Popiežius iš Romos išskrido į Kanadą, kad atsiprašytų čiabuvių. EPA-ELTA nuotr.
Roma, liepos 24 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį iš Romos išvyko į Kanadą, tai – proga asmeniškai atsiprašyti čiabuvių, išgyvenusių dešimtmečius trukusį išnaudojimą Katalikų bažnyčios valdomose mokyklose.
Popiežiaus lėktuvas pakilo iš Romos netrukus po 9 val. vietos laiku (7 val. GMT). Kelio skausmus kenčiantis 85 metų popiežius sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir naudojosi keliamąja platforma, kad įliptų į lėktuvą, sakė jį lydintis AFP korespondentas.
Pranciškaus šešių dienų vizitas Kanadoje vertinamas kaip svarbus žingsnis sprendžiant dešimtmečius slėptą pasaulinę dvasininkų seksualinės prievartos prieš vaikus problemą. Kanados čiabuvių bendruomenės to ilgai laukė.
Savo 37-ąją kaip pontifiko tarptautinę kelionę popiežius Pranciškus pradeda Edmontone, vakarinėje Albertos provincijoje, po to keliaus į Kvebeko miestą ir į Ikaluitą, šiauriausią Kanados miestą. Jis planuoja pakartoti atsiprašymą, jau perduotą Kanados delegacijoms, kurios balandį lankėsi Vatikane. Tuomet jis vylėsi, kad tai „prisidės prie jau pradėtos išgijimo ir susitaikymo kelionės“.
Nuo praėjusių metų Katalikų bažnyčios administruotų valstybinių mokyklų teritorijose nepažymėtuose kapuose atrasti šimtai čiabuvių vaikų palaikų privertė Kanadą pripažinti nesėkmingą jos priverstinio asimiliavimo politiką. Tai taip pat atskleidė Bažnyčios vaidmenį, nacionalinė tiesos ir susitaikymo komisija jį pavadino „kultūriniu genocidu“.
Maždaug 150 tūkst. vadinamųjų Pirmųjų tautų, metisų ir inuitų vaikų nuo XIX a. pabaigos iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio buvo mokomi 139 mokyklose, kur jie ištisus mėnesius ir metus buvo izoliuoti nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros. Daugelis buvo fiziškai ir seksualiai išnaudojami direktorių ir mokytojų. Manoma, kad tūkstančiai jų mirė nuo ligų, netinkamos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 m. gegužės mėnesio buvusių mokyklų vietose aptikta daugiau nei 1300 nepažymėtų kapų.
Kanados vėliava
Antradienį 1,3 milijardo pasaulio katalikų dvasinis lyderis aukos šv. mišias 60 tūkst. vietų Edmontono stadione, po to keliaus į Kvebeko miestą, ten susitiks su ministru pirmininku Justinu Trudeau. Penktadienį pontifikas vyks į Ikaluitą, kuriame gyvena daugiausia inuitų šalyje, ten prieš grįždamas į Romą susitiks su buvusiais pensionatų mokiniais.
Telieka sužinoti, ar popiežius, parodydamas geros valios gestą, grąžins vietos artefaktus, saugomus Vatikano muziejuose. Vietos grupės teigia, kad šie kultūros požiūriu vertingi objektai turėtų būti grąžinti bendruomenėms, nepaisant Vatikano teiginių, kad jie per daugelį metų buvo padovanoti popiežiams.
Per šią kelionę Pranciškus nuvažiuos 20 tūkst. kilometrų, nepaisydamas dešiniojo kelio skausmo, dėl kurio pastaraisiais mėnesiais buvo priverstas kliautis lazda arba invalido vežimėliu. Birželį Vatikanas neribotam laikui atidėjo liepos mėnesį suplanuotą jo vizitą Afrikoje.
Pranciškus yra antrasis į Kanadą vykstantis popiežius, joje tris kartus (1984 m., 1987m. ir 2002 m.) lankėsi Jonas Paulius II.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas, liepos 17 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį sakė, kad jo vizitas į Kanadą, kur jis susitiks su čiabuviais, išgyvenusiais Katalikų Bažnyčios valdomose internatinėse mokyklose vykdytą prievartą, yra „atgailos piligrimystė“.
„Kitą sekmadienį, jei Dievas duos, išvyksiu į Kanadą“, – sakė jis „Viešpaties angelo“ maldos pabaigoje, netiesiogiai užsimindamas apie kelio problemą, dėl kurios praėjusį mėnesį jam teko atidėti kelionę į Afriką.
Tikimasi, kad liepos 24-30 dienomis rengiamą vizitą į Edmontoną, Kvebeką ir Ikalujitą pontifikas išnaudos tam, kad pakartotų atsiprašymą, kurį balandžio mėnesį įteikė Vatikane apsilankiusioms Kanados delegacijoms.
Ši kelionė į Kanadą yra svarbus 85-erių metų popiežiaus žingsnis siekiant išspręsti pasaulinį skandalą dėl dvasininkų seksualinio vaikų išnaudojimo ir dešimtmečius trukusio tokio elgesio slėpimo.
