Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viena mūsų dienų sparčiai galią akumuliuojanti ideologinė sekta yra pasivadinusi pažangiečiais arba progresyvistais. Net jeigu jie taip pasivadino patys, mes ne mažiau dažnai kartojame šį pavadinimą, paprastai įdėdami  jį į kabutes. Žinia, pažanga yra daugelio žmonių godotinas idealas, todėl mums kelia įtarimą bandymas ideologiškai nusavinti pozityvių reikšmių žodyną labai siaurai ideologiškai užsiangažavusios grupuotės naudai. Jeigu norite žinoti, šių eilučių autorius paprastai nurodo, kad minimu atveju kalbame apie vadinamuosius pažangiečius arba, kitaip tariant, vadinamuosius progresyvistus.

Tačiau, kaip atrodo, siekiant kritiškai išmatuoti mūsų dienų progresyvisto pasiją, neišsiversime be didelio įtūpsto į praeitį, temos pasirinkimo įpareigoti visų pirma aptarti progreso sampratos atsiradimo aplinkybes, po to pažymint ir šios sąvokos tolesnio išplėtojimo gaires. Iš anksto perspėju, kad ilgiau nei galbūt derėtų pagal įvardintą temą apsistosime prie progreso sąvokos genezės aplinkybių aptarimo, tolesnį šios sąvokos kismą pabandydami įvaizdinti pagreitintu tempu pagal senojo kinematografo nutrūkusios juostos į pabaigą pasileidusių bėgti kadrų pavyzdį.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas, pagrįstas progreso samprata, yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia yra suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas, taigi ir progreso nuojauta.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o dar tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Švento Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo būtina pastebėti, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Savo ruožtu Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be to, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Filosofinis žvilgsnis. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, leidusi atplėšti vieną nuo kitos, jeigu būtų leista taip pasakyti, įsimagnetinusias tarpusavyje amžinybės ir laiko „puses“.

Kaip tikriausiai dauguma iš mūsų yra girdėję, Platonas labai entuziastingai forsavo idealios valstybės idėją, dialoge „Valstybė“ iškėlęs radikalaus, mažai ką bendro turinčio su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, visuomenės pertvarkymo užduotį, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus-valstybė-kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, jog čia randama idealios valstybės apibrėžtis yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas (ideali valstybė, – rašo antikos mąstytojas, – gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, ji galbūt yra tik danguje randamas pavyzdys) nepalyginamai stipresniu laipsniu nei mes šiandien esame linkę nesutapatinti idealų su rupia kasdienybe ir inertiška materija. Iš tiesų, Platonas ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės principinio pertvarkymo uždavinį tuo pačiu papuola į uždaro, neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės pabandyti įsivaizduoti dabarties nepakankamumo atšaukimą ateityje. Savo ruožtu krikščionių filosofas Augustinas, vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą kaip apie savotišką istorijos liftą, leidžiančio pasikelti į visuomenė plėtros idealo neabejotino tikroviškumo perspektyvų apmąstymą ir jų įkūnijimą istorinio laiko skalėje.

Beždžionė savižudė

Kaip ir Platonas, Augustinas skiria dviejų, tarpusavyje nederančių valstybių aprašus, iš kurių vienas išreiškia idealų krikščionių mąstytojo pageidavimą ir yra vadinamas Dievo valstybės principų apibrėžtimi, o kitas konstatuoja dažniausiai pasitaikančius, tipiškus politinio gyvenimo trūkumus ir yra vadinamas žemės valstybė pavyzdžiu. „Dvi valstybės, rašo krikščionių mąstytojas, – yra sukurtos dviejų meilės rūšių: žemiškoji – meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui, dangiškoji – meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau“ (Saint Augustine. The City of God. New York: Garden City. 1958, p. 322). Pagal Augustiną, kasdienybės sferoje Dievo ir žemės valstybės yra tarpusavyje persipynusios, tačiau krikščionių mąstytojui nekyla jokių abejonių, kad istorinio progreso stūmoklis lemia, kad jau čia dviejų valstybių kova užsibaigs Dievo valstybės pergale, kuri bus paskelbta, įtvirtinama ir tarsi sustingdoma jau neistorinėje, bet užlaikinėje būtyje. Tarpininkaujant mūsų laisvai prisiimtai prielaidai, kad pasaulio laikas yra ribotas, nesunku įsivaizduoti, jog laikai užsibaigs, kai ateities ritės laikas be jokios siūlo galelio liekanos persivynios ant praeities laiko ritės.

Dabar būtų pats laikas autoriui išgirsti priekaištą, kad nederėjo keiktis jau temos pavadinime, minint kažkokius velnius, kai buvo galima lengvai numanyti, jog ilgai užstrigsime ties Dievo valstybės aprašo pavyzdžiu. Pasiteisinant pastebėsiu, kad visų pradžių pradžioje teologiškai apčiuopta progreso samprata įsibėgėjusioje Vakarų kultūroje buvo varijuojama taip plačiai ir prieštaringai, kad čia vertėtų prisiminti ir perspėjimą apie tai, kad antikristas yra Kristaus beždžionė.

Valstybės valdybo mechanizmas kur kas sudėtingesnis nei laikrodžio

Daug ką apeinant šios temos plėtotėje, nori to, ar nenori, nepavyks apeiti ir nutylėti Georgo Hegelio filosofijos pateikto absoliuto dialektikos pavyzdžio, kai progresas summa summarum čia yra jau suprantamas kaip absoliutinės sąmonės persivyniojimo į absoliutinės savimonės plotmę procesas. Iš esmės G. Hegelis pakartoja dar Aristotelio pateiktą apibrėžimą, jog Dievas yra mąstymas apie mąstymą, kai Dievas mąsto patį vertingiausią dalyką, t. y. save patį, tokiu mąstymu tapdamas tuo, kas yra mąstoma, t. y. dieviškąja pilnatve, su ta išlyga, jog G.Hegelio filosofijos atveju nurodomas mūsų tarpininkavimas tokiame absoliutinės dvasios savęs įsisąmoninimo procese per žmonijos pasaulinę istoriją ir tokias žmogaus dvasios pakopas kaip menas, religija ir filosofija. Šiuolaikinės politinės konjunktūros terminais tariant, G. Hegelio filosofijos pagimdyta absoliutinė dvasia yra įtrauki, nors, iš kitos pusės, dėl vaizdingumo būtų galima pasakyti, kad čia aptinkama žmogaus dvasia veikia užsidėjusi absoliutinės dvasios skafandrą. Kita vertus, kaip atrodo, čia aptartą absoliutinės sąmonės ir absoliutinės savimonės tarpusavio santykį būtų galima grafiškai atvaizduoti dviejų iš dalies susikertančių apskritimų simboliu dėl tos aplinkybės, jog ir čia, kaip liudija vėlesni filosofijos pavyzdžiai, ne visi išplėtoti sąmonės turiniai galiausiai įgyja savimonės pavidalą.

Nedidelė paslaptis yra tai, kad marksistinės doktrinos kūrėjai ne kartą,bet ne iki galo aiškiai yra bandę progreso sampratą apibrėžti per spiralės simbolinį įvaizdinimą. Tai greičiau vis tik buvo ne tiek Karlo Marxo, kiek Fridricho Engelso topinė idėja, jam tvirtinant, kad komunizmas savo esme yra pirmykštė beklasė visuomenė, pakelta į nepalyginamai aukštesnį lygį. Savo ruožtu leiskite šį pirmą pasisakymą nurodyta tema užbaigti pastebėjimu, kad mūsų dienų vadinamieji progresyvistai pažangą iš esmės supranta remdamiesi apverstos spiralės principu, ką akivaizdžiai iliustruoja jų bandymas su progreso užkeikimu lūpose triukšmingai grįžti į ikisokratinę antiką, kur be didesnių išimčių buvo toleruojama pederastijos propaganda ir praktika to meto švietimo įstaigose, drauge berniukų tvirkinimą paverčiant politinės infrastruktūros išplėtimo bei partinio elito formavimo priemone.

2021.12.08; 05:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.

Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų  didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti  mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.  

Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.

valatka_3
Rimvydas Valatka

Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir  mano  negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs  dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu  žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)

Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O  mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.

Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai  jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.

Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.

Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.

Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie  įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.

Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa,  kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.

Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją,  kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…

2021.11.10; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tas pats Rimvydas Valatka sako, kad mes privalome būti labiau žmogiški homoseksualų atžvilgiu, ką tikriausiai reikėtų suprasti kaip  didesnio solidarumo su savo interesus išpažįstančiais kitokios lytinės orientacijos bendrapiliečiais raginimą. Nesunku pastebėti, kad čia yra kaip tik tas atvejis, kai nespėjęs įsismarkauti R.Valatka dar atsargiai, tik vos ne vos, keliais punktyrais pažymi kokią nors temą, o jam jau iškart triukšmingai pradeda pritarti visas papūgaujančiųjų choras. Taip į diskusijas dėl LGBT bendruomenės vadinamųjų teisių su trenksmu yra įvedamas privalomo žmogiškumo, išopėjusio jautrumo postulatas, gėjai užtvindo eterį savo pasakojimais apie patirtas nežmogiškas kančias, multiplikuojamas verkiančios, rankas grąžančios homoseksualo motinos plakatas.

