Vilfredas F. R. Makartnis (Wilfred Macartney) – buvęs Didžiosios Britanijos armijos karininkas, vadovavęs sovietų agentūros veiklai. Prieš tai padarė puikią, nors ir trumpą, karinę karjerą.
1915 metais, būdamas 16-os, dėl silpno regėjimo jis nepraėjo armijos medicininės komisijos. Ir vis dėlto jam pavyko įsitaisyti į Karališkąjį armijos medicinos korpusą vairuotoju. Jis buvo pasiųstas į Prancūziją Škotijos pulko žinion ir po kiek laiko pakeltas į karininkus.
Tačiau netrukus regėjimas pablogėjo, ir jam teko atsisakyti tokios garbės. Pasigydęs, jis vėl buvo pristatytas karininko laipsniui, tąsyk Esekso pulke, ir pasiųstas tolesnei tarnybai iš pradžių į Maltą, o paskui į Egiptą.
V.Makartnis pateko Karališkųjų jūros pėstininkų kapitono Komptono Makenzio žinion. Pastarasis buvo atsakingas už Britanijos karinės žvalgybos operacijas Viduržemio jūros rytinėje dalyje. 1917 metų rugsėjį grįžęs į Prancūziją, V.Makartnis netrukus po mūšio ties Kambrė pateko į vokiečių nelaisvę. Beje, jam pavyko pabėgti: jis iššoko iš važiuojančio areštantų traukinio, ir tas, be abejo, drąsus poelgis buvo paženklintas apdovanojimu.
Pasibaigus karui 1918 metų lapkritį 19-metis V.Makartnis buvo pasiųstas saugoti geležinkelio šaką Berlynas–Bagdadas į Konstantinopolį. 1919 metų rugpjūtį jis išėjo į atsargą, turėdamas leitenanto laipsnį.
1926 metais V.Makartnis išdaužė juvelyro krautuvėlės langą, buvo suimtas ir nuteistas devynis mėnesius kalėti. Išėjęs į laisvę jis kreipėsi į jūrų draudimo kompaniją „Lloyd“ ir pasidomėjo ginklų tiekimu į Suomiją. Kompanijos darbuotojas mielai jam suteikė tokią informaciją ir labai nustebo, kai gavo iš V.Makartnio 25 svarus. V.Makartnis paaiškino, kad dirba rusams, ir pasakė, kad jam taip pat reikia žinių apie Didžiosios Britanijos Karališkąsias KOP.
Susirūpinęs draudimo agentas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Iš pradžių jį suvedė su seru Redžinaldu Hollu (Reginald Hall), o tas jau nusiuntė jį pas Britanijos Saugumo tarnybos (MI 5) direktorių Vernoną Kelą (Vernon Kell).
V.Kelas nusprendė paspęsti spąstus. Jis davė nurodymą perduoti V.Makartniui KOP slaptą vadovėlį ir pasekė, kaip tas, savo ruožtu, atidavė jį Sovietų prekybos misijos Londone atstovui.
Apsiginklavęs šito slapto vadovėlio istorija kaip patogia dingstim, V.Kelas ir Skotland Jardo Specialiojo skyriaus bendradarbiai kruopščiai parengė antpuolį į Rusijos prekybos delegacijos patalpas, buvusias tame pačiame pastate kaip ir Didžiojoje Britanijoje registruota kompanija „Arcos Ltd“.
Ir nors rusai seniai buvo įtariami šnipinėjimu, prekybos delegacija turėjo diplomatinę neliečiamybę. Anglai pareiškė, kad kratos tikslas tik vienas: rasti dingusį slaptą vadovėlį „Arcos Ltd“ patalpose. Policija ir Saugumo tarnyba tikrino „Arcos“ gegužės 12–13 dienomis, ir per kratą V.Kelo globotiniai peržiūrėjo tūkstančius dokumentų.
KOP vadovėlio taip ir nerado, bet užtat rado kitų dokumentų, labai sudominusių politiniu atžvilgiu. Gegužės 26 dieną Britanijos vyriausybė išspausdino vadinamąjį „Baltąjį lapą“, kuriame paskelbė, kad nutraukia diplomatinius santykius su SSSR, užmegztus 1921 metais.
V.Makartnio buvo nutarta kol kas neliesti, tikintis, kad jis nuves prie kitų savo Sovietų sąjungininkų. Bet kai to nesulaukė, nusprendė jį sulaikyti. Jis buvo suimtas 1927 metų lapkričio 16 dieną, stojo prieš teismą ir pagal Valstybės paslapties įstatymą buvo apkaltintas „bandymu išgauti informaciją apie KOP“. V.Makartnis buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir dar dvejiems metams pataisos darbų.
Jis išėjo į laisvę anksčiau termino ir netrukus išleido vieną paskui kitą dvi knygas: „Ir sienos turi ausis“(„Walls Have Mouths“, 1936) ir „Zigzagas“ („Zigzag“, 1937). Dalyvavo Pilietiniame kare Ispanijoje. Kovėsi internacionalinėje brigadoje respublikonų pusėje, tapo pirmuoju brigados britų bataliono vadu. 1937 metais buvo pralekiančios kulkos sužeistas ir grįžo į Didžiąją Britaniją.
Vėliau jis vėl buvo teisiamas dėl pažeisto Valstybės paslapties įstatymo: šį kartą už antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos dvigubo agento Edvardo Čepmeno žygdarbių paviešinimą žurnale. V.Makartniui buvo skirta nedidelė bauda.
2013.07.05
