Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš metus daug kam netikint kruvinas psichopatas V. Putinas pradėjo agresiją prieš niekam negrasinusią Ukrainą. Jis ir jo pasiųsta orda žudė vaikučius, senutes, motinas, dukras, tėvus, sūnus ir kankino, kankino, kankino… o dar griovė ir toliau griauna, ko pats nesukūrė.
Ką šis išprotėjęs sėbras bevapėtų pats, o tikriausiai antrininkų lūpomis, nes yra bailys, niekas jau juo nebetiki ir nebetikės. O jei tokių esama, tai jie patys kuoktelėję. Koks sveiko proto ir visiškai empatijos nepraradęs žmogus gali patikėti, kad kažkas tai siekia užkariauti Rusiją. Bent jau ne NATO. Ir ne todėl, kad esu NATO valstybės atstovas, rašantis šias eilutes. Ne, NATO nesivels į karą dėl dviejų gan aiškių priežasčių. Pirma, ji ne tam sukurta, kad kažką užkariautų, o antra, tai nemaža dalis jos narių taip gerai gyvena, kad supranta jog karas to gyvenimo nepagerins, o pabloginti gali. Tai gan pragmatiški ir gan žmogiški argumentai. Kam kariauti, jeigu savo gyvenimą gali pagerinti prekiaujant. Ir neliaupsinant savęs, kokie mes geručiai tiesiog vadovaujantis sveiko proto logika ir bendražmogiška empatija netikiu, kad NATO tarpe atsirastų tokių, kurie siektų sukelti trečią pasaulinį, o tai reiškia neišvengiamai branduolinį karą. O tai jau kelias į Armgedoną, tai yra į niekur…
Nežinau pasaulyje normalaus žmogaus, ne išsigimėlio, kuris logiškai galėtų pateisinti šį Putino ir jo banditų pradėtą karą. Kam jis jiems reikalingas? Ir kokia jiems iš to nauda? Atsakymas – niekam ir naudos jokios. O visokios sapalionės apie imperijos ar SSRS atkūrimą – tai tik sapalionės, nes visų pirma tai nerealu, o antra, ką tuo jie laimėtų. Juk šiandieninė Rusija pasaulyje viena iš potencialiai turtingiausių šalių. Ji turi 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, o savo žemėse beveik visą Mendelėjavo lentelę. Jie gyvena ant pasakiškų turtų. Šį teiginį patvirtina ir Rusijos milijardierių skaičius bei jų pasakiški suvogti turtai. Tik prieš penketą metų viešai buvo skelbta, kad iš Rusijos išvogta ne mažiau 5 trilijonų dolerių turto. Manome, kad ženkliai daugiau. Tačiau Rusija nesugeba žmogiškai tvarkytis savo kieme. Jie tiesiog blogi šeimininkai. Ir nors Rusijoje yra kapitalizmas, bet, deja, jis veikia pačia savo šlykščiausia forma, tai yra – kas galingesnis, tas ir turtingesnis.
Ukrainos žvalgyba: Putinas turi mažiausiai tris antrininkus. EPA-ELTA nuotrauka
Joje pilnai įteisintas kriminalinio pasaulio mentalitetas. ,,Pachanas” (tai, vagių žargonu, jų vyresnysis) žino, ką daro, ,,šestiorkos” (tai pachano valios vykdytojai), be svarstymų vykdo jo paliepimus. Priimant šį naratyvą už pagrindą, galima surasti vienintelį teisingą atsakymą, kam V. Putinui karas. Jis jam reikalingas, kad surastų paaiškinimą liaudžiai, t.y. sukurti mistinį priešą, kad Rusiją kažkas nori užpulti ir sunaikinti. O tai pas juos suprantama gyvuliškai primityviai, jie mus visus išžudys. Tada geriau žudykime mes. Ir tai V. Putinas daro iš baimės, kad beteisė ir pusbadžiu gyvenanti liaudis vis tik gali pradėti mąstyti, o kodėl Rusijoje tiek daug milijardierių, o mes vos pragyvename. Taip jis elgiasi iš baimės. Jis bijo ne NATO. Jis bijo paprastų rusų. Jei nebijotų, jis informacijos iš pasaulio nebūtų aklinai užblokavęs.
Tada logiškas klausimas, o kodėl Vakarų valstybės, turinčios superines technologijas, nesugeba pralaužti Putino informacinės blokados. Ir lai nesiaiškina, kad tam trūksta techninių galimybių. Kaip SSRS ,,glušino“ radijo balsus iš anapus, o mes vis tiek bent dalį jų girdėjome. Tik objektyvią informaciją Rusijai ir jos liaudžiai privalo teikti pirma tie, kurie gerai supranta ruso mentalitetą, ir, antra, tie teikėjai jokiu būdu neturi būti taip vadinamo praeito šimtmečio 90-jų metų demokratai. Būtent juos Rusijos liaudis ir tapatina su šalies išvogimu. Ir, deja, tiesos dėliai privalome pripažinti, kad tai žiauri TIESA. Prie Boriso Jelcino Rusija ne tik išsivadavo iš SSRS, bet ji buvo išvogta ir tapo nematytai korumpuota. Būtent tada tam buvo pramintas kelias, kuriuo eidamas V. Putinas ir sukūrė vagių valstybę.
Kalbant apie mūsų kai kurių politikų ir pareigūnų veiksmus ir reagavimą, matosi visiškas to, kas įvyko ir vyksta Rusijoje, neišmanymas. Atrodytų paprastas pasakymas –Rusiją reikia sunaikinti. Iš pirmo žvilgsnio ir jausmų sukeltų vaizdų iš to, ką jie daro Ukrainoje, paveiktas mūsų protas ir visa esybė tam pritaria. Tačiau susimąsčius pradedi suprasti, kad toks sakymas – tai pylimas vandens ant Putino malūno. Nes jis Rusijos liaudžiai tą patį vis kartoja: NATO nori Rusiją sunaikinti. Mūsiškiai sakydami, kad Ukraina ir mes laimėsime tik tada, kai Rusija bus sunaikinta, kartojame jo mantrą. Ir praktiškai jam pritariame.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Mes privalome kalbėti tik apie Ukrainos pergalę ir apie tai, kad šis karas nereikalingas Rusijai. O kaip gyvens Rusija po Ukrainos pergalės – tai nuspręs Rusijos žmones. Tai atitiktų mūsų demokratinę orientaciją.
Manau, mūsiškiai labai mėgstantys sureikšminti ekonominių sankcijų Rusijai reikšmę, šiomis dienomis (truputį atšalus) gavo gero šalto dušo. Tai turėjo atsitikti, kai buvo paskelbta, kad Rusijos ekonomika praeitais metais susitraukė tik 2,2%, bei TVF prognozės, kad kitais metais gali net truputį ūgtelėti. Tai įvyko ne tik dėl Rusijos energetikos išteklių ir jų kainų, bet ir dėl pačio kapitalizmo prigimties. O jame žmonės pirmiausia vertina pinigą ir, jei atsiranda galimybė užsidirbti, jie tai ir daro. Tai amoralu. Sutinku. Tačiau žmones taip elgtis skatina įgimtas gobšumo jausmas. O sąžinės graužatį, jei tokia pas ką atsiranda, galima nuraminti, kartais iš tų uždirbtų pinigų kažkiek paaukojant Ukrainai remti. Skamba ciniškai, bet, deja, tai realybė.
Lygiai taip pat ciniškai elgiasi ir nemaža dalis Vakarų politikų vis žadėdami ir neduodami ginkluotės, arba duodami jos tiek, kad net už juos gėda darosi. Ta pati pasaka be galo ir su Rusijos oligarchų turto bei lėšų užšaldymu ir konfiskavimu. Pradžioje vyko keletas parodomųjų akcijų demonstruojant jachtų areštus, o kiek vėliau ir visai nurimo. Dabar jau girdime, kad tų taip garsiai ištriūbintų 300 milijardų išvis nerandama. Tai tie gan gąsdinantys pavyzdžiai, kurie Vakarų vieningumą ir rimtą atsaką kruvinam agresoriui per dažnai paverčia farsu. Juk visiems turi būti aišku, kad ukrainiečiai, kokie didvyriški jie bebūtų, patys vieni prieš šią lai nudriskėlių, bet gan skaitlingą ordą atsilaikys sunkiai.
O jei jie neatsilaikys mes būsime sekantys. Todėl gal laikas baigti plepalus, o rimtai užsiimti darbais. Tik klausimas ar turime tą sugebančių?
Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo NSGK pirmininkas
Štai ir atėjo diena, kai nuoširdžiai galėjau pasidžiaugti LRT. Tiesa – tik Kultūros kanalu, kuris ir šiaip yra padoresnis už pirmąjį LRT kanalą. Kodėl?
Pirmą kartą pamačiau televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Jau daug metų, kiek leidžia galimybės, kalbu ir kalu, kad pirmasis PROTESTO mitingas prieš Kremliaus smurtą Vilniuje įvyko Leningrade Sausio 13-sios rytą. Bet nė vienas žurnalistas niekada nepaklausė manęs, nepasitikslino, kodėl taip atsitiko, kodėl Leningradas buvo pirmas. Visi mini tik didžiulius Maskvos mitingus.
Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, sudrebinę Kremlių, bet juk paprastai stengiamasi pagarbą pirmiausia atiduoti pirmeiviams. Tiems, kurie pirmieji laužia ledus… Tai kaip atsitiko, kad kai dar net ne visi Lietuvoje tą rytą suvokė, kas atsitiko, o Leningrade jau mitingavo tūkstančiai? Beje, tik šiandien aš pamačiau, koks tai buvo skaitlingas mitingas. Jame dalyvavo ir mano vyras, kuris paprastai visą „politiką” palikdavo man, pats įkibęs į mokslo reikalus… Nes naktį iš Vilniaus man buvo pavykę prisiskambinti jam, ir į mitingą jis ėjo jau žinodamas, kas vyksta Vilniuje. Tiesa, jis dar nežinojo (kaip nežinojau tada ir aš), kad prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje su kitais draugais, universiteto studentais, tą naktį budėjo ir mūsų sūnus, ir netgi buvo „pakrikštytas“ sovietų kareivio šautuvo buože…
Taigi, geriau už kitus miestus Leningradas buvo informuotas mūsų pastangų dėka. Pasistengė mano draugai, kurie buvo išrinkti į Leningrado Miesto deputatų tarybą ir kurie per mane jau žinojo, jog Vilniuje ėmė lietis pirmasis kraujas…
Naktį iš sausio 10 į 11 d. Nikolajus Kornevas organizavo mūsų grupės kelionę į Vilnių sausio 11 dienai, o rytą Jurijus Nesterovas, kuris buvo ir Rusijos Dūmos, ir Lensovieto deputatas, pateikė paraišką surengti mitingą sausio 13 dieną, nė nežinodamas, kad ta diena taps lemtinga visai SSSR.
Lensovieto rūmuose buvo sušauktas skubus nebeprisimenu, kaip pavadinto organo (kuris vykdydavo Tarybos funkcijas tarp visuotinių Lensovieto Tarybos posėdžių), sakykime Komiteto, posėdis, ir tuometinis Lensovieto pirmininkas Anatolijus Sobčiakas iš visų jėgų priešinosi, nenorėdamas duoti leidimo mitingui. Mat, Michailo Gorbačiovo pavaduotojas Janajevas jau buvo išsiuntinėjęs depešas visiems didžiųjų miestų valdžios organams, liepdamas neleisti „minioms” reaguoti į tai , kas „gali įvykti” Vilniuje.
Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsivaizduojate? Janajevas jau sausio 9 ar 10d. žinojo, kokia akcija planuojama Vilniuje, o Gorbačiovas vis tebeaiškina nežinojęs…
Sobčiakui Komiteto įtikinti nepavyko, balsų dauguma leidimas mitingui buvo duotas, o Sobčiakas įpykęs išlėkė iš posėdžio, stipriai trenkęs durimis.
Kitą dieną jis „išvežė vizitą” į Paryžių, kur buvo planuojamas jo susitikimas su tuometiniu Paryžiaus meru Žaku Širaku.
O Jurijus Nesterovas, posėdžiui pasibaigus, tą patį vakarą su manim išskubėjo į žurnalo „Zvezda” redakciją. Aš buvau kviesta papasakoti žurnalistams ir rašytojams apie tai, kas dedasi Vilniuje, o Jurijus pasakojo apie dramatišką susirėmimą su Sobčiaku.
Po renginio, pavakarieniavę pas Kornevus, sušokome į traukinį Leningradas-Berlynas ir išdundėjome į Vilnių penkiese: N. Kornevas, J. Nesterovas, A. Vinnikovas, A. Seriakovas ir aš. Kitas mūsų bičiulis leningradietis Sergiejus Berezinskis nutarė Vilnių pasiekti lėktuvu (bet jo lėktuvas buvo nutupdytas Minske, ir iš Minsko į Vilnių jis atvyko taksi, padūsaudams, kad rinkėjai nė neįsivaizduoja, kur jų išrinktieji leidžia pinigus), o leningradiečiui, vienam iš „Memorial” vadovų, Rusijos Dūmos deputatui Michailui Molostvovui Vilnių pavyko pasiekti tiesiai iš Maskvos. Tai Sausio 13-sios naktį Vilniuje leningradiečių buvome ne mažiau septynių žmonių.
Mūsų penketukas su nuotykiais, vargais negalais pasiekęs Vilnių, buvo labai šiltai priimtas Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus (kodėl jam buvo pavesta rūpintis mumis, taip ir nesužinojau). Kol dar Lietuvos TV nebuvo perversmininkų užimta, iš mūsų buvo paimti interviu. Nežinau, ką pasakojo bičiuliai Lensovieto deputatai – juos „apklausė” atskirai, kol mudu su Kornevu piešėm plakatą, skelbiantį, kad kovoje „už jūsų ir mūsų” laisvę „leningradiečiai su jumis”. O kai jau ėmė „parodymus” iš manęs, aš papasakojau apie tai, kaip Sobčiakas nenorėjo duoti leidimo mitingui. Prisimenu, kaip buvo šokiruoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie laikė Anatolijų Sobčiaką demokratu ir Lietuvos draugu (tiesa, kai kurie jau ir tuomet abejojo Sobčiako nuoširdumu. Prisiminimais pasidalijo akademikas Antanas Buračas: „Gerai prisimenu, kad Sobčak, Jurij Vlasov, su išlygom A.Sacharov, buvę Tarpregioninėje deputatų grupėje, nepalaikė Baltijos respublikų nepriklausomybės. O Borisas Jelcinas dvejojo tik, kol Marju Lauristin ir aš įtikinome, kad jei jis palaikys, tai visi SSSR deputatai nuo Liaudies frontų ir Sąjūdžio irgi balsuos visad už jo kandidatūrą. Jelcinas pasižadėjo viešai po vieno mano pasisakymo, ir juk stebėtinai laikėsi pažado. O iki Rusijos federacijos susidarymo buvo likę mažiau metų, kur jį jau išrinko pirmininku“.) .
Iki šiol nežinau, ar mano pasakojimo aidai pasiekė Paryžių, ar suveikė kiti kanalai, bet kai sausio 13 ar 14 d. Sobčiakas atvyko pas Širaką, pirmasis Širako klausimas buvęs: „Kodėl jūs, pone Sobčiakai, neleidote mitingo lietuviams palaikyti?” Supratęs, kad „žygiuoja ne iš tos kojos“, Sobčiakas skubiai „susivyniojo meškeres” ir išlėkė atgal į Leningradą.
Aš po šiai dienai stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, kad žmonės vienu metu sugebėjo ir prie TV ekranų sėdėti, ir būriuotis aplink AT rūmus, kitus objektus. Nes kur mes tą naktį pasirodydavome, žmonės mus atpažindavo matę TV ekranuose ir maloniai kreipdavosi „Mūsų leningradiečiai”, dalinosi arbata, sumuštiniais, gerumu…
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naktį, kai kiti mūsų draugai miegojo viešbutyje, mudu su Kornevu įsikūrėme Seimo rūmų ketvirtame aukšte, kur veikė radijo stotelė, ir Kornevas telefonu pranešinėjo bendražygiams į Leningradą, kas darosi Vilniuje, kiek žmonių žuvo, kiek sužeista. Tad Leningradas sausio 13 rytą atsibudo jau daug žinodamas, ir mitinge žmonės jau žinojo, už ką jie ir PRIEŠ ką.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-sios dieną Vilniuje po mitingo, kai mūsų būrelis skubėjo iš AT rūmų į viešbutį, iš kur turėjome kauniečio Ginto mašina grįžti į Leningradą (galvojome, kad traukiniai vis dar nevažinėja…), pakeliui mus susistabdė būrelis nebejaunų vyrų ir moterų, kurie skubėjo į kitą pusę, prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Jie, atpažinę mus, dėkojo už palaikymą, linkėjo laimingos kelionės.
Aš jų paklausiau, ar jie nebijo eiti ten, kur eina? Juk beveik visi buvome tikri, kad sovietų kariauna nesustos, atakuos ir rūmus. O jie atsakė „Ne, mirti nebaisu. Baisu, jei sužeis, jei liktume invalidai”…
Tokie buvo Sausio 13-sios žmonės, lietuviai ir nelietuviai. Kur jie šiandien?
Iš mūsų būrelio, septynių žmonių, likome keturi, su savo bendrais prisiminimais ir išsiskyrusiais gyvenimais…Kiti žvelgia į mus iš Aukštybių…
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Irma Ąžuolė
Kadenciją baigiant prezidentei Daliai Grybauskaitei, didžiąja intriga tampa kitų metų pavasario rinkimai. Ruošdamasi palikti rūmus Daukanto aikštėje, jų šeimininkė investuoja į savo valdą Bajorų gyvenvietėje. Apie prezidentinės bibliotekos-muziejaus kūrimą neužsimenama. Kaune veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus, panašu, ir toliau liks vienintelis Lietuvoje.
Tuo tarpu už Atlanto
Tuo tarpu už Atlanto prezidentiniai centrai yra įstatymais įtvirtina tradicija.
Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
Įpusėjus JAV prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, visuomenėje ta tema apstu pasvarstymų, miklina liežuvį komikai: tai būsianti prezidentinė tviterio (ne knygų) biblioteka, ne tik Los Andžele, bet ir Čikagoje bei Niujorko mieste, su milžiniška suvenyrų parduotuve, o šmaikštūs žurnalistai jau turi pririnkę aibę auksinių prezidento posakių, kurie galėtų puikuotis ant būsimos įstaigos sienų. Jau sukurti ir virtualūs 3D muziejai!
Barakas Obama
Amerikiečiai nekantrauja, kada bus atidaryta 44-ojo JAV prezidento (2009–2017) Barako Obamos prezidentinė biblioteka ir muziejus.
Planuojama, kad jis duris atvers apie 2020–2021 m. Garbę steigti šį centrą pelnė Čikagos universitetas, kuriame dėstytojavo Obama. Laukiama, kad naujoji prezidentinė biblioteka taps lankomiausia JAV. Ji bus naujo modelio, skaitmenizuota. Be to, JAV istorijoje pirmojo prezidento afroamerikiečio centras patrauks daug afroamerikiečių lankytojų.
Mintis kilo Ruzveltui
Franklinas Ruzveltas
Šiuo metu JAV veikia 13 prezidentinių bibliotekų tinklas, administruojamas Prezidentinių bibliotekų biuro. Kiekvienos tokio pobūdžio įstaigos kūrimas yra kontroliuojamas nacionalinės administracijos, o atidarymas tampa reikšmingu įvykiu.
Nepaisant nuo seno visuotinai pripažįstamos šalies prezidentų paveldo istorinės reikšmės, iki XX a. vidurio dokumentai paprastai buvo laikomi privačia nuosavybe.
Mintis, kad archyviniai dokumentai bei įvairūs su prezidento gyvenimu susiję daiktai gali būti įdomūs ne tik studentams, istorikams bei žurnalistams, bei ir plačiajai visuomenei, pirmajam kilo Franklinui Delanui Ruzveltui, 32–ajam prezidentui (1933–1945).
Pastato statybai jis paskyrė savo šeimos žemės sklypą Niujorko valstijoje, o 1941 m. naujo tipo kultūros centras, po vienu stogu vienijantis archyvą, biblioteką ir muziejų, jau atvėrė duris lankytojams.
Tradicijos tęstinumą lėmė 1945 m. priimta nuostata, kad postą palikęs prezidentas steigia savo prezidentinę biblioteką.
Ekspozicijoje net lėktuvas
Iš JAV veikiančių prezidentinių bibliotekų populiariausia yra Ronaldo Reigano.