Žinia, toks verksmingas arba greičiau rėksmingas, peraugantis į ištisinį klykimą tonas, trikdo. Savaime įdomu, kad pokalbį apie žmogiškumą aptariamu rakursu pradeda R.Valatka, kuris, kaip atrodo, dėl didesnės savo straipsnių intrigos galėtų užstatyti net švenčiausius žmogui dalykus, panašiai kaip pseudopoetas Neronas, siekdamas eilėraščio apie liepsnojančią širdį įtaigumo, padegė Romą, tačiau nežiūrint tos aplinkybės, apsimeskime, kad šis, mūsų dienų intrigos meistras, šįkart turi galvoje tik tai, kad net didžiausio susipriešinimo aplinkybėmis negalima sudeginti tarpusavio supratingumo tiltų.

Kitas dalykas, kad jautrumo ar didesnio žmogiškumo pageidavimas mūsų aptariamu atveju tampa ideologine norma, sukuriančia privalėjimo santykį, taip pat būtinąja sąlyga, siekiančiam karjeros ir pasisekimo visuomenėje žmogui. Tačiau ar gali būti kažkas dar blogiau nei žmogiškumas kaip karjeristinė demonstracinė vertybė, nei tokiu būdu karikatūrine patapusi žmogiškumo versija. Tikriausiai nieko blogo, jeigu žmogus apsimeta protingesniu nei yra (tai didesniu ar mažesniu laipsniu būdinga kiekvienam iš mūsų), tačiau, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis žmogiškumo demonstravimas yra naikinanti žmogiškumo substancinius pagrindus stichija. Kartas nuo karto iškyla būtinybė kažką paaukoti, tarkime, dėl mados ar konjunktūros poreikių, tačiau, nežiūrint jokių laiko vėjų, bent žmogiškumą privalėtume išsaugoti, neįtraukdami geranoriško nusiteikimo vienas kito atžvilgiu į viską permalančius konjunktūros malūnus. Čia nevalingai į galvą ateina Nobelio premijos laureatės W. Shymborskos žodžiai apie tai, kad protingas gerumas yra geriau už sentimentalų gerumą.

Nuo žodžio žmogiškumas (lot. humanus) atsiranda net atskiros Humanizmo epochos pavadinimas. Tačiau nepraleisiu progos drauge atkreipti dėmesį į tragikomišką žodžio homoseksualas painiavą. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad apie didesnį žmogiškumą homoseksualų atžvilgiu kalba būtent žmonės su užmaskuota pašaipa, su intencija įpiršti tragikomišką semantinę sumaištį apie tai, kad neva homoseksualumo įvardijimas nurodo į seksą tarp žmonių, nes žodį  homo mes iš inercijos į lietuvių kalbą verčiame iš lotynų kalbos žodžiu žmogus (terminologiniai pavyzdžiai iš lotynų kalbos, homo erectus, homo faber, homo sapiens). Tačiau didžioji problema yra ta, kad tarptautinis žodis homoseksualumas yra neįtikėtinai barbariškas žodis, kai, pažeidžiant įprastą tarptautinių žodžių darybos praktiką, terminologinis įvardijimas yra sudaromas iš dviejų skirtingų senovės kalbų žodžių, t. y. – gr. homos – vienodas + lot. sexualis – lytinis). Jeigu būtų leista savivaliauti man, tai homoseksualumą vadinčiau ne kaip kitaip, o būtent nevaisinguoju pagal prigimtį seksualumu (pagal gr. žodį – agonoseksualumas, jeigu norite, su lotyniška žodžio sudėtine dalimi – steriliseksualumas).

Tačiau drauge negaliu  nutylėti, kad homo erectus lietuviškai reiškia – stačiasis, t. y. vaikščiojantis ant dviejų kojų žmogus, taigi truputėlį kažką kitą nei kažkas iš mūsų buvo galbūt linkęs greitomis pagalvoti, ar ne? Kaip matote, vėl mane užnešė į neskoningo dviprasmiškumo lankas, – jeigu būtų gyva mano a. a. mama, dėl tokio sūnaus nepraustaburniškumo labai nuliūstų, tačiau net ir tokiu atveju ji, neabejoju, tikrai nesiveržtų paūbauti ant prezidento krūtinės ir nesistengtų susikurti reklamą sau iš nelaimingo vaiko nešvankumo.

Daug kartų visai ne retoriškai kėliau klausimą –  kas tai yra nevalyvos isterijos aukštumas pasiekęs seksualinių mažumų teisių klausimas, tokiu atveju, kai homoseksualų santykiai visuomenėje nėra kaip nors kriminalizuojami? Negaliu patikėti, kad neretai dirbtinai pakurstomų aistrų laužas liepsnoja tik dėl vadinamojo Partnerystės įstatymo, kurį būtų galima pavadinti teisinės kazuistikos klausimu, jeigu ne kelios labai reikšmingos aplinkybės.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kad ir kaip ten būtų, Partnerystės įstatymas nėra toks drastiškas išbandymas vaizduotei kaip reikalaujanti žmogaus lyties dekonstrukcijos ir drauge žmogaus nužmoginimo Stambulo konvencija. Tačiau Lietuvoje susiklostė ypatinga, jeigu norite, ekstremali situacija, kai dėl valdančiosios koalicijos indokrinacijos pertekliaus visos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos buvo atiduotos išimtinai į labai angažuotų viena kryptimi homoseksualų rankas, tokiu būdu kraštutinai susiaurinant, neįtikėtinai nususinant ir faktiškai nužmoginant žmogaus teisių konceptą.

Ką visa tai reiškia, geriausiai pasimatė nelegalių migrantų krizės metu, kai tokie „žmogaus teisių gynėjai“ stojo prieš Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Todėl, kaip atrodo bent man, vardan žmogiškumo privalome susilaikyti ir atidėti diskusijas dėl Partnerystės įstatymo geresniems laikams, neprarandant vilties, kad mūsų bendrapiliečiai homoseksualai anksčiau ar vėliau praplės savo vaizduotės ribas, neapsiribodami tik siauru užsiangažavimu išimtinai vieno dalyko naudai.

2021.11.03; 14:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.

Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.

Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.

Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fragmentas

Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik   mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“  amžinybės ir laiko „puses“.

Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.

Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie  antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.

                                                              XXX

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?

Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui

                                                                     X  X  X

Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.

Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją  laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.

2021.09.22; 16:00

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andriui  Tapinui nepavyko įrodyti, kad P. Gražulio teiginiais buvo pažeisti  jo garbė ir orumas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas ką tik atmetė Laisvės TV“ savininko A. Tapino ieškinį, kuriuo prašyta priteisti 10 tūkst. eurų ir įpareigoti P. Gražulį paneigti savo žodžius, kad jam už nugaros Kultūros komiteto nuotoliniame posėdyje pusnuogis vyriškis yra A. Tapinas.

Teismo motyvas – A. Tapino ieškinys nepagrįstas, todėl A. Tapinas turės dar ir atlyginti P. Gražulio gynybos išlaidas –  2420 eurų.

A. Tapinas ieškinyje skundėsi, kad nors P. Gražulis teigia pajuokavęs, bet po Seimo nario pareiškimo jam nuolat teko teisintis verslo partneriams ir pažįstamiems, o dalis užsakovų net atsakė jo paslaugų.

A. Tapino manymu, P. Gražulis, kelias dienas iš eilės kartodamas neva melagingus teiginius, taip keršijo jam ir „Laisvės TV“. Apie tai rašė net užsienio žiniasklaida, A. Tapinui dėl to priekaištavo buvusi jo žmona.

A. Tapinas kartu su advokatu teigė, kad prašo 10 000 EUR žalos atlyginimo dėl to, kad P. Gražulis esą sąmoningai skleidė melagingą žinią.

Tuo tarpu Seimo narys teisme gynėsi, kad „pagrindinė pono Tapino mintis ir tikslas buvo mane pažeminti ir suniekinti, padaryti homoseksualu. Jis mane persekioja – kada buvau Gargžduose, jis norėjo atvažiuoti su savo komanda ir padaryti, kad nelaimėčiau rinkimų“.

Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

P. Gražulis teigė, kad jis suklydo sąžiningai, nes kai jį pradėjo klausinėti žurnalistai, jis nežinojo, apie ką kalbama. Nes kai paskubomis peržiūrinėjo Kultūros komiteto posėdžio įrašą, tai jame nepamatė jokio pusnuogio vyriškio, todėl pagalvojo, kad A. Tapinas galėjo sukurti vaizdo montažą, ką nors įterpti į vaizdo medžiagą, todėl norėjo pašaržuoti. „Jis žemino mane, per rinkimus bandė paniekinti – gavo atgal“ – sakė P. Gražulis.

