Amerikos doleriai
Vašingtonas, gegužės 26 d. (AFP-ELTA). Svarbus JAV infliacijos rodiklis, kurį stebi šios šalies centrinis bankas, balandį išaugo. Tai penktadienį pranešė Prekybos departamentas.
Kaip teigiama, kainų indeksas PCE praėjusį mėnesį, palyginti su analogišku ankstesnių metų laikotarpiu, išaugo iki 4,4 proc. Kovą PCE vertė sudarė 4,2 proc., o vasarį siekė 5,1 proc. Tai buvo pirmas kartas nuo sausio, kai PCE vertė padidėjo.
Manoma, kad tai gali paskatinti Federalinį rezervų banką (FED) kitame savo posėdyje birželį dar kartą pakelti palūkanų normas. Analitikai atidžiai stebi FED pinigų politikos formuotojų sakomas kalbas, ieškodami užuominų apie tai, kaip banko pareigūnai interpretuoja naujausius ekonominius duomenis. Kai kurie FED pinigų politiką formuojančio Federalinio atvirosios rinkos komiteto (FOMC) nariai, įskaitant J. Powellą, yra pareiškę, kad ligšiolinių sprendimų dėl palūkanų kėlimo galimai jau pakanka, kad būtų galima pažaboti infliaciją, tačiau kiti pareigūnai yra leidę suprasti, kad pritartų galimybei pakelti normas dar kartą.
Remiantis „CME Group“ duomenimis, prekybininkai mano, kad kitame posėdyje FED palūkanas veikiausiai pakels.
Maisto prekės. Slaptai.lt nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė laikosi pozicijos, kad maisto kainos kyla vien tik dėl sutapusių nepalankių veiksnių. Pasak jos, kainų augimo priežastis galime matyti pažiūrėję į gamybos ar netgi tik žaliavų kaštus. Ir tai, jos manymu, nėra problema, kurią galima išspręsti lengvatomis.
„Žinau, kad nesinori to girdėti, nes visada norisi ieškoti kažkokios užmačios, bet pasaulyje atsitiko labai dideli kainų šokai. Praėjusių metų pradžioje kviečių kainos, aliejaus kainos ir daugelio kitų žaliavų kainos buvo sušokusios į kosminius lygius. Taip, dabar jos šiek tiek nukritusios, bet jos išlieka beveik 50 proc. aukštesnės negu buvo iki 2021 metų Jūs pažiūrėkite į supirkimo kainas ir pamatysite, kad jos yra išaugusios nuo 50 proc. iki 70 proc. Žinoma, kad turės įtakos maisto produktų kainoms. Negana to, dar yra darbo užmokesčio aspektas ir energetikos aspektas“, – ketvirtadienį Delfi TV laidoje „Iš esmės“ aiškino I. Šimonytė.
Pasak premjerės, jeigu egzistuotų kiti faktoriai, kurie yra kalti dėl kainų kilimo, Lietuvos infliacijos lygis būtų išskirtinis tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių. Bet, anot jos, visoje ES galima matyti infliaciją kuri yra virš 10 proc. ar net artėjanti prie 20 proc. ribos.
„Preliminariu Lietuvos banko vertinimu, iš esmės tos, fundamentalios priežastys ir lemia prekių kainų šuolį. Nes jeigu tai nebūtų sukelta išorinių faktorių, tai to nebūtų kitose šalyse. Bet tai yra situacija, kuri matoma visoje Europoje. Nėra praktiškai nei vienos ES valstybės kur būtų matoma mažesnė nei dviženklė infliacija“, – sakė ministrė pirmininkė.
Taip pat, I. Šimonytė tvirtina, kad 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo maisto prekėms įvedimas nepasiteisintų. Pasak jos, Lenkijoje, kur tokia idėja buvo vykdoma, nematomas joks kainų kritimas ar infliacijos mažėjimas. Negana to, jos teigimu, Lietuvoje įvesta lengvata maisto paslaugų tiekėjams nenulėmė pigesnių produktų ir paslaugų.
„Pridėtinės vertės mokestis maisto produktams buvo sumažintas Lenkijoje. Lenkijos infliacija nėra tolima nuo mūsų. Ji yra apie 18 proc., mes turime 20 proc. Nepaisant visų šių priemonių, tai nėra didelis skirtumas. Taip pat turime ir savo pavyzdį, tai yra lengvatos maisto paslaugų tiekėjams, dėl kurių buvo labai daug kaitinama aistrų prieš biudžeto priėmimą. Tai irgi lengvata buvo nustatyta, bet per visa tą laiką kainos tik didėjo“, – komentavo ji.
Galiausiai politikė tvirtino, jog dabartinis infliacijos lygmuo ir aukštos kainos yra ekonominio šoko rezultatas, kuriam išspręsti gerų iniciatyvų ji dar sakosi negirdėjusi.
Premjerė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Bėda yra paprasta. Tiesiog ekonomiką krečia didelis šokas. Ir nėra kažkokių paprastų būdų kurie maisto kainas sumažintu ar pakeistų situaciją energetikos rinkoje“, – teigė I. Šimonytė.
ELTA primena, kad Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos (LSDP) seniūno pavaduotoja Rasa Budbergytė yra teigusi, jog Lietuvoje reikalingas Švedijos pavyzdžiu paremtas tyrimas – ar infliacija šalyje nulemta objektyvių ekonominių priežasčių, ar jas taip pat lemia verslininkų veiksmai.
Tuo tarpu premjerė Ingrida Šimonytė mano, kad dėl išaugusių maisto kainų Lietuvos bankas galėtų padaryti išsamesnį tyrimą, kuris atskleistų, kas vyksta šalies rinkoje. Visgi, pasak jos, akivaizdu, kad situacija nulemta to, jog sutapo labai daug nepalankių veiksnių.
Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, kietojo kuro, mėsos ir jos produktų, šilumos energijos, degalų ir tepalų, elektros energijos, duonos ir grūdų produktų, daržovių, gaminių ir medžiagų būsto priežiūrai ir remontui, restoranų, kavinių ir panašių įstaigų viešojo maitinimo paslaugų kainų padidėjimas bei garso ir vaizdo priėmimo, įrašymo ir atgaminimo įrenginių kainų sumažėjimas.
Pinigai. Slaptai.lt foto
„Citadele“ banko iniciatyva bendrovės „Norstat“ atliktas tyrimas parodė, kad lietuviai pastarąjį mėnesį labiausiai taupė kultūriniams ir pramoginiams renginiams (42 proc.), taip pat apribojo lankymąsi restoranuose ir maisto į namus užsisakymą (41 proc.), teigiama banko pranešime žiniasklaidai.
Jokių išlaidų nemažino 16 proc. šalies gyventojų – tiek pat, kiek ir Latvijoje, tačiau 3 proc. mažiau nei Estijoje.
