Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…
Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.
Štai šį sąrašą papildantis sakinys iš naujausios R.Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą”: “Kaip atrodytų Lietuva, kas su ja būtų, jei ji dėl kokių nors priežasčių staiga netektų A.Šliogerio, V.Radžvilo, A.Jakubaičio, V.Rubavičiaus, J.Balčiaus – dar iš “anų laikų” ateinančių “grynųjų filosofų” plejados? Kaip plynas kirtimas?”
Kiekvienas, kuriam rūpi valstybė ir tauta, tauta ir valstybė, šį sąrašą galėtų gerokai išplėsti, vieną kitą pavardę iš čia paskelbtųjų gal išbrauktų.
Pirmiausia buvo žodis. Per kelerius pastaruosius metus jis ištartas, aiškiai pasakytas. Ar dar ne? Ar dar nesuprantam, kas dedasi pasaulyje, kas su mumis darosi? Ar dar reikia apie tai kalbėti? Ar susikalbam? Be abejo – reikia kalbėti, tačiau, man regis, jau įvardintos mus ištikusios bėdos. Didžiausia bėda ta, kad jos ir lieka MA Didžiojoje salėje, na dar kai kuriose Seimo salėse.
Nesupraskime šių žodžių paraidžiui. Kalbėti, žinoma, reikia ir reikia, bet tik ne sau pačiam. Noro, kad išgirstų kuo daugiau žmonių už salių sienų, už Vilniaus, kad išmintingas žodis pasiektų tą, kuriam jo labiausiai reikia, pasigendu. Noro yra, trūksta didesnių pastangų. Didžioji žiniasklaida to žodžio “negirdi” arba apsiriboja beveik nieko nesakančia trumpute informacija. Kiekvieną kartą tokiuose kameriniuose renginiuose apgailestaujama: mūsų niekas nefilmuoja, nėra žurnalistų. Akis atverianti kalba konferencijoje – gerai, bet šimtą kartų geriau, jeigu ją išgirsta, perskaito tūkstančiai, dešimtys tūkstančių konferencijoje nedalyvavusiųjų. Renginių organizatoriai tuo žūtbūt turėtų pasirūpinti. Ne tik organizatoriai, bet ir kalbėtojai, autoriai.
Beveik kiekviename didžiosios žiniasklaidos nedominančiame renginyje matai filmuojantį, viską fiksuojantį V.Kudirkos premijos laureatą Albiną Kentrą. O kas matė tuos jo filmus? Jie iškart gula į lentynas tolimai ateičiai, kai būsime beveik viską praradę, išnykę? Kur jų įtaka šiandien, kai dar daug ką galime pakeisti, išgelbėti? Taip ir su nepaklausiom, nesensacingom, bet labai vertingom knygom. Menkučiai jų tiražai negali atsverti “bestselerių” lavinos, nustelbti televizijų banalybių.
Aš parašiau, aš pasakiau – ne mano reikalas rūpintis dar ir tų minčių, idėjų sklaida. Publicistas Vilius Bražėnas taip nemanė. Jis yra sakęs: jeigu mano teksto neiškreips, nekupiūruos, aš galiu spausdintis kad ir “Pravdoje”. Nesidrovėdamas jis platino savo tekstus mokyklose, susirinkimuose. Apie tai turėtų rimtai pagalvoti kiekvienas intelektualas ir intelektualių renginių organizatoriai, ypač pastarieji..”Neturite užmiršti, kad esate mokyti žmonės, tariant senovine, primiršta kalba. Kad turite savyje turtų , kurie gali praversti ir visai neįtikėtinose situacijose. Ir, žinoma, kad mokytas žmogus įpareigoja. Įpareigoja savo kalbai, savo tautai, savo respublikai, saviesiems ir apskritai žmogaus pasauliui, žmogiškumui. Kol gyva lietuvių tauta, tol turime aiškintis visa, kuo ji gyva” (Viktorija Daujotytė. “Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti”. “Metai”, 2011, spalis).
