Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Ilhamas Alijevas nedalyvaus šią savaitę Ispanijoje planuojamame Europos Sąjungos rengiamame susitikime su Armėnijos ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, trečiadienį naujienų agentūrai AFP sakė vyriausybės pareigūnas.
„Atsižvelgdamas į proarmėniškus Prancūzijos pareigūnų pareiškimus (…) dėl karinio bendradarbiavimo tiekiant (Jerevanui) ginklus bei šaudmenis ir į kaltinimus, kuriuos vakar išsakė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis, Azerbaidžanas nemato reikalo dalyvauti derybose tokiu formatu“, – sakė pareigūnas.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Baku, rugsėjo 25 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pirmadienį pažadėjo, kad po Baku pergalės Karabacho regione bus ginamos etninių armėnų teisės.
„Nepaisant to, kas įvyko prieš penkias dienas, mes pradėjome siųsti humanitarinę pagalbą Azerbaidžano Karabacho regionui. Buvo siunčiami degalai, maisto produktai, vaistai“, – sakė I. Alijevas per susitikimą su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. – Tai dar kartą parodo, kad Karabacho gyventojai – nepriklausomai nuo jų tautybės – yra Azerbaidžano piliečiai. Jų teises garantuos Azerbaidžano valstybė“.
Azerbaidžano vadovas sakė esąs „įsitikinęs, kad Karabacho armėnų reintegracijos į Azerbaidžano visuomenę procesas bus sėkmingas“. Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Per aukščiausiojo lygio susitikimą Azerbaidžano Nachičevanės eksklave I. Alijevas ir pagrindinis jo sąjungininkas R. T. Erdoganas pasveikino pergalę prieš separatistų pajėgas.
Abiejų vadovų susitikimas surengtas tuo metu, kai tūkstančiai armėnų kilmės Karabacho gyventojų ėmė trauktis iš regiono.
Praėjus kelioms dienoms po žaibiškos Azerbaidžano operacijos, siekiant perimti Karabacho kontrolę, sekmadienį iš regiono į Armėniją atvyko pirmieji pabėgėliai, o iki šiol atvyko 4 850 žmonių, pirmadienį pranešė Jerevanas.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.
„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave. 2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.
Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės. Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.
„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.
Azerbaidžano pasienio punktas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.
Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.
Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atidaro verslo forumą. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Robertas Dačkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį kartu su šalyje viešinčiu Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
„Matome Azerbaidžaną kaip augančią ekonomiką, kuri turi didžiulį energetinį potencialą ir ekonomikos diversifikacijos siekių. Lietuvai pirmame ketvirtyje patyrus ekonominę recesiją, itin svarbu sudaryti sąlygas mūsų verslui atrasti naujas rinkas“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuvos verslą domina Azerbaidžano informacinių technologijų, gamybos, maisto pramonės ir atsinaujinančios energetikos sektoriai.
Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda verslo forume. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto
Daug dėmesio Prezidentas skyrė nulinės taršos gamybos, kurios siekti neseniai nusprendė Europos Komisija, temai.
„Nulinės taršos ekonomikos plėtra gali tapti dar viena paskata Lietuvos ir Azerbaidžano ekonominiam suartėjimui“, – sakė šalies vadovas.
Pabrėžęs Lietuvos pasiekimus ir ambicijas atsinaujinančios energetikos srityje, Prezidentas pakvietė Azerbaidžano verslą prisidėti prie Lietuvos siekių didinti gamybos ir paslaugų sektorių konkurencingumą.
Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume dalyvauja 40 Azerbaidžano verslo įmonių ir asociacijų, taip pat daugiau nei 50 Lietuvos verslo įmonių atstovų.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Azerbaidžano vadovu Ilhamu Alijevu.
Šalių vadovai pasirašė bendradarbiavimo susitarimus aplinkosaugos, jaunimo ir teisėsaugos srityse. Taip pat buvo atidarytas antrą kartą vykstantis Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, po susitikimo pažymėjo G. Nausėda.
„Tai stiprus, teigiamas impulsas mūsų dvišaliams ryšiams“, – komentuodamas susitikimą pabrėžė šalies vadovas.
Pasak G. Nausėdos, Lietuva tvirtai palaikanti partnerystės tarp ES ir Azerbaidžano plėtrą.
„Turime išnaudoti rytų partnerystės teikiamas galimybes bendradarbiauti ir ieškoti būdų gilinti strateginę partnerystę. ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo išplėtimas energetikos srityje padarė teigiamą įtaką ES energetikos rinkai ir padėjo ES žiemos metu apsirūpinti energijos ištekliais“, – žurnalistams prezidentūroje sakė G. Nausėda. Oficialus susitikimas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Jis taip pažymėjo, kad Lietuva remia taikų ir tvarų Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis ir tvirtai palaiko ES ir transatlantinių sąjungininkų pastangas tai pasiekti.
