Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelio ambasada Lietuvoje pasmerkė Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Kaip skelbiama Izraelio ambasados Facebook paskyroje, ambasada buvo „šokiruota“, kai pamatė R. Žemaitaičio įrašą socialiniame tinkle.
„Buvome šokiruoti, kai socialinėje erdvėje pamatėme Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymą apie Palestiniečių mokyklą netoli Betliejaus. Pateikta pozicija ne tik neatitinka realybės, turint omenyje, kad pastatas buvo statomas nesilaikant būtinų saugumo reikalavimų, kėlė pavojų ir dėl to buvo nugriautas. Gerbdami žodžio laisvę, pabrėžiame, kad Izraelio veiksmų ir politikos kritika yra viena, o akivaizdžiai antisemitiniai komentarai – visai kas kita“, – paskelbė ambasada.
Pasak ambasados darbuotojų, naudodamasis proga R. Žemaitaitis siekė legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais. Seimo nario reikalaujama už tokius žodžius atsiprašyti.
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
„Griežtai smerkiame tokį Seimo nario komentarą ir visas antisemitizmo bei neapykantos formas.
Holokausto metu naciai ir vietiniai kolaborantai, realizuodami tokias antisemitines nuostatas, sunaikino 95 proc. Lietuvos žydų – vyrų, moterų ir vaikų. Prisimindami šį brutalų ir tragišką istorijos puslapį ir suprasdami, kad valdžios atstovų pasisakymai neišvengiamai daro įtaką visuomenės nuostatoms, raginame Seimo narį atsiprašyti už žodžius, skaudinančius Holokausto katastrofą išgyvenusius žydų bendruomenės narius bei žeminančius šio brutalaus laikotarpio aukų atminimą“, – pabrėžiama ambasados išplatintoje reakcijoje.
Pažymima, kad modernioje visuomenėje antisemitizmui neturi likti vietos. Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
R. Žemaitaičio įrašas, supykdęs Izraelio ambasadą Lietuvoje, buvo paskelbtas pirmadienio rytą. Jame Seimo narys, reaguodamas į mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą, pareiškė, kad „be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS“. Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais. (…) ES teigė esanti pasibaisėjusi incidentu, kai Izraelio pajėgos auštant atvyko į mokyklą (…) Reikia tik konstatuoti, kad ši mokykla buvo pastatyta ES finansų dėka. (…) Kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“, – Facebook paskyroje rašė parlamentaras.
Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.
Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.
Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).
Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.
Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.
1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.
Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.
A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.
Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.
1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.
Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.
Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.
Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“
Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.
Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).
(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Simono Vyzentalio centro iškaba
Štutgartas, Vokietija, gruodžio 30 d. (AFP-ELTA). Žydų organizacijos Vokietijoje suskubo apginti valstybės pareigūną, atsakingą už kovą su antisemitizmu, po to, kai jis buvo įtrauktas į „Pasaulinį antisemitizmo 2021 metų dešimtuko“ sąrašą.
Antradienį paskelbtame sąraše Simono Wiesenthalio centras (SWC) Vokietijai skyrė septintą vietą, šalia tokių įtrauktųjų kaip Iranas (1 vieta), islamistų grupuotė „Hamas“ (2 vieta) ir Jungtinės Karalystės nacionalinis transliuotojas BBC (3 vieta).
Žydų teisių organizacija savo ataskaitoje antisemitizmu apkaltino Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės komisarą, atsakingą už kovą su antisemitizmu, Michaelą Blume‘ą už tai, kad socialiniuose tinkluose jis paspaudė patiktuką prie Izraelio palyginimo su naciais.
S. Wiesenthalio centras nurodė, kad 45 metų religijotyrininkas nuo 2019 metų sekė prieš žydus ir Izraelį nukreiptas, taip pat konspiracines tviterio paskyras ir dalijosi jų įrašais. Organizacija nenurodė, kokie tai buvo įrašai ir kokiose paskyrose.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Trečiadienį Vokietijos centrinė žydų taryba „Twitter“ tinkle paskelbė palaikanti M. Blume’ą ir pavadino kaltinimus „absurdiškais“.
Badeno izraelitų religinių bendruomenių sąjunga paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad M. Blume’o įtraukimas į sąrašą kartu su Izraelio priešais yra „piktinantis“. Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu M. Blume’as padėkojo savo palaikytojams už solidarumą ir pavadino S. Wiesenthalio centrą interneto „troliu“.
Kaip žemės kovos su antisemitizmu komisaras, M. Blume’as yra kontaktinis asmuo ne tik žydų organizacijoms, bet ir mečečių bendruomenėms, švietimo įstaigoms ir savivaldybėms.
Badeno-Viurtembergo žemės premjeras Winfriedas Kretschmannas taip pat palaikė komisarą, pavadinęs kaltinimus „nesuprantamais ir keliančiais didelį nerimą“.
1977 metais įkurtas S. Wiesenthalio centras, kurio būstinė yra Los Andžele, išgarsėjo visame pasaulyje besislapstančių nacių nusikaltėlių paieškomis.
Tačiau ji taip pat siekia skatinti toleranciją ir rengia kampanijas prieš rasizmą, antisemitizmą, terorizmą ir genocidą visame pasaulyje.
Tai jau ne pirmas kartas, kai centro rengiamas kasmetinis sąrašas sukelia ginčų.
2019 metais organizacija į šį sąrašą įtraukė Vokietijos ambasadorių prie Jungtinių Tautų Christophą Heusgeną. Tada diplomato ginti stojo Izraelio ambasadorius Vokietijoje Jeremy Issacharoffas, sakydamas, kad tokie „visiškai netinkami“ kaltinimai tik apsunkina diskusijas.
Antisemitinis išpuolis. EPA – ELTA nuotr.
Malmė, spalio 13 d. (AFP-ELTA). Tarptautinėje konferencijoje Švedijoje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 400 politikos, religijos ir verslo atstovų, aidėjo raginimai kovoti su antisemitizmu.
„Prisiminti neužtenka. Mus palieka paskutinieji holokaustą išgyvenę žmonės, o antisemitizmas gyvuoja toliau, – trečiadienį forume Malmėje kalbėjo Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charlesas Michelis. – Todėl turime daryti daugiau nei vien prisiminti. Turime veikti. Turime reaguoti dabar“.
