Vaikai vaikučiai. Slaptai.lt nuotrauka
„Laisviečių“ siūlymas atsisakyti įstatymo nuostatos, numatančios, kad informacija apie LGBTQ+ asmenis ir jų santykius daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, jau sulaukė nepritarimo tiek iš valdančiųjų partnerių, tiek iš opozicijos. Pastarosios atstovų teigimu, tai – ideologinis siūlymas, dėl to opozicija jo nepalaikysianti.
Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas sako nepalaikantis šio koalicijos partnerių siūlymo – anot jo, nėra pagrindo keisti įstatymo į liberaliąją pusę. Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Nematau, kuo dabartinė tvarka yra bloga. Dėl individualių bylų baigties keisti įstatyminį reguliavimą tikrai nematau pagrindo. Ką mes tuo pasieksime, ką pagerinsime? Informacinę aplinką savo mažiems vaikams? Nepagerinsime to šiuo siūlymu“, – teigia valdančiųjų atstovas P. Saudargas.
„Įstatymas yra kaip Damoklo kardas. Jis yra ir visi žino, kad yra tam tikros, įstatymo reglamentuotos, ribos ir jų nereikia peržengti. O kai niekas jų neperžengia, tas įstatymas ir neįsijungia“, – pabrėžia parlamentaras.
„Jei jį nuimsime, galbūt pasikeis visa informacinė erdvė. O ją keisti į liberaliąją pusę aš nematau pagrindo“, – sako konservatorius.
A. Veryga: tai – ideologinis siūlymas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime seniūnės pavaduotojas Aurelijus Veryga taip pat reiškia nepritarimą šiai iniciatyvai. Pasak opozicijos atstovo, kitos siūlymo reikšmės, kaip ideologinės, jis nematantis.
Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt
„Jų ideologija yra aiški, suprantama, mes turime visai kitą nuomonę ir poziciją ir visgi galvojame, kad gerbti visus privalome, bet formuoti žmogų tam tikra kryptimi – tai jau yra kišimasis į tų pačių tėvų galimybę auklėti, kai jie gali turėti visiškai kitą nuomonę ir poziciją. Tai ar čia reikia kažką panašaus daryti, manau, kad ne“, – teigė A. Veryga. Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.
Jo neįtikina ir ministerijos iniciatyvos įgyvendinimui teikiamas argumentas, kad šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl 2013 metais uždraustos knygos vaikams „Gintarinė širdis“, kurioje vaizduojami LGBTQ+ žmonių santykiai.
„Juk žinote, kad mergaitės daug anksčiau subręsta nei berniukai. Ir kai prasideda kažkokie bendravimai, draugavimai, joms gali atrodyti, kad jos ne tos orientacijos – kad joms su berniukais iš savo klasės nesiseka bendrauti. Bet taip gali būti ne dėl to, kad kažkokia orientacija neteisinga, o branda skiriasi keliais metais – berniukai vėliau subręsta“, – pažymi A. Veryga.
„O pagal naują madą gali susidaryti toks įspūdis – gal aš kitokia? Man kažkas yra ne taip? Tai kai viskas pristatoma tokioje šviesoje – vaikams paaiškinti viską gali, pirmiausia, tėvai, šeimoje galima pasišnekėti. O visą tą grūsti per prievartą nei proporcinga, nei reikalinga“, – sako parlamentaras.
ELTA primena, kad praėjusios savaitės penktadienį Teisingumo ministerija įregistravo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma pripažinti negaliojančia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą, kuria remiantis 2013 metais Lietuvoje buvo uždrausta vaikiška knyga, aprašanti homoseksualių porų meilę. Šia įstatymine iniciatyva siūloma įgyvendindami Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje dėl „Gintarinės širdies“.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio pabaigoje EŽTT paskelbė, jog Lietuva, 2013 m. uždrausdama vaikišką knygą, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje užtikrintą saviraiškos laisvės principą.
Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.