„Rusijos vykdomo brutalaus karo prieš Ukrainą kontekste mūsų partnerystė įgyja naują prasmę ir šviesą. Turime dirbti kartu, užkertant kelius apeiti sankcijas ir remti Ukrainą iki pergalės“, – pažymėjo G. Nausėda.
Šalių vadovų susitikimo metu, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiko su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva.
Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.
Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.
Azerbaidžano pasienio punktas
Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda gegužės 22 dieną susitiks su oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančiu Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu.
Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptars dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
09.40 Oficiali nuotrauka ir pasirašymas svečių knygoje (Baltoji salė)
10.05 Bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Azerbaidžano dokumentų pasirašymo ceremonija (Baltoji salė)
10.15 Lietuvos ir Azerbaidžano delegacijų susitikimas (Derybų salė)
11.10 Pasisakymai žiniasklaidai (Baltoji salė)
14.00 Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumo atidarymas (Grand Hotel Kempinski Vilnius)
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
XXX
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Ką derėtų prisiminti apie Lietuvos ir Azerbaidžano ryšius
Azerbaidžano vėliava
Lietuva ir Azerbaidžanas tarpvalstybinius santykius pirmą sykį užmezgė 1918 liepos 23 dieną, kai Lietuvos Taryba savo atstovu Kaukazo valstybėse paskyrė Tbilisyje rezidavusį P. Dailidę. Jis ėjo Lietuvos Respublikos atstovo Užkaukazės respublikose pareigas. 1919–1920-aisiais Baku mieste dirbo Lietuvos konsulatas (konsulas – Vincas Krėvė Mickevičius).
1920-aisiais Sovietų Rusijai okupavus Azerbaidžaną, lietuvių ir azerbaidžaniečių bendradarbiavimas buvo sužlugdytas iki pat SSRS subyrėjimo 1990-ųjų.
Azerbaidžanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metų rugsėjo 10 dieną. 1991-ųjų gruodžio 20-ąją Lietuva pripažino Azerbaidžaną esant nepriklausoma valstybe. Nuo 1992 iki 1995-ųjų trejetą metų Vilniuje pirmiausia veikė Azerbaidžano atstovybė. O 1995-ųjų pabaigoje jau užmegzti šalių diplomatiniai santykiai. 2001–2006-aisiais Lietuvai Azerbaidžane pirmoji atstovavo Halina Kobeckaitė (jos rezidencija buvo Turkijoje). 2007–2011-aisiais pirmoji Azerbaidžano ambasadorė Lietuvoje buvo Naira Shakhtahtinskaya (2007 – 2011-ieji metai). 2013 – 2019-aisiais metais Lietuvoje rezidavo nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius Hasan Mammadzada. Nuo 2019-ųjų Azerbaidžano ambasadai Vilniuje vadovauja ambasadorius Tamerlanas Garajevas.
Azerbaidžano lyderio Ilhamo Alijevo šių metų gegužės 22-osios vizitas į Lietuvą – ne pirmasis. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas jau yra lankęs Lietuvą su trimis oficialiais vizitais. Tai nutiko 2007 ir 2013 metais. Į Azerbaidžaną oficialių vizitų buvo atvykę ir Lietuvos prezidentai. Tai – prezidentas Valdas Adamkus (2005, 2006, 2007, 2008), prezidentė Dalia Grybauyskaitė – 2011-aisiais, o prezidentas Gitanas Nausėda – 2022 metais.
Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.
Briuselis, gegužės 14 d. (AFP-ELTA). Tęsiantis konfliktui dėl Karabacho, sekmadienį Briuselyje pokalbių susitiko Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Jie susitiko tiesioginių konsultacijų, pranešė ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas.
Tai jau penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, susitinka Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais susitiko atskirų pokalbių.
Pokalbiai vyksta tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Penktadienį Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti.
N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.
Armėnija ir Azerbaidžanas laikomi aršiais priešais. Abi šalys yra įsivėlusios į jau kelis dešimtmečius besitęsiantį teritorinį konfliktą dėl Karabacho regiono. Baku ir Jerevanas dėl jo yra kariavę du karus.
Azerbaidžano ambasada Teherane
Teheranas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas penktadienį pranešė, kad evakuoja darbuotojus iš savo ambasados Teherane, kaltindamas Iraną dėl ginkluoto išpuolio, per kurį žuvo ambasados apsaugos tarnybos vadovas ir buvo sužeisti du apsaugos darbuotojai.
