Palestiniečių susirėmimas su Izraelio kariškiais Vakarų Krante. EPA-ELTA nuotr.
Tel Avivas, birželio 21 d. (dpa-ELTA). Po mirtino išpuolio prieš izraeliečius Vakarų Krante čia kilo riaušės tarp žydų naujakurių ir palestiniečių. Dešimtys naujakurių padeginėjo parduotuves, automobilius, alyvmedžius, taip pat padegė vieną degalinę, pranešė Izraelio žiniasklaida. Palestiniečių ir Izraelio konfliktas. EPA-ELTA nuotr.
Be to, reaguodami į išpuolį, dešimtys naujakurių grįžo į prieš dvejus metus evakuotą Eviataro gyvenvietę.
Du palestiniečių užpuolikai antradienį netoli vienos gyvenvietės Vakarų Krante nušovė keturis izraeliečius ir keturis sužeidė. Jie netoli Elio pradėjo šaudyti į degalinę ir restoraną. Abu užpuolikai buvo nukauti. Gazos Ruožą valdantis judėjimas „Hamas“ pareiškė, kad vyrai priklausė organizacijos kariniam sparnui.
„Hamas“ išpuolį pavadino reakcija į Izraelio veiksmus Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Grupuotė, be kita ko, omenyje turėjo karinį reidą Dženino mieste pirmadienį, kai žuvo šeši palestiniečiai, įskaitant radikalius kovotojus. Nuo sužalojimų mirė ir 15-metė mergaitė, pranešė palestiniečių Sveikatos ministerija. Aukų skaičius išaugo iki septynių. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Palestiniečių skausmas. EPA – ELTA nuotr.
Dženinas laikomas radikalių palestiniečių bastionu. Čia vis įvyksta konfrontacijų su Izraelio pajėgomis. Kariuomenė po virtinės išpuolių prieš izraeliečius Vakarų Krante suintensyvino reidus.
Nuo metų pradžios per Izraelio karines operacijas, konfrontacijas ar po savo surengtų išpuolių žuvo 133 palestiniečiai. Per tą patį laikotarpį per išpuolius žuvo 22 izraeliečiai, ukrainietė ir italas.
Izraelis per šešių dieną karą 1967 m. užkariavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Palestiniečiai reikalauja šių teritorijų savo valstybei.
Mirties ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Gazos Ruožas, spalio 28 d. (AFP-ELTA). Gazos Ruožą valdantis islamistų judėjimas „Hamas“ ketvirtadienį paskelbė nuteisęs šešis palestiniečių „informatorius“ mirties bausme už bendradarbiavimą su Izraeliu.
„Hamas“ karinis teismas pranešė, kad paskelbė nuosprendžius „keliems informatoriams, įskaitant šešis mirties nuosprendžius, kitus nuosprendžius, kurių trukmė svyruoja nuo laisvės atėmimo iki gyvos galvos iki laikinų sunkiųjų darbų, ir vieną išteisinamąjį nuosprendį“.
„Hamas“ laikosi griežto požiūrio į asmenis, bendradarbiaujančius su Izraeliu, kuris nuo 2007 metų, kai islamistai atėjo į valdžią, neturtingam anklavui įvedė blokadą.
2018 metais „Hamas“ karinis teismas už šnipinėjimą mirties bausme nuteisė šešis asmenis, tarp jų – moterį.
Dar metais anksčiau trys nuteistieji dėl „Hamas“ vado nužudymo buvo pakarti arba viešai sušaudyti.
„Hamas“ ketvirtadienį pareiškė, kad prisipažinusiems kolaborantams bus skiriamos švelnesnės bausmės, ir teigė, kad „paskelbti nuosprendžiai atitinka visas teisines procedūras.“
Pagal Palestinos įstatymus mirties bausmę turi patvirtinti Palestinos savivaldos prezidentas, tačiau „Hamas“ Gazos Ruože įvykdė keletą mirties bausmių be prezidento Mahmudo Abaso leidimo.
Gazos Ruože veikiančios teisių gynimo organizacijos paragino „Hamas“ sumažinti mirties bausmės taikymą.
Anksčiau šį mėnesį Gazoje įsikūręs Al Mezano žmogaus teisių centras paragino paskelbti mirties bausmės moratoriumą, teigdamas, kad yra „labai susirūpinęs dėl to, jog kariniai teismai nuolat skelbia mirties nuosprendžius“ anklave.
Iš Izraelio kalėjimo pabėgo šeši palestiniečiai. EPA-ELTA nuotr.
Šeši palestiniečiai pirmadienį pabėgo iš Izraelio kalėjimo per tunelį, iškastą po kriaukle, ir privertė organizuoti masines grupės, kurioje buvo ir žinomas buvęs kovotojas, gaudynes.
Izraelio kalėjimo tarnyba pranešė, kad apie 3.00 val. vietiniai gyventojai pastebėjo „įtartinas figūras“ šalia Gilboa kalėjimo šalies šiaurėje ir pranešė jiems apie tai.
Tarp bėglių – ir žinomas buvęs kovotojų lyderis Zakaria Zubeidis iš neramaus Vakarų kranto Jenino miesto, patvirtino kalėjimų tarnyba.
Policija, kariuomenė ir galingos Izraelio vidaus saugumo agentūros „Shin Bet“ agentai prisijungė prie paieškos, sakė pareigūnai. Gilboa apylinkėse buvo pasitelkti tarnybiniai šunys, įrengti kontrolės punktai.
Izraelio žiniasklaida pranešė, kad gali būti, jog pabėgėliai jau grįžo į Vakarų krantą – teritoriją, kurią Izraelis okupavo 1967 metais.
Izraelio ministras pirmininkas Naftalis Bennettas paskelbė pareiškimą, kuriame pavadino pabėgimą „rimtu incidentu“ ir sakė, kad reguliariai gauna naujienas apie paiešką.
Izraelio kalėjimas. EPA – ELTA nuotr.
Visi 400 kalinių, laikomų Gilboa kalėjime dėl „saugumo pažeidimų“, yra perkeliami kitur, jei kartais po objektu būtų iškasta papildomų tunelių, pranešė kalėjimų tarnyba.
Islamistų grupuotė „Hamas“, kontroliuojanti Izraelio blokuojamą Gazos ruožą, pabėgimą pavadino „drąsiu ir herojišku aktu“ ir „tikru“ Izraelio saugumo sistemos pralaimėjimu.
„Islamo džihadas“, viena iš galingiausių Gazos ruožo ginkluotų grupuočių po „Hamas“, pasveikino pabėgimą ir įvardijo kaip „galingą smūgį okupacinėms pajėgoms“.
Hassanas Nasrallahas. EPA – ELTA nuotr.
Po Libano „Hezbollah“ grupuotės generalinio sekretoriaus Hassano Nasrallaho pasakytos kalbos Izraelyje daugėja spėlionių dėl jo sveikatos būklės. 60-metis sakydamas kalbą smarkiai kosėjo ir duso. Todėl, anot žiniasklaidos, Izraelio kariuomenė spėja, kad H. Nasrallahas arba serga COVID-19, arba jau sveiksta.
