Nebesuprantu šiandieninio Pasaulio. Galite mane pravardžiuoti kaip tik norite, tačiau nebijau prisipažinti – nebesuvokiu, kur galėčiau rasti bent vieną padorią valstybę?
Praėjusiuose komentaruose daug dėmesio skyriau Amerikai. Šiame komentare žvilgtelėsiu į Didžiąją Britaniją. Gal ji – sąžininga ir principinga?
ELTA praneša štai ką: Jungtinė Karalystė ir kitos Didžiojo septyneto (G7) šalys įspėjo Maskvą apie „sunkias pasekmes“, jei ši įsiverš į Ukrainą. Iš tų įspėjimų kaip iš ožio – pieno. Bet tegul. Geriau tiek, negu visai nieko. Juolab kad JK premjeras Borisas Džonsonas (Johnsonas) energingai teigė ieškosiąs „diplomatinių ir ekonominių“ pasipriešinimo Rusijos „agresijai“ priemonių. Ar jų ras – nežinia, greičiau neras. Bet tegul ieško. Juk reikia imituoti, jog dirbi. Reikia apsimesti, jog ieškoma išeičių. O JK gynybos sekretorius Benas Wallace’as leidiniui „Spectator“ net priminė, kad „ji (Ukraina) nėra NATO narė, tad mažai tikėtina, kad kas nors į Ukrainą nusiųs karių“.
„Neturėtume meluoti žmonėms, kad imsimės tokių veiksmų. Ukrainiečiai tai žino“, – kalbėjo britų gynybos sekretorius.
Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Taip, meluoti – negražu. Bet juk Londonas gudrauja. Tiksliau tariant – meluoja. Ukraina nėra NATO narė. Tačiau oficialusis Londonas yra įsipareigojęs saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jeigu Ukrainą užpuolė – ginkite ją visomis priemonėmis, taip pat ir jėga. Kodėl neprisimenate 1994-ųjų metų gruodžio 5-osios dienos, kai buvo pasirašytas garsusis Budapešto memorandumas? Kas jame brūkštelėta, pone gynybos sekretoriau? Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos lyderiai saugos Ukrainos teritorinį vientisumą, jei Kijevas atsisakys branduolinės ginkluotės. Tą dokumentą nuo britų, beje, pasirašė premjeras Džonas Meidžoras (John Major), nuo JAV – prezidentas Bilas Klintonas (Clinton). Tad kodėl nesaugojate Ukrainos?
Man regis, Londonas ne tik išdavė Ukrainą, bet gėdingai slepia savo išdavystę. Jei Didžioji Britanija būtų padori valstybė, britų kariai drauge su amerikiečiais būtų permesti į Ukrainą dar tą pačią dieną, kai „žalieji žmogeliukai“ veržėsi į Krymą. Ar ne taip, pone gynybos sekretoriau? O gal Londonas viešai prisipažino atšaukiantis 1994-ųjų įsipareigojimus? Tuomet grąžinkite Ukrainai iš jos išviliotus branduolinius ginklus ir dar išmokėkite milijardines baudas su milžiniškais procentais už sulaužytus įsipareigojimus. Juk taip nutinka padorių kompanjonų draugijose, kai vienas iš sandorio atstovų sulaužo duotą žodį?
Neseniai BNS paskelbė Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnį „Kalbėtis su Rusija reikia, tačiau būtina turėti aiškų tikslą“. Ką šiose pastabose akcentavo britų politikos apžvalgininkas? Tekstas svarbus, nes svarstoma, kaip reaguoti į Kremliaus ultimatumus, jog NATO privalantis ne tik atsisakyti plėtros į Rytus, bet ir, vaizdžiai tariant, susitraukti iš savo gretų išmetant Baltijos šalis ir Lenkiją. Britas E. Lukasas retoriškai klausia, kodėl Sovietų Sąjungą garbinantis V. Putinas laužo Helsinkyje 1975-aisiais metais tos pačios SSRS pasirašytus susitarumus, bylojančius, jog sienos tarp valstybių gali būti keičiamos tik taikiu būdu, sutarus abiem pusėm. Gyvybiškai svarbus brito argumentas. Tačiau kodėl britų apžvalgininkas nė žodeliu neprisimena dar vieno svarbaus argumento – 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo? Gėda prisipažinti, jog Londonas labai panašus į Kremlių: tiek vieni, tiek kiti nesilaiko savo įsipareigojimų. Tik vienas piktas, agresyvus, kandžiojasi, kitas – kaimynų šiandien neterorizuoja…
O dabar noriu pacituoti štai tokius žodžius: “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”.
Taip šių eilučių autoriui 2003-aisiais atsakė Londone prieglobstį gavęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka.
Aleksandras Litvinenka ligoninėje. Paskutinės gyvenimo dienos. AP, ELTA
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla susidomėjau tuomet, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999-ųjų rugsėjo mėnesį susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu, kad V. Putinas formaliai galėtų pradėti naują karinę kampaniją prieš čečėnus. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį. A. Litvinenka tvirtino, jog, iškilus bėdai, Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva nepadės. Tiksliau tariant, padės tik kalbomis, tik žodžiais.
A. Litvinenka atkreipė dėmesį dar į tokį argumentą: “Reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
2006-ųjų metų lapkričio mėnesį A. Litvinenką Londone nunuodijo radioaktyviuoju poloniu (nebepriminsiu, kas yra šios žmogžudystės užsakovai; visi puikiai žinome). Labai atidžiai sekiau, kaip Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ir teisėsauga narpliojo šią rezonansinę bylą. Iš Didžiosios Britanijos politikų tribūnų skambėjo daug grasinimų, perspėjimų, raginimų: Kremlius privalo būti griežtai nubaustas, turės patirti rimtų nemalonumų, britų Karalystė nedovanos tokio išpuolio…
Gražiai kalbėjo Londonas. Bet juk melavo. Apart kelių smulkių sankcijų iešmininkams britai nedrįso rimtai pamokyti pono V. Putino. Po bandymų Solsberyje 2018-aisiais metais nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarybų karininką Sergejų Skripalių, – vėl jokių rimtų pasekmių nepajuto nei V.Putinas, nei jo aplinka. Nors patikinimų, jog štai dabar Didžioji Britanija tikrai duos rimtą atkirtį, – vėl būta. Bet Londonas ir vėl melavo.
Štai kokie liūdni šiandien mano prisiminimai bei sugretinimai. Belieka viltis, jog A. Litvinenka vis tik klydo, pesimistiškai žvelgdamas į Vakarus…
2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.
Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.
Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.
Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.
„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…”, – skelbia minėtas leidinys.
„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.
Markas Švircas ir Chose Bautista / The New York Times
Manoma, kad buvęs rusų žvalgybininkas Sergejus Skripalis, kurį bandė nunuodyti nervams kenkenčia medžiaga Solsberio mieste, ne vienerius metus bičiuliavosi su Ispanijos žvalgybos atstovais. Kas bendra tarp buvusio GRU pulkininko ir Ispanijos žvalgybos? Ispanija pastaruosius kelis dešimtmečius rimtai domisi organizuotomis rusų nusikaltėlių grupuotėmis, turinčiomis ryšių su Rusijos vadovybe.
Taip rašo „The New York Times“ žurnalistai Markas Švircas ir Chose Bautista. Žurnalistai remiasi dviem šaltiniais – neįvardintu Ispanijos žvalgybos pareigūnu ir žinomu ispanų žurnalistu, rašytoju Fernando Ruedu.
Išėjęs į pensiją ponas S. Skripalis nenuobodžiavo – teberengė brifingus žvalgybos specialistams Čekijoje ir Estijoje. Dabar susidaro įspūdis, kad S. Skripalis buvo aktyvus ir Ispanijoje. O tai – akivaizdi paralelė su kitu iš Rusijos žvalgybos pasitraukusiu, politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavusiu bei radioaktyviuoju poloniu Londone nunuodytu Aleksandru Litvinenka.
Beje, Ispanijos valdžia pastaruoju metu kategoriškai neneigia versijos, jog A. Litvinenko jai padėjo susigaudyti, kaip veikia rusų mafija ir kaip ji bendradarbiauja su Kremliumi.
