Oleksiejus Arestovyčius
Rusija apie Ukrainą žinojo kone viską, tačiau iš tiesų nesuprato šios šalies. Tai ir buvo esminė Kremliaus klaida, nulėmusi jo strateginį pralaimėjimą jau daugiau, nei pusmetį trunkančiame kare.
Taip sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius, kalbėjęs Vilniuje vykstančioje konferencijoje, skirtoje Oršos mūšio metinėms.
Šią konferenciją, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalei prieš Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas 1514 m. rugsėjo 8 d. dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
Pasak O. Arestovičiaus, didžiausias smūgis ir netikėtumas Rusijai buvo tai, kad bene labiausiai ir atkakliausiai prieš ją kaunasi rusakalbė Ukrainos visuomenės dalis.
„Jie nesuprato ukrainietiškos tapatybės ir to, kad kalba joje – ne pagrindinis dalykas. Jie galvojo, kad jei žmonės kalba rusiškai, tai reiškia, jie jau priklauso Rusijos įtakos sferai“, – sakė Ukrainos pareigūnas.
Pamuštos Rusijos ginkluotės paroda Kijeve
Tuo tarpu, pasak O. Arestovičiaus, esminė ukrainietiškos tapatybės idėja – laisvė. Taip pat – saviorganizacija. „Rusus pribloškė ir tai, kad žmonės pradėjo į juos šaudyti, net negavę įsakymo”, – invazijos vasario mėnesį pradžią prisiminė patarėjas.
Jis taip pat citavo Napoleoną, pasak jo, sakiusį, kad viskas, ko reikia kare – „sėkmė ir kvailas priešas“.
„Rusai – labai kvaili. Jie pradėjo šį karą net 9 kryptimis, nors neturėjo pajėgumų tam. Jie neturėjo pajėgumų net užimti Kijevui, o vien bandymas tai padaryti buvo labai kvailas”, – sakė kalbėtojas.
O. Arestovičius priminė, kad aršiausios kovos, kur rusai patiria didžiausius nuostolius, vyko ir tebevyksta Donbase, dėl Chersono, Charkovo, aršiausiai priešinosi Mariupolis.
Prezidento administracijos atstovas sulaukė ir klausimų apie tai, kodėl Ukrainos valdžia iki pat invazijos išvakarių neigė jos tikimybę, nors turėjo žinoti apie ją. Taip pat – kodėl nebuvo pasiruošta Kijevo, Chersono puolimui.
Pasak O. Arestovičiaus, pačiose invazijos išvakarėse aukščiausi Ukrainos politiniai ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, nors ir matė pavojų bei žinojo rusų planus, nesutarė dėl to, ar Rusija tikrai imsis juos įgyvendinti – pavyzdžiui, pulti Kijevą. Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas
Tuo tarpu Chersone esą centrinę valdžią išdavė vietiniai Rusijos agentai, sugriovę pasirengimą atremti Rusijos puolimą iš Krymo. „Bet mes tai dabar juk atsiimame. Vienas-du mėnesiai ir mes atsiimsime Chersoną”, – sakė O. Arestovičius. Sudegusi rusų karo mašina. Paroda po atviru dangumi Kijeve
Jis kartojo, jog iš Vakarų Ukrainai tereikia „dvigubai daugiau“ sunkiosios ginkluotės, nei jie teikia dabar ir Ukraina laimės karą – išstums agresorių iš visos savo teritorijos.
O. Arestovičius teigė, kad šis karas „bendras visų karas” ir kartojo Ukrainos valdžios pagrindinę ir nuolatinę mintį, jog jei Rusija įveiks Ukrainą, tai, pasinaudojusi jos resursais, puls Baltijos šalis ir Lenkiją.
Jis tvirtino „gerai žinąs” Rusiją, nes, kaip Ukrainos žvalgybos pareigūnas, dirbo ten, buvo infiltruotas į Rusijos imperialistų ir šovinistų struktūras, kurioms vadovavo Aleksandras Duginas. Pastarojo duktė neseniai buvo nužudyta Rusijoje.
Tad O. Arestovičius teigė, jog nors Rusija ir gali tapti demokratine šalimi ir Rusijos opoziciją reikia remti, jai turi būti duotas „vienas šansas” po dabartinio režimo žlugimo.
