Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Maskva, spalio 7 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, per prezidento Vladimiro Putino gimtadienį, rusai mini prieš 15 metų įvykdytą žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą. Laikraštis, kuriame ji dirbo, perspėjo, kad praėjo laikas, kai buvo galima įvardyti žmogžudystės užsakovą.
A. Politkovskaja, arši V. Putino ir žiaurių Kremliaus karų Čečėnijoje kritikė, buvo nušauta 2006 metų spalio 7 dieną savo gyvenamojo namo Maskvoje laiptinėje. Jai buvo 48 metai.
Žinia apie nužudytą žymią tiriamosios žurnalistikos atstovę, kuri dirbo didžiausiame Rusijos nepriklausomame laikraštyje „Novaja Gazeta“ ir bendradarbiavo su Vakarų leidiniais, įskaitant „The Guardian“, nuvilnijo per visą pasaulį.
„Praėjus penkiolikai metų po mūsų žurnalistės nužudymo, suėjo nusikaltimo senaties terminas. Pagal įstatymą jį pratęsti gali tik teismas, – metinių išvakarėse rašė „Novaja Gazeta“. – Kitu atveju kaltininkai liks nenubausti“.
2014 metais teismas už A. Politkovskajos nužudymą nuteisė kalėti iki gyvos galvos du vyrus, o dar trims su tuo susijusiems asmenims skyrė ilgas laisvės atėmimo bausmes.
Čečėnas Lom-Ali Gaitukajevas, pripažintas kaltu dėl nužudymo organizavimo, mirė 2017 metais įkalinimo įstaigoje, kur atliko bausmę iki gyvos galvos.
Tačiau net ir po 15 metų tyrėjai vis dar neatskleidė, kas užsakė šią žmogžudystę, o „Novaja Gazeta“ teigia, kad valdžios institucijos nėra suinteresuotos tęsti tyrimą dėl politinių priežasčių.
2018 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas pasmerkė Rusiją už tai, kad ši nesiėmė tinkamų priemonių surasti A. Politkovskajos nužudymo užsakovus.
Teisėjai padarė išvadą, kad Rusijos tyrėjai turėjo ištirti galimybes, jog nusikaltimą užsakė „Rusijos saugumo tarnybos FSB arba Čečėnijos Respublikos administracijos agentai“.
A. Politkovskajos darbo vieta „Novaja Gazeta“ redakcijoje buvo išsaugota jos atminimui pagerbti.
A. Politkovskaja už savo reportažus ir knygas pelnė daugybę apdovanojimų, taip pat ir jos vardu pavadinti keli apdovanojimai.
Ar yra kokia nors loginė seka V.Putino veiksmuose? Vis dėlto reikia pažymėti, kad tokia seka neabejotinai yra, tačiau ji mums nieko gero nežada, o kaip tik verčia sunerimti dar labiau nei tuo atveju, kai manytume, jog V.Putinas pavojingai improvizuoja, yra nenuspėjamas.
Ar ne per stipriai čia pasakiau, – klausiu pats savęs. Žinia, logika logikai nelygu. Apskritai pačios logikos atsiradimo išeities tašku yra tautologinis teiginys, kad būtis ir mintis yra tas pat (šiandien tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida), o empiriniai stebėjimai nesunkiai leistų įsitikinti, kad ne vienu atveju psichinis ligonis, pamynęs sveiko proto principus, savo veiksmų loginiu nuoseklumu toli pranoksta psichinės negalios dar neištiktą žmogų.
V.Putino veiksmų logika, vaizdžiai tariant, yra greitųjų kreditų maniako loginis nuoseklumas, kai senos skolos yra dengiamos naujomis paskolomis, drauge spartėjant skolinimosi intensyvumui ir geometrine progresija augant apimtims.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Jums leidus priminsiu, kad iš pradžių buvo „pergalingas“ Čečėnijos karas, užauginęs tironui sparnus, po to dar labiau provokuojantis Gruzijos apiplėšimas, sekantis žingsnis – Krymo užgrobimas, broliškos ukrainiečių tautos klastingas ir ciniškas užpuolimas, žudymai iš pasalų, karinė ekspedicija Sirijoje. Ar užstojusi šiandien trumpa pauzė leidžia nusiraminti?