Teismas konstatavo, kad: „nagrinėjamoje byloje Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo garbės ir orumo pažeidimą, todėl taip pat nėra pagrindo įpareigoti Atsakovą paskelbti paneigimą ir atlyginti Ieškovui neturtinę žalą … Visuotinai žinomas ir šalių teisme patvirtintas viešas neigiamas ginčo šalių požiūris į vienas kitą leidžia konstatuoti, kad vaizdo įrašą matę ar kitaip sužinoję apie Atsakovo pasisakymą, jog už jo nugaros buvo apsinuoginęs vyras, kiti asmenys neturėjo realaus pagrindo manyti, kad pastarasis vyras buvo Ieškovas. Tuo pačiu labiau tikėtina, kad Atsakovas dėl esamų nesutarimų su Ieškovu pasirinko tokį saviraiškos būdą, kaip pats nurodė – ironizavo (teisme nurodė, jog šmaikštavo). Ar tai tinkama saviraiška Seimo nariui, tai yra ne šios bylos dalykas. Tačiau akivaizdu, kad ieškovo artima aplinka (šeimos nariai, draugai, bičiuliai, kolegos, realūs ir racionaliai mąstantys verslo partneriai ar kiti asmenys) turėjo suprasti, jog Atsakovas sakė netiesą, ką jis patvirtino ir teisme. Teismui nepateikti įrodymai, kad dėl ginčo informacijos paskleidimo Ieškovas ar kiti jam reikšmingi asmenys realiai patyrė materialinius nuostolius ar turėjo dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitų nepatogumų, kurie patvirtintų garbės ir orumo pažeminimą bei neturtinės žalos pagrįstumą… Taigi byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos pagrindu konstatuotina, kad Ieškovas pakankamai neįrodė, jog Atsakovo nurodyta informacija pažemino Ieškovo garbę ir orumą, kad yra pagrindas priteisti neturtinę žalą, o ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas“.

Informacijos šaltinis: tekstą atsiuntė Seimo nario Petro Gražulio padėjėjas Naglis Puteikis

2021.08.14; 09:40

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pasirašė dekretą, kuriuo apribojama prekyba knygomis vaikams, kuriose vaizduojami ar aptariami tos pačios lyties asmenų santykiai.
 
Dekretu, kuris yra publikuotas Vengrijos oficialiajame leidinyje, reglamentuojamas prieštaringai vertinamas įstatymas, kuriuo draudžiama LGBT bendruomenės asmenų „propaganda“ ir šių žmonių vaizdavimas kaip įprastų visuomenės narių.
 
Šį įstatymą birželį priėmė Vengrijos parlamentas, kuriame daugumą turi V. Orbano partija „Fidesz“.
 
Įstatymas buvo kritikuojamas kaip atvirą cenzūra, o Europos Komisija dėl diskriminaciniu laikomo įstatymo pradėjo teisinę procedūrą Vengrijos atžvilgiu.
 
Dekrete nurodoma, kad knygos vaikams, kuriose „vaizduojamas nukrypimas nuo gimimo metu turėtos lytinės tapatybės arba lyties keitimas, arba savitikslis seksualumas, arba vaizduojamas ar populiarinamas homoseksualumas“, negali būti rodomi knygynų vitrinose ar matomi knygynuose.
 
Tokios „įžeidžiančios“ knygos taip pat negali būti parduodamos 200 m spinduliu aplink mokyklas ar bažnyčias. Knygos taip pat turi būti parduodamos pakuotėse, per kurias nebūtų įmanoma atpažinti knygos viršeliuose.
 
Dekretas įsigalios po 30 dienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.07; 19:00

Vengrijoje tūkstančiai žmonių protestavo prieš vyriausybės planus uždrausti „propaguoti“ homoseksualumą. EPA-ELTA nuotr.

Vengrijos sostinėje Budapešte pirmadienį tūkstančiai žmonių protestavo prieš naują, pritarimo netrukus galintį sulaukti įstatymą, kuriuo šalyje būtų uždraudžiamas homoseksualumo ar lyties keitimo operacijų „propagavimas“ ar „vaizdavimas“.
 
Įstatymu iš esmės uždraudžiamos švietimo programos ir LGBT grupių viešumas. Pastarosios palygino naująjį teisės aktą su Rusijoje galiojančiais įstatymais.
 
Kaip pranešama, į demonstraciją prie Vengrijos parlamento susirinko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Viena iš akcijos organizatorių „Amnesty International“ teigė, kad „tai parodė, jog daugybė žmonių Vengrijoje atmeta homofobiją ir transfobiją bei vyriausybės mėginimą skleisti neapykantą“.
 
„Kai parlamento nariai rytoj atiduos savo balsą, jie turėtų atminti, kad savo žiaurioje politinėje kampanijoje jie rizikuoja žmonių gyvybėmis“, – sakoma organizacijos pranešime.
 
Daugelis opozicijos partijų teigė boikotuosiančios balsavimą, tačiau parlamentas, kuriame dominuoja premjero Viktoro Orbano valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“, kuri ir parengė įstatymo projektą, veikiausiai jam pritars.
 
Pasak protesto organizatorių, įstatymas „smarkiai apribotų“ žodžio laisvę ir vaikų teises.
 
Jei įstatymas būtų priimtas, šalyje būtų uždraustos tokių kompanijų, kaip „Coca-Cola“ reklamos, nes ši 2019 m. Vengrijoje agitavo už palankumą homoseksualiems asmenims, bei būtų draudžiamos knygos, kuriose „dramatizuojamas“ homoseksualumas.
 
Televizijos stotis „RTL Klub Hungary“ nurodė, kad tokie populiarūs filmai, kaip „Bridžitos Džouns dienoraštis“, „Haris Poteris“ ir „Bilis Eliotas“ galėtų būti rodomi tik vėlai vakare ir tik su 18+ žyma.
 
Tai naujausias teisės aktas įstatyminių priemonių serijoje, kuria Vengrijoje neva taikomasi į pedofiliją ir siekiama apsaugoti vaikus ir šeimas.
Praėjusį gruodį Vengrijos parlamentas pritarė priemonių paketui, kuriame įtvirtinamos tradicinės šeimos vertybės ir uždraudžiama tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.15; 02:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Leiskite pacituoti BNS pranešimą ištisai, nes čia yra kaip tik tas atvejis, kai iš dainos žodžių neįmanoma išmesti. Dar daugiau, – norėčiau kursyvu paryškinti šią žinutę, nes, kaip atrodo, čia skelbiama apie naujųjų istorinių laikų pradžią.

Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl buvusio kandidato į Seimą įžeidžiamų pasisakymų apie LGBT žmones per nacionalinio transliuotojo LRT eteryje vykusius debatus, BNS ketvirtadienį patvirtino prokuratūros atstovė. 

Policija iš pradžių buvo atsisakiusi pradėti tyrimą dėl galimo neapykantos kurstymo Lietuvos liaudies partijos kandidato Pranciškaus Valicko pasisakymuose, bet šį sprendimą pakeitė prokuroras Justas Laucius.

Prokuroras nusprendė, kad neatlikus ikiteisminio tyrimo „negalima padaryti vienareikšmiškos išvados“, kad pasisakymais nebuvo kurstoma neapykanta, BNS sakė prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.

Skundą teisėsaugai kitą dieną po debatų pateikė Laisvės partijos kandidatai į Seimą Tomas Vytautas Raskevičius ir Evelina Dobrovolska. Jie abu buvo išrinkti į parlamentą.

Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS patvirtino, kad policijos pareigūnai buvo atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą, jos teigimu, pareigūnai nenurodė priežasčių.

Rugsėjo 23 dieną LRT studijoje vykusių debatų metu P. Valickas homoseksualius žmones vadino „pederastais“, „iškrypėliais“, teigė, kad jei jiems bus leidžiama įsivaikinti vaikus, jie „galės juos kankinti, išnaudoti, žaginti“ ir tvirtino, kad tokiu būdu bandoma prastumti „pedofilijos organizavimą“.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar diskriminuoti grupę žmonių ar jai priklausantį žmogų, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Lietuvos liaudies partija Seimo rinkimuose surinko mažiausiai balsų iš visų partijų – 0,25 proc. P. Valickas į Seimą nebuvo išrinktas https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1275119/prokuratura-pradejo-tyrima-del-kandidato-i-seima-pasisakymu-lrt-eteryje-apie-lgbt-zmones.

Niekaip negaliu įsidėmėti žmonių, padavusių šį skundą, pavardžių, tačiau jie lengvai atpažįstami vizualiai: tai tas pats vyrukas, kuris skelbiasi esantis profesionaliu gėjumi, o moterį nesunku identifikuoti pagal tatuiruotę ant krūtinės. Žinia, ši moteris su tatuiruote ant krūtinės yra laikoma kandidate į Teisingumo ministrus.

