Visų pirma noriu Jums palinkėti kuo sėkmingesnio kongreso Lietuvoje, kur man teko lankytis du kartus. Man labai gaila, kad pati negaliu dalyvauti.
Pirmasis TŽF vykdomojo komiteto posėdis vyks šį savaitgalį po kongreso, įvykusio anksčiau šiais metais Kadise, ir aš turiu jame dalyvauti, kaip ir EŽF prezidentas Arne Konig, kuris taip pat buvo pakviestas į jūsų kongresą.
Mes labai džiaugiamės, turėdami taip aktyviai veikiančią sąjungą šiaurės rytų Europoje, ir tikiuosi, kad Baltijos šalyse ši sąjunga veiks taip pat aktyviai, kaip ji tai darė EŽF lygmeniu – mes tai labai vertiname! Ypač sveikiname Dainių Radzevičių, jūsų prezidentą!
Gyvenant tokiu neapibrėžtu laikotarpiu, kai didėja susirūpinimas dėl žurnalistų darbo vietų ir žurnalistikos, kuri tikrai verta savo vardo, EŽF ir jos nacionalinės narės praėjusiais metais buvo įsitraukusios į daugelį diskusijų apie tai, kaip užtikrinti, kad etiška ir skaidri profesionali žurnalistika, sudarant jos atstovams tinkamas sąlygas dirbti, išliktų tiek politikų ir darbdavių, tiek ir pačių žurnalistų pirmuosiuose darbotvarkės punktuose.
Pasaulinės ekonomikos nuosmukis dar labiau pablogino padėtį žiniasklaidos sektoriuje, kuris ir taip nukentėjo nuo nykstančios rinkos dėl technologijų suartėjimo, tiražų mažėjimo ir pelningos reklamos persikėlimo į internetą.
Dėl informacijos revoliucijos patogus spaudos ir transliacijų pasaulis jau sužlugdytas. Jungtinėse Valstijose per pastaruosius dvejus metus žiniasklaidos sektoriuje darbo vietų skaičius sumažėjo daugiau nei 60 000.
Darbo vietų mažėja ir Europos žiniasklaidos sektoriuje, uždaromi laikraščiai, o tiriamoji žurnalistika tapo nykstančia rūšimi. Žr. Mūsų savaitinę statistiką Change Digests: http://www.ifj.org/en/articles/monitoring-change-in-journalism-news.
Žurnalistų sąjungos visoje Europoje stengiasi kurti naujas organizacines strategijas. Naujoje informacinėje visuomenėje sunku laikytis tradicinių “profesionaliosios” žurnalistikos principų. Šiandien žurnalistinį darbą dirba daugiau žmonių nei kada nors anksčiau, bet didžioji jų dauguma nėra nuolatiniai žiniasklaidos darbuotojai. Daugelis iš jų yra laisvai samdomi, kiti dirba telekomunikacijų ir informatikos sektoriuose, turinčiuose mažai bendra su senosiomis žiniasklaidos sistemomis, o dar kiti ir visai nelaiko savęs žurnalistais.
Jau visur sąjungos ir žiniasklaidos savininkai pradeda suvokti, kad šiuolaikinė žurnalistika neįveikia problemų, su kuriomis ji susiduria, jeigu nesiims drąsiai šalinti sektoriaus krizę sukėlusių blogybių.
Stengdamasi ieškoti sprendimų ir iš naujo įkvėpti sąjungas atgaivinti žurnalistikos misijos dvasią šiais metais Tarptautinė žurnalistų federacija paskelbė pranešimą apie žurnalistikos ateitį, kuris buvo svarstomas Pasaulio kongrese.
Pranešime raginama keisti požiūrį žurnalistikoje. Jame teigiama, kas sąjungoms būtina išnaudot žiniasklaidos suartėjimo potencialą, siekiant stiprinti pasitikėjimą žiniasklaida, išsaugoti visame sektoriuje dirbančių žurnalistų darbo vietas ir kurti naują partnerystę tarp žurnalistikos ir jos auditorijos.
Pranešime liečiamos pagrindinės temos, tarp kurių ir svarbiausias dabartinės darbotvarkės klausimas, iškilęs žlugus tradicinės žiniasklaidos rinkoms, t.y., jeigu privatus sektorius negali užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmo ir palaikyti jos egzistavimo, kas mokės už žurnalistiką ateityje? Tuo pat metu sąjungos turi nepamiršti savo narių ir ieškoti naujų žurnalistinio darbo apibrėžimų, atitinkančių informacijos amžių.
