Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę

Su­si­rin­ko­me į šiuos is­to­ri­nius rū­mus pa­mi­nė­ti mū­sų tau­tai tra­giš­kų įvy­kių. Šir­din­gai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nu­spren­du­siam ta pro­ga įteik­ti man gar­bin­gą Lais­vės pre­mi­ją. Šios pre­mi­jos įtei­ki­mą su­pran­tu kaip Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mą ne tik ma­no pa­ties, bet vi­sų ly­gos na­rių – gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų.

Veng­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­jų mes ne tik ne­fik­sa­vo­me na­rys­tės, bet kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę. Dė­ko­ju vi­siems ko­vos drau­gams, lai­kiu­siems sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais. Taip no­rė­čiau, kad šio­je šven­tė­je da­ly­vau­tų pa­ti ar­ti­miau­sia, iš­ti­ki­miau­sia ma­no ben­dra­žy­gė, ge­riau­sia pa­ta­rė­ja, kas­die­ni­nis rams­tis vi­suo­se var­guo­se – ma­no žmo­na Ele­na.

De­ja, jos ne­bė­ra. Ne­bė­ra ir Vla­do Ša­ka­lio, nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą tu­rė­ju­sio žmo­gaus, įvei­ku­sio SSRS–Suomijos sie­ną ir pa­sie­ku­sio Šve­di­ją. Ne­bė­ra Jo­no Pra­tu­se­vi­čiaus, ku­ris, bū­da­mas 15 me­tų, iš­ėjo ko­vo­ti su pa­ver­gė­jais, o su­im­tas iš­ka­lė­jo 14 me­tų. Nė­ra bu­vu­sio trem­ti­nio Jo­no Ge­la­žiaus ir dau­ge­lio ki­tų.

Iš sa­vo tė­vo, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro in­va­li­do, 1945 m. ge­gu­žės 9 d., tai yra ka­rui jau pa­si­bai­gus, iš­gir­dau to­kius žo­džius (ci­tuo­ju aukš­tai­tiš­kai): „Aik, sū­nau, bal­še­vi­kų muš­ti. Ai­čiau aš, bet asu in­va­li­das ir ne­ga­liu“. Mū­sų apy­lin­kė­se 1941 m. bir­že­lio 14 d. bu­vo ma­siš­kai tre­mia­mi pa­tys ne­tur­tin­giau­si vals­tie­čiai, jų ma­ži vai­kai. Taip bu­vo sė­ja­ma bai­mė, kad to­kio li­ki­mo su­lauks bet ku­ris, rei­ka­lau­ta vi­siš­ko pa­klus­nu­mo. Tė­vu­ko pa­ra­gin­tas nu­ta­riau tap­ti par­ti­za­nu, ta­čiau ma­nęs miš­ko bro­liai ne­pri­ėmė, bu­vau per jau­nas.

Jų va­das per ma­no drau­go bro­lį, par­ti­za­ną Bro­nių Avi­žie­nį pa­ta­rė man, 17-me­čiui, rink­tis ne šau­tu­vą, bet kny­gas ir pa­sa­kė: „Jei­gu vai­kai žus, ne­liks ir mū­sų tau­tos“. Kri­va­sa­lio vy­rai iš­ėjo į miš­ką 1944 me­tų ru­de­nį kar­tu su Šiš­ki­nių ir ki­tų ap­lin­ki­nių kai­mų vy­rais, kri­va­sa­lie­čiai ko­vė­si su re­gu­lia­ri­ą­ja NKVD di­vi­zi­ja, gar­sia nuo 1945 m. ko­vo 11–12 d. Kiau­ne­liš­kių mū­šy­je La­ba­no­ro gi­rio­je.

Mū­šis bai­gė­si, kai ap­sup­ti NKVD ka­rei­vių pas­ku­ti­niai li­kę 7 gy­vi par­ti­za­nai su­si­sprog­di­no bun­ke­ry­je. Žu­vo apie 100 vy­rų. Tarp jų ke­li ma­no drau­gai, kai ku­rie jau­nes­ni už ma­ne. Ta­me mū­šy­je į če­kis­tų ran­kas pa­te­ko sun­kiai su­žeis­tas mo­kyk­los drau­gas Liu­das Ma­la­kaus­kas. Ma­no kla­sės drau­gas Al­gir­das Paz­nė­kas iš­mes­da­vo iš bun­ke­rio če­kis­tų įmes­tas gra­na­tas. Daug tų gra­na­tų iš­me­tė, bet vie­na spro­go jo ran­ko­se. Tai bu­vo vie­nas di­džiau­sių mū­šių tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­jo­je. Kri­va­sa­ly­je po ka­ro ne­li­ko šau­kia­mo­jo am­žiaus vy­rų. Apie 1953 me­tus par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo nu­slo­pin­tas.

