
Maskva, birželio 22 d. (dpa-ELTA). Maskvos teismas ketvirtadienį atmetė „The Wall Street Journal“ žurnalisto Evano Gershkovichiaus, suimto apkaltinus šnipinėjimu, prašymą paleisti jį iš kardomojo kalinimo.

Valstybės saugumo departamentas atkreipia dėmesį, kad, padidėjus įtampai dėl Rusijos karo Ukrainoje, išaugo rizikos ir keliaujantiems į Rusiją ir Baltarusiją. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos imasi aktyvesnių veiksmų bandydamos verbuoti į Rusiją ir Baltarusiją atvykstančius Lietuvos piliečius.
Efektyvios Lietuvos žvalgybos institucijų taikomos kontržvalgybinės priemonės apsunkino priešiškų valstybių žvalgybų galimybes vykdyti veiklą Lietuvoje, todėl priešiškų valstybių tarnybos paskutiniais metais aktyviai veikia iš savo teritorijos – kontaktus su Lietuvos piliečiais užmezga ir bando verbuoti tuo metu, kai jie lankosi Rusijoje arba Baltarusijoje.
Rusijos teritorijoje operacijas prieš Lietuvos piliečius vykdo visos trys Rusijos žvalgybos tarnybos: Užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji valdyba (GRU). Svarbiausia Rusijos sąjungininkė, vykdanti žvalgybą prieš Lietuvą, yra Baltarusija. Šių valstybių tarnybos aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje ir teikia pagalbą.
Tarp pagrindinių verbavimo taikinių yra asmenys, kurie turi galimybę nuolat lankytis Rusijoje ar Baltarusijoje. Atrenkant potencialų taikinį, yra įvertinamos ne tik asmens galimybės rinkti ir teikti informaciją, tačiau ir jo motyvacija bendradarbiauti, arba, tarnybų manymu, asmens pažeidžiamumas. Prioritetas teikiamas tiems asmenims, kurie dėl galimų sąsajų su Rusija ar Baltarusija ir ideologinių motyvų galėtų būti palankūs šių valstybių režimams.
Pažymėtina, kad priešiškų valstybių žvalgybos domisi ne vien tik prieiga prie įslaptintos informacijos turinčiais ar aukštas pareigas užimančiais asmenimis. Pastebima tendencija, kad Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja visus, kuriuos gali užverbuoti, ir tik vėliau sprendžia, kokiais tikslais galėtų panaudoti agentus, pavyzdžiui, vizualinei informacijai rinkti, propagandai platinti, ryšininko užduotims vykdyti, paramai kitose operacijose.
Siekdamos užmegzti kontaktą su asmeniu, tarnybos gali imtis įvairių agresyvių priemonių: sumodeliuoti incidentą su teisėsaugos, migracijos ar kitomis institucijomis, konfliktus su nusikaltėliais, dėl biurokratinių priežasčių grasinti apriboti galimybes atvykti į Rusiją ar Baltarusiją.
Valstybės saugumo departamentas ragina į Rusiją ir Baltarusiją keliaujantiems Lietuvos piliečiams būti budriems ir atsakingiems.
Gyventojai, kurie turi informacijos apie priešiškus veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir bandymus kenkti jos interesams, raginami susisiekti su Valstybės saugumo departamentu (pranesk@vsd.lt arba 8 700 70 007).
Informacijos šaltinis – VSD.lt
2022.04.30; 06:00
Rusijos ir Baltarusijos valdantieji režimai didina spaudimą nesisteminės opozicijos organizacijoms, kurios dėl didelio valdžios ir teisėsaugos spaudimo bei persekiojimo veiklą perkelia į užsienio valstybes. Šios valstybės pritraukia Rusijos ir Baltarusijos teisėsaugos institucijų, propagandą skleidžiančių žurnalistų ir žvalgybos tarnybų dėmesį.
Rusijos žvalgybos tarnybos, ypač Rusijos FSB, aktyviai veikia prieš opozicijos organizacijas ir aktyvistus tiek Rusijos teritorijoje, tiek užsienyje. Pagrindinis Rusijos žvalgybos tarnybų padalinys, dirbantis prieš Rusijos opozicijos aktyvistus, yra FSB Konstitucinės santvarkos ir kovos su terorizmu tarnybos Konstitucinės santvarkos apsaugos valdyba. Ji atsakinga už politinių, visuomeninių, religinių, ekstremistinių organizacijų ir procesų Rusijoje priežiūrą ir kontrolę. Šios FSB valdybos pareigūnai vykdo opozicijos aktyvistų sekimą, klausosi telefoninių pokalbių, siekia infiltruotis į jų artimą aplinką, organizuoja provokacijas ir netgi pasikėsinimus į gyvybę. 2020 m. šios valdybos pareigūnai organizavo bandymą nužudyti Rusijos opozicijos lyderį A. Navalną.