„Visa atsakomybė už išpuolį tenka Iranui“, – vietos žiniasklaidai sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas Ayxanas Hacizade, teigdamas, kad neseniai Irano žiniasklaidoje paskelbta kampanija, nukreipta prieš Azerbaidžaną, „paskatino išpuolį“.
Vėliau jis sakė Turkijos televizijai „TRT Haber“, kad ambasados darbuotojai „evakuojami iš Irano“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tviteryje parašė: „Griežtai smerkiu teroristinį išpuolį“.
Penktadienį Teherane prie Azerbaidžano ambasados „Kalašnikovo automatu ginkluotas vyras nužudė diplomatinės atstovybės apsaugos vadovą“, – sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad sužeistų sargybinių būklė yra „patenkinama“ ir pradėtas tyrimas.
Ginkluotas užpuolikas, teigęs, kad tai padarė dėl asmeninių priežasčių, buvo suimtas. Pasak Teherano miesto policijos vadovo generolo Hosseino Rahimio, tai iranietis, vedęs azerbaidžanietę. Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
„Jis teigia, kad jo žmona ambasadoje buvo laikoma devynis mėnesius“, – sakė H. Rahimis. Jis anksčiau naujienų agentūrai „Tasnim“ teigė, kad užpuolikas prieš įvykdydamas išpuolį „dėl asmeninių ir… šeimos priežasčių“ į ambasadą „įėjo su dviem savo mažamečiais vaikais“.
Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Nasseras Kananis sakė, kad Teheranas griežtai pasmerkė „ginkluotą išpuolį, kuris, deja, baigėsi vieno žmogaus mirtimi“. „Preliminaraus tyrimo duomenimis, jo motyvai buvo asmeniniai“, – pridūrė jis.
Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, seniai kaltina Baku separatistinių nuotaikų kurstymu savo teritorijoje. Šių dviejų šalių santykiai tradiciškai yra prasti, nes Azerbaidžanas yra artimas Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkas.
Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžano teritorija gali būti panaudota galimam Izraelio, kuris yra pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, puolimui prieš Iraną.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. LR Prezidento komunikacijos grupės nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaujantis Šveicarijoje vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume, susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu ir aptarė daugiašalius bei dvišalius valstybių santykius ir saugumo situaciją regione.
Prezidentas pabrėžė Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo svarbą ir akcentavo, kad naujas ES ir Azerbaidžano susitarimas išlieka prioritetu.
„Tikimės, kad derybos netrukus bus baigtos. Šis susitarimas yra svarbus siekiant ekonominių santykių tarp ES ir Azerbaidžano plėtros bei remiant Azerbaidžano vyriausybės siekį diversifikuoti šalies ekonomiką“, – sakė Prezidentas, taip pat pasveikinęs ES ir Azerbaidžano susitarimą dėl dujų importo ir akcentavęs Azerbaidžano svarbą diversifikuojant dujų tiekimą Europos Sąjungai ir atsisakant Rusijos energetinių išteklių importo.
Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konfliktų sprendimo galimybes.
Lietuvos vadovas pakvietė Azerbaidžano Prezidentą kartu su verslo delegacija atvykti atsakomojo vizito į Vilnių. Lietuvos Prezidento vizito Baku 2022-aisiais metu įvyko Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, kuriame abiejų šalių universitetų ir įmonių atstovai pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.
Informacijos šaltinis – LR Prezidento komunikacijos grupė
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Baku, liepos 19 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pradėjo grąžinti savo gyventojus į žemes, atkovotas iš armėnų separatistų. Šį procesą Baku vadina „Didžiuoju sugrįžimu“ po 2020 metų karo dėl Karabacho regiono.
Naftos turtinga šalis pažadėjo iš naujo apgyvendinti žemes, atkovotas per šešias savaites trukusį karą su senu savo priešu – Armėnija. Jo metu prieš dvejus metus žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių.
Prezidentas Ilhamas Alijevas daug metų žadėjo susigrąžinti dešimtajame dešimtmetyje prarastas žemes, todėl pirmieji grįžimai tapo simboliniu momentu Azerbaidžanui.
Pranešama, kad beveik 60 žmonių grįžo į kaimą, kurį paliko 1993 metais, kai etninių armėnų separatistai atsiskyrė nuo Baku ir sukėlė konfliktą, nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.
Tuo metu šimtams tūkstančių azerbaidžaniečių teko bėgti. Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
„Penkiasdešimt aštuoni žmonės grįžo į Zangilano rajoną“, kurį Baku atsiėmė 2020 metų spalį, žurnalistams sakė specialusis prezidento atstovas regione Vahidas Hadžijevas.
