A.Paulauskas

savukynas_gera_m
Aktualijos

Visuomenės gyvenimo apžvalgininkai dažnai kaltinami, kad rašo tik apie  blogus dalykus. Tai savaime suprantama: reikia į viešumą iškelti problemas, bėdas. O ten, kur viskas gerai, kam apie tai rašyti ir kalbėti? Tačiau kartais būtina pakalbėti ir apie gerus dalykus.

Niekas Lietuvoje per daug nenustemba, jei politikas pasinaudodamas savo padėtimi išsirūpina kokių nors sau gėrybių. Tačiau ne visi politikai taip daro. Štai žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius atsisakė jam teisėtai priklausančios Europos sąjungos paramos, kad vėliau nebūtų kaltinamas pasinaudojęs tarnybine padėtimi. Sutikime, kad toks atvejis nėra dažnas. Šis poelgis parodo, kad ne visi į valdžią eina vien todėl, kad nori ja pasinaudoti. Egzistuoja garbingo politinio elgesio pavyzdžiai, tik gal ne visada reikiamai pastebimi.

Continue reading „Ar tikrai viskas blogai Lietuvoje?” →

Copy of omon_11
Aktualijos

Kur slypi visa Medininkų bylos esmė? Pirmiausia dar 1991 metų liepos 31 dieną iš principo buvo nuspręsta, jog Medininkų žudynes įvykdė ne kas nors kitas, bet būtent OMONas.

Beje, Tomo Šerno parodymai, duoti Generalinės prokuratūros tardytojui Algimantui Astaškai 1-ojoje Tarybinėje ligoninėje, buvo vertingi kaip patvirtinantys būtent šią versiją. Tačiau tuo pačiu ir pavojingi, nes jis įvardino ne ką nors kitą, bet būtent Vilniaus OMONo vadą Boleslovą Makutynovičių.

Tai netiko dėl susitarimų tarp Lietuvos politikų ir Vilniaus OMONo vadovybės. Kilo grėsmė, kad visa tai gali iškilti į viešumą, o viso to pasekmės galėjo būti nepataisomos. Derėjo užkirsti tam kelią. Todėl nei Seime, nors T.Šernas buvo apklausinėjamas jau 1991-ųjų liepos 31-ąją, nei vėliau laikraščiui “The European”, nei Lietuvos žiniasklaidai nebuvo prasitarta, ką būtent jis atpažino. Dar daugiau. Tuometinis vicepremjeras Zigmas Vaišvila rūsčiai užpyko, kad neva žurnalistai per daug intensyviai domėjosi tyrimo eiga ir pagrasino jiems baudžiamosiomis bylomis.

Continue reading „Medinininkų byla: dezinformacijos anatomija arba šeši žingsniai prarajos link” →

landsbergis_01
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” toliau domisi mūsų Generalinės prokuratūros veikla tiriant Medininkų žudynių aplinkybes bei keista buvusio omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla. Šiandien mus labiausiai domina atsakymai į šiuos klausimus: ar tikrai Medininkų skerdynių išvakarėse į Lietuvą buvo permesta ta pati KGB grupė, kuri šturmavo telecentrą Vilniuje 1991-ųjų sausio mėnesį, ar tikrai dingo žudynių vietos apžiūros videomedžiaga, nufilmuota 1991.07.31 rytą, ar išties mūsų pareigūnai ne visi buvo nužudyti vagonėlyje. Mes taip pat ieškome atsakymų į klausimus, kodėl mūsų teisėsauga slepė kai kuriuos Tomo Šerno liudijimus ir kodėl kai kurioms politinėms jėgoms neįtiko tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia.

Šiandien į Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako europarlamentaras prof. Vytautas LANDSBERGIS, 1991-aisiais vadovavęs  Aukščiausiajai Tarybai–Atkuriamajam Seimui.

Continue reading „Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis: “Manau, tyrimą tikslinga perduoti kitiems prokurorams”” →

omon_foto
Aktualijos

Tad tik bylos pabaigoje bus nagrinėjamos ir dar dvi svarbios detalės. Tuoj po Medininkų skerdynių atsakinėdamas į parlamentarų klausimus tuometinis generalinis prokuroras A.Paulauskas buvo užsiminęs ir apie maždaug už 800 metrų nuo įvykio vietos rastą automobilį bei kukurūzų lauke paliktą brydę. Kad būčiau visiškai tikslus, tuometinio Lietuvos prokuratūros vadovo žodžius pacituosiu remdamasis AT užfiksuota stenograma. “Žudikai, pasitraukdami iš įvykio vietos, pavogė, kaip minėjau, automobilį VAZ, kuriuo buvo atvykęs kelių policininkas Kazlauskas. Šitas automobilis organizavus paiešką buvo rastas už 800 metrų, maždaug kilometras nuo muitinės posto kukurūzų lauke. (…) Matyti, kad iš automobilio iššoko du žmonės. Šuo paėmė pėdsaką ir atvedė prie vietos, kur matyti kitos mašinos pėdsakai”.

Continue reading „Medininkų žudynių byloje – vis daugiau neaiškumų ( 2 )” →

prunskiene_kazimira_danute
Aktualijos

Demokratijos mechanizmas sutvarkytas taip, kad į Seimą gali pakliūti tos partijos arba tie nepriklausomi kandidatai, kurie rinkimų metu gauna nustatytą procentą balsų. Lietuvoje iš kelių dešimčių partijų į Seimą pakliūna tik kelios. Panašiai nutinka ir su save iškėlusiais, nepriklausančiais partijoms kandidatais. Į valstybės valdymo struktūras gali būti skiriami nepriklausantys jokiai partijai asmenys, tačiau jų skyrimas dažniausiai atliekamas su Seimo pritarimu. Kas gi nutinka su tais, kurie veržėsi politikos dirvonų arti arba juos jau vagojo, tačiau, atėjus laikui, rinkėjai jų nebeišrinko? Pasirodo, kad politikos “artojų“ duona tokia gardi, taip lengvai uždirbama, kad kartą jos paragavus, kitokios nebesinori. Ir blaškosi tie nustumtieji, bando iš naujo į politiką duris atverti; jei per duris nesiseka, pro langą ar plyšį sienoje veržiasi. Būdų savo siekiams įgyvendinti jie randa įvairiausių: kurpia naujas partijas, valkatauja iš partijos į partiją, jungiasi tarpusavy. Ir viešai vėjuoja, kad viską daro iš meilės žmonėms, Tėvynei, nors tas vėjavimas gūsių stiprumu ir kvapu nuo tikrų politinių vėjų skiriasi, kaip ožkos mekenimas – nuo lakštingalų trelės.

Continue reading „Nustumtųjų į politikos šešėlį vėjavimas” →

algimantas-zolubas-1
Aktualijos

Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis “ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo; tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama. Anuomet Lietuvoje vagystėmis bei sukčiavimais garsėjusius asmenis, kaip Lapėnas, Rickus ar Balsys suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų. Vagystės bei plėšikavimai Lietuvą užplūdo su frontu iš rytų. Nors raudonarmiečiams oficialiai buvo draudžiama plėšikauti, tačiau atsineštas iš “plačiosios tėvynės“ įprotis pasireikšdavo bitynų išplėšimu, gyvulių nugvelbimu ar be šeimininkų aptiktuose namuos vertingesnių daiktų pasisavinimu.

Continue reading „Vagystės formulė” →