Apie 150 tūkst. pirmųjų tautų, metisų ir inuitų vaikų nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus 10-ojo dešimtmečio buvo prievarta apgyvendinami 139 internatinėse mokyklose visoje Kanadoje; tai buvo vyriausybės vykdomos priverstinės asimiliacijos politikos dalis.
Mėnesius ar metus jie praleisdavo atskirti nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros, daugelį iš jų fiziškai ir seksualiai išnaudojo mokyklų direktoriai ir mokytojai.
Manoma, kad tūkstančiai vaikų mirė nuo ligų, prastos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 metų gegužės mėnesio šalių tų mokyklų aptikta daugiau kaip 1 300 nepažymėtų kapų.
Kyjivas, gegužės 6 d. (ELTA). Į atokius Rusijos Federacijos regionus deportuota daugiau kaip 500 tūkst. ukrainiečių. Tai penktadienį kreipdamasis į Islandijos parlamentą pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, praneša naujienų agentūra „Ukrinform“.
„Jau daugiau kaip 500 tūkst. mūsų žmonių deportuota į Rusiją. Jie verčiami ten važiuoti. Iš jų atima viską. Atima dokumentus. Jie paliekami be ryšio priemonių. Jie siunčiami į atokius svetimos žemės regionus, atokius Rusijos regionus. Ten mėginama prievarta asimiliuoti 500 tūkst. deportuotų žmonių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Jis pabrėžė, jog šis skaičius viršija Islandijos gyventojų skaičių.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, remdamasi Aukščiausiosios Rados įgaliotine žmogaus teisėms Liudmila Denisova, okupantai jau deportavo į Rusiją apie 1 mln. ukrainiečių, tarp kurių – 182 tūkst. vaikų.
Seppo de Giampietro knyga „Brandenburgiečiai“. Per kraują ir ugnį“ – ne paprasto Vermachto kario, bet specialiosios paskirties padalinio kovotojo prisiminimai.
Nepaisant itališkos pavardės, iš Pietų Tirolio kilęs autorius buvo karštas savo krašto susijungimo su Vokietija šalininkas. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gyvenamas Pietų Tirolis atiteko Italijai, vietos gyventojus bandyta italizuoti, varžyta jų kultūrinė veikla. Nepaisant Hitlerio tikinimų, kad visos gyvenamos vokiečių teritorijos bus sujungtos į vieną Reichą, draugiški nacių santykiai su fašistine Italija lėmė, kad Pietų Tirolio nepriklausomybės klausimas nebuvo liečiamas. Ten gyvenantiems vokiečiams tiesiog pasiūlyta kraustytis į Vokietiją arba taikytis prie italų asimiliacinės politikos.
Nusivylęs S. de Giampietro pasirinko emigraciją. 1940 m. jis persikėlė į Vokietiją ir netrukus savanoriškai įstojo į kariuomenę. Vargu ar jaunuolis tikėjosi, kad išreiškęs pageidavimą tarnauti kalnų šauliu, netrukus pateks į įslaptintą diversantų – „brandenburgiečių“ būrį, rengiamą itin atsakingoms ir pavojingoms operacijoms priešo užnugaryje. Imigrantus iš Pietų Tirolio Vermachto vadovybė vertino kaip ypač tinkamus tokioms užduotims. Reicho vokiečiams tiroliečiai buvo sąlyginiai užsieniečiai. Jie mokėjo kelias kalbas, gebėjo geriau prisitaikyti „kultūriškai svetimoje“ aplinkoje. Be to, Alpių kalniečiai buvo ypač užsispyrę, atkaklūs ir ištvermingi, nors ir „geraširdžiai pietiečiai“, šiaurės vokiečių požiūriu.
Specialią atranką į kariuomenės žvalgybą – Abverą, pavaldžius padalinius perėję kariai pratinti žaibiškai orientuotis bet kurioje situacijoje. Jie mokyti sprogdinti ir išminuoti, elgtis ne tik su savo, bet ir su užsienio gamybos ginkluote. Naujokus rengė reiklūs ir griežti, bet teisingi plataus akiračio karininkai, nuolat akcentavę besąlygišką tarpusavio pasitikėjimą, diegę požiūrį, kad kiekvieno gyvybė priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo kovos bičiulių. Pratinta veikti tiksliai ir žaibiškai, bet nepamirštant sveiko proto, blaiviai vertinant nuolat besikeičiančią padėtį.
„Savo kuopoje noriu turėti tik tuos vyrus, kurie laisva valia nusprendė būti su manimi. Privalau tvirtai žinoti, kad galiu pasikliauti kiekvienu iš jūsų, jūsų visišku atsidavimu, narsa, atsakingumu ir absoliučiu paklusnumu. Aš nė vieno iš jūsų neprašysiu atlikti tai, ko nesugebėčiau atlikti pats arba ko jau nebūčiau atlikęs. Jei kas nors norite pasitraukti, galite tai padaryti dabar“ – būtent tokius žodžius savo galimybėmis suabejojusiam autoriui ištarė būrio vadas Siegfriedas Grabertas, vienas legendinių „brandenburgiečių“ karininkų.
