Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais.
Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas.
Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“.
Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas.
Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.
Čia neturiu galimybių išsamiau pagvildenti visų Putinaitės ankstesnėse knygose išskleistų teorinėmis vadinamų nuostatų ir iš jų plaukiančių išvadų, tad apsiribosiu tik keliomis esminėmis, kurios labai aiškiai atskleidžia filosofės požiūrį į lietuvių tautą, lietuvybę ir valstybingumą. Kadangi patriotiškumą suprantu labai paprastai – man patriotiškumas yra darbas stiprinant ir puoselėjant lietuvybę bei valstybingumo jauseną, taip pat kultūrinės kūrybos būdais skleidžiant ją pasaulyje, – tai Putinaitės darbai man atrodo esantys pavyzdiniai antipatriotiški. Neišskiriant nei jos monografijų, nei aktyvios veiklos Švietimo ir mokslo ministerijoje.
„Patriotų premijos“ skyrimas rodo, kad Putinaitės teorinės ir ideologinės nuostatos moderniosios lietuvybės atžvilgiu, jos požiūris į sovietmečiu vykusius kultūrinės kūrybos vyksmus susilaukia nemenko atgarsio ir formuoja aktyvų pasekėjų būrelį, skatinantį „laužyti lietuvybės stereotipus“, „versti“ iškilius sovietmečio rašytojus, ypač Just. Marcinkevičių, tad dera išsamiau pasiaiškinti, kas „patriotiška“ yra jos požiūryje į lietuvybę ir sovietmetį. Juolab kad filosofės retorika rodo ją užsiimant neklystančios moralinės vertintojos poziciją, kuri jau savaime ją tarsi daro nepaveikią galimai kritikai – juk visus kritiškai gvildenančius jos teorinius samprotavimus galima lengva ranka nubraukti kaip „nostalgijos sovietinei praeičiai apimtus“, „iš sovietinio indoktrinavimo niekaip neišsilaisvinančius“ ar dar kokius „tarybinius“ reliktus. Ypač tuos, kurie dar ir kūrė sovietmečiu. Ką gi, rizikuosiu būti tokiu apšauktas.
Savo požiūrį į lietuvybę ji aiškiausiai išdėstė knygose Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (V.: Aidai, 2004), Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (V., 2007) ir Trys lietuviškosios Europos: tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje (V., 2014).
Pastarojoje ji taip apibendrina savo teorinį požiūrį į tautinį tapatumą: „Tautinė tapatybė iš tiesų yra tam tikra papasakota istorija ar tokių istorijų visuma, joje veikia herojai, esama esminių lūžinių datų ir įvykių. Tačiau šie įvykiai, datos ir herojai nepretenduoja į objektyvumą, jie labiau priskirtini mitui“ (p. 8).
Pirmiausia tokia nuostata liudija, kad nesuvokiama socialinės „materijos“ esmė: pastaroji yra socialinių santykių „materija“, tad visiškai kitas nei gamtamokslinis yra jos realumo ir tikrumo supratimas. Palyginkime, pavyzdžiui, stalą ir sąžinę, kurie yra visiškai tikri ir objektyvūs dalykai. Socialiniais santykiai, taip pat ir įvairūs tapatumai nėra ir negali būti gamtamoksliniu požiūriu objektyviai apčiuopiami ir patikrinami.
Kitas dalykas tas, kad visokie socialiniai santykiai, jų raiška, išlaikymas ir perdava yra glaudžiai susiję su pasakojimu – jie formuojasi pasakojimais ir plėtojami pasakojimais, kuriuose susisieja įvykinis faktiškumas ir įvairus „mitiškumas“. Tad visokios tapatybės, tarp jų ir tautinės, yra visiškai tikri socialiniai ir psichologiniai dalykai, socialinės tikrovės realijos, kurioms būdingas pasakojamumas. Šiuo atžvilgiu lietuvybė niekuo nesiskiria nuo kitų tautinių bei nacionalinių tapatumų.