Susitikime Malmėje dalyvavo atstovai iš 40 šalių, JT, žydų organizacijų, taip pat interneto koncernų „Tiktok“, „Geogle“ ir „Facebook“. Konferencija vyko laikantis griežtų saugumo priemonių.
Švedijoje pastaraisiais metais smarkiai išaugo antisemitinių nusikaltimų skaičius.
Europos Komisija praėjusią savaitę pristatė savo kovos su antisemitizmu strategiją. Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas teigė, kad stiprėjančios antisemitizmo tendencijos stebimos visoje ES. Vienas iš naujosios ES strategijos aspektų yra aktyvesnės pastangos kovoti su antisemitizmu internete.
Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.
Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.
Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.
Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.
Kas čia visų pirma krenta į akis?
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fragmentas
Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.
Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko „puses“.
Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.
Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.
XXX
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?
Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui
X X X
Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.
Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.
Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.
Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.
Viktoro Orbano ir Popiežiaus Praciškaus susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
Romos katalikų Bažnyčios vadovas savo trumpo vizito Budapešte metu susitiko su populistinių pažiūrų Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, skelbia BBC. Tai pirmoji popiežiaus Pranciškaus oficiali kelionė į užsienį po neseniai atliktos žarnyno operacijos.
Susitikimo detalės spaudai neatskleistos. Tačiau tokiame susitikime, manoma, turėjo išryškėti pontifiko ir premjero pasaulėžiūrų skirtumai. Popiežius ragina padėti į Europą plūstantiems pabėgėliams, o V. Orbanas garsėja griežta nacionalistine ir anti-imigracine politika.
Sekmadienį Budapešte Romos katalikų Bažnyčios vadovas laikė šv. Mišias ir tą pačią dieną išvyko beveik trijų dienų vizito į kaimyninę Slovakiją.
Po susitikimo Budapešto dailės muziejuje V. Orbano biuras paviešino kelias nuotraukas, kuriose jis spaudžia ranką popiežiui Pranciškui.
Pasak AFP korespondentų, vėliau, kreipdamasis į žydų ir krikščionių lyderius, pontifikas perspėjo apie „antisemitizmo pavojų“ Europoje ir už jos ribų.
„Mąstau apie antisemitizmo grėsmę, kuri vis dar tūno Europoje ir kitur. Tai saugiklis, kuriam negalima leisti perdegti. O geriausias būdas – dirbti kartu, konstruktyviai ir skatinti brolybę“, – kalbėjo popiežius.
Antisemitinių išpuolių Austrijoje padvigubėjo. EPA-ELTA nuotr.
Pasak Vienos žydų bendruomenės (IKG), antisemitinių incidentų skaičius Austrijoje daugiau nei padvigubėjo. Ketvirtadienį IKG pareiškė, kad pirmąjį metų pusmetį būta 562 antisemitinių incidentų, o per tą patį laikotarpį 2020 metais – 257.
„Nuo pat tada, kai antisemitiniai incidentai Austrijoje prieš 20 metų buvo pradėti sistemingai registruoti, žydų bendruomenė niekada nebuvo susidūrusi su tokiu dideliu skaičiumi pranešimų apie incidentus“, – sakoma IKG pranešime.
Kaip teigia IKG, žodinės arba fizinės atakos daugiausia susijusios su pandemija ir Artimųjų Rytų konfliktu. Dauguma išpuolių apima „įžeidžiamą elgesį“, įžeidinėjimus. 58 atvejais padaryta žala nuosavybei – antisemitiniai grafičiai, taip pat būta 11 grasinimų ir 8 fiziniai užpuolimai.
Daugumą incidentų įvykdė dešiniojo sparno šalininkai, 71 atveju dalyvavo musulmonai. Su kairuoliška motyvacija susiję 100 atvejų.
Ketvirtadalio visų praneštų incidentų motyvų nebuvo įmanoma identifikuoti. Tačiau, manoma, liko nepranešta apie kur kas didesnį skaičių antisemitinių išpuolių, kaip yra visame pasaulyje, teigė IKG.
Buvau suplanavęs šį trumpų straipsnelių nurodyta tema mikrociklą užviršuoti papostringavimais apie žemę ar Žemę kaip labiausiai tinkamu temos loginiam išplėtojimui baigiamuoju akordu. Kaip atrodo, toks galutinis loginis akcentas prašosi savaime, nes žemė, gimtoji žemė, šventoji mūsų žemelė yra visus lietuvius tampriausiai apjungiantis, į visumą telkiantis vienybės pradas, o, iš kitos pusės, nedidelė paslaptis yra ir tai, kad žemė kaip ūkinės eksploatacijos objektas ir turtų šaltinis neretai tapdavo susipriešinimo ir nesantaikos židiniu, kai net brolis stodavo prieš brolį.
Kita vertus, gyvename laikais, kai žmonių nuvarymas arba pasitraukimas nuo žemės vyksta taikiai, niekam pernelyg nesipriešinant, latifundijoms arba didžiulėms bendrovėms be didesnių ekscesų susemiant žemes į savo rankas, taigi ir žemės klausimas čia iškyla truputėlį kitu rakursu. Tarkime, kad stambus ūkis iš tiesų yra neabejotinai našesnė ūkininkavimo forma už kuitimąsi nedideliame sklype, kita vertus, tai neatleidžia mus nuo klausimo – kur dėtis žmogui, praradusiam žemę labiausiai fundamentalia to žodžio reikšme?
Apie žemę galime kalbėti fizine ir metafizine prasme, o laikmečio savitumą žymi tai, kad šios dvi plotmės mūsų laikais taip stipriai persidengia ir persipina tarpusavyje, kad tampa neatskiriamos viena nuo kitos.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Štai toks Arkadijus Vinokuras, Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs klajoklių tautos atstovas, su dideliu aplombu tvirtina, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būtų tik žemės gabalas… Kas be ko, žodis „ gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia išvietės žargono intonacija, bandant įpiršti nuomonę, kad prasmingas „turinys“ tokioje neva atliekų duobėje yra tik ES teisynas. Tačiau ES teisynas, kaip nesunku įsivaizduoti, gali egzistuoti ir virtualioje erdvėje, ramiai kabėti taip pat ir visiškoje tuštumoje, o žmogui, išsaugojusiam lietuviško mentaliteto kryptingumą, gimtosios žemės gabalėlis yra savaiminė tikrovė ir galutinis atsparos taškas, ta vienintelė vieta, kur galiausiai pradygsta dangus.
