Teodoras Elvinas Holas – dar amerikiečių fizikas, apkaltintas sąsajomis su sovietų „Atominės šnipų grupės“ veikla Antrojo pasaulinio karo metais.
Dokumentuose, NSA išslaptintuose tik 1996 metais, atsiskleidžia Holo ryšys su britų fiziku Klausu Fuksu, kurio šnipinėjimas Sovietų Sąjungos naudai buvo demaskuotas dar 1950 metais. Holas dirbo atominėje laboratorijoje Los Alamose, Niu Meksiko valstijoje, kur buvo kuriamos Amerikos atominės bombos (dvi iš jų vėliau buvo numestos Japonijoje ant Hirosimos ir Nagasakio miestų).
Brunas Pontekorvas (Bruno Pontecorvo, 1913 – 1993) – italų mokslininkas fizikas, įtartas šnipinėjimu Sovietų Sąjungos naudai. Beje, sovietų šnipo Klauso Fukso (Klaus Fuchs) kolega. Brunas Pontekorvas 1950 metų spalį negrįžo iš kelionės po Europą (po kurios jis turėjo vykti į Angliją), o iškeliavo į SSSR.
B.Pontekorvas mokėsi Pizos, o paskui Romos universitete (pastarajame jis 1934 metais tapo fizikos garbės daktaru). Baigęs mokslus jis pradėjo dirbti laboratorijoje, kuriai vadovavo profesoriai Edoardas Amaldis ir Enrikas Fermis. 1936 metais B.Pontekorvo nuvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti pas komunistą Frederiką Žolio Kiuri. Ten jis susipažino su švede Mariana Nordblium, kurią vedė 1940 metais. O kai Prancūziją okupavo Vokietijos kariuomenė, sutuoktiniai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas.
1943 metais B.Pontekorvą pakvietė dirbti Anglijos ir Kanados atominis centras Chok Rivere Ontario valstijoje Kanadoje. Ten jis išbuvo šešerius metus.
Būdamas 98 metų mirė britas Fergiusonas Smitas – karo lakūnas, o vėliau sovietų šnipų medžiotojas, praneša The Daily Mail žurnalistas Semas Vebas. F.Smitas ištarnavo 36 metus vadinamojoje specialiojoje tarnyboje – Didžiosios Britanijos kriminalinės paieškos departamento padalinyje, kuris užtikrina valstybės veikėjų ir politikų saugumą.
„Smitas nenuilsdamas sekdavo agentus, kurie vogdavo mūsų šalies branduolines paslaptis paranojos ir baimės laikais – šeštajame ir septintajame dešimtmetyje“, – rašo autorius. Jam taip pat teko saugoti Vindzoro hercogą – buvusį Anglijos karalių, atsisakiusį sosto. Žymiausias F.Smito „trofėjus“ – dvigubas agentas Džordžas Bleikas, paralyžiavęs MI 6 operaciją už „geležinės uždangos“.
Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys. Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.
Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.
Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs).
Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.
Operacija – jos kodas „Venona“ – buvo taip giliai įslaptinta, kad jos medžiagos buvo neskelbtinos ir negalėjo būti panaudotos kaip įrodymai nagrinėjant teisme. Amerikiečiai buvo suinteresuoti, kad rusai kuo ilgiau nesužinotų, jog jų ankstesni slapti užšifruoti pranešimai skaitomi priešų.
Todėl Rozenbergai buvo demaskuoti ne tiek per „Venonos“ medžiagas, kiek per ištisą grandinę parodymų, kuriuos davė suimti ir prisipažinę šnipinėję „atominės grupės“ nariai.
Haris Goldas (Harry Gold, 1910–1972) – amerikiečių chemikas, tiesiogiai dalyvavęs „atominės šnipų grupės“ veikloje. Atliko pagrindinio grupės agento Klauso Fukso kurjerio vaidmenį.
Tikroji Hario Goldo pavardė Henrikas Goldonickis. Jis gimė Rusijoje, bet jau 1914 metais jo šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. 1922 metais H.Goldas tapo Amerikos piliečiu. Jis studijavo taikomąją chemiją Pensilvanijos universitete, o vėliau lankė Drekselio technologijos institutą Haviero universitete.
H.Goldo bendradarbiavimas su sovietų žvalgyba, sprendžiant iš visko, truko nuo 1934 metų baigiant 1945 metais.
Jis perduodavo rusams slaptą informaciją apie Amerikos atominę programą, kurią pats gaudavo iš britų mokslininko K.Fukso ir mechaniko Deivido Gringlaso, dirbusių atominėje laboratorijoje Los Alamose.
Čepmenas Pinčeris (Chapman Pincher)– britų rašytojas ir žurnalistinių tyrimų specialistas.
Būtent jis parašė knygą, kurioje buvęs Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybos (MI 5) generalinis direktorius Rodžeris Holisas (Roger Hollis) kaltinamas tuo, kad buvo sovietų šnipas.
1976 metais Čepmenas Pinčeris jau buvo gerai žinomas žurnalistas, rašęs straipsnius gynybos temomis.
Būtent 1976-aisiais metais jis ir nutarė parašyti knygą, pagrįstą buvusio ministro pirmininko Haroldo Vilsono pareiškimais, esą Saugumo tarnyba (MI 5) rengė prieš jį sąmokslą. Kai ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, Č.Pinčeris parašė „Jų amatas – išdavystė“ („Their Trade Is Treachery“, 1981).
Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.
Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.
Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs). Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.