Esminis lietuvybės menkumą, pasak Putinaitės, rodantis dalykas yra tas, kad lietuviškoji tapatybė niekada nebuvusi sukurta ir įgyvendinta, o iki šiol vykstančios vien nepaliaujamos tapatybės paieškos. Kiek ironizuodami galėtume pasakyti, kad jokia tautinė tapatybė niekada nebūna galutinai sukurta ir įgyvendinta, nes visokios tapatybės yra tam tikros konkrečios, tačiau ne galutinės, apibrėžtos, o sykiu kintamos, nepaliaujamai kuriamos, palaikomos, keičiamos duotybės.
Ir anoji nepriklausomos Lietuvos politika formavo lietuvybę, ir sovietinė valdžia stengėsi jai suteikti savo tarybinį pavidalą. Taip vyksta ne tik su lietuvybe, bet ir su visais tautiniais bei nacionaliniais tapatumais. Imkime, kad ir vokiečių tautos ir jos tapatumo raidą XX a. – didžiuliai pokyčiai, tačiau niekam nekyla jokių abejonių dėl vokiškojo tapatumo tikrumo. Tad kodėl lietuviškajam tapatumui priskiriamas išskirtinis menkumas? Kadangi, kaip teigiama knygoje Šiaurės Atėnų tremtiniai, „lietuviškoji tapatybė […] linkusi gyventi pasakų šalyje, kurioje vyksta didingos kovos, o už kokio posūkio laukia netikėti stebuklai“ (p. 11).
Tačiau juk socialinė lietuvybės „materija“ – valstietija – paneigia polinkį „gyventi pasakų šalyje“, nes valstietijai labiausiai rūpi kasdienio gyvenimo reikmės. Kitas klausimas, kuris neišvengiamai kyla įtikėjus tokiu „teoriniu“ teiginiu, – kaip lietuvių tauta prisikėlė iš tokio pasakų pasaulio ir ėmėsi kurti valstybę? Ypač atsižvelgiant į ano meto sudėtingas istorines aplinkybes, išsilavinusio tautinio kultūrinio ir politinio elito stoką. Autorė iškeltą „polinkį“ laiko svarbiu lietuvybės bruožu, tad sykiu ir argumentu, nes jis pasitelkiamas ir sovietmečio lietuvybei gvildenti.
Putinaitė nenuilstamai plėtoja mintį, esą lietuviškajai tapatybei būdinga didžiulė stoka – lenkiškojo dėmens, lenkybės praradimas. Ta stoka laikoma prigimtine yda, kurią nulėmė atsiskyrimas nuo politinį pavidalą įgavusios lenkų tautos. Todėl ir pats valstybės steigties aktas esąs ydingas, nes stokojo lenkiškajam politinės tautos didingumui būdingo politiškumo, todėl lietuviams „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą, prarandama labai svarbi tautinės tapatybės dalis“ (ten pat, p. 99).
Sunku būtų kitose Europos šalyse surasti politinį mąstytoją, filosofą, istoriką ar kultūrologą, kuris savos tautos valstybingumo steigtį įsivaizduotų ir vaizduotų kaip tam tikrą ydą, o paprasčiau kalbant – blogybę. Tačiau dabartinėje Lietuvoje gausu tokių „mąstytojų“. Pasvarstykime – juk naujos tautinės valstybės nebuvo įmanoma kurti niekaip kitaip, kaip tik atsiskiriant nuo kultūrinės ir politinės lenkybės. Tik toks atsiskyrimas laidavo stebėtinai greitą etnokultūrinės valstietijos virsmą valstybingumo siekiančia europine modernia tauta ir valstybę kuriančia nacija. Galėtume retoriškai klausti, kodėl lenkams netrukdo, o yra privalumas tautinė bei politinė apibrėžtis?
