Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.
Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.
Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.
Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.
Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau.
Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.
Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!
O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.
„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?
Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.
Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.
V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).
Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.
Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.
Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.
„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.
Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.
Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.
Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.
(Bus daugiau)
2016.11.06; 08:54