Veikdami puolančių Vermachto pajėgų smaigalyje, priešo šalies kariuomenės uniformomis dažnai vilkėję „brandenburgiečiai“ užimdavo tiltus ir kitus svarbius objektus, o paskui stengdavosi juos išlaikyti iki atvykstant saviškiams. Vilkėti karinėmis priešo uniformomis draudė tarptautinė karo teisė, todėl patekusiems į nelaisvę „brandenburgiečiams“ grėsė sušaudymas vietoje.
Autoriui teko kovoti Jugoslavijoje ir Graikijoje, Lietuvoje (Josvainiuose, Kėdainiuose), Latvijoje ir Rusijoje. Kai kurios „brandenburgiečių“ operacijos aprašomos ypač detaliai, pateikiamos jų schemos.
Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?
Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie gražiąją Zelandiją
Mergaitės,
kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir
būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs,
sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė
dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji
nutautės. Lietuvių tauta ją praras.
Vargu ar kam
nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis.
Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios
gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų
teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas
praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo
vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis
išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.
Mes dažnai
labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, –
egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo
egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima
atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė –
didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.
Ar tebemoka lietuviškai?
Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.
Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arkadijaus Vinokuro argumentai
Nepatariu aklai
pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo
pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos
karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“
judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir
parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi
žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise
turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.
A.Vinokurui
taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių
lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai
atsparaus geno.
Lengvinanti aplinkybė
Man
nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip
piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise
persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai.
Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose
institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai
nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.
Bet ir čia,
kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės
klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano
supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“
niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios
bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis
nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 –
1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios
Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai
rimta, solidi aplinkybė.
Todėl ir
sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie
tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi
buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma
– neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir
ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų
neišsaugosime.
Vėl tie draudimai
Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?
Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?
Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinė premija
Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.
Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.
Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…
Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.
Kaip pasielgė Antanas
Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją
vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus,
neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat
jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių
kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.
Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?
22 parlamentarai ragina Vyriausybę pakeisti savo nuomonę dėl migracijos ir trečiadienį įregistravo rezoliuciją „Dėl nepritarimo Jungtinių Tautų pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Pasak Seimo nario Audronio Ažubalio, ši sutartis Lietuvą įpareigotų priimti visus migrantus bei užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas.
„Lietuva yra teisinė, gerai veikianti jurisdikcinė valstybė, NATO erdvės narė, solidari savo praktiniais veiksmais. Šiandien bandoma įtraukti į dar vieną formatą, kuris ne tik neatneša jokios praktinės apčiuopiamos naudos, bet ir kelia ateityje rizikas, kad Lietuvos valstybė negalės priimti savo pačios sprendimo migracijos srityje“, – spaudos konferencijoje Seime sakė A. Ažubalis.
„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. Pritarusių valstybių įsipareigojimas būtų įgyvendinti visus šiame dokumente siūlomus įsipareigojimus ir prievoles (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtrauktį į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigė A. Ažubalis.
Pasak Seimo nario, dėl šios sutarties šiuo metu ir vyksta didelės diskusijos Estijos Vyriausybėje, o Lietuvos Vyriausybės pozicija yra šią sutartį pasirašyti be didesnių diskusijų.
„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė A. Ažubalis.
Pasak parlamentaro, Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija aktyviai diskutuoja ir greičiausiai nepritars šiai sutarčiai.
„Atėjo laikas paklausti mūsų užsienio politikos vairininko, kurgi jie suka Lietuvos vairą? Tuo tikslu mes įregistravome Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Man malonu pasakyti tai, kad iš visų frakcijų žmonės pasirašė“, – sakė A. Ažubalis.
Pasak konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius.
„Ši sutartis neatitinka Lietuvos interesų, bet ir iš esmės kelia klausimus, kokius iššūkius tai sukels iš esmės Vakarų euroatlantinei civilizacijai. (…) Sutartis kuria paskatas migruoti ir sukurti geresnes sąlygas migracijai (…) Dokumente pabrėžiamos migracijos teigiamos pusės, bet neįvertinamos migracijos rizikos“, – sakė konservatorius.
Seimo nario Stasio Šedbaro teigimu, Lietuva, nepritardama sutarčiai, nepaneigia solidarumo principo, kadangi jau vykdo savo prisiimtus įsipareigojimus, o siūlomas susitarimas tik apriboja legalios migracijos galimybes.