Taigi ir užsimezgusį pokalbį apie žemę šįkart pasukime taip, kad turėtume galimybę naujai permąstyti mūsų dienų komjaunuolių, besivadinančių progresyvistais, atsakymą į klausimą – o koks yra jūsų godotinos pažangos kriterijus? Kaip matėme praeitą kartą tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? (III)”, vadinamieji pažangiečiai visi kaip vienas sako tą patį, kad tokios pažangos kriterijus ir tiksliausias rodiklis yra galutinė pergalė kovoje už gėjų teises ir bet kokios pakraipos antisemitizmo užkardinimas (taip galiausiai yra pavadinamas judocentrizmo subkultūros įtvirtinimo užmačių tikras ar suvaidintas entuziazmas). Žinia, specifiškai Lietuvoje antisemitizmu dar yra vadinamas nesugebėjimas reikiamu lygiu išviešinti atgailos konvulsijų dėl kažkada žydus ištikusių nelaimių, taip pat tikrų ir netikrų skriaudų, o vyresnieji čia neretai perspėja jaunėlius, kad pavargę atgailauti nepadarys karjeros.
Nėra jokios reikalo dar kartą kalbėti apie seksualinių mažumų teisių klausimo skandalizacijos tikrąsias priežastis, toliau pokalbį bus galima pratęsti prisiminus bent tą anksčiau išplaukusią lakonišką išvadą, kad ten, kur seksualinių mažumų individų tarpusavio santykiai nėra kriminalizuojami, jokio kito pagrindo forsuoti vadinamąjį gėjų teisių klausimą nėra. Kita vertus, šiandien jau kyla neįtikėtina užduotis pamatyti susiklosčiusią keblią situaciją visa apimtimi, kai jau privalome, nori to, ar nenori, kelti valstybės ir tarpvalstybinių institucijų, taip pat atskirų ES valstybių vadovų kriminalinės atsakomybės klausimą dėl to, kad asmeniškai ar instituciškai tarpininkavo uždegant žalią šviesą homoseksualų propagandos įteisinimui bendrojo lavinimo mokyklose ar net vaikų darželiuose. Kad ir kaip iš pradžių keistai pasirodys, daug sakantis šiuo atveju yra antikos pavyzdys.
Sokratas
Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai. Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pasakyti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai išbujojusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos. Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais. Tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau ne kartą buvo sakyta, tokį politinių mainų tipą negailestingai išpeikė Sokratas, o krikščionybė kodifikavo kaip sunkią nuodėmę. Savo ruožtu, kaip atrodo, mūsų laikų pažangiečiai ir sofistai ES įtakinguose postuose pažangą suprantą kaip grįžimą į nuodėmingos įtampos kupiną praeitį, apeinant Sokratą ir nelygstamas krikščionybės ištaras.
Žinoma, homoseksualumas ir pederastija nėra visiškais tas pats. Tačiau galime daryti ir tokią prielaidą, kad masyviam homoseksualumo išplitimui senovės Graikijoje pasitarnavo kraštutinę ribą pasiekęs, masinį pobūdį įgijęs seksualinis vaikų išnaudojimas to meto mokyklose ir – atvirkščiai.
Kad kaip ten būtų, šiandien mums ne mažiau svarbu, kad bent pradinio ugdymo mokykla steigtųsi netoli namų, tėvų apžvelgiamoje teritorijoje, būtų laisva ir nepriklausoma nuo nešvankaus politikų kišimosi. Tačiau mūsų dienų Lietuvoje, sparčiai tuštėjant kaimams, nyksta vietos mokyklos arba, dar tiksliau būtų sakyti, naikinant, uždarant pradines vietos, t. y. gimtosios žemės mokyklas, tuštėja kaimai nuo gyventojų, pradedančių savo ilgą, nebūtinai rajono centre užsibaigiančią išvykimo kelionę. O vis tik šį nykimo ir susinaikinimo procesą būtų galima staigiai stabdyti, toliau pakeičiant kryptį iš esmės, jeigu didieji žemių savininkai pradėtų suprasti paprasčiausią dalyką, kad dabar jau ne kas kitas, o būtent jie visų pirma privalo kurti ir palaikyti gyvenimo kaime infrastruktūrą, pradedant nuo pradinės mokyklos atgaivinimo ar naujos steigimo net ir tokiu atveju, kai mokinukų kaimelyje lieka tik keli, tarkime, du ar trys pradinio lavinimo amžiaus vaikai. Tokia yra tradicinė lendlordo pareiga. Įprasta kaštų ir naudos analizė čia netinka, kai kalbame apie užmanymus įveikti gyvenimo eroziją, tačiau didieji žemės savininkai neabejotinai ženkliai išloštų tomis aplinkybėmis, kai dabar net labiau nei investicijų ar gerų orų kaime trūksta darbuotojų. Tokiu atveju tikriausiai ir visuomenė, matanti infrastruktūros pažangą derlingos Lietuvos žemės arealuose, labiau tolerantiškai žiūrėtų į žemės savininkų užmačias plėsti savo valdas…
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
O prie ko čia žydai, – klausiate. Aš taip pat nesuprantu, kodėl Lietuva yra pasirinkta taikiniu masyviam, peržengiančiam visas padorumo ribas puolimui dėl neva nepakankamai totalizuotos atgailos. Verčia galvą kraipyti ir tai, kad Lietuvoje tarpstantys pažangiečiai, kaip jau buvo minėta, svarbiausiu tūkstantmečio pažangos kriterijumi laiko antisemitizmo bet kokių apraiškų išgyvendinimą, o, kaip atrodo bent man, antisemitizmu vadinamą reiškinį jie neretai ir pakursto, kad turėtų prieš ką kovoti ir naujajam tūkstantmečiui suteiktų pažangos kryptį. Kita vertus, kyla klausimas – kas per tauta yra tie žydai, jeigu jie tampa svarbiausiu pažangos scenos veikėju ir yra didžiausias pažangiečių rūpestis. O ar patiems žydams rūpi tai, kokios yra antisemitizmą (?) palaikančios priežastys, gal būtent jie ir yra labiausiai suinteresuoti, kad toks mitinis reiškinys kaip vadinamasis antisemitizmas visiškai neišsikvėptų? Kažkas čia ne taip su tokiu spalvų sutirštinimu, ar ne? Štai aš pažįstu tikrai ne vieną žydą, o gyvo antisemito nesu sutikęs.