So­vie­ti­nė val­džia vei­kė mū­sų tau­tos pro­tus ir dva­sią, sie­kė pa­verg­ti ne tik kū­ną, bet ir sie­lą, pra­ti­no prie ver­go­vės mū­sų vai­kus. Prie­ši­nau­si tam, to­dėl dau­giau kaip 11 me­tų pra­lei­dau so­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se, ka­lė­ji­muo­se, trem­ty­je. Pri­si­me­nu pas­ku­ti­nį at­si­svei­ki­ni­mą su mo­ti­na 1979 me­tų spa­lio vi­du­ry­je. Ji pra­šė ir­gi aukš­tai­tiš­kai: „Un­ta­niuk, ne­lysk tu ka­lė­ji­man, pa­lauk kol aš nu­mir­siu“. Ma­ne areš­ta­vo spa­lio 30 d., o mo­ti­ną Am­ži­ny­bė pa­si­kvie­tė ki­tų me­tų va­sa­rio 19 d.

So­viet­me­čiu daž­nas klaus­da­vo ma­nęs: kam to rei­kia? Gy­ven­tum sau ra­miai kaip dau­gu­ma, rei­kia tik pri­si­tai­ky­ti. Net at­gi­mi­mo me­tu spau­do­je te­ko skai­ty­ti, kas bus su mū­sų Lie­tu­va, jei­gu Rau­do­no­ji ar­mi­ja iš­si­neš­dins iš Lie­tu­vos. Kar­tais iš­gris­tu klau­si­mą: „Ar už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me?“ Ir sau, ir ki­tiems at­sa­kau: „Pa­svė­rus la­bai sun­kias vals­ty­bės kū­ri­mo­si ap­lin­ky­bes svar­bu įver­tin­ti tai, ką tu­ri­me, ne­nu­si­vil­ti ir ženg­ti pir­myn“.

Pri­si­me­nu so­viet­me­tį, kai 1985 m. lie­pos 30 d. bu­vau lai­ki­nai iš­leis­tas iš trem­ties į tė­viš­kę pa­lai­do­ti mi­ru­sio bro­lio Jo­no. Į pa­čias lai­do­tu­ves ne­spė­jau, nes ke­lio­nė­je bu­vau ty­čia už­lai­ky­tas. Pa­si­mel­džiau tik prie jo ka­po. Ne­tru­kus at­ėjo lai­kas grįž­ti į sau­lė­tą­jį Ma­ga­da­ną. Lau­kė dvi bai­sios šal­tos žie­mos. No­rė­da­mas nu­si­pirk­ti bi­lie­tus ne kar­tą sto­vė­da­vau pus­die­nį prie ka­sų ir kiek­vie­ną kar­tą su­ži­no­da­vau, kad bi­lie­tų į Ma­ga­da­ną vis nė­ra ir nė­ra. Tuo pa­čiu me­tu bu­vau spau­džia­mas mi­li­ci­jos, ko­dėl ne­grįž­tu į trem­tį.

Už tai bu­vo gra­si­na­ma nau­ja by­la. Če­kis­tų už­sa­ky­tą be­pro­ty­bės ka­ru­se­lę bai­gė pa­ti KGB, jos ka­pi­to­nas An­ta­nas Bim­bi­ris, ku­ris taip kal­bė­jo: „Ne­vai­dink, An­ta­nai, did­vy­rio. Ga­lė­tu­me pa­si­lik­ti Lie­tu­vo­je. Už tai tau te­rei­kė­tų skleis­ti nuo­mo­nę, kad be­pras­miš­ka ko­vo­ti su to­kia ga­lin­ga vals­ty­be, kaip So­vie­tų Są­jun­ga. Mes ne­rei­ka­lau­ja­me iš ta­vęs nei for­ma­laus pra­šy­mo, nei sla­py­var­džio“.

At­si­sa­kiau to­kio pa­siū­ly­mo ir grei­tai vėl at­si­dū­riau trem­ty­je. Ma­nau, kad ne vie­nas tuo me­tu su­si­lau­kė pa­na­šių siū­ly­mų. Ar vi­si jie at­si­sa­kė, ne­ži­nau. Ma­nau, kad su dau­ge­liu mes šian­dien pra­si­len­kia­me gat­vė­je ar Sei­mo rū­muo­se. Prieš ke­le­tą me­tų bu­vo at­vi­rai kal­ba­ma, kad sve­ti­mos vals­ty­bės žval­gy­bos agen­tai daž­nai vaikš­čio­ja po šiuos rū­mus. Va­di­na­si, nie­ko aš ne­per­dė­jau.

Ne­vil­ties, be­pras­my­bės, men­ka­ver­tiš­ku­mo nuo­tai­kų tik­rai daug. Ar tai ne jų veik­los re­zul­ta­tas, kad Lie­tu­vo­je pa­trio­tiz­mas pa­vers­tas vos ne keiks­ma­žo­džiu? Ne­drįs­ta­me iš­tar­ti žo­džio „Tė­vy­nė“. So­viet­me­ty­je pri­pra­to­me prie są­vo­kų „kraš­tas“, „res­pub­li­ka“, „ša­lis“.

Bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, tie, ku­rie šian­dien daž­nai mi­ni žo­džius „Lie­tu­vos žmo­nės“, ži­no­ki­te, kad 1949 me­tais šie žo­džiai bu­vo pri­va­lo­mi sa­ky­ti CK nu­ta­ri­mu. Tad gal­vo­ki­te kal­bė­da­mi. Ži­no­ki­te, kad aš, iš­gir­dęs tuos žo­džius, iš­jun­giu te­le­vi­zi­ją. Ti­kiuo­si, at­eis lai­kas ete­ry­je daž­nai gir­dė­ti žo­džius „Tė­vy­nė“, „Lie­tu­va“, „vals­ty­bė“, „tau­tie­čiai“, „Lie­tu­vos pi­lie­čiai“. Juk si­nop­ti­kų pra­na­šau­ja­ma sau­lė ga­li nu­švis­ti ir čia, ne tik Res­pub­li­ko­je, ša­ly­je ar kraš­te. Sau­lei švie­čiant, leng­viau pri­si­min­si­me, kad tu­ri­me vals­ty­bę, o ne ša­lį.

Dar 1926 me­tais pro­fe­so­rius Sta­sys Šal­kaus­kis, straips­ny­je „Lie­tu­vių tau­tos ug­dy­mo už­da­vi­niai“ kal­bė­da­mas apie ge­rą­sias lie­tu­vio vals­tie­čio sa­vy­bes, sie­lo­jo­si dėl blo­gų­jų. Iš­min­tį lie­tu­vis kar­tais su­pran­ta kaip at­sar­gu­mą, at­si­sa­ky­mą nuo drą­sių su­ma­ny­mų ir at­ei­ties per­spek­ty­vų. Bu­vęs bau­džiau­nin­kas lin­kęs lenk­tis prieš jė­gą, tur­tą ir gra­sin­ti sil­pnes­niam, kai yra pats ga­vęs ga­lios ir pra­lo­bęs. Fi­lo­so­fas kal­bė­jo ir apie in­te­li­gen­ti­jos iš­ti­ži­mą, iš­si­lais­vi­ni­mą ga­vu­sios Ru­si­jos sa­vy­bes. To­kie in­te­li­gen­tai už­au­go nuo­la­ti­nė­je po­zi­ci­jo­je val­džiai. Jie už­si­krė­tė ni­hi­liz­mu, sa­vo kul­tū­ros ir tra­di­ci­jos nei­gi­mu. Ru­si­jos ki­no re­ži­sie­rius Alek­san­dras So­ku­ro­vas, ana­li­zuo­da­mas pa­sau­lio dik­ta­tū­rų prie­žas­tis, tei­gė, kad di­džiau­sias de­mo­kra­tijos prie­šas – žmo­nių no­ras pa­klus­ti. Dau­gu­mai tai pa­to­giau­sia.

Taip nu­si­kra­to­me at­sa­ko­my­bės naš­tos. Žmo­nės nie­ko taip ne­bi­jo, kaip at­sa­ko­my­bės, ypač už sa­vo vals­ty­bę. Ima­ma du­sin­ti bet ko­kią tei­gia­mą ini­cia­ty­vą. Kau­ne ke­lia­mos by­los vai­kams už krei­da už­ra­šy­tą šū­kį „Tie­sos“. Ne­jau taip bi­jo­me to žo­džio, kad pra­dė­jo­me ko­vo­ti su vai­kais? Dar ne­se­nai guo­dė­mės, kad mū­sų in­te­li­gen­tai ne­ak­ty­vūs. Lyg ty­čia to­kių at­si­ra­do, tu­rin­čių, ką tau­tai pa­sa­ky­ti, ir no­rin­čių tai pa­sa­ky­ti, tik kal­bė­ti ne­bu­vo kur. Te­le­vi­zi­jos ka­na­luo­se ne­at­si­ra­do vie­tos. Už­ten­ka vie­tos gąs­di­ni­mams, šo­kiams, ne­tik­roms nuo­ta­koms, grei­tų­jų kre­di­tų re­kla­moms, ku­rios kvai­li­na pi­lie­čius ir net pri­ver­čia bėg­ti iš Lie­tu­vos.