„Kyla klausimas, kodėl tokios sutarties reikia? Manęs neapleidžia mintis, kad tokios painios formuluotės galiausiai skatina antiimigracines nuotaikas ir taip kerta legalios migracijos galimybes, Europos Sąjungos laisvo judėjimo principus, griežtina prieglobsčio suteikimo procedūras ir t.t. Lietuvos ir Europos interesas yra efektyvus esamų procedūrų vykdymas, o ne papildomų, neaiškių įsipareigojimų, kurie tik gilins migracijos krizę, priėmimas“, – teigė parlamentaras.
Anot parlamentarų, nors pačiame JT dokumento tekste rašoma, kad sutartis dėl migracijos nėra teisiškai įpareigojanti, vadinamojoje dokumento įgyvendinimo dalyje minimas pritarusių valstybių įsipareigojimas įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungi, garantuoti įtrauktį į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. Be to, tarptautinė praktika rodo, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams.
Rezoliuciją pateikė 22 skirtingų Seimo frakcijų parlamentarai.
Šiuo metu Jungtinių Tautų Pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutarčiai nepritarė JAV, Izraelis, Austrija, Lenkija, Čekija ir Vengrija. Diskusijos dėl nepritarimo toliau vyksta Vokietijoje, Estijoje, Australijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje.
JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis.
Šiuo metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo svarstymai apie vadinamosios „dvigubos“ pilietybės instituto legalizavimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai probleminė tema, o jos problematika prasideda jau nuo paties pavadinimo, nes jis nėra tikslus. Įsigilinus į įstatymų projektus, kuriuos siūlo Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė ir liberalioji mūsų visuomenės dalis, pasidaro aišku, kad siūloma ne dviguba, o neribota, daugybinė pilietybė.
Tikriausiai būtent todėl šiam atvejui labiausiai tinka žodis „daugybinė“, kuris atspindi visą šios idėjos pavojų ir keliamas grėsmes. Juk šis žodis naudojamas ligos išplitimui (daugybinės vėžio metastazės) arba traumų kiekį (daugybiniai kaulų lūžiai), o emigracija, dėl kurios ir svarstoma ši galimybė, yra vienas didžiausių mūsų tautos ir valstybės iššūkių ir plintanti kaip vėžio metastazės liga. Daugybinės pilietybės entuziastai siūlo, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitų šalių piliečiu, nes neva tai padėtų išlaikyti jų ryšį su tėvyne.
Paskutiniuoju metu pasirodo ir nemažai įtakingų populistinių politikų pasisakymų, kad tai gyvybinis klausimas ir kad reikia dėti visas pastangas tam, kad įstatymai būtų pakoreguoti daugybinei pilietybei palankia linkme. Bet ar jie supranta, kad daugybinės pilietybės institutas iššauktų labai didelių grėsmių mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Juk yra logiška alternatyva, tai Lietuvos visuomenininkų siūloma „Lietuvio kortos” idėja, kuri išspręstų tuos mūsų emigravusių tautiečių sunkumus, dėl kurių yra siūloma įteisinti dvigubą pilietybę, bet nesukeltų papildomų problemų.
Kadangi argumentų už dvigubą ar dar platesnę pilietybę neturime, panagrinėkime argumentus prieš daugybinę pilietybę !
Mokesčiai. Vienas iš abipusio ryšio tarp valstybės ir piliečio kūrimo segmentų yra mokesčiai. Valstybę ir konkretų žmogų sieja ryšiai, pagrįsti teisėmis ir įsipareigojimais. Valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti savo pilietį, o pilietis įsipareigoja mokėti valstybei mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Ar dvigubą pilietybę pasirinkęs žmogus mokės mokesčius abiems valstybėms, o trigubą – trims ir panašiai? Tai, aišku, daugiau retorinis klausimas, nes dabar dalis piliečių vengia mokėti mokesčius net vienai valstybei, o ką jau kalbėti apie dvi ir daugiau.
Karinė prievolė. Dėl karo prievolės yra labai panaši situacija kaip su mokesčiais. Kai tik dėl išaugusios Rytų kaimynės grėsmės prasidėjo privalomas šaukimas į kariuomenę, iš karto pasigirdo nemažai balsų, kad tarnyba kariuomenėje yra žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, viešojoje erdvėje atsirado gražus „verktinio” terminas, kai keletas susireikšminusių mergužėlių fotografavo vaikinukus, kurie nesijaučia nei patriotais, nei tėvynės gynėjais, nei lietuviais, nei galų gale, tikrais vyrais, skruostais riedančiomis krokodilo ašaromis.
Pasvarstykime, kaip turėtų jaustis dvigubą pilietybę turintys šauktiniai? Ar jie norėtų tarnauti dviejose kariuomenėse ir atiduoti dvigubai daugiau savo laiko karinei prievolei? O kur dar galimybė, nors kai kuriais atvejais ir tik teorinė, dėl karinio konflikto tarp dviejų valstybių, kaip tada persiplėšti? Savaitę kariauti vienoje pusėje, o savaitę kitoje? Juokai juokais, bet situacija, sutikite, būtų kuriozinė.
Pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė. Kiekvienas veiksnus pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę rinkti atstovus į savivaldos instituciją, Seimą ir Europos parlamentą, taip pat turi teisę rinkti Prezidentą. Pagalvokime, ar žmogus, kuris jau daug metų negyvena Lietuvoje, gali deramai atlikti šią funkciją. Ar jam užteks kompetencijos susigaudyti sudėtinguose politikos vingiuose? Galų gale ar moralu, kad jis, gyvenantis ir dirbantis kitoje valstybėje rinktų žmones, kurie leis įstatymus ir valdys mūsų šalį?
Taip pat turint pilietybę yra ir teisė būti renkamam į visas institucijas, į kurias piliečiai renka savo atstovus. O kas būtų, jei žmogus taptų dviejų skirtingų šalių parlamentų nariu? Galų gale, ar teisinga būti atstovu žmonių, su kuriais negyveni toje pačioje šalyje, ar galėsi tinkamai atstovauti jų interesams ir lūkesčiams? Greičiausiai, kad su labai nedidelėmis išimtimis į visus šiuos klausimus turėtume atsakyti „ne“. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Geopolitinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamiesi tarptautinių ir Lietuvos ekspertų prognozėmis, galime drąsiai teigti, kad didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei ir regiono taikai kyla iš Rusijos Federacijos. Ši valstybė savo tikslų siekia įvairiomis priemonėmis. Viena iš priemonių, tai pilietybės politika. Rusija nekreipia dėmesio į asmens pilietybių kiekį, ši valstybė skelbia, kad rūpinasi ir gina visus savo piliečius. Jai užtenka informacijos, kad asmuo yra jos pilietis, o visa kita šiai agresyviai nusiteikusiai valstybei yra neįdomu.
Prieš suintensyvėjant kariniams ir politiniams konfliktams Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kryme ir Padniestrėje Rusija suintensyvindavo savo pilietybės lengvatinį teikimą tų regionų žmonėms. Jei įteisinsime dvigubą pilietybę, kas galės jai sutrukdyti vykdyti tokią pat akciją čia, Lietuvoje? Rusija skelbs, kad ateina ginti savo piliečių ir teoriškai ji bus teisi.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Kita geopolitinė grėsmė yra Lenkija, kurios požiūris į dvigubą pilietybę yra analogiškas Rusijos požiūriui. Visus Lenkijos piliečius ji laiko tiesiog savo piliečiais ir jai neįdomu, ar žmogus turi dar kitą pilietybę ar ne. Gal kas nors pasakys, kad Lenkija juk NATO ir ES narė, mūsų strateginis partneris ir tikrai nėra grėsmė. Nesiginčysime, tik pateiksime keletą pavyzdžių – lenko korta, kuri Lenkijos valstybės dalinama vadinamųjų „kresų”, pakraščių, prarastų po II Pasaulinio karo, gyventojams ir kurioje deklaruojama ištikimybė Lenkijos valstybei. Ne kartą girdėti kai kurių aukštų Lenkijos politikų pareiškimai, kad Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos nebuvo, kad ši šalis neturi dėl ko atsiprašyti savo kaimynių ir t.t. Istorikai žino, kad aljansai ir Sąjungos keičiasi, byra, susikuria naujos, o kova dėl teritorijų XXI amžiuje ne mažiau kruvina ir aktuali nei buvo viduramžiuose ar kruvinajame XX amžiuje.
Jei kam iškiltų klausimas, kokios esminės priežastys trukdo dvigubos pilietybės idėjos realizavimui Lietuvoje, atsakymas galėtų susidėti iš trijų dalių: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 3. Lietuvos piliečių sveikas protas. Šiuo metu bandoma pakeisti pirmuosius du dėmenis manipuliuojant ir griaunant trečiąjį.
Pigų populizmą deklaruojantys politikai jau ne kartą bandė reglamentuoti daugybinę pilietybę įvairiais įstatymais. Toks reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Konstitucijos 12 straipsniui ir 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimui dėl dvigubos pilietybės kaip išimtinio atvejo. Todėl tam, kad būtų įteisinta daugybinės pilietybės idėja yra būtina pakeisti dvyliktą Konstitucijos straipsnį. Tačiau nepasiduodantys populistų užmačioms politikai ir visuomenininkai pritaria, kad Konstitucijos 12 straipsnio tikrai nereikia keisti. Emigrantų padėtį ženkliai pagerintų „Lietuvio kortos” įvedimas, o kažkaip balansuoti imigrantų padėtį nėra jokios prasmės. Imigrantų padėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jiems jie nepatinka – jie visada gali išvykti. Tinkamai mūsų šalies realijoms subalansuotas Lietuvos Pilietybės įstatymas apibrėžia, kaip imigrantas gali tapti Lietuvos piliečiu, tam tikrą laikotarpį gyventi Lietuvoje, dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminą ir t.t.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Prieš porą savaičių Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, pilkasis kardinolas Ramūnas Karbauskis pareiškė kad padarys viską, kad 2019 metais būtų surengtas referendumas 12 Konstitucijos straipsnio keitimui, kuris privalo įvykti. Ir nors referendumus galima vertinti kaip vieną esminių demokratijos formų, nes šiuo atveju išreiškiama visos tautos, o ne keleto išrinktų asmenų pozicija, šis pasiūlymas yra pigus populistinės politinės partijos žingsnis.