Lietuvoje sumažinti išlaidas, atsisakydami kultūros renginių ar juos ribodami ir dažniau valgydami namuose gamintą maistą, siekė tokia pat dalis gyventojų kaip ir Latvijoje (atitinkamai 41 proc. ir 42 proc.). Estai pirmiausia ribojo išlaidas restoranams ir maistui į namus (45 proc.), o tada mažino elektros sąnaudas buityje (39 proc.). Atsisakyti pramoginių ir kultūrinių renginių rinkosi 36 proc. Estijos gyventojų.
„Beveik du penktadaliai (38 proc.) Lietuvos gyventojų atidėjo naujų drabužių ir avalynės įsigijimą, po trečdalį sumažino elektros vartojimą buityje ir atidėjo keliones, o 31 proc. ribojo išlaidas pomėgiams. Dar 30 proc. lietuvių dėl didelės infliacijos atidėjo būsto remontą ar baldų įsigijimą, 19 proc. apribojo transporto išlaidas, 17 proc. pristabdė taupymą ateičiai, o 16 proc. sumažino asmeniniam tobulėjimui skirtas išlaidas. Dešimtadalis lietuvių atrado būdų sumažinti būsto šildymo išlaidas“, – dėstoma pranešime.
Taupydami gyventojai rečiausiai buvo linkę riboti vaikų popamokinę veiklą ir būrelius (3 proc.), atidėti vaistų įsigijimą (5 proc.) ir gydymo procedūras (9 proc.). Šiuos poreikius rečiausiai aukojo ir latviai bei estai. Dešimtadalis lietuvių pripažino, kad augant kainoms stengėsi įsigyti jiems reikalingų dalykų, kol šie nepabrango, teigiama pranešime.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, išankstinė metinė infliacija Lietuvoje spalį siekė 22 proc. ir buvo 0,5 proc. mažesnė nei rugsėjį. Labiausiai per metus išaugo kietojo kuro (171,6 proc.), šilumos energijos (89,9 proc.) ir elektros energijos (78,8 proc.) kainos.
Baltijos šalių gyventojų apklausą „Citadele“ banko iniciatyva tyrimų bendrovė „Norstat“ atliko šių metų spalį. Kiekvienoje šalyje apklausta ne mažiau kaip po tūkstantį 18–74 metų gyventojų.
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus. Banko nuotr.
Esama ekonominė situacija reikalauja griežtesnės pinigų politikos, kurios rizikos taip pat akivaizdžios − beatodairiškas palūkanų didinimo tempas grasina pagilinti recesiją ir gali destabilizuoti finansų sistemą, teigia Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
Pasak jo, Europos centrinis bankas (ECB) per paskutinius kelis susirinkimus padidino palūkanas nuo neigiamų -0,5 proc. iki 0,75 proc. Rinkoms tikintis, kad per kelis artimiausius pinigų politikos susirinkimus palūkanos didės panašiu tempu, bazinės palūkanos kitais metais viršys 3 proc.
Euro zonos ekonomika svyruoja ant recesijos ribos − naujausi pirkimų vadybininkų indekso duomenys signalizuoja, kad pastaruosius porą mėnesių ekonomika traukiasi. Aukštos energijos kainos ne tik kerta per vartotojų kišenę, tačiau neretai verčia įmones pristabdyti savo veiklą, ir tai Europos ekonomikai sukelia įvairiapusį spaudimą.
Aukštesnės palūkanos nuo dabartinės infliacijos nepadeda
Infliacija Europoje yra bene išimtinai energetikos šoko padarinys. Pagrindinė infliacija taip pat išaugo įmonėms perkėlus kaštų padidėjimą ant vartotojų pečių, tačiau itin silpnas atlyginimų augimas rodo, kad infliacijos spiralės nėra.
Ekonomisto vertinimu, centriniai bankai gali efektyviai kovoti su perteklinės paklausos sukelta infliacija, tačiau energetikos krizės akivaizdoje vyriausybių sprendimai turi daug didesnės įtakos. Išsprendus energetikos bėdas, neliktų ir infliacijos.
ECB atstovai argumentuoja, kad bando užkirsti kelią susiformuoti infliaciniams lūkesčiams ir kainų augimo spiralei. Tačiau dauguma vidutinio laikotarpio infliacijos lūkesčių rodiklių nerodo reikšmingo padidėjimo. Aukštesnės palūkanos gali pristabdyti tolesnį euro pigimą ir taip sumažinti importuojamą infliaciją, tačiau valiutos kursas neturėtų būti ECB prioritetas.
JK mokslininkė Daniela Gabor tokią ECB padėtį apibūdino „cugcvangu“ – tai šachmatų padėtis, kai žaidėjas privalo atlikti ėjimą, nors visi jam likę ėjimai yra blogi. Viena vertus, ECB galėtų nedaryti nieko, tačiau tuomet rinkos nusmukdytų euro kursą, kita vertus, palūkanų kėlimas artėjant recesijai gali žymiai pabloginti situaciją.
Fiskalinė politika kertasi su ECB planais
Centrinis bankas kelia palūkanas, bandydamas prislopinti paklausą ir atvėsinti ekonomiką. Panašu, kad jis net toleruotų recesiją ir nedarbo padidėjimą, jei tai leistų pasiekti norimą infliacijos lygį ir taip apsaugoti savo reputaciją.
Tačiau vyriausybės ir šalių rinkėjai turi kitų idėjų. Dešimtmetis taupymo politikos atnešė didelių ekonominių ir socialinių kaštų, taip pat pažadino euroskepticizmo vėjus Europoje. Vyriausybės visiškai neturi apetito dar vienai recesijai, todėl jos didins išlaidas energijos kainų gyventojams ir verslams kompensavimui.
Toks išlaidų didėjimas kertasi su ECB politika, ir skirtingos fiskalinė bei monetarinė politikos tempia Europos ekonomiką į priešingas puses. Po 2009 m. krizės didėjančios palūkanos privertė vyriausybes per anksti nutraukti paramą, taip pailginant krizę bei atsigavimą, todėl Europos vyriausybės darys viską, kad išvengtų tokio scenarijaus pasikartojimo.
Staigūs pokyčiai destabilizuoja finansų rinkas
Šiandien pasaulio ekonomika yra daug labiau įsiskolinusi − dešimtmetis itin mažų palūkanų skatino verslus ir gyventojus padidinti savo finansinį svertą. Namų ūkių ir ne finansų bendrovių skola daugelyje pasaulio šalių viršija 100 proc. BVP. Kuo didesnis skolos lygis, tuo didesnis ekonomikos jautrumas palūkanų normų pokyčiams. Todėl didėja rizika, kad vis daugiau įmonių pasaulyje susidurs su problemomis, bandant refinansuoti savo skolą, ir tai gali išprovokuoti paniką rinkose.