Ispanijos policijos emblema
Redakcijos duomenimis, kadaise S. Skripalis, dar būdamas GRU pulkininku, oficialiai dirbo Rusijos ambasadoje Madride. Oficiali priedanga – karinis atašė. Būtent tada ir ten S. Skripalį, bent jau remiantis rusų teismuose sukaupta informacija, užverbavo britų žvalgybininkai.
Tada S. Skripalio gyvenimas klostėsi ne itin palankiai: 2004-aisiais metais jį suėmė Rusijoje, teisė, bet Maskva iškeitė į Vakaruose sučiuptus ir ten įkalintus rusų šnipus. 2010-aisiais metais buvęs GRU pulkininkas S. Skripalis jau buvo persikėlęs į Didžiąją Britaniją. Tačiau manoma, kad jis, gyendamas kažkur Britanijoje, karts nuo karto išvažiuodavo į Ispaniją, kur susitikdavo su Ispanijos žvalgybos atstovais iš Nacionalinės žvalgybos centro (CNI). Tiesa, kada konkrečiai buvęs GRU pulkininkas svečiavosi Ispanijoje, – nežinoma. Ši informacija įslaptinta, kaip ir įslaptintos žinios, su kuo konkrečiai S. Skripalis ten susitikdavo.
Regis, Ispanijos žvalgybai labai reikėjo S. Skripalio patarimų, kadangi „mes, ispanai, nežinojome, kaip veikia rusų kriminalinės gaujos, turinčios ryšių Kremliuje. Skripalis, Litvinenko – jie mums suteikė daug svarbių žinių, ir mes jų dėka galėjome susidaryti išsamesnį rusų nusikaltėlių veiklos paveikslą“ (tai – vieno Ispanijos žvalgybininko, nenorėjusio, kad jo pavardė būtų viešai paskelbta, pastaba).
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Laikraštis primena, kad Litvinenkos šeimos advokatas yra tvirtinęs, jog Aleksandras buvo apmokamas Ispanijos žvalgybos agentas ir kad ruošėsi vykti į Ispaniją duoti duomenų apie rusų mafijos ir Kremliaus bendradarbiavimą.
Minėtame straipsnyje teigiama, kad S. Skripalio išvykos į Čekiją, Estiją ar Ispaniją nebuvo kuo nors išskirtinės. Jos panašios į tai, kuo užsiima daugelis į pensiją išėjusių žvalgybininkų. Tačiau Rusija galėjo manyti priešingai – baimintis, kad S. Skripalio veikla Vakaruose vis tik kenkia Kremliaus interesams.
Kaip tvirtina į atsargą išėjęs FSB pulkininkas Aleksandras Gusakas, „rusai jaučia genetinę neapykantą išdavikams, todėl nereikia gūžčioti iš nuostabos pečiais, kodėl tiek GRU, tiek SVR, tiek FSB persekioja į Vakarus perbėgusius savo kolegas“.
Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?
Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).
Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.
Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.
N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.
Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?
Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.
Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?
Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.
Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Arūnas Spraunius
Lietuviška viešoji erdvė raportavo apie Vladimiro Putino „perrinkimą“ Rusijos prezidentu kovo 18-ąją gal net stropiau nei pačioje Rusijoje. Tarkime, mūsų viešosios erdvės formuotojai taip elgėsi užhipnotizuoti „supermeno“ V. Putino asmenybės arba tiesiog „iš nuobodulio“ (sic…). Vis dėlto – kiek iš tiesų jis herojus šiuolaikiniame pasaulyje?
Pradėti tenka rūškanoku ekskursu į praeitį. Atidarant 1936 metų Berlyno olimpines žaidynes visas pasaulis žvelgė į Adolfą Hitlerį, o žurnalas „Time“ 1938-aisiais išrinko jį Metų žmogumi. Kuo viskas baigėsi – žinoma, 55 milijonais lavonų bei sugriautais miestais po vieno kraupiausių karų žmonijos istorijoje. Eksukrsas čia prie to, kad kai kuriose planetos vietose Rusijos prezidentas – sąmoningai ar ne – demonizuojamas, ypač po tokių akcijų kaip kovo 1-ąją jo kreipimesi į Federalinį susirinkimą anonsuotos rusiškos „begalybę“ galinčios pasiekti branduolinį užtaisą nešančios balistinės raketos, nežmonišku greičiu plaukiojantys povandeniniai aparatai ir t.t. Siekis „pastiprinti“ rinkimų kampaniją, tada klausimas – prieš ką „pastiprinti”?
Bet rinkimai – jau praeitis. Autoritarai, kaip ir pridera, V.Putiną sveikino dar nebaigus skaičiuoti balsų, demokratiniame pasaulyje trumpa diskusija dėl to kilo, ir patarėjų nepaklausęs ir telefonu Rusijos prezidentą pasveikinęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas turėjo „nedidelių“ nemalonumų. Tuo pat metu Europoje tebesvarstoma dėl pasaulio futbolo čempionato Rusijoje boikoto, apie ką kalba ne tik britai (po Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimo labai logiška), ukrainiečiai (irgi būtų keista, jei nesvarstytų), bet ir lenkai, net nuosaikūs danai, švedai bei islandai. Neatmestina, kad tema ilgainiui plėsis. Kaip ir dar viena – 23 rusų diplomatus dėl apnuodijimo Solsberyje išsiuntusių britų pasiūlymas Europos Sąjungos (ES) valstybėms pasekti jų pavyzdžiu. ES savo diplomatinės misijos vadovą Markusą Edererą jau atšaukė.
Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai
Pačioje Rusijoje demokratiškai nusiteikę vieši asmenys po rinkimų tekonstatavo eilinę aklavietę. Kaip nurodė politikas Leonidas Gozmanas, gavęs naują mandatą valdyti V.Putinas negalės atsitraukti nuo agresyvios užsienio politikos, nes agresyvi laikysena yra jo legitimumo pagrindas. Taip pat – kad ir vidaus politikoje Rusijos prezidentas gavo mandatą stiprinti represijas. Tiesa, įvykiai vakarų Pamaskvės Volokalamske beveik iškart po rinkimų, kai po dujų nuotėkio iš greta esančio „Jadrovo“ sąvartyno apsinuodijo virš pusšimčio vaikų, o ir šiaip neapsikęsdami smarvės įnirtę vietos gyventojai užpuolė rajono savivaldos vadovą Jevgenijų Gavrilovą, rodo, kad „gelžbetoninėje“ autoritarinėje valstybėje „neprotokoliniai“ atvejai galimi.
Vis dėlto, filosofo ir sociologo Igorio Čubaiso vertinimu, Rusija serga nepasitikėjimu, skundikų dominuojamoje visuomenėje neįmanomi normalūs žmogiški santykiai, ir ši bėda šalį kamuos dar ilgai. Rusijos dūmos pirmininkas Viačesalvas Volodinas teiginiu, jog Rusija – tai V.Putinas ir be jo Rusijos tiesiog nėra, nevalingai pripažįsta, jog pilietiniai, socialiniai, ekonominiai institutai šalyje sunaikinti.
Pasak publicisto Iljos Milšteino, V.Putino pergalę be problemų buvo galima konstatuoti bent prieš 6-erius metus. Šiokią tokią intrigą prieš pat rinkimus buvo sukūręs pats Rusijos prezidentas, kai kreipimesi į Federalinį susirinkimą savo piliečiams pasiūlė konfrontaciją su Vakarais iki pat Trečiojo pasaulinio karo imtinai. Buvo radusis iliuzija, kad rusai bent jau sutriks, vedini asmeninės savisaugos, rūpesčio dėl artimųjų likimo. Deja, visuomenė konfrontacinę retoriką „prarijo“ (beje, kone su pasitenkinimu) ir vieningai V.Putiną perrinko.