Jis greičiausiai turi tikslą atkreipti dėmesį į prarandančią populiarumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, suteikti jos kandidatams papildomą matomumą, girdimumą ir žiniasklaidos dėmesį, rinkimų, su kuriais kartu vyktų referendumas, metu.
Dar daugiau – Ramūnas Karbauskis prasitarė, kad dabar svarstoma galimybė šiam referendumui priimti atskirą įstatymą, kad jis vyktų ne vieną dieną. Tikriausiai mūsų tauta dar neužmiršo, kaip buvo vykdomas Lietuvos stojimo į Europos sąjungą referendumas, kuriam irgi buvo priimtas išskirtinis įstatymas, leidžiantis piliečiams balsuoti dvi dienas.
Tada buvo mobilizuotos beveik visos politinės partijos agitacijai už stojimą. Referendumo organizatoriai tada išleido milžinišką sumą pinigų reklamai, surengė ne vieną dešimtį agitacinių laidų visose žiniasklaidos priemonėse, leido žmonėms balsuoti ne savo apylinkėse, po keletą kartų ir leido apsukriems prekybininkams atvirai papirkinėti į referendumą atėjusius piliečius dovanojamu alumi ir skalbimo milteliais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – valdžia išprievartavo tautą ir reikiamas jos atstovų kiekis atėjo į referendumą ir pasakė „taip“.
Panašu, kad dabar bus stengiamasi padaryti panašiai. Referendumas prasidės su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu, tada bus dviejų savaičių pertrauka, po kurių vyks Prezidento rinkimų ir referendumo II turas ir rinkimai į Europos parlamentą. Iš karto iškyla keletas klausimų, kas garantuos biuletenių saugumą tuo pertraukos laikotarpiu ir ar bus užtikrinta, kad piliečiai negalėtų balsuoti po keletą kartų. Žinant, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga ir imperialistiškai nusiteikusioms Lietuvos kaimynėms, kyla labai svarbus klausimas, kaip bus užtikrinta, kad užsienio šalys neįtakotų referendumo dėl „dvigubos“ pilietybės rezultatų? Kai mus pasiekia žinios, kad Rusija galimai įtakojo JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimų rezultatus, atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvos saugumo struktūros užtikrins skaidrų referendumą ir objektyvius rezultatus.
Aišku, diskutuodami apie mūsų tautos išlikimą, turime suprasti, kad per 25 Nepriklausomybės metus įvairiais skaičiavimais apie milijonas mūsų tautiečių išvyko iš tėvynės. Didelė jų dalis sieja savo ateitį su šalimi, į kurią išvyko. Dažnas tautietis, ypač jei kalbėsime apie emigravusius prieš dešimtmetį ar ankščiau, išvykdamas į užsienį, sakydavo, kad išvykstąs tik trumpam, kad užsidirbs pinigų ir sugrįš, beje, nemaža dalis tarpukario Lietuvos išeivių elgėsi būtent taip, išvykdavo keleriems metams į užjūrį, ten dirbdavo iki paskutinio prakaito, be laisvalaikio, be asmeninio gyvenimo, be elementaraus poilsio, jei dėl tokio darbo nenukeliaudavo į kapus, po keleto metų grįždavo į Lietuvą ir už sukauptus pinigus įsigydavo ūkį ar pradėdavo verslą.
Deja, XXI amžius labai skiriasi nuo XX, todėl dabar dažnas emigrantas svečioje šalyje įsikuria, sukuria ten šeimą arba atsiveža ją iš Lietuvos, pasistato namą, pradeda kilti karjeros laiptais. Tada viskas susiklosto taip, kad grįžimas į Lietuvą tampa labai komplikuotas ir nusikelia neribotam laikui. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo vyksta negrįžtamas nutautėjimas. Išeiviai dažnai gyvena ir dirba įvairiatautėje aplinkoje, dalis jų sukuria mišrias šeimas, tai sąlygoja savo kalbos, kultūros ir tradicijų įtakos sumažejimą ir kai kuriais atvejais, netgi jų palaipsnį užmiršimą ir atsižadėjimą.
