Žiniasklaida politikoje ir politika žiniasklaidoje: kas laimi?


Print

Baigėsi rinkimai į savivaldą ir tenka susimąstyti ties žiniasklaidos ir politikos sąryšiu. Politikoje šiandien laimi tas, kas sugeba realiai kontroliuoti visuomenės dėmesį per žiniasklaidą.

Tokiu būdu politikai neišvengiamai priversti susitelkti ties įvairiais žiniasklaidinės veiklos būdais – viešųjų ryšių akcijomis, reklama, informavimu bei emociniu patrauklumu (šokiai, dainos ir t.t.). Politikas šiandien yra daugiau virtualus žiūrovo bendrininkas, jei jis įtinka žiūrovui, ir virtualus priešas, jei neįtinka. Taigi politiniai procesai tampa panašūs į nesibaigiančias teleprogramas su ašaromis bei atodūsiais, kur politikai ar partijos veikia kaip kino herojai.

Rungtis tarp politikų vyksta tokiu aspektu: kuris politikas ir jo apsuptis privers kitus politikus bei visuomenę žvelgti į save ir aplinką per jų interpretacijų prizmę. Vadinasi, per jų informacinius kanalus matys politinį vertybių išsidėstymą, koreguos savo ideologines nuostatas. O tai reiškia, kad žiniasklaidos savarankiškumas tampa viena iš sudėtingiausių šiuolaikinės politikų generacijos problema. Mat reikia skaitytis su žodžio laisve ir tuo pačiu pasiekti, kad tas žodis būtų kontroliuojamas. Problema tame, kad žiniasklaida šiandien išties yra sunkiai valdoma (kaip sistema), jei ne visiškai savarankiška. Taigi diktuoti savo situacijos matymą žiniasklaidos sistemai, priversti ją priimti diktuojamą situacijos supratimo versiją kaip „objektyvią“ yra vienas iš svarbiausių politinių uždavinių, kuriuos rinkimų metu sprendžia politinės partijos.

Formuojasi sistema, kada per žiniasklaidą užkariaujama arba sukuriama politikui palanki komunikacinė erdvė – visa komunikacinių kanalų sistema, aktyviai ir pastoviai turinti įtakos žmogui. Čia žiniasklaida yra ne instrumentas, o informacinė terpė, virtualus žinių laukas, kur vyksta politinis gyvenimas, turintis visus realaus gyvenimo atributus. Taigi, įvykiai, aprašyti ir parodyti žiniasklaidoje, įgyja savarankiškumą ir daro daugiaplanį poveikį piliečiams, kartais gyvenantiems realų gyvenimą, kartais virtualų. Viskas susipina ir tampa piliečio pergyventos ir įsisąmonintos patirties nuosavybe, pavirtusia į vertinimą, nuostatą, stereotipą ar tiesiog emocinį ar estetinį pergyvenimą. Visa tai yra šiandieninis jo ideologinių vertybių formavimosi laukas.

Šiuolaikinė visuomenė, panardinta į masinės komunikacijos terpę, jau nėra diskutuojanti dėl vykdomos politikos ar valdžios sprendimų. Šiandien visuomenė kalba (jei ji tai daro išvis) ne apie tai, kaip gyvuoja valstybė, o apie tai, kaip yra diskutuojama, tokiu būdu susitelkdama ties savimi ir savo emociniais būviais, besiformuojančiais ginčo metu, ir tai tampa bene pagrindiniu ir vieninteliu visuomenės „politiniu“ būviu. Politikai tokiu atveju pavirsta į diskusijų iniciatorius bei diskutavimo priežastis. Tačiau mažai kas susimąsto apie tai, prie ko veda tokio tipo diskusijos ir koks yra lauktinas šių ginčų rezultatas.

Visuomenės emocijos tampančios diskusijos baze, priežastimi ir rezultatu bei galutiniu produktu, kurį galima pasiekti šiuolaikinėje jos komunikacinėje situacijoje įgyja viešosios nuomonės statusą. Nuomone tampa ne tai, kas racionaliai argumentuota, o tai, kas emocionaliai pagrįsta.

Ar tradicinės ir tradiciškai vertinamos ideologijos turi šansą išlikti, jei jos nebus pritaikytos prie šitokios visuomenės politinės elgsenos? Abejotina, nes jausmų sfera paverčiama, suvedama į politinį instrumentarijų, visuomenė, individai iš piliečių paverčiami į masę judančią dirgiklio link ir veikiančią ne remiantis situacijos supratimu, bet reflektyviu pergyvenimu.

Tada lieka tik savęs paklausti, ar rinkimų metu galima tikėtis savarankiško ir laisvo piliečių balsavimo, jei supratimas ir emocijos yra reagavimo į dirgiklius pasekmė, o ne savarankiška žmonių pozicijos išraiška?

Nuotraukoje: komentaro autorius Lauras Bielinis.

www.lzs.lt

2011.04.12


Prisijunkite prie diskusijos