Kitas reikšmingas veiksnys yra tai, kad obligacijos naudojamos kaip užstatas likvidumo užtikrinimui. Itin sparčiai krentant obligacijų kainoms, įmonės ir finansų institucijos vis dažniau susidurs su likvidumo problemomis, nes neturės pakankamai kokybiško užstato finansavimui užsitikrinti.
Tokiu būdu finansų sistema patiria dvigubą spaudimą dėl griežtesnės pinigų politikos. Taip sparčiai griežtinant pinigų politiką tikėtini itin didelio masto rinkos svyravimai, kurie gali peraugti net į mokumo problemas.
Centriniai bankai ir toliau didins palūkanas, tačiau bus priversti atsižvelgti į sistemines rinkų ir viešųjų finansų rizikas. Anglijos bankui jau teko įsikišti į obligacijų rinką ir užkirsti kelią finansinei suirutei. Neatmestina, kad ir ECB teks panaudoti obligacijų pirkimo įrankius viešiesiems finansams stabilizuoti.
Statistika. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Statistikos departamentas (SD) ir SEB bankas ketina pristatyti naujausias infliacijos ir ekonomikos raidos prognozes: SD pasidalins išankstiniu rugpjūčio infliacijos įverčiu, o SEB ketina apžvelgti Lietuvos ekonomikos rodiklius.
Banko renginyje „Ar rudenį vės ne tik orai, bet ir ekonomika“ bus pristatytos naujausios ekonomikos prognozės ir finansinių rinkų aktualijos. Jas aptars SEB ekonomistas Tadas Povilauskas ir „SEB investicijų valdymo“ Investicijų valdymo grupės vadovas Paulius Kabelis.
Departamento pateikiami infliacijos duomenys bus apskaičiuoti pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI).
SD duomenimis, 2022 m. liepos metinė (2022 m. liepą, palyginti su 2021 m. liepa) infliacija sudarė 21,6 proc. Vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 25,6 proc., paslaugų – 12,3 proc. Valstybės ir savivaldybių institucijų administruojamos kainos per metus padidėjo 32 proc., rinkos –20 proc.
Šių metų liepą, palyginti su birželiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 1,2 proc. Vartojimo prekių kainos per mėnesį padidėjo 1,3 proc., paslaugų – 1,1 proc. Vidutinė metinė infliacija liepos mėnesio duomenimis sudarė 13,4 proc. Swedbank. Slaptai.lt nuotr.
SEB bankas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Praėjusią savaitę savas ekonomines prognozes pateikė „Swedbank“. Jo analitikų vertinimu, šiemet Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vis dar augs 2 proc., tačiau tik dėl geresnio, nei buvo tikėtasi, pirmojo šių metų pusmečio. Kitų metų BVP augimo prognozė mažinama iki 0 procentų. Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju, Lietuvos BVP jau susitraukė 0,4 procento ir prognozuojama, kad toks ekonomikos kritimas gali tęstis iki kitų metų pavasario.
Anot „Swedbank“ vyr. ekonomisto Nerijaus Mačiulio, jau matyti ekonomikos išsikvėpimo požymių, pirmąjį metų pusmetį padaugėjus įmonių bankrotų, trečią mėnesį paeiliui mažėjant mažmeninei prekybai, smunkant apdirbamajai gamybai. Kitąmet prognozuojamas ir nedarbo lygio augimas, lėtesnis algų kilimas.
Kita vertus, „Swedbank“ gilaus ekonomikos nuosmukio tikimybę laiko maža.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Artėjant rudeniui, viešojoje erdvėje grįžo aktyvios diskusijos dėl to, koks turėtų būti minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) Lietuvoje nuo 2023 m. Susidariusi nelengva ekonominė situacija, aukšta infliacija, verčia ekonomistus, politikus, darbuotojų atstovus pergalvoti, ar birželio mėnesį vykusiame Trišalės tarybos posėdyje Lietuvos banko (LB) pasiūlytas MMA didinimas nuo 730 iki 867,67 euro, yra tinkamas.
Prezidentūra, profesinių sąjungų atstovai siūlo likti bent prie LB pasiūlyto dydžio, tuo tarpu Vyriausybės narė, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, ekonomistai bei verslo atstovai išskiria, kad toks MMA didinimas gali būti keliantis pernelyg daug rizikų šalies finansiniam stabilumui.
Ekonomistas N. Mačiulis mano, kad MMA pakėlus 15–19 proc. kiltų rizika, jog padidės nedarbo lygis ir sumažės darbo vietų skaičius
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad dėl minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) kėlimo klausimo išlieka didelis neapibrėžtumas, kuomet skiriasi verslo ir darbuotojų lūkesčiai. Pasak jo, drastiškai pakėlus MMA, kiltų rizika, kad išaugs nedarbo lygis.
Jis tvirtino, kad didelis MMA kėlimas būtų meškos paslauga atsižvelgiant į ekonominę situaciją šalyje ir pasaulyje.
Prezidentūra MMA ir neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) siūlo didinti ir laikytis LB pasiūlymo
Tuo tarpu prezidento patarėja Irena Segalovičienė siūlo didinti gyventojų, visų pirma uždirbančių mažiausiai, pajamas, auginant neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), vaiko pinigus.
Be to, anot patarėjos, reikia toliau laikytis numatytų planų didinti minimalią mėnesinę algą (MMA), perskaičiuoti socialines išmokas, o visoms priemonėms finansuoti valstybė dar turi daug laisvės skolintis.
Pasak Gitano Nausėdos vyriausiosios patarėjos ekonomikos ir socialinės politikos klausimais teigia, kad su tuo, jog „infliacija ryja pajamų augimą“, susiduria jau ne tik turintys mažiausias pajamas, bet ir dalis vidurinės klasės šeimų. Patarėja mano, kad reikėtų siekti NPD priartinti prie MMA, kuri siekia 773 eurus.
Taip pat ji akcentavo, kad derėtų laikytis tikslo nuo 2023 m. MMA didinti 19 proc. (iki 867,67 euro), ką birželį siūlė Lietuvos bankas.
A. Armonaitė pasiūlė kitokį MMA ir NPD dydį, G. Skaistė idėją sukritikavo
Vyriausybės narių pozicija dėl MMA ir NPD dydžių taip pat nesutampa. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė šią savaitę tvirtino, kad MMA „ant popieriaus“ galėtų kilti iki 800 eurų, o tuo tarpu neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) iki 740 eurų.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė tvirtino, kad yra suprantama, jog žmonių pajamos turi didėti, tačiau ji siūlo neapsiriboti diskusijomis tik apie minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimą.
