Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygą. Naujosios knygos pavadinimas – „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju”.
Kodėl – būtent toks pavadinimas? „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ – iš trijų dalių. Pirmoji – pati svarbiausia. Čia sudėta šešetas išsamių rašytojo Petro Dirgėlos komentarų, kuriuos jis davė šių eilučių autoriui 1990 – 1992 metais (paskelbti „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“).
Kodėl sumaniau išleisti interviu sudėdamas juos krūvon? Nenoriu, kad liktų išbarstyti. Nors parašyti prieš keletą dešimtmečių, jie nepraradę aktualumo. Man regis, jie bus aktualūs visąlaik, kol tik egzistuos lietuvių tauta.
P.Dirgėlos įžvalgos rimtos, gilios. Kiekviena iš jų dvelkia nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi. O kai visi interviu – greta vienas kito, – tuomet dar ryškesnė filosofinė gelmė. Rašytojas atvirai diskutuoja Lietuvai egzistenciškai svarbiais klausimais – dėl mūsų tarpusavio rietenų, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviškojo istorinio romano perspektyvų. Jis skelbia meilę gimtiesiems namams, tėviškei, tėvynei. Jis nuoširdus, atviras, nors, primenu, savo politines pažiūras ir kūrybinius nusiteikimus deklaravo tuomet, kai iš Lietuvos nebuvo išsinešdinusi okupacinė armija. Taip atvirauti anuomet drįso ne kiekvienas.
Turiu prisipažinti – P.Dirgėla vienas mėgstamiausių mano lietuvių rašytojų. Anuomet prarijau visus svarbiausius jo kūrinius: „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“, „Kūlgrindą“, Minijos žemę“, „Vėtrungiškąją dalią“, „Amžių dienai dūzgiančią girią“… Visos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Interviu su P.Dirgėla rengiau remdamasis jo veikaluose aptiktomis tiesomis. Dirgėliška išmintis man padeda gyventi ir šiandien, po trisdešimties metų!
Tačiau ši knyga – ne vien apie P.Dirgėlą ir jo garsiuosius romanus. Antrojoje dalyje skaitytojas ras fotografijų, kurios byloja, jog, be P.Dirgėlos, esu kalbinęs dar keliolika žymių plunksnos meistrų. Tie pokalbiai – taip pat įdomūs, vertingi, turintys išliekamosios vertės. Taigi esu laimės kūdikis. Asmeninėje mano bibliotekoje – interviu su rašytojais Leonidu Jacinevičiumi, Juozu Apučiu, Vytautu Martinkumi, Ramūnu Klimu, Liudviku Gadeikiu, poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Valdemaru Kukulu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, literatūros kritike Vanda Zaborskaite, filosofo Vydūno kūrybos žinovu, populiarintoju Vaciu Bagdonavičiumi, rusų literatūros dėstytoja profesore Birute Masioniene…
O juk savo kelyje sutikau daug žodžio meistrų, su kuriais nesu parengęs interviu, tačiau kurių patarimus tebeprisimenu. Šis sąrašas taip pat ilgokas: Romualdas Granauskas, Vygandas Račkaitis, Kazimieras Jonušas, Vaclovas Mikailionis, Danielius Mušinskas, Algimantas Bučys, Paulina Žemgulytė, Jonas Juškaitis…
O štai trečioji dalis – tai keletas mano beletristinių bandymų. Kam, kodėl jie čia? Kadaise svajojau tapti rašytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietoj rašytojo tapau žurnalistu. Tačiau šie keli tekstai – tai tarsi įrodymas, jog laisvalaikiu tarp žurnalistinių komandiruočių, spaudos konferencijų, skubiai kurpiamų vedamųjų tikrai mėginau rašyti noveles, apsakymus. Šioje sudėti „Traukiniai važiuoja į niekur”, „Lūžusi ranka”, „Miūrivahės gatvės paslaptis”, „Čečėniška rožė”, „Sodyba Voronių kaime”, „Kruvina korida Barselonoje” ir „Pastumdėlis”.
Žodžiu, šis darbas – nuoširdi padėka P.Dirgėlai, kuriam skolingas už visus visus interviu, palinkėjimus, drąsinimus. Tai – padėka ir visiems kitiems rašytojams, poetams, literatūros kritikams, su kuriais bendravau dirbdamas Lietuvos leidiniuose.
Ypač dėkingas rašytojui Vytautui Martinkui (jo istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ labai patiko; taip pat susidomėjęs perskaičiau „Tavo bažnyčios rūsį“). V.Martinkui sakau ačiū už kantrybę aiškinant, kokia turėtų būti tikra novelė, tikras apsakymas.
Beje, mano pirmoji redakcija, kurios duris pravėriau, dar nė nebaigęs Vilniaus Universiteto, buvo „Literatūra ir menas“. Nors ten pradirbta tik keletą metų, bet dienų, praleistų anuomet netoli „Alumnato“ kavinės įsikūrusioje redakcijoje, niekad neužmiršiu. Tai buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų, kurią visuomet mielai prisimenu.
Dabar skaitytojai žino, kodėl šią knygą pavadinau „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“.
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.
Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.
Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.
Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti novelę.
Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.
Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”
Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.
Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, autoriaus, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją.
Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene,Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95) iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.
Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.
Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.
Rašymas. Slaptai.lt nuotr.
Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.
Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.
Literatūra ir menas
Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventei Vilniuje atidengta atminimo lenta rašytojui, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureatui Petrui Dirgėlai (1947–2015). Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai – P. Dirgėla yra didžiausio lietuvių tautos epo „Karalystė. Žemės keleivių epas“ autorius.
Literatūros milžinui, išskirtinio darbštumo rašytojui skirta memorialinė lenta papuošė baigiamą renovuoti 60 numeriu pažymėtą daugiaaukštį namą Tuskulėnų gatvėje, Žirmūnuose. Iš Žemaitijos kilęs ir ryšį su gimtine labai branginęs Petras Dirgėla šiame name su šeima gyveno ir kūrė trisdešimt trejus metus.
Prie paminklinės lentos Petrui Dirgėlai. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo kūrinys yra įspūdingas – iš akmens ir bronzos, 200 kg svorio. Jo autoriui dailininkui Gediminui Šiboniui idėją padiktavo P.Dirgėlos kūrybos rankraščiai – rašydamas jis braižė schemas su tik jam vienam suprantamais ženklais ir idėjų santraukomis, šie vaizdiniai popieriuje atrodo lyg mistiniai grafikos kūriniai. Akmens plokštėje išgraviruoti rašytojo kūrinių schemų fragmentai. Bronzinis įspaudas akmenyje sietinas su senąja baltų simbolika, regėti karūnos–pilies užuomina. Pasak G.Šibonio, skydo formos akmens plokštė simbolizuoja daugiaamžę Lietuvos valstybingumo tąsą, kuriai autorius aukojo savo kūrybinę energiją.
Prozininkas ir eseistas, kurio kūriniai išversti į 10 kalbų, vadinamas vienu mįslingiausių ir mažiausiai pažįstamų Lietuvos rašytojų.
Filosofas Vilius Bartninkas atminimo lentą lygina su svoriu, kurį skaitytojas pajunta įžengęs P.Dirgėlos epo pasaulį, kuriame gausu vingių bei labirintų.
„Man asmeniškai buvo svarbu suvokti, kad jis buvo ne vien rašytojas, bet ir svarbus Lietuvos politikos mąstytojas, istoriosofas. Jis mus moko, kad visada gali būti kitaip. Nėra vienos ateities. Galėjo būti daug galimybių. Kad ne vien dideli įvykiai ir pasirinkimai sukuria mus, bet ir neįvykę dalykai. Visi mes esame bendroje kelionėje, kurioje visaip gali būti. Svarbiausias dalykas, kad mąstymas apie jo romanus plečia vaizduotę, leidžia pamatyti kryžkeles, kuriose Lietuva buvo, atrakinti paslaptis, kurios slypi mūsų tapatybėje, o kartu suvokti viso to, kas įvyko, prasmę. Teisingų simbolių mums labai reikia“, – rašytojo epuose glūdintys klodai, simbolių kalba žavi filosofą V.Bartininką.
Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.Vilius Bartninkas. Slaptai.lt nuotr.
Ypatingas, itin talpus žodis jam buvo Karalystė. Baltijos jūra – nuoroda į neįvykusią Lietuvos valstybę, jūrinės valstybės trajektoriją, šiaurės geopolitikos metmenis. Rašytojui buvo svarbūs ne vien politiniai procesai, bet ir žmonės – žemės keleiviai. Kiekvienas iš mūsų savo mažais veiksmais kuria istoriją, savo pasirinkimais prisideda prie didelio pasakojimo, tuo pat metu tie pasirinkimai tęsiasi per kartas. Dar vienas P.Dirgėlos kūryboje svarbus simbolis yra balkonas. Tai simbolis Lietuvos kaip pastato, kuris yra sugriuvęs, o išlikęs balkonas yra priminimas to, kas neįvyko, ir tuo pat metu yra nuoroda į tai, kas kadaise buvo.
