Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene antradienį viešėjo Ignalinos rajone, kur Prezidentų ąžuolų alėjoje ant Ladakalnio savo ir su sovietine okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago vardu pasodino du ąžuoliukus, praneša Prezidentūra.
„Šiandien man yra didelė garbė pratęsti šią tradiciją. Manau, kad yra didžiai prasminga sodinti ąžuolus ne tik šitoje vietoje, bet ir visoje Lietuvoje. Man tai yra mūsų Lietuvos valstybės amžinumo simbolis“, – sakė šalies vadovas.
Pasak prezidento, partizanų kovos iki šiol sudaro kertinę mūsų bendro istorinio pasakojimo dalį, o šių dienų perspektyvoje, Adolfas Ramanauskas-Vanagas iškyla kaip ypač ryški figūra.
Ąžuoliukų sodinimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas gen. Valdemaras Rupšys, Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Nepriklausomybės akto signataras Česlovas Juršėnas ir A. Ramanausko-Vanago anūkė, Lietuvos kariuomenės plk. ltn. Inga Jancevičienė, nurodoma Prezidentūros pranešime žiniasklaidai. Adolfas Ramanauskas – Vanagas. LGGRTC nuotr.
Prezidentiniai ąžuolai ant Ladakalnio sodinami nuo 1997 m.
Antradienį ryte G. Nausėda su D. Nausėdiene dalyvavo Šv. Mišiose Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje, o po pietų pasveikino Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose vykusios tradicinės medkopio pabaigos šventės „Ulioja bitelė“ dalyvius, pažymima pranešime.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Merkinėje sutvarkyta Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bronzinė skulptūra. Po vandalizmo akto už suaukotas lėšas A. Ramanausko-Vanago skvere ir jo prieigose taip pat įrengta vaizdo stebėjimo sistema, ketvirtadienį pranešė LRT televizija. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Policija dėl incidento, kai gegužės pradžioje skulptūra buvo aplieta dažais, pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau, LRT duomenimis, kas tai padarė, pareigūnams išsiaiškinti kol kas nepavyko.
Režisierei Agnei Zalanskaitei socialiniuose tinkluose paskelbus pilietinę iniciatyvą surinkti lėšų vaizdo kameroms, suaukota apie 9 tūkst. eurų. Už juos Merkinės krašto muziejus sutvarkė paminklą ir skvere įrengė vaizdo stebėjimo kameras.
ELTA primena, kad gegužės pradžioje Merkinėje buvo išniekintas partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paminklas ir apipiltas baltais dažais.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo Merkinėje išniekinimas yra „valstybingumo atramų“ pažeminimas. Ministras neatmetė galimybės, kad incidentas galėjo būti susijęs ir su faktu, kad gegužės 9-oji Rusijoje minima pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Pirmadienio naktį vandalams išniekinus partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtą paminklą Merkinėje, popietę gautas pranešimas apie dar vieną išpuolį – Lazdijų rajone, Bielėnų kaime partizanų vado paminklas ne tik apipiltas baltais dažais, tačiau rastas ir į skulptūrą įkirstas kirvis.
Apie tai Eltai patvirtino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Kristina Janulevičienė.
„Gavome pranešimą apie 16:30, kad Lazdijų rajone Bielėnų kaime stovintis Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas yra taip pat apgadintas – apipiltas baltais dažais, į jį yra įkirstas kirvis. Paminklas yra medinis“, – Eltai teigė K. Janulevičienė.
Pasak jos, dėl šių išpuolių prieš A. Ramanausko-Vanago paminklus sustiprintos policijos pajėgos.
„Pajėgos yra sustiprintos. Iš esmės tam ruošiamės ir prieš šiuos įvykius, kad būtų labiau prižiūrimi paminklai, kapavietės, karių kapai. Prižiūrėsime ir akyliau stebėsime tas vietas“, – sakė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai. Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pirmadienio naktį Merkinėje išniekintas partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paminklas. Apie šį incidentą „Facebook“ paskyroje pranešė Merkinės krašto muziejus.
„Šiąnakt Merkinėje dažais apipilta A. Ramanausko-Vanago skulptūra. Turinčios informacijos, kuri padėtų nustatyti prasikaltėlį, prašome su susisiekti su mumis arba tiesiogiai su policija“, – informuoja Merkinės krašto muziejus.
Policija dėl incidento pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. A. Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.
Šiandien, lapkričio 29-ąją, minime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metines.
