Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Gaila, bet per daugiau nei tris atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius nė viena politinė jėga nesugebėjo pakilti aukščiau savo siaurų interesų ir sutelkti Tautą bendrų valstybės reikalų sprendimui. Tam, kad tai nutiktų, reikia padaryti tarsi ne tiek ir daug. Visų pirma – suvokti, kas yra svarbiausia tam tikru istoriniu momentu. Antra – sugebėti tai aiškiai suformuluoti ir iškomunikuoti visuomenei. Ir trečia – bent trumpam įveikti savo silpnybes ir nors trupučiuką pakilti aukščiau kasdienybės. O apibendrinant visa tai reikštų, kad reikia tapti valstybininku. Ne tuo, kuris čia buvo virtęs šešėlinės valdžios sinonimu, o tikru savo šalies patriotu.
Pasvarsčius gali susidaryti įspūdis, jog tai visai nesunku. Deja, tik iš pirmo žvilgsnio, nes jeigu viskas būtų taip paprasta, tai tikriausiai jau būtų seniai įgyvendinta. Kas mums trukdo? Priežasčių tikriausiai reikėtų ieškoti mūsų tautos istorijoje,nulėmusioje ir jos mentalitetą. Jei apeisime LDK laikus ir juos paliksime istorinio romantizmo šalininkams, į akis neišvengiamai kris tai, kad mūsų tauta didesnįjį savo istorijos tarpsnį gyveno ne savarankiškai, o didesniųjų tautų ujama ir nuo jų priklausoma. Tas neišvengiamai suformavo ir ištobulino prisitaikėliškumo sindromą, nes išgyveno tik tie, kas sugebėjo prisitaikyti prie nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Ir tame nėra nieko smerktino, tokia jau žmogaus prigimtis ir žmonijos istorijos raida. Tačiau, atidžiau įsigilinę į visumą, neišvengiamai privalėsime sutikti su tuo, kad vis tik didžiausią įtaką žmonijos pažangai turėjo gan negausi idealistų ar maištininkų grupelė. Tai yra tų, kurie nesitaikė su jiems likimo primestomis aplinkybėmis. Tačiau pastarųjų reikšmė ir indėlis dažniausiai būdavo įvertinamas tik tada, kai jų kauleliai jau būdavo sudūlėję. O kai kurie iš jų būdavo apskritai pasmerkiami užmarščiai. Nežiūrint nedėkingo likimo, visais istorijos tarpsniais vis tiek atsirasdavo pasišventėlių, kurie darė tai, ką jiems diktavo jų sąžinė ir pareigos supratimas. Tokie buvo mūsų knygnešiai, tokie – 1918 metų Lietuvos valstybės kūrėjai bei Sąjūdžio pirmeiviai. Tik jų dėka šiandien turime savo valstybę. Toli gražu ne tobulą, neretai pasiklystančią tarp Tautos išminčių palikimo ir siekio būti išskirtinai moderniais, bet – savo.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybė – tai mūsų visų bendrystė, o būtent joje ir slypi Tautos galia. Jeigu bendrystė bus sugriauta mūsų priešų ar mūsų pačių rankomis, nebeliks ir valstybės. Manau, dauguma tautiečių šito tikrai netrokšta. Tad iš kur gi kyla ta nuolatinė nesantaika, panieka kitam žmogui ar net neapykanta, kurią nuolat regime mūsų politiniame gyvenime, žiniasklaidoje ar net kultūrinėje sferoje? Kai kas turbūt pasakytų: žmogus – ne tik biologinio, bet ir socialinio darvinizmo produktas, todėl ir pasirengęs verčiau perkąsti gerklę konkurentui, nei pats tapti pastarojo auka. Ne vienu atvejų mes tai ir regime. Bet, manau, yra ir kitų nesantaikos priežasčių: neretai susidaro įspūdis, kad ta nesantaika dirbtinai kurstoma. Kieno? Turbūt tų jėgų, kurios nelinki gero Lietuvai.
Paimkime kad ir tą garsųjį “čekiukų“ skandalą. Ištisus dešimt metų savivaldybių tarybų nariai turėjo galimybę piktnaudžiauti veiklai skiriamomis lėšomis, tai niekam nebuvo paslaptis ir visiems tiko – įskaitant dabartinius „skaidrintojus“ bei skandalo pūtėjus. Bet kažkodėl būtent prieš NATO viršūnių susitikimą, kai Lietuva po ilgos pertraukos ir vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre, visas šis jovalas, vadinamas čekiukų skandalu, buvo su pasimėgavimu išvilktas į viešumą. Šiuo žingsniu Lietuvos politinės sistemos autoritetui buvo suduotas toks smūgis, kokio ji seniai nepatyrė. Manau, kad tikslas buvo NATO viršūnių susitikimo išvakarėse palikti Lietuvą be valdžios, tik kažkam tai turbūt ligi galo neišdegė. Bet, manau, mūsų didžioji kaimynė liko vis tiek patenkinta: istorinio įvykio išvakarėse Lietuva buvo parodyda kaip niekinga, korupcijos liūne paskendusi valstybėlė, kuri nebesusitvarko net su savais politikais, o moko kitus.
Policijos automobiliai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Deja, nuo „čekiukų“ skandalo pūtėjų neką atsilieka policija, pagrasinusi per NATO viršūnių susitikimą surengti streiką – tarsi jų problemas galėtų išspręsti atvykę svečiai (gal prezidentas Emmanuelis Makronas?). Manau, ir patys sumanytojai supranta šio plano absurdiškumą, bet naudojasi galimybe sukelti papildomą šaršalą. Ir tai vyksta statutinėje organizacijoje, kuri yra nacionalinį valstybės saugumą užtikrinančių institucijų sudėtinė dalis! (Apskritai, Lietuvoje susiklostė sunkiai suvokiama padėtis, kai stambiuose verslo objektuose profasąjungų nerasi su žiburiu, o valstybinėse institucijose jų apstu, bet tai jau kita tema.)
Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Į visus nustebinusiųjų gretą šiomis savaitėmis stojo ir Konstitucinis Teismas (KT), priėmęs sprendimą dėl migrantų teisių. Šnekant paprasčiau, tai buvo valstybės sienos atvėrimas visiems, kas tik nori ją kirsti. Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė – silpnoka kabineto narė, bet jos atsakas į migrantų panaudojimą iš Rusijos ir Baltarusijos pusės kaip į hibridinio karo įrankius ir jų apgrežimas vertas visokeriopos pagarbos. Nes jei vadovautumės KT logika (kuo jie vadovavosi, nežinau), tai mes bet kokius sienos pažeidėjus dabar privalome sutikti su gėlėmis. Tačiau čia niekaip nesueina galai, nes valstybės sienos pažeidimas buvo ir išlieka nusikaltimu, o valstybė tam ir yra, kad gintų savo sienas nuo pažeidėjų. Tad kaip reikėtų apibūdinti tokį devynių KT teisėjų elgesį? Manęs neapleidžia įspūdis, kad jie, begindami Konstituciją, ją patys pažeidė – kaip ir galbūt sulaužė duotą priesaiką, kurioje pasakyta:,, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai“. Bet kokia čia ištikimybė, jei teisiškai neginamos tos Respublikos sienos? Pagal KT sprendimo logiką išeitų, kad jeigu dabar per LR sieną, apsimetę migrantais, pradėtų veržtis Jevgenijaus Prigožino samdiniai, mums užvis svarbiausios būtų tų samdinių teisės. Štai iki kokio absurdo įmanoma prieiti, kai net nesusimąstoma apie savo sprendimų pasekmes ir prioritetu pasirenkama tai, kas prioritetu seniai nebėra. Tai ir pavyzdys, kaip nesudėtinga sukelti sumaištį valstybėje – reikia tik amunicijos ir noro. Vieni, kaip tie policininkai, ją kelia turbūt todėl, kad nesuvokia savo veiksmų pasekmių, kiti – kad per daug gerai suvokia.
KGB dokumentai – po devyniais užraktais
Kviečiu visus šiuo išskirtinai sudėtingu metu būti budrius, neprarasti nuovokos ir nepasiduoti manipuliacijoms. Labai įspūdinga, kai iš Kijyvo į Vilnių su kovine Ukrainos vėliava bėga sportininkai, bet ką tarp jų veikia garsus dainininkas, dar neseniai savo paskyroje gynęs KGB karininkus, taip ir lieka neaišku.
Šį pavyzdį prisiminiau tik todėl, kad tuomet dėl dainininko žodžių kilo nemenkas triukšmas, pasipiktino jo gausūs sekėjai socialiniame tinkle, bet dabar kažkas pasirūpino, kad jis bėgtų su vėliava.
Nebeliko nesižavinčių KGB karininkais? Nemanau.
Straipsnio autorius: Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirminininko pvaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas.
Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)
Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.
Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.
Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).
Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.
Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:
1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;
2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.
Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?
Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.
Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.
Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.
Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
Kazio Škirpos atminimui
Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.
Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.
Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.
Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.
Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.
Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.
LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ
TEPADEDA MUMS DIEVAS!
JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis
Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.
Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.
Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).
Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.
Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.
1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.
Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.
A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.
Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.
1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.
Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.
Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.
Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“
Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.
Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).
(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Nuo pirmadienio Lietuvoje pradeda galioti Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas.
Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas sudarys prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Savivaldybių vykdomosios institucijos ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) turės pateikti informaciją apie savivaldybių teritorijose esančius viešuosius objektus, galimai pažeidžiančius šį draudimą.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Kaip penktadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje teigė įstatymo iniciatorė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, kreipimaisi dėl įstatyme numatytų punktų vykdymo savivaldybėms buvo išsiųsti dar penktadienį.
P. Kuzmickienės teigimu, įstatymo vykdymo eigoje ji siūlysianti daugiau dėmesio skirti savivaldybėse esantiems muziejams, jų tobulinimui, stiprinimui ir naujų steigimui. Jos siūlymu, nauji muziejai galėtų atsirasti autentiškose vietose, menančiose totalitarinio režimo Lietuvoje nusikaltimus. Pasak parlamentarės, pavyzdžiui, Vilniuje, tokios vietos galėtų būti Lukiškių kalėjimas arba Vyriausybės rūmai, jei ministrų kabinetas būtų perkeltas į kitas patalpas.