Bet yra ir kita V.Putino eilinio „žengimo į sostą“ pusė. Rusijos prezidento rinkimų dieną prie jos generalinio konsulato Charkove aktyvistai atgabeno karstą su jame paguldyta V.Putino „lėle“ ir plakatu „Rusija=karas. Kruvini rinkimai“. Prie konsulato Lvove sudegintas Kremliaus maketas, o Odesoje irgi prie konsulato rinkimų būdelės funkciją aktyvistai „patikėjo“ nešiojamam lauko tualetui. Prie Rusijos ambasados Kijeve surengtos protesto akcijos „Liaudis nutraukia diplomatinius santykius su egresoriumi“ organizatorius Michailas Kochanovskis savo puslapyje „Facebooke“ nurodė, jog nepriimtina, kad 5-eris metus vykstant karui agresorius ciniškai rengia rinkimus onkupuotame Kryme ir Ukrainoje turi keturis balsavimo taškus (Kijeve, Lvove, Odesoje, Charkove). Protesto akcijoje Londone parodytos fotografijos rusų nusikaltimų, pradedant Aleksandro Litvinenkos nunuodijimu ir baigiant „Malaysia Airlines“ keleivinio lėktuvo su 295 keleiviais numušimu virš rytų Ukrainos. Akcijos moto buvo „Kai kris paskutinis Ukrainos karys, V. Putinas imsis jūsų“. Prieš Rusijos rinkimus protestuota daugelyje Europos sostinių. Jei čia apie „herojų“ skaitome – ką gi…
Stivenas Sygalas ir Vladimiras Putinas
Dar viena pusė. Kovo 19-ąją Briuselyje ieškodamas paramos po žinomų įvykių britų užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas net kiek apstulbo sulaukęs vieningo palaikymo, pasak ministro, pasirodo, Maskva piktybiniais ar griaunančiais veiksmais yra bandžiusi kenkti kone visoms ES valstybėms. Praėjus 12 metų nuo A. Litvinenkos nunuodijimo Londone rusais jau nebetiki niekas. Supratimas, aišku, keliavo ilgokai, vis dėlto geriau vėliau negu niekada. Rusų valdančiosios klasės retoriniais manevrais S. Skripalio nuodijimo tema netiki niekas, kaip nurodė britų užsienio reikalų ministras, Maskvos teisinimaisi vis labiau absurdiški – iš pradžių rusai teigė visai negaminę nervus paralyžiuojančios medžiagos „Novičiok“, paskui „pasitaisė“, kad vis dėlto gamino, bet atsargas sunaikino, bet jos „paslaptingai“ atsidūrė Švedijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JK. Klasikinė Rusijos strategija paslėpti tiesos „adatą“ melo kaugėje nebeveikia (de facto tikriausiai Maskva niekas netiki seniai, bet dabar tą rodo labai akivaizdžiai).
Kovo 15-ąją paskelbusi eilines sankcijas Rusijos piliečiams bei organizacijoms, JAV finansų ministerija laišku perspėjo svarbiausius infrastruktūros objektus valdančias kompanijas apie vidaus reikalų ministerijos ir Federalinio tyrimų biuro (FTB) išaiškintus įsilaužimus arba mėginimus įsilaužti į vandens tiekimo, atominės energetikos, oro susisiekimo, pirmo būtinumo prekių gamybos struktūrų kompiuterines sistemas ir paragino imtis apsaugos priemonių prieš kibernetinius nusikaltėlius. Dviejų dalių sankcijinio sąrašo ištakos siekia prezidento Baracko Obamos 2016 metų gruodžio 28-ąją pasirašytą įsaką po to, kai specialiosios tarnybos informavo tuometinį bebaigiantį prezidentauti Amerikos lyderį apie interneto įsilaužėlių įsibrovimą į JAV kibernetinę erdvę per prezidento rinkimų kampaniją, siekiant griauti demokratiją bei klastoti duomenis JAV ir už jos ribų. Kitaip tariant, informacija apie neteisėtą veiklą detalizuota bei sankcijų istorija prieš tokia veikla užsiimančius prasidėjo prieš beveik pusantrų metų.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Kad ir kaip atsilieptų apie savo pirmtaką, dabartinis prezidentas D. Trumpas renčia sankcijų politiką ant B. Obamos padėtų pamatų. Toks tad dalykiškas ir nebūtinai triukšmingas tęstinumas, kai į sankcijų sąrašą metodiškai įtraukiami, pavyzdžiui, Sankt Pterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino valdomos „Interneto tyrimų agentūros“ (labiau žinoma kaip „interneto trolių fabrikas“), kuri faktiškai užsiima „Fake News“ sklaida bei manipuliacijomis virtualioje erdvėje, 13 darbuotojų su jos šefu imtinai. Po įtraukimo į sąrašą J. Prigožinas nei jo kuratoriai Kremliuje beveik neprotestavo.
Rusų specialiosioms tarnyboms dirbančius interneto įsilaužėlius kai kada linkstama demonizuoti (o kaip kitaip, juk ir Rusijos prezidentas – išeivis iš ten pat), bet demaskuotieji nėra tokie jau „nesugaunami“. Kanada praėjusių metų kovą suėmė Rusijos bei Kazachstano pilietybes turintį Karimą Baratovą dėl kaltinimų 2014 metais įsilaužus į „Yahoo“ bei pavogus pusę milijardo šios interneto paieškos sistemos vartotojų asmeninių duomenų. Ottava perdavė įsilaužėlį Amerikai, kur jis jau pripažino kaltę bei laukia teismo kovo 27-ąją.
FTB paskelbė interneto įsilaužėlių Aleksejaus Belano (irgi įtariamas įsilaužimu į „Yahoo“, turi Rusijos bei Latvijos pilietybes) bei Jevgenijaus Bogačiovo (Rusijos pilietis) detalius aprašymus su rezidavimo adresais bei visais naudojamais slaptažodžiais. 2013-ųjų lapkritį FTB įtraukė A. Belaną į labiausi ieškomų interneto įsilaužėlių sąrašą ir pažadėjo už pagalbą jį sulaikant 100 tūkstančių dolerių premiją. Beje, tų pačių metų birželį jis buvo suimtas vienoje Europos valstybių, tačiau sugebėjo pasprukti. Vis dėlto, panašu, tik laiko klausimas, kada papuls ar bus priverstas pasiduoti, arba tas dar jaunas žmogus gyvenimą nugyvens baimingai dairydamasis per petį.
Beje, kai Amerika paskelbė paiešką kito atakos prieš „Yahoo“ įtariamojo, Rusijos federalinio tyrimų komiteto karininko Dmitrijaus Dokčajevo, šis tėvynėje jau buvo suimtas už tėvynės išdavystę. Nevalingai ateina į galvą rusus dėl S. Skripalio ir jo dukters nuodijimo kaltinantiems britams adresuotas V.Putino atsainus išsireiškimas: „Jūs ten pas save išsiaiškinkit.“ Būtent, tai paties valstybėje „bardakas“, o demokratinis pasaulis išmoko veikti sistemiškai ir turi kantrybės.