Daugiau kaip 30 tūkst. etninių azerbaidžaniečių 1993 metais pabėgo iš Zangilano, esančio netoli Irano sienos.
Per ateinančias penkias dienas į naujai atstatytą Zangilano Agalio kaimą „dabar grįš iš viso 41 šeima“ sakė V. Hadžijevas.
Baku pažadėjo skirti milijardus naftos dolerių Kalnų Karabacho ir netoliese esančių atkovotų teritorijų atstatymui.
Praėjusių metų biudžete buvo skirta 1,3 mlrd. dolerių infrastruktūros projektams, tokiems kaip nauji keliai, tiltai ir oro uostai regione.
Tačiau didelio masto pabėgėlių sugrįžimas išlieka tolima perspektyva, atsižvelgiant į nuniokojimo mastą ir minų pavojų.
Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link
Briuselis, liepos 18 d. (AFP-ELTA). Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pirmadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga siekia padvigubinti dujų importą iš Azerbaidžano, nes po Maskvos įsiveržimo į Ukrainą ieško tiekėjų ne iš Rusijos.
„ES atsigręžia į patikimesnius energijos tiekėjus. Šiandien esu Azerbaidžane ir ketinu pasirašyti naują susitarimą“, – tviteryje parašė U. von der Leyen.
„Mūsų tikslas – per kelerius metus padvigubinti dujų tiekimą iš Azerbaidžano į ES. Azerbaidžanas bus labai svarbus partneris, užtikrinsiantis mūsų tiekimo saugumą mūsų kelyje klimato neutralumo link“, – rašė ji.
Prieš vizitą EK pareiškė: „Rusijai savo energijos tiekimą toliau verčiant ginklu, mūsų energijos importo diversifikavimas yra ES prioritetas“.
Praėjusiais metais Azerbaidžanas vamzdynais per Sakartvelą ir Turkiją į Europą patiekė apie aštuonis milijardus kubinių metrų gamtinių dujų. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas praėjusią savaitę sakė, kad „Europos Sąjunga ir Azerbaidžanas pasirašys svarbų dokumentą dėl energetinio saugumo“.
Gegužės mėnesį ES vadovai susitarė iki metų pabaigos sustabdyti didžiąją dalį rusiškos naftos importo – tai buvo beprecedenčių sankcijų, kurias jie įvedė Maskvai dėl Ukrainoje sukelto karo, dalis.
Tačiau blokas atidėjo visišką draudimą importuoti rusiškas dujas, kurios 2021 metais sudarė 155 mlrd. kubinių metrų – beveik 40 proc. visų ES poreikių.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Gegužės 18 dieną Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Valstybių Prezidentai aptaria dvišalį bendradarbiavimą energetikos ir ekonomikos srityse, saugumo situaciją Kaukazo regione, Azerbaidžano ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimo temas. Taip pat bus dalyvaujama Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume.
Lietuvos Prezidentas Azerbaidžane dar ketina susitikti su Ministru Pirmininku Ali Asadovu, Baku gyvenančiais lietuviais, padės vainiką Kankinių alėjoje 1990 m. Kruvinojo sausio aukoms.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento kanceliarija
Nuotraukų autorius – Robertas Dačkus (Lietuvos prezidento kanceliarija).
Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.
Apie pagiežos atrakcionus
Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.
Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?
Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos
Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?
Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).
Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.
Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.
Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.
A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.
A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?
Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.
Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje
Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.
Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova”
Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.
NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova”).
Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?
Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir robotas Sofija
Sofija nėra žmogus, nors labai panašus į tikrą žmogų – simpatišką, mielą moterį. Sofija – tai robotas, kuris pagamintas kaip gyvas žmogus, galintis beveik viską, ką gali ir žmogus – kalbėti, judėti, juoktis, reaguoti į pašnekovo žodžius… Šį robotą pagamino garsi Honkongo kompanija Hanson Robotics, išvysčiusi robotų gamybą.
Beje, robotas Sofija buvo specialistų pagamintas taip, kad galėtų ne tik reaguoti į žmonių reakcijas, bet būtų pajėgi prisitaikyti prie skirtingo bendravimo su žmonėmis. Neįtikėtina, bet akivaizdu: šis robotas pajėgus bendrauti su žmogumi beveik kaip lygus su lygiu.
Sofija jau turėjo daug „susitikimų” su žymiais pasaulio politikais, menininkais, žurnalistais. Ji, sakykim, 2017-aisiais „svečiavosi“ Saudo Arabijoje ir net „įgijo“ šios šalies pilietybę.