Atsakymų Putinaitės knygose nerasime, nes lenkybei jau savaime teikiamas civilizacinis pranašumas, tad siekiama pagrįsti įsivaizduojamo lenkiškosios lietuvybės modelio pranašumą, nesiaiškinant, ar tas modelis galėjo būti gyvybingas ir ar juo remiantis buvo įmanoma kurti nacionalinę valstybę. Galima drąsiai tvirtinti, kad „įgyjant tautinį bei politinį apibrėžtumą“ ne netenkama, bet nepaprastai daug įgaunama – valstybingumas moderniųjų laikų pasaulyje yra pats tikriausias tautos išlikimo ir jos kultūrinės bei politinės savikūros garantas.
Filosofė svarsto, kas lietuviams trukdė plačiau pažvelgti į savo tapatybę, kitaip tariant, prisiimti ir lenkakalbystę? Jos manymu, pagrindinė kliūtis – „tautinio religingumo“ sąjūdis, kurį paskatinęs jos visaip pašiepiamas Jonas Basanavičius. Tačiau atgimstančios ir valstybingumo siekiančios tautos savijauta negalėjo nebūt persmelkta tam tikros didingo vyksmo pajautos, kuris individualiame išgyvenime įgaudavo ir šventumo aspektą. Tačiau toks sušventinimas nėra joks išskirtinis vien lietuviams būdingas dalykas – drįstu manyti, kad tokios jausenos plito ir tarp kitų Europos tautų. Tereikia tik įdėmiau pažvelgti į mūsų kaimynus lenkus – jiems „tautinis religingumas“ yra savaime suprantama būsena, kurios įkarštis tai pakyla, tai nuslūgsta.
Lietuvybės ydingumas ypač išsiskleidžia sovietinės okupacijos metais. Putinaitė vienu „teoriniu metodologiniu judesiu“ nusibrėžia tokią sovietmečio lietuvybės tyrinėjimų kryptį, kurioje jau tarsi savaime ryškėja ir lietuvybės vidinis menkumas, ir jai neva būdingas giminingumas sovietybei.
Knygoje Nenutrūkusi styga teorinės žvalgos ypatumas nusakomas taip: „Žvilgsnio, nukreipto iš pradžių į sovietinės valstybės valdymo „totalumą“, o tik po to – į „svetimumą“, kryptis išlaisvina iš vienpusės ir neproduktyvios lietuvio autorefleksijos kaip okupanto „aukos“ (tarsi lietuviai nebūtų daugiau ar mažiau priėmę totalitarinio režimo taisyklių). Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį. Kai kurie diskusijos dėl „savo“ ir „svetimo“, „okupanto“ ir „aukos“ momentai, kartkartėmis išryškėjantis jų retorinis kontekstas skatina manyti, kad šiandien turbūt neturėtume problemų, jei Lietuvoje būtų gyvavusi „sava“ totalitarinė valstybė, nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos“ (p. 12).
Šiame pasaže išskirtini keli minties „klodai“, kuriuos sieja esminė ne tik ideologinė, bet ir autorės psichologine laikytina lietuvybės „nuvainikavimo“ nuostata. Tarsi savaime suprantamas ir istoriškai pagrįstas atmetamas okupanto ir okupacinės valdžios svetimumo supratimas, kitaip tariant, visa okupuotos Lietuvos drama. Šiuo atžvilgiu elgiamasi taip, kaip okupantai, kurie „sovietinį“ įvardijimą pakeitė „tarybiniu“, nes „taryba“ yra savas lietuvių kalbos žodis, ir visaip stengėsi okupacinę valdžią diegti kaip „savą“.