Ji taip pat pažymi, kad verta svarstyti ir apie KGB muziejaus sostinėje išplėtimą, taip pat Laisvės kovų muziejaus, pažinimo centro miško brolių asociacijos Albino Kentros patalpose, steigimą.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentūra tvirtina, kad šalies vadovas Gitanas Nausėda nėra bendravęs su KGB pareigūnais. Taip Prezidentūra atsakė į viešojoje erdvėje keliamus klausimus, po to kai paaiškėjo, jog šalies vadovas 1988 m. buvo įstojęs į Komunistų partiją.
„Prezidentas nėra bendravęs su KGB pareigūnais nei stažuotės Vokietijoje, nei kokiais kitais klausimais“, – Eltai perduotame komentare teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
„1989 m. Prezidentas dalyvavo tuometinės LSSR švietimo ministerijos paskelbtoje atrankoje dėl stažuotės Vokietijoje. Šiuo klausimu Prezidentas bendravo tik su LSSR švietimo ministerijos atstovais ir per juos – su Manheimo universitetu“, – komentare teigė patarėjas.
Praėjusią savaitę pasirodžius informacijai apie nutylėtą prezidento priklausymą Komunistų partijai, visuomenininkas Andrius Tapinas viešai kėlė klausimą, ar prezidentui, daugiau nei prieš 30 metų aplikavusiam gauti stipendiją studijoms Vokietijoje, neteko bendrauti su KGB pareigūnais. A. Tapinas viešai suformulavo 3 klausimus.
„1. Kelintais metais Nausėda aplikavo norėdamas gauti DAAD stipendiją studijoms Vakarų Vokietijoje? Su kuo vyko pokalbiai, kas turėjo patvirtinti tokią aplikaciją?
2. Ar narystė komunistų partijoje buvo privaloma sąlyga gauti leidimui tokiai stažuotei Vakarų Vokietijoje?
3. Ar prieš patvirtinant stipendiją Nausėda turėjo susitikimus su Sovietų Sąjungos KGB struktūra, jei taip – koks buvo pokalbių turinys? Ar buvo iškeltos kokios nors bendradarbiavimo sąlygos?“, – feisbuke rašė A. Tapinas.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Kaip anksčiau pranešė ELTA, apie nutylėtą prezidento priklausymą Komunistų partijai pirmasis paskelbė žurnalistas Dovydas Pancerovas.
Dokumentai, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Prezidentūra patvirtino paviešintus faktus, tačiau kartu ir pareiškė, kad G. Nausėda prasidėjus Sąjūdžiui, Komunistų partijos veikloje nedalyvavo.
Viešojoje erdvėje kilus rezonansui G. Nausėda išplatintame komentare žiniasklaidai pripažino, kad stojimas į partiją buvo jo jaunystės klaida. Prezidentas tvirtino, kad 1988 m. įstojo į Komunistų partiją, nes troško mokslininko karjeros.
Visgi, aiškindamas atskleistų faktų apie jo narystę Komunistų partijoje aplinkybes G. Nausėda prakalbo apie jo atžvilgiu vykdomą „politinę medžioklę“. TV3 televizijai šalies vadovas teigė, kad artėjant 2024 m. prezidento rinkimams jo kritikai vykdo prieš jį nukreiptas „tam tikras akcijas“.
Keletas šalies vadovo buvusių patarėjų žiniasklaidai patikino nežinoję, kad G. Nausėda priklausė Komunistų partijai. Viena jų – Regina Statkuvienė. LRT radijui ji tvirtino, kad sužinojus apie nuslėptą prezidento biografijos detalę jai buvo „žmogiškai tikrai skaudu“. Be to, ji pripažino, kad nebūtų dirbusi Prezidentūroje, jeigu būtų žinojusi apie G. Nausėdos narystę partijoje.
KGB archyvų paslaptys
Bernas, vasario 6 d. (AFP-ELTA). Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas, tvirtas prezidento Vladimiro Putino šalininkas, septintajame dešimtmetyje gyvendamas Šveicarijoje dirbo sovietų žvalgybai, pranešė Šveicarijos laikraščiai, remdamiesi išslaptintais archyvais.
Pasak savaitraščių „Sonntagszeitung“ ir „Le Matin Dimanche“, Šveicarijos policijos byla apie žmogų, kuris šiandien yra Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas, „patvirtina, kad „monsinjoras Kirilas“, kaip jis vadinamas šiame dokumente, dirbo KGB“.
Abu laikraščiai teigė, kad jiems pavyko susipažinti su Šveicarijos nacionaliniame archyve esančia byla.
Kirilas, šiandien karštai palaikantis Putino karą Ukrainoje, aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyveno Ženevoje, oficialiai kaip Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atstovas Pasaulio Bažnyčių Taryboje (PBT).
Kirilo, pasivadinusio kodiniu vardu „Michailovas“, misija buvo daryti įtaką tarybai, į kurią jau buvo infiltravęsis KGB. Pasak laikraščių, archyviniai dokumentai rodo, kad sovietų tikslas buvo priversti PBT pasmerkti JAV ir jų sąjungininkus ir sušvelninti jos kritiką dėl religinių laisvių trūkumo Sovietų Sąjungoje.
Rusijos Stačiatikių Bažnyčia atsisakė komentuoti Kirilo šnipinėjimo veiklą Ženevoje, o PBT tvirtino neturinti jokios informacijos apie šį atvejį, teigiama juose.
Patriarcho sūnėnas Michailas Gundiajevas, šiuo metu atstovaujantis Rusijos bažnyčiai PBT Ženevoje, laikraščiui „Le Matin Dimanche“ tvirtino, kad jo dėdė „nebuvo agentas, nors KGB jį „griežtai kontroliavo“. Jis tvirtino, kad tai „neturėjo įtakos jo nuoširdumui dalyvaujant ekumeniniame darbe su kitomis bažnyčiomis“.
M. Gundiajevas taip pat tvirtino, kad jo dėdė ypač vertino Šveicariją. Kirilas mažiausiai 43 kartus lankėsi turtingoje Alpių šalyje, rašoma laikraštyje. Be kita ko, jis aistringai mėgo slidinėti, o 2007 metais Šveicarijos slidinėjimo trasose, kaip pranešama, net buvo susilaužęs koją.
„Šalia religinės diplomatijos, šnipinėjimo ir finansų Kirilą nuolat traukė Alpės ir Ženevos ežero pakrantės“, – rašė „Le Matin Dimanche“.
„Jaučiu ypatingus jausmus jūsų šaliai, – 2019 metais sakė pats patriarchas, priimdamas Šveicarijos parlamento aukštųjų rūmų pirmininką. – Iš visų pasaulio šalių ji turbūt yra ta, kurioje lankiausi dažniausiai“.
Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicijos atstovė, Lietuvos regionų frakcijos narė Agnė Širinskienė žada inicijuoti įstatymo pakeitimus, kuriais būtų numatyta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nariai turėtų įgyti teisę dirbti su slapta informacija.
Tokius teisės aktų pakeitimus A. Širinskienė teigia siūliusi dar praėjusios Seimo kadencijos metu, tačiau tada įstatymo pataisos nesulaukė pakankamo palaikymo. Visgi, pastarąją savaitę viešojoje erdvėje pasirodžius žinioms apie tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) neišslaptina informacijos VRK, susijusios su kandidatais, kadaise bendradarbiavusiais su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, parlamentarė tikino Seime iš naujo kelsianti klausimą dėl VRK darbo su jautriais duomenimis.
„Akivaizdu, kad tas spragas reikia glaistyti ir aš jau kitą savaitę planuoju registruoti atgal savo pasiūlymą, kuris praėjusioje kadencijoje buvo atmestas. Tiesiog VRK visiems nariams numatyti prievolę, kad jie įgytų tuos leidimus dirbti su slapta informacija. Tai, viena vertus, ta informacija atsivers ir išnyks tos spragos. Ir antra vertus, pripažinkime, vis tiek ta leidimų išdavimo procedūra ir patį komisijos narį patikrina, jo lojalumą valstybei, kas manyčiau turėtų taip pat tam tikrą naudą“, – Eltai nurodė A. Širinskienė.
LGGRTC pasikreipus patarimo į Valstybės saugumo departamentą (VSD), komisijai reikalinga informacija buvo išslaptinta. Visgi, nepaisant to, A. Širinskienė tvirtina, kad leidimai dirbti su slapta medžiaga VRK pasitarnautų ir kitose situacijose. Stebėjimo kameros. Slaptai.lt foto
„VRK atlieka nemažai tyrimų, kurie yra susiję su rinkimų finansavimu, su politinių partijų veikla, kur gali būti, kad VSD ar koks kitas paslapčių subjektas disponuoja labai jautria įslaptinta informacija, kur tam tyrimui galėtų būti reikšminga“, – aiškino politikė.
„Juo labiau, kad gali būti, (…) kad trečiosios valstybės pradeda Lietuvoje kištis į rinkimus finansine prasme. Tai jeigu VRK atliktų tokį tyrimą dėl, tarkime, Rusijos kokių nors finansų panaudojimo Lietuvoje, rinkimuose, VRK dabar negalėtų gauti iš VSD jokios informacijos ir atitinkamai tą tyrimą negalėtų pilnavertiškai atlikti ir pabaigti“, – samprotavo A. Širinskienė.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, VRK posėdžiai vyksta viešai, todėl esant slaptos informacijos poreikiui, komisija kreipiasi į atitinkamas institucijas su prašymu tą informaciją išslaptinti. Suteikus leidimus VRK nariams dirbti su jautraus turinio medžiaga, reikėtų ieškoti ir kompleksiškų sprendimų dėl pačios komisijos veiklos, pastebėjo opozicijos atstovė.
„Tikrai reikia kompleksiškai žiūrėti į tą problemą ir tokiu atveju, vis dėlto, turėtų atsirasti ir išslaptinimo galimybė. Be abejo, kitas klausimas, ką galbūt reiktų svarstyti – ar VRK neturėtų atsirasti ir uždari posėdžiai. Jau nekalbant apie tą rinkimų kontekstą su KGB bendradarbiais, bet, tarkime, tokiais atvejais, kada yra svarstomi partijų finansavimo klausimai – kur tikrai VSD gali pateikti informaciją, kurios neįmanoma išslaptinti dėl to, kad tu gali atskleisti ar šaltinį, ar žvalgybos vadus, ar pan. Tai manyčiau, kad VRK turėtų turėti galimybę posėdžiauti ir uždarai, bet tai, aišku, ne dėl rinkimų klausimų, kurie susiję su kandidatais“, – svarstė politikė.