Taigi niekur nepasidėsiu, atėjo laikas prisipažinti ir man, kad lietuvių – žydų tarpusavio santykių aptarimo plotmėje esu savotiškai dvigubas agentas jau vien dėl to, kad likimas man lėmė sutikti kelis didelės sielos žydų tautybės asmenis, kuriuos nuoširdžiai gerbiu ir myliu, todėl ir mūsų tautų santykius bei tarpusavio pretenzijas visų pirma bandau apmąstyti iš taško – o jeigu aš pats būčiau žydas?
Jeigu aš pats būčiau žydas, versčiausi per galvą, kad žydų bendruomenė bent Lietuvoje būtų labiau sugyvenama, draugiškesnė bendrapiliečiams lietuviams, lojalesnė Lietuvai, dėčiau daug pastangų, kad bendruomenės įtakingieji asmenys ir vadovai nekurstytų nereikalingų aistrų, atsisakytų provokacijų, užbaigtų išpuolius prieš lietuvių tautą ir šalį.
Kodėl taip nėra, kai atrodo mūsų tarpusavio nesusipratimams įveikti tetrūksta tik trupučiuko geros valios? Ar mano sutikti gerieji žydai yra tik išimtis iš taisyklės, o didžioji jų dauguma – piktų, kerštingų, klastingų žmonių padermė? Kodėl žydų organizacijos neretai taip nuožmiai kovoja prie Lietuvą? Iš tiesų, paprastai atsakyti į šį klausimą nesigauna. Kartą apie tai jau esu išsakęs savo hipotezę, dabar tik priminsiu – kokios neįtikėtinos ir fantasmagorinės versijos gali iškilti prieš akis, kai ilgai užsibuvęs pasaulyje ieškai atsakymų?
Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra naujojo Izraelio inkubatorius. Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui, o čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Tarkime, Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties Europos vidurio, nuosaikaus klimato, su neišsenkamais švariausio pasaulyje geriamo vandens ištekliais kraštas.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip žinome, Izraelyje gyvena tris kartus skaitlingesnė tauta nei lietuviai, tačiau ir pati Lietuva pagal plotą yra tris kartus su trupučiuku didesnė už Izraelį. Bandau įsivaizduoti, kad kažkas iš jų jau kartas nuo karto pamąsto: izraelitai, ruoškitės katapultavimuisi! Tereikia tik to, kad dabartinės Lietuvos čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…
Dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.
Žiauria tokia konjunktūra yra vadintina jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužodo refleksiją. Tokia konjunktūra, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą. Kas čia dar liko ant lauko pliko? Bet kokiu atveju mums lieka Lietuvos atmintis! Kitas klausimas, ar bus galima prikelti Lietuvą iš atminties likučių?
Kartais pažangos apaštalais besidedantys propagandistai sako, kad pažanga ateita su kelionėmis po pasaulį, nes esą žmonės keliaudami plečia savo akiratį, liberalėja ir t.t. Kelionės po pasaulį yra puikus laiko praleidimas ir didelė pramoga, nieko nepasakysi, tačiau turistavimas ugdo tik lėkštąją sąmonę, išblaško dėmesį. Tik keliaujant į Lietuvą, ieškant kelio į Lietuvą Tėvynę mums gali pavykti atrasti ir savo užkeiktą esmę.
Vienas žmogus labiau nei koronaviruso bijojo pasigauti antisemitizmo užkratą, todėl prieš užmigdamas nuodugniai apsičiupinėdavo net geriausiai pridengtus savo paslėpsnius, siekdamas įsitikinti, ar viskas guli kaip pridera savo vietoje, ar neprasidėjo kokie nors neatšaukiami mutacinio pobūdžio pokyčiai, tarkime, ar nesiruošia prasikalti antisemito uodega ar netolerantiško asilo ausys? NeduokDie – prabusi ryte, vietoj savęs ant pagalvės rasdamas šlykščią antisemitizmo kirmėlę arba nukirstą užsispyrusio asilo galvą!
X
Kuo Postlietuva skiriasi nuo Antilietuvos? To nežinojo net antisemitas!
X
Dar ankstyvosiose homidų vystymosi stadijose, žmonijos mokymosi kalbėti išvakarėse, kai kurie mūsų protėviai beždžionžmogiai nemokėdavo artikuliuotai ištarti r raidės, todėl jie būdavo pašiepiami kitų savo kolegų, beždžionžmogių ar pažengusių žmogbeždžionių, besiplečiančiose žemės rutulyje žmogaus protėvio kaimenėse. Taip užgimė antisemitizmas, savo pradžią skaičiuojantis nuo neatmenamų priešistorinių laikų.
Antisemitizmo papročių puoselėtųjų būrelio nenaudai reikia pastebėti, kad tobulas r raidės ištarimas nėra svarbiausiais antropologinis civilizacijos iškovojimas. Mūsų dienomis dar sėkmingiau nei žmonės r raidės pavyzdinį tarimą praktikuoja ne iki galo prijaukinti šunys, kurie ne tik staugia ar loja, bet ir urzgia („ rrr… rrr… rrr…“). Kartais su r raidės dominante urzgia nepasotinami mūsų pilvai.
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip svarbu santykiuose tarp tautų neperžengti korektiškumo ribų, rodo ir tai, kad mums palankus likimas lėmė, jog svarbiausiais diskuntantais dėl nesusipratimų tarp žydų ir lietuvių, iš lietuvių pusės čia tampa žmonės, iš kurių vardų kaip nešvankios užuominos pavojus yra pašalinta r raidė, – taip į diskusijų teatro sceną kviečiami pasirodyti DaLius, o ne DaRius [Stancikas], ALvydas, o ne ARvydas [ Nikžentaitis].