Šiandien šis technikos stebuklas „svečiuojasi“ Azerbaidžane. Azerbaidžano Imišlinsko rajone šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė politikos, kultūros ir visuomenės poreikiams skirtą kompleksą „ASAN HEJAT“. Štai tame komplekse Azerbaidžano prezidentui ir buvo parodytas robotas – stebuklas, vardu Sofija.
Apie tai informuoja daugelis Azerbaidžano leidinių.
Visi žino, jog balandžio 11 d. Azerbaidžane vykstančius prezidento rinkimus jau kelintą kartą laimės Ilhamas Alijevas, valdantis šalį nuo 2003 metų, ir jų stebėti atvykę svetimšaliai, taip pat ir Lietuvos pasiuntiniai, praneš mums, kaip tai įvyko. Tačiau ieškantys krislo kito akyje nemato rąsto savojoje: Azerbaidžano rinkimuose kiekvieną kartą pralaimi pati pasaulio bendruomenė, ketvirtį amžiaus tik stebinti šios šalies pastangas atkurti teisingumą.
Azerbaidžanas pasirinko prieš 25 metus
Jau du dešimtmečius Azerbaidžane birželio 15-oji yra valstybinė šventė – Nacionalinio gelbėjimo diena. 1993 metais tą dieną Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Heidaras Alijevas. Azerbaidžane jo garbei pastatytas ne vienas paminklas ir mums neįprasta atrodo ditirambai, giedami šiam veikėjui, tačiau pasakoma ir trumpai: „Heidaro Alijevo atėjimas į valdžią išgelbėjo Azerbaidžaną nuo nepriklausomybės praradimo, padalijimo ir patekimo į kitų valstybių įtaką.“
Azerbaidžane Alijevas – ne vien „buvęs KGB pareigūnas ir komunistų partijos lyderis“, kaip neseniai parašė BNS. Sovietų Sąjungos komunistų vadas Michailas Gorbačiovas jį privertė atsistatydinti ir galiausiai palikti Maskvą. 1990 metais jis grįžo į Baku, tačiau vietiniai draugai sutiko toli gražu ne išskėstomis rankomis. Tada pasitraukė į gimtąją Nachičevanę (tais laikais dar autonominę sovietinę socialistinę respubliką Azerbaidžano sudėtyje). 1991 metų rudenį jį išrinko šios autonominės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininku. O 1992-ųjų rudenį laikraštis „Ses“ paskelbė kreipimąsi į Heidarą Alijevą („Azerbaidžanas laukia Jūsų žodžio“), kurį pasirašę žinomi Azerbaidžano mokslo, kultūros, politikos veikėjai (iš viso 91 asmuo, pradedant akademikais) ragino jį sutikti vadovauti jų kuriamai Naujojo Azerbaidžano partijai. Jie rašė priėję išvadą Alijevą esant „vienintelį absoliutų lyderį“, sugebėsiantį vesti naująją partiją, tik jo vadovaujama ji sutelksianti apie save visų luomų žmones ir užimsianti Azerbaidžano politiniame bei ekonominiame gyvenime susidariusią tuštumą.
Naujosios Azerbaidžano partijos steigiamasis suvažiavimas netrukus įvyko Nachičevanėje ir jos pirmininku išrinko Heidarą Alijevą. Ši partija valdo iki šiol.
Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.
1993 metų vasaros pradžioje, kai Gandžioje susitelkę ginkluoti daliniai pareikalavo Azerbaidžano Liaudies Fronto vyriausybės atsistatydinimo ir pradėjo žygį sostinės link, prezidentas Abulfazas Elčibėjus atsikvietė Alijevą į sostinę, pasiūlęs jam tapti ministru pirmininku. Tomis dienomis atsistatydino Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininkas, ir vietoj jo išrinko Alijevą. „Mano vienintelis tikslas, – tada pasakė naujasis parlamento vadovas, – suvienyti naciją, pasiekti pilietinę santarvę, ištraukti mano šalį, mano tautą iš bėdos“. Maištininkams pasiekus Baku, Elčibėjus paliko sostinę ir prezidento pareigas ėmė vykdyti Alijevas. 1993 metų rudenį įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose už Heidarą Alijevą balsavo 98,8 proc. rinkėjų. Kitų pavasarį pasirašytos paliaubos armėnų-azerbaidžaniečių kare dėl Kalnų Karabacho.
