Kapitalistinėje sistemoje į žmogų žvelgiama kaip į prekę. O pats žmogus per ideologiją ir kūrybą taip pat išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę.
Taip savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ tvirtina kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Kokios iš tiesų yra kapitalizmo grėsmės žmonijai ir ar visuomenė sugebės pasimokyti iš visus sukrėtusios pasaulinės krizės? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ su V. Rubavičiumi kalbėjosi žurnalistas Virginijus Savukynas.
Savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ įrodinėjate, kad kapitalizme viskas yra suprekinama ir į viską žiūrima kaip į išteklius. Pagrįskite šiuos teiginius.
Egzistuoja dvi viena kitą grindžiančios ir palaikančios, kapitalizmą skatinančios tendencijos, kurios kartu yra ir jo atsinaujinimo šaltinis. Pagrindinis dalykas tas, kad kapitalizmo sistema iš esmės yra ir skirta vartojimui, ir vartojimą palaikanti. Kitaip tariant, nepaliaujamai įsivyrauja prekiniai santykiai. Tokį įsivyravimą buvo numatęs jau Karlas Marksas, kuris iš esmės kapitalizmą ir šlovino sakydamas, kad kapitalizmas yra tokia sistema, kuri laužo visus socialinius santykius, kol jie dar nespėja sukaulėti. Mes dabar kuo akivaizdžiausiai matome tą įvairiausių santykių laužymą.
Pavyzdžiui…
Pavyzdžiui, paskutinis daug diskusijų sukėlęs Konstitucinio teismo sprendimas laužo nusistovėjusius šeimos santykius, atverdamas visai kitokią šeimos sampratą.
O kuo čia dėtas kapitalizmas?.. Kur čia suprekinimas?..
Jei paimsime suprekinimo sampratą, reikėtų kalbėti labai daug… Nenoriu išsiplėsti, nes tada mums prireiktų kokių dešimties laidų. (Šypsosi – red. past.) Esmė ta, kad šeimos atžvilgiu pavieniai individai sistemai yra daug reikalingesni. Jie vartoja daugiau, o šeima vartojimo aspektu yra vienas iš konservatyviausių socialinių institutų. Šeima yra stabilus institutas, prie rinkos reikalavimų ir nepaliaujamai kintančių standartų taikosi daugiau lėčiau nei pavieniai individai.
Aš daug daugiau pinigų išleidžiu sukūręs šeimą. Kai buvau vienišas, išleisdavau žymiai mažiau… (Šypsosi – red. past.).
Taip, bet kai jūs turėsite dabar leistiną daugelį tų neįsipareigojančių šeimų, išleisite dar daugiau. (Šypsosi – red. past.).
Kur ši logika veda?
Logika veda prie labai paprasto dalyko. Į žmogų žvelgiama kaip į prekę. Pats žmogus per ideologiją ir kūrybą išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę.
Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad žmogaus gebėjimuose ir gyvenimo motyvacijoje svarbiausias dalykas yra mokėti save pateikti rinkai.
Ir parduoti…
Taip, ir parduoti. Tai akivaizdu. Kitas dalykas, apsižvalgę pamatytume, jog į žmogų sistema žvelgia kaip į vadinamuosius žmogiškuosius išteklius. Pats žmogus – jaunimo, mokslininkų, akademinės bendruomenės aplinkoje – įsivaizduojamas ir pradeda save įsivaizduoti kaip tam tikrą tų išteklių dalį. Žmogus jau neklausia savęs, kokia yra jo, kaip unikalios žmogiškos būtybės, paskirtis. Jis save įsivaizduoja kaip paklausią rinkos prekę, o kitą – kaip tam tikrus išteklius. Žmogus neklausia, kas su tais ištekliais vyksta sistemoje. Ištekliai šiaip jau yra skirti perdirbimui. Tokia nuostata ir ideologija yra ganėtinai įtakinga.
Į ką yra perdirbami žmogiškieji ištekliai?
Į prekes arba kitus, dar geresnius, išteklius. Matome įvairius tų išteklių klodus: nuo gebėjimų, įvairių žmogiškosios kūrybos aspektų iki jo kūno, genetikos, kitų kūniškų dalykų išteklinimo. Juk kiekvienas organas, iš kraujo ištraukiamos įvairios substancijos turi savo rinkas, savo kainas ir… savo juodąsias rinkas.
Savo knygoje daug kalbate ir apie kultūrą. Sakote, kad kultūra taip pat tampa preke. Bet gal tai ir gerai, nes kultūros darbuotojai, žmonės, kurie dirba kultūros srityje gali uždirbti milijonus. Filmų režisieriai, scenaristai, kompozitoriai, pagaliau – rašytojai…
Be abejo…
Vadinasi tai nėra blogai. Ar gi kultūros darbuotojai turi skursti? (Šypsosi – red. past.)
Jeigu pažiūrėtume į Lietuvos kultūros darbuotojus, pamatytumėte tikrąjį kapitalizmo veidą. (Juokiasi – red. past.)
