Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborzca“ žurnalistas Marčinas Voičechovskis, kuris jau keletą metų domisi narkomanijos, alkoholizmo ir kitomis priklausomybių ligomis, siūlo žurnalistams nepamiršti esminių dalykų.
Apie tai jis kalbėjo įvairių šalių žurnalistams ir specialistams spalio 21-24 dienomis Varšuvoje, Stepono Batoro fondo surengtame seminare „Socialinės patologijos šiuolaikinėje visuomenėje“.
Šioje publikacijoje pateiktos mintys yra parengtos pagal M. Voičechovskio išsakytas įžvalgas tema „Žiniasklaidos vaidmuo ir visuomenės raštingumas – kaip rašyti apie patologijas?“
Pagarba žmogui – privaloma
Žiniasklaida labai dažnai „maitinasi“ konfliktais, kruvinomis istorijomis, tragedijomis. Tačiau žurnalistas visada turi atsiminti, kad jis – ne prokuroras. Todėl kai jis rašo apie patologijos ligų temas, visų pirma, privalo gerbti žmones. Net jei jie galbūt padarė pačius baisiausius nusikaltimus ar šiaip negerus darbus. Nes kiekvienas žmogus, visų pirma, yra žmogus.
Antras svarbus dalykas, žurnalistai turi vengti vienareikšmių ir supaprastintų išvadų. Tai privalu daryti vien todėl, kad tai, kas dažnai atrodo labai paprasta ir iš karto aišku, vėliau gali tapti mažiau aiškia istorija ir nebūtinai su tomis pačiomis išvadomis.
Dar reikia žurnalistams žinoti ir suprasti, kad žmogaus priklausomybė – tai liga. Mano senelis buvo alkoholikas. Vaikystėje aš tiesiog ilgą laiką jį ir jo problemą ignoravau, bandžiau nesigilinti ir net atmesti tai. Tik užaugęs ir pradėjęs domėtis šia tema supratau, kad tai yra liga. Ir žmogus, kuris serga tokia liga, iš tiesų nelabai nori daryti tai, ką daro.
Tačiau taip pat reikia aiškiai suvokti, jog pats žmogus yra atsakingas ir už savo likimą. Ir už tą gyvenimo būdą, kurį pasirinko. Net už savo ligą. Tačiau kai liga įsisenėja, jam pačiam nebeįmanoma jos kontroliuoti. Todėl be papildomos pagalbos jam su tuo – nesusitvarkyti. Tai yra esmė.
Man atrodo, kad jei žurnalistas supras, jog „kitokiais“ laikomi atstumtieji žmonės iš tiesų tėra ligoniai, tuomet ir patiems žurnalistams bus lengviau juos gerbti kaip žmones. Mes juk gerbiame vėžiu ar kitomis sunkiomis ligomis sergančius žmones. Net bandome suprasti jų jausmus, padėti jiems ir pan. Tačiau kai kalbame apie patologijas ir priklausomybes, mes dažnai tuos žmones paprasčiausiai atstumiame ir net smerkiame. Tiesiog neturime nei užuojautos, nei supratimo. Taip elgtis pakankamai paprasta.
Taigi yra du raktiniai žodžiai – pagarba ir supratimas. Bet dar kartą kartoju, tai nėra tolygu pateisinimui. Mes visada turime atskirti žmogų ir jo elgesį. Reikia kritikuoti ar smerkti konkrečius veiksmus, o ne patį žmogų. Elgesys ir jo pasekmės – tai nenuneigiami faktai. Neigti to ir nereikia. Bet kiekvienas žmogus gali daryti skirtingus dalykus. Keli blogi veiksmai dar nereiškia, kad jis visada tik toks yra ir tik taip elgiasi. Net geriausi žmonės kartais padaro blogus dalykus, o blogiukai pasielgia kilniai.
Geri pavyzdžiai nėra blogai
Dar vienas, mano nuomone, labai svarbus dalykas – nebūtina apie priklausomybes ir patologijas rašyti vien pozityviai ir su laiminga pabaiga. Tačiau verta ieškoti gerų ir sėkmingų pavyzdžių. Todėl žurnalistui privalu bent kartais pabandyti susipažinti su žmonėmis, kurie serga tokiomis ligomis. Verta pabendrauti ir su specialistais, kurie geriau žino šią temą. Tai tikrai nereiškia, kad gerai atskleisti temą reiškia iš karto eiti į gatvę ir ieškoti pirmo pasitaikiusio narkomano ar alkoholiko. Nors kartais ir tai verta padaryti. Bet reikia pabandyti su tokiais žmonėmis pabendrauti, kad suprastum daugiau, nei esi tik girdėjęs ar kur nors apie tai skaitęs. Taip gali atkreipti dėmesį ir į pačius žmones, ir į jų problemas, į kurias anksčiau gal apskritai dėmesio nekreipei.