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi
Dvi kadencijas (1981–1989) pareigas ėjusio 40–ojo JAV prezidento centras, įkurtas Kalifornijos valstijoje, yra pats didžiausias ir prabangiausias. Ekspozicija ir biblioteka užima per 14 tūkst. kv. m, be to, yra 8,4 tūkst. kv. m ploto angaras, skirtas prezidentiniams lėktuvams „Boing-707“.
Lankytojai gali po lėktuvo sparnu atsisėdę gurkšnoti kavą, gėrėtis prezidento limuzinų kortežu… Ekspozicijoje yra net Berlyno sienos fragmentas.
Pagal amerikietišką tradiciją – Kaune
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
2016–ųjų pavasarį Kaune atidaryta dvi kadencijas (1998–2003, 2004–2009) prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Tai vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, trečioji Europoje.
Nieko stebėtino, kad tokia įstaiga įkurta Kaune. 92-ejų Prezidentas Valdas Adamkus šiame mieste gimęs, yra jo patriotas.
Išskirtinis pastatas S.Daukanto g. 25, kuriame įkurta prezidentinė biblioteka. 1922–1934 m. čia veikė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Tai primena ant fasado pritvirtinta memorialinė lenta.
Nutarus steigti prezidentinę biblioteką, iniciatyvos ėmėsi Vytauto Didžiojo universitetas, o Kauno miesto savivaldybė skyrė istorinį pastatą, kurį reikėjo remontuoti bei restauruoti.
Kaip pasakoja prezidentinės bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis, tai, kad V. Adamkus didelę gyvenimo dalį pragyveno JAV, yra svarbi aplinkybė, suformavusi demokratiškas pažiūras, atvirumą. Toli gražu ne kiekvienas galėtų taip atsiverti, atiduoti dalį savęs: šeimos paveikslus, biblioteką (sukaupta unikali disidento Aleksandro Štromo knygų kolekcija), veiklos archyvus, dienoraščius, nuotraukas, apdovanojimus, asmeniškus laiškus…
Kultūrinėje erdvėje rengiamos įvairios parodos, vyksta diskusijos ir kiti renginiai.
Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje lankėsi bent aštuoni užsienio šalių prezidentai: Latvijos – Valdis Zatlers, Lenkijos – Lechas Valensa, Ukrainos – Leonidas Kučma ir kt.
Europoje ir net Afrikoje
Pagal amerikietišką tradiciją pirmoji Europoje prezidentinė biblioteka-muziejus įkurta Rusijoje. Jekaterinburge veikia prezidento Boriso Jelcino centras, apimantis muziejų, parodų sales ir diskusijų centrą, biblioteką.
Borisas Jelcinas
Prahoje įsteigtas Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui dedikuota biblioteka.
Prezidentinę biblioteką sumanė įsteigti ir Nigerijos prezidentas (1976–1979, 1999–2007) Olusegunas Obasandžas. Tiesa, veiklos modelis ganėtinai išplėtotas pramogine kryptimi: tai didžiausias laisvalaikio bei pramogų centras su plaukimo baseinu, viešbučiu ir barais bei kitomis pasilinksminimo vietomis.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.
Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.
Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?
Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.
Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.
Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?
D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…
Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).
Trečias pasaulinis iškart po antrojo…
Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.
Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.
Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.
Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.
Kas ką išprovokuos?
Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.
Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.
Vladimiro Putino karikatūra
Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…
Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.
Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.
Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (dešinėje) ir Open Russian vadovas Vladimiras Kara – Murza. Lietuvos URM nuotr.
Vladimiras Kara-Murza / The Washington Post
„Praėjusią savaitę Baltieji rūmai ir Kremlius tuo pačiu metu paskelbė, kad prezidentas Trumpas ir Rusijos prezidentas Putinas praves savo pirmąjį oficialų dvišalį aukščiausio lygio susitikimą Helsinkyje 2018 metų liepą“, – rašo „Atvirosios Rusijos“ pirmininko pavaduotojas Vladimiras Kara-Murza laikraštyje The Washington Post.
„Putinui, kuris yra valdžioje beveik du dešimtmečius, tai bus pirmas aukščiausio lygio susitikimas su jam ketvirtuoju JAV prezidentu“, – pažymi opozicinis politikas.
„2000 metų birželį naujas Rusijos lyderis priėmė Kremliuje prezidentą Bilą Klintoną. Per dvi derybų dienas, taip pat ir per bendrą spaudos konferenciją, kurioje dominavo ginklavimosi ir raketinės gynybos kontrolės temos, abu lyderiai buvo mandagūs ir santūrūs – ryškus pasikeitimas, palyginus su nuoširdžiais ir asmeniškais Klintono ir Putino pirmtako Boriso Jelcino santykiais“, – sakoma straipsnyje.
Pasibaigus deryboms Kremliuje, Klintonas nuvažiavo aplankyti Jelcino, kuris pasitraukus iš posto įsikūrė Maskvos priemiestyje, rašo autorius. „Borisai, jūs – demokratas iki sielos gelmių… Jūsų širdyje liepsnoja tikras demokratiškumas ir reformatiškumas. Aš nesu įsitikinęs, kad tai būdinga Putinui“, – pasakė Klintonas ponui Jelcinui.
„Iki sekančio Amerikos ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimo 2001 metų birželį nuogąstavimai dėl autoritariškų Putino polinkių tapo realybe“, – rašo Kara-Murza, paaiškindamas, kad kalbama apie vietinio valdymo permainas didesnės centralizacijos naudai ir perimant valstybės kontrolėn opozicinį NTV kanalą. „Blogiausi Putino piktnaudžiavimai dar buvo prieš akis, bet tendencijos buvo įžvelgiamos jau neklystamai“, – sakoma straipsnyje.
Visa tai, atrodo, visai nekėlė nerimo sekančiam JAV prezidentui Džordžui Bušui, kai jis susitiko su Putinu Liublianoje. „Aš pažvelgiau tam žmogui į akis. Man jis pasirodė labai nuoširdus ir patikimas“, – sakė tada Bušas.
Per savo pirmąjį susitikimą su Putinu ne Maskvoje 2009 metų liepą prezidentas Barakas Obama pagyrė jį už „ypatingą darbą, kurį jis nuveikė rusų tautos vardu“, sakoma toliau.
„Dabar, kai Trumpas ruošiasi kelionei į Helsinkį, jis turėtų išmintingai atminti, kuo baigėsi jo pirmtakų bandymai susitaikyti su Putinu“, – pabrėžia autorius.
„Ir Bušo, ir Obamos požiūris į Putiną, lyginant su pradiniu, smarkiai pasikeitė: jie abu, galų gale, suvokė, kad tarp demokratijos ir korumpuoto autoritarinio režimo negali būti tikros partnerystės, nekalbant jau apie interesų sutapimą“, – apibendrina Kara-Murza, ragindamas Trumpą „vertinti brangų laiką, atsižvelgiant į praeities pamokas“.
Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…
Rusų generolai krinta kaip lapai
Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.
Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.
2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…
Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam…
Borisas Jelcinas
Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas.
Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).
Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.
Kiek kryžių – tiek klaustukų
2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra…
2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.
Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.
Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.
Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).
Paslapčių nugramzdintas skenduolis
Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties.
Samdomas žudikas
O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов”.
Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.
Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai, jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.
Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.
Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили”) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…
Apdovanoti ir nedovanoti
2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.
Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew” (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.
Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.
Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…
Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.
„Rusų pavasario“ ruduo
Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?
2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.
Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.
Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.
Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.
Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.
Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.
Ukrainiečių skausmas
2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.
Stalinas būtų patenkintas
Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.
Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.
Nikita Chruščiovas
Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.
Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.
Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.
Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija.
Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.
Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.
Dabar
Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.
Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.
Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.
Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.
Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.
Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.
Iki šiol – sąlygiškai sprangi tyla.
Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.
Ar ne per švelnios bausmės?
Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.
Veikiama tikslingai
Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?
Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.
Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.
Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.
Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.
Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.
Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).
Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu
Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.
Baisiausia, ko dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.
Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.
Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.
Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.
Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.
Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.
Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.
Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.
Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?
Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.
Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…
Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.
Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:
„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…“
Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.
Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.
Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.
Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.
Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.
Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.
Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.
Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”.
Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.
Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.
„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.
Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.
Draugai ir priešai
Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.
Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.
Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.
Tikrovė ir jos scenarijus
Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.
Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.
Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.
Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.
Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.
Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.
Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.
Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.
Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.
Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.
Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.
Kiek iškovota, kiek dovanota?
Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.
Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.
Pagarba 100-ečio senjorams
Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.
Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.
Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas
Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.
Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.
Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.
Geriau – blogiau
Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.
Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.
Las Vegase, JAV, 59 žmones nušovusio ir daugiau kaip 500 sužeidusio šaulio arsenale buvo ir po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje sukurto automatinio karabino kopija. Kiek anksčiau Maskvos centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo kūrėjui Michailui Kalašnikovui.
Nesiartink prie mūsų kioskų!
Pasaulyje keturis dešimtmečius žinojo Kalašnikovo automatą, kitaip – AK-47 ir paskesnes AK modifikacijas. Tiesiog kalašnikovą (kalashnikov, kalash). Ir tik prieš SSSR išleidžiant kvapą, kai į dienos šviesą imta vilkti sovietines paslaptis, sužinota tebesant gyvą ir sveiką jo kūrėją. Iki tol nė vietiniai laikraščiai nedrįso spausdinti jo nuotraukų, o 1990-ųjų viduryje rusų ir užsienio žurnalistai apniko žmogų kaip musės medų. Atrodė, kad mane išleido iš požemio į šviesą! – sakė jis pats apie permainą jo gyvenime. Spėjo apsilankyti daugelyje Vakarų valstybių, ne kartą viešėjo JAV (…darbininkai su dideliu smalsumu ir nuostaba žvelgė į mane). Išleido septynias knygas.
Kalašnikovas mirė 2013 metais, eidamas 95-tuosius, ir žiniasklaida rašė, jog Rusija neteko visame pasaulyje žinomo šaunamųjų ginklų konstruktoriaus.
Beje, paslaptingasis Kalašnikovas buvo įamžintas bronzoje dar gyvas būdamas: 1980 metais atidengė biustą jo gimtajame kaime, Altajaus srityje – kaip priklausė tuomet dukart socialistinio darbo didvyriams, o 2004-aisias pastatė visu ūgiu prie jo vardu pavadinto ginklininkystės istorijos muziejaus Iževske. Šiame mieste, Udmurtijos sostinėje, jis darbavosi ginklų gamykloje nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos.
2016-ųjų rudenį Vladimiras Putinas lankėsi Iževske, naujajame ginklų koncerne „Kalašnikov“, kur kultūros ministras ir sykiu Rusijos karo istorikų draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis parodė jam ketinamo Maskvoje pastatyti Kalašnikovo paminklo maketą. Prezidentas projektui pritarė. Ši draugija ir buvo užsakiusi sukurti monumentą. Skulptorius Salavatas Ščerbakovas nulipdė ginklų konstruktorių laikantį rankose AK 47. Vėliau jis aiškino daugelį pageidavus matyti Kalašnikovą be ginklo, tačiau mes padarėme taip, kad autorius žvelgia į savo automatą, kaip į meno kūrinį, pavyzdžiui, Stradivarijaus smuiką.
Paminklo Michailui Kalašnikovui fragmentas. Reuters (Michail Karpuhin) nuotr.
Rusijos architektų sąjungos prezidentas Nikolajus Šumakovus paminklą, kuriame Kalašnikovas savo automatą, paklojusį milijonus žmonių, liūliuoja ant rankų kaip kūdikį, pavadino agresijos įkūnijimu. Jam ne vieta miesto centre, kur viskas turėtų džiuginti žmones, pareiškė jis iškilmių išvakarėse. Esu beveik įsitikinęs, jog jį atidengus kils nepasitenkino banga ir štormas.
Niekas nesutrikdė iškilmių su paminklo šventinimu, iškilmingomis kalbomis, patriotinėmis dainomis ir kita. Policininkai tyliai sulaikė vieną vyruką (aktyvistą, kaip juos čia vadina), iškėlusį plakatą su žodžiais Ginklų konstruktorius=mirties konstruktorius. Daugelis iškilmių dalyvių apie šį vieną iš dvylikos milijonų maskviečių sužinojo gal tik iš internetinių naujienų. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose iš tikrųjų praslinko šiokia tokia audra. Vieni tiesiog tyčiojosi (gal iš karto reikėjo giltinę su dalgiu pastatyti?), kiti gėdino (net sovietiniais laikais šiam stabui meno taryba nebūtų pritarusi), treti piktinosi (toks paminklas galėjo stovėti tik Irake Sadamo Huseino laikais), daugelis klausė, ką tai galėtų reikšti.
Atidengus paminklą, kai kam tikrai pasirodė 5 m aukščio ginklų dirbėją savo gaminį laikant kaip kūdikį. Tačiau daugeliui skulptūroje pasivaideno ano amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žuvusiems gangsteriams statyti antkapiniai paminklai – irgi visu ūgiu ir su AK rankose. EA Daily parašė: Skulptūrinis ginklininkas labiau panašus ne į šalies didvyrį, o į banditą iš pašėlusio 10 dešimtmečio. Panašumą dar labiau didina trumpa „bomber“ striukė ir atitinkama galvos laikysena. Stovint greta ima atrodyti, kad paminklas tuoj pradės pliekti serijomis ir pavieniais… Kadaise ugningai gynęs SSRS, o dabar Rusijos valdžią, pasaulietinę ir bažnytinę, vanojantis Aleksandras Nevzorovas prisiminė kadaise ant tokių paminklų provincijos kapinėse matęs iškalta „Nesiartink prie mūsų kioskų” ir panašiai (Неподходи к нашим ларькам, В натуре вооружен)…
O štai žurnalistui Andrejui Kolesnikovui pasivaideno… sovietinis partizanas iš Didžiojo tėvynės karo laikų. Iki šių dienų lindėjo pamaskvės miškuose, galiausiai išlindo iš tankmės ir dabar sutrikęs dairosi: kur jis atsidūrė? Maskvietis dailininkas Vladimiras Dianovas: Užjaučiu ekskursijų vadovus, kuriems teks turistams paaiškinti, kas ten per dėdė neperpučiama striuke su pakeltu automatu: ar ne alegorinis kriminalinės epochos 10 dešimtmečio epochos simbolis? O gal naujas militarizuotos Rusijos įvaizdis?
…vis viena išeina Kalašnikovo automatas
2016-aisias, Kremliaus delegacijai lankantis Iževske, ministras Medinskis prezidentui Putinui paaiškino: Kalašnikovas seniai yra pasaulinės kultūros reiškinys. Tai pranešę žurnalistai neparašė, ką jis turėjo galvoje: ar konstruktorių, ar jo sukurtą ginklą. Rėždamas kalbą paminklo atidengimo iškilmėse ministras pasitelkė žodį „brendas“, dabar dažniausiai vartojamą itin žinomos prekės, paslaugos ar ko kita ženklo reikšme: Kalašnikovo automatas yra tikriausias, galima sakyti, Rusijos kultūrinis brendas.
Vieni teparašė No comment, kiti leidosi į svarstymus apie Rusijos kultūrinius brendus. Iki šiol manėme, pradeda savo mintį dėstytojas ir žurnalistas iš Jekaterinburgo Valerijus Amirovas, kad tai – Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, rusų baletas ir dar daug kas, kuo garsi šalis, kažkada įnešusi didelį indėlį į pasaulinės kultūros raidą. Ir šis šlovingas sąrašas iki mūsų dienų kažin kaip gyvavo be Kalašnikovo automato – reikšmingo išradimo, tačiau kiek iš kitos operos. Kultūra bet kuriuo atveju reiškia kūrimą ir moralinių-dorovinių vertybių skiepijimą, o kalašnikovas – griovimo įrankis. Ginklai iš principo nesuderinami su kultūra… Kadangi oficialus kultūros simbolių garsinimas visada yra politika, išeina, nieko nauja ir vertinga nesukūrus, tuštuma užpildyta Kalašnikovo automatu. Jeigu šitaip, tai kitu kultūriniu simboliu gali tapti strateginis bombonešis Tu-160. O tada ir iki atominės bombos ne per toliausia…
Kalashnikov automatų arsenalas
Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas pavartojo žodį „avataras“, turėdamas galvoje paveikslėlį, kuriuo prisistatoma internete. Yra žmonių, kurie į socialinius tinklus įdeda savo nuotrauką iš privalomosios tarnybos kariuomenėje – regis, tai buvo svarbiausias įvykis jų gyvenime. Rusija savo „avataru“ pasirinko Kalašnikovo automatą. Aš netgi pavaizduočiau jį Rusijos herbe, rašo profesorius, – du sukryžiuotus kalašnikovus viršum dvigalvio erelio. O patį konstruktorių paskelbčiau šventuoju, stačiatikybės gynėju, juo labiau kad prieš mirtį parašė patriarchui laišką, klausdamas, ar jam reikia atgailauti už visas mirtis nuo jo sukurto ginklo. Kad ir kaip būtų, rašo, šis paminklas yra geriausias simbolis to, kas įvyko valdant Putinui: Rusija, pabaigusi klajonių ratą, tapo tuo, kuo buvo – karo šalimi. Tokia, kaip ją apibūdino imperatorius Nikolajus I: Rusija yra ne pramonės, žemės ūkio ar prekybos valstybė, Rusija yra karinė valstybė ir jos paskirtis – būti likusiam pasauliui baubu.
Gazeta.ru stebėjosi: įdavus Kalašnikovui į rankas AK, išėjo paminklas ne kūrėjui, o pačiam ginklui. Rusija ir Maskva statoma į vieną greta su Šiaurės Korėja ir Mozambiku (vienoje valstybėje pastatytas monumentas Kalašnikovo automatui, kitoje AK pavaizduotas vėliavoje). Abejotina kaimynystė. Leidinys priminė seną anekdotą apie tai, kaip žmona paprašė karinėje gamykloje dirbančio vyro padaryti sūnui vaikišką vežimėlį. Tas prisinešė detalių ir ėmėsi vykdyti prašymą, tačiau galop viską metė: „Kad ir kaip daryčiau – vis viena išeina Kalašnikovo automatas” … Gazeta.ru nuo savęs pridūrė: Gili filosofija anekdote: jis dargi ne apie simboliką, o apskritai apie mūsų šalį.
Tiesą sakant, kultūros ministras su savo Rusijos kultūriniu brendu tepakartojo seniai sakoma ir sakoma. Kai 2003 metais Olandijoje atvėrė duris paroda „Kalašnikovas be sienų“, lenta.ru parašė: Seniai laikas. Anot leidinio, AK – ne tik karo istorijos, tačiau ir pasaulinės kultūros dalis. Esą žodis kalash įsiliejo į pasaulio tautų kalbas kaip ir kiti rusiški žodžiai: bistro, vodka, intelligentsia, cossack, pogrom, sputnik, perestroika. Po dešimt metų, neilgai iki Kalašnikovo mirties, leidinys Aif.ru Kalašnikovo įtaką žmonijos istorijoje prilygino su tuo, ką padarė… Bilas Geitsas su garsiąja sistema „Windows”. Tiesiog genijus. Jaunimą reikia mokyti, kad Kalašnikovas yra ginklininkysės Bilas Geitsas, o dar teisingiau pastarąjį vadinti kompiuterių Kalašnikovu…
Aukščiau nėra kur – tik dievai! Beje, vienoje rusų kareivių mėgstamoje dainoje AK ir vadinamas „dievu” (kalašnikovas – vienintelis mano dievas).
Rusai negirtuokliavo ir visada mušdavo priešus!
Pats Medinskis, iki tapdamas ministru, nuo 2008 metų leido vieną po kitos ir pakartotinai knygas prieš rusų liaudies ir Rusijos valstybės, neišskiriant nė SSRS, istorijos juodinimą (Мифы о России). Iki 2015 metų prileido jų 1 mln. egzempliorių! Dėl Kalašnikovo, tai vienoje knygų rašo, kad jo vardu pavadintas iš tikrųjų idealus mechanizmas, ir kad užsienyje „Kalašnikovo automatas” siejamas su Rusija lygiai taip, kaip, deja, ir „vodka” – be to, didesniu mastu negu „Gagarinas“ ar kas kita (Гагарин, матрешка, балалайка). Ir vis dėlto… svaresnius nuopelnus priskyrė kitam žmogui, Nikolajui Ochotnikovui, kuriuo vardo sovietai naujajam ginklui nesuteikę todėl, kad buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Kas kita Kalašnikovas! Kareivis, iš darbininkų ir valstiečių luomo, savamokslis, auksarankis buvo tai, ko reikėję sovietinei propagandai…
Naujasis paminklas vėl pakurstė ginčus dėl tikrosios AK autorystės – mat skulptorius ant pjedestalo dėl neišmanymo išraižė kaip iliustraciją vokiečių automatinio karabino StG 44 schemą. Pasipiktinus dabar jau Kalašnikovo gerbėjams, turėjo skubiai ją nugremžti (tai dariusius darbininkus policija sulaikė kaip vandalus… cirkas… Pas mus kad ir ką darytume, išeina Kalašnikovo automatas. Išskyrus paminklą Kalašnikovui – išėjo Šmaiseriui…).
