Kai kuriuos dalykus verta dėstyti ir spręsti dalykiškai. Rusija užpuolė Ukrainą, ne priešingai. Puola ir muša už nepaklusnumą, bet čia jau antriniai posmai. Akivaizdu, kas ką, o pridurmai net tą aiškumą stengiamasi sujaukti.
Samdiniai, agentai, išlaikytiniai – vis ta pati Rusija (kaip stribai Lietuvoje buvo ne „pilietinis karas“, bet sovietų kariuomenė). Tad ir kariaujama, ir kalbamasi (ypač kai deramasi) su šeimininku ir tik su juo. Taip turėtų būti. Ir sąskaita už nuostolius – tam, kuris peržengė sieną ir veikia ne savo teritorijoje kaip užpuolikas.
Aišku, šis nori sujaukti („mūsų nėra“), ir gebelsinis jovalas yra karo dalis. Tikėkimės, kad nei prezidentas Petro Porošenka, nei prezidentas Donaldas Tuskas nesiderės su atamanu Zacharčenka.
Kai Rusijos samdiniai ir išlaikytiniai net per „paliaubas“ atnaujina šaudymą, kiekvienas užmuštas ir suluošintas, kiekviena šeima, likusi be maitintojo ir pastogės, visi rašomi į agresoriaus puslapį, į nuolat papildomą, tęstinę Rusijos padarytos žalos sąskaitą. Kruvinos košės niekur nebuvo, kol neatėjo V. Putinas.
O skaičiuotinas ne vien kraujas. Nuostoliai šalies ūkiui – jį užpuolikas tikisi sužlugdyti (prisiminkim Lietuvos blokadas) – ir nuostoliai kultūrai, žmonių dvasiai. Milijonas benamių, kuriais jau tuoj ims rūpintis Jungtinės Tautos. Ukrainos prezidento žodžiai apie humanitarinę katastrofą, Rusijos sukeltą Ukrainos rytuose, turi būti išgirsti. Pasauli, padėk žmonėms! Koks skirtumas, jei taifūnas arba mirtina nuošliauža (atšliauža?) vadinasi tai Didžioji Katrytė, tai „kolektyvizacija“ su milijonais bevardžių kapų, tai Vladimiras Vladimirovičius. (Skirtumas tas, kad apie pastarąją katastrofą pasauliui nepranešama skaičiais.)
Pagrindinis dalykas – aukoms reikia padėti nedelsiant, o stichinių nelaimių kilmė kol kas yra mokslo tema. Tarkim, Lomonosovo arba Heidi.
Grįžkime prie Rusijos ir Ukrainos karo. Arba Rusijos ir Europos Sąjungos, nes užpultoji yra ES asocijuota narė.
Agresorius, visai galimas dalykas, galvoja taip: iškankinsiu tą mergą, nelemtą priešo valstybę iki sąmonės netekimo, tegul kraujuoja ir kraujuoja (paliaubų tvarsčius reguliariai nuplėšau), kol ims blaškytis konvulsijose ir padarys elgesio klaidų. Tada apkaltinsim kaip Gruzijoj, kad pati pradėjo konfliktą. Europos ponios ir ponai padės mums taip susukti.
(Čia įsiterpiu į agresoriaus minčių eigą. Klaida būtų nutraukti elektrą ir vandenį okupuotų teritorijų gyventojams. Duokit vandenį, juk yra vaikų, o sąskaitas už jį jau dabar siųskit laikinajai okupantei Maskvai. Ir į didžiąją visos užpuolimo žalos sąskaitą.)
Jeigu kas nors pasako, kad naujoviškas apylėtis, begalinio priemonių asorti karas yra tikras valstybinis sadizmas, tai sunku paneigti. Ką gi, dabartinė Rusijos valdžia buvo taip KGB humanistiškai auklėta. Neigia net karo faktą. Kad nūnai ateina, sugriauna, sudegina, išvietina ir paskui veža humanitarinę pagalbą su nežinomais geležies papildais – čia tik mažos pamokėlės Europos vaikų darželiui. Ten tebėra svajojančiųjų, net JAV (žr. „NY Times“), kaip čia miuncheniškai aprobavus Kremliaus užgrobimus ir dar kurį laiką įprastai paprekiavus.
Būtų antrasis Miunchenas („taika“ atidavus Čekoslovakiją Hitleriui), lyg žmonija išties tebėra neįgali ko nors išmokti. Kitas, geresnis, ženklas – JAV Kongreso ką tik priimta rezoliucija, griežtai smerkianti Rusijos Federacijos „agresijos politiką prieš kaimynų valstybes siekiant politinio ir ekonominio viešpatavimo“. Konstatuojama tęsiamoji Rusijos agresija prieš Ukrainą, Gruziją ir Moldovą, Jungtinių Tautų chartijos ir 1994 metų Budapešto memorandumo sulaužymas, karinė intervencija, kuri kelia grėsmę tarptautinei taikai. Rezoliucija ragina JAV prezidentą teikti Ukrainos valdžiai reikalingas gynybos priemones ir paslaugas, tarp jų – žvalgybines, o NATO – sustabdyti karinį bendradarbiavimą su Rusija; bendradarbiaujant su JAV sąjungininkais – įvesti vizų draudimą, turto įšaldymą ir sankcijas Rusijos Federacijos vadovybei (!).
Tai nugarkaulio išmėginimas ir prezidentui Barackui Obamai, ir Europos Sąjungai, kuri iki šiol dar palyginti vieninga, nors Kremlius tikėjosi skilimo. Todėl gali išmesti aukcionui dar daugiau visokeriopos žalos, dar didesnių gąsdinimų ir provokacijų. Riksmai ir keiksmai siekiant patikrinti, kaip reaguos „priešas“, karo lėktuvų kursai prieš keleivinius ties katastrofos riba – tai vis milžiniškas totalus karas, naujoviškai suregztas iš elementų įvairovės, tarp jų – terorizmo. Ir mirtino prieš asmenis, ir psichologinio prieš tautas.
Skaitykitės su objektyviomis istorinėmis aplinkybėmis, slabakai, ir niekada nepamirškite, kad mes čia, Kremliuje, turime bombą! Ukrainiečiai patys kalti, kad atsisakė jos, patikėję dideliais parašais. Ne, ši parašų civilizacija išmesta į sortyrą. Šlampa ten. Bet gyventi reikia, tad įsileiskite į kaukoles daugiau vatos.
Jos jau privelta net į lietuvišką žiniasklaidos erdvę. Žiūrėkit į rodomą padėtį ten, kur mūsų nėra: sukilėliai netikėtai sukyla (už mylimą Janukovyčių), separatoriai separuojasi, Maskva iš tolo (!) šluostosi krokodilo ašaras. Demonstruojantys Vokietijos neofašistai kviečia „taikytis“ su Kremliaus fašistais. Žalos, broliai, dar bus ir bus. Vienybė tebemąstančių lietuvninkų, štai ko mums reikia.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Vytautas Landsbergis, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt
2014.12.18; 03:26