Jeigu V.Putinas išdrįstų peržengti NATO ribas, nėra jokių abejonių, kad, vedama imperinės logikos, dabartinės Rusijos karinė mašina visų pirma būtų nukreipta prieš Baltijos šalis. Kaip atrodo, nežiūrint pasisotinusio grobuonio demonstruojamos momentinės pozos, V.Putinas vis dėlto nesiruošia trauktis iš pasirinkto kelio, kaip vienpusiškai užprogramuota ar pati save užprogramavusi mašina negali sustoti, net ir labai pakitus pradinėms aplinkybėms.
Kaip matome kiekvieną dieną, siekiant išsaugoti tą patį rusų liaudies pseudo-kovinės dvasios tonusą, statymai auga, didėja apkvaitimui palaikyti būtinoji kvaišalų dozė. Kita vertus, nelabai guodžia žinojimas, kad visos skolinimosi piramidės, bandžiusios pralenkti laiką, vis tik anksčiau ar vėliau neišvengiamai griūna, visi dalyvavę nešvankiame žaidime bankrutuoja, o įsisukęs į apsvaigimo spiralę ir prikrėtęs daug eibių narkomanas pagreitintu tempu pats save nubaudžia.
Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.
Labai bijau, kad ambicingasis ir logiškasis Putinas nėra linkęs palikti nė vieno savo bankroto ir gėdos liudininko, neatmesdamas iš principo galimybės pabandyti visus nusitemti į branduolinę žiemą kaip į savotiškai logišką pasirinkto kelio užsklandą. Tačiau taip piktai pranašaudamas nenoriu pasėti panikos, užkelti nervingumo kartelę, o tik atkreipiu dėmesį, kad tuo atveju, kai viskas yra pastatoma ant vienos kortos, reikia, nori to ar nenori, iš paskutiniųjų pasistengti tą kortą numušti visais įmanomais ir neįmanomais, taigi logiškais ir nelogiškais būdais.
Kita vertus, nesu įsitikinęs, kad būtų galima apžaisti V. Putiną remiantis būtent lošėjo logikos principais (regis, to nenori kol kas pripažinti nei Prancūzijos prezidentas, nei Vokietijos kanclerė), pergudrauti jį greičiau būtų galima iš principo atsisakius pačios gudravimo taktikos, kaip, tarkime, neseniai padarė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos be jokio persitempimo, aiškiai it ryto metą pabandęs daiktus įvardyti tikraisiais jų vardais.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
Be visa ko kito, kiekvienas iš mūsų gali pabandyti įsibrauti į V.Putino mintis, bandant įsivaizduoti tai, kokia pagunda slypi galimybėje vardan loginės elegancijos paaukoti visą pasaulį. Tačiau pasaulis todėl ir yra gražus, kad netelpa į jokią loginę schemą, didžiąja dalimi yra tai, kas atlieka nuo visų maniako ar loginės mašinos sukonstruotų loginės sekos pavyzdžių, yra toks iracionalus likutis, kurio galutiniam loginiam paaiškinimui yra reikalinga nelogiško Dievo hipotezė.
Dar vienas dėsningumas ar dėsnio pavidalo tendencija krinta į akis. Na, iš tiesų Rusijos kančių istorijoje žiauriausi valdytojai paprastai būdavo ne rusų kilmės asmenys, kai savo ruožtu rusas patekęs į sostą, o raudonosios imperijos gyvavimo metu – į generalinio sekretoriaus postą, paprastai didesniu ar mažesniu laipsniu siekdavo visuomenės būsenos liberalizavimo, bent iš dalies pagarbesnio santykio su žmogumi, atšilimo kaip žiauraus prievartos speigo sumažinimo. V.Putinas berods yra pirmasis rusas soste, kuris pasuko didesnio visuomenės varžtų priveržimo keliu, kaip ir tie žiaurieji pradininkai ne rusai Rusijos valdžioje visuomenę laikę visų pirma eksperimentavimo poligonu, o rusų tautą už bandomąjį triušį.