Knygos „Gintarinė širdis“ platinimas sustabdytas, remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus raštu, kuriuo pripažinta, kad knyga, kurioje aprašoma ir homoseksualių porų meilė, žalinga vaikams iki 14 metų.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tokį sprendimą priėmė, remdamasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostata, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ta informacija, kuria, be kita ko, „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Tas pats Rimvydas Valatka sako, kad mes privalome būti labiau žmogiški homoseksualų atžvilgiu, ką tikriausiai reikėtų suprasti kaip didesnio solidarumo su savo interesus išpažįstančiais kitokios lytinės orientacijos bendrapiliečiais raginimą. Nesunku pastebėti, kad čia yra kaip tik tas atvejis, kai nespėjęs įsismarkauti R.Valatka dar atsargiai, tik vos ne vos, keliais punktyrais pažymi kokią nors temą, o jam jau iškart triukšmingai pradeda pritarti visas papūgaujančiųjų choras. Taip į diskusijas dėl LGBT bendruomenės vadinamųjų teisių su trenksmu yra įvedamas privalomo žmogiškumo, išopėjusio jautrumo postulatas, gėjai užtvindo eterį savo pasakojimais apie patirtas nežmogiškas kančias, multiplikuojamas verkiančios, rankas grąžančios homoseksualo motinos plakatas.
Žinia, toks verksmingas arba greičiau rėksmingas, peraugantis į ištisinį klykimą tonas, trikdo. Savaime įdomu, kad pokalbį apie žmogiškumą aptariamu rakursu pradeda R.Valatka, kuris, kaip atrodo, dėl didesnės savo straipsnių intrigos galėtų užstatyti net švenčiausius žmogui dalykus, panašiai kaip pseudopoetas Neronas, siekdamas eilėraščio apie liepsnojančią širdį įtaigumo, padegė Romą, tačiau nežiūrint tos aplinkybės, apsimeskime, kad šis, mūsų dienų intrigos meistras, šįkart turi galvoje tik tai, kad net didžiausio susipriešinimo aplinkybėmis negalima sudeginti tarpusavio supratingumo tiltų.
Kitas dalykas, kad jautrumo ar didesnio žmogiškumo pageidavimas mūsų aptariamu atveju tampa ideologine norma, sukuriančia privalėjimo santykį, taip pat būtinąja sąlyga, siekiančiam karjeros ir pasisekimo visuomenėje žmogui. Tačiau ar gali būti kažkas dar blogiau nei žmogiškumas kaip karjeristinė demonstracinė vertybė, nei tokiu būdu karikatūrine patapusi žmogiškumo versija. Tikriausiai nieko blogo, jeigu žmogus apsimeta protingesniu nei yra (tai didesniu ar mažesniu laipsniu būdinga kiekvienam iš mūsų), tačiau, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis žmogiškumo demonstravimas yra naikinanti žmogiškumo substancinius pagrindus stichija. Kartas nuo karto iškyla būtinybė kažką paaukoti, tarkime, dėl mados ar konjunktūros poreikių, tačiau, nežiūrint jokių laiko vėjų, bent žmogiškumą privalėtume išsaugoti, neįtraukdami geranoriško nusiteikimo vienas kito atžvilgiu į viską permalančius konjunktūros malūnus. Čia nevalingai į galvą ateina Nobelio premijos laureatės W. Shymborskos žodžiai apie tai, kad protingas gerumas yra geriau už sentimentalų gerumą.
Nuo žodžio žmogiškumas (lot. humanus) atsiranda net atskiros Humanizmo epochos pavadinimas. Tačiau nepraleisiu progos drauge atkreipti dėmesį į tragikomišką žodžio homoseksualas painiavą. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad apie didesnį žmogiškumą homoseksualų atžvilgiu kalba būtent žmonės su užmaskuota pašaipa, su intencija įpiršti tragikomišką semantinę sumaištį apie tai, kad neva homoseksualumo įvardijimas nurodo į seksą tarp žmonių, nes žodį homo mes iš inercijos į lietuvių kalbą verčiame iš lotynų kalbos žodžiu žmogus (terminologiniai pavyzdžiai iš lotynų kalbos, homo erectus, homo faber, homo sapiens). Tačiau didžioji problema yra ta, kad tarptautinis žodis homoseksualumas yra neįtikėtinai barbariškas žodis, kai, pažeidžiant įprastą tarptautinių žodžių darybos praktiką, terminologinis įvardijimas yra sudaromas iš dviejų skirtingų senovės kalbų žodžių, t. y. – gr. homos – vienodas + lot. sexualis – lytinis). Jeigu būtų leista savivaliauti man, tai homoseksualumą vadinčiau ne kaip kitaip, o būtent nevaisinguoju pagal prigimtį seksualumu (pagal gr. žodį – agonoseksualumas, jeigu norite, su lotyniška žodžio sudėtine dalimi – steriliseksualumas).