Londonas dėl žmonių nuodijimo JK teritorijoje, panašu, spaus toliau, ima aiškėti, kad žmogžudystės Europos valstybėje nelinkusios atleisti daugelis ES šalių narių, „The Times“ paskelbė (03 24), kad paskui Bendrijos sprendimą konsultacijoms atšaukti ES pasiuntinį Maskvoje asmeninės iniciatyvos tvarka gali pasekti Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Airija, Nyderlandai, Estija, Latvija, Lietuva, Bulgarija, Čekija ir Danija, irgi išsiųsdamos rusų diplomatus, tikėtina, kad pagaliau paklausęs patarėjų žingsnių šia kryptimi imsis prezidentas D. Trumpas. Anksčiau įžūlus Maskvos, konkrečiai, V. Putino atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo tonas ima keistis, jame ima rastis, pavadinkime, liūdesio gaidelių. Grįžtina prie pragmatiškojo pono B. Johnsono, Briuselyje pareiškusio, kad duoti atkirtį tokiam banditui kaip Rusija rizikinga, užtat teisinga .Jei ir čia apie tarptautinio masto herojų V.Putiną – tada atleiskit…
Buvęs sovietinis diplomatas, dabar rašytojas Prancūzijoje Vladimiras Fedorovskis interviu šveicarų „Le Temps“ (03 16) pastebi, jog demonizuoti V.Putiną yra diplomatinis (pridėkime, ir geopolitinis) idiotizmas. Jis nieko nepadarė, kad neutralizuotų tokias Rusijos bėdas kaip valdžios perėmimo tęstinumo nebuvimas, kas lemia „prakeiksmą“, kai į valdžią gali patekti palyginti sėkmingas (Rusijai ir žmonijai) „atvejis“ Michailas Gorbačiovas, bet gali prasimušti ir visiškas niekšas Josifas Stalinas. Kaip ir nieko nenuveikė, vaduodamas savo valdomos šalies ekonomiką nuo narkotinės energetinių išteklių priklausomybės. Kad valstybė ekonomiškai vystytųsi, reikia investicijų, o iš kur jų bus, kai Kremlius nuosekliai vykdo izoliacionizmo politiką. Rusijos prezidento foto ant žurnalo „Time“ paskutinio numerio viršelio su parašais „Kylantis caras“ ir „Skęstanti Rusija“ galima laikyti simptomiškais. Panašu, V.Putinas iš tiesų gyvena alternatyvioje tikrovėje, apie ką Vokietijos kanclerė Angela Merkel perspėjo po Krymo aneksijos 2014-aisias, kai Rusiją metė iš G-8.
Iš tiesų dar klausimas, ar Rusijos prezidentas yra „pasaulinis herojus“, kaip kai kada gali atrodyti žvelgiant iš Lietuvos viešosios erdvės perspektyvos. Praėjusių metų vasarį-gegužę visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Pew Research Center“ visame pasaulyje 40 951 žmogaus paklausė, ar jie laiko V. Putino vykdomą tarptautinę politiką teisinga. Teigiamai atsakė 26 proc. apklaustųjų (mažiausiai Europoje – 19 proc., daugiausiai Afrikoje – 35 proc.). Amerikoje Rusijos prezidentu pasitikėjo 23 proc. žmonių. Rusiją (ne jos prezidentą) palankiai vertino kiek daugiau, vidutiniškai 34 proc. apklaustųjų (27 proc. europiečių bei 29 proc. amerikiečių). Vos 14 proc. vakariečių manė, kad Rusijos valdžia paiso žmogaus teisių bei laisvių (Kanadoje virš 80 proc., Švedijoje 91 proc. žmonių Kremliaus režimą laiko represiniu). Kad Rusija kelia rimtą grėsmę, manė 47 proc. amerikiečių ir 41 proc. europiečių (vidutiniškai pasaulyje – 31 proc.). Lenkijoje V. Putiną palankiai vertino 4 proc. apklaustųjų. Rusijos prezidento tarptautinė veikla palankiai įvertinta tik Vietname, Filipinuose, Graikijoje bei Tanzanijoje.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
V. Putinas mėgina „siūbuoti“ Europą, kiršindamas naujas ir senas ES nares, irgi tikslas – organizuoti kuo masyvesnį „trolingą“, siekiant sumenkinti Amerikos įvaizdį pasaulyje. Tas įžūlumas ilgai toleruotas, ir štai – kompanija „Google“ finansuoja dirbtinio intelekto panaudojimo kuriant žinias projektą RADAR, jo pagrindu paleis naujienų interneto puslapį su daug švaresne naujienų ekosistema, taip pat keičia savo paieškų algoritmą taip, kad nuorodų į „Fake News“ ir ekstremistinius pasisakymus išvis nerodys. Veikiant sistemiškai, galima pažaboti bet kokį įžūlumą.
Apibedrinti tikriausiai prasminga tuo, nuo ko pradėta. Gyvename šalyje, kur kone visos iš viešosios erdvės pinigus „semiančios“ struktūros ypač mitriai reaguoja į geopolitinius judesius rytuose kažkodėl pagal ten pat atidirbtą algoritmą. Arba tiražuoja meninius-propagandinius rusų produktus, tarkime, filmus, kaip tą daro kone visos komercinės televizijos. Kaip nedidelis pavyzdys, tiesiog „žudanti“ antrašė apie „superherojų“: „Kitas V. Putino taikinys: jie jau laukia Kremliaus samdinių keršto” („delfi.lt“ 2018 03 21). Oi, drebėkit dabar, Rusijos prezidento nekentėjai…
Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu
„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.
Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.
„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.
Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.
Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.
Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.
Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.
Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Negaliu sakyti, jog manęs visai nedomintų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) paskelbta nepalanki informacija apie kelis iškilius lietuvius – dirigentą Saulių Sondeckį, aktorių Donatą Banionį ar kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Taip pat meluočiau, jei tvirtinčiau, jog mums nereikalingos kuo išsamesnės žinios apie tikrus ar priverstinius žymių tautiečių bendradarbiavimus su KGB.
Jei dedamės rimta valstybe, duomenis, kaip mus prievartavo slaptosios Sovietų Sąjungos tarnybos, privalome kaupti ir analizuoti nuolat. Be poilsio valandų. Kol visos pagrindinės KGB bylos išveržtos į Rusiją ir mums vargu ar kada nors bus prieinamos, Lietuvai vertinga kiekviena detalė, net ir dezinformuojanti, net ir tyčia pakišta. Tik iš visur ir visaip išmėtytų užuominų, įrašų, nuorodų galima bandyt lipdyti užtektinai aiškų KGB siautėjimo Lietuvoje paveikslą.
Tačiau ne mažiau svarbu, kas ir kaip kaupia, skelbia ir analizuoja šią itin jautrią informaciją. Mažų mažiausiai jie turi būti sąžiningi, principingi, giliai išmanantys slaptųjų tarnybų veiklą specialistai. Tikiu, kad tokių jau turime. Tačiau niekas nenuginčys, kad sąžiningų, drąsių ir išsilavinusių šios srities ekspertų vis tik trūksta…
Taip, kadaise KGB troško įtakoti žymius mūsų visuomenės, kultūros, meno ir religijos žmones. Kas gi tuo abejoja? Akivaizdu ir tai, kad be saugumiečių palaiminimo anuomet buvo sunku nuveikti bent kiek reikšmingesnių lietuviškų darbų. Be kompromisų išsilaikyti buvo sunku. Bet nepaneigsi ir fakto, jog kai kam – pavyko. Kai kas iš anos epochos lietuvių vardan didelių darbų kažkur kažkada galbūt ir pasirašė KGB pakištą popieriuką. Kad galėtų dirbti Lietuvos labui, nors ir paradoksaliai ši mintis skamba. Pasirašyti – pasirašė, bet niekad netarnavo tą „špargalkę“ pakišusiai organizacijai. Tiksliau tariant, būtent tie lietuviai mulkino sovietinius kagėbistus, o ne KGB – juos.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Kiekviena KGB agento, informatoriaus ar bendradarbio istorija – unikali. Bet jos esmę suvokti nėra sunku, jei svarstome, ne kur ir kada padėtas parašas, o kas konkrečiai nuveikta Lietuvos labui. Vaizdžiai tariant, domėn dabar jau imkime tik atliktus darbus. Jei tų žmonių nuopelnai Lietuvai svarbūs ir reikšmingi, kokie gi jie KGB agentai ar bendradarbiai?
Todėl priverstas klausti LGGRTC vadovų, kam derėjo į viešumą išvilkti S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus pavardes? Juk jie Lietuvos prezidento posto jau niekad nesieks, rinkimuose į Lietuvos parlamentą tikrai nedalyvaus ir viešų pareiškimų, ar Lietuvai būtina bičiuliautis su šiandienine Rusija, – nedalins. Jie jau, net jei būtų Velniui pardavę sielą, nepavojingi. Nejaugi šiuo mus įaudrinusiu pareiškimu LGGRTC vadovybė nori dar labiau sukiršinti Lietuvą, dar daugiau įnešti sumaišties Lietuvos 100-mečio išvakarėse?
O gal tikrasis tokio viešumo tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių temų? Sakykim, nuo su Rusijos atstovais per daug ilgai ir kryptingai draugavusio parlamentaro Mindaugo Basčio temos?