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusų literatūros personažo pagrindu atsiradęs bendrinės reikšmės žodis oblomovščina paprastai aiškinamas kaip neigiamos reikšmės terminas, neva pažymintis specifinį rusišką tingumą, neryžtingumą, apsileidimą, dar ir apatiją. Tačiau kartais atrodo, kad oblomovščina kaip ruso specifinio santykio su pasauliu ir atvirumo būčiai išgyvenimas nėra jau toks smerktinas dalykas arba net yra savotiškas gėris, jeigu palyginsime su žinomo kolorito komisarų netramdomu entuziazmu ir garsiųjų budelių pedantiškumu. Kaip atrodo, apskritai putinizmas yra savotiška pedantizmo paūmėjimo atmaina netipiškoje aplinkoje.
O kas gali būti dar baisiau nei vokiškas pedantizmas, su maniakišku užmoju perkeltas į rusišką terpę, nei kraštutinės logizacijos stichijos nuosėdos tirono kelyje (putinizmas)?
Vokietijos policija penktadienį sulaikė rusą, įtariamą nužudžius vyrą Berlyno Moabito rajone, teismas leido jį suimti. Tai šeštadienį tviteryje pranešė Vokietijos sostinės prokuratūra.
Nužudytasis – 40 metų amžiaus Sakartvelo pilietis. „Buvo rastas nužudymo įrankis ir dviratis, kuriuo mėgino pasprukti įtariamasis, 49 metų Rusijos pilietis“, – informavo prokuratūros atstovai.
Pasak nevyriausybinės organizacijos EMC, žudiko auka tapo Zelimchanas Changošvilis. Nusikaltėlis šovė į jį, kai vyras ėjo į pamaldas mečetėje.
Pasak kai kurių šaltinių, Z. Changošvilis buvo lauko vadas per Čečėnijos karą. EMC duomenimis, 2015 metais į jo gyvybę buvo pasikėsinta Tbilisyje.
Nežinomi asmenys aštuonis kartus šovė į jį, kai jis važiavo automobiliu. Po to Z. Changošvilis su šeima paliko Sakartvelą.
Dvi didžiosios šventės – Vasario 16-ji ir Kovo 11-oji – jau už mūsų pečių.
Bet visus metus dar švęsime Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, nors penkiasdešimt jos metų ir prašapo, palikę gilius randus ir žaizdas mūsų kūnuose ir sielose.
Tos žaizdos gyvos ir šiandien, – tai trumpam užsitraukia, tai vėl atgyja. Visokiais pavidalais.
O laikas bėga pašėlusiai greitai. Tokiu pat pašėlusiu greičiu randasi ir naujos pasaulinės technologijos, bei greitai ir nenuspėjamai vykstanti pasaulio sandaros kaita. Kaip miražas, – tai priartėjantis, tai vėl nutolstantis -, prieš akis.
Ir nuolatinis spėjimas: kas toliau?
Iki 2014 – ųjų sąlyginai gyvenome ramiai. Daug kas šaipėsi, ir ne tik mūsų kaimyniniuose rytuose, bet ir pas mus, Lietuvoje, kam perkame tuos kelis tankus, su kuo ruošiamės kariauti. Net tokie žmonės, kaip režisierius Rimas Tuminas, iš Maskvos varpinės panašiai kalbėjo… Gan skeptiškai į mus žvelgė ir snūduriavusios, užliūliuotos senosios Vakarų Europos politinis elitas: ko ta Lietuva gyvena seniai išnykusių baubų fobijomis?
Gal tik vienintelis politikas Vytautas Landsbergis bandė įspėti: meška snūduriuoja, bet ji anksčiau ar vėliau nubus.
Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos 2014-aisiais, invazijos į Rytų Ukrainą daug kam atsivėrė akys. Per daugelį Rusijos propagandinių kanalų jau ketverius metus atvirai kalama mintis, jog ukrainiečių siekis susigrąžinti Krymą yra tiesiog tušti pamišėlių kliedesiai. To niekada nebus, net jeigu Vakarai ir toliau įvedinės naujas sankcijas Rusijai. Rusai neleis antrąsyk parklupdomi ant kelių (suprask, esą devyniasdešimtaisiais klastingieji Vakarai juos buvo parklupdę…).