Rusija turi būti arba „demilitarizuota ir denuklearizuota”, arba „padalinta“ – kitaip po dešimtmečio vėl griebsis agresijos.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas, rugpjūčio 24 d. (ELTA). Ukrainos ambasadorius Vatikane Andrijus Jurašas trečiadienį sukritikavo naujausius popiežiaus Pranciškaus komentarus, kad prieš kelias dienas per bombos sprogimą žuvusi Rusijos ideologo Aleksandro Dugino duktė Darja yra „nekalta karo auka“, praneša agentūra „Reuters“.
„Dėl karo kenčia nekalti“, – trečiadienį per visuotinę audienciją pareiškė popiežius. Pasak jo, D. Dugina yra „vargšė mergina, kurią susprogdino bomba, padėta po automobilio sėdyne Maskvoje“.
D. Duginos tėvas prieš tai ilgą laiką pasisakė už rusakalbių teritorijų suvienijimą į didžiulę naują Rusijos imperiją ir aktyviai palaikė dabartinį Rusijos karą Ukrainoje. Karui pritarė ir D. Dugina. Manoma, kad būtent A. Duginas buvo tikrasis atakos taikinys, tačiau jo duktė paskutinę minutę pasiskolino jo automobilį.
Maskva dėl atakos kaltina Ukrainą. Kyjivas tai kategoriškai neigia.
A. Jurašas savo „Twitter“ paskyroje parašė, kad „nusivylė“ popiežiaus žodžiais. „Kaip galima vieną (Rusijos) imperializmo ideologių įvardyti nekalta auka? Ją pražudė patys rusai“, – rašė ambasadorius. Pasak jo, Šventasis Tėvas „negali tose pačiose kategorijose tuo pat metu kalbėti apie agresorių ir auką, prievartautoją ir išprievartautąjį“.
Vatikanas į šiuos A. Jurašo komentarus dar nesureagavo.
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Maskva, rugpjūčio 23 d. (dpa-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po mirties ordinu už drąsą apdovanojo Darją Duginą. Ordinas skiriamas už „drąsą ir pasiaukojimą vykdant profesines pareigas“, – sakoma Kremliaus pranešime.
29-erių D. Dugina, Rusijos invazijos į Ukrainą rėmėja, žuvo naktį į sekmadienį, kai netoli Maskvos sprogo jos automobilis. Rusija dėl atakos apkaltino Ukrainos žvalgybą. Kyjivas bet kokias sąsajas neigia.
Prieš tai V. Putinas pareiškė užuojautą dėl D. Duginos mirties. Prezidentas ją vadino, „protingu, talentingu žmogumi su tikra rusiška širdimi – geru, mylinčiu, užjaučiančiu ir atviru“.
Kumštis. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, rugpjūčio 21 d. (AFP-ELTA). Maskvos pakraštyje per automobilio sprogimą žuvo prezidento Vladimirui Putinui artimo griežtosios linijos Rusijos ideologo Aleksandro Dugino duktė, sekmadienį pranešė valdžios institucijos.
Pasak šeimos narių, kuriuos citavo Rusijos žiniasklaida, A. Duginas, aktyviai palaikantis Kremliaus karą Ukrainoje, buvo tikėtinas sprogimo taikinys, nes jo dukra paskutinę minutę pasiskolino jo automobilį.
1992 metais gimusi Darja Dugina žuvo, kai automobilyje „Toyota Land Cruiser“ padėta bomba sprogo jai važiuojant greitkeliu netoli Bolšieji Vyziomy kaimo, esančio maždaug už 40 km nuo Maskvos, sakoma Rusijos tyrimų komiteto pranešime.
D. Dugina žuvo vietoje ir buvo pradėtas tyrimas dėl nužudymo, pranešė komitetas, tiriantis svarbius nusikaltimus Rusijoje.
A. Duginas, kartais vadinamas „Putino Rasputinu“ arba „Putino smegenimis“, yra atviras Rusijos intelektualas ultranacionalistas. Jis jau seniai pasisako už rusakalbių teritorijų suvienijimą didžiulėje naujoje Rusijos imperijoje ir nuoširdžiai remia Maskvos „operaciją“ Ukrainoje.