Kariuomenė mano, kad kalbą pasakęs H. Nasrallahas padarė klaidą, ketvirtadienį pranešė Izraelio radijas. Jo tikslas esą buvo išgąsdinti Izraelį, tačiau jis pats atrodė ligotas ir silpnas.
H. Nasrallahas antradienio vakarą pagrasino regioniniu karu, jei Jeruzalėje ar ant Šventyklos kalno bus vykdomi išpuoliai. Šventyklos kalnas Jeruzalės senamiestyje yra vienodai šventas musulmonams ir žydams. Be kita ko, konfrontacija ant Šventyklos kalno sukėlė pastarąjį ginkluotą konfliktą tarp Izraelio ir Gazos Ruožą valdančio judėjimo „Hamas“. Abi pusės po vienuolikos dienų susitarė dėl paliaubų, kurios įsigaliojo penktadienį.
Paaštrėjus padėčiai, į Izraelio šiaurę buvo paleistos raketos ir iš Libano. Tačiau, Libano saugumo šaltinių duomenimis, su tuo susijusi viena palestiniečių grupuotė, o ne šiitų „Hezbollah“.
„Hezbollah“ yra mirtino Izraelio priešo Irano artima sąjungininkė. Grupuotė su savo kovotojais, be kita ko, kontroliuoja Libano pietinę dalį, o kartu ir sieną su Izraeliu, kur vis kyla įtampa. Pastarąjį kartą 2006-aisiais būta karo tarp „Hezbollah“ ir Izraelio.
Artimųjų Rytų konflikte naktį į penktadienį įsigaliojo paliaubos. Nuo 1.00 val. Vidurio Europos vasaros laiku radikalūs palestiniečiai Gazos Ruože ir Izraelio kariuomenė turėjo nutraukti ugnį. Dėl to po 11 dienų intensyvių atakų ketvirtadienio vakarą susitarė abi pusės. Taip jos atsižvelgė į atitinkamą tarpininkavusio Egipto pasiūlymą.
Praėjus dviem valandoms nuo paliaubų pradžios nepranešta apie naujas raketų atakas prieš Izraelį iš Gzaos Ruožo. Ir Izraelio pajėgos laikėsi susitarimo.
Paliaubos yra vienpusiškos ir pradėtos be jokių išankstinių sąlygų, sakė Izraelio premjero Benyamino Netanuahu atstovas. Politinė vadovybė pabrėžė, kad tolesnius veiksmus lems realybė vietoje. Jei palestiniečiai tęs raketų atakas, paliaubos esą iš karto nustos galioti. Iš karto po to, kai Izraelis paskelbė pareiškimą dėl paliaubų, Izraelio pasienio vietovėse prie Gazos Ruožo gaudė pavojaus sirenos.
Nepaisant to, ir „Hamas“ pareiškė sutinkąs su netiesiogiai pasiektomis paliaubomis. „Paliaubos yra abipusės ir abipusiškai įsigalioja penktadienį 1.00 val. Vidurio Europos vasaros laiku“, – pareiškė „Hamas“ lyderio Ismailo Haniyeho patarėjas Taheras al Nunas. „Ginkluotas palestiniečių pasipriešinimas laikysis jų tol, kol tai darys Izraelis“, – pridūrė jis.
Likus kelioms minutėms iki ugnies nutraukimo radikalūs palestiniečiai dar paleido raktų Izraelio kryptimi, Izraelio karinė aviacija apšaudė Gazos Ruožą. Apie naujas aukas kol kas nepranešama.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu trečiadienį teigė, kad Izraelio antskrydžių Gazos Ruože kampanija siekiama „Hamas“ atgrasymo, tačiau šalis neatmeta galimybės nukauti enklavo islamistų vadus.
„Yra tik du būdai, kuriais galime kovoti su „Hamas“ – galime arba nukauti juos, ir tai visada išlieka atvira galimybe, arba galime atgrasyti. Šiuo metu esame įsitraukę į priverstinį atgrasymą, tačiau, turiu pasakyti, pasiliekame visas galimybes“, – grupei užsienio ambasadorių Tel Avive sakė premjeras B. Netanyahu.
Jis pabrėžė, kad Izraelis nesiekė eskalacijos, kuri prasidėjo gegužės 10 d., kai „Hamas“ grupuotė į Jeruzalę paleido raketų, reikalaudama, kad Izraelio saugumo pareigūnai pasitrauktų iš Al Aksos mečetės teritorijos.
B. Netanyahu situacijos eskalaciją susiejo su palestiniečių prezidento Mahmudo Abbaso sprendimu atšaukti savaitgaliui numatytus palestiniečių rinkimus.
Izraelio premjeras dėl susirėmimų Al Aksos mečetės teritorijoje taip pat apkaltino islamistus. Palestiniečiams ėmus svaidyti akmenis, Izraelio saugumo pajėgos aikštėje ėmėsi atsako ir susirėmė su palestiniečiais.
„Turiu pasakyti, kad mes nesitikėjome tokio įsiplieskimo“, – sakė B. Netanyahu.
„Padarėme viską, ką galėjome, kad apsisaugotume nuo galimo konflikto aplink Jeruzalę ir Šventyklos kalną“, – teigė jis, panaudodamas žydų vartojamą pavadinimą Al Aksos teritorijai. Tai taip pat yra ir žydų šventoji vieta.
Kampanijos Gazos Ruože tikslas – „sumažinti „Hamas“ galimybes, terorizmo išgales ir jų valią“, tikino Izraelio premjeras.
Paaštrėjus konfliktui su Izraeliu, jau žuvo 236 palestiniečiai. EPA-ELTA nuotr.
Paaštrėjus konfliktui su Izraeliu, jau žuvo daugiau kaip 230 palestiniečių, dar apie 6,2 tūkst. buvo sužeisti. Tokius duomenis antradienį pateikė naujienų agentūra WAFA, remdamasi Palestinos sveikatos apsaugos ministerija.
Žinybos atstovai patikslino, kad į šį skaičių įeina žmonės, žuvę ir nukentėję tiek dėl nesiliaujančių nuo gegužės 10 d. Izraelio smūgių Gazos Ruožui, tiek per susirėmimus ir riaušes Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje. Iš viso smurto banga nusinešė 236 palestiniečių gyvybes, 6 278 buvo sužeisti.
„Gazos Ruože žuvo 213 palestiniečių, tarp kurių – 61 vaikas ir 36 moterys, nukentėjo 1 442 žmonės, – sakoma pranešime. – Aukų skaičius Vakarų Krante pasiekė 23, dar 3 825 žmonės buvo sužeisti“. Per susirėmimus Jeruzalėje, daugiausia Šventyklos kalno ir Al Aksos mečetės rajone, traumas patyrė 1 011 arabų, iš kurių 487 teko hospitalizuoti.
Nuo gegužės 10 d. Izraelio armija ir palestiniečių grupuotės Gazos Ruože keičiasi smūgiais. Apšaudymai prasidėjo po gegužės pradžioje prie Al Aksos mečetės Rytų Jeruzalėje kilusių riaušių, kurias išprovokavo Izraelio teismo sprendimas konfiskuoti Šeich Džaraho kvartale gyvenančių arabų šeimų namus. Naujausiais duomenimis, Izraelyje žuvo mažiausiai 10 žmonių, šimtai buvo sužeisti.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, atsinaujino ir ginčai, kuri iš pusių iš tiesų yra agresorė, o kuri tiesiog besiginanti auka. Visgi šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai yra vienas iš ilgus metus trunkančio proceso epizodų.