TV ek­ra­nai už­terš­ti vi­so­kiais se­nais ir nau­jais ru­siš­ko im­pe­ria­liz­mo ka­lam­bū­rais. Po il­gos per­trau­kos vėl mums per­ša­mas „naf­ta­li­ni­nis“ Štir­li­cas ar pa­na­šūs į jį da­bar­ti­niai su­per­me­nai, gi­nan­tys Mask­vos in­te­re­sus. Tai­gi, no­rin­tys pra­bil­ti gar­būs pi­lie­čiai pa­si­rin­ko gat­vę, bet ir ten, pa­si­ro­do, ne­ga­li­ma. Ne tik ne­ga­li­ma, bet ir griež­tai drau­džia­ma. Kas ži­no, gal bu­vę sig­na­ta­rai su bu­vu­siais mi­nist­rais pra­dės vals­ty­bę griau­ti, o juk vi­siems aiš­ku, jei įsta­ty­mas var­žo tei­gia­mas pi­lie­ti­nes ini­cia­ty­vas, va­di­na­si, toks įsta­ty­mas pa­se­no ir jį rei­kia keis­ti, o ne tam­py­ti po teis­mus.

1957 me­tais bu­vau tei­sia­mas už tai, kad ne­va da­ly­va­vau ku­riant po­grin­di­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Na­cio­na­li­nis liau­dies fron­tas“. Iš tie­sų bu­vo tik už­si­min­ta apie jo kū­ri­mą. Aš at­si­sa­kiau da­ly­vau­ti. Tai ne­su­truk­dė nu­teis­ti ma­ne ket­ve­riems me­tams. No­rė­čiau, kad to­kios by­los bū­tų pa­mirš­tos kar­tu su so­viet­me­čiu. De­ja, sa­vo ab­sur­diš­ku­mu į ma­ną­ją la­bai pa­na­ši Eg­lės Ku­sai­tės by­la. Ru­si­jos pro­pa­gan­da tvir­ti­na, kad bū­tent Bal­ti­jos ir Len­ki­jos vals­ty­bė­se ne­truk­do­mi ren­gia­mi te­ro­ris­tai. To­kius mi­tus kur­da­mi Mask­vos ide­o­lo­gai ra­do drau­gų Lie­tu­vo­je. Už mū­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus grieb­ta­si te­ro­ris­ti­nės veik­los imi­ta­ci­jos. Iš­pro­vo­kuo­ja­ma jau­na, men­ką gy­ve­ni­mo pa­tir­tį tu­rin­ti mer­gi­na.

To­liau įvy­kiai ru­tu­lio­ja­si taip, kad ky­la pa­vo­jus, jog pa­aiš­kės su­ma­ny­to­jo spek­tak­lio ab­sur­das. Keis­čiau­sia, kad šia­me te­at­re kai ku­rios struk­tū­ros sa­vo vaid­me­nis at­lie­ka kar­tu su pa­sau­ly­je su­si­kom­pro­mi­ta­vu­siu ne vie­no te­ro­ris­ti­nio ak­to or­ga­ni­za­to­riu­mi, gar­siuo­ju Ru­si­jos FSB. Ab­sur­diš­kiau­sia, kad spek­tak­lis vyks­ta Lie­tu­vos – Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO na­rės – te­ri­to­ri­jo­je. Už­sie­nio žval­gy­bos agen­tai tar­do Lie­tu­vos pi­lie­tę. Šį spek­tak­lį de­rė­tų ne­del­siant baig­ti. Jei kam nors la­bai pa­tin­ka ben­dra­dar­bia­vi­mas su FSB, te­gul ir ren­ka­si to­kį dar­bą, tik ne Lie­tu­vo­je, o čia leis­ki­me dirb­ti sa­vo vals­ty­bei nuo­šir­džiai at­si­da­vu­siems dar­buo­to­jams, bet to­kie kaž­ko­dėl at­lei­džia­mi ir tam­po­mi po teis­mus. Dėl to gė­da mums vi­siems.

Kar­to­ju dar kar­tą – E. Ku­sai­tę pa­li­ki­me ra­my­bė­je. Rū­pin­tis sa­vo pi­lie­čių, tai­gi ir Eg­lės, ge­ro­ve yra pa­ti svar­biau­sia vals­ty­bės funk­ci­ja. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos laik­raš­tis „Fi­nan­cial Ti­mes“ su­ma­nė Va­ka­rams at­skleis­ti oku­puo­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių pa­dė­tį. To­kių drą­sių ir są­ži­nin­gų žur­na­lis­tų, kaip Dei­vi­das Sa­te­ris, tais lai­kais bu­vo re­ta ar­ba jų ne­iš­leis­da­vo į Pa­bal­ti­jį. 1977 m. va­sa­rio 16 d. jis at­vy­ko į Vil­nių su­si­tik­ti su vie­ti­niais re­zis­ten­tais. KGB nu­ta­rė šį su­si­ti­ki­mą su­truk­dy­ti.