„Nors šiandien minime itin žiauriai KGB kankinto paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mirties metines, reikia suvokti, kad tai Lietuvos pergalės, Vanago vestos kovos pergalės diena“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
„Sovietų režimo struktūros siekė jį sunaikinti, pakasė, kad niekada nerastume, bet Vanagas grįžo, užtikrintai ir su derama su pagarba surengtos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo kone visa Lietuva. KGB stengėsi ištrinti jo vardą ir veiklą iš žmonių atminties, iš valstybės istorijos, kupiūravo ir iškraipė lietuvių ginkluotos rezistencijos faktus, bet Vanago asmenybė šiandien tikra ir gyva žmonių širdyse. Ir Putino Rusija savo istorinės propagandos kliedesiais bandė apjuodinti visas dvasines ir fizines egzekucijas tardymuose ir kalinimuose ištvėrusį mūsų didvyrį, tačiau pasiekė tik to, kad kiekvienas tikras lietuvis suprato #AšEsuVanagas“, – pabrėžia istorikas.
Pasak Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo gyvenimu po mirties ypatingą prasmę suteikė ir istorikų, antropologų, archeologų ir kitų tyrėjų bendruomenėms: ieškant jo palaikų ir juos identifikuojant, gimė teorinis paieškų modelis, leidęs suvokti, kaip ir kur, pasinaudojant realių kapinių teritorija, KGB slėpė lavonus tų partizanų ir politinių kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Šis modelis buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose ir juo, ieškodami žuvusiųjų nuo sovietų režimo, gali pasinaudoti ir naudojasi lenkų, Ukrainos ir kitų šalių mokslininkai. Plačiau ir populiariai apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas pasakoja dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“, kurio kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Svarbiausi Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktai:
1940-1945 m. – Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas
1945 m. – pasitraukia į ginkluotąjį pogrindį, paskiriamas partizanų Merkio rinktinės vadu
1946 m. – Dainavos apygardos vado pavaduotojas
1947 m. – Dainavos apygardos vadas
1948 m. – Pietų Lietuvos srities vadas
1949 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas
1950 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas
1945-1952 m. – laikraščių „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Svobodnoje slovo“ (leistas rusų kalba, skirtas okupantams), „Partizanas“, „Miško brolis“ redaktorius ir apžvalgininkas
1956 m. – po išdavystės NKVD suimtas ir žiauriai kankintas: išdurta akis, nuplėšti lytiniai organai
1957 m. – sušaudytas (39-erių metų)
1998 m. – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties)
1999 m. – apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
2018-06-08 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad jo vadovaujama istorikų ir archeologų grupė po dešimtmečių paieškų atrado okupantų paslėptus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas
2018-11-20 Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio
26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Vanagas, kaip kovotojas, ypač pagarsėjo Merkinės puolime 1945 pabaigoje. Tuomet Vanago vadovaujami Dzūkijos partizanai sugebėjo kelioms valandoms išlaisvinti nuo okupantų Merkinės miestelį, taip sukeldami ypatingą komunistų įtūžį – juk tai įvyko tuomet galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Nuo tada Vanagas tapo legenda ne tik tarp partizanų, vietos gyventojų, bet ir tarp priešų. KGB milžiniškomis pastangomis Vanagą gaudė net 11 metų, vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų ir dar daugiau kagėbistų.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau Vanago partizanavimo kelias ryškus ne tiek mūšiais, kiek spausdintu žodžiu. Per visą kovos laikotarpį Vanagas redagavo, rašė straipsnius ir leido šešis laikraščius, o kur dar daugybė jo išleistų įvairiausių atsišaukimų, raštų, įsakymų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien lietuvių nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu pripažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad rasti itin svarbaus partizaninio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės kovotojo karžygio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Partizanų vadas, okupuotos Lietuvos valstybės faktinis vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J.Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.
J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų nesėkmingai ieškota kelis dešimtmečius. Šiemet, spalio 20 d., jie rasti Leipalingyje (Druskininkų sav.), buvusios MGB (KGB) būstinės kieme, kur po susišaudymo su MGB daliniu prie Žaliamiškio (Leipalingio valsčius), Kazimieraitis buvo atvežtas greičiausiai jau miręs.
Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas.
Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius). DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-oje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
1924–1926 m. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Pulkininkas Juozas Vitkus
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (sritį sudarė Dainavos ir Tauro apygardos). Juozas Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kt., leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.
Kadangi pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją, tapęs pirmosios partizanų srities vadu rūpinosi tolesniu partizanų vienijimusi: bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.
Todėl Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.
Pasak Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.”
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas ,,Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinimui ir pakartotinai užkastas. Ši aplinkybė tapo esmine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei VšĮ ,,Kultūros vertybių globos tarnybai“ pasirenkant paieškų strategiją ir apibrėžiant archeologinių kasinėjimų plotą.
Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuotas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas, o šis apie tai pranešė kompartijos generaliniam sekretoriui J. Stalinui ir kitiems tuo metu įtakingiausiems sovietiniams veikėjams: užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, politbiuro nariui J. Berijai ir SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkui A. Ždanovui.
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1946 m.
1948 m. bolševikai J. Vitkaus–Kazimieraičio žmoną Genovaitę su septyniais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio išskirtinumą atskleidžia jam parodyta partizanų pagarba.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:
Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…
Leipalingio NKVD (MGB) pastatas 1959 m. (Iš Bronislovo Misevičiaus archyvo)
1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų užkasimo vieta
Pats J. Vitkus-Kazimieraitis prieš žūtį savo gyvenimą apibendrino taip:
Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius
Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.
Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.
Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Truputis užatlantinės istorijos
JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.
Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).
1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).
Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.ltnuotr.
Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).
Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD
Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.
Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.
Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą, nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla
Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).
Simono Vyzentalio centro iškaba
Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.
Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).
Sovietinių teisinių paslaugų pavojai
JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.
Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.
Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.
Kruvinosios KGB tarnybos ženklas
Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.
Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.
Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).
Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.
Tačiau F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“. Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44 galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.
Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12 Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).
Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).
Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.
Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.
Iš spaudos sužinojęs apie Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5 liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.
Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.
Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.
Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.
Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.
Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980 m. birželio 3 d.).
Skausmingosios bylos
Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)
Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.
Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13 metų.
Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.
Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).
Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.
Kam naudinga raganių medžioklė?
Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių.Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.
Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą šmeižtą.
Kova dėl turto
Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“
Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“
Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.
Labai teisingai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!
Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.
O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…) Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.
Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.
Trijų politikų memorandumas
Tuo metu, kai Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).
Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.
2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.
Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
Rašant šį straipsnį, naudotasi:
Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.
Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.
Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Lygiai prieš dvejus metus įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kuriuo pripažįstama, jog sovietų vykdyti veiksmai prieš Lietuvos partizanus gali būti prilyginti genocidui. Aptarti šio sprendimo ir jo nubrėžtos perspektyvos į Vilnių renkasi pasaulinio lygio mokslininkai. Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją Lietuva neteko maždaug penktadalio savo gyventojų. Tačiau prieš šalies gyventojus vykdytų sovietų represijų klausimas plačiau aptarinėti pradėtas tik atkūrus nepriklausomybę.
2019 m. rugsėjo 10 dieną EŽTT užbaigtu teisminio procesu buvo pripažinta, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimus ir nužudymą galima laikyti prieš lietuvių tautą nukreipto genocido politikos dalimi.
Šį penktadienį, rugsėjo 10 d., Mykolo Romerio universitete (MRU) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija šiam sprendimui aptarti: „Dveji metai po Drėlingo bylos: pokyčiai ir perspektyvos“.
Konferencijoje pranešimą skaitysiantis EŽTT teisėjas prof. Egidijus Kūris teigia, kad pastarojo sprendimo esmę ir priežastis perprasti nėra paprasta.
„Sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ buvo priimtas būtent toks dėl daugelio savitai susiklosčiusių aplinkybių, į kurias skaitantieji ne visada atkreipia dėmesį. O šio dėmesio jos tikrai nusipelno“, – sako prof. E. Kūris. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Konferencijoje su šiuo sprendimu susijusius aktualius klausimus nagrinės teisės, istorijos ir genocido studijų mokslininkai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Italijos ir Lietuvos.
Pranešimus, be prof. E. Kūrio, skaitys prof. Williamas A. Schabas (Jungtinė Karalystė), buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas ir daugelis kitų mokslininkų. Šiuo renginiu siekiama plėtoti mokslinius tyrimus sovietinių nusikaltimų ir genocido tyrimų srityje.
Pasak MRU tarptautinės teisės prof. Justino Žilinsko, priimtas EŽTT sprendimas nubrėžė naują sovietinių represijų teisinio vertinimo perspektyvą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms sovietinę okupaciją patyrusioms šalims bei nuo jų nukentėjusiems gyventojams.
„Drėlingo byla – pirmiausia apie teisingumą, kurio laukta ilgus metus. Tą prigimtinį teisingumą, kuris glūdi formalių normų šešėlyje, kol nusikaltimų aukos laukia ir laukia”, – teigia jis.
Teisingumo deivė
Tarptautinę konferenciją rengia MRU Teisės mokykla, Pasau universitetas (Vokietija), Tartu universitetas (Estija) ir Latvijos universitetas. Konferenciją remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
Konferencija vyks rugsėjo 10 d. 10.00-12.30 val. Mykolo Romerio universitete I-414 auditorijoje ir bus transliuojama MRU Youtube kanale. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.