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Apie homoseksualus reikėtų kalbėti tik gerai arba nieko, o tie, kurie įsidrąsinę yra bandę paatvirauti šia tema interneto tyruose, gerai žino, kad už šiurkščią nuomonę apie netradicinės lytinės orientacijos personažus policija atima kompiuterį ir uždeda piniginę baudą. Kita vertus,  siūlau stabtelėti, įkvėpti oro ir susivokti, kad gyvename didelio kultūrinio perversmo išvakarėse, nes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje teisminis persekiojimas pradedamas dėl  išsakytos oficialių politinių debatų metu visuomeninio transliuotojo eteryje nuomonės. Kaip dabar išaiškėjo, politinės nuomonės rinkimų debatų metu rubrika neapsaugo nuo cenzūros kišimosi ir policinio persekiojimo.

Laisvės partija dar neapšilo kojų valdžioje, o jau rodo savo iltis. Kas bus po metų kitų, jeigu įvykiai rutuliosis tokiu tempu; ar nereikės, tarkime, heteroseksualų poroms  muštis į krutinę ir atsiprašinėti valstybės dėl savo politiškai nekorektiškų seksualinių papročių? Teisybės dėlei reikia pastebėti ir tai, kad užpakalio temą politiškai sureikšmino Laisvės partija, o Liaudies partija pasivadinę nevykėliai savo ruoštu sureagavo į tokį dalyko supolitinimą pernelyg liaudiškai…

Nenuostabu, kad teisminiam persekiojimui šioje istorijoje žalią šviesą uždegė bebaimis prokuroras Justas Laucius, andai ilgai mūčijęs, (jeigu nemeluoja to meto spauda, net su Putino emisarų pagalba) tokią Eglę Kusaitę. Kaip atrodo bent man, prokuroras J.Laucius dėl savo karjeros galėtų padaryti viską, net įsisūnyti ar įsidukrinti homoseksualų šeimoje.

kusaite_portretas
Eglė Kusaitė
Prokuroras Justas Laucius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu prisimenate, Didžiosios Britanijos popmuzikos žvaigždė Eltonas Johnas su savo parteriu Davidu Furnishu krykštavo ant kiekvieno kampo, kad neva tuoj, jau tuos įsisūnys nuostabų berniuką iš Afrikos. Tačiau – neišdegė, tikriausiai neleido tarnybos. Neabejoju, kad pažangiosios vaiko teisių apsaugo tarnybos Lietuvoje pirmai progai pasitaikius surengtų parodomąsias našlaičių įvaikinimo homoseksualų šeimose akcijas.

Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria ir masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros ypatybes.

Sokratas yra pirmasis iš žinomų to laikmečio žmonių, pasisakęs prieš gėdingą pederastijos reiškinį, tvirtinęs, kad tokie meilikautojai, t. y pederastai yra vilkai ėriuko kailyje.

Dar baisiau būtų, jeigu tokie meilikautojai apsigobtų dar ir teisingumo mantija.

Ar sakote, kad pederastija ir homoseksuali vyrų tarpusavio meilė yra visiškai skirtingi dalykai? Jūs esate absoliučiai teisūs, nežiūrint net tos detalės, kad užpakalis, duotas žmogui tuštintis, aptariamais atvejais yra labai panašiai traktuojamas kaip lytinio tenkinimo ar pasitenkinimo organas.

2020.11.14; 11:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.

Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie”, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…

Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.

Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę  pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.

Kodėl taip manau?

Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos” popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…

Nusišneku? Neskubėkite…

Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.

Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais  kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.

Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.

Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo  sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…

Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…

Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.

O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…

Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas?  Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…

Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.

Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…

Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…

2020.10.28; 11:33

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus trečiadienį išleistame dokumentiniame filme paskelbė pritariantis tos pačios lyties asmenų civilinei partnerystei, skelbia „Reuters“.
 
„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas dėl to neturėtų būti atstumtas, gyvenimas dėl to neturėtų būti skurdesnis“, – „Oskarui“ nominuotame Jevgenijaus Afinejevskio režisuotame dokumentiniame filme „Francesco“ teigia popiežius.
 
„Turime tai įtvirtinti įstatymu. Žmonės turėtų būti apsaugoti. Aš tam pritariu“, – teigė jis.
 
Popiežius Pranciškus palaikymą civilinei partnerystei yra išreiškęs ir anksčiau, kai ėjo Buenos Airių arkivyskupo pareigas. Tuo metu jis nepritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, tačiau rėmė tam tikros teisinės apsaugos užtikrinimą tos pačios lyties poroms.
 
Popiežiaus biografo Austeno Ivereigho nuomone, popiežiaus komentarai trečiadienį išleistame filme yra aiškiausias savo požiūrio apibūdinimas šiuo klausimu nuo išrinkimo 2013 m.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 03:00

Vladimiras Putinas Sibire. EPA – ELTA nuotr.

Kol Vladimiras Putinas bus Rusijos prezidentas tos pačios lyties asmenų santuokos nebus įteisintos, ketvirtadienį pareiškė šalies vadovas.
 
„To nebus, kol esu prezidentas“, – susitikime, kuriame buvo aptariamos galimos Konstitucijos pataisos, teigė V. Putinas.
 
Pagal įstatymus, kuriuos V. Putinas pasirašė 2013 m., viešas homoseksualumo propagavimas Rusijoje laikomas nusikaltimu.
 
67-erių V. Putinas valdžioje kaip prezidentas ar premjeras yra jau du dešimtmečius, dabartinė jo kadencija baigsis 2024 m. Jis yra ilgiausiai valdantis Rusijos vadovas.
 
Kai kurie šiuo metu svarstomi Konstitucijos pakeitimai galėtų užtikrinti, kad net ir baigęs kadenciją V. Putinas išsilaikys valdžioje – kaip daugiau įgaliojimų turintis premjeras, parlamentaras visam gyvenimui arba kaip patariamosios Valstybės Tarybos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 00:30

Manoma, kad apie 1 proc. Rusijos gyventojų yra užsikrėtę ŽIV, o šalies prezidentas Vladimiras Putinas epidemiją laiko „grėsme nacionaliniam saugumui“.
 
„Situacija tik blogėja“, – sakė Federalinio tyrimų ir prevencijos centro, kuris specializuojasi ŽIV ir AIDS srityje, vadovas Vadimas Pokrovskis.
 
Pasak jo, problema yra kilusi dėl prieinamos informacijos trūkumo ir nepakankamų gydymo galimybių. Nepilnamečių lytinis švietimas šalyje taip pat yra tabu tema, jį dar labiau apsunkina įstatymai, draudžiantys „homoseksualumo propagandą“.
 
Rusijos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) tvirtina, kad šalyje gyvena apie 900 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. V. Pokrovskio teigimu, šis skaičius siekia 1,5 mln.
 
Palyginimui, federalinio Roberto Kocho ligų kontrolės instituto duomenimis, Vokietijoje ŽIV užsikrėtę apie 88 tūkst. žmonių – 0,1 proc. populiacijos.
 
V. Pokrovskis teigia, kad gerokai daugiau nei pusė visų naujų ŽIV atvejų atsiranda dėl lytinių santykių tarp vyrų ir moterų.
 
Pernai Rusijoje mirė 36 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Tai yra rekordinis mirčių skaičius nuo 1987 m., kai buvo užfiksuoti pirmieji viruso atvejai.
 
V. Pokrovskis taip pat apgailestauja, kad ŽIV gydymui Rusijoje išleidžiama pernelyg mažai lėšų. Kitąmet šiam tikslui skirti 29 mlrd. rublių (apie 410 mln. eurų).
 
Pasak eksperto, šaliai reikia mažiausiai triskart didinti išlaidas gydymui, nes Rusijai trūksta naujausių vaistų, diagnostinės įrangos ir kvalifikuoto personalo.
 
Dvi didžiausios Europos sveikatos apsaugos agentūros – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ir Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuras – ketvirtadienį paskelbė, kad Europoje būtina rasti geresnių kovos su ŽIV būdų, nes ši liga moterims vis dar diagnozuojama vėliau nei vyrams.
 
2018 m. Europoje užfiksuota daugiau nei 141 tūkst. naujų ŽIV atvejų, sakoma agentūrų parengtoje ataskaitoje. Pasak organizacijų, vos trečdalį ŽIV atvejų sudaro moterys, o ankstyva diagnozė reiškia anksčiau pradėtą gydymą.
 
Labdaros organizacijų finansuojamo AIDS centro Maskvoje direktorius Sergejus Abdurachmanovas taip pat kritikavo Rusijoje stringančią ŽIV diagnostiką ir gydymą.
 
Kaip naujienų agentūrai DPA sakė S. Abdurachmanovas, Vakarų Europoje šiuo metu „yra piliulės apsaugai prieš seksą“. Tuo tarpu Rusijoje, tvirtino jis, „sąlygos kaip Vakarų Europoje 1990-aisiais“.
 
