Atmenu, kaimo mokyklėlėje, kai buvau dar pirmokas, susidūriau su vadinamuoju genderizmu, diskriminuojančiu vyriškumo išaukštinimu.
Toks vaikinas gal iš penktos klasės – jis man atrodė tikras vyras – stovi kieme vaikų būrelyje ir išsišiepęs visa gerkle plėšia:
Vyrai mūrai – ąžuolai.
Mergos terbos – bezdalai.
Ir šiepiasi, ir juokiasi patenkintas. Jam smagu ne tiek dėl pačios minties, ji kaime ir taip visiems suprantama, kiek dėl efektingo rimavimo. Pajuto, vyrukas, poetinio žodžio galią.
Bet man tuomet svarbiausia buvo tos dainuškos mintis. Nežinau kodėl, bet ji man visai nepatiko. Žiūrėjau galvą užvertęs į tą „ąžuolą“ ir kažko negalėjau suprasti. Na, taip, tie vyrai tikrai yra kaip ąžuolai, tik kažkokie grubūs ir kvaili. Dar ir baisiai patenkinti savo kvailumu, štai kas liūdniausia.
O mergaitės?.. Jos ten buvo tokios, kokios ir turi būti mergaitės – gražios, protingos, tvarkingos. Pasižiūriu į jas, tame mokyklėlės kieme, ir galvoju, kad nei jos terbos, nei bezdalai. Net pyktis ima, juk bezdalus dažniau jaučiu visai iš kitos pusės.
Supratau, kad tokiomis dainuškomis mergaitės yra niekinamos, ir man tai buvo nemalonu. Gal todėl, kad aš pats nesijaučiau esąs ąžuolas, gal kad mergaitės man patiko, nežinau, bet ano kaimo poeto mintis buvo aiškiai neteisinga.
Dabar, politinio korektiškumo laikais, kai veikia naujo tipo ideologijos, tokią dainą viešai užtraukti būtų baisu. Na, gal ir gerai, kad temporės ir morės pasikeitė. Bet reikalas toks: berniukai ir šiandien turi būti mokomi ištvermės, drąsos, to vadinamojo virilitas. Mergaičių vyriškumo mokyti nereikia, nes jos ir taip stiprios. Ir ne fizinė jėga gyvenime svarbiausia. Labai kvaila galvoti, kad žmogus yra stiprus savo raumenimis.
Dievas vyrui duoda raumenis tik tam, kad saugotų savo moterį. Gal mergaitės stiprios ne tiek savo mergaitiškame amžiuje, kiek vėliau, kaip tampa moterimis – jos tada tiek visko ištveria, kiek joks vyras neištvertų. Ir jos dažnai būna drąsios, principingos, nebijo pasakyti tiesos žodžio ten, kur dažnas vyras tik mykia ir suka akis į šalį. Mat bijo į snukį gauti.
O berniukus reikia drąsos mokyti, nes ji reikalinga ne tiek jiems patiems, kiek jų ateities gyvenimui, kad mokėtų apginti savo žmoną, vaikus, šeimą. Gal net ir Lietuvą. Štai kada mums reikia tikrų ąžuolų, o ne tų pusiau tikrų, pusiau simbolinių, kuriuos mokame sodinti visokių iškilmių progomis. Juk mes, artojėliai, vietoj to, kad kažką stipraus padarytume, geriau kokį medelį pasodinsime ir padainuosime prie jo ką nors graudaus apie save, apspitę nekaltą medelį rateliu – tikri dendrolatrai.
Tačiau kaip dabar tuos berniukus mokyti, kokiais žodžiais stiprinti jų gyvenimo valią? Dėl politinio korektiškumo ideologijos neliko ne tik žodžių, bet ir poreikio juos mokyti. Nevalia juos rūsčiau skatinti, naivu apeliuoti į jų savigarbą – tokie principai jiems juokingi. Šiandien berniukai moka juoktis – daug ir iš visko. Bet jų juokas kaip mat dingsta, kai susiduriama su jiems nepatogiais dalykais. Tarnyba armijoje jiems baisi ir beprasmiška, visokie sunkesni darbai – nepriimtini.
Bet yra kai kas, ko šiuolaikiški vyrukai visai nebijo – parodyti savo silpnybės. Kartais net pasimėgaudami demonstruoja savo išlepimą. Šiandien jie abejingai sutinka, kad yra išglebę, neturi jėgų, kad to ar ano bijo. Sako, bijau, ir viskas. Užtat auginuosi gražią barzdelę, kad matytųsi, jog esu vyras. Barzdelės nūnai yra mėgstamos, kitaip tų lyčių nelabai atskirsi, ir ką nors ne taip pasakęs ne tos lyties asmeniui pateksi į bėdą.
Mano vaikystėje berniukui žodis bijau buvo pats tikriausias tabu. Mes bijojome prisipažinti, kad bijome, žūt būt stengėmės įveikti savo baimes ir neprarasti pagarbos. Kitaip būsi išmestas iš draugijos kaip nevykėlis, visi iš tavęs juoksis. Net ir merginos tave ignoruos, negalėsi prie jų nė prisiartinti. Pajuoka yra didžiulė jėga, baisesnė už bet kokius raumenis. Geriau garbingai gauti į snukį, nei būti išjuoktam dėl bailumo.
Šiandien dažnas net didžiuojasi esąs nevykėlis. Ir poetinė grupuotė tokia buvo, taip pasivadinusi. Ir aš jai kadaise priklausiau. Na, koks esu, toks esu. Užtat mano mažoji dukrelė lanko karate treniruotes. Dėl jos bravūriškų žaidimų su peiliu buvau net į mokyklą skubiai iškviestas. Bet su poetais viskas aišku – ko iš jų norėti, jie juk nėra vyrai mūrai ąžuolai. Todėl ir poetai.
Ir štai ateina toks laikas, kai vaikinams visiškai tinkama atrodo būti mergaitiškais, jautriais, gležnais. Ir silpnais. O kas tada lieka merginoms? Nieko kito, tik būti dar stipresnėms, drąsesnėms, ištvermingesnėms. Nes mūsų laikais vaikinais nelabai galima pasikliauti. Į visus iškilusius iššūkius jie moka atsakyti madinga fraze: čia ne mano problema. Kartais šiuolaikiškam vaikinui net jo paties vaikai ne problema, – juk ne jis juos gimdo. Bet svarbu savo poziciją merginai ar moteriai išsakyti korektiškai, mandagiai, ir tada tegul ji sau manosi, kaip nori.
Taigi senos dainos buvo blogos dainos, ir jos baigėsi, o prie Nemuno kitas išaušo jau rytas…
Nuotraukose: rašytojas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis, šio teksto autorius, ir buvusi pradinė mokyklėlė Mišučių kaime Šilalės rajone, kur Regimantui Tamošaičiui kadaise teko mokytis.
2015.11.05; 06:12