Pir­miau­sia, mi­li­ci­ja Le­ni­no pros­pekte, prie KGB rū­mų, su­lai­kė į pa­si­ma­ty­mą su ma­ni­mi sku­ban­tį Kęs­tu­tį Jo­ku­by­ną, ap­kal­ti­no jį tau­po­mo­sios ka­sos api­plė­ši­mu. Šį re­zis­ten­tą, pra­lei­du­sį sep­ty­nio­li­ka me­tų la­ge­riuo­se ir ket­ve­rius me­tus trem­ty­je, iš­kra­tė, at­ėmė D. Sa­te­riui skir­tą teks­tą. Aki­sta­to­je KGB „liu­di­nin­kai“ (pa­tys če­kis­tai) pa­tvir­ti­no, kad jis tik­rai da­ly­va­vo plė­šiant ka­są ir nu­žu­dant ap­sau­gos mi­li­ci­nin­ką. Su­tar­tu lai­ku ne­su­lau­kęs K. Jo­ku­by­no (politinio kalinio, vėliau emi­gra­vu­sio į Vakarus ir aktyviai kovojusio už tau­tinio pasipriešinimo sovietų valdžiai nuteistų dalyvių išlaisvinimą – red.) D. Sa­te­ris iš­kvie­tė tak­si ir pa­pra­šė vai­ruo­to­jo nu­vež­ti į Ne­men­či­nės plen­tą, kur tuo­met gy­ve­nau.

Iš­li­pęs iš au­to­mo­bi­lio žur­na­lis­tas des­pe­ra­tiš­kai ban­dė su­ras­ti ma­no na­mą, kol pa­ga­liau su­ži­no­jo at­si­dū­ręs prie Vilniaus–Kauno au­to­stra­dos. Su­pra­tęs ap­gau­lę D. Sa­te­ris tik 22 val. su jau pa­leis­tu Kęs­tu­čiu ma­ne pa­sie­kė. Virš ma­no bu­to KGB bu­vo su­su­kęs sa­vo agen­tų liz­dą su vi­sa pa­si­klau­sy­mo ir įra­šy­mo apa­ra­tū­ra. Tai ge­rai ži­no­jo­me, bet lai­ko su­si­ras­ti sau­gią vie­tą po­kal­biams ne­li­ko. Mes va­sa­rą iš­ei­da­vo­me slap­ta pa­si­kal­bė­ti į miš­ką, o ta­da bu­vo žie­ma. Nu­spren­dė­me, kad te­gul įra­ši­nė­ja. Min­tis apie Lie­tu­vą dės­čiau kar­tu su K. Jo­ku­by­nu, J. Sas­naus­ko drau­gais, moks­lei­viais, ku­rie bu­vo 30 me­tų jau­nes­ni už ma­ne, gar­siai, aiš­kiai be dvi­pras­my­bių, o Dei­vi­das jas už­ra­ši­nė­jo. Tai­gi dik­ta­vo­me žur­na­lis­tui ir KGB mik­ro­fo­nams.

Ne­su­pran­tu, ko­dėl vi­so­kių pa­si­klau­sy­mų taip bi­jo­ma da­bar, ko­dėl aukš­čiau­sie­ji mū­sų vals­ty­bės pa­rei­gū­nai, pa­ju­tę, kad yra se­ka­mi, nu­ty­la ar kal­ba pu­se lū­pų. Vi­suo­me­ni­nin­kas, pa­vie­ši­nęs pa­tį pa­si­klau­sy­mo fak­tą, yra kal­ti­na­mas vos ne vals­ty­bės iš­da­vi­mu, ne­va vie­šin­ti da­bar ne lai­kas. Bet juk te­ro­ri­zuo­ja­mi mū­sų tau­tos iš­rink­tie­ji at­sto­vai. Ką ma­ny­ti mums, ei­li­niams pi­lie­čiams?  Kas klau­so, ko­dėl klau­so, kam tei­kia­ma su­kaup­ta in­for­ma­ci­ja?  Tai ir tu­rė­tų  iš­si­aiš­kin­ti  VSD. Ar mes vėl te­at­re? Šį kar­tą tam­pa­me  tik­rais  Or­ve­lo ro­ma­no „1984“ per­so­na­žais…

Aš su drau­gais, žu­vu­sių par­ti­za­nų gi­mi­nės, ki­ti re­zis­ten­tai ra­šė­me ir rei­ka­la­vo­me, o vė­liau Sei­me bu­vo pri­im­tas nu­ta­ri­mas, kad bū­ti­na su­ras­ti žu­vu­sių lais­vės ko­vo­to­jų pa­lai­kus. Bet iki šiol nie­ko ne­da­ro­ma. Pra­ėjo ke­le­ri me­tai, bet kal­bos taip ir li­ko kal­bo­mis, nie­ko ne­da­ro­ma, el­gia­ma­si kaip ca­ro lai­kais. Ca­ro lai­kais nu­šau­tus ar­ba pa­kar­tus su­ki­lė­lius ir­gi slėp­da­vo nuo vi­suo­me­nės. Ko­dėl dar gy­vi nu­si­kal­tė­liai ne­pri­ver­čia­mi pa­ro­dy­ti, kur žvyr­duo­bė­se už­ka­sė ar ba­lo­se nu­skan­di­no par­ti­za­nus?