Šį konfliktą nevienareikšmiškai vertina ir Eltos kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Tačiau visi jie sutarė, kad šio sudėtingai išsprendžiamo konflikto šaknų derėtų ieškoti dar XX a. pradžioje, kai aptinkamos Izraelio valstybės kūrimosi užuomazgos, o tai tik dar kartą įrodo, kad šioje tragiškoje istorijoje konsensuso paieškos tikriausiai atsidūrusios aklavietėje.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad apie šiomis dienomis vykstančio konflikto pradžią galima kalbėti po to, kai 1917 metais britų politikas Arthuras Balfouras paskelbė deklaraciją, kuria buvo įtvirtinta Didžiosios Britanijos parama žydams, kuriantiems savo tautos namus dabartinėje Izraelio – Palestinos teritorijoje.
„Tai, kas šiandien vyksta, yra vienas epizodas ilgalaikiame procese, kuris tęsiasi per 100 metų, turbūt nuo Balfouro deklaracijos, kuri leido žydų naujakuriams iš Europos vykti į Palestiną, kurti ten savo perspektyvią valstybę, kuri vainikavosi suverenios žydų valstybės susikūrimu (…), iš savo gyventų teritorijų pradėti varyti vietiniai gyventojai, palestiniečiai. Tai neturėtų būti suvesta į tokią siaurą sampratą, kad tai išimtinai arabai, musulmonai. Mes kalbame apie vietinius gyventojus“, – Eltai teigė E. Račius.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) politologė dr. Ieva Koreivaitė, kalbėdama apie konflikto priežastis, akcentuoja ir ideologinius veiksnius, tokius kaip sionizmą – judėjimą, kuriuo žydų tauta raginama sukurti savo atskirą valstybę.
„Manau, kad konfliktas buvo užprogramuotas tada, kai buvo nuspręsta sukurti politinio judaizmo (sionizmo) projektą – Izraelį, Palestinos mandato teritorijoje, kurį turėjo britai“,– kalbėjo VU politologė.
Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Egidijus Motieka žydų tautos norą vertina kaip strategišką ir sistemingą veikimą, leidusį įsitvirtinti dabartinio Izraelio teritorijoje.
„Esmė tokia, kad žydai – versli tauta ir viską planuojanti. Ji jau tada, 1918-1920 metais, turėjo savo saugumo tarnybų užuomazgas, kurios jau funkcionavo“, – sakė E. Motieka, kartu pažymėdamas, kad palestiniečiai apskritai neturėjo atskiros istorinės valstybės.
„Palestiniečiai yra labai sąlygiškas terminas. Nėra tokių palestiniečių, tai yra arabai, gyvenantys Izraelio ir Judėjos teritorijoje“, – tvirtino jis.
Žydų atvykimas į Palestiną – okupacija?
Palestinos vėliava. ELTA nuotr.
Būtent skirtingi požiūriai į Palestinos valstybingumą lemia ir skirtingus paties Izraelio – Palestinos konflikto vertinimus. VU politologas dr. Kęstutis Girnius mano, kad atskiros žydų valstybės kūrimą galima laikyti okupacija, kadangi, nepaisant to, kad palestiniečiai tuo metu neturėjo savo valstybės, žydų atvykimas į šią teritoriją vis vien reiškia, kad jie užėmė vietinių gyventojų žemes. Izraelio vėliava
„Aš manau, čia būtų lygiai taip pat, kai mums (Lietuvai – ELTA) būnant rusų imperijoje, caras pradėtų siųsti kolonistus ir tada būtų aiškinama, kad jie vyksta į caro teritoriją, o ne į lietuvių (…) Žydai nekolonizavo, jie laimėjo karą ir, manau, kad jie turėjo teisę grįžti ir kurti valstybę. Tačiau buvo klaida, jog jie tuomet sąmoningai etniškai valė nukariautas žemes“, – mano K. Girnius.
Visgi su tokiu vertinimu linkęs nesutikti E. Motieka, teigiantis, kad patys žydai, kartu su arabais, Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie Britų imperijos pergalės prieš tuo metu teritoriją valdžiusią Osmanų imperiją.
„Aš sutinku su tuo, kad čia yra grūdas tiesos, bet tai buvo Osmanų imperijos teritorija, prieš kurią kovojo britai, arabai ir vietą ten turėjo žydai. Tuo metu ten priešpriešos nebuvo, tiesiog arabai protestavo, kad žydai keliasi“, – tvirtino MRU profesorius, kartu pridurdamas, kad Vakaruose pakankamai kapitalo sukaupę žydai tiesiog galėjo išpirkinėti žemes britų protektorate.
„Šiuo atveju musulmonų ten buvo daug daugiau, bet jie valstybės ten neturėjo, kažkur Osmanų imperijos sudėtyje. Šalia žydų buvo krikščionys, arabai (nebūtinai musulmonai, galėjo būti ir krikščionys), drūzai ir samariečiai. Čia didžiosios religinės bendruomenės. Lygiai taip pat galėjo ir drūzai supirkinėti žemes, niekas jiems nedraudė, bet jie jų nesupirkinėjo, o žydai supirkinėjo“, – sakė E. Motieka.
Palestiniečių netenkino Vakarų siūlytas dviejų valstybių sprendimas
Įsivyravus žydų ir arabų konfliktui, taikaus sprendimo ieškoti ėmėsi ir didžiosios Vakarų galios. Jungtinės Tautos 1947 metais, pirmiausiai JAV iniciatyva, pasiūlė dviejų valstybių sprendimą – planą, kuriuo būtų sukurtos atskiros žydų ir arabų valstybės. Tačiau arabai tokį pasiūlymą atmetė, kadangi tai, E. Račiaus teigimu, iš esmės reikštų okupacijos pripažinimą. Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
„Dviejų valstybių planas netiko arabams ir, savaime suprantama, kad jiems buvo šokas, kad per kelis dešimtmečius teritorija, kuri buvo įsivaizduojama kaip dalis arabiškojo pasaulio, kažkas gali sakyti, kad ir musulmoniškojo pasaulio, staiga tampa labai priešiškos grupės žmonių nuosavybe“, – sakė VDU profesorius, pabrėždamas, kad arabai norėjo Palestinos valstybės, tačiau nepripažino išimtinai žydams skirtos valstybės.
Tačiau E. Motieka pažymi, kad palestiniečiai neturėjo geros organizacijos, priešingai nei žydai, galėję tinkamai megzti ryšius su didžiosiomis valstybėmis.
„Palestiniečiai nedalyvavo didžiojoje politikoje ir neturėjo tiesioginio adekvataus ryšio su didžiosiomis valstybėmis (…) žydai tą turėjo ir jie valstybę pradėjo organizuoti 1920 metais. Palestiniečiai neturėjo tiek elito sampratos, kuris gyveno konkrečiai Izraelyje ir Judėjoje, jie neturėjo ir valstybės sampratos, jie tiesiog kovojo prieš žydus“, – teigė MRU profesorius.