Čia minėti (ir neminėti) išmintingi žmonės mato, kas negerai, kalba apie “sisteminę krizę”, bet nežino, ką daryti, kaip ją įveikti. Ne vienerius metus vežimas stovi beveik toje pačioje vietoje, nes vien kalbomis jo nepastumsi. Pasakyti, kad reikia išrinkti tautos, valstybės interesus ginantį, atstovaujantį Seimą – beveik nieko nepasakyti. Kaip tą padaryti? – štai ko niekas nežino. Reikia susivienyti, rasti bendrą vardiklį, svarbų įvairių pažiūrų, skirtingų interesų žmonėms. Reikia, o vienijasi ne tautos interesams neabejingi visuomeniški žmonės – vienijasi, jungiasi Seimo partijos, seimūnai, kuriems rūpi valdyti, išlikti, pralobti.
Daug ką pasako konferencijų, susirinkimų dalyvių sudėtis. Į vienus renginius ateina vieni, į kitus – kiti, o juk ir vieni, ir kiti siekia tarsi to paties. Ko? Reikėtų labiau apsibrėžti. Mano supratimu, intelektualams turėtų labiausiai rūpėti tauta, jos likimas, jos kalba. Ką daryti, kad išliktume? Jie turi pasakyti: reikia – pirma… antra… trečia… Ir veikti. Ir raginti veikti visus. Ne tik kalbėti, bet ir veikti. Nes yra intelektualų, kuriems nei tauta, nei kalba nerūpi, gal net trukdo. Jie veikia, ir jau daug padarė.
Taigi, valdžia bijo tik galios, sako prof. Povilas Gylys konferencijoje “Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo”. Reikia spausti valdžią. Kaip? Nesiskaitoma su žmonėmis. Šitą žinome, savo kailiu esame ne kartą patyrę. Kaip priversti, kad skaitytųsi? Valstybę reikia atgaivinti. Kaip?
Daug bėdų dėl nesusikalbėjimo. Tiems patiems žodžiams teikiame skirtingas prasmes, sako prof. Antanas Kulakauskas. Tikrai taip. Gal dėl to tas vežimas ir nejuda iš vietos? Žodžiais, o ne žygiais mes tėvynę mylim. Todėl ne kiekvienas žodis tampa kūnu. Tik toks, sako prof. A.Kulakauskas, kurį supranta kuo daugiau žmonių. Kas iš to, kad organizacijų turime daug. Jos neįtakingos, mažytės – vadovas ir grupė draugų. Pasak prof. A.Kulakausko, žmogaus teises gina net apie 30 organizacijų, o efektas menkas. Valstybė – kaip voratinklis, vėjo perpučiama. Pirmą kartą išgirdau tokį palyginimą. Taikliai pasakyta, talpus pasakymas. Laimė, kad išorinės sąlygos tuo tarpu neagresyvios, kad esame Europos Sąjungoje, NATO. Pati valstybė, bėdos ištikta, neapsigintų. Revoliucinės situacijos Lietuvoje nėra. Mes veikiau išsiskirstysime, nei priešinsimės, kovosime. Sergam. Dar ne beviltiškai, ne paskutinė stadija.
Ligą diagnozuoti jau mokam, o gydyti nepradedam. Nėra kam? Gydytojai daro tik kosmetines operacijas.
Nors Vilniaus universiteto studentų prezidentas nenorėjo sutikti, kad akademinis jaunimas politiškai, visuomeniškai pasyvus, galvoja tik apie pinigus ir asmeninę gerovę, tiesos šiuose priekaištuose daug. O salėje jaunų žmonių buvo mažai.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius ragino užmiršti skirtumus, vienytis, žengti pirmuosius žingsnius. Jeigu nepajėgsime to padaryti, nesusėsime prie bendro stalo, tai taip ir bus – nenumaldomai leisimės žemyn.
Tą ir aš šiuo rašiniu norėjau pasakyti. Po pertraukos konferencijoje dalyvauti negalėjau. Filosofas dr. Krescencijus Stoškus žodį ištesėjo: atsiuntė savo pranešimą, kurį skelbiame.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2011.10.27