Man vis dažniau atrodo, kad pradedantys žurnalistai, kurie bendrauja su sergančiais žmonėmis, turėtų būti ypatingai delikatūs ir atsargūs. Jie turėtų išmokti gerbti herojų anonimiškumą. Žinoma, kai dirbi radijuje, tai daryti yra gana paprasta – pakeiti balsą ir viskas.
Su televizija viskas yra žymiai sudėtingiau. Juk anoniminių alkoholikų ar narkomanų negalima rodyti, o televizijai reikia stiprių vaizdų ir emocijų. Mūsų auditorija tai mėgsta. Visgi kalbėdami apie patologijas turime tas emocijas paversti pozityviomis ir neviršyti protingo emocijų lygio.
Mano galva, sunkiausia žurnalistams dirbti „geltonojoje“ spaudoje. Tokiais atvejais tikėtis žurnalisto užuojautos iš principo yra labai sunku. Bet jei žmogus rimtai žiūri į savo darbą ir kai ką išmano šioje temoje, jis vis tiek privalo riboti tą emocinį lygį. Žurnalistas turi stengtis bent jau minimizuoti neigiamas emocijas.
Faktas, kad žiniasklaida turi milžinišką įtaką auditorijai. Ypač kalbant apie neigiamas emocijas. Net su viena istorija ir publikacija galime sukurti tokius stereotipus ir mitus, kuriuos vėliau bus labai sunku pakeisti.
Informacija reikalinga nuolatos
Kiekviename leidinyje turi būti skirta nors kiek vietos, kurioje sergantiems žmonėms būtų naudingi kontaktai (anoniminiai alkoholikų klubai, reabilitacijos centrai ir pan.). Mūsų regione patologijų keliamos problemos yra labai svarbios ir aktualios. Žmonės nuolat ieško informacijos apie problemas ir kartais jos vis tiek trūksta. Nors atrodo, kad visko lyg ir yra.
Laikraštis, televizijos ar radijo stotis – tai masinės visuomenės informavimo priemonės. Gal kai kam atrodo juokinga, kad kiekviename leidinyje kur nors kampe nuolat spausdinami pastikėjimo telefonai narkomanams ar alkoholikams. Tačiau patikėkite, kai žmogus nežino, ką jam daryti, jis dažnai ima pirmą pasitaikiusį leidinį ir ieško informacijos. Tai bene pati prieinamiausia informacijos priemonė. Žinoma, dabar jau yra internetas. Bet…
Pasinaudoti internetu ar kitomis priemonėmis reikia šiek tiek pinigų ar pastangų. O leidiniai dažnai guli kur nors – gatvėje, parduotuvėje ar pan. Ir net atsitiktinai pamatęs tokią informaciją žmogus gali nuo to paprasto telefono numerio ar kitos nurodos pradėti spręsti savo problemą. Tai ir yra terapijos ar gydymo pradžia. Todėl spausdinti net tokią minimalią informaciją verta, jei nuoširdžiai domiesi socialinėmis ar sveikatos temomis.
Žinoma, kalbant apie ligų profilaktiką labai sunku surasti pačią efektyviausią programą. Tačiau geriausia profilaktika – tai informacija. Reikia, kad žmonės žinotų, kas yra priklausomybė – kad tai liga, kad yra efektyvių priemonių kovai su ja. Ir dar reikia žinoti, kur galima kreiptis, jei staiga prireiktų pagalbos man ar mano artimiesiems.
Taip jau nutiko, kad tokią informaciją gali pateikti žurnalistas.
Socialiniai projektai – padarei ir lauk rezultatų
Mano laikraštis atliko daug socialinių projektų, skirtų konkrečiom problemom spręsti. Pirmoji tokia akcija buvo padaryta dar devintajame dešimtmetyje. Jos tikslas – leiskime moterims „gimdyti žmogiškai“. Siekėme atkreipti visų dėmesį į tai, kad moterys ir motinos visgi turėtų vaikus gimdyti žmogiškomis sąlygomis. Tuomet gimdymo namai pas mus buvo gana baisūs. Ta akcija buvo sėkminga. Pasirodė, kad tai beveik visiems aktualu. Juk vaikai svarbūs visiems. Ligoninėms buvo įdomu lenktyniauti dėl kuo geresnio vardo – jos norėjo būti projekto partneriais ir stengėsi sudaryti kuo geresnes sąlygas gimdančioms moterims.