Bet pasaulis ir kapitalizmas yra ne vien Lietuvoje. Yra Holivudas, garsūs režisieriai, Spielbergas… (Šypsosi – red. past.)
Be abejo, yra ir Spielbergas, ir kiti. Esmė ta, kad kultūra iš tiesų daugeliu atveju įgauna prekinį pavidalą. Klausimas visada yra pats kultūros intencionalumas, kultūros paskirtis, jeigu ji save, kaip ir žmogus, pradeda įsivaizduoti tik kaip prekes ir išteklius. Kaip simbolinius išteklius, kuriuos dabar nepaliaujamai galima perdirbti – įvairius pasakojimus susisieti su vaizdo medžiaga, išsigalvojimais… Dirbti ir dirbti, vėl pateikti jas kaip prekes, pavyzdžiui, įvairius nacionalinius, revoliucinius judėjimus.
Bet tautos irgi pateikiamos kaip prekės. Juk įvaizdis taip pat yra prekė, o įvaizdis – tapatybės dalis.
Be abejo. Ir akivaizdu, kad mes nesame pajėgūs tarsi imti ir kovoti su šiomis tendencijomis, kapitalizmu ir tuo labiau jį panaikinti. Bet mes galime padaryti vieną dalyką – paklausti savęs, ar visa kultūros paskirtis yra tapti preke? O gal ji turi kitokią, egzistencinę, dieviškąją, t. y. kitokią paskirtį. Mano manymu, kultūra yra kultūra tol, kol neišleidžia akių tos savo unikalios žmogiškosios paskirties. Paskirties ugdyti žmoguje jo, kaip individo, nepakartojamos būtybės, o ne išteklių ir ne prekės, savivoką ir tuos kūrybinius gebėjimus, kurie tą savivoką stiprina ir skleidžia pasaulyje. Akivaizdu, kad pati sistema vienaip ar kitaip visus tuos gebėjimus paverčia prekėmis.
Tačiau tai jau yra sisteminis dalykas. Klausimas kultūroje visada yra toks: ar kultūra su vyraujančia socioekonomine sistema vienaip ar kitaip konfrontuoja, ar tik tampa aptarnaujančia ir padedančia dar labiau suprekinti žmogų, jo gebėjimus ir juos suišteklinti. Manau, kad Lietuvoje iš esmės tokios aiškios kultūrinės savivokos nėra ir mes vis linkę įvairius suprekinimo ir suišteklinimo dalykus priimti netgi kaip tam tikrą gėrybę, kuri teikia mums naujų galimybių. Tokios nuostatos, beje, yra palaikomos ir įvairių vyraujančių ideologijų.
Pavyzdžiui, jei mes suderintume dvi ideologines nuostatas – vieną, kuri žiūri į žmogų kaip į išteklius (yra žmogiškųjų išteklių derinimo skyriai, ministerijos, Europos Sąjungos moksliniai dokumentai, kaip gerinti žmogiškuosius intelektinius ir kitokius išteklius) ir kitą nuostatą, kuri pripažįsta žmogaus teises, t. y. liberalioji ir humanistinė nuostata, kalbanti apie žmogaus unikalumą ir jo teises, tuomet mes galime bandyti savęs paklausti, kaip tos dvi nuostatos dera vieno žmogaus sąmonėje. Žmogaus, kuris vienu atžvilgiu laiko save ištekliais, o kitu atžvilgiu bando paklausti, o kaip čia yra su ta išteklių laisve?… (Šypsosi – red. past.) Suprantama, kad klausimas dėl išteklių laisvės yra keistas. Pati kalba parodo, kad neįmanoma suderinti tokių dviejų nuostatų.
Tai jūs teigiate, kad kapitalizmo logika veda prie laisvės nužudymo?
Nedrįsčiau taip tvirtinti. Manau, kad laisvę žudo ne tiek sistema, kiek pats žmogus. Savo laisvę žmogus nužudo iš esmės pats, įtikėjęs, kad jis yra ir veikia tik kaip ištekliai.
O koks religijos vaidmuo? Krikščionybė juk sako, kad žmogus yra unikali būtybė, priešinasi šiais logikai.
Taip, didžiulis prieštaravimas. Todėl religijos, tikėjimo svarba, mano manymu, vis didėja. Taip pat didėja ir pastangos tą religijos svarbą stumti ir iš viešo kalbėjimo, viešo gyvenimo. Matome tą sekuliarizacijos vyksmą, kuris grindžiamas ta pačia kapitalizmo raidos logika. Kita vertus, šiuolaikinis kapitalizmas, kapitalizmo šaknys ir to žmogaus paveikslo šaknys yra kaip tik krikščionybėje. Juk žmogui buvo atiduota valdžios galia, tik klausimas, kaip jis valdo… Jeigu jis valdo norėdamas šioje žemėje pakeisti Dievą ir pats atsidurti jo vietoje, kaip galintis viską sukurti, perkeisti, tai yra vienas dalykas. Ta kapitalizmo logika veda būtent į tokį žmogaus įvaizdį. Nors jis įsivaizduoja, kad visa sistema jį verčia priimti išteklius ir prekes, vis dėlto tam tikru būdu jis įsivaizduoja pakeičiantis Dievą, nes pats gali viską perkurti. Manydamas, kad valdo visą techninę sistemą, iš tiesų žmogus jos nevaldo.