Filosofas V.Bartininkas teigia, kad P.Dirgėlos epai yra kaip niekada aktualūs šiandienos didžiulio neužtikrintumo būklėje, jie leidžia praplėsti vaizduotę svarstant, kokiais geopolitiniais takais mes galime eiti, atrasti naujas, o galbūt ir šiek tiek primirštas idėjas ir simbolius, o svarbiausia, kad jie skatina svajoti ir tikėti savo valstybe.
Literatūros kritikas Vytautas Martinkus atkreipia dėmesį, kad būtent šiame name, kurį papuošė memorialinė lenta, P.Dirgėla sukūrė įspūdingą modernų istorinį epą „Karalystė. Žemės keleivių epas“, iš pagrindų atnaujino mūsų istorinį romaną. Prie jo dirbo ištisus 20 metų. Rankraštis – tai 2 tūkst. puslapių, surašyti ant labai įvairaus popieriaus formato, įvairiu rašikliu.
Gediminas Šibonis. Slaptai.lt nuotr.Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Pripažinta, kad „Karalystė“ sumanymo užmoju, medžiagos gausybe, literatūrinių istorijos pasakojimų srautais ar jų bangomis, egzistenciniu nerimu ir asmeninio liudijimo gilumu, romano formos atvirumu neturi sau lygių lietuvių istorinėje romanistikoje, yra ne mažiau įdomus ir latviams, iš dalies – visoms Baltijos jūros regiono bei Europos tautoms ir valstybėms, tarp kurių kadaise steigėsi ir gyvavo Lietuvos karalystė. Pagal Dirgėlą, ši karalystė nauja politine forma išlikusi iki mūsų dienų.
„Retas iš lietuvių rašytojų buvo toks tvirtas, taip aistringai gynė politines ir literatūrines, kitas pažiūras, retas kuris buvo toks darbštus. Du tūkstančiai puslapių vien „Karalystei“ parašyti, tam skirti dvidešimt metų – nepralenktas Lietuvoje literatūrinis žygdarbis. Nežinau kito savo kolegos, kuris būtų ryžęsis panašiam darbui“, – atidengiant atminimo lentą kalbėjo V.Martinkus džiaugdamasis, kad savo veikalą rašytojas užbaigė apie 2000-uosius, kai nepriklausoma Lietuva buvo įsibėgėjusi.
P.Dirgėlai politika buvo svarbesnė nei literatūra. Jis buvo visur suspėjantis politikos, kultūros, visuomenės veikėjas, tačiau pagrindinius savo darbus atliko literatūroje, buvo talentinga ir tvirto žemaitiško būdo asmenybė.
Rašytojas Petras Dirgėla.Dalia Dirgėlienė. Slaptai.lt nuotr.
Atminimo lentos atidarymo renginį vedė rašytojo vienintelė gyvenimo palydovė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, kuri ir dabar gyvena tame pačiame name. Pagerbti savo kraštiečio rašytojo, Garždų garbės piliečio atvyko atstovai iš Gargždų, Endriejavo, į Vilnių atsivežė tėviškės šilumos kartu su lauko ramunėmis ir namine duona. D.Juodkaitę-Dirgėlienę, kuri ištisus dvidešimt metų vadovavo Vilniaus žemaičių kultūros draugijai, nudžiugino Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos vadovė Diana Ciparienė, į mikrofoną prabildama žemaitiškai. Gimtoji tarmė Dirgėlų namuose skambėjo dažnai, o nuvykę į Žemaitiją sutuoktiniai kitaip ir nekalbėjo – tik žemaitiškai. Šia tarme puikiai šnekėjo ir jųdviejų sūnūs – šeima visas vasaras praleisdavo Žemaitijoje.
Į renginį atvyko ir prof. Vytautas Landsbergis. Jis apgailestavo, kad su rašytoju nebuvo susidraugavęs, nors pažįstami buvo, dalyvaudavo bendruose susirinkimuose, įvairiuose renginiuose, įsidėmėjo vientisą, nesvyruojančią ir nebijančią asmenybę. Profesorių žavi intelektuali kūryba, rašytojo rūpestis dėl valstybės, istorijos suvokimas nuo tolimų laikų iki galimos ateities.
P.Dirgėla aktyviai dalyvavo Lietuvių PEN centro veikloje, ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas, dirbo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Etiudas apie rašytoją Petrą Dirgėlą)
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. 2016 metais pasirodė knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. („Naujasis Židinys-Aidai“). Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą. Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.
Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų ciklas „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų. Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos…
Dar jį menu iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, E. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras ir Povilas Dirgėlos išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti.
Rašytojas Petras Dirgėla
Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 metų vasarą filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“.*(„Apie Karalystę“, p. 26;). (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po ketvirčio amžiaus užtrukusio intensyvaus darbo).
Apie sinchroną
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta –A. G.).
R. Granauskas savo kritiniame rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra kontrastinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktąja istorijos interpretavimo prasme. Jau 1986 metais pasirodė „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. Analizuodamas Saulių Kondrotą, Dirgėla rašė ir save: savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
S. T. Kondrotas, kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, anot Petro Dirgėlos teiginio, „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P. 216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S. T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
Menininkas kuria… siela
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „ O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. (Kursyvas – mano, p. 79- 80).
Rašytojas Petras Dirgėla
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę karalystės koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
Apie istoriografinę metafikciją
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010 , pabraukta –A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius Petras Dirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ Petro Dirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
Apie literatūrinį „kerštą“
Petro Dirgėlos romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
O! Jei dar kepėjupakviestumeGranauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta –A. G., p. 281, 283).
Petro Dirgėlos romanas „Karalystė”
Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos? Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61). Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip, po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mitinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
Simonas Grygas apie lietuviškąjį epą
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu…„Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio…. Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanų dilogija „Joldijos jūra“ (1987, 1988) ir „Litorina, Litorina“, „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ ciklą („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais.
Apie „Joldijos jūrą“
Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla suprato, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos kūrinius bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suvokė, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriuose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mitinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas,- išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas, mirtingumo – nemirtingumo sąsajos Tvirbuto bei Zavišos gyvenimuose.
„Nematomi ir negalėdami matyti…“
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“. 2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Petras Dirgėla, kaip rašytojas ir istoriologas, rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas , – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje buvo paskelbta, jog šaukiama diskusija skambiu, intriguojančiu pavadinimu – „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis“.
Perskaitęs šią informaciją svarsčiau, kaip pasielgti – ignoruoti ar nueiti? Jei sėdėsiu salėje – ar nebus per daug garbės P.Cvirkos simpatikams?
Iš kai kurių viešų užuominų numaniau, kur link pučia vėjas.
Vien ko vertas LRS narės, rašytojos, menininkės, 11-osios Kauno bienalės kuratorės Paulinos Pukytės teiginys: „Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.”
Arba štai kad ir ši keista, neva gili įžvalga: „Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas?“
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Nusprendžiau nedalyvauti. Man regis, Lietuva sunkiai serga, todėl karts nuo karto karščiuodama praranda sveiką nuovoką, kas švaru ir kas purvina. Laisvę, nepriklausomybę, istoriją bei kultūrą gerbiančioje valstybėje toks paminklas neįmanomas. Lietuvai nereikia nė vieno paminklo, nė vieno gatvės pavadinimo, nė vienos aikštės, kuri bylotų su okupantais bendradarbiavusiųjų pavardes.
Tai kas, kad P.Cvirka parašė puikių novelių, apysakų, romanų, kuriuos su didžiausiu įdomumu bei malonumu skaitė, beje, ir šių eilučių autorius. Svarbiausia: kaip jis pasielgė valstybei lemtingomis dienomis!
O juk suklupo. Niekingai pardavė okupantams viską, kas brangiausia – ir save, ir visus mus bei mūsų ateitį. Mes galime palankiai vertinti jo kūrybą. Taip pasielgdami nenusižengsime nei tiesai, nei teisingumui. Tačiau mes negalime atleisti išdavystės. Nei jam, nei kam nors kitam. Visos kalbos, esą šis rašytojas anais laikais neturėjo kitos išeities, – nesąžiningi gudravimai. P.Cvirka turėjo iš ko rinktis. Pavyzdžiui, pasitraukti į miškus arba nusižudyti, užuot klusniai keliavus į Maskvą. O gal sakysite, kad tokie reikalavimai – per dideli, nežmoniški, antihumaniški? Aš taip nemanau: kelkime pačius aukščiausius, griežčiausius reikalavimus, tik taip elgdamiesi išliksime.