Nepaisant arabų pasipriešinimo, žydai vis vien sukūrė savo valstybę, bet, kaip pažymi K. Girnius, Izraelio teritorijos plėtra nesibaigė.
„Vyko milžiniškas etninis valymas, o Izraelio valdų plėtimasis nesibaigė su 1948 metais. Po 1967 metų pergalės jie pradėjo užimti vis daugiau palestiniečių žemių, jeigu pažiūrėtume, kiek buvo palestiniečių teritorijos 1967, 2007 metais ir dabar, tai palestiniečių žemės vis mažėja“, – sakė VU politologas.
Izraelio veiksmai Gazoje leido sustiprėti islamistinei „Hamas“ grupuotei
Ne ką mažiau svarbus veiksnys šiame konflikte yra Gazos Ruožas – nedidelė Palestinos autonomijos teritorija, kurią 1967 metais vykusio Šešių dienų karo metu užėmė trijų arabų valstybių – Egipto, Sirijos, bei Jordanijos užpultas, tačiau karą laimėjęs Izraelis. Šioje teritorijoje po pergalės Izraelis ėmė vykdyti nausėdijų politiką, kuomet į okupuotas teritorijas buvo siunčiami žydų naujakuriai. Galiausiai 2006 metais dėl nuolatinio pavojaus žydai iš šios teritorijos ėmė trauktis, pačią teritoriją tiesiog apstatydami siena, kuria siekta apsisaugoti nuo „gyvųjų bombų“ įsiveržimo.
„Nausėdijų politika buvo vykdyta ir Gazos Ruože, bet vėliau, kilus didžiuliams palestiniečių sukilimams, Izraeliui ten nebeapsimokėjo išlaikyti nausėdijų, žydams buvo per daug pavojinga ten gyventi ir 2006-2007 metais nausėdijos buvo iškraustytos iš Gazos Ruožo. Tuomet ši teritorija buvo aptverta tvora“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
K. Girniaus teigimu, toks vietos gyventojų uždarymas į „atviro dangaus kalėjimą“ tiesiog iliustruoja, kad palestiniečiai tapo nevisateisiais piliečiais. Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
„Palestiniečių padėtis yra kitokia, jie yra nevisateisiai piliečiai ir net belaisviai savo šalyje. Gazos Ruožas yra didžiausias atviro dangaus kalėjimas. Vaikas, gimęs Gazoje prieš 15 metų, turbūt nėra iš jos išėjęs. Nors jis nieko blogo nepadarė, tik gimė palestiniečiu“, – teigė VU politologas.
Šie Izraelio veiksmai, pasak E. Račiaus, lėmė teroristinės organizacijos „Hamas“ įtakos stiprėjimą tarp palestiniečių, o tai 2006 metais leido jiems laimėti įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus Palestinoje.
„Visi šie veiksmai prisidėjo prie to, kad „Hamas“ sustiprėjo, jos įtaka ir legitimumas tarp palestiniečių. Jų įtaka niekada nebuvo tokia didelė, kokia tapo po tų Izraelio veiksmų“, – kalbėjo E. Račius, kartu pažymėdamas, kad supranta, jog žydams reikėjo ieškoti kažkokių sprendimų, kurie apsaugotų nuo susisprogdinti siekiančių savižudžių.
„Hamas“ atrado pretekstą šiuo metu vykstančioms atakoms
Tačiau šiomis dienomis vykstančiam konfliktui, pasak I. Koreivaitės, be jau minėtų sisteminių priežasčių, jos nuomone, Izraelio vykdomos sisteminės segregacijos politikos palestiniečių atžvilgiu, papildomu stimulu, paskatinusiu dabartinius karinius veiksmus, tapo musulmonų religinės šventės metu Izraelio pajėgų apribotas maldininkų patekimas į Jeruzalėje esančią mečetę.
„Yra didžioji religinė šventė Id al Fitras, prie Al Aksos mečetės po ramadano mėnesio rinkosi maldininkai ir buvo užfiksuota, kad Izraelio saugumo pajėgos ribojo patekimą į Al Aksą ir į senamiestį. Prasidėjo konfliktas tarp saugumo pajėgų ir maldininkų ir tada Izraelis tris dienas iš eilės siuntė savo karines pajėgas“, – pasakojo VU politologė.
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu K. Girnius priduria, kad palestiniečiai Izraelyje buvo diskriminuojami ir COVID-19 vakcinacijos proceso metu.
„Kai prasidėjo kovidas, Izraelis žydus puikiai vakcinavo, o palestiniečiams skiepų beveik nedavė, sakydami, kad jūs patys turite tuo rūpintis. Nors kaip okupuojanti jėga ji turi atsakomybę už tai, kas vyksta jos teritorijoje“, – sakė jis.
Tačiau „Hamas“ atsakas E. Račiui buvo netikėtas. Jis stebėjosi, kad ši organizacija apskritai turi tokį kiekį raketų, o dabartiniai įvykiai Jeruzalėje, VDU profesoriaus nuomone, tapo puikiu pretekstu pademonstruoti „raumenis“.
„Musulmonų pasaulis buvo šokiruotas, ir „Hamas“ buvo labai gera proga bei pretekstas išbandyti save, parodyti savo galią ir galbūt pamėginti išprovokuoti ne tik Vakarų Kranto palestiniečių sukilimą, bet ir Izraelio arabų. Ir mes matome, kad tai vyksta“, – tvirtino E. Račius.
Visgi E. Motiekai faktas, kad Gazos Ruožą kontroliuojanti teroristinė organizacija turi tokius karinius pajėgumus, nebuvo netikėtas, kadangi, jo nuomone, „Hamas“ tiesiog yra remiamas Irano.
„Tai, kad „Hamas“ atakuoja visą Izraelio infrastruktūrą, reiškia, kad yra galingas pažadas iš Irano juos toliau remti“, – mano MRU profesorius.
Palestinos vidaus problemos taip pat apsunkina konflikto sprendimą
Nepaisant to, kad konfliktas tęsiasi maždaug šimtmetį, tinkamus situacijos sprendimo būdus rasti itin sudėtinga. E. Motiekos nuomone, pagrindinės besitęsiančio konflikto priežastys pirmiausiai yra lemiamos palestiniečių nesugebėjimo suformuoti vieningą valdžią, galinčią pradėti derybas su Izraeliu.
„Šitą Palestinos problemą reikia spręsti, o nesprendžia kas? Nesprendžia patys palestiniečiai, net nesugebėdami sukonstruoti vieningos Vyriausybės“, – tvirtino jis, kartu pažymėdamas, kad dvi atskiros Palestinos teritorijos – Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas nesąveikauja tarpusavyje.
„Izraelis yra demokratinė valstybė, organizuota Vakarų pavyzdžiu. O kaip galima susitarti su žmonėmis, kurie yra neorganizuoti“, – kalbėjo MRU profesorius.
