Vyskupas Motiejus Valančius gimė lygiai prieš 215 metų. Jis priklauso tiems retiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta.
Netgi stiprėja. Stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo tirštėjantis dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius.
Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie Jį kaip apie didį Audėją. Kaip apie Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus.
Platus ir tvirtas, senųjų lietuvių kultūrą primenantis buvo Jo pradėtas ir toliau jau kitų austas audinys. Man jis kažkuo primena mūsų moterų audėjų austą tautoraštį… Tik kitu, iškilesniu masteliu.
Šiuo atveju į vyskupo Valančiaus įsiūbuotą blaivybę žvelgiu toli gražu ne vien per smuklių lankymo, jų apyvartos ir tinklo sumažėjimo (sutramdymo) prizmę. Taip… Lietuvių tauta buvo nugirdyta. Ją nugirdė dar XVII–XVIII šimtmečiuose. Ir nugirdė „sava“ valdžia, jeigu „žečpospolitinę“ valdžią galėtume įvardinti kaip savą. Nesibaigiantys karai su Moskovija, o taip pat ir su švedais vertė didžiūnus plėsti spirito varyklas ir jų dėka formuoti valstybės iždą (kuris išimtinai buvo skiriamas karo reikalams). Tauta buvo marinama ne tik karais, nusitęsusia nederliaus metų grandine, ne tik marais, bet ir degtine.
Valančius savo apaštalinę misiją pradėjo nuo ypač sunkaus palikimo. Prie to, kas jau buvo mano pasakyta, reiktų pridurti dar ir lietuvių polonizavimo ir rusifikavimo politiką. Per sumanytą blaivybės sąjūdį, per neįtikėtinai sparčiai austą jo tinklą vyskupas žadino tautą iš letargo. Iš stabligės… Sodiečiams įsiūlė būdą, kaip organizuotis, kaip burtis į netradiciniais dvasiniais saitais (supainiojant svetimuosius) susietas bendruomenes. Kaip pajausti save, eilinį žmogelį, iš naujo užgimstančios didžios bendruomenės – politinės nacijos nariu.
Blaivininkai, liaudyje vadinti „brostvininkais“ (nuo slavų „brosat“) tęsė ir puoselėjo kilnaus judėjimo tinklą iki vėlyviausių laikų. Pamenu, gerai pamenu, su kokiu išdidumu dar pirmaisiais pokario metais mano tėvas bažnytinėje procesijoje (kol nebuvo uždraustos) nešdavo „brostvininkų“ vėliavą. O vėliau?..
Baisios prievartos ir negandų kamuojama tauta vėl buvo „sugrąžinta“ atgal – į alkoholizacijos liūną. Jame vėl skendo (ir nuskendo) tūkstančiai. Gal šimtai tūkstančių…
Deja, deja… Neturime vilties sulaukti „Naujo Valančiaus“. Jau vien dėl to, kad nūdienos pasaulyje moraliniai autoritetai „neturi paklausos“. Lygiai taip, kaip yra nuvertinamos dvasinės, dorovinės, patriotinės vertybės.
Bet savimi, savo vidinėmis jėgomis ir Aukščiausiąja Dvasia tikėti privalome! Nes kito kelio nėra.
Varniai-museum.lt nuotraukoje: Motiejus Valančius.
2016.03.02; 07:43