Jei Lietuva – solidi, brandi, moderni valstybė, ji turėtų toleruoti didelių gabaritų paminklus tik tiems, kurie nesusitepė rankų išdavystėmis!
Nejaugi nuoširdžiai nesuvokiame, kad diskusijos, verta ar neverta nuo Žaliojo tilto nukelti sovietinių karių figūras, teisinga ar smerktina perpavadinti Salomėjos Neries mokyklą, prasminga ar kvaila atsisakyti Liudo Giros gatvės vardo, – nedaro mums garbės. Dedamės esą labai išmintingi, gilūs, subtilus, o iš tiesų primename mažus vaikus, kurie vis dar nesusigaudo, kaip atskiriamas gėris nuo blogio.
Sovietinių karių paminklai, L.Giros gatvė, S.Neries vardo mokykla, P.Cvirką įamžinantis paminklas nepriklausomoje Lietuvoje – tai nesusipratimai. Jei mūsų intelektualai mano, kad talentingo rašytojo kūryba atperka Tėvynės išdavystę, – vargas tokia valstybei.
Kvailų, beprasmių, žalingų diskusijų sąrašą papildysiu ir Kazio Škirpos bei Lukiškių aikštės akcentais. Štai atsisakyti trumputės pulkininko K.Škirpos alėjos prie Gedimino kalno – barbariška. Kaip drįstama atsisakyti K.Škirpos alėjos, jei jis gynė Lietuvos interesus ir Tėvynės niekad niekaip neišdavė? Štai istorinę Lukiškių aikštę paversti žaidimų aikštele, kur žiemą čiuožinėjama pačiūžomis ant dirbtinai išlieto ledo arba vaikai karštomis vasaros dienomis turškiasi fontanuose, – išties barbariška.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Jei jau Lietuvos rašytojai nebežino, dėl ko verta susimąstyti, pergyventi, aušinti burnas – teikiu pasiūlymą. Per pastaruosius keletą metų LRS neteko kelių ypač žymių rašytojų, poetų. Pirmiausia prisimenu 2015-aisiais Anapilin iškeliavusį Petrą Dirgėlą, istorinių romanų autorių. Kodėl Vilniuje iki šiol neatsirado vietos šio rašytojo paminklui? P.Dirgėla visą gyvenimą kruopščiai gilinosi į Lietuvos istoriją, parašė dešimtis rimtų, išliekamąją vertę turinčių istorinio pobūdžio veikalų. Tai – „Minijos žemė“, „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulyje“, „Karalystė“. Jis vienintelis iš lietuvių rašytojų tiek daug jėgų skyrė istoriniam romanui. Jis – pats brandžiausias, produktyviausias, giliausias istorinių romanų kūrėjas Lietuvoje! Ne nuodėmė jį vadinti Lietuvos istorinių romanų KARALIUMI !
Bet net ne tai – svarbiausia. Skirtingai nei P.Cvirka, P.Dirgėla neišdavė Lietuvos. Nei sovietmečiu, nei po Kovo 11-osios. Nepriklausomoje Lietuvoje jis taip pat elgėsi sąžiningai, jei norite – pilietiškai. Atkakliai, nesiblaškydamas tebekūrė istorinius romanus kaip rašytojas, o kaip aštrią plunksną turintis publicistas drąsiai vertino politinius, kultūrinius įvykius permainų draskomoje šalyje.
Perskaitykite kadaise „Valstiečių laikraštyje“ ištisus du metus kiekvieną savaitę skelbtas pastabas specialioje skiltyje „Suvokimai“ arba šių eilučių autoriui duotus dešimtis interviu apie Lietuvos politiką ir šakališkąją pasalūniją (tuometiniame „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“). Lietuviška laikysena permainų, nepriteklių, netikrumo laikais, – nieko neverta?
Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.
P.Dirgėla vertas didingo paminklo vienoje iš reikšmingiausių Vilniaus aikščių dar ir todėl, kad, Tėvynei besivaduojant iš svetimųjų pinklių, jis nesielgė taip, kaip, deja, pasielgė dešimtys mūsų menininkų, kūrėjų, intelektualų. Ką turiu galvoje? P.Dirgėla, skirtingai nei anie, neverkšleno, kiek gi gražių reiškinių būta Maskvos pavergtoje ir kiek daug sunkumų atsirado nepriklausomybę atgavusioje bei ją įtvirtinti mėginančioje Tėvynėje. Šis rašytojas ne tik suvokė, bet ir aiškino tautai, jog statyti valstybę, kurią iš visų pusių spaudžia didžiųjų interesai, – kur kas sunkiau nei vergo dalia pavergtoje teritorijoje, pavadintoje „severo zapadnyj kraj“.
Todėl LRS vadovybės klausiu – kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo solidžių Lietuvos premijų laureatui, Lietuvos istorinio romano puoselėtojui P.Dirgėlai? Ar jau žinomas skulptorius, kuris lies paminklą, ar jau pasirinkta vieta, kur stovės paminklas, ar jau pasirūpinta lėšomis, kuriomis bus padengtos statybos išlaidos?
Kita reikšminga Lietuvos figūra – poetas Jonas Juškaitis, Anapilin iškeliavęs šiais, 2019-aisiais, metais. Jis – irgi vertas paminklo. Ne tik Jurbarke, iš kur kilęs, bet ir sostinėje. Su poetu J.Juškaičiu, kaip ir su rašytoju P.Dirgėla, buvau pažįstamas. Mane ypač žavėjo jo principinga laikysena po Kovo 11-osios. Jis piktai pliekė plunksnos brolius, kurie intensyviai ieškojo vien gerųjų sovietmečio bruožų ir atkakliai keikė atkurtą Lietuvą dėl kiekvienos klaidos. J.Juškaitis priklausė kūrėjams, menininkams, intelektualams, kurie neskaičiavo, kiek daug sunkumų pasipylė po Kovo 11-osios. Jis suprato, kodėl taip nutikę, ir cinikams, koloborantams, šiaip neišmanėliams kantriai aiškino, kad kitaip ir būti negalėjo.
Egzistavimas kalėjimo kameroje ir laisvasis pasaulis – du kardinaliai priešingi vaizdai. Išsilaikyti laisvose džiunglėse, kai nežinai, kas ir kada tave užpuls, kur kas sunkiau, nei vegetuoti kameroje, kur stogas virš galvos ir lėkštė skystos sriubos – garantuoti reiškiniai.
Jonas Juškaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Primygtinai siūlau perskaityti 1998-aisiais metais išleistą J.Juškaičio straipsnių, prisiminimų, publicistinių vertinimų knygą – „Lyra ant gluosnio“. Kiekviena eilutė byloja J.Juškaitį buvus tikru, kompromisų nedariusiu, išdavysčių nepripažinusiu lietuviu. Nei sovietmečiu, nei dabar. Todėl prasminga klausti – ar LRS jau svarstė, kas, kaip ir kur Vilniuje statys paminklą šiam talentingam poetui? Gal vietoj P.Cvirkos paminklo verčiau pastatykime paminklus P.Dirgėlai ir J.Juškaičiui?
Gal toje aikštėje vertėtų pastatyti paminklą ir rašytojui Romualdui Granauskui? Juk R.Granausko „Jaučio aukojimas“ bei R.Granausko prisipažinimas, vos tik Lietuva pasirinko nepriklausomybės kelią, – didelės pagarbos verti darbai.
Netekome rašytojo R.Granausko. Vytauto Visocko nuotr.
Bet LRS vadovybė tokioms iniciatyvoms tikriausiai abejinga.
Todėl viešai dalinuosi savo nerimu: vis stipresnė nuojauta, jog Lietuva rūpinasi išdavusiųjų rašytojų atminimu, o tuos, kurie neišdavė valstybės, – pamiršta, ignoruoja…
Šis interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbtas beveik prieš tris dešimtmečius – 1990 metų gruodžio 8 dieną.
Prisiminiau tekstą ne vien todėl, kad jis man asmeniškai brangus – kaip aidas tų dienų, kada turėjau keletą unikalių progų su istorinių romanų autoriumi Petru Dirgėla (1947 – 2015) atvirai diskutuoti apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį. Kalbėdavomės arba senojoje „Literatūros ir meno“ redakcijoje Alumnato kieme, arba jo namuose netoli „Minsko“ parduotuvės. Pokalbiai visuomet trukdavo ilgiau nei planuodavome.
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė”
Bet šį interviu skelbiu pirmiausia kaip priminimą jau išvykusiems arba ketinantiems svetur išvykti tautiečiams – net ir palikę Lietuvą, net ir toliausiai išskridę nepamirškite Lietuvos. Jei susiklostė nepalankios aplinkybės ir užmaršties dulkės jau tirštos, tai vis tiek būkime ištvermingi – stenkimės kuo ilgiau atmintyje išsaugoti Lietuvos vardą. Tėvynė – tai brangiausia, ką mes turime. Niekur kitur taip gerai nebus, kaip gera buvo Lietuvoje. Net jei šiandien atrodo, kad anglijose ir airijose – žymiai patogiau, mieliau, skalsiau, nepamirškime: mūsų Tėvynė – Lietuva. Vienintelė, nepakartojama, neišmainoma, neparduodama. Lietuviais privalome išlikti nepaisant sudėtingiausių aplinkybių.