Kitas galvosūkis – ar tikrai tarp prisipažinusiųjų ir už tai Lietuvos institucijose įslaptintų KGB agentų nėra dvigubų agentų? Prisipažino, atgailavo, o iš tikrųjų sėdi svarbiuose lietuviškuose postuose ir uoliai tebedirba savo buvusiems šeimininkams arba tiesiog kantriai laukia komandos pradėti ardomąją veiklą. Ar taip negali nutikti? Kiek tokių mūsų ministerijose, parlamente, Vyriausybėje, Saugumo departamente, žiniasklaidoje? Pasaulio žvalgybų istorija žino net atvejų, kada agentai dirbdavo trims konkuruojančioms slaptosioms tarnyboms ir iki šiol iki galo nėra aišku, kuriai pusei teikta pirmenybė.
Taip pat norėtųsi iš LGGRTC vadovės Birutės Burauskaitės išgirsti, ar ji pasitiki absoliučiai visais savo darbuotojais? Tiksliau tariant, ar B.Burauskaitė garatuoja, kad LGGRTC nėra nė vieno vadinamojo „kurmio“? Ši tema – taip pat labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė nei S.Sondeckio ar D.Banionio praeitis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Žodžiu, paslapčių, kurias gyvybiškai šiandien derėtų perprasti, – itin daug. Tai ir galimi valdančiosios partijos vadovo Ramūno Karbauskio verslo ryšiai Rusijoje, ir į valdžią R.Karbauskio atvestojo premjero Sauliaus Skvernelio pašnekėjimai apie būtinybę Lietuvai atnaujinti ekonominius santykius su Vladimiro Putino valdoma Rusija.
Beje, premjero nusišnekėjimai, jog Lietuvai derėtų atnaujinti su Rusija ekonomines derybas, – labai keisti. Taip, su Rusija vertėtų prekiauti. Bet su teroristinių požymių turinčia valstybe (Kremlius užpuolė Moldovą, Gruziją, Ukrainą, puoselėjo Kalnų Karabacho konfliktą, organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Rusijoje tam, kad galėtų pradėt naują karą prieš Čečėniją, nužudė į Londoną pabėgusį Rusijos slaptųjų tarnybų agentą Aleksandrą Litvinenką, nušovė Rusijos prezidentą kritikavusią žurnalistę Aną Politkovskąją, politiką Borisą Nemcovą, numušė keleivinį lėktuvą virš Ukrainos teritorijos…) tos derybos turėtų būti labai griežtos – pirmiausia išvedate savo okupacines kariuomenes iš Padniestrės, Kalnų Karabacho, Gruzijos ir Ukrainos teritorijų, ir tik tada sėdame prie derybų stalo. Priešingu atveju derybos su šiandieninio Kremliaus valdoma Rusija – šventvagiškos.
Žinoma, įtakingoji, galingoji Rusija – mūsų pašonėje. Net ir nenorėdami bendrauti mes vis tiek … bendraujame. Kaimynė yra kaimynė. Bet S.Skvernelis – primityvus premjeras, jei mano, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare, šiandien negali išsiversti be Rusijos. Ieškokite prekybos partnerių ne vien Rusijoje.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O jei jau tikrai nuoširdžiai manome, kad šiandieninė Lietuva nepajėgi išgyventi be Rusijos tranzitų, rinkų, krovinių ir gamtinių išteklių, tai tuo pačiu pripažinkime, kad ir Rusijai sunku išgyventi be draugiškų santykių su kaimynais. Jei Lietuvai reikalinga Rusija, tai ir Rusijai reikalinga Lietuva. Paklausykite kai kurių radijo, internetinių ir televizijos laidų, kuriose apie ekonominę padėtį Rusijoje kalba V.Putino oponentai rusai iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, Londono ar Kijevo. Jų teigimu, tai Rusija žlunga be normalių santykių su Vakarais, o ne Vakarai – be Rusijos platybių.
Premjeras Saulius Skvernelis
Taigi šių eilučių autoriui, kaip, beje, drįstu manyti, ir daugumai kitų lietuvių, labiau rūpi ne D.Banionio ar S.Sondeckio praeities niuansai, o valdžioje esančių Lietuvos vyrų ir moterų elgesio motyvai.
Jei bendrauti su Rusija mūsų premjeras panoro vardan pigaus populiarumo, – atleisti gal ir galima. Bet jei jis aplink save specialiai buria agresyviosios Rusijos simpatikus, – S. Skvernelis tikrai niekada nebus mano prezidentas.
Juolab kad daug pelnytos lietuviškos kritikos sulaukę S.Skvernelio pareiškimai apie santykių su Rusija kilstelėjimą viršun gali būti ženklas bjauriosioms Rusijos jėgoms, kurios bandė kištis ir kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Šiaip ar taip Rusijos slaptosios tarnybos negalėjo neišgirsti viešai ištartų Lietuvos premjero žodžių apie būtinybę Lietuvai normalizuoti santykius su Maskva, tarsi dėl įsivyravusio šaltuko būtų kaltas ne Kremlius, o Daukanto aikštėje esančių rūmų šeimininkė.
Kremliui tikrai nepasisekė, kad Lietuva turi tokią kietą prezidentę kaip Dalia Grybauskaitė. Užtat Lietuvai – pasisekė, kad D.Grybauskaitė – Lietuvos prezidentė.
Kaip ši dilema – pasisekė ar nepasisekė – klostysis ateityje, priklausys dar ir nuo to, ar sugebėsime perprasti svarbiausius ir slapčiausius Kremliaus žaidimus.
Tekstas buvo išspausdintas Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS (www.draugas.org).
Esant tik labai nedidelei galimybei, kad Rusijoje bus esminių pokyčių, ši šalis yra nenuspėjama, ir viskas gali įvykti greičiau, nei spėjama, teigia Aleksandro Litvinenkos našlė Marina.
Nuotraukoje: Marina Litvineko, Aleksandro Litvinenkos našlė
Tuo tarpu opozicijos politikas Ilja Jašinas įsitikinęs, kad Aleksandras Navalnas galėtų mesti iššūkį Vladimirui Putinui jau per šiuos prezidento rinkimus kitų metų kovą.
„Manau, kad artimiausiu metu yra labai nedidelė galimybė, jog Rusijoje keisis valdžia, bet tai, kad forumas vyksta Lietuvoje (…), rodo, koks yra susidomėjimas, kas dedasi Rusijoje, norint sužinoti informaciją ne tik iš diplomatinių atstovų, kurie, žinoma, kalbės, kas jiems naudinga, bet ir iš žmonių, kurie kovoja už naują Rusiją“, – teigė M. Litvinenko žurnalistams per Vilniaus Rusijos forumą.
A. Litvinenkos našlė neprognozavo, kad pokyčiai galėtų įvykti greitai, tačiau atkreipė dėmesį į neprognozuojamą šalies charakterį.
„Yra galimybių, kad Rusijoje gali kas nors keistis, bet negaliu garantuoti, kad artimiausiu metu. Labai svarbus momentas buvo paliestas vakar, kad Rusija yra nenuspėjama, ir kai kalbama apie dešimties ar penkiolikos metų laikotarpį, jis gali pasirodyti daug trumpesnis“, – sakė M. Litvinenko.
Tuo tarpu Rusijos opozicijos narys I. Jašinas mano, kad V. Putinui galėtų jau per šiuos rinkimus iššūkį mesti A. Navalnas, jeigu Kremlių pavyktų prispausti suteikti galimybių opoziciniams kandidatams dalyvauti rinkimuose.
Jo nuomone, A. Navalnas yra vienintelis kandidatas, „rimtai pasirengęs mesti iššūkį V. Putinui“.
„Gali atsitikti siurprizų, jei būtų aktyvi kampanija, naujas veidas politikoje, gali gauti aukštą rezultatą“, – sakė I. Jašinas.
Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV?
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.
Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)
XXX
– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?
– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.
Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.
Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).
– Aš girdėjau dar vieną pravardę…
– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.
– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?
– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…
– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?
– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.
– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?
– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…
Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.
– Tiktai?
– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…
– …kuris dabar JAV…
– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.
– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…
– Taigi, man taip ir nutiko.
– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?
– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).
– Tai dalinai išdavė?
– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…
– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?
– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.
– Ne metas?
– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).
– Putinas buvo geras žvalgybininkas?
– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.
– Ką gi jis veikė Vokietijoje?
– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.
– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų?
Aleksandras Litvinenka ir Vladimiras Putinas
– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.
– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.
Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?
– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…
– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?
– Iš tikrųjų taip ir buvo.
– Kodėl?
– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.
Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu, pinigus.
– Tiesiog sukrečia…
– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…
– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…
– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…
– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?
– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…
– …ir jau šimtas milijonų dolerių…
–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…
– …žodžiu, jis buvo jo kolega…
– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…
– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?
– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…
– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?
– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…
– Tai dėsninga?
– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…
– Sobčiakas – KGB agentas?!
– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…
– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)?
– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…
– Sobčiakui?
– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.
– O patvarkyti pinigus – ne.
– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…
– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…
– buvusieji cechininkai ir…
– banditai…
– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.
– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?
– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…
– Galima sakyti – „dauguma“?
– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).
Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).
– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?
– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…
– …draugai padės…
– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“
– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…
– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…
– …O jos nėra?
– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.
– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?
– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).
– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?
– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).
Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“
– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?
– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.
– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…
– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?
– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.
– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?
– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…
– Tai apie ką labiausiai?
– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…
– Na, kokie gi?
– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…
– Gal specialiai?
– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“
– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?
– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…
– … du kartus…
– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…
– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?
– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..
– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…
– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.
– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…
– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?
– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.
– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?
– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.
Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.
– Jis gali sulaukti apkaltos?
– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…
– …nesėslus…
– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.
– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?
– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.
Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…
– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…
– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.
– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?
– JAV ar Trumpas?
– JAV.
– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.
– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…
– …užšaldyti…
– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.
– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?
– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.
– …užverbavo Kisindžerį…
– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…
– Kisa – mūsų žmogus…
Dmitrijus Gordonas, šio interviu autorius.
– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.
JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.
– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?
– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.
„Jis atrodė kaip vidutinio amžiaus tipiškas Londono verslininkas, sutinkantis kolegą Hitrou oro uoste 3-iojo terminalo atvykimo salėje. Tamsi striukė ir marškiniai be kaklaraiščio, retėjantys ties smilkiniais kaštoniniai plaukai, toks Kristoferis Stilas sugebėdavo ištirpti minioje“, – rašo The Times.
„Financial Times egzempliorius užantyje – tai ženklas buvusiam Amerikos vyriausybiniam valdininkui, kuris ką tik nusileido po naktinio skrydžio iš Vašingtono“, – praneša straipsnio autoriai Tobis Harndenas ir Tomas Harperis.
„Bet kai jie privažiavo Stilo mašina prie jo jaukaus namo Surėjaus grafystėje, buvęs MI6 karininkas, galimas dalykas, suvokė, kad jo darbo dienos šešėlyje suskaičiuotos. Buvo lapkričio pabaiga, ir amerikietis atvyko tam, kad aptartų dosjė apie Donaldo Trumpo, kuris šio mėnesio pradžioje buvo išrinktas prezidentu, ryšius su Vladimiro Putino valdoma Rusija“, – sakoma publikacijoje.
Visų pirma dosjė užsakė turtingas verslininkas respublikonas, sukrėstas perspektyvos, kad šiurkštus nekilnojamojo turto magnatas bus jo partijos pasiūlytas kandidatu į prezidentus, praneša leidinys.
Jis pasamdė buvusių žurnalistų valdomą Vašingtono „tyrimų kompaniją“ Fusion GPS, kuri, savo ruožtu, kreipėsi į Stilą, kompanijos Orbis Business Intelligence vadovą.
Bet tai, ką aptiko Stilas, sukrėtė net jį – daug mačiusį buvusį žvalgybininką, dirbusį po priedanga Maskvoje Sovietų Sąjungos suirimo metu ir po to, sakoma straipsnyje.
Išnaudodamas savo plačius kontaktus, Stilas aptiko, kad Putino vyriausybė „palaikė kontaktus su Trumpu, teikė jam paramą ir pagalbą“ daugelį metų. O skandalingiausia, jo šaltinio duomenimis, buvo tai, kad Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose seksualinio pobūdžio veiksmuose“, „surengtuose ir vykusiuose stebint FSB“. Leidinys primena, kad, dosjė duomenimis, su FSB susijusios prostitutės rengė Trumpui „auksinio lietaus“ šou, šlapindamosios ant lovos, kurioje miegojo Barakas ir Mišelė Obamos per vizitą Maskvoje.
Šį mėnesį dviejų puslapių santrauka to, ką Stilas pradžioje įsivaizdavo kaip slaptą dosjė, buvo pridėta prie memorandumo apie Rusijos bandymus daryti įtaką rinkimams JAV ir pateiktas Obamai, sakoma straipsnyje.
„Matyt, nuogąstaudamas, kad jį identifikuos kaip pranešimo autorių, Stilas staiga praėjusį trečiadienį paliko savo namus, pasiėmęs žmoną ir vaikus“, – sakoma straipsnyje.
„Kodėl Stilas nusprendė išeiti iš priedangos? Kokie ilgalaikiai buvusio britų šnipo atakos prieš būsimąjį Amerikos prezidentą padariniai? Ir ar gali Trumpas iš tikrųjų būti rusų svajonių viršūnė – Kremliaus agentas Ovaliniame kabinete?“ – suka sau galvą Harndenas ir Harperis.
Maždaug 1986 metais Stilas, tada Girtono koledžo Kembridže studentas, gavo atsargų MI6 siūlymą bendradarbiauti, rašo laikraštis.
1990-aisiais Stilas buvo oficialiai paskirtas Britanijos ambasados Maskvoje antruoju sekretoriumi. Vėliau jis padarė sėkmingą karjerą MI6, pradėjęs vadovauti Rusijos reikalų biurui Londone, kur jam teko turėti reikalų su Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 metais padariniais, praneša leidinys.
Kai kas mano, kad Litvinenkos nužudymas taip išvedė Stilą iš pusiausvyros, kad jis pradėjo vendetą prieš Rusiją, sakoma straipsnyje.
Beje, Stilo draugas tą versiją neigia. „Mintis, kad jis surengė kryžiaus žygį, – tai perdėta, – sako jis. – Jam pasiūlė atlikti darbą, ir jis atliko. Darbas, be abejo, buvo nukreiptas prieš seną priešą ir leido jam suderinti malonumą su nauda, bet tai buvo komercinis kontraktas“.
„Kai kurie Stilo dosjė fragmentai neatrodo panašūs į tiesą, ir mažai kas jame gali būti patvirtinta“, – pažymi autoriai.
„Bet tai, kad ne viskas dosjė yra tiesa, nereiškia, kad tai pasakytina apie viską“, – sako didelę patirtį šaltojo karo laikais įgijęs žvalgybos veteranas.
„Kažkokiu momentu vasaros pabaigoje ar rudeniop jis perdavė FTB dalį savo dosjė, bet nusivylė, kad biuras, atrodė, buvo labiau suinteresuotas tyrimu, susijusiu su Hilari Klinton elektroninio pašto slaptuoju serveriu, negu Trumpo ryšiais su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
Stilas taip pat pradėjo skleisti savo išvadas tarp Amerikos žurnalistų, susitikęs su vienu iš jų – Mother Jones vyriausiuoju redaktoriumi Deividu Kornu.
„Kornas išspausdino kai kuriuos Stilo medžiagos fragmentus, bet nuslėpė nepadoriausias dosjė dalis, tad efektas buvo nereikšmingas. Po savaitės Trumpas buvo išrinktas prezidentu“, – rašoma leidinyje.
„Tačiau Stilas taip nerimavo dėl potencialios grėsmės Vakarų saugumui, tad pratęsė savo numanomų Trumpo ryšių su Rusija demaskavimo kampaniją, nepaisant to, kad dabar jis nebuvo saistomas sutarties ir, kaip pranešama, dirbo nemokamai“, – sakoma straipsnyje.