Visiškai priešingos nuomonės laikosi I. Koreivaitė, mananti, kad palestiniečių veiksmai Gazos Ruože pirmiausiai yra žydų vykdomos rasinės segregacijos politikos pasekmė, o atsakas šiems veiksmams, politologės nuomone, yra visiškai suprantamas.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
„Natūralu, kad tokiomis apartheidinėmis sąlygomis palestiniečiai tiesiog jaučia, kad jeigu jie nesipriešins, tai iš esmės toliau vyks aneksija, arba toliau bus įgyvendinama apartheidinė politika.
Pasipriešinimas tokiame kontekste atrodo visai logiškas ir normalus“, – sakė VU politologė, kartu pažymėdama, kad taikus palestiniečių pasipriešinimas, vykstantis Vakarų Krante, tiesiog leidžia žydams toliau vykdyti diskriminacinę politiką kitų etninių grupių atžvilgiu.
Tačiau Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžią užėmęs jau 17 metų, o tai, K. Girniaus nuomone, parodo, kad ir šios valstybės viduje yra problemų, kurias reikia spręsti. Maža to, politologas pažymi, kad „Hamas“ skatinama priešprieša žydams pirmiausiai kenkia patiems palestiniečiams. Mahmoudas Abbasas. EPA – ELTA nuotr.
„Hamas“ kovinga retorika kenkia ir patiems palestiniečiams. Jų vadovai nepakankamai rūpinasi eiliniais žmonėmis ir per daug dėmesio skiria priešpriešai Izraeliui“, – kalbėjo K. Girnius, tuo pačiu pridurdamas, kad tol, kol Izraelis neužtikrins lygių visų etninių grupių teisių – konfliktai nesiliaus.
„Svarbu, kad būtų nutraukta ugnis, bet iki kol palestiniečiai yra traktuojami kaip antraeiliai piliečiai, kai jų teisės yra varžomos, ši problema nebus išspręsta“, – mano VU politologas.
Visgi, nepaisant to, kad šiuo metu E. Račius taip pat mano, jog Izraelis vykdo diskriminacinę politiką, jis taip pat pažymi, kad „Hamas“ populiarumas Gazoje po truputį menksta, o tarp jaunosios palestiniečių politikų kartos vis populiarėja idėja tiesiog priimti vykdomą aneksaciją, taip tampant santykinai įtakingesne Izraelio piliečių dalimi, o tai galbūt leistų Izraelį demokratinių rinkimų būdu paversti valstybe, kurioje kartu sugyventų žydai ir palestiniečiai.
„Vietoje to, kad kovotų ginklu, žūtų ir niekada nesukurtų tos Palestinos valstybės, kai kurie palestiniečių politikai sako, kad reikėtų leisti Izraeliui aneksuoti palestiniečių teritorijas, tokiu būdu demografiškai skaičiuojant palestiniečiai sudarytų didesnį skaičių gyventojų nei žydai, ir jeigu išliktų demokratija, partijos galėtų siūlyti savo programas, eiti į rinkimus, laimėti ir iš vidaus pakeisti tos valstybės prigimtį ar net pavadinimą“, – hipotetinį scenarijų svarstė E. Račius, kartu pažymėdamas, kad būtų naivu tikėtis, jog ant tokio „jauko“ užkibtų Izraelio žydai.
Izraelio kariuomenė pranešė pirmadienio paryčiais surengusi didelio masto antskrydžių Gazos ruože, palestiniečiams teritorijoje ir toliau leidžiant raketas į Izraelį.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti ugnį, prieš savaitę suintensyvėjęs konfliktas nesiliauja.
Izraelio karinės pajėgos pranešė naktį smogusios devyniems aukšto rango „Hamas“ judėjimo vadų namams. Kai kurie šių namų buvo naudojami ginklams saugoti, pranešė kariuomenė.
Sekmadienį Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu paskelbė, kad Gazos ruože smogta daugiau nei 1 500 taikinių. B. Netanyahu teigė, kad operacija bus tęsiama „visa jėga“.
Palestiniečiai skelbė, kad pastarieji antskrydžiai Gazos ruože buvo intensyviausi.
Remiantis Izraelio kariuomenės duomenimis, nuo praėjusio pirmadienio iš Gazos į Izraelį buvo paleista mažiausiai 3 100 raketų. Gazos ruože žuvo mažiausiai 192 žmonės, skelbia teritorijos Sveikatos ministerija. Vien sekmadienį per Izraelio kariuomenės antskrydžius Gazoje žuvo 42 žmonės.
Izraelyje raketos nuo praėjusio pirmadienio jau pražudė 10 žmonių, skelbia skubios pagalbos tarnybos.
Izraelis dėl bet kokių išpuolių iš Gazos ruožo kaltina teritoriją kontroliuojančią „Hamas“ organizaciją. Grupuotę Izraelis, JAV ir ES laiko teroristine organizacija.
Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
Mažiausiai aštuoni palestiniečiai žuvo naktį į šeštadienį, kai Izraelio armija smogė gyvenamajam namui Gazos Ruože. Tai pranešė palestiniečių naujienų portalas „Amad“.
Jo žiniomis, incidentas įvyko Eš Šati pabėgėlių stovykloje, kuri yra į vakarus nuo Gazos miesto. Pastatas, kuriame gyveno vienos šeimos nariai, per bombardavimą buvo visiškai sugriautas.
Kaip pranešė radijo stotis „Al Aqsa“, tarp žuvusiųjų – šeši vaikai. Apie 20 nukentėjusiųjų nugabenta į Gazos centrinę ligoninę. Gelbėtojai ir dešimtys vietos gyventojų griuvėsiuose ieško išgyvenusių žmonių.
Nuo gegužės 10 d. Izraelio armija ir palestiniečių grupuotės Gazos Ruože keičiasi raketų smūgiais. Jie prasidėjo po gegužės pradžioje prie Al Aksos mečetės Rytų Jeruzalėje kilusių riaušių, kurias išprovokavo Izraelio teismo sprendimas konfiskuoti Šeich Džaraho kvartale gyvenančių arabų šeimų namus. Penktadienį Izraelio žiniasklaida pranešė, kad per apšaudymus žuvo devyni izraeliečiai, o dar apie 500 nukentėjo.
Gazos Ruože, oficialiais duomenimis, nuo pirmadienio žuvo 126 palestiniečiai, 950 buvo sužeisti. Vakarų Kranto miestuose riaušės nesiliovė visą penktadienį ir tęsiasi iki šiol. Ten per įnirtingus susirėmimus su Izraelio pasienio policija žuvo 11 arabų, daugiau kaip 600 nukentėjo.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu antradienį įspėjo, kad jo šalis intensyvins atakas prieš Gazos Ruožą valdantį palestiniečių islamistų judėjimą „Hamas“ po to, kai iš šio anklavo teritorijos paleistos dvi raketos pražudė dvi izraelietes.
„Nuo vakar kariuomenė surengė šimtus atakų prieš „Hamas“ ir „Islamo džihadą“ Gazos Ruože, ir toliau intensyvinsime savo atakų galią“, – teigė B. Netanyahu ir pridūrė, kad „Hamas“ bus smogta tokiais būdais, kokiais jis nesitiki.
Izraelio premjeras pasisakė po to, kai iš Gazos Ruožo paleistos raketos pareikalavo dviejų moterų gyvybių Aškelono mieste.
„Hamas“ savo ruožtu teigė, kad antradienio popietę per penkias minutes paleido 137 raketas į Aškeloną ir netoliese esantį Ašdodą.