Tuo tarpu daug autorių ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje mano Kalašnikovą savo dirbinį nužiūrėjus kaip tik nuo Hugo Šmaiserio automatinio šautuvo, pasirodžiusio Vokietijos kariuomenėje 1944-aisias (suprantama, išknibinėjęs ir visa kita). Jis pateko į sovietų rankas ir Stalinas įsakė ginklų konstruktoriams skubiai pritaikyti priešų išradimą. Sovietinių karo mokyklų dėstytojai per paskaitas, paaiškinę šautuvą visada pradedamą kurti jau turint šovinį, o ne priešingai, nė neslėpė: Kalašnikovas su kitais konstravo automatinį karabiną, pritaikytą šaudyti vokiečių išrastais tarpiniais (tarp pistoleto ir kulkosvaidžio) šoviniais. Kiti gal papasakodavo ir tai, kad naują ginklą ketinta pavadinti AKZ (Kalašnikovo-Zaicevo), tačiau vadovybė nubraukusi „zuikišką“ pavardę… Garsus ginklų istorijos tyrėjas profesorius Davidas Bolotinas išspausdino straipsnį (tiesa, Suomijoje), kur rašė: jeigu ne Zaicevas, tai AK nebūtų buvęs sukurtas…
Kodėl nuo 2012 metų Rusijos kultūrai vadovaujantis buvęs PR specialistas Medinskis dabar kalba kita, negu kadaise rašė? Pastarosiomis dienomis leidinys Mk.ru priminė, kuo jis vadovavosi, rašydamas savo daktarinę disertaciją ir knygas: absoliutus tiesos standartas – kas atitinka Rusijos nacionalinius interesus; visa tam priešinga yra rusofobų propaganda, geriausiu atveju – paklydimas. Dingstimi šiam priminimui tapo žinia, jog Švietimo ministerija atsisakė patvirtinti Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo istorijos institute apgintą istoriko Kirilo Aleksandrovo disertaciją daktaro laipsniui gauti. Autorius užginčijo sovietinės propagandos postringavimą, esą Didžiojo tėvynės karo metais generolas Andrejus Vlasovas su bendrais SSRS išdavė iš bailumo, priešiškumo darbo žmonių valdžiai ir panašiai. Leidinio nuomone, tokį atestacinės komisijos ir ministerijos sprendimą nulėmė ne pikti komunistų ir stačiatikybės gynėjų balsai (istoriką norėjo apkaltinti… viešai kurstant agresyvų karą), tačiau rimtesni žmonės, įsitikinę, jog istorikai turi varyti gyventojų patriotinį auklėjimą pagal nacionalinius interesus atitinkantį tiesos standartą.
Tikroji „Калашников/Kalashnikov”vertė
Naują paminklinį Kalašnikovą matome sutrikusį ir ginklą laikantį nei šiaip, nei taip. Galėtume skulptūrą pavadinti “Tai viskas, ką man palikote?!” Arba: “Pasiimkite ir šitą!”.
2012-ujų rudenį Rusijos vyriausybės pirmininkas pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas, atsakingas už karinę pramonę, Twitter‘yje pasigyrė: Vakar vakare prisiskambinau Michailui Timofejevičiui Kalašnikovui ir asmeniškai pasveikinau su 93-iuoju gimtadieniu. Legendinis ginklininkas pasirodė žinantis mano idėją suvienyti Iževsko gamyklas į koncerną “Kalašnikov” ir sutiko perleisti jam savo vardą. Kalašnikovas, žinoma, nacionalinis pasididžiavimas, tačiau ir viceministras ne iš kelmo spirtas: vienu telefono skambučiu sutvarkė reikalą!
Žurnalistas ir rašytojas Jurijus Nersesovas (Rusijos imperializmo aukštintojas) kiek kitaip papasakojo apie šį reikalą: pas Kalašnikovą apsilankę gamyklos „Ižmaš“ atstovai pasiūlė už 3 mln. rublių perleisti teisę naudotis jo vardu gamyklai. Konstruktorius nepaėmė nė kapeikos, dar kartą parodęs olimpinį abejingumą niekingiems popierėliams. Tikras patriotas!
Tiesa, vienu tarpu tas patriotizmas buvo kiek prislopęs. SSRS tirono Stalino ir to paties rusiškojo imperializmo garbintojų leidžiamas laikraštis “Zavtra” papasakojo apie tai, kaip 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir gynybos ministras atvykę į Iževską pagerbė Kalašnikovą, šventusį 75-metį. Udmurtijos vadovai tada vos priprašė jubiliatą susitikti su garbingais svečiai (Aš nenoriu matyti šitų žmonių! Į ką jie pavertė šalį! Mūsų gamyklą!). Jelcinas jam, ką tik į generolus-majorus pakeltam dukart SSRS didvyriui, pats prisegė Rusijos didvyrio žvaigždę. Gynybos ministras įteikė vardinį Makarovo pistoletą ir pasakė, kad kita dovana – naujausios laidos automobilis UAZ jau keliauja į Udmurtijos sostinę (senesnės laidos UAZ’ais važinėjo, kas pamena, mūsų kolūkių pirmininkai ir specialistai). Neilgai trukus Kalašnikovas gautąjį pistoletą nuvežė atgal (kaip galima tokį išderintą dovanoti), o patį Gračiovą kaip tikras rusų valstietis pasiuntė, vartojant eufemizmą, šunims šėko pjauti (Jis man skolingas milijardus už ginklų pardavimus! O žadėta naujutėlaitė mašina? Kur ji?! Kelyje?!).
Kaip sakyta, Kalašnikovą persekiojo žurnalistai, tačiau merdinčios gamyklos “Ižmaš” ar dar kažin kokie kiti atstovai tuščiomis rankomis jų prie legendinio ginklų konstruktoriaus neprileisdavo. Bent jau iš Rusijos gynybos ministerijos radijo ir televizijos laidų studijos filmavimo grupės, atvykusios į Udmurtijos sostinę, du tvirti vyrukai juodais švarkais paprašė pakloti 1 000 dolerių (Naudokitės proga. O tai senis ims ir numirs). Sunku tikėti, kaip dar Iževske pelnėsi iš legendinio ginklų konstruktoriaus šlovės: sumokėjusiems 5 dolerius ar net mažiau užsienio turistams leisdavo nusifotografuoti su Kalašnikovu; garsiausio pasaulyje ginklo kūrėjas šiepėsi ir mojo ranka, o amerikiečiai ir vokiečiai rodė jam „ragučius“… 1995 metais viena Udmurtijos likerio ir degtinės gamykla pradėjo leisti „vodką“, pavadintą „Kalašnikov“. 2003 metais vokiečių kompanija NMI, perleidusi Kalašnikovui 33 proc. akcijų, įgijo teisę pardavinėti jo vardu pavadintus laikrodžius, skėčius ir panašius dalykėlius. 2011 metais Kalašnikovo advokatai atsiteisė kliento vardą ir € 10 000 kompensaciją iš vienos šveicarų kompanijos – energetinių gėrimų gamintojos…
2013-ųjų kovui baigiantis žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Kalašnikovas neatlygintinai perdavė teises naudotis jo vardu susivienijimui “Ižmaš”. Taigi praėjus gerokai laiko nuo Rogozino skambučio. Dar pranešta derybas prasidėjus prieš metus – gerokai anksčiau nei paskambino Rogozinas. „Ižmaš“ susivienijimo direktorius paneigė, jog Kalašnikovą paėmus už vardo perleidimą 1,5 mln. rublių ir įmonę jam žadėjus po 300 tūkstančių kas mėnesį. Michailas Timofejevičius patriotas, tikras patriotas, – patikino direktorius. – Apie pinigus net nekalbėta. Ateityje su ženklu “Kalašnikov” bus leidžiami ne vien karinėms reikmėms skirti gaminiai – visokiausi. Mes visi pritarėme šiam tėvo sprendimui, – pasakė sūnus Viktoras, irgi ginklų konstruktorius iš tos pačios „Ižmaš“ gamyklos.
Po ginklų konstruktoriaus mirties vienas leidinys parašė: Nuo 2012 metų Michailo Kalašnikovo sveikata ėmė blogėti. Teisių naudotis jo vardu perleidimas buvo jo atsisveikinimo dovana Tėvynei.
Tiesa, dukros Jelenos su sūnumi įkurtai bendrovei liko ženklas “AK-47” žaidimų automatams, žaislams, taikiniams… 2016-ųjų pavasarį žiniasklaida pranešė: įžymaus konstruktoriaus šeima neteko teisių į ženklą „AK-47“. Beveik po dvejus metus trukusio bylinėjimosi jis teko koncernui „Kalašnikov“. Žinoma, – pakomentavo tai pranešęs Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, – galingas koncernas turi nepalyginti didesnes galimybes nei šeimos įmonė leisti žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu.
2012 metais Rusijos ekspertai paskelbė ženklą „Kalašnikov“ esant realiai vertą 10 milijardų dolerių ir turint galimybę ateityje pasiekti 100-150 milijardų (pasaulyje pirmaujantis „Aplle“, pagal agentūros „Interbrand” versiją, vertas daugiau kaip $170 milijardų). Pasaulinės agentūroms “Kalašnikov” dar per menkas, tačiau „Interbrand” specialistai tikina jį esant vieną stipriausių Rusijos brendų. Jis turi milžinišką brangimo potencialą, gerokai platesnį nei teikia tiesiog ginklų ženklas. Juo galima ženklinti ir kitokias prekes, ne tik ginklus. Aišku, ir žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu… Kovos su pasauliniu imperializmu ginklas virto imperijos simboliu.
Tada, Kalašnikovui dar gyvam esant, teises į jo vardą perėmusio susivienijimo „Ižmaš“ direktorius pasakė, kad Kalašnikovas, kaip Rusijos patriotas, neatlygintai perleido savo vardą koncernui. Savo ruožtu mums didelė garbė įamžinti Michailo Timofejevičiaus vardą istorijoje. Pastatyti paminklą Maskvoje atsiėjo 35 mlrd. rublių. Žmonės suaukojo 26 tūkstančius. Tarp paminklo pastatymo rėmėjų – valstybinis koncernas Rostech“, į kurį įeina ir koncernas „Kalašnikov“.
Skaičiuojant pralietu krauju
„The New York Times“ pranešime apie paminklo atidengimą pastebėta buvus patriotinių kalbų ir dainų, tačiau iškilmių metu nebuvo pasakyta nė žodžio apie milijonus žmonių, nužudytų ar sužalotų iš šio ginklo nuo jo sukūrimo pradžios. Vis dėlto nemažai žinomų Rusijos asmenybių viešai apie tai prabilo neraginami. Paskaičiavus, kiek žmonių buvo nužudyta iš šio ginklo, susidarytų milijonai, iškart parašė Andrejus Makarevičius. – Kur jis gynė mūsų Tėvynės sienas? Afganistane? Gruzijoje? Ukrainoje? Afrikoje?
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOVArmėnų teroristinė organizacija ASALA
Garsiam muzikui pritarė žurnalistas Igoris Jakovenka: Kalašnikovo automatas niekada nebuvo panaudotas Tėvynei ginti. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir visada tarnavo blogiui. Pirmą kartą jis masiškai panaudotas malšinant sukilimą Vengrijoje 1956 metais. Iš jo žudė kovotojus už laisvę… Tai – geidžiamas teroristų ir banditų ginklas, jis pavaizduotas teroristinės organizacijos „Hezbollah” vėliavoje (nepaminėtos armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblemoje – irgi AK; nors teigiama ją nustojus gyvuoti 9 dešimtmečio pabaigoje, tačiau juoda vėliava vis suplevėsuoja viršum armėnų pozicijų jų okupuotame Kalnų Karabache, atimtame iš Azerbaidžano). Lotynų Amerikos narkotikų platinimo kartelių baudėjai AK dėl šovinių dėtuvės išlinkio meiliai vadina „ožio ragu”…
Kalašnikovo automatas, anot rašytojo Sergejaus Steblinenkos, labiau sovietinio skverbimosi į pasaulį, o ne šiaip ginklo simbolis. Sunku prisiminti nors vieną konfliktą, kur ši mirties mėsmalė nebūtų buvusi panaudota. Jis simbolizuoja pasaulinį terorizmą, kadaise vadintą išsilaisvinimo judėjimu. Dėl paminklo, tai jis būtų teisingas užrašius ant postamento šitaip: Michailui Kalašnikovui, įdavusiam ginklą pasauliniam terorizmui.
Naujienų tarnybos Interfax.ru pranešimas apie 2016 metais Rusijos ir Mozambiko vyriausybių pasirašytą susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo baigiamas tokiu sakiniu: Mozambiko vėliavoje pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Kituose rusiškuose leidiniuose randame paaiškinta: Mozambiko piliečiai šitaip 1975 metais pagerbė AK už tai, kad šis ginklas padėjo jiems nuversti kolonizatorius portugalus. Į Mozambiką, vieną iš 50 šalių, kurioms SSRS su visa socialistine sandrauga teikė karinę pagalbą, per kelis dešimtmečius buvo įgabenta apie 1 mln. Kalašnikovo automatų. Pats Kalašnikovas lankėsi Mozambike ir ne be pasitenkinimo pasakojo, jog vardas Kalash duodamas naujagimiams berniukams… 1977-1992 metais šioje šalyje vykusiame pilietiniame kare žuvo 1 mln. gyventojų (kiek ir per genocidą Ruandoje), penki milijonai iš 12 milijonų gyventojų turėjo bėgti iš šalies. Mozambikas liko viena skurdžiausių valstybių Afrikoje (komentaras: 100 km nuo Maskvos – irgi jau Mozambikas).
Mozambiko vėliavaGinklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas Viktoras Butas, ekspertų manymu, keliolika metų tiekė milžiniškus kiekius ginklų ir daugybę karinės technikos Afrikos valstybių (Kongo, Liberijos, Sudano, Siera Leonės) kariuomenėms ir sukilėlių armijoms, radikalioms islamistų organizacijoms „Al–Qaeda“ ir „Taliban“. Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo (įtariama jo bosu buvus Rusijos prezidento Putino patarėją Igorį Sečiną). Mirties dievą suėmė 2008-ųjų pavasarį Tailando sostinėje Bankoke, kai jis sutiko Kolumbijos sukilėliams parduoti 700 raketų „žemė-oras“, 5000 automatų AK-47, šovinių ir minų – iš viso 20 mln. dolerių vertės siuntinį, neįtardamas, kad FARC atstovais dedasi amerikiečių specialieji agentai.
Po legendinio ginklų konstruktoriaus mirties išleistoje Aleksandro Užanovo „Kalašnikovas“ ne be pasididžiavimo rašoma, jog AK galima užtikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Amerikiečiai juodina Rusiją? Ne visi! Vienas jų istorikas rašo AK-47 esant populiariausią pasaulyje ginklą, neprilygstantį gal tik peiliui. Pasaulyje pasklidę daugiau kaip 100 milijonų Kalašnikovo automatų, tai yra vienas AK tenka 60 pasaulio gyventojų. Jais apginkluota daugiau kaip 50 pasaulio valstybių (kiti nurodo 82 valstybes) reguliariosios kariuomenės. Yra kuo didžiuotis! Kitas amerikiečių autorius savo knygoje tikina AK būsiant rikiuotėje mažiausiai iki 2025 metų. O kai kurie ekspertai Rusijoje sako kalašnikovą ištarnausiant 100 metų – yra kuo didžiuotis!
Mozambiko herbas
Nuo 1945-ųjų pasaulyje įvyko daugiau kaip 60 karų ir didelių ginkluotų konfliktų. Iš jų keturiuose dešimtyse naudotas Kalašnikovo ginklas. Neretai iš kalašnikovų šaudė abi kovojančios pusės – sovietų ir kinų mūšiuose dėl Damansko salos 1969 metais, karuose – Somalio ir Etiopijos 1977-aisiais, Kinijos ir Vietnamo 1979-aisiais, Afganistano kare ir Jugoslavijos pilietiniame kare. Savaime suprantama, priduria autorius, jais buvo kovojama ir buvusios SSRS teritorijoje kilusiuose konfliktuose.
Kiti, autoriaus žodžiais, įdomūs faktai. Laose prie vartų prikaltas medinis kalašnikovas saugo nuo piktų dvasių, Jemene vyrai šoka ritualinius šokius su šiuo ginklu rankose, Irake pastatyti AK šovinių dėtuvės pavidalo minaretai, Malaizijoje mėgstamiausias koktelis yra „AK-47“ – aišku, su „vodka“. Sinaujaus pusiasalyje egiptiečiai pastatė milžinišką monumentą AK garbei… Šaudyti iš AK dykumoje – mėgstamas beduinų užsiėmimas. Tame pačiame Jemene, kur kiekvienam gyventojui, įskaičiuojant moteris ir vaikus, tenka keturi „vamzdžiai“, į šovinio tūtą pataiko iš 50 m atstumo, ir apskritai šioje šalyje vyrai nesiskiria su AK, nes tai – vyriškumo ir laisvės simbolis. Tai bent vyrai!
Afganistanietiškas kilimas
Galima pridurti, jog Afganistane audžiami kilimai, kuriuose lengvai atpažįstame Kalašnikovo automatą. O čia pat už sienos, Pakistane… Pasienyje su Afganistanu plytinti, o tiksliau dunksanti Šiaurės vakarų pasienio provincija apima ir vadinamą Genčių zoną, ypatingą Pakistano regioną, kur po SSRS kariuomenės įžengimo ir vykstant visiems vėlesniems karams, radosi gyvenimo sankloda, pavadinta „Kalašnikovo kultūra“. Platesne prasme ji apibūdinama kaip nusistatymas politinius nesutarimus spręsti ginklo jėga. Atrodo, tokia kultūra nesvetima ir kitur.
Pasaulyje labiausiai paplitęs masinio naikinimo ginklas yra rusiškas AK-47 – dėkui internetui, žinome, kas manoma Australijoje. Britų „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ ir virtinės paskesnių teroristinių atakų atkreipė dėmesį, jog teroristai, ne taip seniai pasikliovę bombomis, dabar pirmenybę teikia Ak-47 – paprasčiau įsigyti.
Yra pagrindo manyti, – rašo Rus-Guns (Rusijos šaunamųjų ginklų katalogas) straipsnyje „AK- 47 šiuolaikiniame pasaulyje“, – jog pradedant 1947 metais nuo AK paleistų kulkų planetoje žuvo 3-4 milijonai žmonių. Tiesą sakant, kalašnikovą sovietinėje kariuomenėje įteisino 1949 metais ir kareiviai juos nešiojo dėkle, slepiančiame net ginklo formą, surinkdavo po šaudymų šovinių tūtas – iki 1956-ųjų, Vengrijos sukilimo. Toks painiojamasis kelia kiek nepasitikėjimo autoriumi, tačiau turi paskatinti bent suklusti: kaip tai atsitiko ir kas bus toliau?
AK užvaldė ir valdo pasaulį ne vien todėl, kad yra žudomai paprastas, kaip jį pagyrė vienas rusų leidinys. Kaip rašo Sabiržanas Bagretdinovas, žurnalistas iš Kazanės, Baškirijos sostinės, Kolumbijos sukilėliai ar „Islamo valstybės” kovotojai neturėjo galimybės ilgai ir kruopščiai bandyti įvairiose valstybėse – Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje pagamintų ginklų ir galiausiai išsirinkti tinkamiausią, nes daugelyje šalių veikė teisiniai ir moraliniai draudimai tiekti ginklus kraugeriškiems režimams, teroristams ir separatistams. Tai galėjo daryti tik Rusija, kada atvirai, kada slaptai, padedama tokių veikėjų, kaip Viktoras Butas.
Štai iš kur, rašo šis žurnalistas, atsirado Kalašnikovo automato „konkurentinis pranašumas”.
Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.
Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis.
Didžiosios paslaptys
Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.
Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.
Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.
Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.
Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.
Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?
Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?
Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?
Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“
Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.
Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.
Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?
Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.
Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.
VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.
Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.
Imperatorė Jekaterina II savo 1783 metų manifeste dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės žemių pavergimo žadėjo totorius laikyti lygiais su kitais Rusijos valdiniais, saugoti ir ginti juos pačius, jų turtą, šventyklas ir neikėsinti į laisvą tikėjimo išpažinimą. Po 135 metų Rusijos bolševikai musulmonus vadino savo broliais ir skelbė neliesią jų tikėjimo ir kultūros, gerbsią tautų apsisprendimo teisę…
Raudonasis teroras Kryme
Per visą pilietinį karą, istorikų tvirtinimu, bolševikai labiausiai siautėjo Kryme, kur įžengė 1920 metų rudenį, traukiantis iš pusiasalio generolo Piotro Vrangelio vadovaujamai Rusų kariuomenei. Spėjo pasitraukti toli gražu ne visi, kiti nė neketino bėgti, nes bolševikai žadėjo ginklus sudėjusiųjų nebausti.