Net jei liekame gyventi anglijose ir airijose, privalome gyventi vardan Lietuvos. Tokia kiekvieno lietuvio misija. Prasminga, teisinga misija. Apie tai byloja ir rašytojo Petro Dirgėlos kadaise išleista esė „Minijos žemė“, kurią su didžiausiu įdomumu perskaičiau 1990-aisiais, kai Lietuva skelbė Kovo 11-osios Aktą…
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.
XXX
Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Garbingo amžiaus sulaukusi senelio sesuo padovanojo seną maldaknygę. Kaip vėliau sužinojau, iš jos meldėsi net mano proseneliai…. Pasijutau turįs labai brangią relikviją. Mane apėmė jausmas, kurio dar nebuvau patyręs, – lyg nerimas, lyg baimė, lyg kaltė. Aš beveik nieko nežinau apie tuos, kurie šimtą metų meldėsi iš šios maldaknygės aptrintais viršeliais. Ir daug ko jau niekad nesužinosiu, nes tas „daug kas“ amžiams nugrimzdo į Alytaus, Butrimonių, Pakruojo kapinių žemę… Dabar suprantu: išsigandau savęs – žmogaus be praeities…
Nesi be praeities. Kaip ir visi, dabar gyvenantys, esi unikalus – tavo gyvasties siūlas atsivynioja iš neįžvelgiamų praeities glūdumų ir niekada nebuvo nutrūkęs. Nėra nė vieno žmogaus be praeities. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris atsimintų ją visą. Kodėl žmogus daug ką užmiršta? Ar tai – tik į blogą?
Rašytojas Petras Dirgėla.
Įsivaizduok, kad tu atsimintum viską, ką patyrė tie tūkstančiai ar milijonai tėvų ir motinų, kurių gyvasties siūlo galas dabar esi tu. Kas atsitiktų? Išsikraustytum iš proto, negyvas kristum… Neaprėptum, nesuvoktum, nepakeltum, neištvertum to, ką patyrė, suprato, iškentėjo tie tūkstančiai, milijonai tavo pirmtakų. Pats Dievas (jei nori, gamtos sąranga) saugo žmogų, nesuteikdamas jam galių atsiminti visko. Dievo mums lemta, kad mes atsimintume tai, kas padeda mums prie gamtos rūstumo prisitaikyti, o visa kita, kas mus sugniuždytų, pražudytų, – užmirštume. Toks mūsų užmaršumas natūralus.
Sutinku, tačiau Jūs veikiausiai neužginčysite, kad lietuviai pernelyg blogai atsimena savo praeitį, dar blogiau pažįsta savo tautos istoriją. Dažnas lietuvis nieko negirdėjęs net apie savo senolius: iš kur jie kilę, kas buvo jų tėvai, jų tėvų tėvai. O juk geriau pažindami tėviškės praeitį, jos žmones, būtume atsparesni mums peršamoms svetimoms ideologijoms.
Normali ideologija yra žmoniška, jos dėka žmonės geriau supranta vieni kitus, gali jaukiai bendrauti. Normalios ideologijos sąlygomis sąvoka ŽMONIJA reikštų visus žmones, turinčius lygias teises ir pareigas. Normalios ideologijos etalonas – dešimt Dievo įstatymų. Tačiau ar daug žmonių jų laikosi?
Dievas (ar gamta) suteikia žmogui užmaršumo tam ir tiek, kiek žmogus ištvertų, išgyventų, iki mirties žmogum liktų. Galingieji žmonės („antžmogiai“, vergvaldžiai, monarchai, ponų tarybų, politinių biurų visagaliai ir t.t.) natūralųjį užmaršumą fetišizuoja, plėtoja, ugdo savanaudiškomis doktrinomis tam ir tiek, kad kiti žmonės (valdiniai) įtikėtų, jog tik galingieji „viską žino“, ir taptų jų vergais, pastumdėliais, žmogiena karuose dėl turtų ir valdžios.
Kodėl lietuviai primiršo savo istoriją? Kam ir kodėl reikėjo, kad lietuviai užmirštų savo istoriją? Reikėjo stipresniems mūsų kaimynams – lenkams, rusams, vokiečiams, vėl rusams. Reikėjo, kad užmirštume senovėj turėję valstybę, kad užmirštume tautinį orumą, kuris visada skatina žmogų reikštis savita kultūra, savarankiška valstybe.
Kiekvienas minėtas kaimynas turėjo savitą mūsų istorinės atminties susinimo metodiką. Lenkų ponijos metodas: lietuviškai šnekėt – juodnugariška, gėdinga; Lietuva tegul būna, tačiau jei jos gyventojai šnekės tauriąja lenkų kalba, vadinasi, anksčiau ar vėliau Lietuva taps Lenkijos karalystės provincija kaip, tarkim, Mozūrija ar kokia Kujavų vaivadija.
Carų metodas: Lietuva – mūsų paveldima tėvonija… Ką čia bepridursi?
Vokiečių nacionalsocialistų metodas: vokiečiai – geriausia rasė, visos kitos – arba nepilnavertės iš prigimties, arba išsigimusios.
Tarybinis, socialistinis metodas: mes – broliai ir seserys; viskas, kuo kitos tautos savitos, – religija, papročiai, tradicijos, – tai tik tamsuolių prietarai, nuodai, liaudies opiumas; iki mūsų niekas nė negyveno, tikrą gyvenimą mes pradedam. Kas ta tavo prosenelių maldaknygė? Tamsuolių pliauškalai, žmogaus parklupdymas, Pabaigos agonija. O štai čia: oho! kompartijos manifestas – Pradžios knyga, šviesos ir tiesos versmė!
Tėvų ir vaikų supriešinimas (tėvai – tamsuoliai, vaikai – visažiniai šviesuoliai, pirmeiviai) kasdien, nuolatos, visą laiką – baisesnis dalykas net ir už tautos genocidą. Kas ta Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuva? Argi valstybė buvo? Juokai… Laukinių žmonių vaiduoklija, ir tiek. Mūsų bobutės – šmėklos, senoliai – vaiduokliai… Ar šviesaus proto dėmesio vertas jų nykus, tamsus, kvailas, gėdingas gyvenimas?
Panieka seneliams, protėviams neregėtai greitai trumpina žmogaus genealoginę atmintį. O trumpa genealoginė atmintis liudija, kad tautos istorija jau beveik ar suvis užmiršta…
Tad nereikia būti dideliu mąstytoju, kad suprastum, kodėl taip drąsiai M.Gorbačiovas mums į akis rėžia: mes visada, ilgus šimtmečius, ir carų laikais kūrėme bendrą ūkį, bendrą kultūrą, o jūs dabar norit visa tai sugriaut.
Jūsų esė apie tėviškę „Minijos žemė“ – tai tarsi raginimas ir mums, protėvių likimais nesidomėjusiems, į tolimą kelionę praeitin leistis. O kas Jus paskatino leistis į tokią „nedėkingą“ kelionę, paaukoti jai tiek daug laiko ir jėgų?
Į tokias keliones dažną mūsų kartos žmogų pašaukė vaikystė. Namie, atsimenu, tėvas pasakodavo, kaip rusai (taip vadino visus sovietų karius) nukankino žmonelius Rainiuose, daktarus Panevėžyje… O mokykloj mums aiškindavo: jūsų tėvai buvo buožės, fašistai, banditai, jus išvadavo tėvelis Stalinas, dėkokite jam. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima išvaduoti vaikus iš tėvų ir kodėl iš tėvų išvaduoti vaikai turėtų būti laimingi, dar baisiau – privalėtų kažkam dėkot už išvadavimą.
„Minijos žemę“ rašant rūpėjo ir tėviškės istoriją atskleisti, ir patirti, kiek švarios sąžinės, teisingumo, jautrumo, elementaraus žmoniškumo mano tėviškės žmonės išsaugojo „tais šviesiais laikais“, kai sąvokos „neteisybė“, „prievarta“ ir „laimė“ buvo sinonimai. Knygą rašiau 1985- 1987 metais. Jos puslapiuose turėjo kalbėti tėviškėnai, konkretūs žmonės: vardas, pavardė… O tų metų įvykiai lyg ir liudijo, kad „kieta smako letena vėl siekia žmogelio gerklės“. Kuris tėviškėnas išdrįso ką nors tikrą pasakyt – užrašiau žodis žodin. Kuris apsigalvojęs ir išsigandęs pokalbiuose užrašytų žodžių išsižadėjo – išbraukiau iš knygos. Tad „Minijos žemė“ – mano tėviškės žmonių dvasinės laikysenos priešsąjūdiniais metais aprašas.