Akiniai. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pirmadienį VRK priims sprendimus dėl kandidatų, kurie savo pareiškiniuose dokumentuose pateikė melagingą informaciją apie praeities ryšius su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis. Komisijos duomenimis, LGGRTC išslaptinus atitinkamą informaciją, gauti duomenys apie tris tokius asmenis, tačiau pora iš jų jau anksčiau buvo išbraukti iš savivaldos rinkimų dėl kitų pareiškinių dokumentų spragų.
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
Spyna ir raktai. Slaptai.lt foto
Pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priims sprendimus dėl kandidatų, kurie savo pareiškiniuose dokumentuose pateikė melagingą informaciją apie praeities ryšius su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis. Komisijos duomenimis, gauta informacija apie tris tokius asmenis, tačiau pora iš jų jau anksčiau išbraukti iš savivaldos rinkimų. Dėl paskutinio kandidato VRK turėtų apsispręsti pirmadienį.
Anksčiau VRK negalėjo įvertinti, ar kurie nors kandidatai sąmoningai nuslėpė, jog bendradarbiavo su KGB struktūromis mat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) atsisakė išslaptinti komisijai reikalingą informaciją. Dėl šio klausimo centras kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD).
Kaip Eltą informavo LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys, ketvirtadienį centras gavo VSD leidimą, todėl netrukus reikalinga informacija buvo perduota VRK.
„Gavome atsakymą, jeigu neklystu, vakar (ketvirtadienį – ELTA). Vakar išslaptinome ir gavome leidimą iš komisijos, kad galime išslaptinti ir pateikėme vakar VRK“, – Eltai teigė V. Lukšys.
VRK. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Atsakymas buvo į darbo pabaigą ir į darbo pabaigą mes pateikėme VRK (dokumentus – ELTA)“, – pažymėjo LGGRTC vadovo pavaduotojas.
VRK patvirtino gavusi informaciją iš LGGRTC apie tris asmenis, kurie nenurodė, jog yra bendradarbiavę su KGB. Pasak VRK atstovės Indrės Ramanavičienės, du iš šių asmenų yra pašalinti iš savivaldybių merų ir tarybų rinkimų jau anksčiau – dėl kitų pareiškinių dokumentų neatitikimų.
„Vasario 2 d. VRK gavo raštą iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuriame nurodyti trys asmenys, slapta bendradarbiavę su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Du iš trijų įvardintų asmenų buvo neregistruoti kandidatais sausio 17 d. kaip neatitinkantys Rinkimų kodekso reikalavimų“, – raštu Eltai perduotame komentare nurodė VRK atstovė.
Visgi, dėl vieno melagingą informaciją pateikusio kandidato pirmadienį VRK šaukia neeilinį posėdį.
„Vienas šiuo metu yra registruotas kandidatu, kadangi VRK iki posėdžio, kuriame buvo registruojami kandidatai, pradžios nebuvo gavusi duomenų apie jo veiklą. Tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms artimiausiame VRK posėdyje, kuris numatomas vasario 6 d., komisija spręs klausimą dėl jo išbraukimo iš kandidatų sąrašų“, – rašoma komentare.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Įvardinti šio kandidato, sąmoningai nuslėpusio informaciją apie buvusį bendradarbiavimą su buvusios SSRS tarnybomis, VRK kol kas negali – asmens tapatybė bus atskleista viešo komisijos posėdžio metu.
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB. VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
ELTA primena, kad VRK dar sausio 4 d. kreipėsi į LGGRTC, tačiau centras atsisakė išslaptinti komisijai reikalingą informaciją. Kaip Eltai teigė LGGRTC vadovas Arūnas Bubnys, VRK neturi teisės dirbti su įslaptintais dokumentais, todėl taip paprastai suteikti informaciją apie buvusius KGB bendradarbius, jo teigimu, LGGRTC neturi teisės.
Siekiant išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją, LGGRTC kreipėsi į VSD patarimo.
VRK. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) kyla nenumatytų keblumų tikrinant kandidatus į savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) komisijai neišduoda būtinos informacijos apie kandidatus, kadaise bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Tai, kad komisijai LGGRTC neišduoda informacijos apie buvusius KGB struktūrų veikėjus, Eltai patvirtino komisijos pirmininkė Jolanta Petkevičienė. Pasak jos, anksčiau tokių problemų LGGRTC centrui nekildavo. Be to, pažymėjo ji, „VRK nėra paslapčių subjektas“, visus sprendimus – taip pat ir dėl kandidatų registravimo ar šalinimo iš rinkimų – priima viešai.
VRK informacija apie kandidatus, bendradarbiavusius su slaptosiomis tarnybomis, yra reikalinga, mat rinkimų dalyviai patys privalo nurodyti tokias savo biografijos detales. Tačiau kandidatai, sąmoningai nuslėpę tokią informaciją, yra šalinami iš rinkimų sąrašų.
Tuo metu tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys tvirtina, kad išslaptinti LGGRTC informacijos negali – to, pasak jo, neleidžia teisės aktai. Todėl LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir, gavus atitinkamą išaiškinimą, bus sprendžiama, ar VRK reikalingą medžiagą reikėtų perduoti, ar ne.
Atsisako atskleisti, ar kandidatai veikė KGB struktūrose
Rinkimų kodeksas numato, kad kandidatai į rinkimus, sąmoningai bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis, privalo nurodyti tai savo anketoje. Jeigu asmuo tokių biografijos aplinkybių nenurodo, VRK kreipiasi į instituciją, saugančią duomenis apie asmenų bendradarbiavimą su KGB – šiuo atveju, LGGRTC. LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu gaunama priešinga informacija nei pateikė kandidatas – t. y., jeigu politikas nuslepia savo praeities detales – tai yra laikoma šiurkščiu rinkimų kodekso pažeidimu. Toks melagingą informaciją pateikęs kandidatas VRK sprendimu nėra registruojamas rinkimams.
Siekiant išsiaiškinti, ar visi kandidatai teisingai pateikė informaciją, VRK dar sausio 4 d. kreipėsi į LGGRTC. Pirmajame kreipimesi, su kuriuo susipažino ir ELTA, prašyta pateikti reikalingą informaciją iki šių metų sausio 23 d. Ir nors tyrimo centro vadovo atsakyme teigiama, kad tarp pretendentų į kandidatus rasta asmenų, „kurie slapta ir sąmoningai bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis“, šiuos duomenis atsisakyta pateikti VRK.
„Vadovaujantis teisės aktais, aktualią Jums informaciją galėsime pateikti tuomet, kai Jūs būsite pasirengę ją priimti“, – teigiama A. Bubnio pasirašytame atsakyme VRK, kurį gavo ir ELTA.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
VRK pakartotinai kreipėsi į LGGRTC, detaliai nurodydama, kad komisija yra pasirengusi priimti informaciją, susijusią su buvusiais KGB bendradarbiais. Todėl, pažymima rašte, pirminis A. Bubnio atsakymas yra „visiškai nesuprantamas“.
„LGGRTC visuomet teikė VRK informaciją apie kandidatuojančius asmenis, bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis. Primintina, kad 2020 metų Centro pateiktos informacijos pagrindu VRK viešame posėdyje svarstė atitinkamą klausimą ir priėmė sprendimą“, – rašoma antrame prašyme LGGRTC vadovui. NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tačiau iš LGGRTC vėl gautas neigiamas atsakymas. Rašte nurodoma, kad informacija, susijusi su buvusiais komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbiais „yra įslaptinta 75 metams ir saugoma įstatymų nustatyta tvarka kaip informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“.
„Jei Jūs turite teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Slaptai“, prašome informuoti“, – rašė A. Bubnys.
VKR pirmininkė: anksčiau to niekad nėra buvę
Susiklosčiusi situacija VRK pirmininkę J. Petkevičienę glumina. Pasak jos, prieš tris metus, artėjant Seimo rinkimams, LGGRTC suteikė reikalingą informaciją apie kandidatus, bendradarbiavusius su KGB struktūromis.
„Kandidatai turi nurodyti anketoje tą faktą, bet jeigu kandidatas to fakto nenurodo, o VRK gauna išslaptintą informaciją iš centro, kad asmuo yra bendradarbiavęs – asmuo yra šalinamas iš kandidatų sąrašo“, – Eltai aiškino J. Petkevičienė.
„Anksčiau to niekad nėra buvę – tas labai, be abejo, nustebino“, – pastarųjų kreipimųsį į LGGRTC aplinkybes komentavo ji.
Be to, atkreipė dėmesį J. Petkevičienė, išslaptinti LGGRTC turimą informaciją VRK yra būtina, mat visi sprendimai dėl kandidatų registravimo ar neregistravimo yra priimami viešo posėdžio metu.
„Sprendimai VRK priimami viešame posėdyje – tai jokiu būdu negali būti įslaptinta informacija. Uždarų posėdžių VRK nerengia, VRK nėra paslapčių subjektas, įslaptintos raštvedybos mes neturime. Esame visapusiškai vieša institucija. Ir rinkimai yra ne slapti, o vieši“, – aiškino VRK vadovė.
Ji patvirtino, kad pirmadienį VRK jau trečią kartą kreipėsi į LGGRTC, konkrečiai prašydami išslaptinti centro turimą ir su kandidatais į savivaldybių rinkimus susijusią informaciją.
LGGRTC dėl medžiagos išslaptinimo kreipėsi į VSD
LGGRTC generalinis direktorius A. Bubnys Eltai tikino, kad procesai dėl medžiagos pateikimo VRK užtruko, mat centras susidūrė su „teisine kolizija“. Pasak jo, VRK neturi teisės dirbti su įslaptintais dokumentais, todėl taip paprastai suteikti informaciją apie buvusius KGB bendradarbius, A. Bubnio teigimu, LGGRTC neturi teisės.
Arūnas Bubnys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Iš VRK niekas neturi teisės dirbti su slaptais dokumentais – tais dokumentais, kurie pas mus yra įslaptinti. Mes juos galime perduoti tik žmonėms, kurie turi teisę dirbti su slaptais dokumentais. Tai yra tokia teisinė kolizija. Dabar neaišku, kaip čia spręsti“, – Eltai situaciją komentavo LGGRTC vadovas.
„Čia yra problema ne dėl to, kad kažkas nenori, o dėl to, kad yra įstatymai, mes nenorime nusižengti dėl to slaptumo“, – pažymėjo jis.