Izraelis ir „Hamas“ atakuoja vienas kitą nuo pirmadienio vakaro.
Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.
Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.
Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.
Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be „antrųjų pusių”. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.
Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.
Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.
Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…
Kokį atskaitos tašką pasirinksime?
Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė
Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.
Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.
Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas
„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.
Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?
Turkiškas motyvas
Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.
Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.
Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.
Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.
Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos
Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.
Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.
O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.
Finansiniai ir moraliniai honorarai
Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Kada ir kodėl?
Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?
Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.
2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.
Vano sukilimas
Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.
Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.
1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.
Argi ši detalė nėra svarbi?
Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas
O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.
Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?
Aramo Andoniano klastotė
Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.
Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?
Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.
Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas AryjakasArmėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Štai tas sąrašas…
PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).
PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).
PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).
PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).
PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).
PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).
PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).
PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).
PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).
PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).
PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).
PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).
PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).
PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).
ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).
PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).
PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).
Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui
PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).
PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).
IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).
PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).
IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).
SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).
IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).
ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).
Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.
Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.
Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Karalienės Mortos mokyklos akcininkė, edukologė Austėja Landsbergienė išplatino viešą laišką pateikdama paaiškinimus apie mestus kaltinimus esą mokykla galimai vogė asmens duomenis bei apie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) sprendimą vis dėlto pradėti tyrimą dėl vadinamojo vieno euro sandorio.
A. Landsbergienė laiške nemažai kritikos pažėrė ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui bei sulygino jo elgesį su teroristine organizacija HAMAS.
„Šlykštu, kad žmogus – Karbauskis – kuris šiaip savo elgesiu ir dviveidiškumu niekina mano Lietuvą, leidžia sau – vien dėl to, kad nepajėgė susidoroti su mano vyru – žeminti, gąsdinti bei trypti mane ir tikisi, kad taip sukels skausmą mano vyrui. Kad jam skaudėtų už mane ir dėl manęs. Karbauskis siekia padaryti viską, kad mes neatlaikytume. Ketverius metus puola mane, mano vaikus, tėvus, artimuosius. Elgiasi taip, kaip teroristinė organizacija HAMAS, kurie slepiasi mokyklose, vaikų namuose: Karbauskis, negalėdamas įkąsti politiniam oponentui, kanda žmonai. Išbandytas kitų, žemas ėjimas, žmogau“, – savo feisbuko paskyroje teigia A. Landsbergienė.
Pasak jos, R. Karbauskis puola ne tik ją, bet ir visą bendruomenę, kuriai ji atstovauja.
„Oligarchas puola mokyklą, nes žino, kad negalėsime atsakyti tuo pačiu – esame daug mažesni ir daug pažeidžiamesni“, – teigia ji.
A. Landsbergienė: „1 euro” sklypo istorija – melaginga
ELTA primena, kad VMI, praėjusią savaitę nusprendusi netirti su A. Landsbergiene siejamos bendrovės „Knowledge Investment“, trečiadienį persigalvojo ir nusprendė imtis tyrimo. Pasak A. Landsbergienės, buvo įvykdytas akivaizdus politinis spaudimas VMI.
„Persigalvojo, nes buvo pagrūmota. Nežinau kaip jums, bet man tai jau ne Lietuva, o Baltarusija, ne teisinė valstybė, o valstybė, kurioje valstybės institucijos patiria politinį spaudimą ir daro tai, kas paliepta. Jau nekalbant apie melą, nes buvo pranešta, kad tirs mano valdomą įmonę, bet ta įmonė net nėra mano. O ir šiaip mūsų šeima sklypo už vieną eurą niekada neturėjo. Buvo įmonė, kuri turėjo sklypą ir tokios pačios vertės paskolą. Tą įmonę nusipirko „BaltCap Infrastructure Fund“, – sakė ji.
Siūlo NŠA elgtis garbingai
A. Landsbergienė teigia, kad Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA), pradėjusiusios tyrimą dėl galimo pažeidimo, kai įgaliotas Karalienės Mortos mokyklos administratorius kopijavo duomenis galimai pažeisdamas jam reikalingų duomenų tvarkymo apimtį, elgesys – stebinantis bei prasilenkiantis su teisinės valstybės principais.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Karalienės Mortos mokyklos IT administratorius prisijungė prie sistemos su oficialiai suteiktais prisijungimo duomenimis ir atliko tik tokius veiksmus, kurie buvo NŠA leidžiami. Tai, kad sistema šalia mūsų mokyklos mokinių duomenų automatiškai pridėjo visų mokyklų mokinių ir mokytojų duomenis, yra saugumo spraga, kuri – vis dar tikimės – bus išspręsta“, – pabrėžė A. Landsbergienė. Ji patikino, kad apie aptiktą duomenų saugumo spragą el. paštu darbuotojas nedelsiant informavo NŠA.
„Galvojau, gausim laišką iš NŠA: „Ačiū, kad pranešėte. Tvarkome. Kartu galime daugiau, ačiū už atsakingą ir pilietišką elgesį“. Pasvajojau! Protu nesuvokiama, bet Nacionalinės švietimo agentūros atstovas viešame komentare išsakė, neva duomenys buvo nukopijuoti ir neteisėtai paviešinti“, – sakė ji.
A. Landsbergienė patvirtino, kad jokie asmens duomenys nebuvo ir nėra paviešinti.
„Priešingai, Karalienės Mortos mokyklos IT administratorius pasielgė pilietiškai, nenutylėjo, o nedelsiant pranešė apie galimą duomenų saugumo spragą. Ir apskritai, gal jiems gal galva susisuko ?! Koks žmogus – jei jis kažką neteisėtai darytų – apie tai iškart informuotų, kad „ei, žiūrėkite!“. Šioje situacijoje palaikau pasielgusį teisingai žmogų“, – teigia ji.
A. Landsbergienė viliasi, kad NŠA elgsis garbingai ir nutrauks tyrimą.
„Tikiuosi, kad NŠA atlaikys šį išbandymą, nes, na, tereikėjo padėkoti, greitai susitvarkyti, ir viskas būtų buvę gerai. Visi galime suklysti – svarbiausia, kaip elgiamės suklydę. Ir ypač švietimo organizacija. Nes dabar visos kalbos apie kompetencijų bei emocinio intelekto ugdymą švietimo sistemoje skamba, švelniai tariant, veidmainiškai. Jei NŠA nepersigalvos, tiek savo garbę, tiek ir savo mokinių bei mokytojų duomenų privatumą nuo sistemos spragų ir apie spragas pranešančius sąžiningus Lietuvos piliečius esame pasiruošę ginti“, – sakė ji.
Tūkstančiai palestiniečių Gazoje protestavo prieš Izraelio aneksijos planus. EPA-ELTA nuotr.
Dešimtys tūkstančių palestiniečių trečiadienį Gazos mieste protestavo prieš Izraelio planus aneksuoti dalį Vakarų Kranto.
Protestuotojai mojavo Palestinos vėliavomis ir skandavo šūkius prieš Izraelį ir JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą.
Pagal Izraelio koalicijos susitarimą, liepos 1 dieną buvo numatyta žengti pirmuosius žingsnius aneksijos planų įgyvendinimo link.