Norintys dalyvauti, turėtų užpildyti registracijos formą iki rugsėjo 9 d. 19 val.: https://forms.gle/ngAn5XCv6UizB8cc7. Atvykstančius konferencijos stebėti gyvai, prašoma turėti galimybių pasą ir asmens dokumentą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Antradienį Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, Lietuvos valstybės vadovui, kovojusiam su sovietų okupacija.
Minint antrąsias A. Ramanausko-Vanago laidotuvių metines, šv. Mišias Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje aukos Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Paminklo atidengimo renginyje taip pat dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir kiti aukščiausi šalies pareigūnai.
Komisija, sudaryta iš kultūros, meno, kitų sričių atsakingų institucijų atstovų, įvertino 14 pateiktų projektų ir išrinko nugalėtoją atsižvelgusi į paminklo idėjinių ir plastinių sprendinių meninę kokybę, meninės idėjos autentiškumą, išraiškos priemonių ir reikšmių tikslingumą. Taip pat buvo atsižvelgta į kontekstą – paminklo ir antkapio ansamblio dermę su Lietuvos valstybės vadovų laidojimo vietoje esančia kapaviete.
Vyriausybės vykdyto konkurso komisijos sprendimu antkapinio paminklo A. Ramanauskui-Vanagui skulptūrinę-architektūrinę idėją įgyvendino paslaugų viešojo pirkimo laimėtojai – autorių grupė – Algirdas Kuzma ir UAB „Arches“.
A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 m. rasti Antakalnio Našlaičių kapinėse ir tų pačių metų spalio 6 d. palaidoti Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone, primena ELTA.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“
Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?
Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“
Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.
Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).
Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.
Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.
Bet tai – moralinė plotmė.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.
Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.
Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.
Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.
Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).
Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.
Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.
Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.
Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.
„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.
Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“
Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.
Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“
Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…
Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.
Šį rudenį Alytuje bus pastatytas paminklas Dainavos apygardos partizanams. Dainavos apygarda yra likusi vienintelė iš 9 partizanų apygardų, nepagerbta paminklu.
Dainavos paminklo statymo istorija užsitęsė net 23 metus – paminklo vietos ir jo projekto klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC), visuomenė ir vietos valdžios struktūros svarstė nuo 1997 metų.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.
Pernai vasarą LGGRTC ir Alytaus miesto savivaldybės vadovai, partizanai, politiniai kaliniai, alytiškiai pagaliau sutarė, kad paminklas stovės Alytaus senamiesčio skvere; šią gegužę jiems buvo pristatytas būsimojo paminklo maketas. Statybos darbus planuojama baigti rudenį.
Paminklo Dainavos apygardos partizanams kūrybinė grupė: paminklo autorius – skulptorius Gintautas Jonkus, aplinkos sutvarkymo autoriai – architektas prof. dr. Petras Grecevičius, kraštovaizdžio architektas doc. dr. Jonas Abromas.
Už paminklo pagaminimą ir pastatymą atsakinga Alytaus miesto savivaldybės administracija, už darbų finansavimą – paminklo iniciatorius LGGRTC.
Paminklas bus apšviestas LED šviestuvais. Šalia jo bus įrengti trys suoliukai, informacinis stendas lietuvių ir anglų kalbomis. Aplinką puoš puslankiu sukomponuota dviejų pakopų gyvatvorė iš visžalių augalų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., ji apjungė Alytaus apskrities ir dalį Lazdijų apskrities partizanų. Dainavos apygardos įkūrėju ir pirmuoju vadu laikytinas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1945 m. lapkritį – 1946 m. gegužę vadovavęs tuo metu vadinamai A apygardai). Kiti Dainavos apygardos vadai:
Žymesni mūšiai: Kalniškės mūšis (vyko 1945 m. gegužės 16-17d.), du mūšiai Varčios miške (vyko 1945 m. birželio 14 d. ir birželio 23 d.), Merkinės mūšis (vyko 1945 gruodžio 15 d.).
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky, prašydamas paaiškinti finansavimo Rūtos Vanagaitės projektui iš Geros valios fondo skyrimo motyvus.
Parlamentaras klausia, ar skatindami tokių kontraversiškai vertinamų veikėjų projektus neįžvelgia galimybės provokacijoms ir tautinės neapykantos kurstymui.
Geros valios fondas buvo įsteigtas 2011 m. ir yra išlaikomas mokesčių mokėtojų lėšomis. Fondo išmokamos piniginės kompensacijos gali būti naudojamos Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo tikslams Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje gyvenusiems ir nuo totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu nukentėjusiems žydų tautybės asmenims remti.
2020 m. sausio mėnesį paskelbtoje Geros valios fondo paraiškų suvestinėje skelbiama, kad Geros valios fondas R. Vanagaitės projektui (knygos leidybai) Christopf Dieckmann, Rūta Vanagaitė. „KAIP TAI ĮVYKO?“ skiriami 10 tūkst. eurų.