Ir tai ne pabaiga: reikia susigrąžinti visas sovietinės imperijos ribas. Nors tokias mintis skleidžia lyg ir tik patys radikaliausi Rusijos politikai bei kitokie marginalai, imperatyvą tam tokiam mąstymui davė pats caras Putinas, andai viešai prisipažindamas, jog didžiausia katastrofa jam pačiam 20-ajame amžiuje buvo sovietų sąjungos subyrėjimas.
Džinas iš butelio paleistas.
„ … Žmogus nori tiesiog gyventi – be didžios idėjos. Rusų gyvenime niekada nieko panašaus nebūta, nieko panašaus nerastume ir rusų literatūroje. Mes iš esmės – karo žmonės. Arba kariavom, arba ruošėmės kariauti. Niekada negyvenome kitaip. Iš čia mūsų karinė psichologija. Net ir taikos sąlygomis viskas kariškai: trata būgnas, plaikstosi vėliava… širdis netelpa krūtinėj… Žmogus nesuvokė, kad yra vergas, jis net mylėjo savo vergiją…“
Taip tvirtina Nobelio literatūros premijos laureatė rašytoja Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.
Ir ji visiškai teisi.
Rusija negali nekariauti. Jai reikia atkuri savo didybę, savo civilizaciją, parodyti savo išskirtinumą (koks jis, žinome, kokia tai išskirtinė civilizacija, neaišku).
Reikia rasti priešų, kurie tai didybei atkurti nuolat trukdo.
Ji jau trečius metus kariauja Sirijoje, demonstruodama savo raumenis. Atrodo, ilgam įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje.
Savo metiniame pranešime Putinas su piktdžiuga kalbėjo apie naujus Rusijos superginklus, prieš kuriuos bejėgiai bus NATO priešraketiniai skydai. Iš jų liks tik kiauras rėtis…
Kas tai, jeigu ne akivaizdus grąsinimas visam pasauliui?
Net ir prieš pat prezidento rinkimus nepasibodėjo pademonstruoti savo galios ir nesiskaitymo su pasaulyje įsitvirtinusiomis normomis – Didžiojoje Britanijoje buvo ciniškai „Novičioku“ nunuodytas buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Šekite, mes galime bet ką ir bet kur daryti, ir dar šaipytis!
Jeigu iki vakar dienos, kai, niekam pasaulyje neabejojant, ketvirtajai šešerių metų kadencijai vėl buvo išrinktas Putinas, dar ruseno nedidelė viltis, jog prie balsadėžių ateis negausi dalis rusų (Kremlius to labiausiai ir bijojo) ir taip bus galima suabejoti naujojo senojo prezidento legitimumu, net ir opozicijai raginant boikotuoti rinkimus, – atsitiko visiškai priešingai.
Atėjo rekordinė dalis rusų, ir balsavo už Putiną.
Nes tai daugumai nesvetimas kraujo skonis. Jie jį atsimena nuo Čečėnijos karo laikų, Gruzijos užpuolimo…
Dabar galima tik spėlioti, kaip gyvensime nuo Putino ligi Putino, alsuojančio visam civilizuotam pasauliui į pakaušį, likusius šešerius metus, tačiau aišku viena: Rusijos ambicijos yra nepažabojamos, ir todėl viskam turime būti pasirengę.
Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.
Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.
„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.
Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.
Draugai ir priešai
Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.
Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.
Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.
Tikrovė ir jos scenarijus
Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.
Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.
Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.
Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.
Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.
Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.
Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.
Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.
Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.
Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.
Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.
Kiek iškovota, kiek dovanota?
Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.
Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.
Pagarba 100-ečio senjorams
Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.
Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.
Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas
Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.
Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.
Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.
Geriau – blogiau
Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.
Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.
Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ nėra visiškai pagrįstas, teigia politologas Vadimas Volovojus. Pasak jo, į Lietuvos pasienyje vykstančius manevrus būtina reaguoti, tačiau tai reikėtų daryti atsakingai, nekurstant nerimo visuomenėje.