Tačiau, regis, konkrečių veiksmų kol kas nebus imamasi. Regiono bendradarbiavimo ministras Ofiras Akunis trečiadienį teigė, kad aneksiją bus pradedama vykdyti vėliau liepą.
Tarp žmonių, prisijungusių prie palestiniečių protesto, buvo Gazos Ruožą valdančio islamistų judėjimo „Hamas“ lyderis Yahiya Sinwaras. Jis pabrėžė, kad palestiniečiai ir jų pasipriešinimas užkirs kelią plano ir D. Trumpo „šimtmečio sandorio“ sėkmei.
Visų proteste dalyvavusių Palestinos frakcijų atstovas Sa’dis A’abedas teigė, kad „okupacija neilgai mėgausis ramybe.“
„Kaip mūsų žmonės su trenksmu surengė revoliuciją ir intifadą 1987 metais, taip jie (ir dabar) nustebins okupantą ir pasaulį tokia kovos banga, kurios niekas nesitikėjo“, – teigė jis.
Pirmoji intifada, ar palestiniečių sukilimas, prasidėjo 1987 metais ir pasibaigė 1993-iaisiais. Antroji intifada vyko 2000-2005 metais.
Praėjusią savaitę „Hamas“ paskelbė, kad Izraelio planuojama dalies okupuoto Vakarų Kranto aneksija prilygtų „karo paskelbimui“.
Izraelis 1967 metais okupavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Palestiniečiai šias teritorijas priskiria savo valstybei – Rytų Jeruzalė laikoma jos sostine.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio lėktuvai ankstų šeštadienį sudavė smūgį palestiniečių islamistinio judėjimo „Hamas“ pozicijoms Gazos Ruože, reaguojant į penktadienį iš Gazos Ruožo surengtą raketų ataką.
Izraelio ginkluotųjų pajėgų teigimu, reaguojant į penktadienį Izraelio link paleistas dvi raketas, šalies naikintuvai smogė amunicijos ir raketų „gamykloms“ pietinėje Gazos Ruožo dalyje.
Kaip teigė ginkluotosios pajėgos, penktadienį iš „Hamas“ valdomo Gazos Ruožo Izraelio teritorijos link buvo paleistos dvi raketos.
Apsikeitimas ugnimi įvyko kelios dienos po to, kai „Hamas“ įspėjo, kad Izraelio planuojama dalies okupuoto Vakarų Kranto aneksija prilygsta „karo prieš palestiniečius paskelbimui“.
Izraelio vyriausybė, remdamasi JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiūlytu Artimųjų Rytų taikos planu, nori aneksuoti dalį okupuoto Vakarų Kranto ir Jordano slėnį. Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Tikimasi, kad po kelių dienų Izraelio vyriausybė paskelbs pirmuosius aneksijos žingsnius okupuotame Vakarų Krante.
Tai pirmoji raketų ataka iš Gazos Ruožo nuo gegužės pradžios.
Hamas ir Izraelis pastaraisiais dešimtmečiais triskart kariavo. Paskutinis kartas buvo 2014 metais, žuvo 2 251 palestinietis ir 74 žmonės Izraelio pusėje.
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gazos Ruožą valdantis islamistų judėjimas „Hamas“ ketvirtadienį įspėjo, kad Izraelio planuojama dalies okupuoto Vakarų Kranto aneksija prilygtų „karo prieš palestiniečius paskelbimui“. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
„Pasipriešinimas sprendimą aneksuoti Vakarų Krantą ir Jordano slėnį laiko karo prieš mūsų žmones paskelbimu“, – teigė „Hamas“ ginkluoto sparno atstovas Abu Ubaida.
Izraelio vyriausybė, remdamasi JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiūlytu Artimųjų Rytų taikos planu, nori aneksuoti dalį okupuoto Vakarų Kranto ir Jordano slėnį. Pirmieji žingsniai gali būti žengti jau liepos 1-ąją.
1967 metais Izraelis okupavo Vakarų Krantą kartu su Rytų Jeruzale, Gaza ir Sirijos Golano aukštumomis. 1980 metais Izraelis aneksavo Rytų Jeruzalę, o Golano aukštumas – 1981 metais, nors dešimtmečius nė vienas žingsnis nebuvo pripažintas tarptautiniu mastu. Jordano slėnis ir šiaurinė Negyvosios jūros dalis sudaro apie trečdalį Vakarų Kranto.
Lietuvos žiniasklada jau ne sykį pranešė, kokį planą Donaldas Trampas (Trumpas) antradienį pristatė Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjaminas Netanyahu).
Pirmasis įspūdis – slogus. Tai – visiškas Palestinos lūkesčių ignoravimas. Beje, teisėtų lūkesčių.
Pavyzdžiui, remiantis naujuoju planu, Jeruzalė lieka „nedaloma Izraelio sostine“, nors Jeruzalė – taip pat ir palestiniečiams šventas miestas.
Tiesa, susitarimas taip pat ragina, kad žydai mažiausiai ketverius metus įšaldytų Izraelio gyvenviečių statybas (naujų nebestatytų), tačiau tuo pačiu plano nuostatos leidžia Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Kitaip tariant, žydamas nereikės pasitraukti iš daugelio šiuo metu neteisėtai apgyvendintų (užimtų) teritorijų.
Žodžiu, plano sudarytojai kategoriškai reikalauja, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas žydiškas nausėdijas Vakarų krante pripažintų neginčijama Izraelio teritorija.
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taigi nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas verčia palestiniečius peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – jie prievartaujami anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante pripažinti esant Izraelio teritorija.
Dėl tų nausėdijų dera prisiminti 1967-uosius metus. 1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis, neteisėtai apgyvendinamomis (tik iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis pasitraukė).
Ką dar žinome apie šį Izraeliui palankų D.Trampo žingsnį? JAV vadovas planą vadina „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Palestiniečių vadovybė griežtai atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, kategoriškai pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas. D.Trumpo planą jis viešai pavadino „mėšlu“, o ne šimtmečio susitarimu“.
Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ planą be užuolankų pavadino nesąmone. Šis judėjimas, kaip ir palestiniečių prezidentas, mano, jog Vašingtonas trukdo palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.
Koks turėtų būti Lietuvos požiūris į šį D.Trampo žingsnį? „Lietuvos ryto“ televizijoje neseniai stebėjau beveik 20-ies minučių trukmės interviu su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus Universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi. Negaliu sakyti, jog lrytas.lt laida buvo neįdomi, paviršutiniška. Abu pašnekovai užtektinai išsamiai, argumentuotai išdėstė savo nuomonę, kaip į Vašingtono dovaną Izraeliui žiūri kitos šio neramaus regiono valstybės, ar regione gali kilti nauji rimti karai, ar palestiniečiai turi užtektinai jėgų priešintis…
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Visa tai, žinoma, ir įdomu, ir svarbu. Bet nei lrytas.lt žurnalistas, nei jo pašnekovai, mano supratimu, nesvarstė svarbiausios dilemos – kaip šis D.Trumpo sprendimas, t.y. leidimas žydamas įsitvirtinti neteisėtai okupuotose palestiniečių teritorijose, įtakos Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija), Moldovos, Azerbaidžano pastangas susigrąžinti dėl Rusijos ir Rusijos – Armėnijos agresijos prarastas savas žemes?