Ministrė tvirtino, kad Lietuvos banko skaičiavimai ir siūlymas didinti MMA iki 867,67 euro yra ambicingas ir suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad žmonėms reikės susimokėti išaugusias sąskaitas už elektrą ir laukia sudėtingesnis šildymo sezonas. Tačiau, ji teigė nenorinti, kad diskusija dėl žmonių pajamų suktųsi tik apie minimalią algą, kai Lietuvoje jau yra sustiprėjusi vidurinė klasė, kuri dirba nuo ryto iki vakaro ir kuriai taip pat yra nelengva.
Tačiau, tokį siūlymą sukritikavo Finansų ministrė Gintarė Skaistė, tikinusi, jog toks pasiūlymas nėra finansiškai subalansuotas ir, pasak jos, tiek MMA, tiek NPD turėtų didėti panašiu tempu.
Verslo konfederacija A. Armonaitės siūlymą vadina racionaliu, LPSK tikina, kad LB pasiūlytas MMA dydis yra minimali riba
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė taip pat įvertino A. Armonaitės MMA siūlymą. Pasak jos, vien esantis nesutarimas tarp ekonomikos ir inovacijų bei finansų ministrės nuomonių yra nesolidus, o MMA dydis, kurį vasaros pradžioje įvardijo Lietuvos bankas, turėtų minimali riba ir apie mažesnį dydį negali būti kalbos.
Tuo tarpu Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis aiškina, kad A. Armonaitės pasiūlymas būtų racionalus, atsižvelgiant į šiuo metu esančią situaciją. Pasak jo, MMA neabejotinai turi kilti, tačiau reikėtų iš naujo persvarstyti MMA dydį, nes Lietuvos banko pasiūlytas MMA, Lietuvos verslo konfederacijos vertinimu, šokiravo visus.
LVK vadovas taip pat sako, kad Vyriausybė turėtų pasidalinti naštą ir kalbėti apie spartesnį NPD didinimą. Pasak jo, trišalėje taryboje buvo sutarta su profesinėmis sąjungomis, kad siekis yra, jog MMA ir NPD dydis sutaptų ir tai garantuotų didesnes pajamas mažiausiai uždirbantiems.
Vis tik LPSK vadovė pabrėžė, kad svarbiausia yra, jog darbuotojams mokestinė našta mažėtų, ypatingai mažiausiai uždirbantiems, tačiau labai tikimasi drąsių ir ryžtingų iš Vyriausybės, apmokestinant kapitalą.
Rudenį turėtų būti priimtas galutinis sprendimas dėl MMA dydžio nuo 2023 m., bet kol kas bendro sutarimo viešojoje erdvėje nematoma.
ECB Vadovė Christine Lagarde. EPA-ELTA nuotr. Nors birželio mėnesį Europos centrinis bankas (ECB) skelbė, kad nuo liepos mėnesio imsis palūkanų normų didinimo 25 baziniais punktais, galiausiai, ketvirtadienį į posėdį susirinkusi šios finansų institucijos Valdančioji taryba apsisprendė imtis ryžtingesnio sprendimo ir bazines palūkanų normas padidino puse procentinio punkto.
Nors rinkos dalyviai ir ekspertai buvo linkę prognozuoti, kad sprendimų priėmėjai veikiausiai išliks nuoseklūs ir pirmą kartą per vienuolika metų didinant palūkanas apsiribos ketvirčio procento pakėlimu, galiausiai priimtas Banko sprendimas stebinti neturėtų. Euro zonoje ir toliau fiksuojama rekordinė infliacija, JAV dolerio atžvilgiu smunkantis euro kursas ir kritika dėl vėluojančių sprendimų, galinčių prislopinti spartų kainų augimą, ECB privertė ieškoti sprendimų, kuriais būtų pasiųstas signalas apie pasirengimą imtis veiksmų.
Vis tik, nors pagrindiniu euro zonos pinigų politikos formuotojų rūpesčiu išlieka itin aukšta infliacija, sprendimą dėl palūkanų normų didinimo lydėjo ir naujos priemonės, skirtos valdyti „nepagrįstų“ skolinimosi skirtumų tarp šalių narių išaugimą, priėmimas.
Kiti didieji bankai palūkanas didina kur kas sparčiau
Ketvirtadienį Frankfurte priimtus sprendimus ECB vadovė Christine Lagarde vadino „išties istoriniais“. Tendencingas palūkanų normų mažėjimas euro zonoje prasidėjo dar 2008 m. gruodį, visam pasauliui susiduriant su ekonominės krizės iššūkiais. Jas vėl didinti imta 2011 m., kuomet balandžio ir liepos mėnesiais apsispręsta palūkanas pakelti po 0,25 proc. punkto. Tačiau pinigų politiką vėl imta švelninti tų pačių metų lapkritį.
Prieš daugiau nei dešimtmetį priimtas sprendimas didinti palūkanų normas buvo pernelyg skubotas, aiškina buvęs Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Tačiau šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA jis sakė esąs tikras, kad šį kartą ECB savo sprendimų atšaukinėti nereikės, kadangi „turime visiškai fundamentaliai kitokią situaciją“. Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Galiausiai 2014 m. euro zonoje vis dar fiksuojant nepakankamai spartų ekonominį augimą, indėlių palūkanų normos apskritai įžengė į neigiamą teritoriją, o visiškas žemumas jos pasiekė dar 2019 m. rugsėjį, pasauliui dar nesusidūrus su COVID-19 pandemija. Euro zonoje ir visame pasaulyje prasidėjus koronaviruso iššūkiams, centriniai bankai ir toliau vykdė skatinamąją pinigų politiką.
Tačiau praėjusių metų pabaigoje pradėjusi augti infliacija, sprendimų priėmėjus privertė imtis monetarinės politikos griežtinimo. JAV Federalinis rezervas (FED) palūkanų normas jau padidino iki 1,5-1,75 proc. ribos, Anglijos bankas nustatė 1,25 proc. lygį. Todėl vienintelis „didžiojo ketverto“ bankas, kuriame palūkanų normos vis dar bus mažesnės nei ECB, yra Japonijos centrinis bankas, kuriame palūkanos siekia -0,1 proc. Todėl euro zonos pinigų politikos formuotojai neretai buvo kritikuojami, kad siekiant valdyti infliaciją jie atsilieka nuo kitų centrinių bankų.
Ilgojo laikotarpio infliacijos prognozės viršija paties ECB keliamą tikslą
Infliacija buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, paskatinusių ECB imtis pinigų politikos griežtinimo. Ilgojo laikotarpio kainų augimo prognozės, šiek tiek viršijo sprendimų priėmėjų užsibrėžtą 2 proc. lygį.