„Lietuvos viešojoje erdvėje lazda su įtampos kėlimu buvo šiek tiek perlenkta. Be abejo, kiekviena valstybė turi kreipti dėmesį į karines pratybas, kurios vyksta šalia jos teritorijos, bet pas mus ta įtampa ir gal net dalies visuomenės gąsdinimas buvo per didelis. Jautėsi ir galbūt tam tikras politinis interesas. Reikėtų tokius įvykius vertinti santūriau“, – naujienų agentūrai ELTA penktadienį sakė V. Volovojus, Rusijai ir Baltarusijai šiomis dienomis vykdant didelio masto karinius mokymus.
Pasak politologo, vertinant galimas grėsmes būtina nepamiršti, kad šiuo metu esama ir „papildomo NATO faktoriaus“, kuris sustiprina Lietuvos ir regiono saugumą. V. Volovojus vis dėlto pažymi, kad priartėjus pratybų datai mūsų šalies politikų retorika sušvelnėjo.
„Galiausiai Prezidentė prabilo, kad esame pasiruošę, ir ne tik ji, bet ir kiti už saugumą atsakingi pareigūnai sumažino retorikos aštrumo lygį. Galima netgi pasidžiaugti, kad arčiau reikalo viešasis diskursas sušvelnėjo. Ir pareigūnai, ir politikai pradėjo šnekėti, kad ne taip viskas ir baisu“, – analizavo tarptautinių santykių ekspertas.
Paklaustas, kokie yra Rusijos tikslai rengiant pratybas „Zapad“, V. Volovojus teigė įžvelgiąs du Maskvos išsikeltus uždavinius. Pirmasis susijęs su faktu, kad praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Rusijos armija buvo iš esmės sugriauta.
„Jai labai sunkiai sekėsi kariauti tiek pirmą, tiek antrą Čečėnijos karus. Reikia suvokti, kad šiuo metu Rusijos kariuomenė vis dar yra atkūrimo fazės. Todėl tai, kad vykdomos tam tikros pratybos, kartu ir su Baltarusija, – tai yra normalu. Kiekviena didžioji valstybė nori stiprinti savo karinį potencialą“, – aiškino politologas.
Vis dėlto pratybos „Zapad“ turi ir galios demonstravimo tikslą: Rusija norinti parodyti NATO, kokius pajėgumus ji turi savo vakariniame flange ir kam ji yra pasiruošusi. Tarptautinių santykių ekspertas nesiėmė vertinti, kokie gali būti tikrieji dislokuotų Rusijos karių skaičiai.
„Nesinori spekuliuoti skaičiais, tuo turi užsiimti žvalgybos struktūros. Galima daryti prielaidą, kad Rusija gali gudrauti, ir skaičius bus didesnis, bet tai nekeičia esmės: nereikėtų pervertinti pratybų reikšmės ir apie tai panašiu tonu ne kartą pasisakė ir Lietuvos vidaus reikalų, krašto apsaugos ministrai, ir galiausiai Prezidentė“, – teigė politologas.
Tiesa, atmesti galimų Rusijos provokacinių veiksmų bei siekio „zonduoti“ NATO gynybos sistemas nevertėtų, ir tam Lietuvos tarnybos esą turėtų pasiruošti. Savo ruožtu, orientuotis vien į konvencinius karo veiksmus negalima.
„Šiuolaikinio hibridinio karo kontekstas yra tas, kad vien kariniai veiksmai nevyksta, todėl teoriškai galime tikėtis, kad tokius didelius įvykius, kaip pratybos, gali lydėti tam tikras informacinis ir netgi kibernetinis fonas, bet analizuojant Rusijos diskursą, matyti, kad ji bandė nuraminti Vakarų pusę, kad čia nieko ypatingo nevyksta“, – teigė V. Volovojus pridūręs, jog kol kas nėra viešai regimų požymių, kad Rusijos pratybas galėtų lydėti kibernetinės ar informacinės atakos.