Jis informavo, kad LGGRTC kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydami išaiškinti, ar VRK gali būti suteikta atitinkama slapta informacija.
„Mes išsiuntėme raštą į VSD, kad jie mums paaiškintų situaciją – kaip čia padaryti, kad nenusižengtume įstatymams. Tokia problema“, – konstatavo jis.
„Čia yra nesubjektyvios kažkokios problemos, bet yra tam tikra įstatymų kolizija. Mes nenorime kažką tai pažeisti, mes rašome raštą VSD, kad mums išaiškintų tą situaciją“, – kartojo A. Bubnys.
Jis patvirtino, kad LGGRTC perduos VRK išslaptintą informaciją, jeigu VSD išaiškinimas leis centrui atlikti tokius veiksmus.
„Tada, jeigu viskas tvarkoje, pagal įstatymus, mes tą medžiagą pateiksime“, – akcentavo istorikas.
Klausiama, ar VRK galės priimti atitinkamus sprendimus, jeigu gaus LGGRTC informaciją ir paaiškės, jog kai kurie kandidatai pateikė melagingą informaciją, J. Petkevičienė tvirtino, kad komisija svarstys dėl tokių rinkimų dalyvių išbraukimo iš sąrašų.
„Jeigu tokią informaciją VRK gaus, tai bus svarstoma ir priimami atitinkami sprendimai viešame VRK posėdyje. Be abejo, tokie asmenys, matyt bus braukiami (iš sąrašų – ELTA), jeigu jie nuslėpė tą informaciją“, – kalbėjo J. Petkevičienė. VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad rinkimų kodeksas numato, jog kandidatas savo anketoje privalo nurodyti, ar yra sąmoningai bendradarbiavęs su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Jeigu kandidatas tokią informaciją nurodo, rinkimų komisijos leidžiamame plakate bei plakatuose su kandidatų sąrašu turi būti pažymėta, kad politikas sąmoningai bendradarbiavo su KGB struktūromis.
VRK politinių organizacijų ir kandidatų pareiškinius dokumentus turi patikrinti iki vasario 2 d.
Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai vyks šių metų kovo 5 d.
Šiandien, lapkričio 29-ąją, minime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metines.
„Nors šiandien minime itin žiauriai KGB kankinto paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mirties metines, reikia suvokti, kad tai Lietuvos pergalės, Vanago vestos kovos pergalės diena“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
„Sovietų režimo struktūros siekė jį sunaikinti, pakasė, kad niekada nerastume, bet Vanagas grįžo, užtikrintai ir su derama su pagarba surengtos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo kone visa Lietuva. KGB stengėsi ištrinti jo vardą ir veiklą iš žmonių atminties, iš valstybės istorijos, kupiūravo ir iškraipė lietuvių ginkluotos rezistencijos faktus, bet Vanago asmenybė šiandien tikra ir gyva žmonių širdyse. Ir Putino Rusija savo istorinės propagandos kliedesiais bandė apjuodinti visas dvasines ir fizines egzekucijas tardymuose ir kalinimuose ištvėrusį mūsų didvyrį, tačiau pasiekė tik to, kad kiekvienas tikras lietuvis suprato #AšEsuVanagas“, – pabrėžia istorikas.
Pasak Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo gyvenimu po mirties ypatingą prasmę suteikė ir istorikų, antropologų, archeologų ir kitų tyrėjų bendruomenėms: ieškant jo palaikų ir juos identifikuojant, gimė teorinis paieškų modelis, leidęs suvokti, kaip ir kur, pasinaudojant realių kapinių teritorija, KGB slėpė lavonus tų partizanų ir politinių kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Šis modelis buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose ir juo, ieškodami žuvusiųjų nuo sovietų režimo, gali pasinaudoti ir naudojasi lenkų, Ukrainos ir kitų šalių mokslininkai. Plačiau ir populiariai apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas pasakoja dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“, kurio kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Svarbiausi Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktai:
1940-1945 m. – Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas
1945 m. – pasitraukia į ginkluotąjį pogrindį, paskiriamas partizanų Merkio rinktinės vadu
1946 m. – Dainavos apygardos vado pavaduotojas
1947 m. – Dainavos apygardos vadas
1948 m. – Pietų Lietuvos srities vadas
1949 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas
1950 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas
1945-1952 m. – laikraščių „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Svobodnoje slovo“ (leistas rusų kalba, skirtas okupantams), „Partizanas“, „Miško brolis“ redaktorius ir apžvalgininkas
1956 m. – po išdavystės NKVD suimtas ir žiauriai kankintas: išdurta akis, nuplėšti lytiniai organai
1957 m. – sušaudytas (39-erių metų)
1998 m. – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties)
1999 m. – apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
2018-06-08 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad jo vadovaujama istorikų ir archeologų grupė po dešimtmečių paieškų atrado okupantų paslėptus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas
2018-11-20 Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio
26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Vanagas, kaip kovotojas, ypač pagarsėjo Merkinės puolime 1945 pabaigoje. Tuomet Vanago vadovaujami Dzūkijos partizanai sugebėjo kelioms valandoms išlaisvinti nuo okupantų Merkinės miestelį, taip sukeldami ypatingą komunistų įtūžį – juk tai įvyko tuomet galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Nuo tada Vanagas tapo legenda ne tik tarp partizanų, vietos gyventojų, bet ir tarp priešų. KGB milžiniškomis pastangomis Vanagą gaudė net 11 metų, vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų ir dar daugiau kagėbistų.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau Vanago partizanavimo kelias ryškus ne tiek mūšiais, kiek spausdintu žodžiu. Per visą kovos laikotarpį Vanagas redagavo, rašė straipsnius ir leido šešis laikraščius, o kur dar daugybė jo išleistų įvairiausių atsišaukimų, raštų, įsakymų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien lietuvių nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu pripažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius
Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.
Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.
Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Truputis užatlantinės istorijos
JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.
Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).
1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).
Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.ltnuotr.
Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).
Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD
Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.
Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.
Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą, nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).
Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla
Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).
Simono Vyzentalio centro iškaba
Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.
Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).
Sovietinių teisinių paslaugų pavojai
JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.
Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.
Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.
Kruvinosios KGB tarnybos ženklas
Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.
Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.
Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).
Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.
Tačiau F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“. Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44 galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.
Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12 Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).
Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).
Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.
Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.
Iš spaudos sužinojęs apie Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5 liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.
Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.
Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.
Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.
Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.
Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980 m. birželio 3 d.).
Skausmingosios bylos
Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)
Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.
Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13 metų.
Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.
Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).
Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.
Kam naudinga raganių medžioklė?
Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių.Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.
Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą šmeižtą.
Kova dėl turto
Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“
Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“
Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.
Labai teisingai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!
Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.
O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…) Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.
Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.
Trijų politikų memorandumas
Tuo metu, kai Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).
Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.
2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.
Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
Rašant šį straipsnį, naudotasi:
Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.
Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.
Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).
A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .
Šnipinėjimas
Budapeštas, rugsėjo 27 d. (AFP-ELTA). Vengrijos Aukščiausiasis Teismas antradienį nusprendė įkalinti buvusį opozicijos politiką, kuris, būdamas Europos Parlamento (EP) nariu, šnipinėjo ES Rusijos naudai.
Aukščiausiasis teismas kraštutinių dešiniųjų partijos „Jobbik“ narį Belą Kovacsą nuteisė kalėti penkerius metus už šnipinėjimą, taip pat mokestinį sukčiavimą ir dokumentų klastojimą.
B. Kovacsas, kuris, kaip pranešama, yra Rusijoje, buvo nuteistas už akių.
2017 metais B. Kovacsui pareikšti kaltinimai apėmė „ES institucijų šnipinėjimą“ ir „šnipinėjimą užsienio valstybės interesais“ 2012-2014 metais.
Prokurorai teigė, kad B. Kovacsas, kuris dažnai lankosi Maskvoje ir yra rusės sūnus, reguliariai slapta susitikdavo su Rusijos diplomatu, kuris, kaip manoma, buvo slaptųjų tarnybų agentas.
Be to, jis kaltinamas pasirašęs „fiktyvias“ stažuočių sutartis, dėl kurių EP institucijos patyrė didelių finansinių nuostolių.
2010-2019 metais buvęs EP nariu, B. Kovacsas buvo kaltinamas perdavinėjęs informaciją apie energetikos klausimus, įskaitant vienintelę Vengrijos atominę elektrinę, EP rinkimus ir Vengrijos vidaus politiką.
Politikas nuosekliai neigė kaltinimus, kuriuos Vengrijos valdžios institucijos pirmą kartą pateikė prieš 2014 metų EP rinkimus.
B. Kovacsas sakė, kad yra „politinių išpuolių auka“, ir kaltino ministro pirmininko Viktoro Orbano dešiniąją partiją „Fidesz“, kad ši „naudojasi“ juo, kad užsipultų „Jobbik“.
Vietos spaudoje pramintas „KGBela“, turint omenyje jo įtariamus ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, netrukus po to, kai buvo pareikšti kaltinimai, B. Kovacsas pasitraukė iš nacionalistinės partijos.
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Karas Ukrainoje akivaizdžiai pademonstravo patriotizmo, ne lozunginio, o tikrojo Tėvynės meilės jausmo ir pasiaukojimo ją ginti jėgą. Kruvinasis rusų diktatorius su savo psichopatišku naratyvu net nesuvokė (o gal dėl savo riboto intelekto ir dabar dar nesuvokia), kokia tai galinga jėga – Meilė, Pasiaukojimas, Drąsa. Būtent šie esminiai patriotizmo elementai suteikė neregėtų galių žymiai mažesnei, bet aštrų savigarbos jausmą išsaugojusiai tautai, ir ji sugebėjo paversti niekais įsibrovėlių planus.