Kadangi nebelieka aiškios istorinės savas ir svetimas skirties, tai jau nėra kaip kalbėti ir apie okupaciją. Vėlgi einama sovietinių ideologų pramintu keliu – juk visaip, net lageriais, įtikinėta, esą Lietuvoje įvykusi socialistinė revoliucija ir tauta pati pasiprašiusi priimama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jokios okupacijos. Kitas dalykas – teigiama apie „aukos“ autorefleksijos neproduktyvumą. Ką šitai rodo? Vieną labai paprastą dalyką: „neproduktyvumu“ Putinaitė visiškai nuvertina sovietinės okupacijos aukų likimus, jų atmintį ir jų atminimą. Atsižvelgiant į XX a. istorines aplinkybes ypač keistai atrodo Putinaitės įsitikinimas, esą lietuviai patys linkę kurti totalitarinę valstybę ir atsiduoti totalitarinei valdžiai. Šitaip suponuojama, kad sovietai tiesiog padėjo lietuviams išlaisvinti tą prigimtinį nusiteikimą.
Einama jau pramintu teoriniu keliu: kai kurie „teoretikai“ įrodinėja lietuviams būdingą prigimtinį antisemitizmą, kuriam vokiečių okupantai tik padėję išsiskleisti. Kuo gi paremiamas toks Putinaitės įsitikinimas? Pasvarstymu apie galimybę „kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms“. Toks tad teorinis pagrindas. Nesunku suvokti, iš kur tas „lietuviškasis totalitarizmas“: iš sovietinių istorijos vadovėlių, persunktų neapykanta „fašistiniam Smetonos režimui“. Iš tų pačių vadovėlių ir sovietinio išlaisvinimo motyvas, kuris kreipia į tautų brolybės idėją – totalitarinės jausenos atžvilgiu lietuvių ir rusų tautos esančios giminingos. Tad lietuvių tauta neturinti jokio pagrindo jaustis skriausta, žudyta, tremta, kitaip tariant, Sovietų Sąjungos agresijos auka, nes tai esanti tik sentimentali ir neproduktyvi lietuvio autorefleksija. Todėl tokia autorefleksija grindžiami istoriniai, kultūriniai ir socialiniai tyrinėjimai taip pat neproduktyvūs.
Tačiau kaip tik tokio pobūdžio autorefleksija yra giliai lietuvybėje įsišaknijusi, ji tapo tam tikru lietuvybės bruožu, kurį palaikė ir dalis sovietmečio kultūrinės kūrybos. Putinaitė šiuo atžvilgiu nuosekli – imasi uždavinio išlaisvinti Lietuvą ir lietuvius nuo tokios kultūrinės lietuvybės. Lygiai kaip sovietiniai ideologai laisvino lietuvių kultūrą nuo „buržuazinio nacionalizmo“. Kaip tik kultūra ir menas, ypač literatūra, yra labiausiai paniekinamas ir pajuokiamas sovietinis paveldas, prieš kurį nukreiptas Putinaitės teorinis ir ideologinis įniršis bei moralinis sarkazmas.
Tokios pat teorinės nuostatos, kitaip tariant, tyrimų paradigmos laikomasi ir „Patriotų premijos“ išskirtoje knygoje Nugenėta pušis: „[…] politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (p. 18). Galima sakyti, kad teorinė nuostata kiek „suminkštinama“, tačiau pozityvumas sykiu su „asmeniniu apsisprendimu“ suminkština ir prievartinį ateizacijos pobūdį. Visuomenės tarsi savaiminis ateistiškėjimas visiškai nereiškia, kad ta visuomenė sąmoningai pasirenka bedievystės kelią, kuriame įgyvendinama „pozityvi“ sąveika su valdžia. Valdžia netoleravo religingumo mokyklose, jose buvo diegiama mokslinė ir komunistinė pasaulėžiūra, tad šeimose ėmė nykti religiniai pokalbiai su vaikais, jie imti vis labiau auklėti „be Bažnyčios“, kad jiems, o kartu ir tėvams nekiltų problemų mokyklose.