Knygai išėjus, tuoj išgirdau: pavėlavusi knyga. Žinoma, 1985 ar 1987-aisiais aš negalėjau parašyti, kad 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Tačiau nesupratau ir nesuprantu, kur galėjo pavėluoti, tarkim, 1593-1603 metai, aprašomi romane „Anciliaus ežeras“? Kur pavėlavo 1985-1987 metai? Norint suprasti kiekvieno laikotarpio vertę, reikia į jį įsigyventi taip, kad pradėtų gelti širdį, panages, plaukus.
Apskritai mane glumina ir skaitytojų, ir kritikų (intelektualų, ar ne?) požiūris į praeitį. Antai ir Jūsų savaitraštyje (1990. lX. 29) A.Bučys rašė: „Mūsų pačių stambioji proza nūnai aiškiai privengia opių ir sudėtingų dabarties temų. Rašytojai, atrodo, kur kas geriau jaučiasi istorinės prozos baruose“ (beje, kiek tų rašytojų istorinės prozos baruose kruta – trys, keturi?).
Ši istorinio romano „Anciliaus ežeras“ vetinimo preliudija – tai keistas teigimas, kad praeitis rašytojui yra tik slėptuvė nuo dabarties vargų ir pavojų. Jei nori nuo dabarties atsiribot, pasislėpt, rašyk apie praeitį. O juk nei mene, nei istoriosofijoj nėra nei vien tik praeities, nei vien tik dabarties, nei vien tik ateities problemų ir temų. Yra tik kažkas, kas svarbu visais laikais, yra tik tai, ko mums trūko praeity, trūksta dabar, trūks ateity. Jei praeities nepažįsti, jos tau ir nėra. Deja, jei praeitį pažįsti, nepasislėpsi joje net nuo dabarties, nei nuo ateities.
„Joldijos jūros“ Lietuva sprendžia daug tų pačių problemų, kurias sprendžia ir šiandienos Lietuva (pavyzdžiui, nepriklausomybės nuo kitos valstybės problemą). „Anciliaus ežero“ Lietuvos (teisinės valstybės, turinčios vieną pažangiausių Teisynų Europoje!) įstatymų galią „gudri“ visuomenė sugeria kaip kempinė vandenį, o ar ne teisinės valstybės rentimas, ar ne tokių įstatymų, kurie veiktų, kūryba yra šiandienos Lietuvos svarbiausias rūpestis? Ir ar tikrai mūsų politikai yra tiek pranašesni kad ir už Mikalojų Radvilą Juodąjį ar Leoną Sapiegą, jog pastarųjų patirtis jiems nieko verta? Mieli skaitytojai, brangūs kritikai, mūsų istoriniai romanai tikrai nepadės Lietuvai užhipnotizuoti Maskvos Drakono. Aš tik sakau: nuo dabarties pasislėpt gali tik dabarty – istorinės atminties neturi, apie ateitį ir pagalvot bijai, tad kur dėsies?
„Minijos žemėje“ išteisinote žmogų, kurį, būdamas dar labai jaunas, Klaipėdos rajono laikraštyje neteisingai apkaltinot išdavyste. Šį faktą galėjote nutylėti – veikiausiai niekas šiandien nebūtų jo atsiminęs. Tačiau nenutylėjote… O, kad visi mes taip žiūrėtume į viešai pasakytus ar parašytus savo žodžius!
Žaviai šūktelėjai… O juk neatkreipei dėmesio į žodžius, kuriais palydėjau savo nenutylėjimą: „Mano sąžinė tepasilieka tokia, kokia buvusi, – su dėme“. Su dėme (ar dėmėm) ji tebėr ir dabar. Tą mūsų visuomenėj paplitusį nuodėmių išpažinimą (abejotino nuoširdumo) lydintis atgailavimas, apsišvarinimas (vis kokios nors naudos intencija) man primena pagirių sindromą. Renkuosi ne skubią atgailą ir greitą išrišimą – renkuosi gyvenimą su nuodėme, su nuodėmės ir sąžinės priešprieša, iki mirties. Be įtampos tarp nuodėmės ir sąžinės žmogus nebėra žmogus – nesvarbu, ar demokratijos rojuj, ar imperijos lagery jis gyventų.
O tą viešą, triukšmingą, demonstratyvią saviplaką (buvome šiokie, tokie, anokie…) laikau iškrypėliška. Kadaise vienuolės, plakdamos savo apnuogintus kūnus spygliuotais botagais, patenkindavo gašliuosius geidulius, patirdavo tariamą dvasios katarsį. Iki apkvaitimo niekinti savo bejėgiškumą (?), nuolankumą (?), vergiškumą (?) ir t.t. yra iškrypėliška lygiai taip pat, kaip ir mėgautis saviplaka.
Neniekinu savo tautos, gyvenusios tautų kalėjime. Neniekinu nei savęs, nei kitų, gyvenusių įkalintoje tautoje. Neniekinu pabėgusiųjų į „laisvas šalis“. Žmogus dažniausiai renkasi vargą, pavojus, riziką, jei tik aplinkybės sielos klausyti nebeleidžia. Kaltinimas „pardavė sielą velniui“ yra frazeologizmas – tiesmukai suprastas, šis kaltinimas reiškia nieką, nes sielos neįmanoma nei parduoti, nei užstatyti, nei šiaip kam nors atiduoti (Fausto eksperimentas mus klaidina). Prekeiva, vertelga yra ne siela, o sąmonė (tai Fausto eksperimento paklaidos esmė).
Laisvė – pastovi sielos būsena. Nebūtų sielos, nebūtų laisvės. Laisvė – sielos egzistavimo forma, laisvės forma egzistuoja tik siela. Tačiau siela žemiškame gyvenime neatskiriama nuo kūno, kurio egzistavimo forma – nelaisvė, taigi ir nuolatinė kliūtis tobulam sielos egzistavimui.
Per kelerius pastaruosius metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė TSRS, pasikeitė Europa, pasikeitė pasaulis. Ką tie pasikeitimai liudija? Ar tik politikos humanizaciją? Politika – paviršius. Paviršiuje niekas nesikeičia, jeigu nieko neįvyksta gelmėj. Į gelmę žiūrint ištarta: tarsi-būtis (lietuviškas terminas – Arvydo Šliogerio). Tarsi-būties apmąstymu, man rodos, pasibaigs ilgas filosofijos blaškymosi laikotarpis, prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo, kai klasikinė filosofija pasijuto bejėgė prieš „ideologijos tvaną“, prieš „proto tarnystę beprotybei“. Sielos negalima nei užuiti, nei pavergti. Užuiti, pavergti galima tik sąmonę, protą, t.y. tą instrumentą, kuriuo filosofuojama. Teisybė pažįstama siela, filosofuojama protu. Mirties sielai nėra, protui mirtis – problema. Tarsi-būties sielai nėra, protui, sąmonei ji – problema. Ideologija sena kaip pasaulis. Tarsi-būtis taip pat seniai, įvairiais vardais vadinama, protui žinoma. Tačiau tik šiuo paklaikusios ideologijos tvano laiku, atrodo, jau įsitikinta: tarsi-būtis – būties idolas, pakištas ideologijos, inertiškų tradicijų ir proto palaikytas ne vien sąmonės, o visa ko problema.
Jei aš neklystu (taip būna retai), jei tikrai tuo įsitikinta, filosofijoj neišvengiamas perversmas: protas, buvęs sielos valdovas, bus priverstas tenkintis sielos patarnautojo, sekretoriaus veikla (užsiims tuo, kam natūraliai yra pašauktas). Perversmą mąstyme suprantu ne kaip revoliucinį aktą, o kaip savaiminį evoliucinį žmogaus laisvėjimą, nuoseklų išsivadavimą iš sveiko proto doktrinų, išteisinančių arba įteisinančių beprotybę, – šio proceso sinonimu galėtume laikyti ir Lietuvos laisvėjimą pastaraisiais metais.
Lietuva laisvėja „mąstydama siela“. Kai tik laisvėjimą pabandoma koreguoti „sveiku (pavergtu) protu“, tuojau padvelkia laisvės laidotuvių vystančiais vainikais. Kiekvienas pats galėtų pamąstyti, kokie kokybiniai pakitimai žmonių bendravime ir pasaulio suvokime įvyktų, jei filosofijos, apskritai mąstymo hierarchijoj protas ir siela susikeistų vietom.