Po to, kai 2014 metais Rusija aneksavo Krymą, kuriam jis taip pat pritarė, jis buvo įtrauktas į Vakarų sankcijų sąrašą.
Vieno iš separatistinių Ukrainos regionų vadovas dėl sprogimo apkaltino Kyjivo valdžią. „Ukrainos režimo teroristai bandė likviduoti Aleksandrą Duginą, bet susprogdino jo dukterį“, – „Telegram“ parašė DNR vadas Denisas Pušilinas.
Aleksandras Duginas. Wikipedia nuotr.
Maskva, rugpjūčio 21 d. (ELTA). Netoli Maskvos buvo nužudyta artimo Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininko duktė, praneša BBC.
Pasak valstybinės žiniasklaidos, Darja Dugina žuvo, kai važiuojant sprogo jos automobilis. Manoma, kad išpuolio taikiniu galėjo būti jos tėvas, rusų filosofas, žymus ultranacionalistų ideologas Aleksandras Duginas, vadinamas „Putino smegenimis“.
Pasak Rusijos žiniasklaidos priemonės „112“, šeštadienio vakarą jiedu turėjo grįžti namo iš renginio tuo pačiu automobiliu, tačiau paskutinę minutę A. Duginas nutarė važiuoti atskirai nuo savo dukters.
„Telegram“ paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip A. Duginas sukrėstas stebi į įvykio vietą prie degančio automobilio liekanų atvykstančias gelbėjimo tarnybas.
BBC negalėjo nepriklausomai patikrinti šios filmuotos medžiagos.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, manydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) iš dalies neteisingai išsprendė bylą ir nepagrįstai suvaržė jo, kaip Tautos atstovo, teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybės interesus, nes uždraudė net Seimo posėdžio metu kalbėti apie procesus, kurie Seimo nario nuomone, gali būti naudingi Rusijai, Vilniaus apygardos administracinio teismo liepos 10 d. sprendimą apeliacine tvarka skųs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT), o jei reikės – ir Europos Sąjungos institucijoms.
Seimo narys kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadą, kurioje pripažinta, kad jis pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir nurodyta artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
Liepos 10 d. VAAT teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Seimo nario Ž. Pavilionio skundą, atsakovams Seimo kanceliarijai ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui – Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ – dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, priėmė sprendimą, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies.
VAAT panaikino Seimo etikos sargų išvados 2 punktą, kuriuo Seimo narys Ž. Pavilionis įpareigotas artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
„Ketinu skųsti Vilniaus apygardos apeliacinio teismo sprendimą, kadangi demokratija privalo būti apginta, o laisvoje Europos Sąjungos valstybėje negali įsitvirtinti precedentas, kuriuo net politikams būtų draudžiama priešintis A. Dugino idėjoms. Tautos atstovo laisvą mandatą ir saviraiškos laisvę laikau fundamentaliu demokratijos veikimo pagrindu, o Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadą – pažeidžiančia indemnitetą, kurį garantuoja Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti absoliutų draudimą persekioti Seimo narį už jo pareigų vykdymą“, – pažymėjo parlamentaras. Bendrijos „Romuva” krivė Inja Trinkūnienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anot Seimo nario, jo kalba Seimo vakarinio plenarinio posėdžio metu, 2019 m. birželio 27 d., išsakyta jam atliekant konstitucinę Tautos atstovo priedermę, siekiant, be kita ko, atkreipti dėmesį į procesus, kurie gali būti naudingi Rusijai.
Pasak krivės Inijos Trinkūnienės, melagingi Ž. Pavilionio pasisakymai ir viešas Katalikų bažnyčios hierarchų spaudimas Seimo nariams neabejotinai turėjo įtakos Seimo narių apsisprendimui balsuojant dėl „Romuvos“ valstybinio pripažinimo. „Manau, kad po šio teismo sprendimo Seimas turi pakankamą pagrindą „Romuvos“ pripažinimo klausimą svarstyti dar kartą. Tikiuosi, kad naujos kadencijos Seime prie šio klausimo bus sugrįžta“, – sakė „Romuvos“ religinės bendrijos vadovė.