Kur veda šis postmodernus kapitalizmas, ypatingai pastarųjų krizių akivaizdoje?
Jūs norėtumėte, kad aš dabar užimčiau pranašo poziciją… Deja, aš neturiu tokių pranašingų galių ir, manau, kad šiaip jau, atsižvelgiant į praeities patyrimą, viena krizė veda prie kitos. (Šypsosi – red. past.) Tik tarpai tarp krizių mažėja ir šiuo metu esame įėję į tokią nepaliaujamą krizės būseną, kurios vadinti krize tiesiog neapsiverčia liežuvis. Kai trejus, ketverius, penkerius metus kalbi apie tą patį, atrodo, kad tai tampa natūralia būsena.
Ką būtų galima pasakyti apie tam tikrą raidos scenarijų? Aišku, reikėtų platesnės auditorijos ir kalbėti ne tik man vienam. Scenarijus galėtų būti toks, kad kapitalizmas prieina išsisėmimo ir išsekimo būseną, tam tikrų būtinų pokyčių tarpsnį. Tačiau pokyčių niekas nesiryžta imtis, nes tam reikalinga sąmoninga žmonių veikla. To neapsisprendimo mes matome labai daug, aukščiausiuose pasaulio politiniuose sluoksniuose. Nors nuo 2008 metų daug kas įvardijama teisingai, jokių realių žingsnių nebuvo imtasi, o problemų kamuolys tik auga.
Aš tą problemų kamuolį sieju su vienu esminių šiuolaikinio kapitalizmo bruožų – kapitalo išlaisvinimu. Kapitalo laisvė įkalina ir pavergia daugybę valstybių ir visus kitus socialinius sluoksnius, kurie priklauso nuo kapitalo laisvės. Paprastas pavyzdys – kapitalas keliauja, o paskui jį keliauja daugybė emigrantų minių į tam tikras vietas, kur tas kapitalas susikaupia, įsišaknija ir staiga taip pat sėkmingai gali pakilti, palikdamas tuos žmones neviltyje ir skatinamas žvalgytis naujos vietos, kur kapitalas nukeliavo. Aš kalbu gana paviršutiniškai, tačiau panašioms analogijoms giliau išskleisti reikia daugiau laiko.
Jūsų piešiamas vaizdas pakankamai niūrus. O kaip išgyventi paprastam žmogui tokiame pasaulyje? Kaip netapti vien ištekliumi ir preke? O gal tiesiog pasiduoti šiai logikai ir apie nieką negalvoti?…
Be abejo, tai pats lengviausias kelias. Gali laimingai ir gerai gyventi iki tam tikro laipsnio, kai vis dėlto pats pradedi galvoti apie savo paskirtį, savo lemtį, veiklą šiame pasaulyje. O jeigu negalvosi, gali tiesiog gerai nugyventi savo gyvenimą ir taip apie nieką nesusimąstyti. Juk kelios graikų kartos sėkmingai nugyveno, o kitus ištiko krizė. Jeigu grįžtume dešimtmetį atgal, pamatytume, kad daugelis graikų labai sėkmingai gyveno ir taip pat sėkmingai užbaigė savo gyvenimą, su labai geromis nuotaikomis ir plačiomis šypsenomis. Ir ne tik graikai, visas pasaulis, nes sistema yra globali.
Atsidūrėme prie tokių slenksčių, iššūkių, kurie vis dėl to verčia mus mąstyti. Mąstyti kiekvieną žmogų apie jo vaidmenį šiame pasaulyje. Vėlgi klausimas, kaip mes žiūrime į šeimą, Bažnyčią, tikėjimą – vieną esminių žmogaus dvasios gebėjimų. Kaip mes žiūrime į genetinę inžineriją, ar manome, kad galime „susikurti“ save, laiduoti amžinybę klonuodami save, savo tėvus ir tapdami, pavyzdžiui, savo tėvų tėvais ar pan.
Klausimas, ar mes visa tai paleidžiame kaip technologinę neišvengiamybę ir žiūrime, kas iš to išeis, ar vis dėlto prisiimame atsakomybę ir suprantame, kad ne mes esame šio pasaulio kūrėjai, o yra Kūrėjas ir mes gerai gyvensime, būsime šioje žemėje, palaikysime savyje transcendentinio pasaulio nuovoką ir tam tikrus iš to kylančius įstatymus, sankcionuotus aukštesnio proto.
Dėkoju už jūsų įžvalgas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: kultūros kritikas Vytautas Rubavičius.
2011.11.27