Pagal birželio mėnesį skelbtas Banko ekspertų prognozes, 2022 m. vidutinė metinė infliacija bus 6,8 proc., o 2023 ir 2024 m., numatoma, kad kainų augimo tempas sumažės atitinkamai iki 3,5 ir 2,1 proc.
Šią savaitę ECB priimtus sprendimus komentavęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus aiškino, kad spartesnį palūkanų kėlimą paskatino tai, jog infliacija ima įsigalėti vis platesne apimtimi, o euro zonoje fiksuojami mėnesio infliacijos duomenys „dar kartą nustebino“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Dar viena priežastis, skatinusi centrinį banką imtis veiksmų, galinčių bent kažkiek nustebinti rinkas – euro kurso smukimas dolerio atžvilgiu. Prieš keletą savaičių vienas euras pirmą kartą per dvidešimt metų nukrito žemiau dolerio, jo kursas siekė 0,9998. Po savaitės, šį trečiadienį euro kursas kiek išaugo, rinkoje kiek padidėjus lūkesčiams, kad ECB bazines palūkanas ketvirtadienį gali pakelti ne 0,25, o iš karto 0,50 proc. punkto.
Nors ECB nesiekia tiesiogiai paveikti valiutos kurso, euro kurso mažėjimas JAV dolerio atžvilgiu taip pat buvo vienas iš veiksnių, kurį, priimant sprendimą dėl spartesnio palūkanų didinimo įvertino ECB. Tai pripažino ir G. Šimkus.
Lietuvos banko vadovo teigimu, dolerio sustiprėjimas euro atžvilgiu taip pat prisideda prie infliacijos augimo, kadangi daugelis energetinių išteklių yra perkami juos įkainojant būtent JAV valiuta. Todėl valiutų kursas yra vienas iš „informacijos šaltinių“, lemiančių sprendimą, akcentavo G. Šimkus.
ECB formuoja „koridorių“, kuriame gali skolintis komerciniai bankai: tai lemia ir Euribor dydį
Todėl ECB apsisprendė nuo liepos 27 d. pagrindinių refinansavimo operacijų normas pakelti iki 0,5 proc., ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos sieks 0,75 proc., o indėlių palūkanų normos sudarys 0,00 proc.
Nustatydami šiuos dydžius, centriniai bankai siekia paveikti tarpbankines palūkanų normas. Taip suformojamas „koridorius“, kurio ribose ir varijuoja komercinių bankų taikomi įkainiai. Pinigų politikos formuotojų nustatoma indėlių palūkanų norma (deposit facility) lemia tai, kokią grąžą komerciniai bankai gautų padėdami savo rezervus centriniame banke.
Tuo metu ribinio skolinimosi galimybių palūkanų norma (marginal lending facility) yra viršutinė riba, už kurią gali skolintis finansų įstaigos. Komerciniai bankai pirmiausiai skolinasi vieni iš kitų, tačiau neatsiradus galimam skolintojui, jie savo rezervus visada gali pasididinti skolindamiesi iš centrinio banko būtent už ribinę normą.
Būtent tarp šių dviejų centrinio banko nustatomų dydžių ir kinta pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos (Main refinancing operations rate), kurios nėra konkrečiai fiksuojamos pinigų politikos formuotojų sprendimu. Tačiau bandydami paveikti tarpbankinio skolinosi normą, centriniai bankai galiausiai padidina ar sumažina rinkoje esantį pinigų kiekį.
Komercinių bankų skolinimosi galimybės paveikia ir tarpbankinės palūkanų normos Euribor procentą, kuris, kartu su banko nustatoma marža, lemia galutinį paskolų palūkanų dydį. Lietuvos banko pateikiamais skaičiavimais, vidutinė paskola, kuri Lietuvoje šiuo metu sudaro maždaug 50 tūkst. eurų, Euribor išaugus 0,5 proc. punkto, brangtų 12 eurų. Atitinkamai išaugus 1 proc. punktu – palūkanos išaugtų 24 eurais, o pasiekus 2 proc. – apie 50 eurų.
ECB sieks ir toliau didinti palūkanas, tačiau susidurs su sunkumais
Nors Lietuvos atstovas ECB Valdančiojoje taryboje G. Šimkus aiškiai indikuoja, kad tai nėra pirmas ir paskutinis palūkanų normų didinimas artimiausiu metu, tačiau ekonomistai jau dabar sako, jog sprendimų priėmėjams siekiant toliau griežtinti pinigų politiką, bus susiduriama su iššūkiais.
„Swedbank“ vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžia, kad finansų rinkose vis dar girdimi praėjusį dešimtmetį euro zoną krėtusios valstybių skolos krizės aidai – Italijos skolinimosi kaina sparčiai didėja, o jai nepadės ir byranti Mario Draghio vyriausybė bei galimi išankstiniai rinkimai Italijoje.
„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dėl šios priežasties ECB pristatė ir naują bei, N. Mačiulio teigimu, „šiek tiek prieštaringai vertinamą“ pinigų politikos transmisijos apsaugos instrumentą (angl. transmission protection instrument), kurio pagalba bus siekiama užtikrinti, kad nė vienos euro zonos valstybės skolinimosi kaina netaptų netvari.
Tai, kad išeinant iš neigiamų palūkanų normų ribos, prie „pigių pinigų pripratinta“ euro zona veikiausiai susidurs su sunkumais, akcentavo ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas.
Būtent naujosios transmisijos apsaugos priemonės poreikis, LLRI eksperto vertinimu, iliustruoja situacijos, kurioje atsidūrė pinigų politikos formuotojai sudėtingumą.
Tokios priemonės būtinybė kyla dėl to, kad euro sistemą sudaro 19 valstybių narių. Todėl siekiant, kad pinigų politikos sprendimai visas šalis nares paveiktų panašiai, yra būtinas naujas instrumentas, G. Šimkaus teigimu „iš principo bazuka“, kuri „ex ante“ nebus apribota savo pirkimų apimtimi. Tuo metu ECB vadovė Ch. Lagarde, pristatydama šį instrumentą, pabrėžė, kad ECB būtų linkęs jo nenaudoti. „Tačiau jeigu jį panaudoti teks, mes nedvejosime“, – ketvirtadienį kalbėjo ji.
Anot sprendimų priėmėjų, pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas padės Valdančiajai tarybai dar veiksmingiau vykdyti jai suteiktus įgaliojimus užtikrinti kainų stabilumą.
LLRI asocijuotas ekspertas Vytautas Žukauskas. LLRI nuotr.
Naujoji priemonė leis euro sistemai vykdyti vertybinių popierių pirkimus antrinėje rinkoje. Banko pranešime teigiama, kad šiuo instrumentu būtų supirkinėjamos tų jurisdikcijų obligacijos, kurios susidurtų su finansavimo sąlygų pablogėjimu, nesusijusiu su priežastimis, nulemtomis konkrečiai šaliai būdingų bruožų.