Ypatingai jautrūs nutautėjimui vaikai, kurie save su Lietuvą sieja tik per tėvus, jiems lietuvių kalba ir Lietuva tampa tik tėvų gimtine, su kuria jų nesieja joks emocinis ryšys. Panašiai XX amžiaus antroje pusėje, Lietuvoje vykstant intensyviai urbanizacijai, vaikai, jau gimę mieste, žiūrėjo į kaimą, iš kurio kilo jo tėvai, ar į tėvų ir senelių vartotą tarmę. O tėvai, šiame intensyviame gyvenimo ritme dažnai neturi laiko, kurį galėtų skirti vaikams, tai skatina susvetimėjimą ir dar intensyvesnį nutautėjimą. Iš viso to, kas pasakyta ankščiau, galima daryti vienintelę išvadą: „Būtina stiprinti emigrantų ryšį su Lietuva”.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikriausiai su tuo visi sutinkame, bet klausimas – KAIP tai padaryti? Vienadienių populistų ir valstybės ateitimi susirūpinusių politikų ir visuomenininkų požiūriai išsiskiria. Pastarųjų siūloma alternatyva, kuri būtų realus tiltas tarp Lietuvos ir jos pilietybės atsisakiusio lietuvio, tai – Lietuvio pažymėjimas (Lietuvio korta), kurio esmė būtų sutarus su konkrečia šalimi, joje gyvenantiems, bet atsisakiusiems Lietuvos pilietybės tautiečiams išduodamas pažymėjimas, kuris suteiktų: lengvatų Lietuvoje, pagalbą Lietuvos ambasadose, teisę bet kada atsisakius kitos pilietybės susigrąžinti Lietuvos pilietybę.
Tai eliminuotų grėsmes, o kartu išspręstų tas problemas, kurios atsiranda lietuviui išeiviui, kuris nori įgyti kitos šalies pilietybę, bet nenori visiškai nutraukti ryšio su Lietuva.
Ar leisime mumis manipuliuoti, kai valdžia ciniškai laužys elementarias demokratijos normas, kurdama vienadienius referendumų įstatymus, kai sprendžiant svarbius valstybei klausimus taisyklės keičiamos pagal tai, ar kokia referendumo baigtis yra naudinga esantiems prie valdžios vairo politikams? Ar pritarsime „Lietuvos ne Lietuvoje“ projektui, pagal kurį lietuvis tampa viso pasaulio piliečiu, be teisių ir įsipareigojimų savo tėvynei? Sprendimų metas sparčiai artėja, atsakingai ruoškimės jam.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.
Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.
Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.
Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.
Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.
Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.
Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.
Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.
Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.
Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.
Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.
Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.
Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.
Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.
„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…
Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.
Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.
Šiek tiek nukrypau į šalį.
Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.
Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.
Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.
Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“ laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!
Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.
Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.
Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?
Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti – pažaboti emigraciją.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.
Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.
Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.
Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!
Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.
Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.
Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.
Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.
VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.
Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?
Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio – tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.
Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.
Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?
Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?
Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.
Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.
Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.
XXX
Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).
Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.
Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?
Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…
Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?
Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…
Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.
Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.
Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.
Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.
Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.
Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.
Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.
Tirpti lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.
Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.
Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.
Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.
Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.
Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.
Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.
Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?
Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.
Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.
Tautininkų sąjungos „PAREIŠKIMAS DĖL ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO TEISENOS PRADĖJIMO IR ĮPAREIGOJIMŲ PAŠALINTI GATVIŲ PAVADINIMŲ UŽRAŠUS NELIETUVIŲ KALBA”
2016-09-04 dieną Varšuvos ir Rusų gatvėse Vilniuje, prisidengiant Europos kalbų dienos proga, buvo atidengtos gatvių pavadinimų lentelės lenkų ir rusų kalbomis.
Ten greta gatvių pavadinimų lietuvių kalba buvo iškabinti gatvių užrašai atitinkamai lenkų ir rusų kalbomis (“ulica Warszawska” ir “Russkaja ulica”).
LR Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų LietuvosRespublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.
Europos diena. Slaptai.lt nuotr.
Vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, pakeitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 31 punktu nustatyta, kad gatvių pavadinimai, pateikiami lentelėse, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre. Adresų registre gatvių pavadinimai registruojami tik valstybine kalba.
Mūsų žiniomis, tiek Varšuvos, tiek Rusų gatvės Adresų ir Nekilnojamojo turto registruose yra įregistruotos tik lietuvių kalba, t.y. jokie šių gatvių pavadinimai kitomis kalbomis negali būti naudojami. LR Valstybinės kalbos įstatymas (18 str.) numato tik vieną išimtį, kuomet užrašai gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis – kuomet rašomi tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, tačiau nei vienu iš šiame pareiškime minimų atvejų nebuvo užrašytas tautinės bendrijos organizacijos pavadinimas. Pareigos laikytis įstatymo reikalavimų nešalina ir ta aplinkybė, jog toks dvigubų užrašų pakabinimas buvo atliekamas Europos kalbų dienos proga.
Gatvių pavadinimų rašymas dviejomis kalbomis analogiškai yra vertinamas ir teismų praktikoje – pvz. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-01-28 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-965-142/2013, yra nurodęs, kad toks gatvių pavadinimų rašymas dviejomis kalbomis prieštarauja LR Valstybinės kalbos įstatymo 17 str., dėl ko Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių lenteles į tokias, kuriose būtų nurodyti VĮ Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.