Tačiau netesėjo: kelias dešimtis tūkstančių karininkų ir kareivių bolševikai paėmė į nelaisvę ir daugelį nužudė. Netrukus po 1920-ųjų rudens teroro išeivijos spauda Sevastopolį pavadino pakaruoklių miestu – tiek daug buvo pakartųjų karininkų, kareivių ir pusiau išrengtų civilių pagrindinėse gatvėse: ant stulpų, medžių ir net paminklų. Apskritai, Krymo miestuose 1921 metais gyventojų buvo 106 tūkstančiais mažiau negu 1917-aisiais, daugelis kaimų liko tušti (Быкова Т. Б. Красный террор в Крыму. – Киев, 2002). Amžininko liudijimas apie vieną totorių kaimą: Sužinoję artėjant bolševikų gaujas, sėjančias visur smurtą, visi kaimo gyventojai, su seniais, moterimis ir vaikais, patraukė į kalnus (Оболенский В.А. Крым в 1917–1920-е годы // Крымский архив. Симферополь. 1994. №1).
Oficialiais sovietų duomenimis, tik didžiausiuose pusiasalio miestuose bolševikai sušaudė, nuskandino ir kitais būdais nužudė daugiau kaip 56 tūkstančius klasinių priešų (nepagailėjo sužeistųjų ir gydytojų su gailestingosiomis seselėmis, uosto darbininkų – proletarų…). Kiti autoriai, įvykių amžininkai, kaip antai išeivijos istorikas Sergejus Melgunovas, nurodo buvus 120 tūkstančių aukų. Šis istorikas 1923 metais Vokietijoje išleistoje savo knygoje „Raudonasis teroras Rusijoje“ rašė, kad tai buvo pasaulyje neregėto masto žudynės ir neįmanoma pralieti daugiau žmonių kraujo, negu jo praliejo bolševikai. Vėlesniais laikais šią knygą du kartus išleido Niujorke, kitur, o 1990-aisiais ji pirmą kartą išėjo ir Sovietų Sąjungoje; pastarąjį kartą Rusijoje ji pasirodė 2008 metais (Мельгунов С.П. Красный террор в России (1918-1923). – М.).
Baronas Vrangelis su maištaujančiais jūreiviais susidūrė dar 1918 metais, kai bolševikai čia pasirodė pirmą kartą. Į jo namus Jaltoje atėję jūreiviai tikino: Mes kitų neliečiame, tik tuos, kurie su mumis kariauja. Ir paaiškino: Mes tik su totoriais kariaujame, motinėlė Jekaterina Krymą prijungė prie Rusijos, o jie nori atsimesti (Врангель П. Н.Воспоминания. В 2 т. – М., 1992). Baroną suėmė ir vos nesušaudė. O štai 1918 metų vasario pabaigoje (trys žudynių naktys buvo pavadintos Baltramiejaus naktimis) vieną Krymo totorių nacionalinio sąjūdžio vadovų, nacionalinės vyriausybės (direktorijos) pirmininką Čelebijevą – sušaudė. Čelebijevas linko suburti Kryme visoms tautybėms atstovaujančią demokratinę respubliką (įkurti žaviojoje Krymo saloje tikrą civilizuotą Šveicariją). 1917 metų spalio 26 d. Krymo totorių suvažiavimas (kurultajus) įteisino nepriklausomą valstybę – Krymo Liaudies Respubliką. Nacionalinė vyriausybė turėjo dragūnų eskadronus, šie netgi mėgino išlaisvinti iš bolševikų Sevastopolį.
Jūreiviai kariavo su totoriais pagal savo kažin kokius įstatymus, nes patys bolševikų vadai kalbėjo priešingai. Bolševikų laikraščiuose kelios savaitės po 1917-ųjų rudenį įvykdyto valstybės perversmo išspausdintame atsišaukime į visus darbo žmones musulmonus (taip pat ir Krymo totorius) rašyta, kad carai, Rusijos tautų engėjai, griovė mečetes ir šventyklas, o nuo šiol jūsų tikėjimas ir papročiai, jūsų nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Tautų teises gina revoliucija ir jos organai, tad palaikykite šitą revoliuciją ir jos visateisius atstovus! Pasirašė liaudies komisarų tarybos pirmininkas Uljanovas (Leninas) ir tautybių reikalų liaudies komisaras Džiugašvilis (Stalinas). Vėliau platino lapelius su kreipimusi į brolius totorius, kuriame tikino bolševikus esant ne jų priešus, kaip meluoja buržujai ir karininkija, o draugus. Bolševikai nori, kad nei viena tauta neengtų kitos, pripažįsta tautų apsisprendimą, tikėjimo, kalbos laisvę.
Bolševikams galiausiai užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metų rudenį buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų. Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo (К провозглашению Крымской республики// Жизнь национальностей. № 23, 25.10.1921). Kryme vietinėmis tautomis ((kоренными национальностями) sovietų valdžia pripažino Krymo totorius ir karaimus. Tačiau šios tautos jau nebebuvo šeimininkėmis savo namuose.
Retino badas ir represijos
Kaip sakyta, raudonąjį terorą Kryme lydėjo badas, siautėjęs iki 1923 metų vasaros. Maskva nesiteikė išgirsti Krymo ASSR vadovų maldavimų pripažinti Krymą badaujančiu regionu ir nutraukti pusiasalyje maisto produktų nusavinimą (iš Krymo 1922-ųjų pavaar įvežė net sėklinius grūdus; kaip rašė Kryme visus tuos metu gyvenęs poetas Maksimilijanas Vološinas, valstiečiai sėti važiuodavo naktimis). Anksčiausiai, 1921 metų rudenį, badas užklupo romų varguomenę, o netrukus užpuolė kalnuose gyvenančius Krymo totorius, teturinčius menkus žemės rėželius ir beveik neauginančius javų. 1922 metų vasarį-balandį badą kentė apie 400 tūkstančių žmonių – 6 iš 10 pusiasalio gyventojų.
Iš Krymo Autonominės Respublikos valstybiniame archyve esančių dokumenų matyti, jog žmonės alkiui numalšinti gaudė šunis ir kates, mito odomis, įprastu reiškiniu tapo kanibalizmas; siautėjo plėšikai, žmogžudžiai, sukčiai. Nuo bado mirė daugiau kaip 100 tūkstančių pusiasalio gyventojų, iš jų – apie 75 tūkstančiai Krymo totorių. Aukų galėjo būti dar daugiau, tačiau galiausiai katastrofos mastą suvokė ir Maskvoje, nors ji viena nedaug būtų padariusi be paramos iš užsienio (ypač padėjo ARA – Amerikos paramos administracija, 1922 metų rudenį palaikiusi daugiau kaip 160 tūkstančių pusiasalio gyventojų, suaugusių ir vaikų, ligonių, gyvastį. 1921-1923 metais Krymo gyventojų smažėjo nuo 720 tūkstančių iki 570-580tūkstančių (3арубин А. Г., Зарубин В. Г. Без победителей. Из истории гражданской войны в Крыму. -Симферополь, 1997).
1928 pavasarį į Simferopolį atvykusi Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo kolegija teisė buvusį Krymo ASSR centrinio vykdomojo komiteto pirmininką, galima sakyti, respublikos prezidentą, Veli Ibraimovą. Badmečiu Krymo valdžia jį paskyrė kovoti su valdžios priešininkais ir vėliau pripažino, kad tik jo lanksti politika padėjo išvalyti pusiasalį nuo politinių priešininkų ir banditų gaujų. Dabar buvusį aukštą bolševikų partijos veikėją patį kaltino priklausius banditų gaujai ir įvykdžius teoristinį aktą. Nuosprendis – mirties bausmė. Ibraimovo palaikus slapta užkasė vietinio sovchozo (valstybinės žemės ūkio įmonės) lauke, kurį skubiai užarė traktoriais. 1928 metų pabaigoje teisė dar 63 asmenis, kaltinamus kontrrevoliuciniu veikimu politinėje partijoje „Mili Firka“, 58 nuteisė, iš jų vienuolika – mirties bausme. 1990 metų vasarą Rusijos Federacijos aukščiausiasis teimas reabilitavo Ibraimovą. 1993 metais Odesos karinės apygardos prokuratūra nustatė, kad „63-ų proceso“ dalyvių kaltė nebuvo įrodyta, juos reabilitavo kaip politinių represijų Ukrainoje aukas.
Ibraimovo kaltė prieš bolševikus buvo ta, kad jis esą veikė nacionalistiniais interesais priešingai klasiniams. Kartu su Ibraimovu sušaudė jo bendražygį Mustafą Abdulą, buvusį Krymo draugijos totorių perkėlimui ir įkurdinimui remti sekretorių. Krymo ASSR vadovybė 1925 metais pateikė totorių emigrantų grąžinimo į pusiasalį planą, tačiau Maskva šiai repatriacijai nepritarė. Tada Krymo vadovybė ėmė kelti kaimiečius iš kalnų srities ir kurdinti tuščiose stepių žemėse. Tačiau šis žygis buvo priešingas Maskvos ketinimui atkraustyti į Krymą žydų šeimas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos, telkti šiuos atsikėlėlius naujose žemės ūkio gyvenvietėse, kurios laikui einant galėtų išvirsti į žydų nacionalinę-teritorinę autonomiją.
SSRS vadovybė 1924 metais įkūrė žydų aprūpinimo žeme komitetą. 1926 metų pavasarį buvo patvirtintas planas per 10 metų naujose vietovėse apgyvendinti 100 tūkstančių žydų šeimų (500-600 tūkstančių žmonių). Pusę šių žmonių turėjo priimti Krymo ASSR 1927-1936 metais. Žydų perkėlimą į Krymą ir įkurdinimą rėmė Niujorke įsikūrusi didžiausia žydų labdaros organizacija „Džoint“ (Joint, American Jewish Joint Distribution Committee). Rusijoje jai nuo 1924 metų atstovavo korporacija „Agro-Džoint“, sutartyje su Rusijos Federacijos vyriausybe įsipareigojusi iki 1953 metų suteikti 9 mln. dolerių paskolą (doleriai tada buvo nepalyginti su dabartiniais). Tačiau „Krymo Kalifornijos“ projekto įgyvendinimas sekėsi šiaip sau, nors žydai pinigus mokėjo. 1932 metais Kryme gyvavo 86 žydų žemės ūkio gyvenvietės su 5 tūkstančiais šeimų, tačiau jų ne daugėjo, o mažėjo, nes žydų jaunimas patraukė geresnės dalios ieškoti į miestus. „Krymo Kalifornijos“ projektą gaivino po Antrojo pasaulinio karo (irgi rezgėsi intrigos ir liejosi kraujas, bet tai – atskira tema).
Krymo neaplenkė prievartinė kolektyvizacija (1934 metais pavieniai valstiečiai tevaldė 3,8% ariamos žemės). 1930-1931 metais iš Krymo ištremta 4325 buožių šeimos (25-30 tūkstančiai žmonių), jų ūkius naikino ir kelerius paskesnius metus. 1937-1938 metais represijas patyrė dvasininkai, mokslo, kultūros, švietimo veikėjai. 1925 metais į Jevpatorijos rajoną iš Jeruzalės atvykusios 25 šeimos įkūrė komuną „Naujas kelias“, ten gyveno apie šimtas žydų ir visus juos 1939 metais sušaudė kaip sionistus – liaudies priešus (Бережанская Б.Б. Еврейские колхозы в Крыму // Евреи Крыма; очерки истории. – Симферополь-Иерусалим, 1997).
1917 metais Kryme gyveno 749 800 žmonių (41,2 % rusų, 28,7 % Krymo totorių, 8,6 % ukrainiečių, 6,4 % žydų, 4,9 % vokiečių, 2,9 % graikų, 1,6 % armėnų, 1,4 % bulgarų, 0,8 % lenkų, 0,7 % turkų).). 4 dešimtmetyje pusiasalyje iš 20 rajonų 6 buvo Krymo totorių nacionaliniai, 2 – vokiečių, 2 – žydų, ir 1 – ukrainiečių. 1939 metais Kryme buvo 1 123 800 gyventojų (49,6 % rusų, 19,4 % Krymo totorių, 13,7 % ukrainiečių, 5,8 % žydų, 4,5 % vokiečių, 1,8 % graikų, 1,4 % bulgarų, 1,1 % armėnų, 0,5 % lenkų). Kaip matome, Krymo totoriai jau nesudarė nė 1/5 pusiasalio gyventojų. Užtat rusų buvo pusė.
Vienus ištrėmė, kitus – atvarė…
1939 metais pusiasalyje gyveno 218 tūkstančių Krymo totorių. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, į Raudonosios armijos gretas buvo paimta apie 20 tūkstančių. 1944 m. gegužės 18-20 d. Stalino įsakymu iš Krymo ištrėmė visus ten likusius totorius – daugiau kaip 191 tūkstantį žmonių. Nukentėjo ir kitų tautybių žmonės: birželio 26 d. ištremta 15 tūkstančių graikų, 12 tūkstančių bulgarų, beveik 10 tūkstančių armėnų ir karaimų; kiek vėliau išsiuntė dar 2 000 vokiečių (52 tūkstančius vokiečių iš pusiasalio deportavo dar 1941-ųjų rugpjūtį). Praėjus pusei metų nuo to, kai Krymo totorius atvežė į Uzbekiją, mirė 16 052 tremtiniai (Бекирова Г. Крымские татары. 1941—1991. Том 1. – Симферополь, 2008). Mažiau žinoma badą SSRS buvus ir 1946-1947 metais, tada žuvo iki 1,5 mln. žmonių, tarp jų – apie 16 tūkstančių Krymo totorių (Эллман М. Голод 1947 г. в СССР// Экономическая история. Вып. 10. – М., 2005). Skirtingais duomenimis, tremtyje iš viso žuvo nuo 15-25 % iki 46 % tremtinių; negausiai tautai – tikra katastrofa, genocidas.
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo neliko ir autonominės respublikos – tik Krymo sritis. Per kelerius paskesnius metus neliko ir totoriškų, graikiškų, armėniškų, vokiškų vietovardžių. Pirmiausia pervardijo 11 rajonų centrų iš 26 ir 327 kaimus. Rinkinio „Krymo vietovardžiai“ (Санжаровец В.,Бекирова Г. Топонимика Крыма 2011) autorių teigimu, 1948 metais pervardijo į rusiškus dar 1 062 gyvenamųjų vietovių pavadinimus ir ėmėsi gamtos objektų – kalnų, slėnių, upių, ežerų, įlankų, kyšulių, kuriems davė daugiau kaip 1 000 naujų vardų. Tik Juodosios jūros karo laivyno vadui, admirolui, įsikišus, paliko jūrlapiuose įrašytus pavadinimus, nes jų pakeitimas grėsė tarptautiniu skandalu… Paliko ir Sevastopolį su Simferopoliu – Jekaterina II teikė pirmenybę graikiškiems vardams (juk pagal vadinamąjį „Graikų projektą“ rusai turėjo nueiti iki buvusio Konstantinopolio, užimti sąsiaurius); vietoj Krymo chanato Jekaterina įsteigė Tauridės sritį, tačiau sovietams šis vardas netiko. Iš viso iš Krymo žemėlapio buvo pašalinta 1400 senųjų miestų ir kaimų vardų (devyni iš 10).
Dėl karo, nacistinės Vokietijos okupacijos ir sovietinių trėmimų Krymo gyventojų palyginti su prieškariniu laikotarpiu sumažėjo tris kartus – 1944 metų rudenį čia gyveno 379 000 žmonių. Kai kurios sritys – kalnai ir ir pietinė pakrantė, kur iki tol daugiausia gyveno Krymo totoriai, liko beveik tuščios; išnyko 184 kaimai (pridėjus vokiečių sunaikintus kaimus, iš viso neliko 311 gyvenviečių). 1944 m. rugpjūčio 12 d. Kremlius priėmė nutarimą „Dėl kolūkiečių perkėlimo (переселении) į Krymo rajonus“; planingas perkėlimas (paprasti žmonės jį vadino priverstiniu laisvanorišku) turėjo būti baigtas iki spalio 1 d. Sąžiningi ir darbštūs kolūkiečiai (kolektyvinių ūkių darbininkai) turėjo paspartinti derlingų žemių, sodų ir vynuogynų įsavinimą. Tačiau pirmiausia jie turėjo nuimti derlių, subrendusį be darbo rankų likusiuose pusiasalio laukuose ir soduose. Nutarimu buvusias totorių, bulgarų ir kitų iškeltųjų kolūkių žemes su esamais pasėliais ir želdiniais perdavė naujakurių kolūkiams amžinam naudojimui. Perkeltieji kūrėsi tremtinių sodybose dykai, tačiau jose likusius namų apyvokos reikmenis ir padargus turėjo… pirkti.
Iki 1945 metų pavasario iš Krasnodaro ir Stavropolio kraštų, Voronežo, Kursko, Orlovo, Tambovo, Rostovo, Kijevo, Vinicos, Žitomiro ir Podolsko sričių į Krymą persikėlė 17 tūkstančių šeimų – planą net šiek tiek viršijo. Kai kurie naujakuriai čia nepritapo ir grįžo, tačiau važiavo nauji kolonistai – priverstinai ir savo noru. Iš viso 1944-1960 metais į Krymą persikėlė 100 tūkstančių darbiningų naujakurių (История Крыма с древнейших времен до наших дней. – Симферополь, 2006). Įsteigta 200 naujų kolūkių.
Pirmaisiais posovietiniais metais sovietinis žurnalistas, vieno pagrindinių SSRS laikraščio „Izvestija“ redaktorius (1959—1964) Aleksejus Adžubėjus aprašė savo uošvio, Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo (valdė 1953-1964) kelionę į Krymo pusiasalį 1953 metais. Chruščiovas ten sutiko būrius atsikėlėlių. Žmonės skundėsi, kad čia neauga bulvės ir kopūstai vysta, trūksta maisto ir būstų. Tai ko važiavote? – klausė Chruščiovas. Atvarė. Apgavo, – dūsavo žmonės (Новое время. – 1992, №6).
Sunkus ir ilgas grįžimas į tėvynę
1959 metais Krymo srityje gyventojų skaičius šiek tiek viršijo prieškarinį lygį – 1 201 500 žmonių (71,4 % rusų, 22,3 % ukrainiečių, 2,1 % žydų, 1,8 % baltarusių, 0,5 % bulgarų, 0,3 % lenkų). Krymo totoriai surašyme net neminimi, didžiąją gyventojų dalį sudaro rusai; kaimo vietovėse žmonių buvo vis dar mažiau negu prieš karą (100 tūkstančių). 7 dešimtmečio viduryje prasidėjusi dar viena migracijos banga buvo daugiau stichinė, važiavo geresnio gyvenimo ieškoti. Tas pats vyko ir devintajame dešimtmetyje, kai Rusijoje gyvenimas darėsi vis sunkesnis. Važiavo jaunesni žmonės, energingesni ir įžūlesni – materialistai.
Pokarinės realijos, rašo mokslininkai savuoju stiliumi, iškėlė sovietinei vyriausybei būtinybę rinktis naują Krymo atstatymo strategiją. Ideologinių ir karinių doktrinų spaudžiami sovietiniai vadovai nutarė Krymą vystyti kaip karinį-strateginį regioną su dideliu teritorijos militarizavimo lygiu ir išvystyta karine – pramonine infrastruktūra (Шевчук А.Г., Швец А.Б. Политико-географический фактор эволюции крымской системы расселения населения в ХХ – начале XXI в.в. //Геополитика и экогеодинамика регионов. 2010. Вып.1). Be regimo Juodosios jūros laivyno, Kryme atsirado daug slaptų objektų. SSRS ginkluotųjų pajėgų karininkams Krymas patiko kaip vieta, kur galima likti išėjus į atsargą.