Posūkis į Vakarus
Vieno azerbaidžaniečių ekonomisto 1994-ųjų rudenį pasakytais žodžiais, „dabartinė ekonomikos padėtis artima katastrofai, šiurkščiausios klaidos labai brangiai atsiėjo mūsų liaudžiai“. Tą rudenį Azerbaidžanas su aštuonių šalių kompanijomis pasirašė susitarimą dėl bendros naftos gavybos respublikai priklausančioje Kaspijos jūros dalyje per ateinančius 30 metų. Vėliau jį pavadino „amžiaus kontraktu“ ir laiko tarp didžiausių Heidaro Alijevo pasiekimų per jo valdymo dešimtmetį: 33 milijardai dolerių investicijų į pakrikusią šalies ekonomiką. 2017 metų rudenį Baku ir tarptautinis konsorciumas pratęsė šį susitarimą iki 2050 metų: per tris dešimtis metų numatyta įdėti daugiau kaip 40 milijardų dolerių.
„Amžiaus kontraktas“ iki jį pratęsiant Azerbaidžanui atnešė 125 milijardus dolerių pelno. Pakito ir Vakarų požiūris į Azerbaidžaną. Juk 1992 metais Jungtinėse Valstijoje, armėnų lobistams pasidarbavus, įstatymu buvo uždrausta teikti Azerbaidžanui paramą („709-oji pataisa“), o žiniasklaida beveik choru palaikė armėnų separatistų pusę. O jau nuo 1994-ųjų pavasario ėmė rodytis ir nešališkų straipsnių. Beje, pirmą susitarimą su amerikiečių verslovininkais dėl naftos gavybos Kaspijos jūroje dar iki „amžiaus kontrakto“ Vašingtone pasirašė kaip tik Ilhamas Alijevas, Azerbaidžano prezidento paskirtas vienu iš Valstybinės naftos kompanijos vadovų. „Aš tikiu, – kalbėjo jis po susitarimo pasirašymo, – kad amerikiečių politika pasikeis. Azerbaidžanas yra atviras Jungtinėms Valstijoms.“
1998 metų pavasarį Trabzone susitikę Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkijos prezidentai prabilo apie naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeiranas tiesimą. Rudenį prie jų ketinimų prisijungė Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai. Stambulo deklaraciją dėl šio naftotiekio tiesimo pasirašė ir JAV prezidentas Bilas Klintonas. Darbai prasidėjo 2002 metų rudenį, o 2006 metų vasarą Viduržemio jūros pakrantėje esančiame Turkijos mieste Džeirane įvyko iškilmingas naftotiekio atidarymas. Iš pat pradžių Heidaras Alijevas („Lapinas“) siūlė jį tiesti per Kalnų Karabachą ir toliau per Armėniją, manydamas armėnus dėl to sutiksiant pasitraukti iš okupuotų žemių, tačiau Jerevanas atsisakė. Tada kartu su turkais susitarta ignoruoti armėnus ir užkardyti jiems kelią į Vakarų rinkas per Turkiją. Visiškai netoli Kalnų Karabacho einančiam naftotiekiui suteikė Heidaro Alijevo vardą.
Ilhamas Alijevas, sovietiniais laikais garsėjusio Maskvos tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas, ėjo ne tėvo pėdomis, o petys į petį. Nuo 1995 metų buvo parlamento narys, nuo 2000-ųjų – Naujojo Azerbaidžano partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kiek vėliau paskirtas Azerbaidžano delegacijos Europos Taryboje vadovu. 2003 metų rinkimuose į prezidentus vėl iškeltas Heidaras Alijevas smarkiai pasiligojo, jį gydė Turkijoje, o vėliau nuskraidino į Klivlendą (JAV). Ligonis per TV kreipėsi į tautiečius: jis atsisako dalyvauti rinkimuose ir ragina savo šalininkus balsuoti už Ilhamą, neseniai parlamento paskirtą vyriausybės pirmininku. Tėvas dar sulaukė sūnaus išrinkimo (spalio 15 d.) ir mirė po dviejų mėnesių Klivlendo ligoninėje.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.
2017 metų spalio pabaigoje įvyko iškilmingas geležinkelio Baku-Tbilisis-Karsas atidarymas. Žurnalistai jį pavadino ilgiausia XXI amžiuje atkurta „Šilko kelio“ atkarpa (846 km). Darbai kainavo $4 milijardus. Azerbaidžanas buvo projekto sumanytojas ir dabar šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasakė, kad šis geležinkelis atvėrė trumpiausią kelią iš Azijos į Europą. Ateityje transporto linija Šiaurė-Pietūs sujungs Indiją, Pakistaną, Iraną, Azerbaidžaną, Rusiją ir Europos šalis. 2017 metų lapkritį Europos Komisija atnaujino visiems naudingų projektų sąrašą, kai ko atsisakė, tačiau Pietų dujų koridorių“ paliko. Tai – dujotiekis, nusidrieksiantis nuo Baku per Gruziją, Turkiją, Graikiją, Albaniją iki Italijos pietinės dalies. Projekto vertė – $40 milijardų. Taigi Kaspijos dujos pasieks Europos rinką, kalbant ne skambiais žodžiais, o ekspertų lūpomis, „dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė“. Ji gali išsipildyti jau ateinančiais metais. Projekto sumanytojas – vėlgi Azerbaidžanas.