Pagal LR Valstybinės kalbos įstatymo 24 straipsnį bet kokie veiksmai prieš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinės kalbos statusą neleistini, o už šio įstatymo nuostatų tiesioginį vykdymą atsakingi institucijų, įstaigų, įmonių, tarnybų bei organizacijų vadovai. Asmenys, pažeidę šį įstatymą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakomybę už tokius veiksmus detalizuoja Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, pagal kurio 91(7) straipsnį yra numatyta administracinė atsakomybė už autentiškų ir oficialių Lietuvos vietovardžių formų nevartojimą teisės aktuose, kituose oficialiuose leidiniuose, kartografijoje, kelių bei gatvių rodyklėse, iškabose, antspauduose, komunikacijose, Lietuvos Respublikos gaminių dokumentuose, vadovėliuose, o pagal ATPK 246 (7) str., bylas pagal ATPK 91(7) str. nagrinėja Valstybinės kalbos inspekcija. Atsižvelgiant į tai, Valstybinės kalbos inspekcijos prašome pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą atsakingiems Vilniaus m. savivaldybės administracijos pareigūnams ir patraukti juos administracinėn atsakomybėn.
Tikėtina, jog net ir pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, įstatymo pažeidimas nebus pašalintas neteismine tvarka, todėl, įgyvendinant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytas pareigas, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašome inicijuoti teisminį procesą atsakingiems Vilniaus m. savivaldybės administracijos pareigūnams dėl įpareigojimo pašalinti šiame pareiškime nurodytus įstatymo pažeidimus.
Iš teisminės praktikos matyti, kad analogiškų veiksmų Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje ėmėsi ir dvigubų gatvių pavadinimų užrašų Šalčininkų rajone atveju, t.y. įstatymo reikalavimai nuosekliai turi būti vykdomi visų asmenų atžvilgiu.
Apie priimtą sprendimą prašome informuoti raštu.
Šis laiškas išsiųstas Valstybinei kalbos inspekcijai ir Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje. Šio laiško autorius – Tautininkų sąjunga.
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
Lietuvių ir kitų baltų (aisčių) asimiliacija panaudojant svetimą kalbą ir religiją bei iškraipant ar nutylint istorijos faktus truko keletą šimtmečių: nuo XI a. tai vykdė anksčiau apsikrikštiję (X a.) Lenkija ir Kijevo Rusia. Romos katalikų ir Bizantiškos krikščionybės varžytuves dėl įtakos sėkmingai panaudojo, anuomet dar turintys „milžinų dvasios“ (Vincas Krėvė), mūsų kunigaikščiai ir karaliai, sukūrę stiprias karines struktūras ir išplėtę Lietuvos karalystę ir kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
2015 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje kai kurių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva įvyko forumas „Mūsų valstybės tikslas“.
Dvidešimtmetis nuo 1990 iki 2010 metų – vienas intensyviausių migracijos laikotarpių Europos istorijoje. Tuo metu Europoje vykusiems demografinės situacijos bei migracinės elgsenos pokyčiams ypatingos įtakos turėjo Europos Sąjungos plėtra 2004 metais ir paskutinis Šengeno sutarties ratifikavimas 2007 metais.
Judėjimo laisvės liberalizavimas tapo svarbiu veiksniu, paskatinusiu tarptautinę migraciją. Be to, jis paskatino ir naujų migracijos sistemų Europos Sąjungoje atsiradimą.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.
Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.
„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.
Europos federalistų sąjunga Lietuvoje, kurios tikslas – panaikinti Europos Sąjungos valstybes nares, sujungiant jas į vieną federacinę valstybę, Europos parlamento rinkimų proga pradėjo naują prieš Lietuvos valstybingumą nukreiptą akciją.
Federalistams prijaučiančius kandidatus į Europos parlamentą ji pakvietė pasirašyti priešrinkiminius pažadus, kurių tarpe – federacinės Europos Sąjungos valdymo sistemos sukūrimas ir Lietuvos pajungimas jai.
Rogeris Skrutonas (Roger Scrutton, g. 1944), anglų filosofas, meno teoretikas, publicistas, rašytojas, ginantis tradicinio konservatizmo idėjas; Kembridžo universiteto alumnis, daugiau nei trisdešimties knygų, tarp kurių žymiausios – „The Meaning of Conservatism“ (1980), „Sexual Desire“ (1986), „The Aesthetics of Music“ (1997), „Our Church“ (2012), autorius, taip pat dviejų operų libretų ir muzikos kūrėjas, analitinių BBC radijo laidų bendraautorius.
Europos integracijos projektas buvo grindžiamas įsitikinimu, jog Europą sugriovusius karus sukėlė nepriklausomos nacionalistinės valstybės. Ginčytasi, kas buvo kaltas dėl šių modernių konfliktų: Napoleonas Bonapartas? Otto von Bismarckas? Prancūzų revoliucionieriai? 1848 metų revoliucija? Reakcionieriai ir monarchistai? Klemensas von Meternichas? Charlesas Maurice‘as de Talleyrandas? Giuseppe Garibaldis? Johannas Gottliebas Fichte? Richardas Wagneris? Liudvikas XIV?