Kaip tik tada jis paskyrė susitikimą Hitrou oro uoste su buvusiu Amerikos valdininku, kuriam perdavė dosjė. Valdininkas, kaip manoma, įteikė jį senatoriui Džonui Makeinui, sakoma straipsnyje.
„Senato Žvalgybos komitetas penktadienį pareiškė, kad jis atliks tyrimą dėl Rusijos bandymų paveikti prezidento rinkimus ir, jei reikės, iškvies į teismą Trumpo padėjėjus. Jeigu Stilas apsispręs duoti parodymus, jis gali tapti pagrindiniu liudytoju“, – sakoma straipsnyje.
„Andrejus Lugovojus, įtariamas nužudęs opozicionierių Aleksandrą Litvinenką, tapo atšalusių santykių su Maskva auka, ir jį užgriuvo Amerikos sankcijos“, – rašo Le Figaro korespondentas Maskvoje ponas Pjeras Avrilis.
„Amerikai jis – šnipas ir žmogžudys. O jis pats save laiko paprastu „deputatu, kuris užsiima vien tik įstatymais“. Kad ir kokią etiketę jam prikabintų, 52-jų metų amžiaus Rusijos parlamentaras Andrejus Lugovojus priklauso nacionalistinei Rusijos liberalų demokratų partijai, jis sugeba užglaistyti pėdsakus ir išvengti ryškios šviesos“, – sakoma straipsnyje.
„Toks veikimo būdas atsisuko prieš jį Baltųjų rūmų sankcijomis – kaip keturiems aukščiausiems Rusijos valdininkams ir verslo sluoksnių atstovams – už pasikėsinimą į žmogaus teises; dabar jiems uždrausta būti JAV, o jų hipotetiniai aktyvai Amerikoje įšaldyti“, – rašo autorius.
„Paskutiniojo mandato pabaigoje Barakas Obama ketino „pakenkti Rusijai visomis įmanomomis priemonėmis“, dėsto savo kaltinimus Lugovojus, kuris „didžiuojasi“ tuo, kad yra persekiojamas, ir tuo, kad “balsavo už įstatymus, stiprinančius Rusijos valstybės saugumą“, – perduoda korespondentas. Jo gynybos linija nekinta niekada, kai Vakarų teisingumo ministerijos kaltina jį 2006 metų lapkritį Londono viešbutyje nunuodijus Aleksandrą Litvinenką – į Vakarus pabėgusį Rusijos agentą, patekusį į Kremliaus nemalonę, tapusį Britanijos žvalgybos tarnybos MI6 bendradarbiu ir turėjusį kompromituojančios medžiagos apie Vladimirą Putiną, rašo Avrilis.
„Tuo metu Lugovojus pats buvo specialiųjų tarnybų ekskarininkas, nors jis niekada nepretendavo į tokį laipsnį, kaip dauguma jo kolegų šnipų“, – sakoma straipsnyje.
„2006 metų lapkričio 1 dieną Lugovojus susitiko su Litvinenka, su kuriuo jis palaikė dalykinius santykius, Milenium viešbutyje Londone. Britanijos teismo institucijų duomenimis, jis įbėrė į savo aukos arbatinuką labai radioaktyvios medžiagos polonio-210. Jo „objektas“ mirė po trijų savaičių. Operacija galėjo būti atlikta suderinus asmeniškai su Rusijos prezidentu“, – rašo autorius.
„Įtariamasis visada neigė tokią įvykių versiją, maža to – pats save vaizdavo radiacinės atakos auka. Praėjus metams po įvykių Lugovojus buvo išrinktas Valstybės Dūmos deputatu, kur jis iki šiol naudojasi parlamentine neliečiamybe. Maskva vis atsisako jį išduoti, ir savo naujose pareigose jis 2015 metais net buvo Putino apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Tėvynei“, – pasakoja Avrilis.
„Lugovojus yra gana ginčytinų įstatymų, skirtų blokuoti „ekstremistinio turinio“ internetinius portalus, iniciatorius. Be to, Gynybos ministerijos kontroliuojamame televizijos kanale „Zvezda“ (liet. – “Žvaigždė“) jis pristato laidą „Išdavikai“ – apie buvusius sovietinius perbėgėlius“, – pasakoja autorius.
„Jo bendrininkas nuodijimo operacijoje Dmitrijus Kovtunas, kurio vieta lėktuve grįžtant į Maskvą buvo smarkiai užkrėsta poloniu-210, irgi figūruoja Vašingtono sankcijų sąraše, – perduoda Avrilis. – Oficialiai juos abu palietė sankcijos pagal „Magnickio įstatymą“, – tai pavardė Britanijos investicijų fondo juristo, žuvusio dėl žiauraus elgesio tardymo izoliatoriuje 2009 metais po to, kai jis demaskavo išplėtotą finansinių teisės pažeidimų sistemą, kurioje dalyvavo Rusijos aukščiausi valdininkai“, – perduoda Le Figaro.
„Dėl šio skandalo po ketverių metų JAV Finansų ministerija, suderinus su Kongresu, sudarė pirmą juodąjį sąrašą asmenų, kurie yra kalti dėl žmogaus teisių pažeidimo. Ir vėliau kasmet valstybės vadovas stengėsi maldyti Kongresą, įsikarščiavusį bausti šimtus žmonių vietoj atrinktų 44“, – sakoma straipsnyje.
„Porą savaičių prieš savo išėjimą Barakas Obama atsižvelgė į parlamentarų pageidavimus, pirmą kartą paskelbęs sankcijas Aleksandrui Bastrykinui, galingo Rusijos Tyrimo komiteto vadovui, Vladimirui Putinui artimam asmeniui, apkaltintam tuo, kad jis užgniaužė Magnickio bylą. Obama taip pat pridėjo Lugovojų ir Konvtuną, kurie su tuo dosjė visai nesusiję. Be to, trijų Amerikos senatorių grupė pateikė Senatui svarstyti įstatymo projektą dėl „papildomų“ sankcijų įvedimo Rusijai už jos numanomas kibernetines atakas per Amerikos prezidentinę kampaniją“, – pažymi Avrilis.
Tokiu būdu pasitvirtina stiprėjanti Kremliaus baimė išvysti būsimąjį „prorusišką“ valstybės vadovą, pažabotą savo Kongreso ir Amerikos visuomenės nuomonės, rašo Avrilis. Putino spaudos sekretorius antradienį pareiškė, kad tai „papildomi veiksmai mūsų rankomis sukurtoje santykių degradacijoje“.
Žymus amierikiečių medikas Benetas Omalu pareiškė, jog kandidatei į JAV prezidento postą Hilary Klinton nepakenktų nuodugniai pasitikrinti sveikatą, ar tik ji nebus apnuodyta sunkiai aptinkamais, lėtai veikiančiais, tačiau mirtinai pavojingais nuodais.
Vis dėlto kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
Žymus JAM medicinos ekspertas taip pat pabrėžė, kad tokio pobūdžio išpuolį prieš kandidatę H.Klinton organizuoti galėtų tik Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, paniškai bijantis kandidatės principingumo, bei Donaldas Trampas, demonstruojantis palankumą Rusijos diktatoriui.
Taigi vedantysis amerikiečių specialistas teisminėje medicinoje ponas Benetas Omalu neatmeta galimybės, kad Hilary Klinton galbūt buvo apnuodyta.
Šiais savo įtarimais jis pasidalino Twitter skiltyje. „Aš privalau patarti H.Klinton rinkimų štabo atstovams, kad šie įtikintų ponią Hilary pasitikrinti kraują, ar ten nėra toksinų. Įtariu, kad ją tikriausiai bandyta likviduoti iš rinkimų maratono nuodijant lėtai veikiančiais, beveik neaptinkamais nuodais“, – rašė B.Omalas.
Po to medikas pridūrė, kad įtariamieji – V.Putinas ir D.Trampas. „Aš nepasitikiu nei Putinu, nei Trampu. Šie gali bet ką iškrėsti“, – sakė B.Omalu.