1989 metais Kryme gyveno 2 430 500 žmonių (67,1 % rusų, 25,8 % ukrainiečių, 2,1 % baltarusių, 1,6 % Krymo totorių, 0,7 % žydų…). Kaip matome, pusiasalyje randasi Krymo totorių. Kitos ištremtos tautos ėmė grįžti į tėvynę 6 dešimtmečio pabaigoje, o Krymo totoriai – tik nuo 1989-ųjų. Nors dar 1967 metais SSRS aukščiausiosios tarybos įsakas „Dėl totorių tautybės piliečių, gyvenusių Kryme“ pripažino, kad po Krymo išlaisvinimo iš fašistinės okupacijos 1944 metais tam tikros Kryme gyvenusių totorių dalies aktyvaus bendradarbiavimo su vokiečių grobikais faktai buvo nepagrįstai priskirti visiems Krymo gyventojams totoriams, tačiau Kryme jų niekas nelaukė. Tik po to, kai 1989 metais SSRS aukščiausioji valdžia Krymo totorių deportaciją pripažino neteisėta ir nusikalstama, nusikalstama, prasidėjo totorių grįžimas į savo istorinę tėvynę. 2001 metų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 243 tūkstančiai totorių, arba 45% mažiau nei jų ten buvo XVIII amžiaus pradžioje.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
1990-ųjų birželio 12 d. Rusijos Federacija, tada dar vadinta socialistine, priėmė deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto; praėjus mėnesiui, nepriklausoma valstybe pasiskelbė ir Ukraina. Tų pačių metų rudenį abiejų valstybių vadovai, Borisas Jekcinas ir Leonidas Kravčukas, pasirašė susitarimą, kuriame sakoma, jog abi pusės gerbia viena kitos teritorinį vientisumą eančiose sienose. 1991 metų pabaigoje Ukrainoje įvykusiame referendume piliečiai turėjo atakyti į klausimą: ar pritariate Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktui? Kryme dalyvavo 67,7% rinkėjų, teigiamai atsakė 54,2%. Sevastopolyje dar daugiau — 57%. Įdomiausia, jog iš referendume dalyvavusių 97% Juodosios jūro laivyno žmonių 72% pasisakė už Ukrainos nepriklausomybę.
1999 metais įsigaliojo dar vienas Rusijos ir Ukrainos valstybių suitarimas. Abi pusės įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą, taikiai spręsti ginčus, netaikyti jėgos ir negrasinti, nesiimti ekonominių ir kitokių spaudimo būdų, vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir visuotinai laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.
Krymas nėra jokia ginčytina teritorija. Rusija seniai pripažino dabartinės Ukrainos sienas, – Rusijos tuometis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas 2008 metais. Prezidentai Jelcinas, Putinas, Medvedevas nuosekliai pasisakė dėl Krymo statuso, – pasakė 2011 metais Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Kiekvienas atsakingas politikas ir bet kuris normalus žmogus, gyvenantis Rusijoje ar kitoje šalyje, turi suprasti, kad Krymo priklausomybės klausimo reanimavimas – tai kraujas. Tai niekam nereikalinga.
Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikimo Belovežo girioje metu pareiškė, jog „SSR Sąjunga nustojo gyvuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.
Buvo pasirašytas Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.
Lemtingas Ukrainos vaidmuo
Išsamiai žinome, kaip naktį iš gruodžio 7-osios į 8-ąją Belovežo girios viduryje jautėsi pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas. Apie tai jis papasakajo 1994-aisiais išleistoje knygoje – „Paskutinės imperijos dienos… Pirmieji vilties žingsniai“ (Останнi днi iмпериii… Перши кроки надii). Po vakarienės rusai su baltarusiais nuėjo į pirtį, o Ukrainos prezidentas su savaisiais patraukė pakvėpuoti grynu oru (spaudė čia neįprastas 30 laipsnių šaltis). Vaikštinėjo ir tarėsi apie dvi valandas.
Sutarties pasirašymas
Kravčukas į savo apartamentus grįžo antrą valandą nakties. Miego nesinorėjo. Įjungė toršerą ir ištraukė iš švarko kišenės lapelius su Kijeve rašytomis pastabomis. Dar kartą perskaitė. Po to paėmė pieštuką ir skaitė pabraukdamas svarbiausias vietas. Paslėpė užrašus, atsigulė, bet sukylančios mintys neleido užmigti. Dar du kartus kėlėsi ir vėl skaitė užrašus. Jis neabejojo savo idėjų teisumu ir tuo, jog atėjo laikas jas paskelbti. Aš dar Kijeve nusprendžiau sulaukti tinkamo momento. Ir tas momentas atėjo. Negalima buvo jo praleisti…
Tuo tarpu Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Jegoro Gaidaro namelyje susirinkę rusai ir baltarusiai naujo susitarimo projektą kūrė iki ryto. Gaidaras rašė ranka. Penktą valandą ryto apsaugos darbuotojai išvažiavo parvežti mašininkės ir rašomosios mašinėlės. Pradėjus skirstytis, per radiją suskambo SSRS himnas: Laisvųjų respublikų sąjungą amžiams… Ką tik parašytame projekte „sąjungos“ jau nebuvo. Kadangi Kravčukas išvakarėse kalbėjo nežinantis, kur yra Maskva ir kas yra Gorbačiovas, ir ragino iš viso pamiršti žodį „sąjunga“, projekto kūrėjai užrašė „Susitarimas dėl Demokratinių Valstybių Sandraugos sudarymo“. „Sandrauga“ niekam nekliuvo, Britų nacijų sandrauga netgi atrodė vos ne idealus pavyzdys.
Kaip atsimename, Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“ rašo, kad gruodžio 8-osios rytą įvyko siaubinga: dingo rankraštis. O atrado jį vieno iš Rusijos prezidento sargybinių… tualete. Nors tas beraščiu vaizduojamas sargybinis negalėjo turėti savo kambario (ne tokie dėl ankštumo miegojo pasitiesę čiužinius ant grindų), bet Rusijos dūmos deputatas ne visiškai iš lubų parašė. Autorius iš Rusijos delegacijos narių išgirdo, kaip užsienio reikalų ministras Kozyrevas per klaidą pakišęs rankraštį ne po mašininkės kambario durimis ir kaip rankraštis kuriam laikui dingęs.
Sovietų Sąjungos žlugimas.
Sunku patikėti ministrą patį nešus rankraštį mašininkei, juo labiau, kad jos rezidencijoje nė nebuvo. Rašomoji mašinėlė savo istorinių valandų dar laukė medžioklės draustinio raštinėje, beveik 20 km atstumu nuo Viskulių. Draustinio viršininko sekretorė dar miegojo savo namuose ten pat, Kameniukų kaime, ir nė nesapnavo, kad tą sekmadienį, kai rengėsi ruošti vaišių stalą vyro jubiliejui, ją paims iš namų tokiam reikalui… Šiaip ministrai nenešioja rankraščių mašininkėms. O štai prezidentui ir valstybės sekretoriui – kitas reikalas. Labai tikėtina, jog ministrui su rankraščiu teko lukterėti, kol prabus prezidentas…
Naujas derybų raundas prasidėjo po pusryčių su gera nuotaika. Borisas Jelcinas padovanojo Stanislavui Šuškevičiui laikrodį, taip atsidėkodamas už Rusijos prezidento palaikymą sunkią valandą – po vakarienės Baltarusijos parlamento vadovas spėjo prilaikyti ant laiptų susvyravusį Jelciną. Valstybių vadovai su antraisiais asmenimis užsidarė bilijardo salėje. Pirmąsias 30-40 minučių iš ten nebuvo girdėti nė garso. Po to išėjo sunerimusiais veidais Ukrainos premjeras Vitoldas Fokinas ir Rusijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, greitai pasitarė su teisininkais. Dar po ketvirčio valandos iš salės atsklido šūksniai „Ura!“ – vadovai galiausiai suderino pirmą straipsnį. Jelcinui pasiūlius, kaip vėliau sužinota, pakėlė taures su šampanu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai.
Leonidas Kravčukas papasakojo ir apie tai, kas vyko pačioje bilijardo salėje. Matau, Jelcinas į mane žiūri laukiamai. Ir aš nusprendžiau: išmušė valanda. Ukrainos prezidentas perskaitė savo pastabas iš jau minėtų užrašų. Jaudinausi, žinoma, kaip niekada gyvenime. Bet svarbiausia, manau, man pavyko visus įtikinti, kad alternatyvos neturime. Kravčukas paėmė švarų lapą, parkerį ir pasakė, kad pats rašys. Taip mes pradėjome. Patys rašėme, patys taisėme, be padėjėjų. Pagal senąjį protokolą, anksčiau niekada nebūdavo, kad valstybės vadovai patys rašytų valstybinius dokumentus. Rusų liudijimu, Kravčukas gal net daugiau iš jų projekto išbraukė, negu įrašė.
Anot Kravčuko, jį palaikė ir Burbulis. Naujas nepriklausomų valstybių darinys turėjo akivaizdžiai skirtis nuo senosios Sąjungos schemos, savo esme būti arčiau Europos bendrijos (tuo metu abreviatūra NVS dar nebuvo priimta).
Ukrainos prezidento pasiūlymai neatrodė, kaip staiga nušvitęs apreiškimas. Dar iki gruodžio 1 d. Ukrainoje įvyksiančio referendumo jis aiškino, jog Gorbačiovo siūloma Sąjunginė sutartis yra jau pliuskvamperfektas (praėjęs laikas). Mes nepatvirtinsime sutarties, kurioje bus numatyti kokie nors centriniai organai. Jokio centro neturi būti, išskyrus koordinavimo organus. Praėjus kelioms dienoms po Belovežo susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo, Jelcinas savaitraščiui “Аргументы и факты“ pareiškė, jog NVS sudarymas buvo vienintelis būdas įtraukti Ukrainą į kokių nors sąjunginių santykių orbitą visai nauju pagrindu… Mes žengėme platų žingsnį priekin kelyje į naują europinio tipo konfederaciją, tokią, kaip Europos bendrija. Norėdama likti sąjungoje su Ukraina, Rusija kito pasirinkimo ir neturėjo.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo knygoje „91-ųjų gruodis. Mano pozicija“ (Декабрь-91. Моя позиция) aiškina, esą Rusijos vadovybė pasinaudojusi Ukrainos fenomenu jo siūlomos Sąjungos idėjai sužlugdyti. Girdi, Rusijos prezidento aplinkoje seniai gyvavo šūkis „Sąjunga be centro“. O štai ką pareiškė tas pats Kravčukas, pasirašius Belovežo susitarimus: Pasirodo, viską galima operatyviai išspręsti, kai ant kelio nėra rąsto, vadinamo centru.
Kas negeria šampano – tas nerizikuoja?
Įvykdę valstybinį perversmą ir bijodami suėmimo, sąmokslininkai jautė gyvulišką baimę, kurios negalėjo nuslopinti nė gausiai vartojamas alkoholis, – parašė 2010 metais išėjusioje knygoje „Gorbačiovo ir Jelcino sąmokslas. Kas stovėjo už Kremliaus šeimininkų?“ (Заговор Горбачева и Ельцина. Кто стоял за хозяевами Кремля?) rusų autorius Aleksandras Kostinas.
O štai reportažas iš Viskulių rezidencijos, tekusios Baltarusijos prezidentui, praėjus 12 metų po atmintinos trijų valstybių vadovų viešnagės. Žurnalistas susitiko su vietiniais darbuotojais ir sužinojo kai kurias ano istorinio įvykio smulkmenas: kaip Ukrainos prezidentas medžioklėje nespėjo iššauti į šerną ir panašiai. Visi vienu balsu smerkia žurnalistus, apskelbusius, kad susitarimas buvo pasirašytas girtame įkarštyje, – atkreipė dėmesį Mečislavas Dmuchovskis leidinyje “Советская Белоруссия. Собеседник”. – Niekas negėrė! Tik KGB sargybiniai po to, kai visi išvažiavo, kaip reikiant malšino stresą. Dar rašyta, jog sugriauti Sąjungą sumanyta pirtyje. Tuo tarpu nei Kravčukas, nei Jelcinas nėjo į pirtį… Baltarusiai tuo „Niekas negėrė!“ gal norėjo pasakyti nebuvus nieko panašaus į kadaise Belovežo girioje medžiojusių kunigaikščių, karalių ir imperatorių užmojus?
Leonidas Kravčukas savo knygoje papasakojo ir apie gruodžio 7-osios vakarojimą su broliškų valstybių vadovais. Per vakarienę ant stalo stovėjo „Belovežo“ degtinė. Aš irgi išgėriau. Nežinau, ką darė Jelcinas po to, kai mes išsiskyrėme. Bet kitą rytą, kai mes susėdome ir pradėjome dirbti, Jelcinas buvo blaivus kaip stiklas. Aš neperdedu! Jis buvo puikios savijautos, energingas, turėjo idėjų. Baltarusijos parlamento pirmininkas Stanislavas Šuškevičius aiškino, kad kuriant dokumentą jis pats buvo kaip prie vairo, o kiti elgėsi beveik taip pat; vėliau jie leido sau šiek tiek gero konjako ir atsipalaidavo tik vakare, po dokumento pasirašymo prieš televizijos kameras.
Baltarusijos vyriausybės vadovui Viačeslavui Kebičiui buvo pavesta bendrauti su žiniasklaida, kurios susirinko viso labo… penki žmonės. Baltarusijos naujienų agentūros direktorius Jakovas Alekseičikas įsiminėjo Kebičiaus žodžius, kad Jelcinas yra ne visiškai formoje ir todėl geriau nieko jo neklausinėti. Tuo tarpu Jelcinas po Susitarimo pasirašymo nusprendė pats prabilti į žurnalistus. Bet Baltarusijos ministrų tarybos spaudos tarnybos vadovas, atmindamas viršininko nurodymą, nutraukė aukštąjį svečią: Borisai Nikolajevičiau, nereikia nieko kalbėti, viskas juk aišku! Rusijos prezidentas nustebo. Na, jeigu jums viskas aišku… – burbtelėjo ir išėjo iš salės.
Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas: Tai, kad Belovežo girioje dokumentai buvo priimami ir pasirašomi girtame kvaitulyje – begėdiškas melas! Tiesa, vakarais, vakarieniaujant, jie leisdavę sau taurelę išlenkti. Bet mes buvome jauni, aktyvūs ir, atsiprašau, ne kvaili, mes suvokėme, ką darome, todėl gyvenome, galima sakyti, blaivų gyvenimą. Fokinas stebėjosi Boriso Jelcino gebėjimu išgerti – kaip reikiant išgerti! – ir kitą rytą būti žvaliam kaip agurkėlis. Fokinas sakė netgi mėginęs ištraukti iš Boriso Nikolajevičiaus tokios sveikatos paslaptį, bet tas tik juokavo. Išgerti Jelcinas mėgo, tai buvo jo prigimtyje, bet niekada rimtų sprendimų įkaušęs nepriimdavo.
Viso to nevertėtų nė prisiminti – kokios derybos be vakarienės ir koks pasirašymas be šampano taurės. Ypač žinant, kad dar neseniai, iki Gorbačiovui paskelbiant „sausąjį įstatymą“, Sovietų Sąjungoje iš viso nieko nevykdavo be vaišių. Jeigu ir būtų buvę kas nors keista Belovežo girioje, tai žinia, kad baltarusiai per vakarienę vaišino broliškų tautų pasiuntinius vien arbata… Ir vis dėlto šioje temoje esama šiokios tokios keistenybės, gal net konspiracinės.
Viačeslavas Kebičius papasakojo, kaip valstybių vadovai ir antrieji asmenys gruodžio 8-osios pirmoje pusėje kūrė Susitarimo tekstą. Kai pavykdavo sklandžiai išdėstyti straipsnį, jis gaudavęs užduotį: eik, įpilk po taurę šampano. Stipriųjų gėrimų, kai dirbome, iš viso nevartojome. Tik vėliau, kai viskas baigėsi… – aiškino Kebičius.
Sako, Genadijus Burbulis vis kalbinęs Jelciną: Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: parašom eilutę ir taurelę išgeriam, eilutę – ir taurelę. O Vitoldas Fokinas pasivedėjęs Burbulį į šoną ir papriekaištavęs: Ką jūs darote? Kam jį girdote? Burbulis atsakęs negerai, nepagarbiai: Tu ką, nematai, jis pats šito nori. Ir tada Fokinas, kaip buvęs šachtininkas su tvirtais kumščiais… Neseniai kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu ir leidėju Dmitrijumi Gordonu pirmasis nepriklausomos Ukrainos vyriausybės vadovas patvirtino buvus tokį nemalonų pokalbį su Rusijos valstybės sekretoriumi, bet jie tik susistumdę… Jokių pykčių nelikę.
Iš tikrųjų Rusijos delegacijos ideologinio vedlio, filosofo Genadijaus Burbulio elgesys rodosi keistokas. Nebent… Kaip prisimena vėlgi Viačeslavas Kebičius, žodžius apie SSR Sąjungos panaikinimą jie įrašė į Susitarimą Burbulio pasiūlymu po to, kai visas tekstas jau buvo parašytas, perskaitytas ir visi jam pritarė. Ir tada esą Burbulis kreipėsi į Jelciną: dokumente trūksta dar vieno straipsnio. Pirma mes turime denonsuoti 1922 metų Sąjunginę sutartį, – paaiškino valstybės sekretorius prezidentui. – Tik tokiu atveju mūsų susitarimai teisės požiūriu bus visiškai korektiški.
Valstybių vadovai su tuo sutiko. Ukrainai užteko ir to, kad ji išstoja iš SSRS kartu su Rusija ir Baltarusija. Tuo tarpu Rusija, vien išstojusi iš SSRS, turėtų palikti buvusiai sovietinei imperija pusę valdų, o Gorbačiovas išsaugotų sostą Maskvoje. Tęsti priešpriešą su sovietiniu prezidentu Jelcinui nebuvo jokio reikalo. Taigi reikėjo SSRS paleisti. Gal Burbulis manė, kad Jelciną tam reikia parengti? Juk dar prieš kelias dienas ir jis, ir Šuškevičius tebebuvo linkę į Gorbačiovo projektą, nors ir reikalingą patobulinimų.
KGB apsuptyje
Maskvoje leidžiamas savaitraštis “Аргументы и факты“ praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Belovežo susitikimo teberašo, kad vieta Susitarimui pasirašyti buvo pasirinkta ne šiaip sau: Belovežo giria buvo keli kilometrai nuo SSRS valstybinės sienos, ir pasirašantieji turėjo pabėgimo per mišką į Lenkiją planą tam atvejui, jeigu Gorbačiovas būtų pamėginęs juos suimti. Bet to neįvyko… Beje, tai ne kieno kito, o anais laikais gerai žinomo Viktoro Alksnio, buvusio SSRS ir Rusijos deputato, kadaise Gorbačiovo, o vėliau ir Putino priešininko išvedžiojimai. 2013 metais išėjo jo knyga „Sudiev, imperija! Ačiū Putinui“ (Прощай, империя! Спасибо Путину). Kai kas dar nurodo stovėjus sraigtasparnį ar net kelis su įjungtais varikliais – jeigu prireiktų staigiai bėgti nuo Gorbačiovo įniršio.
Kai ką sąmokslininkams gal ir pavyko nuslėpti. Kijeve leidžiamas laikraštis „Рабочая газета“ 1991 m. gruodžio 4 d. parašė, kad išvakarėse JAV prezidentas Džordžas Bušas paskambino Leonidui Kravčukui ir pasveikino jį išrinktą Ukrainos prezidentu. Kravčukas pasakė, kad jam skambino Jelcinas ir patikino Rusiją pripažinsiant Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Kravčukas pranešė, kad jis, Jelcinas ir Baltarusijos parlamento vadovas susitiks artimiausią šeštadienį Minske ir aptars jų vadovaujamų respublikų vidaus ir užsienio politiką. Atrodo, pats Kravčukas nežinojo, kad susitikimas vyks vidury Belovežo girios, Viskuliuose.
Medžioklės draustinio direktoriui prieš penketą dienų buvo nurodyta viską parengti svečių priėmimui, iš anksto atvyko Rusijos prezidento asmens sargyba ir buvo atvairuotas prezidentinis limuzinas. Prieš išskrisdamas iš Maskvos Jelcinas susitiko su Gorbačiovu ir kalbėjo kviesiąs Kravčuką stotį į naują Sąjungą… O gali iškilti ir slavų valstybių sąjungos tema, jeigu naujasis Ukrainos prezidentas spyriosis.
Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Širkovskis, kaip pats sakė, jau 12-ą nakties pranešė Gorbačiovui apie tai, kas kalbama (turėjo sėdėti kartu su visais prie vakarienės stalo) ir paprašė nurodymų, kaip elgtis toliau. Gorbačiovas liepė paskambinti po 20 minučių. Generolas dvi valandas skambinėjo Gorbačiovui, bet tas taip ir neatsakė. Alksnis tvirtina, jog į Belovežo girią atsiųstas KGB specialiosios paskirties būrys laukė iš Maskvos įsakymo suimti sąmokslininkus, bet taip ir nesulaukė.