L. Kasčiūno teigimu, svarbu atkreipti dėmesį ir priminti, kad R. Vanagaitės 2016 m. išleistoje knygoje „Mūsiškiai“ buvo ginama tezė, kad lietuviai buvo aktyviai ir savanoriškai žydų žudynes vykdžiusi tauta, o to priešakyje buvo valstybę atkurti bandžiusi Laikinoji Vyriausybė ir Lietuvių aktyvistų frontas. Po to žiniasklaidoje buvo kalbama apie knygoje skelbiamus melagingus ir iškraipytus istorinius faktus.
Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip pat primintina ir tai, kad 2017 m. R. Vanagaitė Lietuvoje įsivėlė į skandalus. Iš pradžių ji pareiškė, neva vienas iš Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas, galėjo bendradarbiauti su KGB ir prisidėti prie holokausto. Vėliau pati R. Vanagaitė pripažino skelbusi melą dėl A. Ramanausko Vanago.
„Melas tokiomis jautriomis temomis kaip Holokaustas ar sovietinė okupacija yra ypač žalingas mūsų valstybei ir būtent todėl neturėtume leisti jam sklisti, o juo labiau finansuoti projektus, kurie galimai galėtų prisidėti prie tokio melo kūrimo ir platinimo. Todėl prašau F. Kukliansky paaiškinti finansavimo projektui skyrimo motyvus ir išsakyti nuomonę, ar skatindami tokių kontraversiškai vertinamų veikėjų projektus neįžvelgia galimybės provokacijoms ir tautinės neapykantos kurstymui, – kreipimąsi komentavo L. Kasčiūnas. – Kviečiu toliau skatinti knygų Holokausto tematika leidybą, tačiau manau, kad šios temos puoselėjimas neturi būti atiduotas neaiškų turinį kuriantiems ir atitinkamo išsilavinimo neturintiems veikėjams.“
Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.
Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.
Efraimas Zurofas
Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami kraštutinai nešvankų pavidalą.
E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.
Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.
Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.
O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?
Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Čikagos mieste JAV atidengtas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui ir su okupacija kovojusios valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Ceremonijoje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, taip pat A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir anūkė Inga Jancevičienė.
„Šiandien – ypatinga diena. Pačioje lietuvybės JAV širdyje – Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, stovės paminklas mūsų tautos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ši vieta lietuviams išskirtinė ir čia deramai bus puoselėjamas A. Ramanausko-Vanago atminimas, didvyrio istorija bus perduodama iš kartos į kartą, liudydama heroizmą, meilę ir ištikimybę Tėvynei Lietuvai“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Paminklo idėja įgyvendinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Užsienio reikalų ministerijos ir JAV lietuvių bendruomenės bendromis pastangomis. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.
Kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje – tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.
Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.
Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.
Slaptai.lt jau paskelbė Seimo nario Arūno Gumuliausko ir prof. A. Vaišvilos komentarą. Dabar – Br. Makausko įžvalgos.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.
Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.
Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.
Slaptai.lt jau paskelbė Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Dabar – A. Vaišvilos pastabos. Netrukus bus paskelbtos ir Br. Makausko įžvalgos.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.
Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.
Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.
Slaptai.lt skelbia Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Kituose videointerviu bus paskelbti A. Vaišvilos ir Br. Makausko komentarai.
Pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas, apkaltinęs partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą nekaltų civilių žudymu, sulaužė tarybos nario priesaiką.
„Teikiame išvadą pripažinti, kad V. Titovas savo veiksmais (…) sulaužė savivaldybės tarybos nario priesaiką“, – paskelbė teisėjų kolegijos pirmininkas Gintaras Kryževičius.
„Mes remiamės iš esmės tais pačiais principais, kuriuos labai plačiai dėstė Konstitucinis Teismas ir pripažinome, kad priesaikos sulaužymas šiuo atveju yra jo (V. Titovo. – ELTA) neteisėti veiksmai. Šmeižikiško, sąmoningai nesąžiningo elgesio negalima toleruoti, tai yra pripažinęs Konstitucinis Teismas. Mes manome, kad tokie veiksmai, kuriuos atliko V. Titovas, žemina Adolfo Ramanausko-Vanago gerą vardą bei garbę ir jo šeimos narių orumą. Politikas padarė teisės pažeidimus, kurių pagrindu mes pripažinome, kad jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją bei įstatymus ir dėl to padarėme išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog jis sulaužė priesaiką“, – po išvados paskelbimo komentavo G. Kryževičius.
Šis teismo sprendimas negali būti skundžiamas.