AIDS centro direktorius taip pat pabrėžė, kad Rusijoje ŽIV užsikrėtę daugiau nei milijonas žmonių, deja, „bet šis skaičius ir toliau auga“.
„Tai nebėra tik homoseksualų, intraveninius narkotikus vartojančių ir sekso darbuotojų problema. ŽIV kelia grėsmę visai Rusijos visuomenei“, – sakė S. Abdurachmanovas.
 
Šiemet paskelbtame dekrete V. Putinas ŽIV vadina „grėsmę nacionaliniam saugumui“, šalies gyventojų skaičius vis krintant.
 
Rusijoje gyventojų informavimą apie ŽIV epidemiją apsunkina 2013 m. priimtas įstatymas prieš vadinamąją „homoseksualumo propagandą“.
 
Įstatymas yra gana abstraktus, todėl juo iš esmės uždraudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie netradicinius lytinius santykius.
 
„Mūsų interneto svetainė yra prieinama visiems, kuriems suėjo 18 metų. Bandome aiškinti apie prezervatyvų naudojimą kolegijose ir universitetuose“, – sakė S. Abdurachmanovas. Visgi, tikino jis, 18 metų sulaukusiam žmogui apie tai aiškinti gali būti jau per vėlu, tačiau geriau vėliau nei niekada.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.29; 00:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu neklystu, būtent garsusis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris (1759 – 1805) yra pasakęs maždaug taip, kad esą pasaulį valdo du dalykai, t. y. badas ir meilė.

Iš tiesų, nesunku pastebėti, kad pasakytuose žodžiuose kraštutinai sutrauktu pavidalu yra pažymėta po to sekusių amžių redukcionizmo įsivyravimo humanistikoje jau beveik visa apimtimi programa, redukcionizmą žmogaus tikrovės tyrimuose suprantant kaip metodologinę nuostatą, orientuojančią į tai, kad sudėtingus reiškinius reikia aiškinti supaprastinant, suvedant į paprastesnius pradus.

Andai Karlas Marxas visas visuomeninio gyvenimo prieštaras užsimojo paaiškinti ir sprendimo ieškojo ekonominio redukcionizmo pagrindu, o psichoanalizė gyvenimo paslaptis pabandė redukuoti į libido kompleksus.

Žinia, tokiam redukcionistiniam nusiteikimui platesniuose visuomenės sluoksniuose didelės reikšmės turėjo gamtos mokslų laimėjimai ir pažangiečių tikėjimas, kad nedelsiant būtina perkelti gamtos mokslų patirtį į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, per jėgą brukama užduotis, kad trūks plyš reikia sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį.

Tačiau štai skaitytojas, perskaitęs šias įvadines pastabas, visiškai teisėtai gali paklausti – o „prie ko čia“ lipdomas dar ir homoseksualizmas, nes aptarti dalykai ir minėtoji seksualinė orientacija yra nevienarūšiai reiškiniai, ar ne?

Prieš gerą dešimtmetį (arba greičiau – prieš 20 ar 15 metų) mūsu lietuviškoje spaudoje, o ypač interneto portaluose, įsisiūbavus paskiepijimo nuo netolerancijos plačiosioms masėms vajui, kviečiant neniekinti  kitokių,  ne kartą buvo rašoma, kad visa eilė homoseksualios orientacijos žmonių yra nusipelniusios pasaulinės kultūros raidai asmenybės ir čia, kaip taisyklė, visiškai be jokio ryšio arba išgalvotu pretekstu buvo minimi Sokrato ir jo mokinio Platono vardai.

Sokratas
Senovės filosofas Sokratas

Nepulsiu iš karto tvirtinti, kad tokia melaginga informacija, liečianti antikos filosofus, atsirado iš piktų užmačių, kai tolerancijos kultūros ugdymas nepastebimai perauga į homoseksizmo (leiskite pasiūlyti štai tokį naujadarą, kurį, kaip atrodo, dar bus ne viena proga pritaikyti) apraiškas. Čia tikriausiai suveikia blogosios, mechaninės asociacijos dėsnis, iš vienos pusės, visiems kažką girdėjus apie tai, kas senovės Graikijoje homoseksualizmas buvo neįtikėtinai išplitusi praktika (kartais homoseksualizmas yra vadinamas tiesiog graikiškuoju seksu), o, iš kitos, bent jau universitetą baigusiems žmonėms žinant, kad senovės graikų kultūra yra įstabi pirmiausiai dėl to, jog padovanojo pasauliui didžiąją filosofiją, visų pirma siejamą su Atėnų mokykla, t. y. su Sokrato, Platono, Aristotelio vardais.

Tačiau tokia įsikalbėta asociacija sugriūna greičiau nei kortų namelis, pastebint tą paprasčiausią faktą, kad Sokratas buvo pirmasis žinomas senovės Graikijos žmogus, vienareikšmiškai pasisakęs prieš tokią seksualinę praktiką ir homoseksualizmo subkultūrą, ypač smerkęs pederastijos apraiškas savo laikmečio visuomenėje, o Platonas tokią kritiką dar labiau sustiprina, net nesistengdamas pernelyg nuslėpti savo asmeninės alergijos to meto visuomenėje tarsi ir toleruojamos praktikos atžvilgiu.

Senovės filosofas Platonas

Jau esu rašęs apie tai, kad mūsų laikais Platonui atimtų kompiuterį, jeigu toks atgimęs Platonas pasidalintų savo įžvalgomis internete apie homoseksualizmo fenomeną kaip tokį. Nenoriu pernelyg susireikšminti, tačiau, kaip atrodo, yra didesnis ar mažesnis pagrindas manyti, jog falsifikacijų lavina apie Platoną kaip homoseksualizmo draugą liovėsi iškart, kai tąsyk keliuose interneto dienraščiuose pasižadėjau pateikti visas pažodines Platono ištaras šiuo klausimu, jeigu toliau būtų tęsiama dezinformacijos akcija, išnaudojant melagingai pateiktą Platono įvaizdį.

Kita vertus, šiandien šią temą ruošiuosi pratęsti ir pagilinti, žengdamas rizikingu redukcionizmo keliu su daugybe išbandymų. Iš tiesų, pagilinkime, sustiprinkime, išdidinkime šį požiūrį, taigi, leiskite dabar išsakyti net tokią drastišką hipotezę, kad platonizmas apskritai kaip toks užgimsta homoseksualizmo kritikos pagrindu, yra genetiškai apspręstas tokios kritikos poreikio.

Jeigu daugiau ar mažiau pagrįstu laikysime garsiojo matematiko ir filosofo Alfredo Northo Whiteheado posakį, kad visa vakarų filosofija yra tik pastabos paraštėse prie Platono darbų, vien dėl to dar neturime teisės skelbti, jog visa  vakarų filosofija yra pasiskiepijusi nuo homoseksualumo propogandos įtakos, tačiau teisėtai galime pasakyti labai panašų, gretutinį dalyką, kad visos klasikinės vakarų filosofijos pathos yra moralinės hierarchijos idėjos puoselėjimas. Diametraliai priešinga padėtis, kaip žinome, susiklosto vadinamojo postmodernizmo, siekiančio ištrinti šią idėją iš visų užkaborių, naudojantis įmanomomis ir neįmanomomis dekonstrukcijos strategijomis, plokštumose (aliuzija į knygą Tūkstantis plokštikalnių). Kartais sakoma, kad vadinamojo postmodernizmo dėl jo įvairovės ir pretenzingo miglotumo neįmanoma struktūriškai apibrėžti, tačiau tyrinėtojai sutinka ir dėl to, kad visas postmodernizmo apraiškas, tūkstantį jo skirtingų veidų, vienija tai, kad postmodernistams priskiriama marga minia labiau už viską trokštą nuversti Platoną.

Senovės filosofas Aristotelis

Postmodernistai nemėgsta būti vadinami postmodernistais, kaip atrodo, jau vien dėl to, jog yra įtikėję, kad jų unikalumo terminologiškai atvaizduoti neįmanoma. Tačiau šios mąstymo paradigmos vienas iš vėliavnešių Michaelis Foucault savo homoseksualistinės pasijos ne tik kad neslepia, bet kartais net prikišamai demonstruoja.

M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad šis prancūzų mintytojas savo Seksualumo istorijos puslapiuose pastebi, jog homoseksualumo išpopuliarėjimas tarp senovės graikų vis tik tų pačių graikų nebuvo priimamas kaip savaime suprantamas dalykas (taip apie senomės graikus kartais pasakoma šiandien), anot M.Foucault, dėl homoseksualizmo išplitimo to meto visuomenė patyrė baisios įtampos perkrovas. Kita vertus, kaip tikriausiai jau pastebėjote, čia forsuojama hipotezė, kad iš tokios įtampos spąstų pasprukti padėjo Platono teorija.

Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie neva gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą.

Tačiau tokia spiritistinę grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.

Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalūs homoseksualizmo kritikai, kuriems visų pirma svarbu buvo atplėšti grožio idėją nuo homoseksualizmo praktikos. Drauge platonizmas  kaip būties priauginimo teorija su atlaisvintos spyruoklės ir išlaisvintos prigimties jėga sugrąžina mums apsinuoginusios moters su visa vaisingumo atributika kaip grožio etalono pavyzdį, o platoniškoji eroto teorija įgalina erotinį potraukį suprasti kaip tokį žmogaus kūrybinį veržlumą, kai žmogus visų pirma siekia to, ko jam labiausiai trūksta. Bendrąja prasme mirtingai būtybei labiausiai trūksta būties pilnatvės, o žemiškajame gyvenime vyrui labiausiai trūksta moters, o moteriai – vyro. Jeigu norite, čia kalbame apie seksą veidas-į-veidą (face-to-face).

Ar labai šventvagiška būtų sutirštinto redukcionizmo pagrindu pasakyti, kad vadinamasis postmodernizmas, prancūziškoji Foucault-Deleuze linija filosofijoje yra teorinis konceptualus homoseksualumo pašlovinimas.

Žinoma, toks įmantraus, daugiaplanio, nevienareikšmio reiškinio suvedimas į antrąjį galą yra nešvankus pasirinkimas, tačiau, kaip atrodo, radikalų supaprastinimą ir kraštutinį redukcionizmą aptartu atveju galima pateisinti siekiu atsispirti dirbtinai pučiamoms migloms, noru pasilaikyti  tai kaip priešnuodį, kuris gali praversti, kai prieš tavo akis yra renčiama greitai dykstančių labirintų infrastruktūra.

Koks neredukuojamas į nieką vadinamojo postmodernizmo savaiminis turiningumas dar liktų, jeigu nuo jo atplėštume vienai subkultūrai išskirtinai palankias radikalaus pliuralizmo, daugybinės logikos ar, tarkime, grynosios imanencijos idėjas?

Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad vadinamais postmodernizmas siekia atstatyti savigarbą tų žmonių grupių, kurios buvo atstumtos moderniaisiais laikais. Žinia, kalbama apie mažumas. Tačiau, kaip atrodo, vadinamojo postmodernizmo diskurse seksualinėms mažumoms yra suteikiamas ypatingas mažiausiosios mažumos statusas, panašiai kaip kitu atveju vieni yra laikomi lygesniais už kitus.

Vienas iškilus mūsų dienų žmogus prancūziškąją vadinamojo postmodernizmo versiją yra pavadinęs šiuolaikine kontinentine filosofija. Nežiūrint mano čia, o ir kitur liudijamos didžiausios pagarbos šiai asmenybei, drauge privalau pastebėti, kad pateiktas filosofinio kryptingumo įvardijimas yra viena iš didžiausių klastočių, kurias yra tekę girdėti.

homoseksualu_paradai
Homoseksualų paradas

Visų pirma verta pastebėti, kad filosofija visados yra bent truputėlį prasikišusi virš laiko, nepavaldi laiko dėsniams, taigi kalbėti apie filosofijos šiuolaikiškumą yra kažkas panašaus į oksimorono pavyzdžio piršimą. Štai net toks užsiangažavęs tradicinės metafizikos kritikas kaip Martinas Heideggeris sako, kad autentiškai būties klausimas buvo keliamas tik pirmosiose antikos filosofijos ištarose, anksčiausiojo filosofijos ryto metu, kai savo ruožtu įdienojus, t. y.  įsisiūbavus tos pačios antikos filosofijos prieštaroms po šimtmečio neva prasideda būties užmaršties istorija.

Žiūrint šiuo rakursu, šiuolaikiškumas – tai didžiausiojo iškaršimo metas. Kita abejonė kyla dėl to – ar „Foucault linija filosofijoje“ gali būti laikoma visu kontinentu. Galop vadinamasis postmodernizmas yra ne filosofija, o postfilosofija pasaulyje po pasaulio pabaigos.

Taigi kas lieka mums, neapžavėtiesiems šiuolaikiškiausiojo šiuolaikiškumo? Galbūt net tada, kai nieko nelieka, vis tik dar lieka, to paties M.Heideggerio žodžiais tariant, užduotis apmąstyti neapmąstytas vakarų mąstymo prielaidas, pabandant suprasti tai, kas atsitiko, kad, spartėjant pažangai visose žmogaus gyvenimo sferose, drauge užgimsta ir pralenkdama laiką plečiasi dykuma pačioje žmogiškumo šerdyje.  

2019.06.24; 07:00

Tūkstančiai brazilų protestavo prieš kraštutinių dešiniųjų kandidatą į prezidentus. EPA-ELTA nuotr.

Tūkstančiai brazilų protestavo prieš kraštutinių dešiniųjų kandidatą į prezidento postą Jairą Bolsonarą, kuris šeštadienį buvo išleistas iš ligoninės po mėnesio pradžioje įvykusio užpuolimo. Politikas laikomas favoritu laimėti spalio 7 d. vyksiančius rinkimus.

Protestai, dažnai vadinami moterų judėjimu, surengti San Paule, Rio de Žaneire ir kituose miestuose.

„Dėl savo amžiaus dar negaliu balsuoti, bet esu čia, nes kalbame apie kai ką daugiau nei rinkimai. Kalbame apie kur kas svarbesnius dalykus: toks rasistas negali užimti valdžios“, – žurnalistams sakė proteste dalyvavusi 16-metė Ana Clara Pontes.

Apklausose pirmaujantis 63-ejų buvęs armijos kapitonas, palaikomas maždaug 28 proc. Brazilijos gyventojų, sukėlė pasipiktinimą savo seksistiniais, rasistiniais ir homofobiškais pareiškimais.

Prieš keletą metų vienos parlamento narės apkaltintas moterų prievartavimų kurstymu, J. Bolsonaras jai atrėžė, kad ši esanti pernelyg „bjauri“, kad būtų išprievartauta. Be to, politikas yra sakęs, kad juodaodžiams sverti turėtų būti naudojami tokie patys svorio matavimo vienetai kaip ir karvėms sverti. Jis taip pat teigia, kad negalėtų mylėti savo sūnaus, jei jis būtų homoseksualus.

Protestus prieš kandidatą parėmė vietinės įžymybės, taip pat JAV atlikėjos Madona ir Cher.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 03:00

Indijos Aukščiausiasis teismas (AT) priėmė istoriniu laikomą verdiktą, pagal kurį seksas tarp tos pačios lyties asmenų nebebus laikomas nusikalstama veika, praneša BBC.

Šiuo nuosprendžiu panaikintas 2013-aisiais teismo priimtas verdiktas, palikęs galioti kolonijinių laikų įstatymą, kuriuo homoseksualių asmenų lytiniai santykiai kategorizuoti kaip „nenatūralus nusižengimas“.

Tai buvo vienas seniausių seksą tarp tos pačios lyties asmenų kriminalizavusių įstatymų pasaulyje ir Indija ilgą laiką priešinosi iniciatyvoms jį panaikinti.

Tačiau pastaraisiais metais šalyje vis stiprėjo kampanijos, pasisakiusios už homoseksualumo dekriminalizavimą.

„Kriminalizuoti kūnų sueitį yra neracionalu, savavališka ir tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai“, – skelbdamas nuosprendį teigė vyriausiasis teisėjas Dipakas Misra.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 05:56

Portalas Slaptai.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su aštriu, bet įdomiu, dėmesio vertu politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsniu “Tapinokratija“. Mūsų manymu, apžvalgininkas Vytautas Sinica taikliai įvardina mūsų šiandienos problemas. Jo pažerta kritika – ir prasminga, ir teisinga.

TAPINOKRATIJA

Kaip veikia tapinokratija mūsų šalyje? Kaip gyvulių ūkis. 

Lietuvoje, kai mokytoja netikrina pamokai pasitelktos brošiūros šaltinių – ji, pasirodo, nebegali dirbti. O kai ministrė švaistosi atleidimo nuosprendžiais be jokio tyrimo – viskas gerai, galima dirbti toliau. Bet kurio įtakingo politiko ar pareigūno veiklos įvertinimas paskęsta tyrimuose, bet štai mokytojus galima „nuteisti“ ir atleisti tiesiog paskaičius laikraščius ar pažiūrėjus žinias. Skirtingoms kastoms ūkyje skirtingos taisyklės. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Turbūt visos žinių laidos parodė, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja pamokoje apie lytiškumą rodytose skaidrėse įrašė, jog dauguma serijinių žudikų, kurie suvalgė savo aukas, buvo gėjai. Dar vaizdingai aprašė, ką gėjai daro miegamajam ar kur ten jiems patinka. Skaidrės šokiravo moksleivę, buvo paviešintos internete. Dar labiau šokiruojanti buvo reakcija. Viešais susidorojimais pagarsėjęs žurnalistas Andrius Tapinas pasakė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Ir tą pačią dieną valdžia vykdo komandą: ir mirusios Darbo partijos iškeltas Telšių meras patvirtina, kad mokytoja dirbti nebegali, ir švietimo ministrė antrina, dalinasi atleidimais. Sakytume, gal ne Tapino klauso, o vadovaujasi įstatymu, gal per pusdienį buvo atliktas tyrimas.