Apie ukrainiečių pasiaukojimą ir ryžtą ginant savo protėvių žemę ir savo namus girdime nuolat ir turbūt dar daugiau apie tai išgirsime ir sužinosime ateityje. Tačiau šiandien, žemai nusilenkdamas žuvusiems ir gyviems didvyriams, vis tik norėčiau panagrinėti kitą ne mažiau svarbų Tėvynės saugumo aspektą. Apie jį rašyti nemalonu, nes jis iškelia į paviršių pačias bjauriausias, purviniausias žmogaus prigimties savybes, apie kurias kalbėdamas ir pats pasijunti tarsi prisilietęs prie kažko slidaus, nešvaraus, dvokiančio – tai normaliam žmogui neišvengiamai sukelia pasišlykštėjimą. Deja, privalome apie tai kalbėti ir tai viešinti – kaip tai drąsiai daro Ukrainos valstybės vadovybė, viešai prabilusi apie savo tautos išdavikus. Išdavikus, kurių yra daug mažiau, nei patriotų, bet kurie aptinkami visose tautose ir visuose socialiniuose sluoksniuose ir yra išskirtinai pavojingi. Ukrainos valdžia ir čia nepabūgo ir taip dar kartą pademonstravo ryžtą ne tik apginti savo šalį, bet ir nubrėžti aiškų orientyrą, kad ši šalis jau bus kitokia, nei iki šiol buvo. Tik drąsūs ir išmintingi lyderiai, šiandien vadovaujantys ukrainiečių kovai, galėjo viešai pripažinti, kad pas juos atsirado nemažai parsidavėlių, kurie talkino agresoriui. Ir kad tokių išdavikų buvo ne tik žemiausiuose socialiniuose sluoksniuose, kuriuos galima pigiai nupirkti, bet net ir tarp armijos ir žvalgybos elito, tarp vadovų. Ukrainos vadovybė sugebėjo ne tik juos neutralizuoti, bet ir viešai pripažinti šį jai pačiai nemalonų reiškinį. Tai tikrai ryžtingų ir sąžiningų lyderių karta, kuri ne tik ukrainiečiams, bet ir mums visiems parodo, kad blogį nugalėti gali tik pats būdamas skaidrus ir doras.
Manau, šiame kontekste būtų pats laikas ir mums prisiminti kelis dramatiškus ir labai daug pasakančius mūsų naujosios istorijos įvykius, iš kurių, deja, nieko nepasimokėme. Juos tiesiog pasistengėme pamiršti – tarsi nieko nebūtų nutikę. Bet nutiko, ir tų įvykių pasekmių aidas mus pasiekia iki šių dienų. Negana to, panašūs įvykiai linkę kartotis, ir tai yra dar viena priežastis, dėl kurios apie tai reikia kalbėti. Pirmiausia noriu visiems priminti 2006 metais Lietuvą sukrėtusią tragišką didžiavyrio VSD pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūtį Breste ir po jos atliktą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto parlamentinį tyrimą, kuriam teko man vadovauti ir kuris, neabejoju, įeis į mūsų naujųjų laikų istoriją. Deja, panašių tyrimų, kurie užčiuoptų problemos esmę, vėliau nebebuvo.
Valstybės valdymo užkulisiai. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.
Nesileisdamas į detales (kas to nežino, gali pasiskaityti mano knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ arba internete susirasti brolio Vytauto dokumentinį filmą „Tyrimas, sudrebinęs klaną“), apibendrintai pasakysiu, kad tai, ką mes tuomet atskleidėme, aktualu ir šiandien. O prabilti apie tai mane paskatino du faktoriai: visų pirma – jau paminėtas ukrainiečių skaidrumo ir viešumo pavyzdys, pademonstruotas net baisaus karo metu, ir tai, kad nemaža dalis tų lyg jau ir senokų įvykių dalyvių, tada ir šiuo metu besireiškiančių iš toli gražu ne pačios gražiausios pusės, vėl išlindo į viešumą. Ir išlindo ne šiaip sau, o tam, kad panaudotų savo rafinuotus sugebėjimus ir galimybes ir sėtų tautoje melagingus naratyvus. Per daug neperdėdamas, aš juos pavadinčiau vilkais ėriuko kailyje: kalba gražiai ir įtaigiai, o esmė – amorali.
Dar tada mūsų tyrimas nustatė, kad valstybėje egzistuoja ir aktyviai veikia niekieno nerinkta antikonstitucinė apsišaukėlių grupė, kuri daro milžinišką neigiamą įtaką sprendimų priėmėjams. Juos žurnalistai ne visai tiksliai praminė „valstybininkų“ klanu, nors šios grupės veikla savo esme buvo būtent antivalstybinė. Jie buvo visiškai užvaldę išskirtinės svarbos instituciją – Valstybės saugumo departamentą (VSD). Tai pasiekti jiems nebuvo sunku, nes tuo metu departamentui vadovavo jų statytinis, buvęs KGB rezervo leitenantas Arvydas Pocius, užsirašęs į rezervą jau Sąjūdžio laikais. O jam užimti išskirtinai jautrias VSD generalinio direktoriaus pareigas padėjo prieš tai VSD vadovavęs Mečys Laurinkus, kuris A.Pocių pasiėmė pavaduotoju, o vėliau „prastūmė“ ir į VSD vadovus.
Čia kyla neišvengiamas klausimas, kaip jau antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje aktyvūs KGB bendradarbiai galėjo tapti tokios svarbios valstybės institucijos vadovais. Atsakyti į šį klausimą palieku tiems, kas juos skyrė – jau paminėtam M.Laurinkui ir laikinajam šalies Prezidentui Artūrui Paulauskui, taip pat už A.Pocių kryžiumi gulusiam Prezidentui Valdui Adamkui. Mūsų tyrimas nustatė, kad didžiulę įtaką VSD turėjo Albinas Januška, tuo metu dirbęs URM sekretoriumi (dabar – viceministras). Savo ruožtu A.Pocius visus reikšmingesnius sprendimus derindavo su A.Januška, nors pagal savo pareigas pastarasis nieko bendra su VSD negalėjo turėti, tačiau – turėjo. A.Pocius su juo ne tik viską derino, bet ir visą bent kiek reikšmingesnę informaciją iš VSD oficialiai siuntė tiek tuomečiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valionui (irgi KGB rezervo karininkui), tiek A.Januškai. Beje, būtent A.Januška rekomendavo tuomečiam Prezidentui Valdui Adamkui apdovanoti buvusį (o pagal V.Putiną buvusių čekistų nebūna) KGB generolą V.Jakuniną Lietuvos valstybės ordinu. Ir tik dabar LR Prezidentas Gitanas Nausėda pagaliau išbraukė KGB generolą iš apdovanotojų sąrašų. O šiuo metu A.Januška lyg niekur nieko konsultuoja jau dabartinį URM ministrą Gabrielių Landsbergį. Kaip konsultuoja, galima spręsti iš nesiliaujančių skandalų, susijusių su šia ministerija.
O tada mes nustatėme, kad VSD vadovybė trukdė sąžiningiems šios tarnybos karininkams paskelbti garsiąją UAB „Dujotekana“ Rusijos saugumo priedangos organizacija. Ši bendrovė buvo įkurta Maskvos iniciatyva, 1999 metais dėl jos įkūrimo net buvo priimtas specialus Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimas, pasirašytas tuomečio Rusijos premjero V.Putino. Toks sprendimas savo esme buvo ciniškas mūsų valstybės suvereniteto pažeidimas, tačiau, mums šį faktą paviešinus, aukščiausi Lietuvos pareigūnai, užuot nedelsiant įmonę uždarę, leido jai veikti dar daugiau nei dešimtmetį – kol ji pati save likvidavo. O tarp įmonės įkūrėjų puikavosi buvęs (?) KGB pulkininkas Piotras Vojeiko bei kiti lietuviai ir rusai, tinkantys Maskvai. Per šią bendrovę daugiau nei 20 metų į Lietuvą buvo pumpuojamos „Gazpromo“ dujos ir už tai gaunamas milijoninis pelnas. Ir štai ši bendrovė visą savo veikimo laiką turėjo „valstybininkų“ klano, o per juos – ir valdžios palaikymą. Kas tai, jei ne tarnystė Rusijos režimui? Deja, ir dabar šių įvykių niekas nenagrinėja ir kaltųjų į dienos šviesą neištempia. Nors už viso to nesunku įžvelgti neteisėtą valstybės institucijų užvaldymą, pasinaudojant Rusijos energetiniais resursais – tai, apie ką šiandien kalba „praregėjusios“ Vakarų šalys. Tik ar praregėjome mes?
VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.
Šioje istorijoje aptinkamas ne vienas skausmingas epizodas, kai buvo laužomi sąžiningų ir Lietuvos valstybei ištikimų žmonių likimai. Pulkininkas Vytautas Pociūnas ant šito aukuro net padėjo savo gyvybę. Būdamas VSD trečiosios valdybos viršininku, jis neabejotinai daug žinojo. Dar iki tremties į Baltarusiją jis pasižymėjo tuo, kad surado iš Ignalinos AE pavogtas urano kuro kasetes. Gan svarbi buvo jo „Pažyma apie 2K“ – apie Kaliningrado ir Klaipėdos uostus. Tuo metu, kai URM, vadovaujama jau paminėto pono A.Valionio, įtikinėjo aukščiausią valstybės vadovybę geranorišku šių uostų bedrdarbiavimu, V.Pociūnas atskleidė čia slypinčią klastą ir siekį sunaikinti Klaipėdos uostą, Rusijos ir Baltarusijos krovinius nukreipiant tik į Kaliningradą. O „Lietuvos geležinkelius“ – suskaldyti į tris bendrovęs (ką Prezidentė D.Grybauskaitė vis tik privertė padaryti) ir krovinių pervežimą privatizuoti, nes jis – pelningiausias. Privatizavę būtų tie patys arba jiems artimi Rusijos draugai iš „Dujotekanos“. Tik V.Pociūno ir patriotiškai nusiteikusių politikų dėka mes sugebėjome įrodyti Briuseliui, kad skaldymas Lietuvos geležinkelių, turint pašonėje Kaliningradą, būtų ne tik didžiulė ekonominė žala valstybei. Juk geležinkelis su savo infrastruktūra – labai svarbus nacionalinio saugumo objektas. O grįžtant prie V.Pociūno likimo, pikčiausia dėl to, kad politikai net nepasistengė apginti jau žuvusio žmogaus nuo melagingų insinuacijų. Aš buvau parašęs raštą tuomečiam Generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui dėl bylos iškėlimo V.Pociūno šmeižikams, raštu sulaukiau patikinimo, kad tai bus padaryta, bet paaiškėjo, jog tai buvo tik pažadai.