Rugsėjo mėnesį Klaipėdos miesto savivaldybės taryba kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pateikti išvadą dėl savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymo. Pasak savivaldybės, V. Titovo veiksmai viešai menkinant Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą ir jo atminimą skleidžiant žinomai neteisingą informaciją apie šį asmenį, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia Lietuvos valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus elgesio principus.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teigimu, tokie savivaldybės tarybos nario veiksmai gali būti laikomi savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymu.
Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančiai piliečių ir vaikų, o pats A.Ramanauskas-Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
V. Titovas nepripažįsta sulaužęs tarybos nario priesaiką ir teigia esąs nepagrįstai persekiojamas.
Klaipėdoje V. Titovas įregistravo visuomeninį rinkimų komitetą bei ketina dalyvauti kovo mėnesį vyksiančiuose mero rinkimuose.
ELTA primena, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, brigados generolas.
1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Jis buvo suimtas 1956 m. ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Minint valstybės atkūrimo šimtmetį ir A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, Seimas vienabalsiai pritarė deklaracijai paskelbti A. Ramanauską-Vanagą Lietuvos valstybės vadovu.
A.Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanausko-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pradėjo nagrinėti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, grįsdama savo prašymą pateikti išvadą dėl savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymo, teigia, kad V. Titovo veiksmai viešai menkinant Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo atminimą, skleidžiant žinomai neteisingą informaciją apie šį asmenį, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia Lietuvos valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus elgesio principus.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teigimu, tokie savivaldybės tarybos nario veiksmai gali būti laikomi savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas planuoja bylą išnagrinėti lapkričio mėnesį.
ELTA primena, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
V. Titovas nepripažįsta, kad sulaužė tarybos nario priesaiką ir teigia esąs nepagrįstai persekiojamas.
A.Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, brigados generolas.
1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Jis buvo suimtas 1956 m. ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais.
A.Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanausko-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Šeštadienį atidavėme paskutinę pagarbą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadui ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarui, nuo 1953-ųjų – aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūno, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Dalinuosi kalba, kurią pasakiau prie jo kapo.
Gyvename labai simbolišku laiku: šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimto metų jubiliejų ir paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines.
Šio ypatingo laiko ženklais galime laikyti tiek Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo radimą Vokietijos archyvuose, tiek Lietuvos karininko, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimą Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Reikėjo beveik trijų atgautos Nepriklausomybės dešimtmečių, kad pradėtų vertis durys ir į tragišką mūsų tautos naujųjų laikų istoriją.
Drąsiai skiriu šias dvi paraleles, nes, manau, tai ne atsitiktinumas, bet glaudžiai susiję dalykai. 1918–1920 m. karas dėl Lietuvos valstybės įtvirtinimo Europoje, pasaulyje ir lietuvių tautos sąmonėje padėjo pamatą naujajai kartai, kuriai teko didieji išbandymai dviejų XX-ojo amžiaus demoniškų galybių sankirtoje – Hitlerio ir Stalino kruvinose batalijose plėšriai raižant Europą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Amerikoje, bet užaugo ir subrendo Naujojoje Lietuvoje. Kunigo ir poeto Motiejaus Gustaičio pastangomis įkurtoje „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Adolfas mokėsi ne tik bendrojo lavinimo dalykų. Čia formavosi jaunojo žmogaus asmenybė, pasaulėžiūra ir krikščioniškos gyvenimo vertybės. Būtent tos kilnios vertybės jį įkvėpė toliau siekti žinių studijuojant pedagogiką, o vėliau ir karybą.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio jaunų žmonių siekius ir gyvenimus. Bolševikinė Lietuvos okupacija drastiškai pakeitė ir Adolfo Ramanausko-Vanago likimą. Patekęs į apsisprendimo kryžkelę, jis pasirinko sunkų nelygios kovos kelią. Mokytojas atsisakė būti saugumo agentu ir šnipinėti savo mokinius, nors dalis jau ėjo tuo keliu… Tuo metu tai buvo aiškus pasirinkimas gyventi ar mirti.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir represijoms, Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1945 m. pavasarį tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mylimą mokytojo darbą lėmė ne tik partizanų pasisakymai, kasdien matomos okupantų sovietizacijos pastangos ir patiriamos žmonių kančios. Apsispręsti padėjo tėvų išugdyta meilė Tėvynei, siekis išsaugoti laisvą Lietuvą. Vėliau apie partizanų misiją jis rašė: „Pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo.“ Istorikai teigia, kad 1945-ųjų vasarą partizanų gretose buvo jau keliolika tūkstančių jaunų Lietuvos vyrų ir moterų. Nelygioje kovoje per dešimtmetį jų žuvo apie 20 tūkstančių.
