Česlovas Milošas

Aktualijos

Pasvarstymai apie Laisvės premijos skyrimą A. Michnikui

Vilniuje 1907–1944 m. gyveno, subrendo ir kūrė Juozapas Mackevičius (1902–1985), žymus rašytojas, nominuotas 1975 m. Nobelio premijai, gilus analitikas ir nuosekliausias rašytojas – antikomunistas, vienintelis Lietuvos lenkas, 1939 m. spalio mėn. atvirai pasveikinęs į Vilnių įžengusią Lietuvos Respublikos kariuomenę. Pagrindinis jo kūrybos leitmotyvas buvo mintis, kad tiktai tiesa yra įdomi. Šia taisykle vadovavosi visą savo gyvenimą be išimties.

Nors daugiausia rašė lenkiškai, pagal kilmę, meilę šaliai ir jos kraštovaizdžiui, prisirišimą prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bei tradicijų ir pagal savo veikalų turinį buvo lietuvis, lenkakalbis Lietuvos rašytojas. Artimai susigiminiavęs su Stasio Lozoraičio šeima iki gyvenimo pabaigos išlaikė aktyvius kontaktus.

Continue reading „Gulago kaliniai ir žmogus iš kitos barikados pusės” →

Aktualijos

II skyrius. Trapūs, bet realūs siluetai

§ 1.  Žaibolaidinė mintis arba Anatolijaus Burbulio atvejis

[…] Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nunykus LDK turėtai aureolei, eiliniam rytų Lietuvos bajorui pasirinkimo mąstant apie valstybingumą nebeliko. Istorija taip patvarkė, kad nebuvo už ko laikytis, kam atstovauti. Kunigaikščiai, su visa savo didybe, seniai „ilsėjosi“ Dausose. Senoji Lietuva liko tik romantikų ir užkietėjusių konservatorių (pavojingesnių naujajai carinės Rusijos valdžiai) vizijose… O priėmus stačiatikybę ir gavus naują vardą, griežčiau negu „lotynų“ (katalikų) bažnyčioje, buvo reikalaujama užmiršti ir savo turėtą valstybę, ir savo tėvų bei protėvių kultūrą. Juolab, jeigu asmuo buvo dar ir atsikėlėlis į rusiškąsias žemes, jis privalėjo įsiteikti imperijai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (3)” →

Petras Dirgėla

"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).

Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.

"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.

Continue reading „Tranų pasaulyje: KATEDROS atšventinimas” →

liub
Aktualijos

Kodėl daugelis įvykių, ne tik istorinių, bet ir dabarties, Lietuvoje mistifikuojami arba aptraukiami rūku, arba dar blogiau – pateikiami kaip absoliutus melas?

Į tokį klausimą atsakyti gana sudėtinga…

Didelė dauguma visuomenės narių, patekusių į valdžios institucijas, bet kokiomis priemonėmis siekia patogios, niekuo neįpareigojančios ramybės, saldaus gėrėjimosi savimi ir savo buvimu valdžioje bei noru ją išlaikyti bet kokia kaina. Sovietinė sąmonė ir suvokimas, giliai įsišakniję valdžios viršūnėse, išliko, nes įvyko tik paviršinis persidažymas, panašus į tokį, kuris statyboje vadinamas „kosmetiniu remontu“.

Continue reading „Lietuvos įvaizdžio mistifikavimo ištakos” →

turcinavicius_vladas
Gordijo mazgas

Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai.

Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą. Bevažiuojant pajutom įspūdžių, lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.

Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.

Continue reading „Tapatybės darkymas” →

zuokas[1]
Aktualijos

Vilniaus meras Artūras Zuokas negali atsidžiaugti plačiai nuskambėjusia socialine provokacija su šarvuočiu, traiškančiu ne vietoje pastatytą automobilį. Regis, tanką meras vairuoja ir spręsdamas sostinės mokyklų problemas.

Lietuviškai mokyklai patalpų nėra

Spalio 2-ąją Vilniaus savivaldybės taryba svarstė, kaip pertvarkyti  Antakalnio, Joachimo Lelevelio vidurines  bei Antano Vivulskio pagrindinę mokyklas. Šis svarstymas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, tarybos narių ginčų ir piketo prie savivaldybės.

Continue reading „Vilniaus mero tankas varo ir per mersedesą, ir per mokyklas” →

ozolas_777
Aktualijos

2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.

Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?

Continue reading „Tai – šmeižtas” →

Saulius-Stoma
Politinės intrigos

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma. 

Continue reading „Tėvynės ieškojimas Vilnijoje” →