Kaip tvirtina Dalius Stancikas, kartais viskas apvirsta su vienos raidės pakeitimu, ir iš Sauliaus žmogus tampa Pauliumi.
X
Mano tėvynėje, ironiškai vadinamoje lietaus šalimi, antiamerikoniškumas buvo transportuojamas didelėmis dozėmis iš išorės, antieuropietiškumas – toleruojamas iš vidaus, antirusiškumas – ideologizuojamas, antilietuviškumas – registruojamas kaip naujausias mados klyksmas, savo ruožtu antisemitizmas buvo kataloguojamas kaip netransportabilus, netoleruotinas, ideologiškai nenusakomas, o taip pat ir nemadingas nuo pat pasaulio atsiradimo pradžios reiškinys.
Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.
X
Ar nebūtų galima sudaryti tipinių bruožų antisemito portretą ir su veido atpažinimo technologijų pagalba užblokuoti antisemitinio elemento prasiskverbimą į viešus renginius ir pasirodymus? Vis tik antisemitinio baubo veidas yra toks nenusakomai bjaurus, kad jį išvydusios perdega visos dabartiniame technologinio pasirengimo lygyje instaliuotos veidų atpažinimo programos…
Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo užviršuota mintis, kad Holokausto aukų minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą
Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę, savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.
Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo įvaizdį.
F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!
Praėjusių metų gruodį išniekintos žydų kapinės Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
Vandalai išniekino svastikomis dešimtis antkapių Fontenblo komunos kapinėse. Tai pirmadienį tviteryje pranešė šio miesto, esančio už 60 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, meras Fredericas Valletoux.
„Mane papiktino ir didžiai sukrėtė šio ryto radinys: daugybė kapų išniekinta svastikomis. Tai niekšiški ir neleistini veiksmai. Mūsų kapinėse dar niekada nėra buvę tokių nusikaltimų“, – parašė jis.
Komunos administracijos vadovas pasidalijo nuotraukomis iš incidento vietos, kuriose matyti dešimtys antkapių ir rūsių su svastikos grafičiais. Kitokios žalos kapinėse nepadaryta. Policija pradėjo tyrimą.
Praėjusių metų gruodį nežinomi asmenys ištepliojo svastikomis 107 antkapius žydų kapinėse Vestofeno komunoje (Žemutinio Reino departamentas, Rytų Prancūzija).
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:
Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…
Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.
Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.
X
Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,
Skriejam kartu, – sako Kukliansky.
Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.
Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.
Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.
Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.
X
Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.
X
Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.
X
Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.
X
Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…
Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.
Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.
Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.
Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.
Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama?
Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.
Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.
Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.
Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią nuomonę.
O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.
Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!
Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.
Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.
Kremlius
Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.
Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.
O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Antisemitinių nusikaltimų skaičius Vokietijoje pernai išaugo 13 proc., rodo kasmetinės ataskaitos duomenys, kuriuos citavo sekmadieniais leidžiamas laikraštis „Welt am Sonntag“.
2019 metais buvo įvykdyta 2 tūkst. nusikaltimų, nukreiptų prieš žydus ar žydų institucijas, teigiama kasmetinėje politiškai motyvuotų nusikaltimų ataskaitoje. 2018 metais buvo įvykdyti 1 799 tokio tipo nusikaltimai.
Apie detales paskelbta prieš oficialų ataskaitos pristatymą antradienį. Ją pristatys vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas.
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius išaugo 14 proc., iki daugiau nei 41 tūkst., lyginant su 2018 metais, kai tokių nusikaltimų įvykdyta 36 062.
Maždaug 22 tūkst. šių nusikaltimų priskiriami dešiniųjų pažiūrų asmenims, o 10 tūkst. – kairiųjų pažiūrų.
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius ypač padidėjo Brandenburgo žemėje (52,5 proc.) ir Tiuringijoje (40 proc.).
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda nepasinaudos kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse, kurias rengia Jad Vašem institutas Jeruzalėje, pranešė penktadienį laikraštis „Gazeta Wyborcza“.
Oficialiai prezidento sprendimas dar nepaskelbtas, bet, pasak leidinio šaltinių, viskas jau aišku: A. Duda nevažiuos į Izraelį, kur sausio 22-23 dienomis vyks 5-asis Pasaulinis Holokausto atminimo forumas („World Holocaust Forum”). Svarbiausias šių iškilmių svečias bus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuriam Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu kvietimą oficialiai perdavė jau rugsėjo mėnesį, lankydamasis Sočyje su vizitu.
Gruodžio mėnesį V. Putinas kelis sykius užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke, kuriai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“. Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
„Iškilmės Izraelyje laikomos alternatyva renginiams, kurie vyks Aušvice sausio 27 d.“, – rašo „Gazeta Wyborcza“. Leidinys pabrėžia, kad Jeruzalėje Lenkijos prezidentui nenumatyta galimybė pasakyti kalbą.
Be to, prie renginio Jeruzalėje organizavimo prisideda Izraelio užsienio reikalų ministras Israelis Katzas, kuris anksčiau pareiškė, kad „lenkai įsiurbia antisemitizmą su motinos pienu”.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiau nei mėnesį laiko socialiniame tinkle „Twitter“ skleidžiama melaginga bei nesantaiką kurstanti informacija, prisidengiant projekto „Misija Sibiras“ vardu. Netikrame profilyje skelbiami įrašai yra ne tik žeidžiantys, bet ir homofobiški bei antisemitistiniai. Organizatoriai apie tai pastebėjo dar lapkričio pabaigoje, kai šia žinia pasidalino socialinių tinklų žvaigždė Paulius Mykolaitis, kitaip žinomas kaip Paul de Miko. Jis tiesiogiai sulaukė įžeidžiančios žinutės iš šio profilio.
Netikrame „Misija Sibiras“ profilyje naudojamas projekto logotipas, informacija, nuotraukos, kurios yra viešai prieinamos projekto „Misija Sibiras“ socialiniuose tinkluose, sakoma Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ pranešime. Dauguma įrašų, kuriais dalinasi šis profilis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip originalus „Misija Sibiras“ turinys, tačiau įrašuose įterpiama patyčias kurstanti informacija.