Savo ryžtu ir patriotiškumu Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo pavyzdys ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams. Veikdamas pogrindyje jis sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Kaip išsilavinęs žmogus suprato, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjų kova, todėl buvo aktyvus pogrindžio spaudos leidybos organizatorius, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės Varpas”. Vėliau redagavo „Partizaną“ ir paliko savo prisiminimus, kurie šiandien padeda mums geriau suprasti partizanų ryžtą ir pasiaukojimą.
Dešimt metų trukęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo mūsų tautos gilaus patriotizmo ir pilietinės tvirtybės unikalus reiškinys. Adolfas Ramanauskas išbuvo toje, rodos, beviltiškoje kovoje iki galo, neprarasdamas vilties, kad Lietuva kada nors bus laisva. Jis buvo tvirtai įsitikinęs pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu.
Šiandien tų įvykių tyrinėtojai istorikai įvertino Adolfo Ramanausko nuostatas ir veiklą kaip labai kryptingą ir disciplinuotą. Kaip karininkas ir partizanų vadas jis siekė sujungti partizanų kovą ir ruošti juos išsilaisvinimo karui, griežtai laikantis karinės tvarkos. Kaip pilietis priešinosi okupaciniam režimui ir trukdė jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, stengėsi apsaugoti žmonių pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę.
Drąsi ir nuosekli A. Ramanausko veikla, ryžtinga asmenybė ir atkaklus charakteris įkvėpdavo laisvės kovotojus, tačiau kėlė didelį saugumiečių įniršį. Jo persekiojimui buvo skirti patys geriausi agentai ir šnipai.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins – mums bus skaudu“, – prieš daugelį metų savo dienoraštyje užrašė Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien matome, kad iš dalies jis buvo teisus: net ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę dalis visuomenės nepripažino partizanų didvyriškumo, o išdaviko ir prisitaikymo keliu nuėję kolaborantai ir jų palikuonys dar ir šiandien juos keikia. Tačiau Adolfo Ramanausko memuaruose randame paaiškinimą: „Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina. Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, – vis kas nors prilips“.
Generolas buvo įsitikinęs, kad bolševikai visai nesivaržo panaudodami bet kokius būdus, net ir pačius žiauriausius, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisino priemones. Priešą jis vadino „tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotoju“.
Labai gaila, bet šiam drąsiam kariui, kaip ir daugeliui partizanų, teko iki galo išgerti išdavikų ir okupantų neapykantos taurę ir patirti nežmoniškus kankinimus, kai galų gale 1956 m. jis buvo Kaune išduotas, suimtas ir nuvežtas į KGB kalėjimą Vilniuje. Sunku net suvokti, kiek neapykantos, žiaurumo ir keršto gali būti budelių sielose, kad galėtų taip žvėriškai draskyti gyvą žmogų. Iš to galima tik matyti, kokia grėsminga SSSR saugumiečiams atrodė Adolfo Ramanausko-Vanago, kaip ir visų partizanų, kova. Kita vertus, šiandien privalome labai sąmoningai kiekvienas sau atsakyti, ar sugebėtume atlaikyti pačius didžiausius išbandymus, ar sugebėtume suvaldyti savo paties siaubą kritinėmis aplinkybėmis?
Man didelė garbė šiandien tarti atsisveikinimo žodžius ir paskutinį kartą atiduoti pagarbą kovojusios Lietuvos kariuomenės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Noriu priminti, kad už mūsų dabartinį gyvenimą, už Lietuvos valstybės ir kiekvieno mūsų laisvę yra sumokėta labai brangiai. Tai tūkstančių partizanų tikėjimas laisvės idealais ir paaukotos gyvybės. Pamąstykime apie tai dažniau – galbūt bus mažiau pykčio ir nusivylimo, beprasmių ambicijų, nepasitenkinimo ir savanaudiškų paskatų.
Lietuvos kariuomenė savo šaknimis ir dvasia remiasi į Lietuvos laisvės kovotojus. Mūsų pareiga – ruoštis didžiausiems išbandymams, jei reikės. Mes turime labai kilnius ir garbingus ištikimybės Lietuvos valstybei pavyzdžius.
Vienas didis Lietuvos poetas rašė:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kančios ir skausmas, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus.
Lietuvos kariuomenė šiandien, Jūsų laidotuvių dieną, lenkia prieš Jus savo vėliavas, Tamsta Generole.
Ne visi mes turėjome galimybę šeštadienį dalyvauti Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvėse. Aš pats guodžiuosi bent tuo, kad vienas mano šeimos narys, gyvenantis Vilniuje, atvyko į nukankinto didvyrio pagerbimą šv. Jonų bažnyčioje, nusilenkė nuo visos šeimos.