Dar vienas purvinas mūsų valstybės gyvenimo faktas – tai, kaip buvo susidorota su dorais VSD karininkais Vytautu Damuliu ir Kąstyčiu Braziuliu. Jie, būdami ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai, sąžiningai liudijo apie visas negeroves VSD ir apie grupę žmonių, bandančių užvaldyti valstybę. Po to prasidėjo neregėto mąsto jų persekiojimas ir dergimas. Žinomas to meto politikas Česlovas Juršėnas pasakė, „kad apginti šiuos karininkus yra Seimo garbės reikalas…“ Tačiau apginti jų niekas, išskyrus mus, kelis NSGK narius, net nesiruošė ir leido „valstybininkų“ klanui su jais susidoroti. Juos persekioja net ir šiuo metu. Palyginkime su tuo, kaip buvo sergstima „Dujotekana“, dalinami ordinai KGB generolams ir kaip pasielgta su sąžiningais Lietuvos patriotais, ir viską suprasime. Beje, ir man asmeniškai už tai kliuvo. KGB rezervisto išmetimas iš VSD vadovo pareigų ir medžiagos (bent dalies) apie „valstybininkų“ klaną paviešinimas man kainavo daug sveikatos, ir už tai niekas ne tik kad nepadėkojo, bet ir bandė mane visais įmanomais būdais sukompromituoti. Net buvau gavęs žinią ir apie planuojamą fizinį susidorojimą. Nepasisekus melagienoms prilipti, buvo pasistengta mane išstumti iš aktyvios politinės veiklos. Štai taip mūsų valstybėje gerbiami tie, kas už ją kovoja – tegul ir neginkluotoje kovoje.
Peršasi liūdna išvada, kad klanas mūsų valstybėje žymiai galingesnis, nei mes, ir kad būtent jie (personalijos dalinai keičiasi, bet kenkėjiška, savanaudiška veikla išlieka) šiandien diktuoja, kaip turi vykti procesai. Nors tie procesai gali būti ir akivaizdžiai kenkėjiški mūsų valstybei, nėra tokios jėgos, kuri įstengtų juos sustabdyti. Čia būtų galima paminėti ir visų baimę prieš Maskvoje prieglobsčio ieškojusį Viktorą Uspaskichą bei jo pragaištingą veiklą, ir didžiųjų korupcionierių su Eligijum Masiuliu priešakyje išteisinimą, ir žmonių supriešinimą, kitaip mąstančiųjų persekiojimą bei kitus panašius reiškinius. Nuolat daroma taip, kad Lietuvai ir mums visiems būtų blogiau, bet šiukštu tai pavadinti kenkėjiška veikla ar valstybės išdavyste, nes Lietuvoje išdavikų kaip ir nėra – na, nebent Ukrainoje, atvirai apie tai prabilusioje.
Ir dar. Netikėkite kalbomis, kad Lietuvoje veikiančią „penktąją koloną“ sudaro tik Algirdas Paleckis ir dar keli marginalai. Tai – tik dūmų uždanga ir dėmesio nukreipimas nuo problemos. Tikrosios „penktosios kolonos“ reikia ieškoti ten, kur jos niekas neieško. O būtent tarp KGB buvusių talkininkų ir jų atžalų aktyviai lendančių į politiką, bei staigiai pralobusių ir kyšių nevengiančių lietuviškų oligarchų, bei korumpuotų politikų.
Kaip tik tai patvirtina ir šiomis dienomis (2022-08-16 ir 17) internetiniame portale „Delfis“ pasirodęs Seimo nario Raimondo Lopatos viešas laiškas, keliantis lietuviškų nuvorišų, pralobusių iš V.Putino aplinkos, ,,geranoriškumo“ problemą. Ten viešai minima garsioji Garbaravičių šeimyna. Apie jos meilę rusiškai elektrai, o tiksliau iš jos byrančiais milijonais seniai žinoma patiems aukščiausiems buvusiems ir esamiems valstybės pareigūnams ir vadovams. Net aukščiau minėto Seimo NSGK parlamentinio tyrimo metu iš VSD mes buvome gavę slaptą informaciją apie jų gan solidų verlą su Rusija, kuris gali kelti grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui. Deja, niekas į tai nekreipė dėmesio. Kaip ir į jau vėliau viešai ne kartą žiniasklaidoje pasirodančias žinutes, kad tai jau tapo sistema. Ir kas baisiausia, kad niekas iš dabar garsiai grąsiniančių Rusijai nesurado savyje drąsos apie tai prabilti. Jokia čia paslaptis, kodėl? O todėl, kad žmonės bijo, jog šių veikėjų įtaka yra tokia galinga, kad jie šių eilučių autorių gali vienu telefono skambučiu nutildyti visiems laikams. Bet aš padrąsintas Ukrainos lyderių pavyzdžio, ne tik pasiryžęs vardan savo Tėvynės ir galvą padėti, o svarbiausia noriu, kad mano tautiečiai pagaliau suprastų, kad neapsivalius nuo vidaus kenkėjų, mums bus ypatingai sunku kovoti su svetimu priešu. Negalima būti naiviems ir tikėtis, kad putinistai leidę pralobti mūsiškiams nepareikalaus iš jų jiems „atidirbti“. O kokios tai bus paslaugos, mes gerai matome pagal Medvečiuko pavyzdį Ukrainoje.
Ukrainos slaptoji tarnyba
Štai kokia padėtis mūsų valstybėje, artėjant išbandymų metui. Ir čia – tik vienas pavyzdys iš daugelio galimų.
Tačiau ar šiomis dar neregėtos įtampos sąlygomis mes galime sau leisti prabangą turėti tiek daug didžiulę įtaką valstybėje turinčių pareigūnų, politikų, verslininkų ir teisėsaugos sistemos darbuotojų slegiamų tokių įtarimų? Kurių niekas nei patvirtina, nei paneigia? O ir ką paneigsi, jeigu viskas baltais siūlais siūtą ir aišku, kad tai didžiulė vidinė grėsmė Valstybei. Ar vis tik Lietuvos žmonės pagaliau suvoks, kad neišviešinę ir nenukenksminę tikrosios penktosios kolonos mes ir toliau galime ramiai miegoti, bei abejingai stebėti taip sparčiai besikeičiančią geopolitinę situaciją?
Palieku jums galimybę į šį klausimą atsakyti patiems.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, buvęs LRV ministras, LR Seimo NSGK pirmininkas
Nesu didelis žurnalisto Andriaus Tapino gerbėjas. Prisipažinsiu: nemėgstu Laisvės TV, kurioje vedėjas elgiasi taip užtikrintai, taip žaismingai, tarsi viską kuo puikiausiai išmanytų, tarsi viskas jam būtų aišku.
Tačiau A. Tapiną yra už ką gerbti. Būdamas sumanus organizatorius, jis pamėtėjo puikią iniciatyvą – tegul lietuviai nuperka turkišką kovinį droną „Bayraktar“ ir šią mūšio lauke itin efektyvią skraidyklę padovanoja Ukrainos kariuomenei. Pasakė – padarė. A. Tapino paraginta Lietuvos visuomenė pasielgė pilietiškai – paaukojo užtektinai pinigėlių, kad turkiškas kovinis dronas atsidurtų Ukrainoje.
Čia, beje, gražų žestą pademonstravo Turkija. Turkai savo kovinį droną Lietuvai tiesiog padovanojo. Neėmė iš lietuvių eurų. Gal buvo sužavėti lietuvių sąmoningumu, o gal turėjo pragmatiškų sumetimų? Juk toks žingsnis – puiki reklama tarptautinėje arenoje! Kaip ten bebūtų, o už surinktus pinigus mes pajėgėme nupirkti papildomos amunicijos, kuri verkiant reikalinga narsiems ukrainiečių kariams.
Visa tai žinome. O į ką neatkreipėme dėmesio?
Youtube erdvėse aptikau A. Tapino laidą „Lenkų Bober, pralošti Las Vegase pinigai ir Turkish delight“. Remiantis vedėju, ji surengta trumpam sugrįžus iš vasaros atsotogų. Vos prieš keletą savaičių.
Kadangi domiuosi sudėtingais Armėnijos – Turkijos – Azerbaidžano santykiais, puoliau klausyti, ką pasakys A. Tapinas. Žiūriu ir netikiu savo akimis. 54 minutes trunkančiame filme daug dėmesio skiriama Turkijai bei Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Tačiau apie Turkiją – beveik nė vieno gražaus žodžio. O Turkijos prezidentas ne tik kritikuojamas, bet keliuose epizoduose iš jo net tyčiojamasi. A. Tapinas, žinoma, įžeidžiančius epizodus tik pasiskolinęs iš kitų informacijos šaltinių, juos vien žaismingai vertina, ne jis – jų autorius, tad pats juridiškai – niekuo dėtas.
Andrius Tapinas. Laisvės TV. Youtube.com
Mano nuostata tvirta: jei Turkija padovanojo „Bayraktarą“, tai dar nereiškia, kad mes, lietuviai, neturime teisės kritikuoti šios šalies, jos vadovų. Ir vis tik minėtas videopasakojimas dvelkė tendencingu vienpusiškumu. Turkija – beveik blogio įsikūnijimas. Ten jokios demokratijos – vien veidmainystės, dvigubi standartai, politinės intrigos.
O Lietuva, be abejo, šventa? Ar tikrai? Kodėl A. Tapinas, analizuodamas Turkijos tikras ar tariamas klaidas, pavyzdžiui, nekritikuoja Lietuvos parlamentarų, kurie kadaise Seime paskelbė rezoliuciją, esą turkai kalti dėl armėnų genocido (1914-ieji), nors nė vienas iš mūsiškių, įskaitant istorikus bei politologus, nebuvo nė sykio pravėrę turkiškų archyvų? Ar galima Lietuvą vadinti civilizuota, garbinga šalimi, jei ji kaltininkus nurodė nesusipažinusi su pirminiais šaltiniais – su tuo, kas svarbiausia? Šaipykis, kiek geidžia širdis. Bet nesišaipo…
Kodėl A. Tapinas neįvertino, sakykim, nutikimo 2019-ųjų gruodį, kuomet Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan į Vilnių pakvietė turkų istorikus, kad šie Lietuvos visuomenei papasakotų turkiškąją versiją apie tragiškus 1914-uosius, bet turkų mokslininkai, tyrinėtojai, ekspertai nebuvo įleisti į Lietuvos Mokslų Akademiją? Prieš tai mūsų Mokslų Akademijoje buvo išsamiai išdėstyta armėniškoji versija, o štai turkams prieš pat nosį užtrenkėme duris. Turkai savąją paskaitą buvo priversti organizuoti viešbutyje. Taip elgtis, kaip pasielgė mūsų Mokslų Akademija, – demokratiška, civilizuota? Šaipykis ironiškai, piktai, šaipykis subtiliai ar drastiškai. Bet nesišaipo…
Kuo remiantis A. Tapinas tvirtina, esą Turkija palaikė 2020-ųjų rudenį karinę operaciją surengusį Azerbaidžaną … tikėdamasi pigesnių dujų ir naftos? Taip, 2020-ųjų rudenį Baku kariniu būdu susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho regioną (didžiąją jo dalį). Taip, beveik pusantro mėnesio trukusiame kare azerbaidžaniečiams talkino Turkija. Bet Turkija parėmė Azerbaidžaną ne vien pragmatiškais sumetimais. Karabachas, remiantis šiandien Pasaulyje galiojančiais teritorinio vientisumo principais, – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Azerbaidžanas kantriai laukė beveik tris dešimtmečius, kada gi Europa padės jam atkurti teritorinį vientisumą. Deja, tiek Europa, tiek JAV žaidė dvigubus žaidimus – nespaudė, kad armėnai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Karabacho. Tad kas čia keisto, jog Azerbaidžanas vieną dieną pritrūko kantrybės, o jį šioje operacijoje palaikė gimininga nacija – turkai. O gal pagalba atkuriant teritorinį vientisumą – nuodėmė?