O gruodžio 8-osios rytą generolas Širkovskis priėjęs pakalbino ir savo ministrą pirmininką: Viačeslavai Francevičiau, juk tai pats tikriausias valstybės perversmas! Aš pranešiau apie visa tai į Maskvą, į komitetą… Laukiu Gorbačiovo įsakymo… Kebičius apstulbo. Rodos, ne iš bailiųjų, bet nuo šito pranešimo skruzdės nubėgo per nugarą, atšalo rankos. Prie kiekvieno gyvenamojo namelio budėjo po du saugumiečius, ir tai reiškė, jog kol kas viskas daroma teisėtai.
Kebičius paklausė: Kaip manai, ar gali būti toks įsakymas? Saugumiečių generolas: O kaip gi! Juk tai – akivaizdi valstybės išdavystė, daiktus vadinant tikrais vardais. Supraskite mane teisingai, aš negaliu tylėti. Daviau priesaiką. Kebičius: Būtum nors mane įspėjęs! Saugumietis: Bijojau, kad nesutiksite. O ir nenorėjau jūsų painioti. Jeigu kas, visą atsakomybę prisiimsiu pats. Kebičiui susidarė įspūdis KGB generolą norint įtikti ir vieniems, ir kitiems.
Atrodo, Viskuliuose niekam nebuvo paslaptis, kas gali įvykti. Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas sutiko pažįstamą iš Bresto srities KGB. Saugumietis atėjo pasišildyti, atstovėjęs sargybą. Iš jo Vladimiras išgirdo, kad Gorbačiovas siunčia čionai specialiosios paskirties būrį „Alfa“.
Sako, ne vienas Gorbačiovą ragino suimti sąmokslininkus. Antai išgarsėjęs savo žygiais prieš komunistus – rugpjūčio maišto vadeivas Rusijos viceprezidentas Ruckojus, taigi Jelcino pavaduotojas, įsiprašė priimamas SSRS prezidento ir primygtinai siūlė vadovaujantis įstatymais suimti tą girtą trijulę, pasirašiusią JAV palankią gėdingą sandėrį. Gorbačiovas pabalo, o paskui subruzdęs paprašė SSRS gelbėtojo nusiraminti, nes įvykis nėra toks dramatiškas… padėtį galima išgelbėti. Ruckojus aiškino taip ir nesupratęs Gorbačiovo elgesio: Arba jis viską žinojo ir buvo tiesioginis sąmokslo dalyvis, arba tiesiog išsigando tuo metu, kai buvo sprendžiamas visame pasaulyje įtakingos didžios valstybės likimas.
Daugiausia rašoma, kaip Jelcinas skambino JAV prezidentui, o Šuškevičius – buvusios SSRS prezidentui. Neaišku, ar pirmam, ar ne, Jelcinas paskambino žmogui, nuo kurio priklausė labiau nei nuo Gorbačiovo – SSRS gynybos ministrui Jevgenijui Šapošnikovui. Šis pirmomis dienomis po pučo gavo šį postą iš Jelcino rankų ir iki šiol klausė jo neprieštaraudamas. Rusijos prezidentas pranešė maršalui, kad trys slaviškosios valstybės įkūrė NVS ir perskaitė ištraukas iš Susitarimo, kur kalbama apie gynybą. Šapošnikovui patiko, kad strateginėse pajėgose išlieka vieningas vadovavimas. Be to, jam pranešė, kad sudaryta NVS gynybos taryba ir kad ši taryba jau paskyrė Šapošnikovą strateginių pajėgų vyriausiuoju vadu. Maršalas su šiuo paskyrimu sutiko.
Kaip vėliau pasakojo Šapošnikovas, iškart po šito pokalbio jam paskambino Gorbačiovas. Susidarė įspūdis, kad jis labai gerai viską žino. Tu juk dabar kalbėjai su Jelcinu. Kas ten Baltarusijoje? Maršalas nežinojo, ką sakyti, ir raitėsi, kaip žaltys keptuvėje. Gorbačiovas: Nelįsk ne į savo reikalus, įspėju! Ir padėjo ragelį.
Vėliau Sergejus Šachrajus teigė, jog Gorbačiovas tą vakarą mėgino prisiskambinti karinių apygardų vadams. Kadangi ministras nusišalino, SSRS vyriausiajam ginkluotų pajėgų vadui teliko prašyti žemesnių vadų paramos. Bet jam nieko neišėjo. Jegoro Gaidaro žodžiais, SSRS prezidentui nepavyko rasti nė vieno ištikimo pulko. Jelcino pavaldiniai spėjo anksčiau paskambinti aukštesniems vadams.
Paslaptis, kuri nieko nepakeis
Rusijos prezidentas, sako, skubinosi susisiekti su Vašingtonu – pranešimas Bušui reiškė neatšaukiamą įvykusio fakto pripažinimą ir tam tikrą apsidraudimą nuo Gorbačiovo priešiško veikimo. Pokalbis truko apie pusę valandos. Jelcinas patikino, jog Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje išliks vieninga branduolinio ginklo kontrolė ir kad valstybių vadovai vykdys Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Jelcinas kalbėjo keturių valstybių vardu: jų pusėje esąs ir Kazachijos prezidentas Nazarbajevas, jis netrukus atskrisiąs į Minską ir pasirašysiąs Susitarimą. Nenuslėpė, kad Gorbačiovui dar nepranešta. Bušas tylėdamas klausė, tardamas retsykiais „Aišku“. Nieko prieš nepasakė ir pažadėjo perskaityti dokumentą.
Tą dieną Jelcinui, visų liudijimu, buvo nelengva. Jis žinojo, jog susidūrimo su SSRS prezidentu išvengti nepavyks, ir svarstė, kieno paramos gali tikėtis. Jis labai nenorėjo,kad į Gorbačiovo pusę pereitų Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įtakingiausias vadovas musulmoniškoje buvusios SSRS dalyje. Kazachijos teritorijoje, kaip ir Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje, buvo branduolinis ginklas. Ten gyveno daug rusų, todėl ir Kazachstaną iš pradžių norėta įtraukti į rytinių slavų sąjungą. Jelcinas liepė pavaldiniams skambinti į Kazachstano sostinę, tada dar Almatą. Ten atsakė, jog Nazarbajevas išskrido į Maskvą.
Jelcinas susisiekė su Nazarbajevu po to, kai šio lėktuvas nutūpė Maskvoje ir pakvietė jį atskristi į Minską; atrodo, su juo pakalbėjo ir kiti vadovai. Nazarbajevas pažadėjo išskristi į Minską iškart po to, kai Maskvoje pasipildys kuro, ir paprašė Susitarimo be jo nepasirašinėti. Štai tada Ukrainos vadovai ir patraukė į medžioklę. Buvo jau po pietų ir girioje juos užklupo ankstyva prieblanda. Fokino pasakojimu, jam vis dėlto pavyko prožektorių šviesoje nušauti šerną. Žvėrį spėta išdoroti, iškepti mėsą ir patiekti į stalą.
O Nazarbajevo vis nebuvo. Vienų aiškinimu, paskambinęs kažin kas iš Kazachstano prezidento sekretoriato pranešė, jog dėl techninių priežasčių jis neatskris. Fokinas tvirtina, kad jam pavyko prisiskambinti pažįstamam Gorbačiovo padėjėjui ir pasiteirauti, ar nėra Kremliuje Nazarbajevo. Padėjėjas atsakė: Michailas Sergejevičius užsidarė su juo kabinete. Taip išaiškėjo Nazarbajevą perėjus į Gorbačiovo stovyklą. Žinia, kad Kazachstano prezidentas neatskris, visiems paliko, Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos liudijimu, slegiamą įspūdį. Ką Gorbačiovas pasakė Nazarbajevui? Kodėl šis pakeitė savo ketinimą? GalSSRS prezidentas tikrai pasirengęs panaudoti prieš sąmokslininkus jėgą?
Nazarbajevas su dar dešimt buvusių sovietinių respublikų(be Baltijos šalių ir Gruzijos), o dabar – suverenių valstybių vadovų pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo protokolą nepraėjus ir dviem savaitėms – gruodžio 21-ąją. Po keturių dienų Michailas Gorbačiovas viešai pareiškė atsistatydinąs iš SSRS prezidento pareigų.
O kokia paslaptis? Vidoldas Fokinas tikina telefonu pasakęs Nursultanui Nazarbajevui: Tu galėsi prie mūsų trijų vėliau prisijungti (pasirašyti Susitarimą kada galės). Bet Nazarbajevas atsisakęs: Ne, mantai netinka, aš noriu pasirašyti su visais. Štai randame parašyta, jog 14 val. 17 min.įvyko nepataisoma: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos neliko. Šis istorinis faktas įregistruotas dokumente, kurį pasirašė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai. O štai kitoje vietoje rašoma, jog Nazarbajevo laukė iki vėlyvo vakaro ir netgi atidėjo pasirašymą.
Dar įdomiau pasidaro sužinojus, jog Belovežo girioje pasirašyto Susitarimo dėl Nepriklausomų valstybių sudarymo originalo… niekur nerandama. ViačeslavasKebičius prisipažino ant stalo Viskulių rezidencijoje matęs tik puslapį, kuriame turėjo suraityti parašą. Kadangi laukė atskrendant Nazarbajevo, į Susitarimo tekstą turėjo būti įrašytas ir Kazachstanas. Kadangi laukė Kazachstano prezidento, tai ar pasirašė Susitarimą prieš televizijos kameras 14 val. 17 min., kaip teigiama?
Suprantama, tai nieko nekeičia. 1991 m. gruodžio 25 d. 19 val. 38 min. viršum Kremliaus raudona SSRS vėliava buvo pradėta nuleisti ir pakeista Rusijos trispalve.
Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8 d., Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių aukščiausieji pareigūnai pasirašė vadinamąjį Belovežo susitarimą, panaikinusį Sovietų Sąjungą.
Sovietų Sąjunga negalėjo nežlugti, nes ji buvo kuriama bei išlaikoma prievarta, remiantis melu, smurtu, rusifikuojant pavergtas tautas.
„Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa“, – pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2005 metais.
Mirusius į žemę, gyvus prie stalo
Apie SSRS žlugimą liberalus žurnalas „Коммерсантъ Власть“ 1991 m. gruodžio 16 d. rašė anaiptol be tragiško patoso, veikiau priešingai: Jelcinas, Kravčukas, Šuškevičius gerai pamedžiojo. Žurnalas praneša ir apie medžioklės trofėjus, būtent: savaitgalio medžioklė Belovežo girioje baigėsi tuo, kad Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai susitarė įsteigti trijų slaviškųjų respublikų sąjungą su centru Minske ir panaikinti SSRS kaip tarptautinės teisės subjektą.
Tiesa, Bresto taika pasirašyta siaurame ratelyje, todėl daugelis į medžioklę nepaimtų politikų griežtai prieštarauja. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įsižeidęs, grasina, kaip įprasta, atsistatydinsiąs, reikalauja nedelsiant sušaukti suvažiavimą, jo paties neseniai išvaikytą, ir net pasiskundė specialiai į Kremlių sukviestiems žurnalistams, kad Belovežo susitarimo dalyviai pirma viską papasakojo JAV prezidentui Džordžui Bušui ir tik po to – jam.
Anot žurnalo apžvalgininko, Gorbačiovas ieško, ko nepametęs. Juk be perstojo ragino apsispręsti, nekyboti ore, ir štai politikai apsisprendė, atsistojo ant žemės. Anksčiau barė respublikų vadovus, kad jie kaip daliniai kunigaikščiai žiūri tik savo valdų, ir aiškino, koks gėris yra politinis stabilumas, – dabar, kai kunigaikščiai paliko savo valdas ir siekia stabilumo, jis vėl juos bara – už diktatūrą. Atrodo, komentatoriaus spėjimu, Gorbačiovas labiau baiminasi ne gresiančios diktatūros, o likti joje be vietos.
Sovietų Sąjunga – pats tikriausias tautų kalėjimas.
Prezidento spaudos sekretorius šnekas apie tai, kad Gorbačiovas pasitenkins Belovežo girioje įkurtos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pasiuntinio Jungtinėse Tautose vieta, pavadino pasityčiojimu. Atrodo, prezidentas vis dar tikisi, kad slaviškoji antantė (Antantė, arba Santarvė – Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė ir politinė sąjunga Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) pasiūlys jam solidų postą. O kol kas iš jo lūpų girdėti tik patikinimai esant niekuo nedėtą dėl tūkstantmetės valstybės (державы) griūties ir pažadai atsistatydinti.
„Komersant“ rašo apie dar vieną buvusios SSRS politinį lyderį: Nursultanas Nazarbajevas apmaudauja, kad jo nepakvietė į medžioklę ir reikalą išsprendė be jo. Bet Jelcinas pažadėjo pasitaisyti ir įtraukti Kazachstano prezidentą į NVS steigėjus. Anatolijus Sobčakas pasišovė steigėjais padaryti visus, kas tik jo paprašys. Šis pasiūlymas labai patiko Vidurinės Azijos lyderiams ir jie nutarė įstoti į kuriamą bendriją. Be jų, prašosi Armėnija ir Kalnų Karabachas, pasiskelbęs savarankiška suverenia valstybe.
Taigi begaliniai žaidimai aplink atvėsusį SSRS lavoną baigėsi, oficialus nekrologas pasirašytas, didžiausi nenuovokos galop suprato, kas įvyko. Buvusios Sąjungos pakasynų procedūrą analizavęs „Komersant“ apžvalgininkas taip baigia savo tekstą: Kad ir kaip būtų, Sovietų Sąjungai pritrūko trijų savaičių iki savo 69 metų gyvavimo sukakties, ir palikuonims telieka prisiminti liaudies išmintį: mirusius į žemę, gyvus prie stalo – derybų, suprantama.
Drebėjo iš siaubo, bet vis viena sugriovė…
Praėjus keliolikai metų, smagiai Belovežo susitikimą aprašė žurnalistas Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“. Štai vienas epizodas iš knygos – autorius kalba apie 1991 m. gruodžio 8-osios rytą ir apie Susitarimo projektą, kurį iki paryčių kūrė specialistų grupė. Rytą įvyko siaubinga. Visiškai slaptas dokumentas paslaptingu būdu dingo. Paskutinis jį rankose laikė užsienio reikalų ministras Kozyrevas. Baltas kaip popierius ministras dievagojosi, jog rankraštį pakišo po durimis kambario, kur gyveno mašininkė…
Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.
Toliau: kilo baisi panika. Visi akimirksniu įtikėjo, kad dokumentą išvogė KGB. O čia dar paskambino SSRS vidaus reikalų ministras Baranikovas (Jelcino bendražygis) ir pranešė, esą Gorbačiovas žino visus sąmokslininkų kėslus, ir jau iš ryto veda derybas su Bušu ir Europos lyderiais, ragindamas juos nepripažinti naujos Sąjungos. Dabar, pasak autoriaus, panika virto siaubu. Likvidatoriai (reikia manyti – SSRS griovėjai) jau laukė valdingo beldimo į duris, regėdami save sukaustytus ir vežamus tiesiai į „Matroskaja Tišina“ (izoliatorių), kur jau tupi prieš kelis mėnesius žlugusio komunistinio pučo vadeivos.
Išgelbėjo Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Koržakovas (jo palyginimas su Šerloku Holmsu – tikriausiai autoriaus ironija). Akimirksniu surado dingusius popierius. Pasirodė, ministras juos pakišo ne po tomis durimis. Pavojingi rankraščiai, suplėšyti ir iš dalies panaudoti, ramiausiai gulėjo vieno iš prezidento sargybinių tualete: krepšelyje tualetiniam popieriui. „NVS“ gimimas iš tiesų prasidėjo nuo „Š…“ (rusiškai СНГ ir Г – kalambūras, cha-cha-cha). Greitai atspausdinę nelemtą dokumentą, atnešė jį prezidentams. Tie jau visu smarkumu šventė artėjančią imperijos griūtį…
Knyga išėjo 2007 metais, Hinšteinui būnant Rusijos dūmos deputatu (tris kartus buvo išrinktas). Kai kas jį atvirai vadino tamsių užsakymų vykdytoju. 2016 metais jį paskyrė naujai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos direktoriaus Viktoro Zolotovo patarėju ideologiniam ir kitokiam darbui, kuris vienu žodžiu vadinamas propaganda. Direktorius žinomas kaip ištikimas Putino „kūno sargybinis“, Hinšteinas – kaip sakyta; jis visokių medalių, premijų ir Rusijos prezidento garbės raštų gavėjas, kelių Rusijos miestų ir rajonų garbės pilietis.
Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991 metų sausio 13-osios žudynėmis Vilniuje.
Pastangos sumenkinti, paversti Belovežo susitikimą vos karikatūra nesiliovė ir paskesniais metais. Ne po tomis durimis pakištą rankraštį po dvidešimt metų priminė autorius (ar autoriai), kurio, sakykime, traktatą „SSRS sugriovimas. Nusikaltimas neturi senaties“ (Развал СССР: преступление без срока давности) ir dabar galima rasti atrodytų solidžiuose interneto svetainėse (pavyzdžiui, KM.RU, daugiau kaip 1 milijonas lankytojų per dieną). Tiesa, krepšelio tualetiniam popieriui nemini (neva rado valytoja ir istorinį dokumentą tikrąja to žodžio reikšme ištraukė iš šiukšlių kibiro), bet ir nejuokauja: Tokio niekinamo požiūrio ir aplaidumo istorija dar nematė!.. Trijų sąjunginių valstybių lyderiai (kitoje vietoje juos vadina trimis politiniais avantiūristais) nesiteikia net rašto surašyti tinkamai, kai tuo tarpu griūva milžiniška valstybė, sprendžiamas ne tik teritorijų ir tautų likimas, bet ir vyksta globaliniai geopolitiniai pokyčiai.
Maža to! Gruodžio 8-osios rytą, SSRS žūties dieną, jie, greitosiomis nulėmę milžiniškos šalies likimą, vietoj darbo… eina į medžioklę (iškart reikia pasakyti, kad buvo sekmadienis, bet gal turėjo dirbti iki galo, jeigu ėmėsi). Tik po pietų televizijos kamerų akivaizdoje įkaušę valstybių vadovai pasirašė Susitarimą, pakeitusį ne tik jų likimus ir vaidmenis istorijoje, bet ir daugianacionalinės Sąjungos likimą. Kitoje vietoje: vienu plunksnos brūkštelėjimu panaikino šalį su beveik 300 milijonų gyventojų ir nors nevienareikšme, bet neabejotinai didžia istorija ir didžiomis pergalėmis. Galiausiai: Liudijimai apie tai, kas vyko tą dieną ir išvakarėse, sukrečia ir varo siaubą savo kasdieniškumu ir cinizmu. Skyrius, kur visa tai rašoma, pavadintas smagiai: „Баня, водка, Буш и бардак“.
Dar smagiau kertama prieš porą metų išspausdintame proginiame tekste „Didžiosios išdavystės diena“ (День Большого Предательства, segodnia.ru): Iš tikrųjų Belovežo susitarimas yra gryna išdavystė. Išsipildė Napoleono, Vilhelmo, Hitlerio ir kitų smulkesnių Europos telkėjų (евроинтеграторов) svajonės: iširo Sovietų Sąjunga, Rusijos Imperija, Didžioji Rusija.
Jau 1991 metais minėtas „Komersant“ rašė: Gorbačiovas Jelcino išvedimu iš tikrojo kelio apkaltino Genadijų Burbulį ir Sergejų Šachrajų. Po dvidešimt dvejų metų savaitraščio “Аргументы и факты“ paprašytas vyriausiasis laikraščio „Завтра“ redaktorius, rašytojas Alekandras Prochanovas dėsto: Sovietų Sąjungos mirtis turėjo vardą, ir tas vardas – Jelcinas … viskas, ką jis darė, buvo nukreipta į mirtį … Belovežo susitarimas negalėjo būti nepasirašytas. Jeigu jo būtų nepasirašę tuo metu, jis būtų pasirašytas po dienos, po keturių dienų ar vėliau. Jelcinas nešė savyje SSRS mirtį. Jis buvo gamtos išrinktas, kad užmuštų didžiąją raudonąją imperiją.