Į klausimą, ar Lietuvos visuomenė pakankamai pasiruošusi ypatingoms situacijoms, tarptautinių santykių ekspertas teigė, kad iš esmės gyventojai tinkamai informuoti.
„Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau parengė specialią medžiagą visuomenei, kaip reikia elgtis, neduok Dieve, jeigu įvyks karas. Bet galbūt šią informaciją reiktų paskleisti plačiau, nes jeigu paskleidžiama tik KAM tinklapyje ir apie tai epizodiškai pranešama žiniasklaidoje, šiek tiek nepakanka“, – teigė V. Volovojus.
Rugsėjo 14 d. prasidėjusios pratybos „Zapad“ tęsis iki rugsėjo 20 d. Jos vyksta Baltarusijoje, Vakarų Rusijoje, Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. NATO atidžiai stebi šiuos mokymus, kuriuose, Maskvos teigimu, dalyvauja 12,7 tūkst. karių. Tačiau pats aljansas mano, kad manevruose gali dalyvauti apie 100 tūkst. kareivių.
Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.
Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis.
Didžiosios paslaptys
Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.
Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.
Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.
Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.
Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.
Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?
Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?
Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?
Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“
Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.
Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.
Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?
Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.
Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.
VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.
Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.
Slaptai.lt į lietuvių kalbą išvertė internetiniame portale ru.krymr.com paskelbtą Olego Panfilovo publikaciją „Apie putinišką sovietišką Rusiją: „Labiausiai skaitanti nacija“ pasirodo esanti didžiausia melagė“. Įdomi, aktuali, aštri. Verta dėmesio..
Beje, mūsų skaitytojams Olego Panfilovo pavardė žinoma. Su Olegu Panfilovu susipažinome 2011-aisiais Vilniuje, tarptautinėje ESBO konferencijoje, kurioje gvildentos žurnalistų saugumo problemos. Rašytojas, mokslininkas, analitikas Olegas Panfilovas anuomet mielai sutiko atsakyti į keletą portalo Slaptai.lt klausimų. Tie, kurie neskaitė mūsų interviu su Olegu Panfilovu “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”, jį pridedame. Dar 2011-ųjų vasarą skelbtą publikaciją rasite po šiuo Olego Panfilovo straipsniu.
Š.m. liepos 30 d. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba (UNSGT) pranešė, kad nuo Antiteroristinės operacijos (ATO) pradžios (maždaug nuo balandžio vidurio žuvo 363 Ukrainos kariai, 1434 buvo sužeisti.
Tai šiurpūs skaičiai. Ukrainos žiniasklaidoje pasirodo nemažai pasvarstymų, kad jei ne išdavystės, karinės vadovybės neprofesionalumas, šie skaičiai galėtų būti žymiai mažesni.
Bet ar tokie tie ukrainiečių nuostoliai šiurpūs, jei juos palyginti su nuostoliais panašiuose karuose.
Redakcijai Slaptai.lt į rankas pateko 7-asis šių metų „Soversenno sekretno“ numeris. Atsitiktinai pateko.
Savaitraštį padovanojo traukiniu važiavęs plepus rusakalbis bendrakeleivis. Įteikdamas primygtinai ragino „atidžiai viską perskaityti“. Suprask, mes, lietuviai, esame amerikietiškai propagandai neatspari tauta, nė neįsivaizduojame, kas dedasi Ukrainoje…
Rusiškas melas ir dezinformacija
„Dovanos“ neišmečiau į šiukšlių kibirą. Smalsumo vedinas perskaičiau. Atvirai kalbant, net nežinau, kaip apibūdinti savąjį įspūdį. Žodis „nustebęs“ būtų per daug korektiškas. Nejaugi galima taip begėdiškai meluoti?
Rusija, kaip praneša Austrijos leidinys Der Standard, pirmą kartą pripažino Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT) savo kaltę dėl žmogaus teisių pažeidimo per Čečėnijos konfliktą. Straipsnyje nurodoma, jog kalbama apie tai, kaip 2000 metų vasarį Rusijos kariuomenės artilerija netikėtai apšaudė Aslanbek-Šeripovo kaimą Šatojaus rajone Čečėnijoje.