Kitas dalykas, kurio filosofams nederėtų apeiti, tas, kad į sovietinį ateizmą ir sovietinę ateizacijos politiką būtina žvelgti kaip į radikalią Apšvietos idėjų ir Prancūzų revoliucijos, taip pat XIX a. ateistinių ir sekuliaristinių judėjimų paveldo apraišką. Europinė mokslinė modernizacija juk skleidėsi kaip ideologinė ateizacija ir sekuliarizacija. Neįmanoma nepastebėti, kokia nuožmiai ateizuojanti yra dabartinio Europos Sąjungos valdančiojo politinio elito vykdoma politika. Kaip tik prigimtimi komunistinė ideologija ir skyrėsi nuo fašistinės, kuri savo naujojo žmogaus kūrimo politiką grindė ne Apšvietos idėjomis, o antikinės Spartos visuomenės, rasiniais ir mitologiniais vaizdiniais.
Grįžkime prie sovietmečio. Pripažindama, kad kūrėjai sovietmečiu siųsdavo publikai sovietinę tikrovę peržengiančius ženklus, ji aiškina, kad „tokie ženklai neretai kurdavo solidarumo ir bendros „nelaimės draugų“ jausenos erdvę, tačiau netapdavo impulsu apibrėžti moralines dilemas ir jas spręsti. Kitaip nei menamu priešinimusi uždarose erdvėse nepaaiškinsim kultūros reiškinio, kai gausiai lankomų teatrų salėse išgyvenamas solidarumas netapdavo postūmiu fiziniam masiniam priešinimuisi“ (ten pat, p. 264). Galima numanyti, kad autorė į kultūros reiškinius sovietmečiu žvelgia taikydama „fizinio pasipriešinimo“ kriterijų.
Tačiau kiek pagrįsta yra jį taikyti ir koks moralinis tokio taikymo turinys? Juk labai lengvai šis „kriterijus“ taikomas tų, kurie nėkart gyvenime net negalvojo kaip nors fiziškai susiimti su valdžia ar represine valstybės mašina. Labai lengva paaiškinti, kodėl toks teatrų salėse išgyventas solidarumas, kuris, beje, ir pakylėdavo publiką į sovietinei ideologijai neprieinamas erdves, nepaskatindavo fizinio pasipriešinimo. Pirmiausia, kaip toks pasipriešinimas įsivaizduojamas? Gal kaip masinis išėjimas į gatves protestuojant prieš okupaciją? Tačiau visuomenės atmintyje gyvas buvo prieškario represijų ir naikinimų siaubas, visi kuo puikiausiai suvokė represinės Sovietų Sąjungos mašinos galią, kad imtųsi atvirų antisovietinių veiksmų.
Partizaninėse kovose taip pat dalyvauja ne visa tauta ar visuomenė, o tik jos aktyvioji dalis, visuomenei vienaip ar kitaip ją remiant. Lietuvoje aktyvios partizaninės kovos metas jau buvo pasibaigęs ir tauta kūrė naujas išgyvenimo ir lietuvybės išlaikymo strategijas. Juolab kad visas Vakarų pasaulis taip pat nerodė jokių ženklų pereiti prie „fizinio“ pasipriešinimo blogio imperijai – Šaltojo karo metais buvo susiklosčiusi jėgų pusiausvyra. Aktyvioji lietuvių rezistentų, o sykiu ir juos palaikančios visuomenės dalis skaudžiai išgyveno Vakarų išdavystę – daugelis buvo įsitikinę, kad Vakarai netesėję aktyviam kariniam priešinimuisi paskatinusio pažado nepalikti vienų kovoje su sovietais. Nebuvo girdėti ir apie jokias „fizinio“ priešinimosi apraiškas kitose sovietų okupuotose šalyse.
Laikantis Putinaitės logikos, visų tų valstybių visuomenės dabar turėtų atgailauti dėl savo išlikimo, nes jų išgyvenimas niekaip netenkinąs esminio moralumo kriterijaus – fizinio priešinimosi blogiui. Jos įsitikinimu, „visuomenė neabejotinai turėjo tokio sąmokslininkiško, alternatyvaus oficialiam solidarumui, tapatinimosi poreikį. Tačiau tokio poreikio kultūrinis patenkinimas dar nėra pasipriešinimas“ (ten pat, p. 264–265).