Iliuzija? Veikiausiai. Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (1989.Xl.4) kraštotyrininkas V.Rimgaila, lyg ir recenzuodamas „Minijos žemę“, pateikė man nepaneigiamą, neginčytiną, tyrą kaip krištolas įrodymą, kad išteisinau vis dėlto… išdaviką: „K. Bukys ne tik išdavikas, bet ir prityręs hitlerininkų, gestapininkų šnipas. Valstybės saugumo komitete Vilniuje saugomas K. Bukio tardymo protokolas ir byla, kuri iki šiol visuomenei nežinoma. (Išdaviko byla, o taip pat ilgai ir stropiai slepiama nuo visuomenės! – P.D.). Apie jo veiklą tarybiniai organai žinojo. Štai kodėl išvadavus rajoną K.Bukys buvo suimtas. Tardomas jis prisipažino ir detaliai papasakojo apie šnipinėjimą 1940-1941 m. (…)“
Štai šitaip: saugumo komitete tardomas žmogus prisipažino – nebereikia nei siela, nei protu mąstyt. Trumfuoja mąstymas tardymu. Koks mąstymas, tokia ir išvada: žmogelis šnipinėjo (?!) sovietų karių įsitvirtinimus, tačiau vokiečiai sudegino ne įsitvirtinimus, o niekuo dėtus Abligos kaimo gyventojus.
Man atrodo, kad apie savo tėviškes rašyti turėtume visi. Ne spaudai – sau, savo vaikams. Tačiau negaliu nesutikti ir su tokia vieno „Minijos žemės“ herojaus mintimi: „Tik, Dieve gink, neforsuokime praeities atsiminimo kokiais nors nutarimais ar įstatymais, naujais išskaičiavimais. Pats gyvenimas viską, ką reikia, mums primins“.
Teisybę žmogus sakė. Gyvenimas daug ką jau priminė, primena dabar, primins ateity – tai pozityvus procesas. Tačiau ir „praeities atsiminimo“ forsavimo niekaip nepajėgiam išsižadėti. Ar pastebėjai, kaip įdomiai sužydėjo ir nužydėjo „Teisybės sakymas“? Per labai trumpą laiką paaiškėjo, kad teisybės yra mažiau negu „tik teisybę, kaip mane gyvą matai“ kalbėti ir rašyti norinčių ir tai darančių. Paaiškėjo, kad teisybė ir sąžinė – ne tas pats. Dar paaiškėjo: iš anksto užsiprogramuotas teisybės sakymas, pasirodo, nė nėra teisybės sakymas – tai tik vienų ar kitų, vienokių ar kitokių interesų viešas skelbimas.
Daug tikslų norime pasiekti šturmu. Vienus trokštam urmu išteisint, kitus – urmu nuteist. „Nedelsiant nė valandos“ norima perdislokuot ir meninkinkus.
Istorinis patyrimas nemeluoja: liaudis mąsto stereotipais, klišėmis, kiekviena valdžia stabarėja, konservatyvėja, menas nuolatos rizikuoja: menas – visada opozicija ir liaudžiai, ir valdžiai.
Tačiau meno opoziciškumas neprasimanomas, neprisišaukiamas – natūraliai, savaime atsirandantis. Naujai Lietuvai – vos keli mėnesiai, o jau šimtai balsų salonuose, redakcijose, spaudos puslapiuose rėkia: „Menininkai, į opoziciją!“
Šis reiškinys taip pat labai įdomus. Kas taip rūpinosi jo plėtra? Vien tik išminčiai ar ir pikta šakališka pasalūnija? Interesai, interesai… Interesai aukščiau visko!.. Neįsivaizduoju jokios – nei politikos, nei meno – opozicijos, neturinčios naujos, natūraliai susiklosčiusios pozicijos.
Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“.
Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze.
Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.
Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.
Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.
Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?
Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.
Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.
Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…
O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…
Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.
Vilniuje šių metų lapkričio 16 dieną Vilniuje Šventos Teresės bažnyčioje arkivyskupas emeritas SJ Sigitas Tamkevičius prisipažino šioje šventovėje meldęsis prieš 60 metų.
Žinome Sigito Tamkevičiaus ilgą kalinio ir tremtinio kelią. Savo pamoksle jis kalbėjo apie Lietuvą, išreiškė nuostabą, kad lietuviai laisvoje tėvynėje dabar laisvai išsitremia patys, kad jaunos merginos, moterys užsienyje ieško nuodėmingų būdų užsidirbti… „Ir kas gali pasakyti, kokia Lietuva bus po kokių 30 metų?“, – klausė arkivyskupas.
Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama. Neseniai išėjo dialogo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“. Vilnius Naujasis Židinys – Aidai. 2016. Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų. Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6). Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo Petro Dirgėlos motto: „Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas“.
Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą. O jis nėra toks beribis vandenynas. Na, taip, daug apysakų, novelių vaikams ir romanų. Bet yra ir esė bei išpažintinių Petro Dirgėlos knygų („Vėtrungiškoji dalia“, 1986, „Minijos žemė“, 1988, „Tranų pasaulyje“, 1990, „Gyvenimo intriga“, 2001), kuriuose išryškėja ir autoriaus požiūris į save, į savo tėviškę, į lietuvių prozą bei į savo kūrybos triūsą. Daug introspekcijos, bet ir atviro žvilgsnio į ateitį, į mūsų tautos likimą.
XXX
Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Apie Petrą Dirgėlą kai kuriuos kūrinius esu rašęs ir aš. O jo apsakymai, apysakos, ir ypatingai istorinių romanų „Karalystė“, bei įtemptas kūrybinis bei pilietinis gyvenimas dar laukia savo kvalifikuoto literatūrologinio įvertinimo, – monografijų, studijų.
Pirmas mano etiudo tonas – asmeninis. 1987 metais grupė kultūros darbuotų vykome į Suomiją. Basčiausi po Helsinskio turgų, norėdamas parduoti „skystą daiktą“, kurio suomiai vyrai noriai pageidaudavo. Tame turguje pamačiau ir Petrą Dirgėlą, ir jis už „skystą daiktą“ tikėjosi įsigyti valiutos… Dar jį menu ir iš anksčiau: grupelė literatų (A. Masionis, V. Brazauskas, J. Strielkūnas, R. Šavelis, B. Kubilinskas po kažkokio viešo renginio Rašytojų sąjungoje užsukome į Vilniaus „Palangos“ restoraną. Belaukiant patiekalų, užsimezgė ginčas dėl skirtumo tarp sekso ir erotikos. Menu, Petras uždėjo galutinį akcentą, pasakydamas, kad skirtumą tarp šių dviejų meilės sferų jis gerai žinąs, nes yra daug skaitęs šia tema. Aš, kaip mažiausiai eruduotas, stebėjausi Petro apsiskaitymu, kaip ir tada, kai grįžtant iš Suomijos, jis prisipažino suspėjęs pabuvoti kažkuriame Helsinkio istoriniame muziejuje ar archyve…
XXX
Mačiau Petrą ne kartą ir sakralinėje erdvėje, bažnyčioje, priimantį Švenčiausiąjį sakramentą. Jis buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Viešpaties angelą“… Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse „Viešpaties angelas“ nebuvo atgiedotas. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997 ) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų. 1979 m. Petras Dirgėla išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). Taigi V. Martinkus į vieną dialektinę vienumą suvienijo herojų ir autorių, – Petro Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“ dvasiniame dualizme…
Petro Dirgėlos romanas „Joldijos jūra”.
Be Dievo, be sielos ir dvasios dimensijų negalima prieiti prie Petro Dirgėlos kūrybos ir jos suprasti. Patsai Petras Dirgėla, prisimindamas tokį atšiaurų savo romano sutikimą, 2014 m. filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, (apie romaną rašiau ir aš, ir gana teigiamai), nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. “Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“.
Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus, ištikimas kolaborantas. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą…
Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo. „Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas. „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“. (Tą tikslą Petras D. pasieks tik po poros dešimties metų intensyvaus darbo). *
*„Apie Karalystę“, p. 26.
XXX
Sinchronas tarp Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
R.Granauskas savo rašinyje kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas, arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra iliuzorinių meninių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“, 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ / 1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).
Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šios recenzijos autorius.
Beje, greta grožinių kūrinių Petras Dirgėla parašė keletą estetikos, istorinių bei politikos temas gvildenančių knygų. Citatų šiame etiude nemažai, iš kurių galima bus suvokti Petro Dirgėlos jausmų atšakas, nuotaikas, visą minčių judėjimą pasirinktaja kūrybinio tikslo prasme. Jau 1986 metais pasirodė Petras Dirgėla „Vėtrungiškoji dalia“, „esė apie literatūrą ir gyvenimą“, kurioje apmąstomos lietuvių ir užsienio rašytojų eksperimentinės naujovės. Analizuodamas už save penkmečiu jaunesnio Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, rašė apie G. Markeso „magiškąjį realizmą“ ir pripažino, kad su tokiu stilistiniu metodu Kondrotas neturi nieko bendra. Kai 1967 m. pasirodė Gabrieliaus Markeso „Šimtas metų vienatvės“, Kondrotas pradėjo „ręsti“ pirmuosius „magiškuosius“ apsakymus, ir vadinasi, romano neskaitė, nes nemokėjo ispanų kalbos. O tuo pat metu pasirodė Sigito Gedos poema „Strazdas“, kuriame fantastinė realybė mezgama tarp kūdikio, naivios būtybės, ir žmogaus, nuėjusio visą savosios istorijos, kelią. Analizuodamas Kondrotą, Petras Dirgėla rašė apie save: apie savitą pasakojimo būdą, idėjinę meninę programą ir požiūrį į pasaulį, – apie tokį stiliaus sąlygiškumą, kuris leistų įveikti mąstymo inerciją, „aiškiai suprasti ir atskirti, kada kalba tavo AŠ, o kada visi žmonės – tavo gyvenimo fonas. Be savito pasakojimo nėra ne tik gilaus menininko, bet ir apskritai rašytojo“. P. 207.