„Misija Sibiras“ organizatoriai teigia, kad veiksmų buvo imtasi nedelsiant.
„Vos tik pastebėję šią situaciją, nedelsdami atsiprašėme visų savo sekėjų bei išplatinome informaciją apie paskyrą, kuri stengiasi įžeisti bei sugriauti projekto vardą. Be galo apmaudu, jog yra žmonių, kurie projekto vertę visuomenei stengiasi užgniaužti tokiais būdais. Kita vertus, tai yra dar vienas priminimas, jog šiandien kritinis mąstymas yra be galo svarbus, o informaciją privalu patikrinti bent keletą kartų. Tai yra tarsi dar viena pilietiškumo forma. Kreipėmės į „Twitter“ bei kitas atsakingas institucijas ir dar kartą atsiprašome visų, kuriuos pasiekė žeidžiantis turinys, kuris su mumis neturi nieko bendro“, – pranešime cituojama projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
Organizatoriai teigia, kad pagalbos buvo nedelsiant kreiptasi ne vien į socialinį tinklą „Twitter“, bet ir į Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą, kuriam perduota visa informacija. Netikra „Misija Sibiras“ paskyra laikinai buvo dingusi iš „Twitter“ platformos, tačiau gruodžio pabaigoje ir vėl pradėjo dalintis neapykantą kurstančiu turiniu.
„Misija Sibiras“ organizatoriai atsiprašo visų, kuriuos pasiekė žeidžianti informacija, ragina pranešti apie netikrą paskyrą pavadinimu „MISIJA SIBIRAS“ „Twitter“ pagalbos skyriui bei primena, kad oficiali projekto „Twitter“ paskyra, egzistuojanti nuo 2010 m., vadinasi „MISSION SIBERIA“. Ją galima rasti čia: https://twitter.com/MissionSiberia.
Projektas „Misija Sibiras“ – tai nuo 2006 m. gyvuojantis pilietiškumo ugdymo projektas, kurio metu ekspedicijos vyksta į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, jas tvarko, susitinka su čia gyvenančiais lietuviais bei vykdo atminties išsaugojimo veiklą visoje Lietuvoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenėse.
Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.
Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.
Efraimas Zurofas
Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami kraštutinai nešvankų pavidalą.
E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.
Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.
Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.
O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?
Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.
Mano žmona jau seniai nevertina manęs kaip autoriaus, neskaito jokių mano parašymų net ir paraginta užmesti akį. Už tai negalima būtų anosios smerkti, nes ji gerai žino, ką daro, ir sugeba savo apsisprendimus, net ir nemalonius šių eilučių autoriui, motyvuotai paaiškinti.
Mano žmona mano, kad, jos žodžiais tariant, mano rašliava nėra verta nė mažiausio dėmesio, nes esą visi mano parašymai yra persmelkti neapykantos, kažkokių kaltinimų dažnai neaiškiu kam adresu, taigi, mažiausiai, ką galima būtų pasakyti, yra blogų jausmų dirgiklis, pagiežos užkratas.
Mano žmona mano, kad bet kokia veikla nėra verta nė sudilusio skatiko, jeigu veikiantysis kažką daryti yra stumiamas pykčio. Mano žmona yra įsitikinusi, kad į viešumą lįsti, internetinėje spaudoje rodytis gali tik tas žmogus, kuris turi ką pasiūlyti dėl didesnio žmonių supratimo, meilės, draugystės ir tarpusavio pagarbos. Kaip atrodo man, mano žmona priekabiai apklausinėjama, priremta prie sienos prisipažintų, kad ji yra įsitikinusi, jog prie kompiuterio klaviatūros prisėsti su tikslu pagaminti tekstą ar žinutę turi teisę tik šviežiai iš vonios išlipęs ir išpažintį atlikęs, taigi visapusiškai apsivalęs žmogus.
Todėl mano žmona mane neretai pati priremia prie sienos, iškeldama štai tokį klausimą – ar turiu teisę kitus kaltinti, pats toli gražu nebūdamas pavyzdingas vyras. Jeigu dar kartais bandau muistytis, ji sunkiasvoriu volu sutraiško visas mano pastangas apginti savo žmogiško orumo likučius, primindama nutikimą, kai kartą ryte anksčiau už savo žmoną pakirdęs suvalgiau likusį nuo vakarykštės dienos torto gabalą, jai nepalikęs nė trupinėlio. Nepasiteisinti, visi argumentai išsenka, nes tai tikrai buvo ne tas atvejis, kai žmogus nežinojo, ką daro, nes aš, andai būdamas sveiko proto, gerai supratau, kad darau nuodėmę, tačiau nesugebėjau sustoti.
O dabar išties pabandykime atlikti minties eksperimentą (jeigu norite, galime jį užkoduoti sąlyginiu žodžiu „žmona“), sau keldami tokį klausimą – ar mūsų ašarų pakalnėje dar kartas nuo karta nutinka tokių dalykų, kurie gali pakelti ūpą, ar iš principo gali būti tokių prasmės prašviesėjimų, kurių neįveikia net kasdienybė.
Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip formuluojant klausimą šį klaikiai gražų rudenį, prieš akis visu ūgiu iškyla Lietuvos gamtos grožis kaip tai, kas gali nuskaidrinti nuotaiką ir pradžiuginti širdį net tada, kai esi prislėgtas nesmagių smulkmenų. Dabar žiūrėdamas pro langą į lynojančią popietę, bandau įsivaizduoti – kaip galėtų atrodyti Lietuva įpusėjus rudeniui ir lietui lyjant jau po istorijos kaip žmonių visuomenės proceso pabaigos?.. Tačiau čia pat reikėtų pastebėti, kad istorijai dar nepasibaigus, svarbu yra atpažinti įvykius, kurie turi istorijos matmenį, yra istorinio kalibro įvykiai, kurių nederėtų supainioti su kasdienybės smulkmenomis ir įprastu politikavimo erzeliu.