Lietuva yra viena iš pagrindinių Rusijos opozicijos aktyvistų emigracijos krypčių. Lietuvoje gyvena keli šimtai prieglobstį gavusių Rusijos piliečių, taip pat asmenų, kurie nesikreipia dėl specialaus statuso, tačiau užsiima politine ar žurnalistine veikla. Lietuvoje nuolat lankosi Rusijos valdžiai oponuojančių politinių, visuomeninių ir žiniasklaidos organizacijų atstovai iš Rusijos ar ES valstybių, vyksta Rusijos opozicionierių renginiai. Rusijos žvalgybos tarnybas domina informacija apie Lietuvoje gyvenančius Rusijos opozicionierius ir jų organizacijas, veiklos kryptis ir planuojamus veiksmus, naujus projektus. Rusijos žvalgybos tarnybos gali siekti infiltruoti agentus į Lietuvoje veikiančias Rusijos opozicines organizacijas, į Lietuvą deleguoti žvalgybos darbuotojus su netradicine priedanga, kibernetinėmis priemonėmis skverbtis į opozicijos aktyvistų ir organizacijų IT sistemas. Tikėtina, kad, augant politinėms represijoms Rusijoje ir didėjant politinių emigrantų iš Rusijos skaičiui, didės ir Rusijos žvalgybos tarnybų dėmesys Lietuvoje esantiems opozicijos aktyvistams.
Nuo politinės krizės Baltarusijoje pradžios, kai Lietuva tapo vienu iš Baltarusijos politinės opozicijos veiklos centrų, auga Baltarusijos žvalgybos tarnybų aktyvumas Lietuvoje. Baltarusijos žvalgybos tarnybos dalyvauja suvaldant politinę krizę, identifikuoja politinę opoziciją ir ją remiančius asmenis, siekia juos įbauginti, o surinktą žvalgybos informaciją naudoja jų, kaimyninių valstybių ir jų žvalgybos tarnybų diskreditavimo ir propagandos kampanijose. Baltarusijos žvalgybos tarnybos neapsiriboja tik žvalgybos informacijos rinkimu ir vis agresyviau veikia prieš Baltarusijos režimo oponentus Baltarusijoje ir užsienyje. Labai tikėtina, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos suplanavo ir įvykdė „Ryanair“ lėktuvo, skridusio iš Atėnų į Vilnių, nukreipimą į Minsko oro uostą, kad sulaikytų Lietuvoje gyvenusį Romaną Protasevičių.
Baltarusijos valstybės saugumo komitetas (KGB) baltarusių diasporai ir Baltarusijos politinei opozicijai Baltarusijoje ir užsienyje diskredituoti išnaudoja Lietuvos piliečius, skleidžiančius Baltarusijos režimui palankų naratyvą. KGB stebi Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos opozicijos aktyvistus, renka apie juos informaciją, fiksuoja jų veiklą ir ieško svertų daryti jiems poveikį. Prieš opoziciją veikia ne tik KGB, bet ir Baltarusijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžios tarnybos (pavyzdžiui, GUBOPIK – Vyriausioji kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdyba), ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU). Be to, Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos prieš politinę opoziciją, bendradarbiauja su Rusijos žvalgybos tarnybomis.
Labai tikėtina, kad artimoje perspektyvoje Baltarusijos žvalgybos tarnybų žvalgybos ir ardomoji veikla prieš Baltarusijos politinę opoziciją ir diasporą intensyvės, o užsienio valstybės, iš kurių aktyviausiai veikia opozicija, išliks propagandos, diskreditavimo ir dezinformacijos kampanijų taikiniais.
A. NAVALNUI LANKANTIS LIETUVOJE JĮ SEKĖ IŠ RUSIJOS ATVYKĘ ASMENYS
Rusijos valdžios institucijos ir žvalgybos tarnybos A. Navalną ir jo organizaciją vertina kaip pavojingiausią opozicinę jėgą, kuri gali stipriai paveikti Rusijos politinius procesus. Dėl to A. Navalnas dar iki pasikėsinimo į jo gyvybę buvo persekiojamas ne tik Rusijoje, bet ir užsienio valstybėse.
2019 m. balandį ir spalį, A. Navalnui lankantis Lietuvoje, tuo pačiu metu ir tam pačiam laikotarpiui paskui jį iš Rusijos atvyko keturių Rusijos piliečių grupė, kurios užduotys Lietuvoje buvo stebėti A. Navalną ir jo aplinką.