Kadaise Heidaras Alijevas įsteigė Naftos fondą – tam, kad už naftą uždirbami pinigai turi būti teisingai paskirstomi ir neliktų nuskriausti nei šalies žmonės, nei kitos ekonomikos šakos, nei ateinančios kartos. Iš šio fondo lėšų statomi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos karo pabėgėliams ir persikėlėliams. Azerbaidžane didžiuojamasi šalies ginkluotųjų pajėgų galia. Tačiau lazda turi du galus: ginkluojantis mažiau tenka žmonėms, juo labiau kai nafta atpinga. Jų prezidentą ir šen, ir ten kritikuoja: varžomos žmonių teisės ir laisvės, tildoma opozicija.
Tiesa, ne vienas ekspertas primena: po rugsėjo 11-osios amerikiečiai itin nesipriešino reikalui suteikti daugiau galių specialiosioms tarnyboms („mažesnė laisvė mainais į didesnį saugumą“). Anot Naujųjų valstybių instituto direktoriaus Aleksejaus Martynovo, „Azerbaidžano piliečiai renkasi saugumą, o ne demokratiją“. Jie, girdi, turi teisę pasirinkti tokį gyvenimą, koks jiems geresnis. „Svarbiausia, kad Azerbaidžanas nekeltų grėsmės kaimyninėms valstybėms.“ Azerbaidžaniečių politologas Ilgaras Velizadė negaili ir opozicijos: „Jie turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, tačiau ir vėl parodė, kad negali daryti įtakos nei politiniams procesams, nei žmonių sąmonei. Visi jų šūkiai yra iš 10 dešimtmečio pradžios, o kalbos nesusijusios su realijomis.“
Ir vis dėlto: ar negalėjo ir ar negali būti kitaip? Toks klausimas turėtų ateiti į galvą ne paprastiems stebėtojams, o galias turintiesiems, tačiau tebesantiems paprastų stebėtojų vaidmenyje.
Teisingumas svarbiau už naudą
Kiti ekspertai suka galvas, kodėl Prezidentas Alijevas puse metų paankstino rinkimus. Sako todėl, kad netrikdytų jau netrukus prasidėsiančių Azerbaidžano Respublikos 100-mečiui skirtų renginių? O norėjo užbėgti už akių kokiam kylančiam bruzdėjimui? Apie šį sprendimą prezidentas pranešė vasario 5 d. O vasario 7 d. Baku, kaip žadėta, apsilankė ESBO Minsko grupės vadovai (JAV, Rusijos, Prancūzijos atstovai), susitiko su prezidentu ir kalbėjosi apie tai, dėl ko sutarta neseniai įvykusiame Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikime Krokuvoje (papildomi stebėtojai). Ir savo ruožtu susitarė „tęsti intensyvias derybas esančių nuomonių ir pasiūlymų pagrindu“ po rinkimų Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kaimynų parlamentas jau išrinko naują prezidentą ir netrukus rinks ministrą pirmininką, kuris bus svarbiausias žmogus valstybėje. Apžvalgininkai pastebi tarsi ir pagyvėjus derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkus. Azerbaidžanui visiškai nenaudinga vilkinti derybas.
Praėjusių metų rugsėjo 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos atidaryme Ilhamas Alijevas be įžangų prabilo apie tai, kad Armėnija 25 metus laiko okupavusi penktadalį Azerbaidžano teritorijos, iš gimtųjų namų išvaryta daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių. Priminė, kad armėnų separatistų pajėgų įvykdytas Chodžalio gyventojų žudynes daugiau kaip 10 valstybių pripažino genocidu, o vienas iš karinių nusikaltėlių – Armėnijos prezidentas (kalbamuoju metu – Seržas Sargsianas). 1993 metais JT Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias be išlygų išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Paprastai Saugumo tarybos rezoliucijos įvykdomos per kelias dienas, o šios nevykdomos jau 24 metai. Tokį dalyką Azerbaidžano prezidentas pavadino dvigubų standartų taikymu. Armėnijai turi būti pritaikytos tarptautinės sankcijos. Viena iš JT reikalingų reformų – Saugumo tarybos rezoliucijų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimas.