Tačiau drauge negaliu nutylėti, kad homo erectus lietuviškai reiškia – stačiasis, t. y. vaikščiojantis ant dviejų kojų žmogus, taigi truputėlį kažką kitą nei kažkas iš mūsų buvo galbūt linkęs greitomis pagalvoti, ar ne? Kaip matote, vėl mane užnešė į neskoningo dviprasmiškumo lankas, – jeigu būtų gyva mano a. a. mama, dėl tokio sūnaus nepraustaburniškumo labai nuliūstų, tačiau net ir tokiu atveju ji, neabejoju, tikrai nesiveržtų paūbauti ant prezidento krūtinės ir nesistengtų susikurti reklamą sau iš nelaimingo vaiko nešvankumo.
Daug kartų visai ne retoriškai kėliau klausimą – kas tai yra nevalyvos isterijos aukštumas pasiekęs seksualinių mažumų teisių klausimas, tokiu atveju, kai homoseksualų santykiai visuomenėje nėra kaip nors kriminalizuojami? Negaliu patikėti, kad neretai dirbtinai pakurstomų aistrų laužas liepsnoja tik dėl vadinamojo Partnerystės įstatymo, kurį būtų galima pavadinti teisinės kazuistikos klausimu, jeigu ne kelios labai reikšmingos aplinkybės.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kad ir kaip ten būtų, Partnerystės įstatymas nėra toks drastiškas išbandymas vaizduotei kaip reikalaujanti žmogaus lyties dekonstrukcijos ir drauge žmogaus nužmoginimo Stambulo konvencija. Tačiau Lietuvoje susiklostė ypatinga, jeigu norite, ekstremali situacija, kai dėl valdančiosios koalicijos indokrinacijos pertekliaus visos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos buvo atiduotos išimtinai į labai angažuotų viena kryptimi homoseksualų rankas, tokiu būdu kraštutinai susiaurinant, neįtikėtinai nususinant ir faktiškai nužmoginant žmogaus teisių konceptą.
Ką visa tai reiškia, geriausiai pasimatė nelegalių migrantų krizės metu, kai tokie „žmogaus teisių gynėjai“ stojo prieš Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Todėl, kaip atrodo bent man, vardan žmogiškumo privalome susilaikyti ir atidėti diskusijas dėl Partnerystės įstatymo geresniems laikams, neprarandant vilties, kad mūsų bendrapiliečiai homoseksualai anksčiau ar vėliau praplės savo vaizduotės ribas, neapsiribodami tik siauru užsiangažavimu išimtinai vieno dalyko naudai.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė dėl pakartotinių pažeidimų atleidžiąs vieną iš centro darbuotojų. Genocido centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyrius patvirtino, kad tai viena iš centro veiklą dėl istorinių tyrimų ideologizavimo, politizavimo kritikavusių darbuotojų – dr. Mingailė Jurkutė.
„Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius pasirašė įsakymą, kuriuo nutraukiami darbo santykiai su vienu iš įstaigos darbuotojų. Pagrindinė priežastis – konstatuoti pasikartoję pažeidimai, dėl kurių darbuotojui buvo duotas įspėjimas“,– teigiama paviešintame pranešime.
Pažymima, kad darbuotoja atleidžiama dėl neva tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo.
„Padaryti nusižengimai susiję su tuo, jog nepateikiant faktų ir argumentų arba pateikiant tikrovės neatitinkančius faktus ir argumentus paskleista informacija, kuri suklaidino Centro veikla besidominčią bendruomenę“,– rašoma pranešime spaudai.
Centras pažymi, kad darbuotojos atleidimas nėra susijęs su jos naryste Darbo taryboje. Atleidžiama darbuotoja buvo Darbo tarybos narė, todėl darbo santykių nutraukimui buvo gautas Darbo inspekcijos leidimas.
ELTA primena, kad centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigiama, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme. Pažymima, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir, kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitrauksią iš einamų pareigų.