KGB bu­de­liai šią tra­di­ci­ją pe­rė­mė iš ca­ro ka­zo­kų, ku­rie 1831-ai­siais ir 1863-ai­siais pa­kar­tus ar nu­šau­tus su­ki­lė­lius slap­ta už­kas­da­vo. Ar ka­da su­ge­bė­si­me ras­ti ir ci­vi­li­zuo­tai pa­lai­do­ti sa­vo did­vy­rius?  Gai­lė­da­mie­si bar­ba­rų, mes pa­tys el­gia­mės kaip bar­ba­rai. Juk pri­žiū­ri­mi net prie­šo ka­rei­vių ka­pai. Trem­ti­nių, prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bės vei­kė­jų,  par­ti­za­nų  vai­kai, ku­rie sie­kia tik is­to­ri­nio tei­sin­gu­mo, kaž­ko­dėl Vals­ty­bės pa­lie­ka­mi vie­nui vie­ni  by­li­nė­tis  su sa­vo tė­vų, se­ne­lių  žu­di­kais. Vil­ki­na­mos, o kar­tais nu­trau­kia­mos ka­ro nu­si­kal­tė­lių  by­los. Daž­nai baig­tų by­lų nuosp­ren­džiai ke­lia juo­ką. 

Bu­vu­siuo­se KGB rū­muo­se ka­lė­jau tris kar­tus. Kar­tu ka­lė­ję drau­gai klau­sė, ką da­ry­si­me su KGB ka­lė­ji­mu Vil­niu­je, kai Lie­tu­va taps lais­va? Ti­kė­jo­me, kad tai bus Ko­vų mu­zie­jus, ta­čiau da­bar tik ke­lio­se tar­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se yra Ge­no­ci­do mu­zie­jus. Di­dži­ą­ją pa­sta­to da­lį už­ima teis­mai. Ne­se­niai pa­aiš­kė­jo, kad mū­sų val­džiai to per ma­ža. No­ri­ma vi­sus bu­vu­sius KGB rū­mus ati­duo­ti teis­mams.

Pra­šau val­džią, kad rū­mai bū­tų iš­sau­go­ti pa­gal sa­vo pa­skir­tį. Siū­lau to­kį spren­di­mą: da­bar­ti­niam krei­vų lan­gų Pro­ku­ra­tū­ros pa­sta­tui dėl si­met­ri­jos ša­lia pa­sta­ty­ti nau­ją pa­sta­tą ir ten per­kel­ti teis­mus iš Ge­di­mi­no pr. 40.  Gal  bu­vu­siuo­se KGB rū­muo­se pa­lik­ta vo­kie­čių ges­ta­piš­ka  ar so­vie­tų  ke­gė­bis­ti­nė dva­sia kaip tik ir  ne­lei­džia  mū­sų  tei­sė­jams tin­ka­mai vyk­dy­ti tei­sin­gu­mą?

La­bai gai­la, kad val­džios at­sto­vai daug ką sten­gia­si kur­ti Lie­tu­vo­je, kad bū­tų taip, kaip So­vie­tų Są­jun­go­je. Kas su­gal­vo­jo mū­sų VSD pa­vers­ti pa­na­šų į KGB? Kas jiems pri­siu­vo ant­pe­čius, o va­do­vams net ge­ne­ro­lo laips­nius da­vė? Kas bai­gu­sį Mask­vo­je ka­ri­nę po­li­ti­nę aka­de­mi­ją Li­ną Pet­ro­nį pa­sky­rė Lie­tu­vos vals­ty­bės sau­gu­mo val­dy­bos vir­ši­nin­ku, o pas­kui pa­siun­tė kan­di­da­tu į Lie­tu­vos Sei­mo na­rius? Kas? Ogi ge­ne­ro­las Jur­gis Jur­ge­lis. Su­si­pa­žin­ki­te su juo.

Ne­ga­liu ne­iš­reikš­ti sa­vo nuo­gąs­ta­vi­mų dėl ato­mi­nių elek­tri­nių sta­ty­bos Vi­sa­gi­ne, Ast­ra­ve ir Bal­tij­ske.

Pri­klau­sy­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gai, bū­da­mi Pa­sau­lio ben­dri­jos da­lis mes tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pri­vers­ti Ru­si­ją  ir Bal­ta­ru­si­ją lai­ky­tis tarp­tau­ti­nių įsta­ty­mų ir ne­sta­ty­ti ato­mi­nių elek­tri­nių ša­lia mū­sų sie­nų. Be abe­jo, to siek­ti bu­vo ne­pa­to­gu, nes pa­tys skel­bė­mės apie ato­mi­nės elek­tri­nės sta­ty­bą. To­dėl daž­niau kal­bė­jo­me ne apie už­drau­di­mą, o tik apie sta­ty­bų kon­tro­lę. Kiek ži­nau, ato­mi­nės jė­gai­nės pro­jek­ta­vi­mui, se­no­sios už­da­ry­mui skir­tos mi­li­jar­di­nės lė­šos. Pa­na­šu, kad kai ku­rie ran­kas jo­mis jau pa­si­šil­dė.