Tada žuvo 30 žmonių ir 25 buvo sužeisti. Pareiškėjai iš Čečėnijos respublikos apkaltino RF valdžią pažeidus savo nužudytų giminaičių teises ir valdžios nesugebėjimu deramai ištirti.
„Tada Rusijos kariuomenės vadai užtikrino, kad artilerija nešaudys, kol kaime nebus ginkluotų kovotojų, – rašo leidinys. – Todėl žmonės, įtikinėję, kad jų kaime nebuvo kovotojų, buvo netikėtai užklupti artilerijos šūvių 2000-ųjų metų vasario 17 dieną“.
Š.m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos prokuroras M. Dūda po beveik penkias valandas trukusios kalbos su įvairiais Kremliaus propagandistų pasažais apie tarptautinį terorizmą Kaukaze ir Rusijoje, baisų Islamo vahhabizmo šakos vaidmenį, šakos, kuri, beje, Lietuvoje ir niekur pasaulyje, kiek žinau, išskyrus Rusiją, nėra uždrausta (Meką ir Mediną, švenčiausias viso pasaulio musulmonams vietas Saudi kontroliuoja vahhabistai), apie realią E. Kusaitės grėsmę taikiems okupantų kariams jų strategiškai lietuviškoje karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje jai susisprogdinant, bet tai nepadarius dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių, pasiūlė ir subendrino siūlomas bausmes.
Lietuvoje gausu įvairiausių renginių renginukų renginėlių. Tik spėk visur nueiti. Bet jeigu visur dalyvausi, nieko kito nenuveiksi.
Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, jog atėjo metas pradėt kritiškiau žvelgti į tuos, kurie kviečia. Pirmiausiai privalu išsiaiškinti, kodėl kviečia.
Juk kai kurie susitikimai, diskusijos, seminarai – beprasmiškas laiko gaišinimas. Juose – nieko naujo, originalaus, įsimintino. Geriausiu atveju kartojamos seniai įvardintos, visiems žinomos tiesos. Bet štai išeičių niekas nesiūlo.
Birželio 18-ąją JAV Bostono mieste mirė žymi Rusijos disidentė, žmogaus teisių gynėja, publicistė, 1989 metais mirusio Nobelio taikos premijos laureato, disidento Aleksandro Sacharovo našlė Jelena Boner.
Ji kartu su A.Sacharovu buvo tapusi paskutinio sovietmečio periodo disidentinio judėjimo simboliais. Birželio 22 dieną J.Boner kūnas buvo sudegintas, o urna su pelenais atvežta į Maskvą ir palaidota Vostrakovo kapinėse prie A.Sacharovo.
Jelena Boner gimė 1923 metų vasario 15 dieną pietinėje Turkmėnijos dalyje esančiame Merų mieste. Jos tėvas – armėnas Levonas Kočarianas, mama – žydų kilmės Rufa Boner. Kai Jelenai buvo trejetas metukų, jos tėvas mirė, o kiek vėliau, 1929 metais, mama susituokė su Gevorku Alichanianu, aukšto rango kompartijos pareigūnu, SSKP Maskvos komiteto darbuotoju.
Prieš dvidešimt metų, 1990-ųjų rudenį, Sovietų Sąjunga jau braškėjo per visas siūles, o 1991 metų rudenį – galutinai suiro. Tada susikūrė dvylika buvusių sovietinių respublikų jungianti Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS). Į šį bloką neįėjo tik Baltijos kraštai – Lietuva, Latvija ir Estija. NVS blokas per du dešimtmečius smarkiai kito, o pastaruoju metu virto formaliu ir neįtakingu bloku. Posovietinėje erdvėje didelę įtaką išlaiko Rusija. Todėl nenuostabu, kad Lietuva yra smarkiai įtakojama Rusijos ekonominių bei politinių struktūrų. „Gazpromo“ ir „Lukoilo“ korporacijų įtaka Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį didėja, o šių korporacijų dukterinės įmonės finansuoja kai kuriuos įtakingus Lietuvos politikus ir pareigūnus. Rusijos agentų tinklai ypač įsigalėję Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje.