Bet ne. Čia tokia nauja mada R. Šimašiaus pavyzdžiu: išgirsti iš žiniasklaidos informaciją ir atleisti iš darbo. Kai tuo tarpu mokytojai yra atleidžiami pagal Darbo kodeksą, Švietimo įstatymą ir žemesnius teisės aktus. Gal galėtų būti išimties tvarka nusikaltusiai mokytojai, nes pažangūs balsai užuosdami kraują jau rėkia, kad pažeistas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Bet kaip žinia, dėl jokio nusikaltimo mokytoja kalta nepripažinta, nebent ministrė su meru neigia nekaltumo prezumpciją.

Reakcija neadekvati, nors ir ne visai tuščioje vietoje. Paviešintų mokytojos skaidrių turinys sunkiai paaiškinamas, dėl įvairių priežasčių apskritai diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą LGBT klausimais ir pačiai mokytojai nedaro garbės, o mokiniams – naudos. Problemos su tomis skaidrėmis bent trys.

Pirma, skaidrėse pateikti teiginiai galimai neatitinka tikrovės. Jų autoriaus P. Camerono reputacija dviprasmiška ir net skandalinga, bet neišvengiamai tenka į tai žiūrėti kritiškai, nes pseudomokslininkais yra apšaukiami visi, kurie paskelbia tyrimus, neigiančius LGBT reikalavimų „mokslinį pagrįstumą“ (M. Regnerus, R. Spitzer – plačiau knygoje „Kaip gėjai tampa norma?“). Visgi pagrįstumo skaidrėse esama. Kilus triukšmui netruko surasti jau ir kitų autorių šaltinių apie gėjų kriminologines koreliacijas (pvz., kad jie sudarė daugumą JAV sulaikytų serijinių žudikų), o labai nepatogios statistikos šita tema yra tikrai daug ir ji dažnai absurdiškai nutylima.

Tobulas pavyzdys – kunigų pedofilijos atvejai. Daugiau nei pusė jų – homoseksualūs, nors LGBT asmenų visuomenėje tėra 2-3 proc. Ar šį tikrą, ne alternatyvų faktą nurodžiusi mokytoja irgi būtų neapykantos kurstytoja? Vienu metu išeitų ir prieš gėjus, ir prieš Bažnyčią. Tokio informacinio konteksto žinojimas verčia bent suabejoti, ar statistika buvo tokia išgalvota, kaip teigia, tarkime, Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

Jeigu visgi taip ir yra, mokytoja dėstė klaidinančią medžiagą, kuri turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip klaidinanti medžiaga, moksleiviams pateiktas nepasitvirtinęs ar ydingas tyrimas bet kuriame kitame dalyke, bet kuria kita tema, neliečiant gėjų. Apie atrastas planetas, kurmius, ligas ir lygiašonius trikampius. Žinoma, taip būtų, jeigu mokytojos skaidrėmis iš tiesų piktinamasi dėl jų neprofesionalumo, o ne tiesiog politiškai/ideologiškai todėl, kad buvo paliesti gėjai – vis labiau neliečiama visuomenės grupė.

Taigi klausimas yra vienas: ar už blogai parinktą mokymo medžiagą standartinė bausmė anksčiau neprasižengusiems mokytojams yra atleidimas iš darbo? Būtų įdomi mokytojų, mokyklų direktorių nuomonė. Nemokslinė švietimo darbuotojų apklausa veda prie išvados, kad taip tikrai nėra. 

Vilniuje esama ir tokių gatvių. Beje, pačiame sostinės centre, netoli Krašto apsaugos ministerijos. Slaptai.lt nuotr.

Antra, net jei informacija skaidrėse buvo pagrįsta tyrimais, nelabai aišku, kuo ji reikšminga doriniam ugdymui. Studijos apie JAV serijinių žudikų seksualinę orientaciją apima viso labo šimtus asmenų šimtamilijoninėje valstybėje. Homoseksualumas krikščioniškoje perspektyvoje yra problema, o homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis. Normalu, kad tikybos mokytoja norėtų tą paaiškinti. Galimai religijos laisvės pažeidimas yra uždrausti aiškinti katalikišką poziciją tam ir skirtose tikybos pamokose.

Bet homoseksualumo problema Bažnyčios akyse tikrai ne ta, kad koks šimtas gėjų buvo žudikai ir dešimt kanibalai. Ne dėl to krikščionybė smerkia politinį LGBT judėjimą. Smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Mokytojos pateikta medžiaga atrodo tiesiog nereikšminga ir perteklinė, siekianti šokiruoti, o ne argumentuoti. Šiuo požiūriu nesunku suprasti kilusį pasipiktinimą.

Trečia, informacija skaidrėse tiesiog vulgari. Tačiau tikėtina, kad sukilusiems pries mokytoją piliečiams tai užkliuvo mažiausiai. Nežinia, ar tai užkliuvo pačiai skaidres paviešinusiai moksleivei. Turėjo užkliūti. Mokiniams rašyti, kas ką kur kiša, masažuoja ir ryja, nėra pedagogiška, kad ir kokios būtų tokio dėstymo intencijos. Nuosekliai žiūrint, smerkiant aptariamas skaidres turėtų būti pasmerktos ir visos liberalios lytinio švietimo programos, seksualizuojančios vaikystę ir dėstančios apie absoliutų kontracepcijos saugumą, lytinio gyvenimo malonumą, įvairovę, pozas ir t.t. „Įvairovės namai“ ir panašios NVO, kai kalba apie „mokslu, o ne dogmomis grįstą lytinį švietimą“, visada nepamiršta paminėti, kad jis turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.

M. A. Pavilionienė kaip tik tokį švietimą siūlė įvesti būdama Seimo nare. Tikriausiai mažai kas skaitė tuos „mokslu grįstus PSO standartus“, tačiau visiems labai reikėtų tai padaryti (ypač nuo 40 puslapio), nes nėra abejonės, kad jie ir toliau bus aktyviai peršami Lietuvos švietimo sistemai. Vulgaresnės vaikystės seksualizacijos jūs niekur nematėte ir nepamatysite. Masturbacija iki 4 metų, seksualinio malonumo pažinimas iki 6-erių ir taip toliau. Neskaitę netiki, kaip A. Bumblauskas, todėl reikia perskaityti ir pagalvoti, ar tikrai tokio „mokslu grįsto“ lytinio švietimo nori dauguma tėvų. Tikriausiai ne.

Bet vien tai, kad Telšių istoriją iškart sekė P. Gritėno straipsnis apie tai, kodėl VDU Teologijos fakultetas rengia lytiškumo ugdymo specialistus, bent kiek įskaitančiam politinio veiksmo logiką aiškiai rodo, kad Telšių istorija bus naudojama būtent „išlaisvinančiam“ lytiniam švietimui pagal PSO standartus įvedinėti. Vienas šio pažangaus lytinio švietimo aspektas jau dabar akivaizdus – seksualinių mažumų lobistinių organizacijų atstovų kelionės į mokyklas tiesiogiai bendrauti su vaikais, kad „LGBT pažinimas būtų ne teorinis, o praktinis“. Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius iškart po Telšių istorijos tą pasiūlė ne vienai žiniasklaidos priemonei. 

Tenka atkreipti dėmesį į plačiai paplitusį išimtinai emocinį argumentą esą homoseksualūs vaikai klasėje turėjo baisiai jaustis klausydami tokios pamokos. Neabejotina, taip ir buvo. Tačiau pats argumentas vertas panašiai kiek ir priešingos stovyklos argumentas „kaip aš paaiškinsiu vaikams?“

Verta šį argumentą apmąstyti iš principo. Užduodant tokį klausimą apie vaikų jauseną pamokoje kitas loginis žingsnis yra tik safe spaces („saugias erdves“) įvedimas mokyklose ir universituose, kaip tai Obamos valdymo laikotarpiu buvo padaryta JAV. Vaikučius reikia apsaugoti nuo nemalonios informacijos, net jeigu ji teisinga. Tai totalinės nemalonių ir neparankių faktų cenzūros darbotvarkės dalis. Nes jeigu skaidrių turinys nebuvo melagingas, faktai tėra faktai ir švietimo sistema negali vadovautis tuo, kaip kažkas jausis. Faktai eina pirmiau emocijų.