Bet kokiu atveju, šiuo metu pirmoji gynybos linija apsisaugant nuo su pandemija susijusios rizikos pinigų politikos perdavimo mechanizmui, vis dar yra sumų, gautų iš pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) įsigytų vertybinių popierių išpirkimo, suėjus jų išpirkimo terminui, reinvestavimo lankstumas, akcentuoja ECB.
ECB paskelbus apie planus didinti palūkanas smarkiai išaugo Italijos skolos kaštai
Apie naujos priemonės poreikį imta kalbėti po to, kai Bankui nusprendus birželį užbaigti skatinamąją turto pirkimo programą ir nuo liepos imtis palūkanų normų didinimo, ėmė augti euro zonos šalių fragmentacijos mastas, reiškiantis, kad labiau įsiskolinusių šalių narių biudžeto deficito padengimas pareikalaus kur kas didesnių kaštų.
Nors 19 euro zonos šalių ir naudojasi ta pačia valiuta, tačiau kiekviena sudaro savarankiškus biudžetus ir prisiima skolinimosi įsipareigojimus, dėl to Centrinio Banko planai padidinti bazines palūkanų normas mažiau fiskaliai drausmingų šalių skolinimosi kainą išaugina labiau nei deficito išvengiančioms šalims. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Birželio viduryje Italijos dešimties metų obligacijų grąža pasiekė daugiau nei 4 proc., o šiuo metu siekia maždaug 3,4 proc. Atotrūkis tarp Italijos ir Vokietijos 10 metų palūkanų normų tuomet pasiekė didžiausią skirtumą per pastaruosius dvejus metus ir sudarė 2,45 proc. punkto.
Graikijoje skolos vertybinių popierių pajamingumas birželį taip pat užkopė į COVID-19 pandemijos laikotarpio aukštumas ir sudarė 4,28 proc., Ispanijos ir Portugalijos skolos kaštai birželį taip pat šovė į viršų. Būtent Pietų Europos šalys įvardijamos kaip nuosaikesnio ir atsargesnio pinigų politikos griežtinimo šalininkės.
Italijos skola siekia daugiau nei 2,7 trilijono eurų, o tai sudaro maždaug 150 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Radiatorius. Šiluma. Slaptai.lt foto
Prezidentūra stebisi valdančiųjų sprendimu kitą savaitę neberengti žadėtos neeilinės Seimo sesijos, kurioje ketinta priimti mokestines lengvatas šildymui. Prezidento Gitano Nausėdos komunikacijos grupės komentare teigiama, kad infliacijai siekiant dviženklius skaičius, keista girdėti, jog nėra pagrindo neeilinėje sesijoje svarstyti Vyriausybės ar prezidento pateiktų pasiūlymų.
„Metinei infliacijai išaugus iki 12,2 proc. keista girdėti, kad tai nėra skubus klausimas, vertas neeilinės Seimo sesijos. Žmonės sąskaitas gauna šiandien ir apmokėti turi jas taip pat šiandien, o ne po mėnesio ar kelių. Jiems reikia aiškumo ir galimybės planuotis ateitį. Juo labiau, kad ne tik prezidentas, bet ir Vyriausybė bei Seimo frakcijos buvo pateikusios pasiūlymų, kurie būtų sumažinę labiausiai pažeidžiamiems žmonėms kainų augimo smūgį“, – rašoma Eltai perduotame Prezidento komunikacijos grupės komentare.
Kiek anksčiau trečiadienį ELTA pranešė, kad valdantieji atsitraukia nuo minties vasario viduryje surengti neeilinę Seimo sesiją.
Kaip naujienų agentūrai teigė konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, nėra pagrindo skubėti priimti sprendimus, turėsiančius amortizuoti energijos kainų kilimą. Bet kuriuo atveju, pažymėjo politikė, sprendimai dėl mokestinių lengvatų šildymui būtų priimami atgaline data. Panašiai trečiadienį argumentavo ir premjerė Ingrida Šimonytė.
Tai, kad gali būti surengta neeilinė Seimo sesija, pastarąją savaitę Eltai užsiminė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pasak jos, neeilinė sesija būtų surengta siekiant priimti sprendimus dėl išaugusių energijos kainų amortizavimo. Tai, kad vasarį gali įvykti neeilinė Seimo sesija, leido suprasti ir pati premjerė I. Šimonytė. Vyriausybei praėjusios savaitės trečiadienį pritarus centralizuotam šildymui ir karštam vandeniui taikyti 0 proc. lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą, taip pat skirti papildomus 35 mln. eurų paramai nuosavai saulės elektrinei įsigyti, I. Šimonytė pažymėjo, kad šie klausimai Seimą galėtų pasiekti neeilinėje sesijoje skubos tvarka.
Pasiūlymų pateikė ir prezidentas: valdantieji suspėjo juos sukritikuoti
Prezidentas G. Nausėda Seimui taip pat pateikė infliacijos padarinių amortizavimui skirtus įstatymų projektus. Šalies vadovas siūlo didinti NPD nuo 460 iki 510 eurų bei išmokėti vienkartines 100 eurų išmokas labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.
Tačiau valdantieji gana skeptiškai pasitiko prezidento pasiūlymą dėl vienkartinių išmokų. Finansų ministrė Gintarė Skaistė anksčiau šią savaitę išsakė abejones dėl Prezidentūros siūlymo skirti vienkartines išmokas. Ji mano, kad tokia parama galėtų tik dar labiau paskatinti kainų kilimą šalyje.
„Tokie „helikopterio“ pinigai iš principo galėtų netgi dar labiau įpūsti infliacijos malūną. Reikėtų labai atsargiai žiūrėti į tokias priemones“, – antradienį LRT radijui sakė G. Skaistė.
Atsargiai prezidento iniciatyvą įvertino ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.
„Svarbu dar labiau neinspiruoti infliacijos, neužpilti daug pinigų ant infliacijos malūno, nes iš esmės galime pabloginti situaciją“, – trečiadienį Vyriausybėje atsakinėdama į žurnalistų klausimus kalbėjo ji.
Šalies gyventojai nėra linkę įdarbinti savo pinigų – 53 proc. jų laiko pinigus einamojoje sąskaitoje, daugiau nei trečdalis – saugo patys, rodo turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa.
Apklausos duomenimis, indėliuose santaupas laiko 28 proc. gyventojų.
„Einamojoje sąskaitoje dažniau santaupas laiko aukščiausio išsimokslinimo atstovai, (…) indėliuose – vyresnio amžiaus atstovai. Dažniau savo pajamas nurodė investavę vyrai“, – žurnalistams pirmadienį sakė „INVL Asset Management“ Pensijų fondų ir mažmeninių pardavimų padalinio vadovė Dalia Kolmatsui.