Tuo pačiu metu kaip A. Navalnas jie lankėsi ir kitose ES valstybėse. Šie Rusijos piliečiai oficialiai deklaravo, kad yra pensininkai ir į Europos Sąjungą atvyko kaip turistai. Visi asmenys buvo susiję su Rusijos Riazanės mieste veikiančia privačių detektyvų agentūra „Tenj“ (rus. Тень) ir praeityje turėjo darbo Rusijos teisėsaugos bei karinėse institucijose patirties.
Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos sumažinti rizikas nesėkmės atveju, užsienio operacijose dažnai naudoja įvairius tarpininkus ir netiesiogiai su žvalgybomis susijusius asmenis, įmones ar organizacijas.
Pastaraisiais metais Vakarų žvalgybos atskleidė ne vieną Rusijos tarnybų specialiąją operaciją, kai buvo pasikėsinta į Rusijos režimui oponuojančius ar dėl kitų priežasčių neįtikusius asmenis Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Bulgarijoje ir kitose Vakarų valstybėse.
Rusijos žvalgybos planuojamos ir įvykdytos operacijos rodo, kad Rusijos politinė vadovybė ir žvalgybos tarnybos su šių operacijų įgyvendinimu ir galimu atsaku susijusias rizikas vertina kaip priimtinas.
Informacijos šaltinis – VSD.lt
Portretinėse nuotraukose: A. Navalną Lietuvoje sekę Rusijos piliečiai: Aleksandras Borzunovas (g. 1976), Viačeslavas Romašinas (g. 1973), Andrejus Malikovas (g. 1977), Aleksandras Zarubinas (g. 1982)
2022.03.09; 19:40
Kovo 3 dieną britų leidinys „The Times“ pranešė, kad į Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio gyvybę buvo kėsintasi net tris sykius. Nužudyti V.Zelenskį pavesta dviems viena nuo kitos nepriklausomoms grupės – R.Kadyrovo smogikams ir kariams iš „Wagner“ struktūrų.
Manoma, kad Ukrainos žvalgybos sėkmei apsaugant šalies preziedentą įtakos turėjo ir nutekėjusi informacija iš Rusijos slaptųjų tarnybų (omenyje turima ir FSB), nes tarp Rusijos žvalgybų karininkų esama tokių, kurie nepritaria Kremliaus karinei operacijai prieš Ukrainą.
Beje, R.Kadyrovo elitinių žudikų grupė jau sunaikinta. Likviduoti ir smogikai iš „Wagner“ struktūrų (jie Ukrainoje tykojo apie šešias savaites, laukdami progos nušauti V.Zelenskį). Jie irgi likviduoti.
Ukrainos SBU mano, kad Kijeve šiuo metu dar slapstosi apie 400 rusų smogikų, kuriams duotas įsakymas nužudyti V.Zelenskį.
Informacijos šaltinis – „The Times”, gordonua.com ir slaptai.lt
2022.03.04; 12:05
Nebesuprantu šiandieninio Pasaulio. Galite mane pravardžiuoti kaip tik norite, tačiau nebijau prisipažinti – nebesuvokiu, kur galėčiau rasti bent vieną padorią valstybę?
Praėjusiuose komentaruose daug dėmesio skyriau Amerikai. Šiame komentare žvilgtelėsiu į Didžiąją Britaniją. Gal ji – sąžininga ir principinga?
ELTA praneša štai ką: Jungtinė Karalystė ir kitos Didžiojo septyneto (G7) šalys įspėjo Maskvą apie „sunkias pasekmes“, jei ši įsiverš į Ukrainą. Iš tų įspėjimų kaip iš ožio – pieno. Bet tegul. Geriau tiek, negu visai nieko. Juolab kad JK premjeras Borisas Džonsonas (Johnsonas) energingai teigė ieškosiąs „diplomatinių ir ekonominių“ pasipriešinimo Rusijos „agresijai“ priemonių. Ar jų ras – nežinia, greičiau neras. Bet tegul ieško. Juk reikia imituoti, jog dirbi. Reikia apsimesti, jog ieškoma išeičių. O JK gynybos sekretorius Benas Wallace’as leidiniui „Spectator“ net priminė, kad „ji (Ukraina) nėra NATO narė, tad mažai tikėtina, kad kas nors į Ukrainą nusiųs karių“.
„Neturėtume meluoti žmonėms, kad imsimės tokių veiksmų. Ukrainiečiai tai žino“, – kalbėjo britų gynybos sekretorius.