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Kita svarbi tema. A. Tapinas minėtoje laidoje labai smulkiai dėstė, kas, kur ir kodėl klysta. O apie tai, kad 2020-ųjų rudenį Armėnija, kuomet Azerbaidžanas jėga vadovo Karabachą, apšaudė net tris stambius Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu, – mirtina tyla. Bardoje, Giandžoje ir Tertere žuvo kelios dešimtys civilių, įskaitant vaikus ir moteris, sugriauta dešimtys pastatų. Armėnija tuomet pasielgė lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Rusija, apšaudydama Ukrainos miestus. Rusiją smerkiame, kad žudo ukrainiečius. Turkiją barame už karinius veiksmus prieš kurdus. O štai apie Armėniją – nė vieno pikto žodžio. Jokių pasmerkimų. Jokių pasišaipymų.
Eidami tokiu keliu, kurį pasirinko A. Tapinas minėtame videokomentare, turėtume kritikuoti ir JAV prezidentą Joe Bideną. Kaip bežiūrėsi, Amerikos prezidentas – ypač garbaus amžiaus. Mėginimai žvaliai ristele bėgti per pievą link žurnalistų, – neįtikinami. Vis labiau į akis krenta epizodai, kuomet prezidentas klupinėja lipdamas lėktuvo trapu. Kaip bebūtų skaudu, jis vis labiau primena Leonidą Brežnevą paskutinėmis vadovavimo Sovietų Sąjungai dienomis. O juk viešai dar žadėjo, jog sieks antrosios kadencijos. Perfrazuojant A. Tapino pastabas apie Turkijos prezidentą, norėtųsi paklausti, ar Amerika nejaučia gėdos, kuomet į svarbiausią šalies postą išsirinko garbaus amžiaus senuką? Nejaugi vienoje iš galingiausių pasaulio valstybių nėra nė vieno bent kiek rimto, patyrusio ir tuo pačiu bent kiek jaunesnio politiko, kuris būtų galėjęs pakeisti J. Bideną?
Analizuotinas ir ne itin senas Lietuvoje reziduojančio JAV ambasadoriaus akibrokštas, kuomet jis atėjęs svečiuosna pas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių subtiliai nurodinėjo, kokių temų lietuviams kelti nevalia. Ambasadorius, be abejo, pageidavo, kad Lietuvos istorikai liautųsi nagrinėję žydams nemalonias temas. Panašų vizitą anuomet pas LGGRTC vadovą surengė ir tuometinis Izraelio ambasadorius. Jis piršo tą pačią nuomonę. Kiek čia progų patyčioms? Juk Amerika demokratiška, tad kaip demokratinės valstybės pasiuntinys drįsta įkalbinėti demokratinės Lietuvos istorikus vadovautis dvigubais standartais, atsisakyti objektyvumo, imtis savicenzūros?
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
O kodėl dar nepasišaipius iš Popiežiaus Pranciškaus? Juk Šventasis Tėvas kadaise į Vatikaną atvykusiam Vladimirui Putinui įteikė Taikos angelo medalį. Rusija didžiojo karo prieš Ukrainą tą dieną dar nebuvo pradėjusi, bet tuo metu Kremlius jau buvo sutrypęs Čečėniją, išžudęs nepriklausomybės siekusius Čečėnijos lyderius Džocharą Dudajevą, Zelimchaną Jandarbijevą, Aslaną Maschadovą, iš Gruzijos atėmęs du regionus, susprogdinęs gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodijęs Rusijos nusikaltimus demaskavusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką. Taip pat ir prieš Kijevą rengė bjaurių provokacijų, kai ukrainiečiai kovosi už demokratiją ir laisvę Maidane. Štai kokiam žmogui Vatikano lyderis ant kaklo pakabino Taikos angelo medalioną, spaudė dešinę, kantriai laukė vėluojančio beveik 50 minučių!
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Taigi temų pašaipoms, ironijoms, kritiniams reportažams, straipsniams, videopasakojimams, – apstu. Tik būkime nuoseklūs, sąžiningi, principingi. Pasiėmę rankon padidinamąjį stiklą žvelkime į visas puses.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų” požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.
Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių” liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.
Laiškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…
Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…
Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.
Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla
Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.
Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.
Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.
Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.
Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto
Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.
Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.
O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.
Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.
Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.
Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.
Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.
Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.
Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.
Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.
Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai
Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.
Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.
Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.
Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.
Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?
Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.
Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.
Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.
Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.
Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…
Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.
Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.
O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)
Slaptai.lt skaitytojai prisimena – į Ameriką pasprukusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco spaudoje skelbiamus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Iki 2022-ųjų pradžios paskelbiau per trisdešimt savų pastabų apie J. Šveco įžvalgas. Negaliu sakyti, jog šio JAV įsikūrusio buvusio KGB agento pastebėjimai visuomet patikdavo, su visomis jo versijomis sutikdavau. Bet ten rasdavau vertingų palyginimų, sugretinimų, duomenų.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip nepagarbiai, taip paniekinančiai atsiliepia apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Neva V. Putino jau gerokai anksčiau niekas negerbė, nelaikė rimtu saugumiečiu, rimtu politiku. Traktavo jį esant nevykėliu, vidutinybe. Pusiau atvirai, pusiau slapta V. Putiną net pakrikštijo paniekinančia „nuorūkos“ pravarde. Taip, V. Putinas – niekšas, menkysta, karo nusikaltėlis, kokių reta, tik koks jis „nuorūka“, jei taip ilgai išsilaikė didžiojoje politikoje ir iki šiol pagal savo išsigimimus šokdina visus Vakarus. V. Putinas – joks „nuorūka“, V. Putinas – Blogio genijus. Paniekinančiai „nuorūkos “ vardu derėtų vadinti Vakarų politikus, kurie kelis dešimtmečius V. Putinui tik pataikavo, lankstėsi prieš jį, nuolaidžiavo jam, dovanodavo baisiausius jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, įsiveržimą į Gruziją, Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Nuorūkos” – tai tie Vakarų politikai, kurie skambina ir skambina V. Putinui, naiviai tikėdami, jog V. Putinas vieną sykį liausis melavęs…
Tad jau tada kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip demonstratyviai menkina V. Putiną ir specialiai aukština NATO bei Europos Sąjungos lyderius? Gal šitaip slopinamas mūsų budrumas: neva neverta į Kremliaus šeimininką rimtai žiūrėti? O šis, kol mes į jį spoksojome kaip į suglamžytą „nuorūką“, sukėlė, vaizdžiai tariant, Trečiąjį pasaulinį karą. Užmigdyti pastebėjimų, esą V. Putinas – didžiausias nevykėlis, kokį tik galima įsivaizduoti, mes pamiršome, kad ir nuorūka retsykiais sukelia milžinišką gaisrą, pražudo tūkstančius žmonių, pelenais paverčia didžiausius, gražiausius namus.
Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas
Dabar, 2022-aisiais, J. Šveco komentarai dar labiau nepatinka. Suklusti verčia komentavimo maniera: ką daro Vakarai – viskas teisinga, padoru ir sąžininga, o Ukraina – nuodėminga, korumpuota, nepamatė to, nepastebėjo ano, per daug reikalauja iš kitų, pamiršta savo pareigas.
Ar tikrai Vakarai – šventa karvė, o Ukraina – nevykėlių gauja?
Viename iš paskutiniųjų ypač nustebinusių interviu J. Švecas polemizuoja su klausytoju, pasipiktinusiu, kodėl Amerika taip mažai padeda Ukrainai. J.Švecas šį sykį labai atvirai pateikė argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Vašingtono, nei Joe Bideno. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent J. Švecas pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai“. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.
Šios baimės, žinoma, ne iš piršto laužtos. Asmeninės simpatijos ir antipatijos – taip pat svarbus argumentas. Jei per daug įsiaudrinsime kritikuodami, priekaištaudami, JAV tikrai gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – ne vien J. Švecas. Tokių esama visur – ir JAV, ir Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.
Tačiau persistenkti nederėtų tiek kritikuojant, tiek dėkojant. Man regis, J. Švecas persistengia būtent dėkodamas ir pataikdaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai. Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainai tikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Tad atstokite nuo jos.
Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi. Iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą dabar jiems jau nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Amerika užsidaro savyje. Taip juk J. Bidenas niekad niekur netvirtino.
Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijevo. Kalbant priekabiai, Vašingtonas apgavo Kijevą, išviliodamas iš ukrainiečių atominį ginklą. Padorūs politikai mėgintų visomis išgalėmis ištaisyti šią klaidą.
Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei Vladimirui Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos – „mėgins atkurti visą SSRS“. O tai reiškia, kad Vašingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO alanse padėtį. Kuo silpnesnė Ukraina, tuo mažiau saugi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.
Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus. Juolab jie įsikūrę ne kur nors anapūs jūrų ir kalnų. Juolab jų valstybė – turtinga ištekliais. Kodėl NATO ir ES nenori sustiprėti, įsileisdama Ukrainą?
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Žodžiu, keistoki J. Šveco pamokymai. Ypač keistoki pastebėjimai, esą Ukraina pati labiau privalėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Tokie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.