Kalbant labai lakoniškai, telegrafiniu stiliumi, būtų galima pasakyti taip: neseniai perskaityta iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos Gitano Nausėdos kalba yra istorinė kalba iškiliausia to žodžio reikšme. Dievas mato, nesu joks pataikūnas, joks padlaižys. Mūsų padangėje jau tapo įprasta panegirikas sakyti veikiančiam prezidentui, kai paprastai tie patys liaupsintojai, pasibaigus prezidento kadencijai, pradeda jį keiksnoti ir įžeidinėti, tiesa?
Prezidentas Gitanas Nausėda svečiuojasi Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Štai dėl to, kad nebūčiau per klaidą priskirtas tokių pačių gildijai patikslinu, kad nesu įsipareigojęs išaukštinti dabartinį Lietuvos prezidentą, tačiau savo džiugesio dėl jo pasakytos kalbos taip pat nesiruošiu slėpti. Jeigu norite, galiu pasakyti dar labiau netaupydamas patetiškų žodžių, pasirengęs tvirtinti, kad G.Nausėdos kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pagal reikšmę galima gretinti, nežiūrint šalių dydžio, su garsiąja Vinstono Čerčilio kalba, pasakyta 1946 metais Fultone.
Ar G.Nausėda pasakė kažką tokio, ko mes nežinojome, pribloškė mus savo giluminėmis įžvalgomis, tiesiog atvėrė akis? Nebūtinai! Tik labai lėkštos ir isteriškos moteriškės mėgsta skirstyti žmones į generuojančius ir negeneruojančius gilumines įžvalgas, turinčių idėjų ir tokių idėjų neturinčiųjų porūšius. Kaip atrodo bent man, pasaulio istorijoje buvo vienas žmogus, turėjęs vieną idėją, be jokios abejonės, turiu galvoje Immanuelio Kanto pavyzdį. Ta proga verta pastebėti, kad net Sokratas nebuvo tokių idėjų, nutaikytų į amžinybę, generatorius, o neprilygstamu mąstytoju, svarbiu visais laikais, jį daro rūpestis atpažinti ir įvardinti savojo laikmečio problemas, pastangos užbėgti negandoms prieš akis.
G. Nausėdos kalbos, pasakytos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, reikšmingumo pamatas yra tai, kad šalies prezidentas kalbėjo žmogaus balsu. Nesakykite, tai nėra mažas dalykas, kai žmogus kalba žmogaus balsu žmonėms, o ne reitingams, kalba be didesnės atodairos į tai, „kas ką pasakys“, „ar nebūsiu neteisingai suprastas“, „ar neišsišoksiu tarp savo kolegų, kitų šalių vadovų“ ir pan. Įveikus tokias fobijas, žmogus pasako kitiems tai, ką kiti tarsi ir žinojo, bet galbūt bijojo sau prisipažinti.
Kaip atrodo, viešnagės Generalinėje Asamblėjoje metu Lietuvos prezidentas buvo tikrame savo gyvenimo pakylėtume, nes tuomet duotame interviu mūsų žiniasklaidai tvirtino net tai, kad ne gėda yra būti patriotu. Ne, nesakykite, kad tokia ištara yra labai įprasta, gal net banali. Labai galimas daiktas, G.Nausėda yra ne pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris myli savo šalį, tačiau, tikriausiai pastebėjote, mūsų laikais Lietuvos prezidentui kalbėti apie patriotizmą tarsi ir nedera, kaip sakome, yra blogo tono ženklas, gali užtraukti įtarimus dėl nesveikų ambicijų.
Izraelio vėliavos
Patriotinė retorika labai dera JAV prezidento kalbose, veržiasi pro kraštus kalbant Izraelio premjerams, o Lietuvos vadovui yra rizikingas veiksmas, nes lietuviškame kontekste sargyboje budi klausimas – o ką pasakys tokiu atveju tarptautinės žydų organizacijos? Aš iš tiesų esu įsitikinęs, kad antisemitizmas yra nešvarus reikalas, tačiau intuicija man kužda ir tai, kad gyvenant ir veikiant bet kurioje sferoje su klausimo „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos“ refleksija yra lemta anksčiau ar vėliau užsiauginti niekšo kailį.
Kažkada amerikiečių novelistas O‘Henris sukūrė šmaikščią istoriją apie tai, kaip nevykę nusikaltėliai JAV, tikėdamiesi gausios išpirkos, pagrobė berniūkštį iš turtingos vieno miestelio šeimos (novelė “Raudonodžių vado išpirka”).
Įdomu, kur žiūri Prezidentas? – retoriškai paklausė miestelio smuklininko vienas iš pagrobėjų, sužinojęs iš jo, kad visas miestelis jau žino apie berniūkščio dingimą ir meldžiasi, kad tik jis neatsirastų. Kitaip sakant, iki tol berniūkštis terorizavo visą miestelį.
Istorija baigėsi tuo, kad „auka“ taip nukamavo pagrobėjus, jog šie ne tik pamiršo išpirką, bet slapta spruko kuo toliau, kad tik jo atsikratytų.
Kažkas panašaus į svastiką su gėlytėmis
Štai ir aš klausiu, kur žiūri mūsų Prezidentas, kai mūsų miestelyje prie žydų bendruomenės būstinės kažkoks berniūkštis, kaip tvirtina miestelio policija, sekmadienį, neturėdamas ką veikti, iš žemių supylė maždaug svastikos formos lysvę ir pasodino joje gėlytes.
Juk kilo baisus triukšmas. “Svastika” nedelsiant buvo nufotografuota ir paleista į Internetą.
Miestelio gyventojai susijaudinę, žydai – baimėje
Miestelio žydų pirmininkė pareiškė, kad tokio akivaizdaus antisemitizmo jame nėra buvę jau seniai, ir atkreipė dėmesį, jog tai įvyko per Tautų šventę bei artėjant Holokausto minėjimo renginiams. Vaikai dabar jaučiasi nesaugūs.
Sodo gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Miestelio gyventojai susijaudinę. Kas, kas galėjo mesti jiems tokį baisų vazono žemės iššūkį. Versijų pilna. Nuo “patys miestelio žydai svastiką suformavo, nufotografavo ir paviešino pasauliui, siekdami finansinės ar kitokios naudos” iki “tai – žydų įvardinimo naujaisiais naciais ženklas”.