Da­bar at­ei­na ki­ti at­si­im­ti sa­vo da­lies. Aš no­rė­čiau ti­kė­ti, kad šie nau­ji žmo­nės bus tik­ri Lie­tu­vos pat­rio­tai ir ne­veiks kaip bu­vę. Ne­pai­sy­da­mi re­fe­ren­du­mo re­zul­ta­tų ir vėl pra­dė­da­mi kal­bas apie bū­si­mas sta­ty­bas Lie­tu­vo­je, to­liau  var­žo­me  sa­vo ran­kas. Ar tik­rai no­ri­me gy­ven­ti di­de­lė­je ato­mo kon­cen­tra­ci­jo­je? Ar no­ri­me ri­zi­kuo­ti sa­vo vai­kų ir anū­kų at­ei­ti­mi? Ne vi­si  tau­tie­čiai no­ri emig­ruo­ti, pa­si­lie­kan­tiems  su­tei­ki­me  tei­sę čia gy­ven­ti sau­giai ir il­gai. (Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro Dai­liaus Ba­ra­kaus­ko per­spė­tas, kad kal­ba­ma per il­gai, A. Ter­lec­kas sa­vo kal­bos Seime ne­bai­gė.) Iš tie­sų vi­sa­da no­rė­jau, kad Lie­tu­vo­je sau­giai gy­ven­tų lais­vi ir lai­min­gi ma­no tau­tie­čiai. Gy­ven­tų il­gai ir lai­min­gai. Ačiū, kad Tams­toms už­te­ko kan­try­bės iš­klau­sy­ti ma­ne.

Redakcijos prierašas.

Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to An­ta­no Ter­lec­ko biog­ra­fi­ja

An­ta­nas Ter­lec­kas gi­mė 1928 m. va­sa­rio 9 d. Kri­va­sa­ly­je (Sal­du­tiš­kio vals­čius) ma­ža­že­mių vals­tie­čių šei­mo­je. 1954 me­tais bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Eko­no­mi­kos fa­kul­te­tą, stu­di­ja­vo Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Eko­no­mi­kos ins­ti­tu­to as­pi­ran­tū­ro­je, vė­liau ne­aki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo is­to­ri­ją. Pir­mą kar­tą so­vie­ti­nio oku­pan­to jė­gą pa­ju­to 1945 me­tų va­sa­rą – ta­da bu­vo ap­kal­tin­tas įkū­ręs po­grin­di­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Ge­le­ži­nis vil­kas“ ir už tai ka­lin­tas Šven­čio­nių ka­lė­ji­me.

Pir­mą sy­kį į Si­bi­rą (Tai­še­to konc­la­ge­rius) bu­vo iš­trem­tas 1957 me­tais. Ten pra­lei­do ket­ve­rius jau­nys­tės me­tus. Vė­liau dar ne kar­tą bu­vo su­im­tas, ka­lin­tas ka­lė­ji­muo­se ir la­ge­riuo­se, iš­trem­tas. 1975 me­tais jo laiš­kas tuo­me­ti­niam KGB pir­mi­nin­kui Ju­ri­jui An­dro­po­vui apie lie­tu­vių tau­tos kan­čių is­to­ri­ją pa­sie­kė Va­ka­rus, bu­vo iš­vers­tas į an­glų kal­bą, tran­sliuo­ja­mas į Lie­tu­vą per „Va­ti­ka­no ra­di­ją“, skel­bė tie­są apie tik­rą­ją Lie­tu­vos pa­dė­tį, kvie­tė prie­šin­tis so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai ir ko­vo­ti su ja. Ki­ti jo laiš­kai, pra­ne­ši­mai, lei­džia­ma po­grin­di­nė spau­da pa­tei­kė Lie­tu­vai ir pa­sau­liui pa­na­šias ži­nias, ra­gi­no nu­trauk­ti so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją.

1975 me­tais Vil­niu­je vyks­tant Ser­ge­jaus Ko­va­lio­vo (be­je, per­nai jis ta­po pir­muo­ju Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tu) teis­mui, A. Ter­lec­kas ak­ty­viai sie­kė da­ly­vau­ti šia­me teis­me, glo­bo­jo ki­tus į Lie­tu­vą at­vy­ku­sius Ru­si­jos di­si­den­tus. Kar­tu su ben­dra­min­čiais 1978 me­tais A. Ter­lec­kas įkū­rė Lie­tu­vos lais­vės ly­gą, bu­vo jos ly­de­ris ir va­do­vas, už­si­ė­mė ak­ty­viu ne­gin­kluo­tu pa­si­prie­ši­ni­mu, lei­do po­grin­di­nį žur­na­lą „Vy­tis“.