EŽF iniciatyvinis komitetas patvirtino šūkį: “Žurnalistika – vieša prekė”, be kurios demokratija negali funkcionuoti, tačiau dėl mažėjančių pelnų daugelis privačios žiniasklaidos atstovų sumažino redakcijų išlaidas ir perėjo prie sensacingos, populistinės ir garsenybių žurnalistikos, kad atgautų savo pinigus. Tačiau šiame procese dažnai tenka paaukoti etinius standartus.
Pavyzdžiui, JAV Foks News sukūrė veiklos modelį, kuris klesti politinės diskriminacijos dėka. Jis leidžia užsidirbti pinigų, bet nebeturi nieko bendra su sergėtojo funkcija ir pliuralistine žurnalistika, tarnaujančia demokratijai.
Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse vyksta naujų finansavimo idėjų paieškos, įskaitant specialius mokesčius ir būdus, kaip valstybės lėšas panaudoti žurnalistikos egzistavimo palaikymui, ypač vietos lygmeniu. Vakaruose ši diskusija yra prieštaringa, bet daugelyje pasaulio regionų žiniasklaida jau naudojasi valstybinėmis lėšomis, kad išgyventų.
Jeigu ateitis bus tokia šviesi, kaip norėtų žurnalistai, visa žiniasklaida turės persvarstyti savo finansavimo struktūras ir ieškoti paramos netradicinėje rinkoje. Ši diskusija sukėlė žemės drebėjimą tradicinėje Amerikos žiniasklaidoje, tačiau net ir užsigrūdinę laisvosios rinkos žurnalistai supranta, kad jeigu mes reikalausime jautrios demokratijos žurnalistiką laikyti vieša preke, mums reikės permąstyti savo santykius su valstybe ir rasti išeitį iš finansinės krizės. Šią diskusiją EŽF inicijavo svarstymo Europos Parlamente metu kiek anksčiau šiais metais ir ji vis dar vyksta.
Bet jeigu reali pasaulinė žurnalistikos ateitis yra susijusi su didesniu valstybės finansavimu pagrindinėse žiniasklaidos darbo srityse, kokių struktūrų mums reikia, kad būtų užtikrintas sąžiningas ir skaidrus tų lėšų gavimas? Dar svarbiau, kaip išlaikyti žurnalistiką nepriklausoma nuo politinės įtakos šiame procese?
Daugelis Europos valstybių jaučia vis didėjančio politinio spaudimo poveikį. Tokiose šalyse kaip Lenkija, Rumunija ir Bulgarija, o taip pat Kroatija, Serbija ir vis dažniau – Vakarų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje ir Prancūzijoje, vyriausybės kišimosi poveikis taip pat akivaizdus. Iš tikrųjų dėl dramatiškos situacijos Rumunijoje 2011 m. sausio mėnesį EŽF siunčia ten savo misiją.
Tačiau žiniasklaidos krizė yra susijusi ne tik su finansais ir žmonių teise būti išklausytais. Žurnalistika yra pragyvenimo šaltinis šimtams tūkstančių žmonių Europoje ir visame pasaulyje. Jos profesinei ateičiai ir šį darbą dirbančių žmonių statusui kelia pavojų “blogeriai” ir naujieji rinkos dalyviai.
Tradicinė žurnalistika veikia pagal papročius ir tradicijas, kurie įvairiose šalyse yra labai skirtingi. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Belgija ir kitos turi įstatymus ir taisykles, apibrėžiančius žurnalistiką. Profesionaliais žurnalistais čia save gali laikyti tik tie, kurie turi kvalifikaciją, diplomą ir specialią patirtį.
Kitose šalyse žurnalistais laikomi žiniasklaidos agentūrų darbuotojai, atsižvelgiant į tai, kokį darbą jie dirba. Kai kurios sąjungos jungia žmones, kurie dirba ne spaudos ir transliacijų srityje, įskaitant informacijos sklaidos specialistus, viešųjų ryšių darbuotojus ir kitus visose žiniasklaidos sektorių kūrybinėse srityse, pavyzdžiui, knygų leidybos srityje, dirbančius asmenis.