Pasaulis pasipiktinęs
Ne tik miestelyje, visame pasaulyje pasirodė rūstūs įspėjimai miestelio valdžiai, įvyko tarptautinės spaudos konferencijos, smerkiančios šį psichologinio teroro aktą, straipsniai su riebiomis antraštėmis ta tema pasirodė beveik visuose žinomiausiuose pasaulio laikraščiuose.
Izraelio ambasadorius miesteliui atsiųstame komentare sakė, kad jis šio vazono įvykio buvo sukrėstas, vos nenumirė.
„Jei tokie veiksmai nesusilaukia deramos savalaikės reakcijos ir pasmerkimo, ilgainiui jie gali sukurti labai pavojingą klimatą visuomenėje. Tai yra bailus ir apgailėtinas antisemitinis aktas, netoleruotinas tokiame civilizuotame miestelyje.
Tikiuosi, jog jo atsakingos institucijos imsis reikiamų priemonių ištirti ir užkirsti kelią tokiems gėdingiems poelgiams, o mes, žydai ir ne žydai, kartu kovosime prieš neapykantos kurstymą”, – teigiame jo pranešime.
Aukšto rango Jungtinių Valstijų diplomatė Twiteryje pranešė jau nustačiusi, kas kaltas dėl supiltos iš žemės svastikos. Tai – miestelyje prie Holokausto prisidėjusių asmenų šlovinimas. Tiesa, jokių pavardžių ji nenurodė. Matyt, tai – kol kas JAV valstybinė paslaptis savarankiško tyrimo stadijoje.
Kol kas grėsmingai tyli tik Kinija.
Miestelio policija. Tyrimas truks kelis metus
Miestelio policija pirmadienį pranešė, kad jau pradėjo tyrimą dėl neapykantos kurstymo. Ji nustatė, kad svastika miestelio Pylimo gatvėje supilta panaudojus gėlių vazono žemę, o gėlytės – iš to paties vazono.
Dabar vykdomi tos žemės cheminiai, spinduliniai ir kiti tyrimai, pasitelkiant ir laboratorijas užsienyje, kad vėliau jų rezultatus būtų galima sulyginti su įtariamųjų namuose esančių gėlių vazonų žemių tyrimų rezultatais.
Jau prasidėjo liudininkų apklausa. Daug vilčių dedama į miestelio gėlių su vazonais pardavėjus, kurie gal galės atsiminti, kas pirko iš jų tokį vazoną su tokiomis gėlytėmis, nupasakoti jų išvaizdą. Bet gali būti ir taip, kad gėlės vazone buvo augintos kokiame nors bute.
Jei pasiseks, tyrimą užbaigsime po kelerių metų, sakė man vienas neprisistatęs tyrėjas. Juk tas vazonas galėjo būti atvežtas ir iš kitų miestelių, paaiškino jis.
Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Šiuo metu į tyrimą įsijungė praktiškai visos miestelio teisėsaugos pajėgos. Juk baisesnių dalykų miestelyje būti negali. Mes iš po žemių iškasime tą berniūkštį, spaudos konferencijoje sakė vyriausias miestelio policininkas.
Prezidente, kodėl nesiūlote Seimui priimti Valytojų įstatymą
O juk galėjo viskas baigtis kitaip, jei valytojai, laiku pastebėję šiukšles prie miestelio žydų būstinės durų, būtų tiesiog jas sušlavę į artimiausią šiukšlių dėžę iki pasirodant fotografams.
Žinoma, gal klysta miestelio vyriausias policininkas, manydamas, kad čia tik berniūkščio išdaigos. Žiūrėk, ir bus miestelyje išaiškinta pogrindinė antisemitinė teroristinė organizacija, susijusi su antisemitinėmis organizacijomis visame pasaulyje.
Gal vis dėlto Prezidentas įsikiš į šią situaciją ir pateiks Seimui Valytojų įstatymo projektą, kuriame valytojai įpareigojami laiku iššluoti įvairias įtartinas šiukšles, kad po to nereikėtų pasitelkti visas teisėsaugos pajėgas jų išbėrimo ne vietoje kaltininko, miestelį terorizuojančio berniūkščio, paieškai?
Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu. EPA – ELTA nuotr.
Izraelis uždraudė apsilankyti šalyje dviem JAV Kongreso narėms demokratėms, kurios žinomos kaip Izraelio vyriausybės kritikės.
JAV Kongreso narės Ilhan Omar ir Rashida Tlaib – pirmos musulmonės moterys, išrinktos į JAV Kongresą – greitu metu planavo apsilankyti okupuotame Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje.
„Neleisime atvykti tiems, kurie neigia mūsų teisę egzistuoti“, – sakė Izraelio užsienio reikalų ministro pavaduotojas Tzipis Hotovely’is.
Vis dėlto lieka neaišku, ar dvi Kongreso narės demokratės, kurios reiškė paramą BDS judėjimui, vis dar planuoja bandyti patekti į Izraelį. Judėjimas BDS yra palestiniečių vadovaujama kampanija, skatinanti įvairias boikoto formas prieš Izraelį. Judėjimas siekia nutraukti Izraelio vykdomą Palestinos teritorijų okupaciją.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu šalies sprendimą uždrausti atvykti JAV Kongreso narėms pagrindė tuo, kad vienintelis šio apsilankymo tikslas yra „pakenkti Izraeliui“.
Kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kurį sieja glaudūs santykiai su Izraelio premjeru B. Netanyahu ir kuris dažnai konfliktavo su šiomis dviem Kongreso narėmis, sakė, kad „būtų parodytas didelis silpnumas, jei Izraelis leistų joms atvykti“.
„Jos nekenčia Izraelio ir visų žydų tautybės žmonių, ir negalima nieko pasakyti ar padaryti, kad jos pakeistų savo mąstymą“, – teigė D. Trumpas.
Izraelio vyriausybė 2018 metais nusprendė uždrausti šalyje apsilankyti aktyvistams iš konkrečių organizacijų, raginančių boikotuoti Izraelį.
Izraelio vyriausybė apkaltino BDS judėjimą antisemitizmu.