Kurdamas romaną „Žalčio žvilgsnis“, Petras Dirgėla teigia, kad S. T. Kondrotas „dažniausiai užrašo sufantazuotą, objektyviai neįmanomą kieno nors gyvenimo istoriją… Skaitydamas ir atsimindamas, norom pradedi tikėti, kad ta pasakojama sufantazuota istorija, ta autoriaus proto konstrukcija, tas į nieką nepanašus statinys ar raizginys turi kone tavo sielą. Kitaip tariant, pamatai savo sielą klaidžiojančią, beveik beklaidžiojant neįtikėtinai išsidraikiusią, į nieką kaip ir ana autoriaus konstrukcija nebepanašią, tačiau juo labiau geidžiančią tvarkos savyje ir šiame pasaulyje“. (Paryškinta – A. G. P.216). S. T. Kondroto intelektas esąs apdorotas jo sielos kondicijos, tad kūriniuose atsiskleidžia po kasdieniškiausiais žodžiais… Po G. Markeso „magiškojo realizmo“, po S.T. Kondroto kūrinių analizės dar labiau sustiprėjo tasai Petro Dirgėlos noras eiti savuoju kūrybos keliu, kuriuo, kaip teigė J. Sprindytė minėtoje dialogo knygos „Apie Karalystę“ recenzijoje, „P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija“.
XXX
O dabar mintys iš tų metų, kai Petras Dirgėla įnikęs kedeno istorinę medžiagą, ir rūpinosi romanų ciklo „Karalystės“ rašymu. 2001 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyvenimo intriga“ (leidykla „Algimantas“), Petras Dirgėla rašė: „Menininkas dirba Dievo duotu instrumentu – siela. Kol menininkas girdi sielą, tiesa nepranyksta tamsoj, tiesa harmonizuoja dermę tarp žmonių. Dažnai tik todėl kelionė amžinuoju ratu nuo gimimo iki mirties ir prisikėlimo nepavirsta pragaru. „Tiesa yra tavo sieloje, atsakymas yra tavyje“. „O jeigu ten nieko nėr?“ „Tada nėr apie ką rašyti“. Tačiau Dievo valia žmogus yra laisvas pasirinkti: kalbėti ar nekalbėti, rašyti ar nerašyti. Dievo valia žmogus yra laisvas sakyti tiesą. Arba nesakyti. Arba puošti naudingą melą, nes tiesa bendravime tebėra laikoma įkalčiu ir, savaime suprantama, tabu. Labai daug žmonių pasijunta laisvi tik tada, kai įsiviešpatauja gyvensena kurioje tabu – tariamai iš kiekvieno žmogaus savasties kyląs užsidraudimas nekalbėti ir nedaryti sau nenaudingų dalykų“. P. 79- 80.
Yra dar viena Petro Dirgėlos organiškoji dimensija – Meilė, iš didžiosios raidės, su Dievo vardu. Apie ją Petras rašo minėtos knygos gale. „Ir: ir tik Dievo meilė, tik ji viena, nepaiso jokių mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios dalyvauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu, tai yra pastoviam ir iliuziniam žmogaus nusiteikimui „Dievas yra gerovė“ nuolatos atverdama tikrovę/…/ Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu mūsų, lietuvių, kelias susijęs su Karalyste: „Ir karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti – karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis. Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“.
Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, autoriaus nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio istorinio neišsipildymo. Taip galima pasakyti vos ne apie kiekvieną tautą. „Realybę, kurioje gyvena žmonės, kuria neišsipildymas, nes niekas niekada nepadaroma taip, kaip norima“. Raktiniais žodžiais siela, aš, tiesa, meilė ir istorija Petras Dirgėla grindė savo literatūrinę koncepciją. (P. 155, Paryškinta ir kursyvas –A. G.).
XXX
Mokslininkai iš dabartinės literatūros reiškinių ar literatūrologijos naujovių sudaro „klimatines sąlygas“ kūrinių funkcionavimui. Rašytojas ir literatūrologas V. Martinkus Petro Dirgėlos romanų ciklą „Karalystė“ taip apibūdino: „Be abejonės, ir šiame, ir į jį panašiame kūrinyje poetinė fikcija (romano naratyvas) ir istorija (ideologinis naratyvas) yra skirtingi naratyvai, kuriuos (at)skiria tam tikros jų ribos. Tai, ką vadintume istoriografine metafikcija, iš pradžių ribas įsteigia, kad po to jas sujungtų, tik šitaip paliudydami jų abiejų – literatūros ir istorijos – sąsajas. Istorijos lauke vykstantys įvykiai vis dažniau literatūroje tampa dabarties įvykiais, o pastarieji gali būti suvokiami kaip istorijos lauko simboliai, mitiniai ženklai, politikos formos, socialiniai individų ryšiai“. (V. Martinkus. „Apie estetinę literatūros gyvybę“. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 2010, pabraukta – A. G. p. 281).
Petras Dirgėla susiformavo „klimatines sąlygas“ savajai kūrybai labai anksti. Savo estetinį credo Petras Dirgėla atskleidė 1979 metų pavasarį surengtame LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume, mąstydamas, kad „kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversime jų savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais… Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. (Kursyvas – A. G.).
Tokius patetiškus žodžius Petras Dirgėla, kaip leitmotyvą, pridėti prie dviejų originalių novelių apysakų vaikams: 1979 m. pasirodė novelių apysaka „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“ ir 1982 m. novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. Tai – Petro Dirgėlos naujoviško prozos meno sampratos karkasas. Pasakojimo būdas iškeltas į tokį sąlyginį aukštį, kai abi apysakos priartėjo ar susigretino su literatūrinės pasakos žanru. Petras Dirgėla tarp savęs, autoriaus, ir personažų herojų nedaro esminio skirtumo, deda lygybės ženklą. Tuo apysakų turiniai įgavo užmojo gilumą ir mistiškumą, kuris būdingas visai Petro Dirgėlos kūrybai, pradedant esė, apsakymais, apysakomis ir romanais. Pasirodžius šioms apysakoms, dar kartą įsitikinome Petro Dirgėlos prozos idėjinio bei meninio neišsemiamumu, didelėmis žodžio meno galimybėmis, – sąlygiškumu, fantazija, žmogaus gyvenimo prasme laiko amžinatvėje… Atrodo, kad iki Dirgėlos niekas nebuvo sukūręs tokio estetinio sugestyvumo literatūrinės pasakos apie šiuolaikinį žmogų. Todėl apysakos nuskambėjo ne tik kaip literatūrinės pasakos žanro kūriniai, o ir kaip autorių dominantys filosofiniai klausimai apie kultūrą, asmenybę, tikėjimą.
Novelių siužete retkarčiais pasirodo visai nepasakiškas herojus – patsai apysakos autorius PetrasDirgėla: „Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto. – Na, aš esu Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką. – Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.
Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla. – Tu juk toks storas.
Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į rankas į viršų pačius mažuosius“. P. 22
Autorius įveda save į autentiškos pasakos atomazgą, kai Heliodoras Pikutis nori atsisakyti senelio lazdos:
– Deja, – papurtė galvą Petras Dirgėla, – Niekuo negaliu tau padėti. Ši lazda – tavo kryžius. Ir niekas iš tavęs jo neatims. Ir niekas tau nepadės jį nešti . P. 134.
Ir kai Heliodoras bando aiškinti gyvenęs tiktai 1979 metais, tai autorius atsako:
– Na, ir kas? – išpūtė akis Petras Dirgėla. Ko tu suki sau galvą dėl tokių niekų? Nebūk kvailas! Dabar tegul tie, kurie skaitys tave, suka galvas, kaip tau pratęsti gyvenimą. Tai jau jų reikalas. Tegul jie tuo pasirūpina.
Taip taręs, Petras Dirgėla nuėjo švilpaudamas.“ P. 134. (Kursyvas ir paryškinta – A. G.).