Jos teigimu, gyventojai neturi vieningos nuomonės dėl galimo infliacijos poveikio.
„Realiai 37 proc. apklaustųjų įvertinimas yra artimas faktinei infliacijos įtakai. 2 iš 3 lietuvių nelabai įsivaizduoja infliacijos įtakos ir negali įvertinti“, – sakė D. Kolmatsui.
Apklausos duomenys rodo, kad 19 proc. apklaustųjų manė, kad per 10 metų, esant įprastoms ekonomikos sąlygoms, pinigai gali nuvertėti daugiau kaip 20 proc., 18 proc. apklaustųjų manė, kad jie gali nuvertėti 15–20 proc., 16 proc. respondentų nežinojo arba negalėjo įvertinti.
Bendrovė, remdamasi Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, nurodo, kad likvidus finansinis turtas nuo 2004 iki 2019 metų trečiojo ketvirčio padidėjo 5,7 karto ir siekė 23,3 mlrd. eurų. 2019 metų trečiąjį ketvirtį didžiausią dalį – 72 proc. šiame turte sudarė indėliuose ir grynaisiais pinigais gyventojų laikomos lėšos: jos siekė 16,7 mlrd. eurų ir nuo 2004 metų išaugo 4,9 karto (2004 metaus buvo 3,4 mlrd. eurų ir siekė 84,6 proc. viso šio turto).
„Vis dar didelę dalį sudaro turtas, kuris negeneruoja nei pajamų, nei yra apsaugotas nuo infliacijos. Kita džiugesnė naujiena – to turto, kuris gali uždirbti pajamas, išsaugoti vertę, dalis padidėjo, palyginti su tuo, kas buvo prieš keliolika metų“, – žurnalistams pirmadienį sakė „INVL Asset Management“ Investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas.
Bendrovės teigimu, Lietuvos gyventojų taupymo įpročiai iš esmės skiriasi nuo Europos. 2017 metų Europos fondų ir turto valdymo asociacijos duomenimis, 36 proc. Europos (ES šalių, nevertinant Baltijos šalių) namų ūkių finansinio turto buvo laikoma grynaisiais ir indėliuose, o Lietuvoje – dvigubai daugiau, 72 proc. Apie 10 proc. gyventojų lėšų Europoje buvo investuota į investicinius fondus, o Lietuvoje – apie 3 proc.
Draudimo priemonėse ir pensijų fonduose europiečiai laikė beveik 46 proc. finansinio turto, Lietuvoje 2017 metų pabaigoje pensijų fonduose buvo 15 proc. gyventojų finansinio turto, o 4 proc. – gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimuose.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rinkimų isterija nuščiūva.
Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai.
Susitarti dėl interviu atėjau į VU Tauro bendrabutį, kuriame pats anksčiau studentaudamas buvau gyvenęs. Vėliau jis buvo paverstas universiteto darbuotojų, mokslininkų ir aspirantų buveine, kol nedidelius 15-18 kv. m. kambarius buvo leista privatizuoti. Mano laikais tai buvo geriausias VU bendrabutis iš visų gal šešių, išstatytų Čiurlionio gatvėje. Netoli VU centriniai rūmai, pats sostinės centras, viduje gera valgyklėlė, apačioje plačiame hole sustatyti teniso stalai…
Jauna aspiranto Gitano Nausėdos šeima gyveno gal trečiame ar ketvirtame bendrabučio aukšte. Bendros virtuvės kvapai, parudęs linoleumas, vaikų žaislai koridoriuje. Kambariukas mažas, gerokai apkrautas. Įeinu, išdžiaustytos vaiko palutės, visa ko sumišęs kūdikio buvimo kvapas… Prasiskiriu džiūstančias medžiagas, ir štai besišypsantis būsimas šalies Prezidentas su lieknute savo žmona, apsikabinę mažą mergytę…
Tai buvo daugiau kaip prieš 30 metų. Neseniai vienoje TV laidoje kandidatas į Prezidentus prisiminė būtent šį epizodą iš savo vargano mokslininkėlio karjeros pradžios. Tada dar kokių 24-rių klaipėdietis (beje, 1981 m. stodamas į VU jis neišlaikė matematikos egzamino ir grįžo į Klaipėdą dirbti sanitaru vaistų sandėlyje) krimto mokslus kaip ir visi, gyveno kaip ir daugelis jaunų mokslininkų, o jau reikėjo rūpintis šeima…
Šiuo prisiminimu visai nenoriu pasakyti, kad kažkuo esu susijęs su išrinktuoju Prezidentu. Anaiptol. 2009 m. esu parašęs straipsnį apie būsimą šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, ir jį pavadinęs gana provokatyviai: “Ar tauta grybą pjaus?” (aliuzija į politikės pavardę). Jame priminiau visokių vertinimų sulaukusią jos biografiją. Viename žurnalistų susibūrime prieš pat rinkimus ji priekaištingai paklausė, ar iš tiesų aš taip vertinu jos praeitį. Atsakiau: praeities neišbrauksi, bet kandidatei reiktų jos nenutylėti, aiškinti žmonėms, neužsiverti tylos siena, nes “drumstam vandeny velniai veisiasi”. Ir iš tiesų – jie ėmė veistis…
Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į S. Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Nausėda „kabliukų“ tarsi neturi. Gal kas prisimins prieš 18 metų kilusį bylinėjimąsi su gamtosaugininkais dėl Pavilnių regioniniame parke išdygusio juodo stiklinio kubo pavidalo statinio. Kiti jau atkreipė dėmesį į skambias frazes jo rinkiminėje programoje (pavyzdžiui, apie norus reformuoti visa pasaulį), deklaratyvius pažadus, aptakias frazes naujojo Prezidento kalbose. Dar kiti linčiuos jį dėl kontraversiškų finansinių prognozių dirbant banke.
“Velnias slypi detalėse”, – sako vokiečiai. Štai tos detalės, išlendančios dėl nepatyrimo ir politinio autoriteto nebuvimo, gali pakišti koją neseniai 55-rius atšventusiams, ant balto žirgo į Daukanto aikštę taip šauniai atšuoliavusiam bankininkui.
Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.
Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.
Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.
O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.
Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.
Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.
Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.
Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.
Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo įstatymų paketą, kurį priėmus atsivertų kelias valstybės tarnautojų atlyginimų kėlimui, tačiau tai vyktų nedidinant algų politikams.
G. Landsbergis siūlo atsieti politikų algų reguliavimą nuo valstybės tarnautojų, pareigūnų ir teisėjų darbo užmokesčio reguliavimo ir tokiu būdu sutelkti dėmesį į diskusiją, kaip ir kiek reikia didinti valstybės tarnautojų algas.