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ketvirtadienį Seime parlamentarai svarstys draudimo propaguoti komunizmą ir kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projektą.
Siūlomu projektu ketinama nustatyti tvarką, pagal kurią Lietuvos Respublikoje būtų pakeisti arba pašalinti viešieji objektai, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką.
Siūlomu įstatymu apibrėžiama tai, kas yra komunizmo ar kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimas. Teikiamame projekte pabrėžiama, kad tai yra asmenų, organizacijų, įvykių ar datų, susijusių su 1940-1941 ir 1944-1990 metų sovietine bei 1941-1944 metų nacistine okupacijomis, įamžinimas bet kokia forma.
Dokumento aiškinamajame rašte teigiama, kad draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo rengimą paskatino siekis užkirsti kelią komunizmo arba kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimui, viešuosiuose objektuose įamžinant asmenis, organizacijas, datas ar įvykius, kurie būtų sietini su komunizmu arba kita totalitarine ideologija ar santvarka.
Pasak įstatymo autorių, Lietuvoje vis dar yra paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų, švietimo įstaigų, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis. Tokie su ideologiniu pėdsaku objektai primena apie sovietinės okupacijos laikotarpį, neretai skatina sovietinę nostalgiją.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau 50 metų trukusi Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvai padarė didžiulę žalą – beveik 300 tūkst. žmonių buvo išvežti į Sibirą. Partizaniniame pasipriešinime okupuotoje Lietuvoje dalyvavo daugiau nei 30 tūkst., iš kurių žuvo daugiau nei pusė. Komunistinė santvarka naikino per šimtmečius susiformavusią Lietuvos valstybingumo tradiciją.
Įstatymo aiškinamajame dokumente pabrėžiama, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog sovietinė nostalgija yra susijusi su Kremliui palankios geopolitinės orientacijos palaikymu bei nusivylimu demokratine santvarka Lietuvoje. Ta visuomenės dalis, kuri yra nusivylusi Lietuvos demokratine santvarka, pozityviai vertina sovietmetį ir svarbiausiu savo informacijos šaltiniu laiko Rusijos televizijos kanalus, labiau linkusi pritarti Kremliaus vykdomai politikai. Todėl, turint omeny pasikeitusią geopolitinę situaciją, tikslinga įtvirtinti draudimą viešojo naudojimo objektams, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis.
Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?
Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.
Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.
Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?
Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?
Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.
Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.
Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?
Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.
Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…
Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties” ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…
Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…
Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu” veržėmės į Europą.
Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame” pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos” vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.
Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą” ir „vaikų teisėmis”, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar parsinešiau iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!”
Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose. Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.
Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau. Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?
Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!” – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti. Jis sakė, kad reikia nebijoti net savo kraują pralieti…
Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės Rusijos imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai.
Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.
Čia pateiksim ir palygimimą. Jeigu vaikas ima valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.
[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.
Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.
Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.
Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.
Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kapitalistinėje sistemoje į žmogų žvelgiama kaip į prekę. O pats žmogus per ideologiją ir kūrybą taip pat išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę.
Taip savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ tvirtina kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Kokios iš tiesų yra kapitalizmo grėsmės žmonijai ir ar visuomenė sugebės pasimokyti iš visus sukrėtusios pasaulinės krizės? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ su V. Rubavičiumi kalbėjosi žurnalistas Virginijus Savukynas.
Kartą gūdžiais brežneviniais laikais kolega pasakojo apie darbą žvejybiniuose laivuose, kai sugautą žuvį plukdydavo ne namo, o į Afrikos, Pietų Amerikos šalis, kurias Sovietų Sąjunga maitino, ketindama išlaikyti jas savo įtakoje, paversti komunistinėmis. Būdami arčiau kranto, pasakojo jis, matydavome vienos ar kitos kapitalistinės šalies televiziją.
Tribūnoje matome tik švepluojantį Leonidą Iljičių, piktinamės, kad brangsta degtinė (Esli vodka būdet vosem, vsio ravno mi pitj nebrosim. Peredaite Iljičiu – nam i desetj po plečių. Nu, a esli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše); televizijos ekranuose ir laikraščiuose džiaugiamės, kad kolchozuose užauginami didžiuliai javų derliai, gamyklose vykdomi ir viršijami penkmečio planai…