Solženycino ir Gorbačiovo projektai
JAV gyvenantis rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas parašė traktatą „Kaip mums sutvarkyti Rusiją?“ (Как нам обустроить Россию?). Jį 1990 metų rugsėjį, tą pačią dieną, išspausdino didžiausiu tiražu išeinantis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ ir „Literaturnaja gazeta“ (be klaustuko antraštėje). 1974 metais iš SSRS ištremtas disidentas, buvęs Stalino lagerių kalinys rašė: Komunizmo laikrodis išmušė savo valandas. Bet jo betoninis statinys dar nesugriuvo. Ir kaip mums, užuot išsilaisvinus, nebūti sutraiškytiems jo griuvėsių.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Solženycino traktato pavadinime nelikus klaustuko, tekstas skambėjo įsakmiai. Vietoj SSRS turi būti įkurta slaviškų tautų sąjunga. Kadangi dabar Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją vargina ir žlugdo pakraščiai, reikia tuoj pat ir nedviprasmiškai paskelbti apie dvylikos likusių respublikų neginčijamą teisę atsiskirti nuo SSRS – nusimesti nuo pečių naštą (1990 metų balandžio pradžioje, po to, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, SSRS aukščiausioji taryba priėmė įstatytą dėl sąjunginės respublikos išėjimo iš Sovietų Sąjungos tvarkos). Jeigu kitos respublikos nenorės savo valia palikti SSRS – tada patys nuo jų atsiskirkime. Būtina aiškiai pasakyti, kad trys Baltijos respublikos, trys Kaukazo respublikos, keturios Vidurinės Azijos ir Moldavija, jeigu ją traukia prie Rumunijos, bus atskirtos. Ir jeigu Kazachstano pietuose gyvenantys kazachai panorės atsiskirti – tepadeda jiems Dievas. Kitur gyvenantys tautiečiai turi rengtis grįžimui į naująją slaviškų tautų sąjungą. Rusijai tolydžiai įveikti dabartines savo negandas bus sunkiau negu kadaise buvo atsikratyti totorių jungo.
Solženycino traktatą aptarinėjo visa SSRS, bet labiausiai „Archipelago Gulago“ autoriaus projektu susidomėjo jo peršamos naujos imperijos nariai. Po kelių mėnesių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pirma Rusija, o vėliau ir kitos dvi slaviškos respublikos suvereniomis valstybėmis pasiskelbė 1990-ųjų vasarą) vadovai su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu pasiuntė Gorbačiovui memorandumą su pasiūlymu sukurti suverenių valstybių susivienijimą, prie kurio galėtų prisijungti kitos SSRS respublikos. Bet Gorbačiovas jį kategoriškai atmetė: 1991 metų pradžioje SSRS prezidentas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas buvo tikriausias savo pavaldinių maršalų ir generolų, tankais stojusių už SSRS nedalumą, įkaitas. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos naujieji vadovai ir toliau tarėsi dėl savųjų valstybių sąjungos projekto, kol pavasarį Gorbačiovas, galiausiai išsivadavęs iš vanagų gniaužtų, netikėtai pakvietė juos palaikyti Kremliaus siūlomą Sąjunginę sutartį.
Gorbačiovo sumanymu, SSRS turėjo pakeisti devynių buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sudaryta Suverenių Valstybių Sąjungą, susieta federacijos ryšiais; toji federacija buvo vadinama minkštąja, nes siūlė jos nariams daug didesnį negu anksčiau savarankiškumą. Sutartį rengtasi pasirašyti 1991 m. rugpjūčio 20 d., bet naktį iš 18-osios į 19-ąją SSRS šalininkai įvykdė valstybinį perversmą, kaip netrukus buvo pavadintas per kelias dienas sužlugdytas komunistų pučas.
Pučo dienomis nepriklausomomis valstybėmis pasiskelbė Estija ir Latvija, tuoj po pučo – Ukraina, Moldova, vėliau – Azerbaidžanas, Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija, Armėnija, Turkmėnija; Gruzija tai buvo padariusi 1991 metų pavasarį, Kazachstanas tai padarys gruodžio viduryje. Grąžintas į valdžią Gorbačiovas ir toliau siekė išlaikyti Kremlių pasklidusių planetų traukos centru. Spalio 18 d. SSSR ir aštuonių respublikų prezidentai pasirašė Sutartį dėl ekonominės bendrijos, kurioje sakoma, jog trejiems metams susitaria nepriklausomos valstybės, esantys ir buvę SSRS subjektai. Gorbačiovas kvietė būsimą politinę Sąjungą kurti jau ne federacijos, o konfederacijos pagrindais. Bet vis viena su stipriu centru Maskvoje. Gorbačiovas planavo Sąjunginę sutartį pasirašyti apie gruodžio vidurį.
Rusai skrido ne stumbro medžioti
Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Aleksandras Koržakovas, prisimindamas aną tikrai istorine tapusią kelionę į Belovežo girią, tikino, jog nieko ypatinga neplanuota, baltarusiai tiesiog pakvietė pamedžioti ir šiaip papramogauti. Išeina, kaip daugelis kartoja: medžiojo, gėrė ir pirtyje priėmė istorinį susitarimą.
Prieš penkerius metus buvęs Baltarusijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius žurnalistams irgi tvirtino, jog nė viena pusė iš anksto nesirengė pasirašyti dokumento, kuris gavo Belovežo susitarimo vardą, nė nebuvo tokio projekto. Tiesa, Ukrainos parlamento vadovas Leonidas Kravčukas dar susitikimo Novo Ogariove metu pasiūlė Šuškevičiui pasikviesti į Minską Jelciną ir trise aptarti, ką toliau daryti. Šuškevičiui su ministrų tarybos pirmininku Viačeslavu Kebičiumi galvą labiau skaudėjo dėl to, kaip išgyventi žiemą. Mums reikėjo susitikti su Jelcinu tam, kad palenktume jį dėl dujų ir naftos pardavimo Baltarusijai mažesnėmis kainomis. Žinodami, kad Borisas Nikolajevičius yra aistringas medžiotojas, mes su Kebičiumi nutarėme tuo pasinaudoti ir pakvietėme į Belovežo girią pamedžioti. Jelcinas mielai sutiko.
Rusijos prezidentas su oficialiu vizitu į Minską atskrido gruodžio 7-osios rytą, šeštadienį. Baltarusijos parlamente Jelcinas pasakė, kad sutarčių dėl naftos ir dujų tiekimo pasirašymas – tik pirmas jo vizito etapas ir kad jam rūpi ne tik rusų-baltarusių santykiai: trijų respublikų vadovai apsvarstys keturis ar penkis Sąjunginės sutarties variantus ir šis susitikimas gali tapti istoriniu.
Tiesa, Baltarusijos parlamente Jelcinui ne tik plojo, bet ir švilpė. Jis padovanojo Aukščiausiajai tarybai XVII amžiaus vidurio Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus raštą su pažadu globoti Oršos miestą – kaip dviejų slavų tautų draugystės pavyzdį. Tuo tarpu Minsko demokratams tai pasirodė imperijos gyvybingumo liudijimu, pasigirdo šūksmai „Ганьба!“ (Gėda!). Jelcinas sutriko ir vėliau dėl šio konfūzo kaltino savo aplinką.
Su Jelcinu atskrido antras pagal svarbą žmogus Rusijos vadovybėje – valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, vyriausybės pirmininko pavaduotojas reformoms Jegoras Gaidaras, užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Iliušinas, valstybės teisės politikos patarėjas Sergejus Šachrajus (po kelių dienų taps vyriausybės pirmininko pavaduotoju). Ir Jelcino dovana, ir jo komandos sudėtis rodo rusams rūpėjus ne vien naftą su dujomis.
Sulaukęs Jelcino, Šuškevičius paskambino į Kijevą Kravčukui, ir tas tuojau išskrido į Minską. Oro uoste žurnalistams paaiškino, kad atskrido pasitarti dėl Sąjunginės sutarties. Išgirdęs iš Šuškevičiaus, jog šis kalbėjosi su Jelcinu ir ketinama pasirašyti trijų valstybių pareiškimą dėl politinės ir ekonominės padėties SSRS (Gorbačiovas jos nevaldo, Sąjunginės sutarties pasirašymas atsidūrė aklavietėje), Kravčukas nusivylė: dėl to jam skristi nevertėjo. Gruodžio 1 d. Ukrainoje įvykusiame referendumo 90 procentų jo dalyvių balsavo už nepriklausomybę, ir Kravčukui, prieš tris dienas išrinktam Ukrainos prezidentu, Sąjunginė sutartis buvo jau atriekta riekė. Bet su Jelcinu susitikti jis neatsisakė, tik paklausė, kodėl kažin kur Belovežo girios glūdomoje. Šuškevičius: atsipūsime nuo valstybinių reikalų, nebus įkyrių žurnalistų.
Atvykęs į Viskulius, Baltarusijos vadovybei tekusį Kremliaus valdovų medžioklės draustinį Belovežo girioje, Ukrainos prezidentas su ministrų tarybos pirmininku Vitoldu Fokinu iš tikrųjų patraukė medžioti. Jelcinas su jį lydinčiu Kebičiumi vėlavo, ir išalkę svečiai turėjo jų laukti. Per bendrą trijų delegacijų vakarienę Jelciną su Kravčuku pasodino priešais – tegul aukštieji svečiai pasikeičia nuomonėmis; dviejų broliškų tautų vedliai iki tol pernelyg nesibičiuliavo. Vakarienė ir vyko daugiausia jiems dviem kalbantis, o baltarusiai skubėdavo kelti tostus už tautų draugystę, kai pašnekovai įsikarščiuodavo.
Vakarienėje dalyvavusiam Baltarusijos užsienio reikalų ministrui Piotrui Kravčenkai susidarė įspūdis, kad Jelcinas tą vakarą nuoširdžiai stengėsi išgelbėti žlungančią Sovietų Sąjungą. Jelcinas pasakė turįs Gorbačiovo pavedimą jo, SSRS prezidento, vardu paklausti Ukrainos vadovų, ar Kijevas ketina pasirašyti naują sutartį su joje numatytomis plačiomis respublikų teisėmis. Kita vertus, ir suverenios Rusijos Federacijos atstovams, kaip vėliau sakė Genadijus Burbulis, labai knietėjo išsiaiškinti, ką toliau žada daryti nepriklausomybės euforijoje svaigstančios Ukrainos prezidentu tapęs Leonidas Kravčukas. Tai turėjo atskleisti jo atsakymas Gorbačiovui.
Rusijoje šiais metais išėjo amerikiečių istoriko Sergejaus Plochijaus knyga „Paskutinė imperija. Sovietų Sąjungos griūtis“. Harvardo profesorius pasinaudojo kai kuriais išslaptintais JAV prezidentinės bibliotekos dokumentais iš tų laikų, kai Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Džordžas Bušas, vyresnysis. Knygos pristatyme rašoma, kad autorius parodo istoriją, kaip ji regisi ne tik Vašingtone ir Maskvoje, bet ir Kijeve bei kitose respublikų sostinėse, kur žmonės nesėdėjo rankas sudėję.
Amerikiečių autoriui žinoma tai, kas Rusijos prezidento apsaugos viršininkui ar tiems patiems Baltarusijos vadovams liko paslaptimi. Užsienio reikalų ministras Kozyrevas vizito išvakarėse viename Maskvos viešbučių susitiko su JAV veikiančio nacionalinio demokratijos fondo veikėju Alenu Vainstainu (Allen Weinstein) ir kamantinėjo buvusį Bostono universiteto profesorių, kas yra federacija, asociacija, sandrauga ir panašiai. Tą patį vakarą Burbulis susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Jožefu Antalu, liberaliu ekonomikos ir visuomenės gyvenimo reformatoriumi, ir apmetė dvi SSRS pertvarkymo schemas, vieną – visų buvusių sovietinių respublikų „švelnios“ konfederacijos, kitą – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir galbūt Kazachstano sąjungos.
Rusijos prezidentas: be Ukrainos sąjunga beprasmė
Vakarienės metu Jelcinui pareiškus: jeigu Ukraina pasirašys sutartį, tai ir jis tuoj pat padėsiąs savo parašą, Kravčukas tik šyptelėjo. Jis ėmė pasakoti apie referendumą. Klausytojus, žinojusius tik bendriausius rezultatus, labiausiai nustebino tai, kad už nepriklausomybę pasisakė ir tos Ukrainos sritys, kur gyvena daug rusų. Jelcinas netikėjo: Ką, ir Donbase balsavo už? Kravčukas: Taip, nėra nė vieno regiono, kur būtų mažiau kaip pusė balsų. Padėtis, kaip matote, iš esmės pasikeitė. Reikia ieškoti kito sprendimo.
Jelcinui ir toliau gražbyliaujant apie bendrą istoriją, tautų draugystę ir ekonominius ryšius, Kravčukas kietai laikėsi savo: Ukraina pasirinko savo kelią – nepriklausomybę, Ukrainai jokios sąjungos nereikalingos, ukrainiečiai nekiš galvos iš vieno jungo į kitą. Jelcinas pradeda iš naujo, Kravčukas varo savo: Ukraina nepriklausoma ir Sovietų Sąjungos nėra, neįmanoma jokia integracija, jokia sąjunga, nei atnaujinta, nei su centru ar be centro. Subruzdo su Kravčuku atskridę du Ukrainos parlamento nariai, liaudies sąjūdžio (Народний Рух) atstovai: Mums čia nėra ką daugiau daryti. Grįžtame į Kijevą.
Pasakojama, Kravčukas pagyvėjo Jelcinui pasakius, kad be Ukrainos Rusijai nėra prasmės pasirašinėti. O Jelcinas, girdi, pasikeitė po Kravčuko palyginimo: Na, gerai, jūs nepasirašote .Aš – teisėtai išrinktas prezidentas, ir kai grįšiu į Kijevą – pirmas ten būsiu, aukšti užsienio svečiai pas mane eis. O jūs, kai svečiai atvažiuos į Maskvą, amžinai antruoju būsite, nes jie pirma pas Gorbačiovą eis. Tada esą Jelcinas trinktelėjęs kumščiu per stalą: O ką, laikas baigti su šituo… Su kuo? Vieni prisimena:…su šituo Kupriu (Gorbačiovo pavardę rusų kalboje galima kildinti iš горб – kupra), kiti: … su šituo Dėmėtuoju (dėl dėmių kaktoje). Kai ne per seniausiai ukrainiečių žurnalistas ir leidėjas Dmitrijus Gordonas pokalbyje su Vitoldu Fokinu priminė šį epizodą, devintą dešimtį įpusėjęs pirmasis nepriklausomos Ukrainos ministrų tarybos pirmininkas atsakė šiuolaikiškai: negalįs nei paneigti, nei patvirtinti.
Paties Kravčuko manymu, lūžis derybose įvyko tada, kai Jelcinas, išgirdęs tvirtą ukrainiečių „Ne“, pasakė Rusiją nepasirašysiant sutarties be Ukrainos. Kaip teigia Sergejus Plochijus savo knygoje, būtent tuo metu trijų valstybių vadovai susimąstė, kuo pakeisti Sovietų Sąjungą. O štai minėtojo Baltarusijos užsienio reikalų ministro Kravčenkos akimis, Ukrainos prezidentą palenkė jo ministras pirmininkas Fokinas. Negalėdamas tiesiai priešgyniauti prezidentui, Fokinas pasirinko kitą taktiką. Taikingomis replikomis ir tostais jis priminė Kiplingo romano žodžius apie kraujo ryšį ir vis kartojo, kad mes vienų šaknų ir kad negalima atsiskirti. Kravčukui pradėjus ginčytis, pateikė ir ekonominių argumentų. Galiausiai Ukrainos prezidentas atlyžo: Na, jeigu visi už sutartį… Pasvarstykime, koks turėtų būti tas naujas darinys. Gal tikrai nereikia mums toli išsibėgioti… Visi tvirtina, jog pirmąjį derybų raundą laimėjo Ukrainos prezidentas – nutarta rašyti naują susitarimo projektą, kuriame nebūtų žodžio „sąjunga“, kaip to reikalavo Kravčukas.
Pavaldiniams išėjus, liko tik trys valstybių vadovai su antraisiais asmenimis. Dabar Jelcinas pasakė viską, ką mano apie Gorbačiovą. SSRS prezidento autoritetas žlugęs ir šalies viduje, ir užsienyje. Vakarų lyderiams nemigą varo chaotiškos Sovietų Sąjungos griūties grėsmė, kai branduolinis ginklas gali pakliūti į nežinia kieno rankas. Jelcinas žodžių į vatą nevyniojo: Gorbačiovą reikia pašalinti. Užtenka! Prisiviešpatavo!
Užstalės tai nėkiek nenustebino. 1991 metų vasario pradžioje Jelcinas per televiziją sukritikavo SSRS politiką ir pareikalavo Gorbačiovo atsistatydinimo, perdavus valdžią iš respublikos vadovų sudarytai Federacijos tarybai. Birželio 12 d. Jelciną išrinko Rusijos prezidentu, ir nuo tol Maskvoje buvo du prezidentai. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas ir jo komanda toliau žygiuoti norėjo be Gorbačiovo ir nenorėjo – be Ukrainos.
Prieš 25 metus, 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. SSRS mėginta įvykdyti valstybinį perversmą. Jam žlugus, netrukus subyrėjo ir Sovietų Sąjunga; atsistatydino pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas.
GKČP perversmininkai kalba per Rusijos televiziją. Visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad nepajėgė ateiti į konferenciją).
Pučo kurstytojai buvo Gorbačiovo reformų priešininkai – Valstybės saugumo komiteto (KGB), Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų vadovai, kiti aukšti komunistų partijos veikėjai, įkūrę neteisėtą Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą (GKČP).
2016-ųjų rugpjūčio 19-ąją Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ išspaudino anų ivykių 25-mečiui skirtą straipsnį, kuriame pučą pavadino tragikomedija ir farsu.
Iš tikrųjų juokai buvo menki: SSRS vadovą 73 valandoms atskyrė ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo vadinamojo branduolinio lagaminėlio.
Juodas lagaminėlis įkandin prezidento
1992 metais išėjo didelio susidomėjimo sulaukusi knyga apie žlugusį pučą – „Kremliaus sąmokslas“. Jos autoriai – tuometis Rusijos Federacijos generalinis prokuroras Valentinas Stepankovas ir jo pavaduotojas Jevgenijus Lisovas pateikė GKČP veikėjams iškeltų baudžiamųjų bylų tyrimo išvadas.
Pirmąją pučo dieną SSRS valstybinė televizija ne pagal programą parodė baletą „Gulbių ežeras”.
Knygos autoriai (prokurorams ją rašyti padėjo tais laikais populiaraus žurnalo „Ogoniok“ korespondentas Pavelas Nikitinas) vieną knygos skyrių pavadino „Tiesa apie branduolinę sargybą“. Tiesos prireikė todėl, kad tuo metu sklandė įvairiausi gandai apie tai, kieno rankose pučo dienomis buvo sovietų branduolinis mygtukas. Pasak autorių, tada ar ne daugiausia nerimo pasaulyje kėlė klausimas, kas kontroliuoja SSRS strateginių raketų pajėgas, kai valstybės vadovas yra atskirtas nuo valdžios.
Atrodo, knygos autoriai stengėsi visus nuraminti: ne, SSRS prezidento branduolinis lagaminėlis nebuvo patekęs į piktadarių rankas. Ir jį saugantis karininkas nei dingo, nei susisprogdino kartu su juo, iki galo vykdydamas instrukciją, kaip kai kas lengva ranka rašė.
Taigi – rugpjūčio 4 d. Gorbačiovas iš Maskvos išvyko pailsėti į savo vasaros rezidenciją Kryme, kalvotoje Juodosios jūros pakrantėje, keli kilometrai nuo Foroso gyvenvietės. Po dviejų savaičių atostogų turėjo grįžti į Maskvą, kur rugpjūčio 20 d. ketino pasirašyti su penkių sąjunginių respublikų vadovais sutartį, pagal kurią SSRS taptų konfederacija.
Į Krymą prezidentą, be kitų, atlydėjo devyni SSRS generalinio štabo pareigūnai – trys specialiojo operatyvinio-techninio valdymo ryšio specialistai (du majorai ir vienas kapitonas) ir šeši karininkai (keturi pulkininkai ir du papulkininkiai) iš Generalinio štabo 9-tosios valdybos. Šis Generalinio štabo padalinys buvo atsakingas už tai, kad SSRS prezidentas turėtų galimybę valdyti strategines branduolines pajėgas susidarius ypatingajai padėčiai – priešininkui smogus netikėtą didelio masto branduolinį smūgį.
Minėtieji šeši Generalinio štabo karininkai – tai operatoriai, kurie pamainomis lydėjo Gorbačiovą visur, kur tik jis važiuodavo ar skrisdavo. Visada nešini branduoliniu lagaminėliu.
KGB 9-tosios valdybos saugomoje Foroso rezidencijoje (saugumiečiams tai – objektas „Zaria“) branduolinis lagaminėlis nukeliavo į vadinamąjį svečių namelį, stovintį maždaug 100 metrų atstumu nuo prezidento apartamentų. Ten budėdavo paromis po tris karininkus – du operatoriai ir vienas ryšininkas; atvykdavo iš netoliese, Alupkoje, esančios Gynybos ministerijai priklausančios sanatorijos, kur buvo apsistoję, ir pradėdavo pamainą 9 val. ryto. Pas juos galėdavo užeiti tik tas, kurį jie patys įleisdavo. Be specialiojo ir kitokių, turėjo tiesioginį ryšį su prezidentu. Prezidento branduoliniai adjutantai privalėjo vykdyti tik jo įsakymus.