Kita vertus, kartu su didžiąja Lietuvos dalimi, prigludusia prie ekranų, labai atidžiai sekiau TV transliacijas iš laidotuvių, palaikų palydas į amžinojo poilsio vietą. Nebus gėda prisipažinti, kad ašaros ne tik tvenkėsi akyse, bet ir riedėjo skruostais. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų ne tik graudu, bet drauge ir ramu ant širdies, – nors taip negalėtų būti iš principo gyvenant labai neramiais laikais. Šįkart viešai noriu padėkoti šalies politinei valdžiai, kurią pats esu ne sykį koneveikęs, kartais net labai drastiškai. Neužtenka pasakyti, kad valdžia padarė tai, ką ir turėjo padaryti, neva kitaip pasielgti negalėjo. Valdžia labai retai padaro tai, ką žada žmonėms ir privalo padaryti, tačiau šįkart tikrai nepasišiukšlino, suvokusi momento reikšmingumą, parodžiusi reikiamą dėmesį didvyrio pagerbimui.
Mūsų susikaupimas šįkart buvo toks orus, kad net išprovokavo isterišką Kremliaus reakciją. Žudikų, prievartautojų, grobikų moraliniai palikuonys išdrįso viešai suabejoti mūsų teise tinkamai palaidoti savo didvyrius, pagerbti laisvės karį. Gal po šio Kremliaus išpuolio atsitokės net ir tie bendrapiliečiai, kurie, visiškai atitrūkę nuo tikrovės, vis dar vapa apie būtinybę ieškoti labiau diplomatiško tono su kaimyniniu režimu ir palaikyti draugiškus santykius su didžiąja rusų tauta. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš jau nieko gero nelinkiu tautai, tapusiai nešvankumo užkrato Žemės planetoje židiniu.
Tačiau be didesnių užuolankų, esant progai, pasakysiu ir tai, kad A. Ramanausko-Vanago kankinystė primena kitą atvejį, o būtent teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir išniekinimo orgijas, tebesitęsiančias iki šių dienų.
Kapinėse žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klausiate, – kas gali būti bendro tarp šių šiurpių, bet iš pirmo žvilgsnio mažai panašių įvykių… Ogi tiek vienu, tiek kitu atveju šlykštūs žudikai nesitenkino žmogaus gyvybės sunaikinimu, bet siekė išniekinti asmenybę pačiu žiauriausiu būdu, suteršti jo atminimą net po mirties. Teisėjo, pasiuntusio mafijos princą į kalėjimą, pasalūniškas nužudymas, drauge apšaukiant jį pedofilu, yra tokio paties braižo akcija kaip ir iškrypėliškos vaizduotės kgb budelių pašaukimo demonstracija kastruojant savo aukas. Tokie užmanymai gali užgimti tik dušanskių galvose.
Labiausiai mane neramina mintis, kad tikriausiai visi be išimties Lietuvos gyventojai gerai supranta, kas yra teisėjo nužudymo ir dergimo tikrieji užsakovai, tačiau ne vienam pasirodė patogiau ir saugiau apsimesti, kad kažko nesupranta, o kai kas net pabandė pasinaudoti situacija, siekiant pelnyti papildomų politinių dividendų. Todėl dėl to paties aiškumo leiskite pastebėti, kad kitais atvejais tokie labai gerbtini žmonės kaip Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Nijolė Sadūnaitė (sąrašą būtų galima pratęsti) teisėjo nužudymo istorijoje stoja dušanskizmo pusėje ar net patys tampa naująja dušanskių generacija.
Sakykite, ką norite, bet Neringai Venckienei prokuratūros į jaučio odą surašytas kaltinimų raštas tik iš tolo žiūrint atrodo grėsmingai. Atidžiau įsiskaičius, nesunkiai pastebėsime, kad eilinis advokatas ne vieną išsakytą eksteisėjai prokuratūros pretenziją galėtų susprogdinti lengvai kaip muilo burbulą, blogiausias dalykas, kas jai iš tiesų gali grėsti pagal oficialiai pareikštus kaltinimus, yra didesnė ar mažesnė bauda. Kyla klausimas – kodėl N.Venckienė taip bijojo atvykti į apklausas, kad net ryžosi gultis ant operacinio stalo, o vėliau, panaikinus teisinę neliečiamybę, dingo iš šalies kaip iššauta raketa? Taigi, labai tikėtina, kad ne oficialiai pareikšti, bet dėl tyrimo taktikos dabar nutylimi dalykai yra tikrosios įtampos tarp N.Venckienės ir Lietuvos teisėsaugos šaltinis. Kaip atrodo, N.Venckienė taip pat nutuokia arba net tiksliai žino, kad teisėsauga iš tiesų žino daugiau nei skelbiasi.
Anksčiau ar vėliau užstoja didžiojo aiškumo metas.
