpinti grūdais. Šitų skaičių negalima pamiršti. Kadangi pastebiu, kaip šiandien bandoma idealizuoti brežneviškos stagnacijos metus. Stagnacija buvo žiauri.
Olga Byčkova.
Pateikite du pačius skandalingiausius faktus.
Jevgenija Albac.
Mielai. Nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų Sovietų Sąjunga žemės ūkio produktų visąlaik pirkdavo daugiau nei parduodavo. Ir tai – siaubingi skaičiai. Mes tais laikais pirkdavome milijonais tonų daugiau, nei parduodavome. Žodžiu, žemės ūkio sferose SSRS darinys buvo absoliučiai priklausomas nuo aplinkinio pasaulio. Todėl šventvagiška kalbėti, jog L.Brežnevo valdymo metais buvo kuriamas pamatas šiandieninei žemės ūkio politikai. Nieko panašaus. Atvirkščiai. L.Brežnevo laikais tas pagrindas buvo griaunamas, naikinamas. Žinoma, pirmuosius naikinimo žingsnius žengė Josifas Stalinas su savo kolektyvizacija. Nikitos Chruščiovo laikais buvo bandoma bent kiek pataisyti padėtį. Sakykim, valstiečiams buvo išduoti pasai, ir jie jau galėjo išvykti iš savo gimtojo kaimo į gretimą miestą. Žodžiu, jau nebebuvo sovietinės baudžiavos įkaitais nuo galvos iki kojų. Įgijo bent menkutę teisę – keliauti po SSRS teritoriją.
Liūdnai pagarsėjusioje L.Brežnevo epochoje mes pirmavome tik karinės pramonės srityje. Naikintuvų mes gaminome 1,5 karto daugiau nei JAV, tankų – 2,3 karto daugiau nei JAV, atominių povandeninių laivų – 3 kartus daugiau nei JAV, šarvuočių – 87 kartus daugiau nei JAV, tarpžemyninių balistinių raketų – 15 kartų daugiau nei JAV, patrankų – 12,5 kartų daugiau nei JAV.
Tais niūriais brežneviniais laikais sveikatos apsaugai Kremlius skirdavo vos 4 proc. nuo BVP. Iš tų keturių procentų du procentai keliaudavo sovietinės nomenklatūros ligoninėms, į kurias paprastas mirtingasis negalėjo patekti. Tose ligoninėse gydėsi vien 60 tūkst. sovietinės nomenklatūros atstovų. Vaikų mirtingumas valdant L.Brežnevui pas mus buvo vienas iš aukščiausių pasaulyje. Kur kas didesnis nei kai kuriose atsilikusiose Afrikos šalyse.
Apie tai kalbu todėl, kad visai neseniai buvo priverstas pasitraukti finansų ministras Alėksėjus Kudrinas. Jis išdrįso paprieštarauti prezidentui Dmitrijui Medvedevui, jog neprotinga šiais laikais ženkliai didinti lėšas karinėms reikmėms ir mažinti išlaidas sveikatos apsaugai bei švietimui. Žodžiu, mes lipame ant to paties grėblio. Karinius raumenis stipriname, į pramonės ir žemės ūkio modernizaciją nusispjovėme. O tai reiškia, kad žlugdome Rusijos ateitį.
Man labai nepatinka ir Euroazijos kūrimo idėja. Tai – naujos, modernios imperijos kūrimas. Bet imperijų nebūna be BVP, kuris skiriamas raketų ar tankų gamybai. Imperijos nebūna be naujo priešo įvardinimo. Akivaizdu, kad pagrindiniu Euroazijos priešu taps Amerika. Euroazijos imperijos kūrimas susijęs būtent su V.Putino sugrįžimu į prezidento postą.
Olga Byčkova.
Visai neseniai V.Putinas su oficialiu vizitu viešėjo Kinijoje. Su kiniečiais buvo aptariami naftos ir dujų klausimai.
Jevgenija Albac.
V.Putino kelionė į Pekiną – neatsitiktinė. Simboliška, jog V.Putinas, pareiškęs apie savo planus ir vėl siekti Prezidento posto, nuskubėjo į Kiniją. Šiuo žingsniu V.Putinas meta iššūkį JAV ir Europos Sąjungai. Akivaizdu, kad V.Putinas spaus Vakarus drauge su Kinija. V.Putinas demonstruoja, kokius sąjungininkus jis renkasi. Tiesa, Kinija puikiai supranta, kad kol kas visiškai priklausoma nuo JAV užsakymų, todėl lengvai nepasiduos Kremliaus vilionėms. Bandys nesipykti nei su JAV, nei su Rusija.
Olga Byčkova.
Vienas klausytojas teiraujasi, ką mes būsime priversti padovanoti Kinijai už tai, kad ji sutiktų mus palaikyti?
Jevgenija Albac.
Kadaise paaukojome Damanskio salą. Tas paaukojimas buvo ne taip jau seniai. Bet tai – smulkmena. Kinija – milžiniška jėga. Ji jau antroji pagal dydį pasaulio ekonomika. Rusija lyginant su Kinijos ekonominiais pajėgumais – nykštukas. Žodžiu, mes elgiamės taip, tarsi norėtume tapti žaliavų tiekėju Kinijos galybei. Liūdna, jei mums to užtenka.
Olga Byčkova.
Bet dabar mes esame žaliavos tiekėjai Europai.
Jevgenija Albac.
Čia būtina pastebėti vieną labai svarbų skirtumą. Europa neturi mums teritorinių pretenzijų. Kinija turi. Mūsų Sibire – labai mažai gyventojų. Kiniečiai planuoja savo invaziją į Sibirą. Daug žymių politikos ekspertų mano, kad Rusijai nenaudinga draugystė su Kinija. Ne dėl to, kad kiniečiai būtų blogi ar geri. Kiniečiams tiesiog verkiant trūksta erdvės. Kiniečiai nori įsitvirtinti Rusijos teritorijoje. Jiems reikia naujų teritorijų. Jie nebetelpa savo žemėse. Naujų žemių jie siekia ir Rusijos sąskaita.
Olga Byčkova.
Vladimiro Vladimirovičiaus politika – tai Brežnevo laikų laimė su kinietišku veidu?
Jevgenija Albac.
Aš nenoriu, kad taip atsitiktų.
Parengta pagal RTVi laidą “Osoboje mnenije”. Žurnalo “The New Times” vadovę Jevgeniją Albac kalbino žurnalistė Olga Byčkova. Pateikiamas sutrumpintas variantas.
Nuotraukoje: Jevgenija Albac, žurnalo “The New Times” vyriausioji redaktorė.
2011.11.01