Ypač juoką kelia įrodinėjimai, esą per įsisenėjusią korupciją Ukraina nepajėgi pasiekti NATO ir Europos Sąjungos standartų. Tarsi korupcijos Vakaruose nebūtų nė trupinio. Jei giliau pažvelgtume į Vakarus pro „korupcijos prevencijos“ akinius, pamatytume, jog korupcijos kirminas mus visus graužia. Jei tokius reikalavimus, kokius keliam Ukrainai, keltume sau, tai Europos Sąjungoje neliktų akmens ant akmens. Norite pasakyti, jog Italija nėra korumpuota, jos pietuose nebesiautėja mafija? O gal tvirtinate, jog Slovakijoje nebuvo nužudytas žurnalistas, narpliojęs korupcinius ryšius tarp šalies politikų? Nejaugi Malta nepardavinėjo Rusijos turtuolams europietiškų pasų? O gal rusų oligarchai sąžiningai įsigijo nekilnojamojo turto Londone? Kokias paslaptis slepia Vatikano archyvai? Ar mes žinome, ką iš tiesų Ukrainoje veikė JAV prezidento Joe Bideno atžala verslininkas? Toje byloje – viskas skaidru, viskas gražu? O gal manote, jog Lietuva – be nuodėmių?
Vladimiro Putino advokatai: Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai
Šių eilučių autoriui labiau priimtini tie, kurie tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du sykius mažiau nei mums reikia, jog nuolat vėluojate, – leiskite piktintis. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių.
Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus“. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt net labiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai. Bepigu J. Švecui iš jaukių namų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus.
O štai Vakarams nervuotis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.
Andrejus Babišas. EPA-ELTA nuotr.
Praha, birželio 14 d. (dpa-ELTA). Buvusio Čekijos ministro pirmininko Andrejaus Babišo bandymas pašalinti jo pavardę iš šaltojo karo laikų valstybės informatorių Slovakijoje sąrašo antradienį žlugo, Bratislavos teismui atmetus jo argumentus, pranešė naujienų agentūra TASR.
A. Babišas, iki praėjusių metų vadovavęs populistinei vyriausybei ir kilęs iš Slovakijos, kaip informatorius įtrauktas į dokumentus, kuriuos gavo Nacionalinis atminties institutas (UPN) – Slovakijos institucija, sekanti šaltojo karo laikų vyriausybės piktnaudžiavimus.
Pagal dokumentus A. Babišas turėjo kodinį pavadinimą „Bures“. Jis teigia, kad niekada sąmoningai nedirbo Čekoslovakijos slaptosioms tarnyboms (StB). Tačiau sprendimas reiškia, kad UPN negali būti įpareigota ištrinti jo vardo iš StB bendradarbių sąrašo.
Kaip ir kitos Rytų Europos šalys, po Antrojo pasaulinio karo patekusios į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, Čekoslovakija rėmėsi informatorių, nuolat pranešdavusių slaptosioms tarnyboms apie bet kokius bandymus agituoti prieš vyriausybę, tinklu. Sovietų Sąjungai subyrėjus ir dokumentams apie slaptųjų tarnybų darbą iškilus į viešumą, daugelis žmonių buvo šokiruoti sužinoję apie draugus ir šeimos narius, šnipinėjusius vienas kitą. Tokios grupės kaip UPN renka šiuos dokumentus.
Teismas nusprendė, kad A. Babišas privalo atlyginti UPN teismo išlaidas. Buvęs ministras pirmininkas dabar grasina iškelti bylą Slovakijos vidaus reikalų ministerijai.
1993 m. Čekoslovakija suskilo į Čekiją ir Slovakiją. A. Babišas išlieka populiarus Čekijoje, kur jis dabar gyvena, ir manoma, kad kitų metų pradžioje kandidatuos į prezidentus. Kol kas jis oficialiai dar apie tai nepaskelbė.
Nenoriu, kad mane vadintų juoduoju pranašu, bet, man regis, įsisiūbuoja bjaurios tendencijos. Pirmosiomis dienomis pamatę, jog Ukraina nė nemano pasiduoti agresoriui, jog sėkmingai kaunasi visuose frontuose, Vakarai tarsi nuoširdžiai puolė talkinti Kijevui. Tačiau prabėgo daugiau kaip trys kruvino karo mėnesiai, o galingų, modernių vakarietiškų ginklų Ukrainos kariuomenė vis dar neturi tiek, kiek reikėtų perlaužiant Rusijos stuburkaulį.
Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai vėluoja atkeliauti į Ukrainos kariuomenės sandėlius. Galbūt Kijevas tik dedasi supykęs, jog JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija vangiai, tarsi nenoriai jiems siunčia toliašaudžius pabūklus. Gal ukrainietiški priekaištai – tik dūmų uždanga trokštant suklaidinti Kremliaus vadovus? Netikėtumo faktorius – labai svarbi karo dedamoji.
Ir vis tik toji į užsienį pasitraukusio rusų teisininko Marko Feigino laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksiejus Arestovičius, – įsiminė. Atsimenu ir O. Arestovičiaus apibūdinimą, jog Vokietijos kancleris Olaf Scholz – „unikalus žmogus”. Šis apibūdinimas buvo ištartas ironiškai, vos susilaikius nuo pačių pikčiausių keiksmų (Bundestagui kancleris pareiškia, jog ginklai keliauja į Ukrainą, o iš tiesų niekas niekur nenukeliavo).
Olaf Scholz. LRT televizijos kadras
Įsidėmėjau ir Amerikos atsargos karininko Gary Tabach internetinius komentarus, jog Ukrainos kariuomenė kol kas nieko rimto iš Washingtono nesulaukė – iš už vandenyno vis dar atkeliauja vien tik pažadai. Ypač nuvylė diskusija, ar galima Ukrainai patikėti ginklus, kurie bombas sviedžia 300 km atstumu, ar vis tik užteks 70 km į priekį šaudančių įrenginių? Ukraina turi daugiau nei tūkstančio kilometrų ilgio sieną su Rusija, taigi įtikinėti aplinkinius, jog ukrainiečių kariams užtenka 70 km, – niekšiška, išdavikiška. Tokia G. Tabach pastaba.
Imkime analizuoti į JAV pasitraukusio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo piktas pastabas, esą JAV prezidentas Joe Biden savo paskutiniuosiuose viešuose pareiškimuose, įskaitant spaudą, tvirtina padėsiąs Ukrainai apsiginti, bet niekur nebesako, jog jis padėsiąs Ukrainai laimėti. Savo pareiškimuose J. Biden vis konkrečiau, tvirčiau pabrėžia, jog nesieks Vladimiro Putino pašalinimo iš valdžios, neleis ukrainiečių kariams apšaudyti Rusijos Federacijos teritorijų, dėl Ukrainos nesivels į karą su Rusija.
Dar pridėkime JAV slaptosios tarnybos CŽV vadovo William Burns sugalvojimą, jog „V. Putinas negali sau leist pralaimėti, mes jį turime suprasti”, – ir turėsime įspūdingą puokštę gėlių, kuri įteikiama agresoriui, o ne aukai. A. Ilarionovas mano, kad tokie pareiškimai byloja cinišką Ukrainos išdavystę.
Prisiminkime ir rusų apžvalgininko Andrejaus Piontkovskio argumentus, jog Vokietija, Prancūzija, Italija ir dabar dar Vengrija tapo ryškiomis Rusijos advokatėmis – vis ieško preteksto priverst Ukrainą kapituliuoti. Net suplukusios aiškinasi, kokių nuolaidų privalo padaryti Kijevas, kad V. Putinas liktų patenkintas. Italija jau rašinėja taikos planus, nors Kijevas neprašė tokios pagalbos. Ukraina prašo ginklų.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Atkreipkime dėmesį į Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako atsargias pastabas, jog Vakarai remia Ukrainą, tačiau jau pasirodė pirmųjų nuovargio požymių. Taigi ima kelti galvas tie, kurie mano, jog bizniauti su banditu įmanoma, jog Ukraina galėtų vardan taikos paaukoti keletą savų teritorijų. Galų gale sukilo visa Vakaruose įsikūrusi slaptoji Kremliaus agentūra – ji ypač atkakliai perša nuostatą, jog V. Putinas privalo „išsaugoti savąjį veidą”.
M. Podoliakas įsitikinęs, jog Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, nenori imtis personalinės atsakomybės, Vakaruose subujojusi tokia bjauri biurokratija, kad tiesiog neįmanoma žengti nė vieno rimto žingsnio.
Tiesa, esama ir tokių, kurie mano, jog Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą. Omenyje turiu į Ameriką pasitraukusį buvusį KGB agentą Jurijų Švecą (šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų). Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Henry Kissinger tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui būtina išsaugoti savąją reputaciją, – tik pavieniai pareiškimai. Amerika skuba kuo greičiau nusiųsti į Ukrainą pačių moderniausių, galingiausių ginklų. Tik tai – ne taip paprasta. Užtat Ukrainos politikai, apžvalgininkai, kariniai ekspertai, kritikuodami Washingtoną dėl vėlavimų, kenkia prezidentui Volodymirui Zelenskiui. Atvirai kalbant, Washingtoną mėgina supykdyti su Kijevu. Kvailas užsiėmimas kritikuoti Vakarų lyderius, nuo kurių priklauso, ar Ukrainos kariai turės rimtų ginklų. Maždaug tokia J. Šveco pozicija.
Italijos premjeras Mario Draghis. EPA – ELTA foto
Kokia šių eilučių autoriaus pozicija? Vakarai, matydami ukrainiečių užsispyrimą, sunerimo. Būkime atviri: jie bijo ryškios, akivaizdžios Ukrainos pregalės. Nes Kijevui laimėjus nei NATO, nei Europos Sąjunga nebeliks tokios, kokios buvo iki šiol. Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, o ir JAV teks susitaikyti su išaugusia Ukrainos įtaka, taip pat – ir su Rytų Europos, kuri mato iš Rusijos kylančius pavojus, nuomone. Tad senieji biurokratai, kuriems svarbiausia prekyba ir ramybė, nebežino, ko griebtis. Jie supranta, jog senoji Europa, du dešimtmečius nuolaidžiavusi Kremliui, griūna, žlunga.
O kartu iš pelningų, įtakingų postų Briuselyje ir Strasbūre privalės trauktis ir jie, ištižę bailiai, nes ateina karta politikų, kuriems svarbios tikrosios vertybės, kurie nelinkę pataikauti agresoriams, kurie dėl demokratijos pasiruošę ne vien rezoliuciją parašyti ar tarti gražią kalbą iš tribūnos…
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