Šis mažas ir didelis žmogus savojo tikrojo be savo „tėvo“ PetroDirgėlos, turėjo ir kitą tėvą ir motiną: „Heliodoras Pikutis žygiavo po atviru žvaigždėtu dangum. Dangus nei baugino, nei džiugino. Prieš milijardus metų numirus žvaigždė dabar buvo Heliodoro širdelė. Ji švytėjo šviesa, kuri ką tik užgeso danguj. Negyvasis kosmosas prisikėlė gyvose akyse ir gyvybės šiluma sušildė negyvąjį kosmosą. Heliodoro Pikučio siela tapo beribė. Jo tėviškė dabar buvo begalinė erdvė. Jo motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas…“ (Paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 37).
Dirgėlai rūpėjo ne empiriškai susmulkinta buitis, sociumas, bet plačiai, maštabiškai pavaizduotas gyvenimas, iš čiurlioniškos-vizijinės aukštumos pamatytas žmogus, jo žemė, jo tėvynė, jo istorija. Santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.
XXX
Romano ALIBI KNYGOS (2004) trečiojoje knygoje „Atsisveikinę žmonės“ (p. 281, 282) yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…
– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
– Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus.
– Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…
Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su vaikiška nuostaba.
– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.
– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
Manai, kad tikrai?
O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučio kepimo šventė – štai kaip pavadinsi aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip į turgų.
O! Jei dar kepėju pakviestume Granauską…
Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta – A. G., p. 281, 283).
Panaudojus „jaučio“, „jaučių bandą“, „jaučio aukojimas“ žodžius, nejučia prisimename sąšauką su Romualdo Granausko garsios apysakos „Jaučio aukojimas“ pavadinimu… Taip po maždaug 30 metų, išnaudodamas savo potencionalią/mistinio/ stiliaus jėgą, Petras Dirgėla įrodė žaismingą atpildą arba „literatūrinį kerštą“ savo geram bičiuliui Romualdui Granauskui. Vietoje „keršto“, – šviesus ir džiaugsmingas R. Granausko apysakos pavadinimo ir R. Granausko laiko „dirgėliškas“ panaudojimas.
XXX
„Karalystės“ ciklo dalyje „Alibi knygos“ (2004), ketvirtoje knygoje „Balkonas“ Simonas Grygas interpretuoja savojo lietuviškojo epo ištakas:
„Teisybę pasakius, aš nežinau, kas iš tikrųjų įvyko per aukojimą, tačiau po aukojimo aš vėl, kaip jaunystėje, ėmiau laikyti save šviesiaeiviu… „Malonusis skaitytojau, jaunystėje aš džiūgavau, kad esu lietuvis, lietuviai nebuvo susikūrę epo, nebuvo jokių įrodymų, jog epas būtų sukurtas ir dingęs, taigi, maniau aš, lietuviai nesukūrė epo, nesukūrė nieko, ko iš tikrųjų nebuvo. Ir vėliau, kai mitu tapo mano motinos mirtis Melnos kalvose (…), kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa (…), ir tada aš pradėjau rinkti jaučių bandą, mane užvaldė noras paaukoti tūkstančius jaučių, kad visi mano mielieji gentainiai (…) apsitaškytų nekaltų gyvulių krauju ir suprastų savo kaltę. O nereikėjo kraujo upelių. Užteko vieno jaučio… Negerai (…), kad aš pradėjau didžiuotis, per anksti, dar nežinia, ar aukojimas iš tiesų baigėsi“… Šiuose šviesiaeivio Simono Grygo žodžiuose atsiskleidžia ir paties Petro Dirgėlos lietuviško epo mitografinės genezės ištakos. (Kursyvas, paryškinta ir pabraukta – A. G. P. 330, 331.)
XXX
Man vieni gražiausių visoje Petro Dirgėlos istorinėje prozoje yra romanai „Litorina, Litorina“, ir „Giria“, įeinantys į „Karalystės“ („Benamių knygos“), pasirodžiusios 1997 metais. Organiškas, suderinantis dirgėlišką realizmą, istorijos žinias ir fantastikos dermę, stilius. Pasakojimą autorius veda per herojų Tvirbuto, žudyto ir prisikėlusio, neprarandamojo, kalbančio pirmuoju asmeniu, giją. Visa tai, ką Petras Dirgėla, skaitydamas G. Markeso, J. Bobrovskio, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Apučio, B. Radzevičiaus, R. Šavelio, S. Gedos, V. Skripkos bei kitus lietuvių ir užsienio rašytojus, ką suprato, studijuodamas Lietuvos bei pasaulio istoriją, – turėjo rastis savaime, natūraliai. Neveltui Petras Dirgėla rašė literatūrines pasakas, kuriose jis, autorius, kalbėjosi su savo herojumi Heliodoru Pikučiu, gyvenančiu plačioje kosminėje („begalinė erdvė“) tėviškėje, kurio „motina dabar buvo amžinoji materija. Jo tėvas dabar buvo amžinasis laikas“.
Šitame laiko bei erdvės kontekste, pripildytame Petro Dirgėlos mistinės fantazijos, ir tegalėjo atsitikti taip, kaip porino Simonas Grygas, – išradingas laiko bei erdvės stilistinis kaitailiojimas: „Kai pačios Melnos kalvos girėnų vaizduotėse ėmė virsti nesamu, tikresniu už tikrovę, aš išsigandau, šokau aprašinėti nesamus žmones esamose vietovėse, esamus žmones nesamuose įvykiuose, esamus įvykius nesamose mintyse, man atrodė, prieš girėnų akis turėjo iškilti didžiulė beprotybė, kuri ir juos išgąsdintų, sugrąžinti į tikrų tikriausią esmą, tačiau taip neatsitiko, girėnai rodė į beprotybę ir sakė, kad tai jų gyvenimas, kad tai tiesa“… (Pabraukta – A. G.).
XXX
Ribos tarp tikrovės ir meno nepaisymas yra vienas švenčiausių Dirgėlos meno fenomeno apibrėžimų… Ir tai, kad „faktai – tai nėra tiesa“.2001 metais „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų, lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą /tiulį/ negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapakęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108).
„Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą Vasiliauską, 1995 m gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.
Ir tikrai, – Petras Dirgėla būtų atsakęs į arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus klausimą, – kadangi rašytojas ir istoriosofas rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirbuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą. Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. P. 63. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petro Dirgėla svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas, – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“. P. 64 (Paryškinta – A. G.)…
Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?
Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.
Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.
Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.
Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.
Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.
Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.
Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“
Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?
Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.
Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.
Gintaras Visockas
XXX
„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.
„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“
Knygos „Apie Karalystę” viršelis.
„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.
„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“
„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.
„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Švyturys“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.
Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų Vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros vartotojų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Šiandien ryte išgirdau liūdną žinią: sekmadienio vakarą po sunkios ligos mirė rašytojas Petras Dirgėla. Rašytojui Petrui Dirgėlai tebuvo 68 metai…
Mano žurnalistinėje karjeroje rašytojas Petras Dirgėla atliko svarbų vaidmenį.
Esu atidžiai perskaitęs beveik visus jo kūrinius, įskaitant „Vėtrungiškąją dalią“, „Šermenų vyną“, „Minijos žemę“, „Kūlgrindą“, „Tranų pasaulyje“, „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“…
Ano meto spaudoje parengiau dešimtis interviu su rašytoju. Nė su vienu Lietuvos rašytoju nesu padaręs tiek daug interviu kaip su P.Dirgėla. Žavėjo rašytojo atvirumas – apie Lietuvos skaudulius jis pasakojo ne tik giliai, bet ir konkrečiai.
Šiuokart Sekreto vaškinės sienos atrodė dar raudonesnės – buvo jau skaudžiai raudonos ir dar spindžiau blizgėjo.
Generalinis sekretorius neabejojo, kad Nomenklatūros Patricijai ant jo supyko. Nutuokė ir už ką supyko. Todėl, nė nelaukęs, kol Patriciato balsas pasakys, kam jį pakvietė, prašneko:
– Garbieji Tėvai, kalbėdamas per televiziją, aš paminėjau nomenklatūrininkus. Liaudis žino, kad jie yra, todėl aš darau viską, ką galiu, kad tik liaudis tikėtų, jog Avangardas, pradėjęs pertvarką, su jais nuožmiai kovoja. Įtikinti liaudį, kad vyksta gyvenimo tikra demokratizacija, – jūsų man pavesta misija. Viešumas – mano Bucifalas…
Nomenklatūros Patriciatas tylėjo. Sekrete buvo taip tylu, kad ausyse spengė.
Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.
Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.
Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?
XXX
Petras Dirgėla
1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.
Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.
Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt)..
Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.
Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.
Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.
Šis interviu buvo parengtas 1992-ųjų metų gegužės mėnesį.
Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, irgi nepraradęs. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.
Beje, tuomet į rašytojo Petro Dirgėlos pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.
Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.
Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.
Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