Taip, meluoti – negražu. Bet juk Londonas gudrauja. Tiksliau tariant – meluoja. Ukraina nėra NATO narė. Tačiau oficialusis Londonas yra įsipareigojęs saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Jeigu Ukrainą užpuolė – ginkite ją visomis priemonėmis, taip pat ir jėga. Kodėl neprisimenate 1994-ųjų metų gruodžio 5-osios dienos, kai buvo pasirašytas garsusis Budapešto memorandumas? Kas jame brūkštelėta, pone gynybos sekretoriau? Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos lyderiai saugos Ukrainos teritorinį vientisumą, jei Kijevas atsisakys branduolinės ginkluotės. Tą dokumentą nuo britų, beje, pasirašė premjeras Džonas Meidžoras (John Major), nuo JAV – prezidentas Bilas Klintonas (Clinton). Tad kodėl nesaugojate Ukrainos?
Man regis, Londonas ne tik išdavė Ukrainą, bet gėdingai slepia savo išdavystę. Jei Didžioji Britanija būtų padori valstybė, britų kariai drauge su amerikiečiais būtų permesti į Ukrainą dar tą pačią dieną, kai „žalieji žmogeliukai“ veržėsi į Krymą. Ar ne taip, pone gynybos sekretoriau? O gal Londonas viešai prisipažino atšaukiantis 1994-ųjų įsipareigojimus? Tuomet grąžinkite Ukrainai iš jos išviliotus branduolinius ginklus ir dar išmokėkite milijardines baudas su milžiniškais procentais už sulaužytus įsipareigojimus. Juk taip nutinka padorių kompanjonų draugijose, kai vienas iš sandorio atstovų sulaužo duotą žodį?
Neseniai BNS paskelbė Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnį „Kalbėtis su Rusija reikia, tačiau būtina turėti aiškų tikslą“. Ką šiose pastabose akcentavo britų politikos apžvalgininkas? Tekstas svarbus, nes svarstoma, kaip reaguoti į Kremliaus ultimatumus, jog NATO privalantis ne tik atsisakyti plėtros į Rytus, bet ir, vaizdžiai tariant, susitraukti iš savo gretų išmetant Baltijos šalis ir Lenkiją. Britas E. Lukasas retoriškai klausia, kodėl Sovietų Sąjungą garbinantis V. Putinas laužo Helsinkyje 1975-aisiais metais tos pačios SSRS pasirašytus susitarumus, bylojančius, jog sienos tarp valstybių gali būti keičiamos tik taikiu būdu, sutarus abiem pusėm. Gyvybiškai svarbus brito argumentas. Tačiau kodėl britų apžvalgininkas nė žodeliu neprisimena dar vieno svarbaus argumento – 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumo? Gėda prisipažinti, jog Londonas labai panašus į Kremlių: tiek vieni, tiek kiti nesilaiko savo įsipareigojimų. Tik vienas piktas, agresyvus, kandžiojasi, kitas – kaimynų šiandien neterorizuoja…
O dabar noriu pacituoti štai tokius žodžius: “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”.
Taip šių eilučių autoriui 2003-aisiais atsakė Londone prieglobstį gavęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka.
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla susidomėjau tuomet, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske 1999-ųjų rugsėjo mėnesį susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu, kad V. Putinas formaliai galėtų pradėti naują karinę kampaniją prieš čečėnus. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį. A. Litvinenka tvirtino, jog, iškilus bėdai, Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva nepadės. Tiksliau tariant, padės tik kalbomis, tik žodžiais.
A. Litvinenka atkreipė dėmesį dar į tokį argumentą: “Reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”.
2006-ųjų metų lapkričio mėnesį A. Litvinenką Londone nunuodijo radioaktyviuoju poloniu (nebepriminsiu, kas yra šios žmogžudystės užsakovai; visi puikiai žinome). Labai atidžiai sekiau, kaip Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos ir teisėsauga narpliojo šią rezonansinę bylą. Iš Didžiosios Britanijos politikų tribūnų skambėjo daug grasinimų, perspėjimų, raginimų: Kremlius privalo būti griežtai nubaustas, turės patirti rimtų nemalonumų, britų Karalystė nedovanos tokio išpuolio…
Gražiai kalbėjo Londonas. Bet juk melavo. Apart kelių smulkių sankcijų iešmininkams britai nedrįso rimtai pamokyti pono V. Putino. Po bandymų Solsberyje 2018-aisiais metais nunuodyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarybų karininką Sergejų Skripalių, – vėl jokių rimtų pasekmių nepajuto nei V.Putinas, nei jo aplinka. Nors patikinimų, jog štai dabar Didžioji Britanija tikrai duos rimtą atkirtį, – vėl būta. Bet Londonas ir vėl melavo.
Štai kokie liūdni šiandien mano prisiminimai bei sugretinimai. Belieka viltis, jog A. Litvinenka vis tik klydo, pesimistiškai žvelgdamas į Vakarus…
2021.12.20; 04:00