Siūlomame įstatymų pakete numatoma politikų darbo apmokėjimą reguliuoti nauju Valstybės politikų darbo apmokėjimo įstatymu. Šis įstatymas apibrėžtų iškart ir politikų algų apskaičiavimo, ir mokėjimo tvarką, numatytų pareiginės algos koeficientus ir tuo pačiu įstatymu nustatytų politikų pareiginės algos bazinį dydį, kuris būtų atskirtas nuo pareigūnų ir tarnautojų algų bazinio dydžio. Pastarasis dydis galėtų būti keičiamas tik esant motyvuotam Vyriausybės siūlymui ir tik tuo atveju, kai šalies ūkis augtų, šis augimas būtų prognozuojamas ir ateinančiais metais.
„Laikausi principinės nuostatos, kad tarnautojų algos turi kilti, o politikai gali ir palaukti. Valstybės tarnautojų ir viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra įšalę jau beveik 10 metų ir tai prisideda prie mažiausias algas gaunančių tarnautojų socialinės atskirties didėjimo, nes infliacija auga. Todėl būtina valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bazinį dydį pakelti iki tokio lygio, koks buvo prieš krizę. Deja, visą diskusiją dėl valstybės tarnautojų algų didinimo gadina tai, kad tarnautojų darbo užmokestis susietas su politikų algomis. Pagal dabartinius įstatymus keliant algas tarnautojams neišvengiamai būtų pakeltos ir politikų algos. Natūralu, kad visuomenė, matydama konfliktišką ir nerezultatyvią mūsų šalies politiką, nenori didinti atlyginimų politikams, o tai ir žlugdo normalią diskusiją apie būtiną darbo užmokesčio pakėlimą valstybės tarnautojams. Politikai gali palaukti geresnių laikų, todėl siūlau jų algas reguliuoti atskiru įstatymu ir atskirti tai nuo tarnautojų atlyginimų“, – idėją pristato G. Landsbergis.
TS-LKD frakcijos seniūnas pabrėžia, kad šis pasiūlymas yra tik pirmasis žingsnis siekiant realių pokyčių viešajame sektoriuje: „Valstybės tarnyba, o kartu ir valstybės tarnautojų algų apmokėjimo sistema, turi būti reformuojama. Tik tada situacija keisis iš esmės. Ar Vyriausybė artimiausiu metu atneš kokią nors valstybės tarnybos reformą? Atsakymo neturiu. Jeigu atneštų bent kažką, mes esame pasirengę diskutuoti ir ieškoti sutarimo dėl tokios reformos, tačiau iniciatyva turi atkeliauti iš valdžios. Tikiuosi, jie turės politinės valios tesėti prieš rinkimus žmonėms duotus pažadus“, – sako G. Landsbergis.
Europos Komisija (EK) 2016 m. makroekonomikos žiemos prognozėse Lietuvai pagerino valdžios sektoriaus deficito prognozes, sumažino šiems metams numatomą nedarbo ir infliacijos lygį.
„Europos Komisijos prognozės Lietuvai iš esmės yra palankios. Jos rodo, kad spartesnis vidaus vartojimas bei atsigaunantis eksportas turėtų auginti mūsų ekonomiką. Svarbu ir tai, kad Komisija pastebėjo ir teigiamai įvertino realų mokesčių surinkimą Lietuvoje, todėl atitinkamai pagerino valdžios sektoriaus deficito prognozes, dėl kurių buvo kilę diskusijų svarstant 2016 m. biudžeto projektą“, – teigia finansų ministras Rimantas Šadžius.
Kuo įdomus Neil Buckley straipsnis “Tiesa ir mitai apie Baltijos šalių taupymo modelį”, pasirodęs leidinyje “Financial Times”?
Baltijos šalys, patyrusios ekonominių sunkumų, sulaukia pagyrimų dėl taupymo priemonių, iš kurių galėtų pasimokyti kitos valstybės.
Latvija, Lietuva ir Estija taikė „vidinę“ devalvaciją, mažindamos atlyginimus ir išlaidas – tokių veiksmų, pavyzdžiui, Vokietija, siūlo imtis euro zonos šalims, nevykdančioms nustatytų reikalavimų.
Gegužės viduryje buvo pranešta, kad Europos Komisija (EK) prognozavo, jog Lietuvos ekonomika kyla vos ne sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES), išskyrus Lenkiją. EK prognozuoja, kad Europos Sąjungoje šiemet sparčiausiai ekonomika kils Lenkijoje, o didžiausias smukimas laukia Graikijos. Visoms 27 ES šalims EK prognozuoja nulinį augimą šiais metais, o 2013-aisiais – 1,3 proc. EK skaičiavimai esą rodo, kad šiais metais Lietuvos ūkio augimas pasieks 2,4 proc., o kitąmet, jei Vyriausybės politika nesikeis, BVP išaugs 1 proc.
Pagal dabartinius skaičiavimus, kitais metais geriausių ekonomikos rezultatų ES pasieks trys Baltijos šalys – sparčiausiai augs Estijos, lėčiau Latvijos ir Lietuvos ūkiai. Tačiau nedarbas 2013-aisiais, nors ir lyginant su šiemet Lietuvoje sumažėsiančiu 1 procentiniu punktu, vis dar išliks didesnis nei ES vidurkis. Infliacija Lietuvoje, lyginant su dabartiniu rodikliu, ir šiemet, ir kitąmet turėtų sumažėti.
Seime prieš keletą dienų beveik penketą valandų dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, jei norime sumažinti grėsmingąją lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų ekspertas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.
Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad finansinė krizė siautėja visoje Europoje, ypač skaudžiai ji smogė Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Latvijoje.
Lėtėjanti pasaulio ekonomika yra ženklas, kad Lietuvos, o kartu ir visos Rytų Europos augimas taip pat lėtės. Lietuvos BVP rezultatai šių metų II ketvirtį buvo šiek tiek prastesni nei prognozuota, tačiau spartūs mažmeninės prekybos bei eksporto augimo tempai leidžia tikėtis pakankamai gerų rezultatų. Visgi rizika, kad besiplečianti valstybių skolų krizė ir mažėjanti išorinė paklausa privers visas Rytų Europos ekonomikas įjungti žemesnę greičio pavarą, šiuo metu yra padidėjusi.
Pastarojo mėnesio svyravimai pasaulio finansų rinkose, JAV skolos rizika ir kiti nuviliantys makroekonomikos rezultatai kelia vis didesnes abejones pasaulio ekonomikos atsigavimu. Akivaizdu, kad šios lėtėjimo tendencijos nutemps žemyn ir Rytų Europą, tačiau taip pat mažės ir infliacijos spaudimas.