Vėliau rengėme ir kitas akcijas. Pavyzdžiui., apie priklausomybes. Bandėme parodyti, kas tai yra narkomanija, alkoholizmas. Rodėme konkrečius žmones, kurie tai įveikė. Daug informacijos skleidėme apie terapijas, ligonines ir pan. Tačiau, tiesą sakant, tai nebuvo taip sėkminga kaip su gimdymo namais. Tai rodo, kad visuomenės pasiruošimas suprasti šią informaciją yra visai kitoks. Tai ne taip malonu kaip vaikai. Tačiau vis tiek man, atrodo, kad reikia to siekti.
Kartais sakoma, kad žurnalistika, tai lyg ir visuomeninė tarnyba. Man atrodo, kad kalbėdami apie patologijas mes kaip tik turime vieną iš tų temų ir būdų visuomenei įrodyti, kad mes dirbame būtent jos naudai. Ir jos interesams.
Kaip „nepersūdyti“ su akcijomis ir informacija?
Mūsų leidinyje (esame dienraštis) kasdien yra minimali informacija alkoholikams ar narkomanams. Tai, man atrodo, efektyvu. Varšuvoje yra keli centrai, kurie skirti šiems žmonėms. Kelis kartus tiesiogiai susidūriau su situacija, kai laikraštyje informaciją radę žmonės kreipėsi į tokius centrus. Tai – vienas iš būdų pradėti spręsti problemą.
Tokioms akcijoms labai svarbus ir radijas. Lenkijoje turime nuolatines laidas, skirtas tai temai. Yra viena labai populiari laida, kuriai tokie žmonės skambina, kreipiasi jų artimieji. Laida transliuojama kiekvieną sekmadienį. Kaskart tas pats, ir tai trunka dvi valandas. Bet laida kaskart yra vis nauja ir įdomi. Kiekvieną savaitę vis nauji žmonės, naujos problemos, naujos istorijos. Dažnai tokiose laidose grįžtama į praeitį, į jau buvusias laidas. Laida gyvena atskirą gyvenimą. Tai labai paprastas ir geras būdas palaikyti šią temą radijuje.
Beje, Varšuvoje yra net kelios radijo stotys, kurios turi panašias laidas. Forma gal ir skiriasi, bet tokiose laidose priklausomybių tema užsiima patys alkoholikai, kurie keičia savo gyvenimo būdą, gydosi. Kartais jie tiesiog tarpusavyje kalbasi ir daugiau nieko. Tokio pobūdžio laidą daro ir viena iš religinių radijo stočių. Čia kiekvieną savaitę (net ne Varšuvoje!) susirenka ir kalbasi grupė priklausomybės problemų turinčių žmonių. Įrašomas jų susitikimas ir transliuojamas vėlai vakare. Na o žmonės, kurie negali patys nuvažiuoti į tokį susitikimą, gali bent jau virtualiai kartą per savaitę dalyvauti tokiame klubo susitikime.
Žodžiu, būdų informuoti ir formuoti visuomenės nuomonę apie priklausomybės ligas yra tikrai daug.
Klausimas, kaip „nepersūdyti“ – aktualus. Sutinku, kad įvairios socialinės akcijos turi būti ne pernelyg dažnai eksploatuojamos viešoje erdvėje. Be jokios abejonės, pradedant tokią akciją privalu labai gerai jai pasirengti – reikia rasti ir parengti ne tik gerą medžiagą, tinkamus herojus, bet prieš tai privalu padaryti bent keletą gerų interviu. O tada jau galima rengti pačią akciją ir sąlyginai ramiai laukti kažkokių rezultatų. Vėl grįžti prie tos pačios temos reikia tik po kurio laiko.
Tačiau minimali informacija su reikalingais kontaktais ir nuorodomis apie galimybes spręsti priklausomybės problemą privalo būti leidiniuose nuolatos. Tai tikrai negali „persūdyti“ problemos ar temos. Juk negalime pamiršti, kad žurnalistai turi būti ne kaltųjų ieškančiais prokurorais, o žmonėmis, kurie siekia patys suprasti žmonių problemas ir nori padėti jas spręsti.
Parengė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius (www.dainius.org).
Nuotraukoje: Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborzca“ žurnalistas Marčinas Voičechovskis.
2010.10.26