Kai kurios sąjungos, pavyzdžiui, Danijos, eina dar toliau ir dabar jų nariais jau gali būti ir tie asmenys, kurie dirba kartu su žurnalistais, nors jie ir gali neturėti teisės į nacionalinę spaudos darbuotojo kortelę ar formalią žurnalisto akreditaciją.
Iki šiol žurnalistais buvo pripažįstami šioje srityje dirbantys laisvai samdomi asmenys, kurie didžiąją dalį savo pajamų gauna iš žurnalistinio darbo, bet šią sąlygą įvykdyti darosi vis sunkiau, kai daugelis žiniasklaidos darbuotojų iš žurnalistikos gauna mažiau nei pusę savo pajamų. Kaip sąjunga gali apsaugoti tokius asmenis?
Dažnai tarp nuolatinių ir laisvai samdomų žurnalistų kyla įtampa, tačiau visi požymiai rodo, kad žiniasklaidos rinkos laukia lanksti, laisvai samdomų žurnalistų ateitis, o sąjungos turi užtikrinti galimybę atstovauti visiems žurnalistams – tiek organizacijos viduje, tiek ir už jos ribų.
Šiandien reikia rasti atsakymą į paprastą klausimą – kas yra žurnalistas? Yra daug naujų rinkos dalyvių, taip pat galinčių turėti teisę į teises ir apsaugą, kuriomis naudojasi žurnalistai. Narystė sąjungoje arba asociacijoje parodo, kas yra žurnalistas, bet daugelis sąjungų dar turi apsispręsti dėl naujų informacijos darbuotojų ir “blogerių”. Jie gali dirbti žurnalisto darbą, tačiau jie save vadina “turinio teikėjais” arba “turinio vadybininkais”. Ar šioms grupėms reikėtų suteikti tokias pačias teises ir apsaugą, kaip žurnalistams?
TŽF pranešime “Žurnalistika. Sąjungos ir jų laukianti ateitis” konkretūs atsakymai nepateikiami, tačiau teigiama, kad žurnalistikos išlikimas priklauso nuo to, kaip žurnalistai ir jų sąjungos prisitaikys prie naujosios informacijos aplinkos. Senųjų organizavimo būdų nebepakanka.
Tačiau nors ateitis ir neaiški, žurnalistikos vertė visuomenei nepasikeis niekada. Daug žurnalistų sąjungų jaučia nerimą dramatiškai smunkant žurnalistikos standartams. Jų teigimu, dabartinė žurnalistikos krizė kilo dėl to, kad žurnalistika virto kolektyvine preke, o kaina, mokama už tai – žurnalistikos misijos praradimas.
Nepaisant padidėjusių galimybių naudotis kitų rūšių informacija, visuomenės dvasios sumažėjimas žurnalistikoje reiškia, kad kokybiška žurnalistika, tokia apimtimi ir tokios kokybės, kokios reikia demokratijai, žmonių jau nebepasiekia.
Todėl sąjungos, ieškodamos naujų žiniasklaidos finansavimo būdų ir keisdamos savo organizacines strategijas, kad prie jų galėtų prisijungti naujosios žiniasklaidos darbuotojų atstovai, kartu kovoja ir už savo profesijos dvasią, kuri taip pat kenčia nuo technologinių pokyčių ir kintančių vartotojų įpročių.
EŽF neseniai gavo Europos Komisijos patvirtintą projektą “Žurnalistikos pokyčių valdymas”. Seminaras vyks 2011 m. balandžio mėnesį Helsinkyje. Mes tikimės, kad jame aktyviai dalyvaus kolegos iš jūsų sąjungos. Seminare bus nagrinėjamos tokios temos, kaip nauji žurnalistinio darbo būdai naujojoje žiniasklaidoje, mokymas, kolektyvinės derybos ir samda.
Gruodžio mėnesį Salonikuose rengiame seminarą apie autorių teises skaitmeninėje aplinkoje – dar vienas svarbus klausimas, kurį EŽF savo narių vardu iškėlė Europos lygmeniu.
Kitos svarbios sritys, už kurias mes visi ir EŽF pastaruoju metu kovojame, yra šaltinių apsauga ir spaudos laisvė.
Šis laiškas buvo atsiųstas Dainiaus Radzevičiaus vadovaujamai Lietuvos žurnalistų sąjungai, surengusiai XV Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimą.
2010.12.07