Ar tik D.Trumpas neskatina Vladimiro Putino elgtis dar agresyviau? Jei Izraeliui leidžiama ne tik okupuoti svetimas žemes, bet ir po kelių dešimtmečių jas neteisėtai apgyvendinti saviškiais, kodėl tada Rusijai neleidžiama okupuoti Padniestrės, Krymo, Abchazijos, o Armėnijai – užimti Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?
Man regis, V.Putinas dabar turi moralinę teisę priekaištauti Amerikai, taikančiai ekonomines sankcijas dėl, sakykim, neteisėtai okupuoto Krymo, nes kitu atveju JAV remia Izraelio pastangas visiems laikams įsitvirtinti iš palestiniečių jėga ir klasta atimtose teritorise. Jei ekonominės sankcijos taikomos Rusijai, tai ir Izraelis nusipelno ne pagyrimų, ne paramos, bet ekonominių trukdžių – ar ne taip? Kitaip turime dvigubus standartus.
Todėl ir klausiu: ar tik nenutiko būtent taip, kad Kremliaus agresoriams ir į juos panašiems grobikams dabar atrišamos rankos gvieštis naujų teritorijų…
Islamo revoliucijos gvardijos vadas generolas majoras Hosseinas Salamis. EPA – ELTA nuotr.
Irano revoliucinės gvardijos vadas pirmadienį teigė, kad sunaikinti pagrindinę varžovę Izraelį yra „įgyvendinamas tikslas“.
„Grėsmę nešantis režimas turėtų būti ištrintas iš žemėlapio ir tai dabar jau nebe svajonė, bet pasiekiamas tikslas“, – teigė generolas majoras Hosseinas Salamis, o jį citavo gvardijos naujienų portalas „Sepah“. Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo Irano islamo revoliucijos, „mums pavyko įgyti tiek galios, kurią pasitelkdami sugebėtume sunaikinti apsišaukėlišką sionistų režimą“, – sakė H. Salamis.
H. Salamio komentarai yra susiję su ypač padidėjusia tarptautine įtampa dėl Irano branduolinės programos ir kitų, Teherano ir pagrindinio jo varžovo regione, Rijado, konfrontaciją sukeliančių, veiksnių. Tačiau panašūs komentarai Irano vadovams yra būdingi.
JAV, pernai pasitraukusios iš 2015 metų Irano branduolinės veiklos susitarimo, valstybei skyrė ypač griežtas sankcijas – pradėjo vykdyti „maksimalaus spaudimo“ Iranui kampaniją. Ją atvirai remia ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu.
Irano kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
H. Salamio komentarus išplatino ultrakonservatyvioms politinėms frakcijoms artimos „Tasnim“ ir „Fars“ naujienų agentūros.
Oficiali agentūra IRNA taip pat išspausdino gvardijos vado komentarus, tačiau dėmesį greičiau atkreipė į faktą, kad Iranas esą stiprėja ir pagaliau sugebės sumušti priešus, nepaisant priešiško valstybių nusiteikimo prieš Iraną.
Iranas nuo 1979 metų revoliucijos išliko priešiškas Izraeliui, tad Teheranas atvirai remia regione veikiančias prieš Izraelį nukreiptas ginkluotas grupuotes – tarp jų ir „Hamas“ bei „Hezbollah“.
Radikalūs palestiniečiai iš Gazos Ruožo Izraelio kryptimi paleido 90 raketų. Izraelio pajėgos šeštadienį į tai reagavo oro antskrydžiais. Sveikatos ministerijos Gazoje duomenimis, per juos žuvo 22 metų palestinietis. Be to, trys palestiniečių civiliai buvo sužeisti.
Izraelio saugumo ekspertai dėl smurto eskalacijos surengė krizinį posėdį. Izraelio ginkluotosios pajėgos jau šeštadienio rytą paskelbė, kad atitvers teritoriją netoli apsauginės tvoros su Gaza.
Sirenos netoli sienos su Gazos Ruožu perspėjo gyventojus dėl raketų. Izraelio priešraketinė gynyba dešimtis raketų numušė, pranešė kariuomenė. Be to, kariai atakavo virtinę Gazos Ruožą valdančio „Hamas“ judėjimo karinių postų. Įtampa tarp Izraelio ir radikalių palestiniečių organizacijų pastaruoju metu vėl paaštrėjo.
Penktadienį palei Gazos Ruožą vyko smurtingiausi per pastarąsias savaites protestai. Izraelio duomenimis, buvo sužeisti du jo kariai. Izraelis, palestiniečių duomenimis, Gazos Ruože nužudė keturis palestiniečius, tarp jų – du radikalaus islamo judėjimo „Hamas“ narius. Pasak Izraelio kariuomenės, demonstracijoje pasienyje dalyvavo 5 200 palestiniečių.
Demonstracijas jau daugiau nei metus kiekvieną penktadienį vyksta palei sieną. Jos vis perauga į smurtą. Palestiniečiai reikalauja atšaukti Izraelio vykdomą Gazos Ruožo blokadą. Nuo protestų pradžios 2018 metų kovą žuvo 268 palestiniečiai, dauguma jų – pasienyje. Per tą patį laikotarpį čia žuvo du Izraelio kariai.
Izraelis pradėjo naujos tvoros Gazos Ruožo pasienyje statybą. „Tvora užkirs kelią teroristams iš Gazos Ruožo įsiveržti į Izraelį“, – sekmadienį pareiškė Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, pranešė jo biuras.
Pasak Gynybos ministerijos, tvora iškils ten, kur jau baigta statyti požeminė siena ties Gazos Ruožu. Antžeminė dalis bus šešių metrų aukščio tvora, kuri drieksis 65 km palei sieną su palestiniečių teritorija. Tvora bus pagaminta iš cinkuoto plieno, jos svoris – 20 000 tonų.
B. Netanyahu kassavaitinio posėdžio pradžioje įspėjo dėl naujų neramumų Gazos pasienyje. „Jei Gazos Ruože nebus ramu, mes net rinkimų periodu priiminėsime sprendimus ir nedelsime veikti“, – sakė jis. Izraelyje balandžio 9 dieną vyks naujo parlamento rinkimai.
Nuo praėjusių metų kovo Gazos pasienyje ne kartą kilo smurtiniai protestai, per kuriuos esama tvora ne kartą buvo apgadinta. Per susirėmimus su Izraelio kariais, Sveikatos ministerijos Gazoje duomenimis, žuvo daugiau kaip 250 palestiniečių ir tūkstančiai buvo sužeisti. Demonstrantai, be kita ko, reikalauja nutraukti daugiau kaip dešimtmetį trunkančią palestiniečių teritorijos prie Viduržemio jūros blokadą.
Izraelis ir Egiptas blokadą argumentuoja saugumo interesais. Gazos Ruožą kontroliuojantį judėjimą „Hamas“ tiek ES, tiek Izraelis ir JAV laiko teroristine organizacija. Gazos Ruože 2 mln. žmonių gyvena sudėtingomis sąlygomis. Jiems, be kita ko, trūksta geriamojo vandens ir elektros.