Istorija liudija, kad kaip tik kultūrinis bei idėjinis pasipriešinimas yra veiksmingiausias, nes žmonėms suburti ir jų solidarumu grindžiamai veiklai nukreipti būtina konkreti kultūrinė ideologinė veikla. Su fiziniu pasipriešinimu represinės valstybės struktūros kuo puikiausiai susitvarko, tačiau niekaip negali susitvarkyti su knygose, spektakliuose ir kitokiuose meno kūriniuose glūdinčiomis prasmėmis, kurios ugdo ir palaiko priešinimosi nuovoką. Pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodytume taikydami Putinaitė kriterijų konclageriuose ir lageriuose „prisitaikiusių“ žmonių atžvilgiu – jie juk fiziškai nesipriešino…
Apžvelgus Putinaitės požiūrį į lietuvybės raidą, prigimtines lietuvybės ydas, kurias dar labiau sustiprino, galima nujausti – neišgydomai, sovietmetis, darytina išvada, kad jai nepriimtina, tad ir sąmoningai keistina yra pati modernioji lietuvybė, o pirmiausia – moderniosios lietuvybės supratimas, paremtas Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Antano Smetonos idėjų bei veiklos. Kas nepavyko sovietiniams ideologams, turėtų pavykti naujiesiems „lietuvybės stereotipų laužymo“ ideologams.
Prisipažįstu, kad nelaikau tokių teorinių nuostatų, idėjų ir jomis paremtos veiklos jokio, kad ir menkiausio patriotiškumo apraiška. O Justino Marcinkevičiau kūrybą, ypač jo dramas, nepaliaujamai skleistą meilę lietuvių kalbai, lietuvių kalbos ir Lietuvos vardo sušventinimą laikau nepaprastai svarbiu lietuvybės išlaikymo ir stiprinimo sovietinės okupacijos sąlygomis veiksniu, tačiau čia neturiu galimybių pagvildenti Putinaitės taikomų poeto „nuvainikavimo“ teorinių ir ideologinių „instrumentų“.
Todėl manau, kad Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kurio institucija ir finansuoja „Patriotų premiją“, nepatvirtindamas savo parašu premijos komiteto sprendimo, parodė išlaikęs sveiką protą ir patriotiškumo nuovoką.
Putinaitės filosofinę „drąsą“ ypač palaiko tie, kurie kuo greičiau stengėsi „atsikratyti“ savo komjaunuoliškos ir komunistinės praeities stodami į radikalių pavyzdinių „kultūros apvalytojų“ gretas, juolab kad patys jokiais kūrybiniais ar meniniais laimėjimais negalėjo pasigirti, todėl galėjo save vaizduoti kaip „nesuteptus“. Retoriškai galime kelti klausimą: o kas liktų lietuvybėje ir lietuvių kalboje apvalius ją nuo viso Putinaitės ir jos pasekėjų niekinamo „pasakiškojo, mitologinio“ ir sovietiniu laikomo kultūrinio paveldo bei su tuo paveldu susijusios kultūrinės atminties?
Kaip galėtume įsivaizduoti tokios „apsivaliusios“ tautos kultūrinę kūrybą? Kokia kultūrine atmintimi tos tautos žmonės bebūtų vienijami? Pasauline, kosmopolitine ar tiesiog jokia. Tie žmonės jau nebebūtų tautiečiai, o vien pavieniai individai, saistomi begalinio noro kuo greičiau prisitaikyti prie įnoringos rinkos reikalavimų.
Gal kaip tik tokie ideologiškai lengvai valdomi ir visokiems socialinės inžinerijos sumanymams paklūstantys ištautinti, nuo atgyvenusių „lietuvybės stereotipų“ apvalyti individai ir reikalingi naujiesiems visuomenės valdytojams ir juos aptarnaujantiems kultūrininkams, tarp kurių skambiausioji Putinaitės styga?
Informacijos šaltinis – tiesos.lt.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas, publicistas Vytautas Rubavičius.
2016.02.25; 19:54