Gorbačiovas auksiniame narve
Rugpjūčio 18-ąją, pusę penktos vakaro, svečių namelyje išsijungė visoks ryšys, išskyrus radiotelefoną. Juo budėtojai prisiskambino į Kryme esantį Vyriausybinio ryšio punktą, norėjo susisiekti su savo vadovybe Maskvoje, bet jiems atsakė, kad tai neįmanoma: linijoje avarija.
Išsikvėpus perversmui Michailas Gorbačiovas grįžta iš Krymo į Maskvą.
Kaip tik tuo metu į rezidenciją Forose atvyko svarbūs svečiai iš Maskvos – Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Olegas Šeninas (trečias žmogus partijoje), dar vienas sekretorius, SSRS saugumo tarybos pirmininko (Gorbačiovo) pirmasis pavaduotojas Olegas Baklanovas, gynybos ministro pavaduotojas, sausumo kariuomenės vyriausiasis vadas armijos generolas Valentinas Varenikovas (dar ir SSRS didvyris), prezidento aparato vadovas Valerijus Boldinas.
Jų, atrodo, nelaukė, bet būsimuosius pučo veikėjus lydėjo kartu su jais gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui priskirtuoju karinių oro pajėgų lėktuvu atskridęs KGB apsaugos tarnybos valdybos (9-osios) viršininkas generolas Jurijus Plechanovas, todėl vietinė apsauga nepriešgyniaudama įleido atvykėlius į pagrindinį namą.
Rezidencijos apsaugos viršininkas generolas Viačeslavas Generalovas aiškiai palaikė maskviškį viršininką, Plechanovą, ir savo pavaldiniams paaiškino: jeigu Gorbačiovas nepriims atvykusių draugų reikalavimų, tai iš jo bus pareikalauta atsistatydinti.
(Vėliau, tiriant GKČP bylą, Gorbačiovas aiškins nepaklusęs atvykėlių reikalavimui įvesti šalyje nepaprastąją padėtį, o armijos generolas Varenikovas ir jo bendrininkai tvirtins, jog prezidentas tam neprieštaravo, tik norėjo tai padaryti kitų rankomis: Velniai jūsų nematė, darykite, ką norite, bet perduokite mano nuomonę! Išsiskyrė paspaudę vienas kitam dešines. Beje, dar kovo 28 d. Gorbačiovo nurodymu buvo sudaryta viceprezidento Genadijaus Janajevo vadovaujama komisija dėl ypatingosios padėties SSRS įvedimo. Į komisiją įėjo visi būsimojo GKČP nariai, išskyrus du – vėliau pakviestus įtakingus žemės ūkio ir pramonės atstovus.)
Dar iki prasidedant pokalbiui su Gorbačiovu Varenikovas per Generalovą iškvietė branduolinės sargybos vyresnįjį ir paaiškino: ryšys bus atkurtas po paros, Gorbačiovas apie tai žino, tad viskas kaip yra, taip ir turi būti. Vėliau, kai svečiai išvyko, rezidencijos apsaugos viršininkas Generalovas sunerimusiam branduolinės sargybos vyresniajam paaiškino, jog susisiekti su savo viršininku, pulkininku Vladimiru Vasiljevu, jiems nesą reikalo, jie turi likti savo namelyje. KGB sargybiniams buvo įsakyta į Gorbačiovo rezidenciją nei vieno neįleisti, ir nei vieno neišleisti; rezidenciją apsupo kariuomenė.
Apie branduolinį lagaminėlį
Kas yra branduolinis lagaminėlis, kitaip – abonentinis komplektas, portatyvinis terminalas, šis tas paaiškėjo iš buvusio SSRS gynybos ministro Jazovo parodymų GKČP byloje. Vėlesniais metais kai ką atskleidė ir patys kalbamos elektroninės sistemos kūrėjai, bet ir jie patys ne viską žino.
Šis konferencinio ryšio įtaisas (Čeget“) yra strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos „Kazbek“ dalis, jame saugomi branduolinio ginklo paleidimo kodai.
Sovietų Sąjungoje tokie abonentiniai komplektai strateginių branduolinių pajėgų kontrolės ir valdymo sistemos dalimi tapo 1984 metų vasaros pradžioje. Įtaisas buvo pradėtas kurti prieš septynerius metus, kai prireikė daug skubiau perduoti įsakymą dėl atsakomojo branduolinio kirčio (kai amerikiečių branduolinės raketos buvo įkurdintos Vakarų Europoje, jų skridimo iki SSRS trukmė sutrumpėjo nuo 14 iki 5 minučių); taip pat reikėjo užkardyti galimą nesankcionuotą raketos paleidimą.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo B.Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti į pensiją.
Pirmą kartą žmogus su juodu lagaminėliu pasirodė SSKP generalinio sekretoriaus ir tuo pačiu valstybės vadovo Konstantino Černenkos aplinkoje.
Tokius pat abonentinius komplektus SSRS turėjo dar du aukščiausiojo rango kariškiai – gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas (tokia trejybė išliko ir SSRS įpėdinėje Rusijoje).
Per abonentinius komplektus buvo palaikomas ryšys su strateginės paskirties raketų kariuomene (taip daroma ir dabar Rusijoje). SSRS pasieniuose esančios branduolinių atakų perspėjimo stotys turėjo stebėti oro erdvę per Žemės palydovus ir duomenis apie aptiktą SSRS link paleistą raketą perduoti į pagrindinę vadavietę, kur ištisai budėjo ne žemesnio nei generolo laipsnio karininkai.
Gautasis pranešimas turėjo būti tikrinamas kitai kanalais. Budintis generolas, įsitikinęs, jog priešininkas tikrai atakuoja SSRS, turėjo pasiųsti signalą į visus tris abonentinius komplektus.
„Čeget“ pats savaime nėra branduolinis mygtukas, o tik perduoda įsakymą paleisti raketas. Įsakymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jeigu tai atitinkamu kodu nurodo visi trys abonentinių komplektų turėtojai.
Prezidento lėktuvu, bet be prezidento
Knygos „Kremliaus sąmokslas“ autoriai – tuo meto Rusijos Federacijos aukščiausieji prokurorai – pučui žlugus patys vyko suimti GKČP nario gynybos ministro maršalo Jazovo ir jį kvotė. Anot jų, Jazovas tik rugpjūčio 19-osios rytą susigriebė, jog Gorbačiovo branduolinis lagaminėlis tebėra Kryme, prezidento rezidencijoje. Buvo praėję 15 valandų nuo to momento, kai branduolinė sargyba buvo atskirta nuo Gorbačiovo, ir kelios valandos nuo radijo pranešimo apie tai, jog visa valdžia SSRS pereinanti viceprezidentui Janajevui su GKČP.
8 val. 30 min. Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas generolas Genadijus Denisovas iškvietė 9-tosios valdybos viršininką Viktorą Boldyrevą ir įsakė evakuoti į Maskvą prezidento abonentinį komplektą bei jį aptarnaujančių karininkų grupę. Generolas Boldyrevas (beje, vienas pirmųjų branduolinio lagaminėlio nešikų) atsakė negalįs susisiekti su savo pavaldiniais. Tada Denisovas paskambino vienam iš KGB pirmininko pavaduotojų ir baigęs pokalbį padiktavo Boldyrevui telefono numerį.
Tą rytą branduolinės sargybos viršininkas pulkininkas Vladimiras Vasiljevas su nauja pamaina į prezidento rezidenciją atvažiavo anksčiau, apie 8 val., mat vakare jis turėjo lydėti Gorbačiovą į Maskvą ir norėjo pasirengti numatytam skrydžiui. Tačiau į rezidenciją atvykusių karininkų neįleido: vartus saugojusių pasieniečių viršininkas, pulkininkas, pareiškė, jog jų leidimas negalioja.
Kai atvykusieji paklausė, kas atsitiko, pulkininkas atsakė: „Reikia klausyti radiją“. Išgirdęs, kad jie Alupkoje gyveną be radijo ir televizoriaus, pulkininkas atnešė iš sargybos namelio tranzistorinį radijo imtuvą. Tada pulkininkas Vasiljevas su pavaldiniais ir išgirdo: Gorbačiovui pašlijusi sveikata ir jis negalįs vykdyti prezidento pareigų.
O kaip planuotas skrydis į Maskvą, juk jo niekas neatšaukė? Branduoliniams adjutantams apie valandą teko laukti rezidencijos apsaugos viršininko Generalovo atsakymo: įsakyta nieko neįleisti, jie turį grįžti atgal, kur apsistoję.
Pulkininkas Vasiljevas grįžo į sanatoriją ir ten, praėjus kiek laiko, šeimininkė pakvietė jį prie vienintelio telefono. Dabar pulkininkui buvo liepta važiuoti į Jaltą ir paskambinti į Maskvą Boldyrevui. Pulkininkas taip ir padarė. Boldyrevas perdavė jam Denisovo įsakymą: surinkti visus karininkus Jaltoje ir būti pasirengusiems važiuoti į Belbeko oro uostą, kur jų lauks lėktuvas. Apie 13 val. prezidento rezidencijoje įkalintai branduolinei sargybaiGeneralovas liepė parengti aparatūrą kelionei (dar prireiks) ir laukti, kol atvažiuos viršininkas jų paimti.
19 val. 38 min. pulkininko Vasiljevo vadovaujama karininkų grupė išskrido į Maskvą prezidento lėktuvu ir išsivežė valstybės vadovo abonentinį komplektą. Vnukovo-2 oro uoste prezidento branduoliniai adjutantai atidavė juos pasitikusiems Generalinio štabo karininkams ginklus ir aparatūrą; po to juos išvežiojo po namus, išskyrus Vasiljevą, kuris kaip vadovas turėjo atsiskaityti vyresnybei.
Gorbačiovas atgauna ryšį su išoriniu pasauliu rugpjūčio 21-sios pavakarę. Jis tuoj pat paskambina į Maskvą ir praneša, kad visiškai kontroliuoja padėtį. Atšaukia visus GKČP įsakus, pašalina GKČP narius iš valstybinių postų ir paskiria į juos pavaduotojus. Skambina Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kitiems sąjunginių respublikų vadovams, JAV ir Prancūzijos prezidentams.
Taigi Gorbačiovas visiškai kontroliuoja padėtį. Betgi visą tą laiką ir toliau neturi šalimais branduolinio lagaminėlio. Į sostinę išskrenda tik vidurnakčiu, skrenda Rusijos Federacijos vyriausybei priklausančiu lėktuvu. Šiuo lėktuvu, be Rusijos viceprezidento Aleksandro Ruckojaus ir ministro pirmininko Ivano Silajevo, skrenda ir ginkluotų milicijos karininkų saugomas jau buvęs KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Tai Ruckojus pasiūlė jį paimti kartu – kad kariškiai, ginklų nesudėję GČKP šalininkai, nenumuštų lėktuvo…
Branduolinio smūgio parengtis
Vėliau Gorbačiovas, gal nė neįtardamas, jog netrukus teks atsistatydinti, prancūzų žurnalistams tvirtino: Tik aš vienas galiu pradėti branduolinį karą.
Jekaterinburgo mieste veikiančiame Rusijos prezidento Boriso Jelcino centre demonstruojamas branduolinis lagaminėlis, kurį B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse perdavė savo įpėdiniui – Vladimirui Putinui.
Atrodo, pasak knygos „Kremliaus sąmokslas“ autorių, ir Gorbačiovas, ir pasaulio bendruomenė buvo įtikėję, kad be prezidento piršto branduolinis vėzdas nepakils ir kad strateginių branduolinių pajėgų valdymo sistemos lemiamoji grandis yra prezidento abonentinis komplektas, sumanytas taip, kad netgi jam papuolus į piktadarių rankas nepavyktų juo pasinaudoti, o jam atsijungus – visa sistema būtų paralyžiuota.
Pats Gorbačiovas GKČP bylą tyrusiems prokurorams taip ir aiškino: Kai buvo atjungti visi ryšiai ir neliko kontakto su Generaliniu štabu, branduolinį lagaminėlį aptarnaujantys karininkai, matyt, veikė pagal savo instrukcijas ir sunaikino šifro kodus, o po to neveikiančią aparatūrą išgabeno į Maskvą. Matyt…
„Kremliaus sąmoksle“ teigiama: tai, kad SSRS prezidentas, Ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, taip paprastai buvo nušalintas nuo strateginio ginklo kontrolės, įtikinamai liudija, jog iš tikrųjų jis niekada nevaldė branduolinio mygtuko. Viskas buvo SSRS kariuomenės ir KGB vadovybės rankose.
Netrukus po pučo žlugimo italų laikraštis „Corriere della Sera“ išspausdino pokalbį su buvusiu Generalinio štabo viršininku generolu Michailu Moisejevu (Gorbačiovo paskirtas, suspėjo vieną dieną pabūti SSRS gynybos ministru) apie tas 73 valandas, lemtingas SSRS ir gal visam pasauliui: Tuo metu vienintelis žmogus, kuris kontroliavo strategines branduolines pajėgas, buvau aš. Prezidentas buvo išjungtas, Jazovas (tuometinis gynybos ministras) – irgi. Galiu jums pasakyti, kad aš rūpinausi saugumu ir padariau tai tinkami. Nieko negrėsė pasauliui. Ir paaiškino, kaip buvo daroma: Kada nutrūko ryšys su Gorbačiovo rezidencija Kryme, mes atjungėme visas ryšio priemones ir paslėpėme branduolinį portfelį saugioje vietoje. Kalbu apie paleidimo kodus – jie buvo atšaukti. Niekas negalėjo jais pasinaudoti.
Praėjus dešimt metų po pučo žlugimo Jazovas žurnalistams papasakojo: įvesti kariuomenę į Maskvą įsakė jis asmeniškai, įsakymas buvo žodinis; rugpjūčio 21-osios ankstyvą rytą jis ir atšaukė kariuomenę (po to pasitraukė iš GKČP ir tuo pasmerkė perversmą žlugti). Buvęs gynybos ministras atsakė ir į klausimą, kodėl nedalyvavęs liūdnai pagarsėjusioje GKČP veikėjų spaudos konferencijoje 1991 m. rugpjūčio 19-ąją: Aš buvau vienintelis, kuris tuo metu turėjau teisę panaudoti branduolinį ginklą. Prie manęs nuolat turėjo būti branduolinis lagaminėlis. Aš negalėjau su šiuo lagaminėliu išeiti iš Generalinio štabo.
GKČP bylą tyrę Rusijos prokurorai apklausė ir Jurijų Masliukovą – daug metų jis vadovavo SSRS ministrų taryboje Valstybinei karo pramonės komisijai, buvo Gynybos tarybos narys. Į klausimą, ar galimas atsakomasis branduolinis smūgis, jeigu prezidentas neturi galimybės prieiti prie sistemos „Kazbek“, jis atsakė: Komandinės kovinės sistemos aparatūra leidžia smogti atsakomąjį branduolinį smūgį pagal procedūrą, kurią nustato SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas. Kitaip sakant, tuo atveju, jeigu nesulaukiama prezidento ar gynybos ministro signalo arba nėra ryšio, vis viena esama techninės galimybės smogti atsakomąjį smūgį.
Visi apie branduolinį lagaminėlį kalbą kaip apie įtaisą, įsijungiantį iškilus priešininko branduolinės atakos grėsmei. Ir visi tyli, kaip ateina įsakymas pirmiems smogti branduolinį smūgį.
Praėjo dvidešimt metų. Sankt Peterburgo povandeninio laivyno jūreivių klubo pirmininkas Igoris Kurdinas žurnalistams papasakojo, kad pučo metu Šiaurės laivyno strateginėse pajėgose buvo paskelbta padidinta kovinė parengtis ir kariškiai buvo pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Pats jis tuo metu tarnavo povandeniniame laive, kuriame buvo 16 balistinių raketų. Bazėje nebuvo nei televizijos, nei radijo, karininkai nežinojo, kas dedasi šalyje, bet vadai gaudavo įsakymus, ir branduolinės raketos buvo parengtos paleidimui – bet kurią akimirką.
Tai dabar mums žinoma, – kalbėjo laivyno veteranas, – kad pučo veikėjai atėmė iš Gorbačiovo branduolinį lagaminėlį ir iki šiol neaišku, kas jį turėjo tomis dienomis. Sako, Janajevas. Jeigu jis drebančiomis rankomis būtų paspaudęs mygtuką, tai būtų prasidėjęs Trečiasis pasaulinis karas.
Vladimiras Putinas apgavo šalį sakydamas, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
1989 metų kovo 12 dieną per masinio protesto akciją Leningrade prie Kazanės soboro buvo skandalingai sulaikytas Demokratų sąjungos lyderis Valerijus Terechovas. Sulaikymo operacijos, kurioje tiesiogiai dalyvavo V. Putinas, fotografija per keletą dienų apskriejo visą pasaulį, suaudrindama ne tik Rusijos tinklaraštininkų sferą, bet net pasaulio žiniasklaidą.
V.Putinas apgavo šalį, kad neva tai nedalyvavo masiniuose areštuose pertvarkos metu. Kaip apgaudinėjo ir anksčiau.
Didžiausia pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino klaida buvo padaryta tuomet, kai premjeru jis pasirinko Vladimirą Putiną. 1999-ųjų metų rugpjūtį V.Putinas tapo 6-uoju premjeru, kurį B.Jelcinas paskyrė šioms pareigoms. V.Putinas buvo šeštasis B.Jelcino skirtas ministras pirmininkas.
Ir tai buvo Rusijai lemtingas žingsnis. Beje, visi manė, jog V.Putinas valdžioje ilgai neišsilaikys. Tikėtasi, jog V.Putinas – laikinas atstovas Rusijos valdžios kabinetuose.
Bet premjeru tapęs V.Putinas valdžios neprarado. Jis sugebėjo ne tik išsilaikyti, bet ir sustiprėti.
„Sovietų Sąjunga nėra tokia stipri, kokia – didelė, o Lietuva nėra tokia silpna, kokia – maža“. Tai žodžiai, kuriais Vytautas Landsbergis atsakė, berods, spaudos konferencijoje SSRS sostinėje Maskvoje Kovo 11 išvakarėse į vieno žurnalisto klausimą, ar Lietuva supranta, su kokia galybe turi reikalą.
Sovietų Sąjungai sugriuvus, po gana trumpo šiltų Rusijos ir Lietuvos politinių santykių laikotarpio, maždaug iki tol, kol Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas sumažėjusios imperijos išsaugojimui palaimino civilių gyventojų Čečėnijoje žudynes ir nušlavė nuo žemės paviršiaus Grozną (ką ten Gernikė), Kremliuje ar šalia jo ne vieną kartą girdėjome revanšistinius apgailestavimus dėl SSRS žlugimo. Iki šiol matome veiksmus, siekiant priversti Baltijos valstybes žaisti pagal Maskvos nustatytas taisykles: nuolat vyksta informacinis, energetinis ir kitoks (per visokius embargo) puolimas.
Formaliai Lietuva savo Nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d., tačiau čia tebešeimininkavo okupacinė kariuomenė, pasaulio valstybės mūsų Nepriklausomybę pradėjo pripažinti tik po 1991 m. Sausio įvykių. Rusija Lietuvos Nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d., tačiau jos kariuomenė iškart nebuvo išvesta.
Tik prieš dvidešimt metų, 1993 m. rugsėjo 31 d., kai mūsų diplomatų ir trims Baltijos valstybėms palankaus Rusijos prezidento Boriso Jelcino dėka buvo išvesta okupacinė kariuomenė, Lietuva tapo formaliai suverenia, nepriklausoma valstybe.
Tačiau ar realiai tapo ir ar gali tapti nepriklausoma šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva, dera pasvarstyti.
Milijardierių Borisą Berezovskį, buvusį Rusijos politiką, tapusį Vladimiro Putino priešininku, negyvą jo namuose Berkšyre (Didžioji Britanija) kovo 23-ąją dieną rado jo darbuotojas. Netikėta rusų magnato mirtis sukėlė daugybę spėliojimų. Policija pranešė, kad atlikus skrodimą paaiškėjo, jog B.Berezovskio mirtis "susijusi su pasikorimu".
Toks pranešimas kol kas neišaiškino tikrųjų rusų milijardieriaus mirties priežasčių. Pranešime nėra žodžių "savižudybė" ar "uždusinimas". Apie "nužudymą", beje, irgi nekalbama. Skelbiama, kad skrodimas jokių smurtinės kovos pėdsakų neaptiko.