Negavusi valstybinio pripažinimo Senovės baltų religinė bendrija Romuva pernai kreipėsi ir į Europos Žmogaus teisių teismą, prašydama pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Seimui atsisakius suteikti Romuvai valstybės pripažinimą, pažeidė net kelis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius: dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.
Žymus lietuvių kalbininkas Vincas Urbutis savo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, rašydamas apie Lenkijos ir tomaševskininkų reikalavimus ir apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo įveltos į nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, nusistebėjo: „tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos“.
Tačiau net ir iškilūs mūsų valstybės politikai ir pareigūnai, tokie, kaip šviesios atminties Algirdas Brazauskas, jo ekscelencija Valdas Adamkus, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ir kiti, išskyrus gal tik dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę, vis lipa ant to paties grėblio – leidžiasi į tokias gėdingas derybas. Nuvažiavę į Varšuvą jie žada, paklusniai linkčioja ar net atsiprašinėja, kad dar neišniekino lietuvių kalbos, kad dar negrįžo prie unijinių tradicijų.
Vienas mano bičiulis, istorikas, su kuriuo daug kartų maloniai važiavau iš Vilniaus į Marijampolę per Prienus ir atgal, kertant Nemuną kartais primindavo, kad XIX amžiuje šiame regione Nemunas buvo laikomas Europos ir Azijos riba.
Kita vertus, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, pasirašęs Nemuno vagoje prie Sovietsko Tilžės taikos sutartį su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, netrukus pasiekęs Maskvą pareiškė, kad Vilnius – tai paskutinis Europos miestas Rytuose. Galėtume padaryti paradoksalią išvadą, kad ne tik Europos, bet ir Eurazijos centras yra kažkur Lietuvoje. Tokiame kontekste būsimo Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Valdimirovičiaus Putino pareiškimas apie būsimą Eurazijos Sąjungą buvusios SSRS teritorijoje be Lietuvos žinios atrodo mažų mažiausiai keistas.
Tarptautinis Stokholmo institutas SIPRI, besigilinantis į globalaus pasaulio problemas, pastebi, jog Kinija vis labiau sprūsta iš Rusijos įtakos. Rusijos įtaka Kinijai tampa minimali, vos pastebima. Apie SIPRI atliktą analizę pastaruoju metu daug rašo viso pasaulio spauda.
Pavyzdžiui, vokiškas leidinys Handeslblatt tvirtina, jog Kinija jau beveik nepriklausoma nuo rusiškų ginklų ir nuo rusiškos naftos bei dujų. Oficialusis Pekinas susirado alernatyvių tiekėjų. Kinijos problematikos ekspertė Linda Jakobson pastebi, jog oficialiosios Maskvos ir oficialiojo Pekino kalbos apie stiprėjančią dviejų šalių strateginę partnerystę tėra “gražūs žodžiai, kuriais bandoma paslėpti vis labiau augantį abipusį nepasitikėjimą”. Kitaip tariant, nesutarimų tarp Kinijos ir Rusijos kur kas daugiau nei bendradarbiavimo aspektų.
Rugpjūčio 25 dieną Kultūros ministerija Vilniuje surengė mokslinę – praktinę konferenciją “Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti”. Būčiau neteisus, jei šį renginį pavadinčiau tendencingu “nuo pradžios iki pabaigos”. Juk negalima paneigti, kad tądien kalbėjo ir keletas pranešėjų, kurie pateikė būtent lenkams nemalonių faktų, priekaištų, skaičių.
Pavyzdžiui, prof. hab. dr. Gediminas Merkys ilgokai vardino, kiek daug nepelnytų skriaudų patyrėme nuo lenkų tarpukario metais. O štai “Žinių radijo” laidos “Žiniasklaidos anatomija” vedėjas Vidmantas Valiušaitis pasakojo, kaip tada Lietuvos valdžia nemokėjo bendrauti su mažlietuviais ir vokiečiais Klaipėdos krašte. Prof. dr. Antanas Kulakauskas, gilindamasis į Lietuvos – Lenkijos santykius, įdomiai palietė suomių santykius su švedų ar laplandų tautinėmis mažumomis. Kultūrologas Darius Kuolys pateikė nerimą keliančių pavyzdžių, kaip iš buitinio lygmens lietuvių – lenkų konfliktas persimeta jau ir į intelektualų gretas.