1979 m. rug­pjū­čio 23 d. drau­ge su ki­tais ko­vo­to­jais už lais­vę ini­ci­ja­vo, pa­si­ra­šė ir iš­pla­ti­no „45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą“, skir­tą pa­sau­lio vals­ty­bių va­do­vams ir Jung­ti­nių Tau­tų ge­ne­ra­li­niam sek­re­to­riui, ra­gi­nan­tį lik­vi­duo­ti Molotovo–Ribentropo pak­to slap­tų­jų pro­to­ko­lų pa­da­ri­nius Bal­ti­jos vals­ty­bėms. Grį­žęs iš pas­ku­ti­nės sa­vo trem­ties vie­tos Ko­ly­mo­je (Ma­ga­da­no sri­tis), 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. kar­tu su ki­tais Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais ini­ci­ja­vo ir prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo su­ren­gė pir­mą so­vie­ti­niais lai­kais vie­šą ne­sank­cio­nuo­tą mi­tin­gą, ku­riuo bu­vo smer­kia­mas Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) pak­tas, jo slap­tie­ji pro­to­ko­lai.

Mi­tin­ge pir­mą kar­tą vie­šai bu­vo sa­ko­ma tie­sa apie šį gė­din­gą san­dė­rį ir jo pa­da­ri­nius Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui, rei­ka­lau­ta juos lik­vi­duo­ti. Tai bu­vo drą­sus žings­nis ke­ly­je į Ne­pri­klau­so­my­bę, ar­tė­jant link Ko­vo 11-osios Ak­to pa­skel­bi­mo.

Me­mo­ran­du­mą, ku­rio ini­cia­to­rius bu­vo A. Ter­lec­kas, pa­si­ra­šė 35 lie­tu­viai, 6 lat­viai ir 4 es­tai, jį sa­vo pa­ra­šais pa­tvir­ti­no žy­mūs ru­sų di­si­den­tai. Me­mo­ran­du­mo pa­skel­bi­mas ta­po rim­tu iš­šū­kiu so­vie­ti­nei sis­te­mai ir jos ide­o­lo­gams. Šis me­mo­ran­du­mas pa­ska­ti­no Eu­ro­pos Par­la­men­tą dar 1983 m. sau­sio 13 d., ly­giai tą die­ną, kai po aš­tuo­ne­rių me­tų pra­si­dė­jo ag­re­sy­vūs so­vie­tų veiks­mai prieš ne­pri­klau­so­my­bę pa­skel­bu­sią Lie­tu­vą, pri­im­ti re­zo­liu­ci­ją dėl pa­dė­ties Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

1983 me­tų Eu­ro­pos Par­la­men­to nu­ta­ri­mas nu­ma­tė per­duo­ti Bal­ti­jos vals­ty­bių klau­si­mą svars­ty­ti Jung­ti­nių Tau­tų De­ko­lo­ni­za­ci­jos ko­mi­si­jai ir ska­ti­no šį klau­si­mą svars­ty­ti vi­so­se kon­fe­ren­ci­jo­se, kur bus ap­ta­ria­mas Hel­sin­kio bai­gia­mo­jo ak­to įgy­ven­di­ni­mas. A. Ter­lec­ko veik­la pa­ren­giant „45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą“ ne­li­ko KGB ne­pa­ste­bė­ta. 1979 me­tų spa­lį jis nu­tei­sia­mas tre­jiems me­tams la­ge­rio ir ket­ve­riems trem­ties, ka­lė­jo Ura­le, ket­ve­rius me­tus pra­lei­do trem­ty­je Ma­ga­da­no sri­ty­je. Trem­ties vie­ta vie­ti­nių kal­bo­je reiš­kia šal­čio ir tam­sos bu­vei­nę, so­vie­ti­nės val­džios ji bu­vo ap­dai­riai pa­rink­ta ne­pa­klus­nių­jų per­auk­lė­ji­mui.

A. Ter­lec­kas vie­nu me­tu ka­lė­jo ta­me pa­čia­me ka­lė­ji­me su S. Ko­va­lio­vu, pir­muo­ju Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tu, An­dre­ju­mi Sa­cha­ro­vu ir Je­le­na Bon­ner bei dau­ge­liu ki­tų tuo­me­ti­nės SSRS ko­vo­to­jų už žmo­gaus tei­ses. Grį­žęs iš trem­ties A. Ter­lec­kas iš kar­to vėl įsi­trau­kė į po­li­ti­nę veik­lą. 1987 m. rug­pjū­čio 23 d. Lais­vės ly­gos prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­min­klo Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­tas mi­tin­gas ta­po dar vie­nu so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos grio­vi­mo dar­bu ir Są­jū­džio at­si­ra­di­mo prieš­auš­riu.

{Kalba, pasakyta iškilingame Seimo posėdyje minint 1991-ųjų sausio 13-ąją).

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: An­ta­nas Ter­lec­kas, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas.

Laikraštis "XXI amžius"

2013.01.27