Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Kai tik­tai Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI pa­skel­bė, kad at­si­sta­ty­di­na, tuo­jau pat mū­sų ži­niask­lai­da pra­dė­jo gan­dų, spė­lio­nių, ver­ti­ni­mų bei są­moks­lo te­ori­jų pla­ti­ni­mą. Pa­mi­nė­ti­na, kad ta in­for­ma­ci­ja buvo pla­ti­na­ma su pik­tdžiu­giš­ka po­teks­te, ne­va, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je gi­liau­sia kri­zė, su­kel­ta tų ap­lin­ky­bių, kad šian­dien ji ne­be­su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie mo­der­naus pa­sau­lio, gi­lė­ja tarp pa­sau­lio ir Baž­ny­čios at­si­ra­du­si pra­ra­ja.

Jei ją kas nors ir ma­to, tai čia Baž­ny­čia nie­kuo dė­ta, nes tą pra­ra­ją ka­sa pats mo­der­nu­sis pa­sau­lis, nu­si­gręž­da­mas nuo jos. Baž­ny­čia nė­ra lyg ko­kia se­na­ma­diš­ka da­ma, ne­be­spė­jan­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su šian­die­ni­ne ma­da. Ne Baž­ny­čia tu­ri tai­ky­tis prie pa­sau­lio, bet pa­sau­lis, jo žmo­nės tu­ri pai­sy­ti Kris­taus pa­skelb­to moks­lo, nes aiš­kiai yra pa­sa­ky­ta: „Dan­gus ir že­mė pra­eis, o ma­no žo­džiai ne­pra­eis“ (Lk 21, 33).

Continue reading „Per anksti, šėtonėli, džiūgaujate”

« 1 2 »

Apie septyniasdešimt kartų girdėjau priesaikos žodžius Seimo Konstitucijos salėje. Stovėdamas. Buvo daug stovinčių žmonių tribūnose. Parteryje mačiau išrinktųjų, ypatingųjų, laimingųjų galvas. Jie irgi stovėjo. Visus stovėti pakvietė Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet nepaprašė nevaikščioti, nesikalbėti, todėl ir išrinktieji, ir žiūrovai vaikščiojo, kalbėjosi tarpusavy. Žiūrovų vis mažėjo, mažėjo.

Pirmą kartą buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai reikėjo taip ilgai stovėti. Net buvęs krepšininkas, o dabar išrinktasis Sergejus Jovaiša sakė, kad lengviau sužaisti tris kėlinius… Net bažnyčioje tiek ilgai nereikia stovėti: Dievą garbindamas gali ir atsiklaupti, atsisėsti. Seime negalima. Galima išeiti, vėl ateiti. Žiūrovai išėjo ir jau negrįžo. Tribūnose nemačiau ambasadorių, garbingų svečių, Nepriklausomybės akto signatarų (vieną kitą). Gal dėl to, kad jie įvertino savo fizines jėgas?

Continue reading „Bijokite Dievo!”

kiausiniai_nedazyti

Atvelykio sekmadienis, kasmet primenantis JĖZAUS pasirodymą mokiniams kambaryje Jeruzalėje ir apaštalo Tomo praregėjimą, kad galėtų skelbti įspūdingą bei nenuginčijamą PRISIKĖLIMO TRIUMFĄ.

Tai – tarsi galutinis ŠV. VELYKŲ TIESOS “UŽANTSPAUDAVIMAS”.

Tai – tarsi AUKŠČIAUSIOS PRABOS tikėjimo išraiškos formulė, “surišanti”, gerąja prasme, daugybę krikščionybės vertybių…

Continue reading „Apie Atvelykį ir kiaušinius”

bubnys_vytautas

Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo   amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt šiandien skelbia rašyto Vytauto Bubnio atsakymus.

Continue reading „Kapitalistinė sistema nedavė to, ko tikėtasi, į ką buvo eita”

rubavicius

Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo   amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsiminė rašytojo, publicisto, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus atsakymai.

Continue reading „“Jau seniai žinoma, ką reikia daryti, kad pasaulyje gyventi būtų geriau””

zolub

Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų, save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir vertų televizijos „Klausimėlio“ laidos.

Besiklausant daugelio aukštus postus valstybėje užimančiųjų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visi jie šias sąvokas supranta, tačiau tuo pat metu yra įsitikinę, kad politika yra vien jų nuosavybė, kad tik jie gali vykdyti valstybės politiką.

Kadangi taip nėra ir negali būti, siūlyčiau kai kurių žodžių lauknešėlį su trumpais komentarais, kuris gal bus naudingas politikams save laikančiais profesionaliais ir tiems piliečiams, kurie mano, kad jie tėra politikos sraigteliai ar žaisliukai politikų rankose.

Continue reading „Kai profesorių “nusveria” du beraščiai”

algimantas-zolubas-1

Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis “ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo; tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama. Anuomet Lietuvoje vagystėmis bei sukčiavimais garsėjusius asmenis, kaip Lapėnas, Rickus ar Balsys suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų. Vagystės bei plėšikavimai Lietuvą užplūdo su frontu iš rytų. Nors raudonarmiečiams oficialiai buvo draudžiama plėšikauti, tačiau atsineštas iš “plačiosios tėvynės“ įprotis pasireikšdavo bitynų išplėšimu, gyvulių nugvelbimu ar be šeimininkų aptiktuose namuos vertingesnių daiktų pasisavinimu.

Continue reading „Vagystės formulė”