JAV prezidento posto siekianti H.Klinton pajuto negalavimus pagerbiant Rugsėjo 11-osios teroro akto aukas. Tada paaiškėjo, kad rugsėjo 9-ąją jai diagnozuota pneumonija. Medikai rekomendavo kandidatei atšaukti bent keletą artimiausių susitikimų su rinkėjais ir mažumėlę pailsėti.
Bet, laimė, rugsėjo 12-ąją kandidatė patikino, kad tęs rinkiminę kampaniją, nes jaučiasi „žymiai geriau“.
Turint omenyje, kaip mįslingai buvo apnuodytas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, V.Putino priešininkas, ir buvęs Rusijos žvalgybos karininkas Aleksandras Litvinenka, taip pat – mirtinas V.Putinos oponentas, amerikiečių medicinos eksperto perspėjimai neatrodo iš piršto laužti.
JAV prezidento rinkimai čia pat – šių metų lapkričio 8-ąją.
Tai – tarsi Perkūnas iš giedro dangaus. Londono koronierių tyrimas dėl Aleksandro Perepelično mirties aplinkybių atidedamas iki kitų, 2017-ųjų, metų !
Atidedamas dėl labai svarbios priežasties. Oficialusis Londonas nusprendė, kad tyrimas nukeliamas Didžiosios Britanijos nacionalinio saugumo sumetimais.
Skambus pareiškimas, ar gi ne? Ką reiškia ši žinia? Oficialusis Londonas kažko išsigando? Tas kažkas – Kremlius?
Dabar jau visiškai akivaizdu: šiais metais britų teisėjai nesidomės, ar buvo nunuodytas Britanijoje gyvenęs rusas Aleksandras Perepeličnas. Britų teisėjai neanalizuos ir klausimo, kas gi galėjo jį nunuodyti – kur ieškoti tikrojo žmogžudystės užsakovo?
Liūdniausia, kad nėra jokių garantijos, jog į 2017-uosius metus nukelta byla nebus atidėta dar keleriems metams.
Beje, tikrųjų A.Perepelično mirties aplinkybių paieška pradėta vilkinti po ilgų ginčų dėl konfidencialių dokumentų, kuriuos oficialusis Londonas norėtų išlaikyti paslaptyje. Tik neaišku, kam reikalingas toks slapukavimas – laukiama, kada šią bylą visi pamirš, o žudikai galutinai paslėps visus įkalčius?
Priminsime: 44 metus teturėjęs A.Perepeličnas mirė bėgdamas krosą 2012-aisiais metais. A.Perepeličnas – įdomi asmenybė. Jis padėjo investicijų fondui „Hermitage Capital“ tirti galimas Kremliaus aferas „plaunant“ nešvarius Rusijos pinigus. Omenyje turimos labai didelės pinigų sumos – milijonai amerikietiškų dolerių.
Neaiškiomis aplinkybėmis Didžiojoje Britanijoje miręs Aleksandras Perepeličnas.
Staigi, netikėta mirtis sukėlė įtarimų tada, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, esą jo skrandyje aptikta labai reta cheminė medžiaga, kurios turi ir labai nuodingi augalai gelsemium elegans, dar kitaip vadinami „širdį sprogdinančia žole“.
Koronierius Ričardas Treversas pareiškė, tik neaišku, ar labai nuoširdžiai, labai apgailestaująs dėl tokio posūkio. Tačiau jis esą neturįs kitos galimybės – tik atidėti apklausas.
Jam oficialiai pranešta, jog bylą Vyriausybė reikalauja atidėti „vardan visuomenės interesų“ (public interest immunity). Suprask, ruso A.Perepelično mirties aplinkybės kol kas negali būti viešos. Bent tokia britų valdžios ir britų slaptųjų tarnybų nuomonė.
Toks veto atsiranda tuomet, kai slaptų dokumentų paviešinimas gali pakenkti nacionaliniam Didžiosios Britanijos saugumui. Vadinasi, argumentai dėl visuomenės intereso bus aptarti dar šiemet, o pagrindinės apklausos – tik 2017-aisiais metais.
A.Perepelično šeimos advokatai paskelbė, jog yra šokiruoti dėl šių atidėliojimų.
Henrieta Hill, „Hermitage“ advokatė, pareiškė, kad toks statusas šiai bylai reikalingas norint atsakyti į pagrindinį klausimą – ar šis rusas buvo nužudytas?
Kiek anksčiau Hermitage interesus ginantys teisininkai buvo pareiškę, kad Aleksandro Perepelično ir Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybės – labai panašios. Buvęs Rusijos žvalgybininkas A.Litinenka prieš mirtį bendradarbiavo su Ispanijos teisėsauga, duodamas jai Kremliaus nusikaltimus demaskuojančių faktų. O A.Perepeličnas prieš mirtį bendradarbiavo su Šeicarijos teisėsauga, duodamas jai kompromituojančios medžiagos apie grubius aukščiausiosios Rusijos valdžios nusižengimus.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis
Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.
Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.
1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.
1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.
Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.
Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.
Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.
Spausti, grasinti, šantažuoti
Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.
2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.
Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.
Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.
Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.
Griaučiai generolo pulkininko spintoje
Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.
Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.
Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.
Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).
Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais.
Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…
Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.
Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!
Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).
2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.
Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.
Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.
Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus
Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.
Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).
Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.
Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…
O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…
Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.
Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų.
Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.
Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.
Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Kadaise buvęs vienas iš galingiausių Rusijos verslininkų Michailas Chodorkovskis, dabar su šeima gyvenantis Šveicarijoje, ketina prašyti politinio prieglobsčio Londone ir vykdyti iš ten politinę veiklą per jam priklausantį fondą „Atviroji Rusija“.
Pats Chodorkovskis sako, kad Londone jaučiasi „visiškai saugus: tvirčiau nei bet kada per praėjusius dešimt metų“. Jo nuomone, paprasčiau būtų buvę jį užmušti kalėjime.
Visąlaik domėjausi į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos veikla. Stengiausi nepraleisti nė vieno tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame minima šio buvusio FSB karininko pavardė.
Esu sulaukęs net Litvinenkos atsakymų į keletą internetu išsiųstų klausimų, kokių akibrokštų Lietuvai reikėtų tikėtis iš šiandieninės Rusijos. Beje, daugiau nei prieš dešimtmetį Litvinenka buvo pesimistas: „Kremlius būtinai bandys susigrąžinti Baltijos valstybes, o Vakarai nepadės jums apsiginti“.
Sausio 21 d. Londone turėtų būti paskelbtos viešojo tyrimo išvados dėl Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybių.
Londono kriminalinės policijos tyrimo duomenimis, buvęs Rusijos saugumo tarnybos FSB bendradarbis Litvinenka 2006 metų rudenį Londone mirė nunuodytas radioaktyviuoju polonio izotopu.
Vokietijos televizija ZDF parodė dokumentinį filmą apie savąjį buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos nužudymo tyrimą. Filme žurnalistai prieina prie išvados, jog Litvinenka buvo nužudytas dėl to, kad tyrė RF prezidento Vladimiro Putino ryšius su Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiais Genadijum Petrovu ir Vladimiru Kumarinu.
Filme pirmą kartą davė interviu kaltinamosios išvados rusų mafijos Ispanijoje byloje autorius, tyrėjas Chose Grinda. Taip pat parodyti Litvinenkos įrašų kadrai ir interviu su spėjamu žmogžudystės vykdytoju Dmitrijum Kovtunu.
Amerikos kongresmenai reikalaus, kad JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius pateiktų ataskaitą apie tai, kaip Rusija naudoja „politines žmogžudystes valstybės interesais“ nuo 2000 metų.
JAV Kongresas reikalaus, kad Nacionalinės žvalgybos direktorius atliktų „politinių žmogžudysčių naudojimo kaip Rusijos valstybinės politikos formos vertinimą“, sakoma neslaptoje Amerikos žvalgybos finansavimo ateinančiais finansiniais metais įstatymo projekto versijoje. Dėl šio projekto Atstovų rūmai balsuos artimiausiu metu.