Neseniai Baku lankėsi JT Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos pirmininkas Miroslavas Laičakas, susitiko su šalies prezidentu, užsienio reikalų ministru, žurnalistais. Pastariesiems pasakė susitikime su prezidentu kalbėjęs apie labai aktyvų Azerbaidžano dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje. Azerbaidžanas laikomas šalimi, kuri svariai prisideda prie energetikos ir transporto saugumo, kovos su terorizmu, vaisingai palaiko skirtingų kultūrų ir religijų sąveikavimą. Šalies vidaus gyvenime pažengta mažinant skurdą, švietime ir sveikatos apsaugoje. Tiesa sakant, Slovakijos diplomatas ne pirmas tai sako. Antai praėjusį rudenį naujas Europos Sąjungos atstovybės Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas Kęstutis Jankauskas kalbėjo europiečių vardu: Azerbaidžanas – patikimas partneris regione, tolerantiška, įvairių kultūrų sąveikavimą skatinanti šalis… O Kalnų Karabachas?
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Dėl Kalnų Karabacho Miroslavas Laičakas pasakė štai ką: priimtos keturios JT Saugumo Tarybos rezoliucijos bei trys JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos ir jis, pirmininkaudamas, norėtų, kad šios rezoliucijos būtų įgyvendintos. Dabartiniu metu visu pripažintu tarpininku yra ESBO Minsko grupė, reikia ja pasitikėti ir iki galo išnaudoti jos galimybes. Vadinasi, rezoliucijos tebeveikia ir azerbaidžaniečių pusė ne tuščiai aušina burną?
O visiškai neseniai „The Washington Times“ išspausdino straipsnį, kuriame sakoma Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai atėjus metą sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, pradedant okupuotų žemių išlaisvinimu ir priverstinių persikėlėlių grąžinimu į gimtąsias vietas. „Kodėl Azerbaidžanas yra svarbus Vakarams“ – šitai skaitytojams siekia paaiškinti ekspertas. Irgi žinome: tiltas tarp tų ir anų, svarbus energetikos ir transporto „mazgas“ visiems – Europai, Rusijai, Vidurinei Azijai, Artimiesiems Rytams ir Jungtinėms Valstijoms, svarbi atkarpa „Šilko kelyje“ iš Kinijos į Europą.
Gerai, kad primenama. Tačiau ir vėl klausimas: o jeigu Azerbaidžanas nebūtų stengęsis ir nebūtų tapęs „svarbus Vakarams“ ir ne tik jiems? Ar ne geresnė antraštė: „Kodėl Vakarai lieka stebėtojais Azerbaidžano byloje?“
„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.
Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.
Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.
Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.
Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.
Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.
Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.
Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.
Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.
Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.
Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.
Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams.
Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.
Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?
Pastarųjų kelių dienų susišaudymai, kilę Armėnijos – Azerbaidžano pasienio regione, – informacija, kurią pasaulio žiniasklaida dabar skelbia pirmuosiuose puslapiuose. Beje, naujai įsiplieskęs Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas keletą parų stelbė net pranešimus apie Ukrainos – Rusijos karinį konfliktą.
Kas tai – naujas konfliktas ar dėmesio atitraukimas?
Pasaulio dėmesys Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimams yra natūralus. Tokiuose reikaluose atsitiktinumų retai užtiksi. Jei šūviai aidi, vadinasi, esama jėgų, kurioms jie reikalingi. Politikos ir karo ekspertai neatsitiktinai laužo galvas, ką galėtų reikšti naujausi Armėnijos pajėgų išpuoliai prieš Azerbaidžano karines pajėgas? Gal Rusija ir vėl mėgina demonstruoti įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms? O gal tai – naujo tarptautinio konflikto užuomazga?
Vakarų spauda šiandien audringai aptaria amerikiečių dainininkės Dženifer Lopez (Jennifer Lopez) pasirodymą per Turkmėnijos prezidento Gurbangulos Berdymuchamedovo gimtadienį.
Po dainininkės Dženifer Lopez pasirodymo kilusi diskusija nukreipė dėmesį į didžiausios Kinijos naftos kompanijos "China National Petroleum Corporation" (CNPC) pastangas plėsti savo priėjimą prie didžiulių Turkmėnijos gamtinių dujų atsargų, – daro netikėtą išvadą "The Wall Street Journal" korespondentai Brianas Spegelis ir Lukas Alpertas.
CNCP bent jau dalinai apmokėjo Dženifer Lopez dalyvavimą šventiniame renginyje, sakoma straipsnyje. Tuo parodoma, kaip toli pasirengusios eiti kinų naftos ir dujų kompanijos, pataikaudamos išteklių turtingos šalies vadovybei.