Mokyklose taip pat sėdi daug girtaujančių tėvų vaikų, daug sugyventinių vaikų ir t.t. Daug komunistų, kolonistų vaikų, stribų anūkų. Pagal tą pačią logiką turėtų būti uždrausta minėti realius faktus, kad geriantys tėvai smurtauja dažniau nei negeriantys, kad susimetę smurtauja dažniau nei susituokę, kad vienišų tėvų vaikai pagal n rodiklių gyvenime „pasirodo“ blogiau už abu tėvus turinčius vaikus ir t.t. Nutylėti, ką darė SSRS režimo šalininkai ir kaip dabar juos turėtume įvertinti. Juk vaikams skaudu. Biologijos pamokose būtina nutylėti, jog ŽIV yra statistiškai daugiausiai tarp homoseksualių vyrų paplitusi liga (JAV sveikatos organizacijos 2013 m. duomenys). Juk kas svarbiau: kaip pasijaus homoseksualūs vaikai klasėje, ar galimybė, jog išgirdę šią informaciją jie gales išvengti rizikingos seksualinės elgsenos?

Įprasta sakyti, kad homoseksualumo nesirenkama, todėl tai taip jautru ir svarbu. Tėvų taip pat nesirenkama. Ar gerai jaučiasi vaikas girdėdamas tokius faktus apie šeimas, tokias kaip jo paties? Tikriausiai ne. Ar dėl to turėtų būti uždrausta tuos faktus pasakyti, kai/jeigu jie atitinka pamokos temą temą ir kažką prasmingo įrodo (kaip šiuo atveju, deja, nebuvo)? Pagal dalį besipiktinančių, yra būtent taip. Bet tai niekaip nesiderina nei su demokratija, nei su žodžio laisve, nei su ugdymo sistemos tikslais ir principais. Kiekvienas besijuokiantis iš JAV universitetuose esančių saugių erdvių studentams išsiverkti, turėtų su tuo sutikti.

Ir visgi centrinis rūpesčio objektas šioje istorijoje kol kas turėtų būti susidorojimo taikiniu tapusi mokytoja. Kad ir kokios prastos buvo jos skaidrės, vulgari ir galimai klaidinga pateikta informacija. Jeigu mokytoja, pagal R. Šimašiaus Laisvės gimnazijoje sukurtą precedentą, bus atleista be jokio tyrimo, tai bus elementarus susidorojimas dėl pažiūrų, dar daugiau, dėl religinių įsitikinimų. Visi suprantame, kad jeigu vietoje Bažnyčios mokymui užkliūnančių gėjų skaidrėse būtų beveik bet kas kitas, bet kuri visuomenės grupė ar gamtamokslio faktas, o ypač tie nelemti pedofilai kunigai (kurių tėra gal panašiai nedaug kaip ir serijinių žudikų gėjų), panašaus triukšmo ir kalbų apie atleidimą niekada nebūtų buvę. Politinis susidorojimas yra blogas savaime, bet dar blogiau, kai tampa tendencija, kuri skatina pati save.

Kiekviena dėl A. Tapino komentaro „nulėkusi galva“ Lietuvoje užveda entuziazmą skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidų, dėl gramatikos klaidų ir t.t. Būtent taip kuriama liberali diktatūra – santvarka, kurioje vienintelė saugi pasaulėžiūra yra „pažangi“, o šio „pažangumo“ turinys keičiasi pagal įtakingiausių liberalių veikėjų užduodamą toną (štai JAV, kur šį toną užduoda spauda, o palaiko Holivudo žvaigždutės, 2013 metais dar buvo „pažangu“ pritarti vienalytėms santuokoms, o 2016 metais „pažangumas“ jau reikalavo pritarti translyčiams vyrams moterų dušuose).

Neseniai visai pagrįstai pradėta kalbėti apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje. Premjeras sake, kad ji kone tobula, akademikai kritikavo vidinę medijų cenzūrą. Bet apie kokią laisvę galim kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir – įspūdinga – politikai tai vykdo. Jau praėjusioje Seimo kadencijoje buvo akivaizdu, kad kelių žurnalistų politikai bijo kaip velnio ir bet ką padarys, pasakys, apsigalvos ir balsuos, kad tik jiems įtiktų.

Šiandien Seime ir Vyriausybėje turint tiek politikos naujokų tas reiškinys tik stiprėja. Ant rankų pirštų tilptų ratelis žurnalistų, kurių pažiūros tarpusavyje kone nesiskiria, visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet kurių įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokių visuomenės apklausų ar ekspertinių rekomendacijų. Groteskiška Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „galvos lėkimo“ istorija yra tiesiog išraiškingas šios tendencijos pavyzdys.

Stebint pastarųjų metų tendencijas, nesunku įžvelgti intenciją kurti tokį informacinį foną, kuriame kiekvienas suprastų, kokios pažiūros negalimos ir kuo baigiasi bandymai būti nepažangiu. Sėkmingai jį sukūrus visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, žurnalistai ir kiti specialistai – visi – pagal nutylėjimą žinos, kad kur jau ten nesąmonės apie kanibalus, kai kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Skundimai ir parodomieji atleidimai, kurių kitomis, mažiau jautriomis temomis, niekada nebūtų, tikėtina, skirti būtent tam. Bent Seime ši baimė yra labai sėkmingai paskleista ir išplitusi.

Tokiame kontekste mūsų visų rūpestis ir interesas yra, kad mokytojos skaidrės ir kurso medžiaga būtų nešališkai ištirta įprasta tvarka ir, jeigu buvo klaidinga, vienaip, o jeigu tik perteklinė, kitaip įvertinta ir drausminama lygiai taip pat, kaip mokytojai Lietuvoje yra ir būtų baudžiami už bet kokias klaidas, parenkant netinkamą pamokose dėstomą medžiagą. Jau dabar minėtos mokytojos kolegos, mokiniai ir tėvai renka parašus už jos darbo vietos išsaugojimą, o mokiniai ir organizuoja piketą mokytojai ginti.

Tikriausiai nebuvę laisvės piknike ir nesupratę, kas yra „tikra laisvė”, moksleiviai renkasi dorą žmogų ir sąmoningai ar ne nesutinka būti naudingais idiotais parodomajame nepažangiųjų valyme. Tą matant aišku, kad jeigu bus susidorota dėl netinkamos medžiagos atleidžiant šiaip jau niekada neužkliuvusią ir bendruomenės mylimą mokytoją, Lietuvoje bus suteiktas pats geriausias šansas patikrinti jau senokai šalyje neapmokamų, ujamų ir žeminamų pedagogų profesinį solidarumą ir mūsų visų pilietinę savimonę. Juk kiekvienas gali būti sekantis tapinokratijos girnose.

„Naujo žmogaus“ kūrimas, kaip ir ankstesnėje santvarkoje, reikalauja aukų. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.04.29; 19:30

Buvusio JAV vice prezidento Diko Čeinio (Dick Cheney) vyresnioji duktė nori kovoti dėl senatoriaus krėslo nuo Vajomingo valstijos ir viešai pasisako prieš vienalytes santuokas, nors jos jaunesnioji sesuo yra netradicinės seksualinės orientacijos, apiformino santuoką su sena drauguže ir auklėja toje šeimoje du vaikus, rašo Konstans Žamė (Constance James) laikraštyje Le Figaro.

„Naujametės šventės buvusio Amerikos vice prezidento Diko Čeinio šeimoje pranašauja įelektrintą atmosferą: dvi jo dukterys šį savaitgalį surengė aiškinimąsi, į kurį buvo įtraukta žiniasklaida ir socialiniai tinklai, – rašo žurnalistė. – Esmė – jų požiūris į vienalytes santuokas. Vyresnioji, Liz, yra prieš tokias santuokas ir vis dažniau skelbia pareiškimus tuo klausimu. 

Continue reading „Diko Čeinio dukterys viešai skalbia nešvarius baltinius”

Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.    

Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas  – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose). 

Continue reading „„Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę…””

Viešai nuskambėjusi žinia apie tai, kad kažikuriuose vaikų darželiuose gauti savivaldos institucijų nurodymai „mokyti vaikus vieniems kitus vadinti ne berniukais ir mergaitėmis, o "žmogeliais", o registruojant vaiką į eilę darželiuose jau „nustatytos skiltys „tėvas I ir tėvas II, arba motina I ir motina II“,palietė nūdienos laikų piktžaizdės temą ir privertė ne juokais, rimtai susimąstyti.

Tikiuosi neprieštarausite, jog ši belytės ar homoseksualios asmenybės formavimo vaikų darželiuose tema nebėra jau vien diskusijų klausimas. Sodomos ir Gomoros likimas vaizdžiai aprašytas Biblijoje.

Viliuosi, pritarsite, kad nuolatinis bandymas iškraipyti ir pakeisti Žmogaus prigimtį bei įgimtas teises, dangstantis pseudo tolerancijos sąvoka, negali būti toleruojamas. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos politikų tarpe dar yra sugebančių suvokti, jog tai, kas prieštarauja Žmogaus prigimčiai, veda į Žmogaus, Šeimos, Tautos ir Valstybės pražūtį.

Tai, beje, žeidžia daugelį žmonių, tačiau apie toleranciją tradicinių vertybių besilaikantiesiems kažkaip keistai pamirštama.

Continue reading „Pseudo tolerancijos pasekmės peržengė bet kokias ribas”