Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Vašingtonas, rugpjūčio 14 d. (AFP-ELTA). Konkuruojantys milijardieriai Markas Zuckerbergas ir Elonas Muskas sekmadienį internete dar kartą apsikeitė kandžiomis replikomis, kompanijos „Meta“ įkūrėjui pareiškus, kad platformos „X“ (buvusio tviterio) savininkas nerimtai vertina siūlomą jųdviejų dvikovą.
„Manau, kad visi galime sutikti, jog Elonas nėra rimtai nusiteikęs ir atėjo laikas judėti į priekį, – savo socialiniame tinkle „Threads“ parašė M. Zuckerbergas. – Aš pasiūliau realią datą… Elonas datos nepatvirtina ir tuomet sako, kad jam reikia operacijos, ir dabar prašo vietoj to mano namų kieme surengti bandomąjį raundą.“
E. Muskas į tai sureagavo greitai ir nuosavoje platformoje „X“ pareiškė: „Zuck’as yra bailys.“ Bendrovės „Tesla“ vadovas tvirtino, kad pirmadienį vyks į Silicio slėnį. „Nekantrauju rytoj pasibelsti į jo duris“, – sakė E. Muskas.
Abu milijardieriai pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis kalba apie galimą labdaringą tarpusavio dvikovą. E. Muskas penktadienį nurodė, kad rungtynės įvyks Italijoje, vietos valdžios institucijoms patvirtinus žinią apie planus suorganizuoti „labdaros renginį“. „Kalbėjausi su Italijos premjere ir kultūros ministru, – rašė E. Muskas. – Jie sutiko dėl įspūdingos vietos.“
Markas Zuckerbergas. EPA-ELTA nuotr.
M. Zuckerbergas į tai sureagavo paskelbdamas nuotrauką, kurioje jis nevilkėdamas marškinėlių ringe prispaudžia savo oponentą. Kovos menų entuziastas sakė: „Man labai patinka šis sportas ir esu pasirengęs kautis nuo tada, kai Elonas metė man iššūkį.“ Nepaisant to, M. Zuckerbergas pabrėžė, kad E. Muskas nėra sutikęs dėl realios datos. Elonas Muskas. EPA – ELTA nuotr.
Italijos kultūros ministras Gennaro Sangiuliano patvirtino, kad kalbėjosi su E. Musku apie galimybę surengti labdaros renginį, tačiau nurodė, kad bet kokios rungtynės nebus organizuojamos Romoje. Pasak ministro, toks renginys padėtų surinkti milijoninę sumą, kuri būtų paaukota dviem svarbioms Italijos vaikų ligoninėms.
E. Muskas ir M. Zuckerbergas tapo tiesioginiais konkurentais, kai liepos pradžioje startavo į „Twitter“ panaši kompanijos „Meta“ platforma „Threads“.
E. Muskas penktadienį pareiškė, kad jam gali būti reikalinga nesudėtinga peties operacija. „Atsigavimas truks tik kelis mėnesius“, – tvirtino verslininkas.
SEO – tai svetainių reklamavimas paieškos sistemose, natūralūs paieškos rezultatai pagal tikslinius raktinius žodžius. SEO paslaugos – tai visuma veiklų, skirtų įvairiais būdais reklamuoti šias pozicijas. Kaip ir visi dalykai, SEO paslaugos turi savo privalumų ir trūkumų. Apie visa tai kalbėsime šiame straipsnyje.
Pliusai
Potencialūs lankytojai linkę pasitikėti svetainėmis, kurios natūraliuose paieškos rezultatuose užima aukštą vietą. Jei svetainė yra pirmame Google paieškos puslapyje, ji atrodo patikima. Jei įvedus raktinius žodžius svetainė pasirodo nutolusiame puslapyje, tai atrodo įtartinai.
Apie 80 % lankytojų paspaudžia svetaines pirmame rezultatų puslapyje ir tik nedidelė dalis patenka į antrąjį ar paskesnius puslapius. Taigi, atlikdami SEO ir patekę į pirmąjį puslapį, padidinsite tikimybę, kad jūsų svetainė sulauks naudingo srauto.
Pastebime, kad lankytojai iš natūralios paieškos atlieka kone daugiausia konversijų – perka iš internetinės parduotuvės, skambina, siunčia užklausas ar imasi kitų teigiamų veiksmų. Taigi SEO yra vienas produktyviausių skaitmeninės rinkodaros kanalų grįžtamojo ryšio atžvilgiu.
Jūs nemokėsite už paspaudimus ant pozicijų organinėje paieškoje. Be to, nustojus daryti SEO, reitingai nedingsta iš karto. Ypač jei jie buvo gerai pagaminti.
Net maža ar vidutinė svetainė internete gali konkuruoti ir kartais aplenkti didesnes kompanijas.
Minusai
SEO paslaugos gali būti brangios, ypač jei optimizuojate konkurencingą verslo nišą. Daug kas priklauso nuo konkuruojančių svetainių veiksmų.
Kokybės optimizavimas kartais reikalauja perdaryti seną svetainę arba sukurti naują. Ir tai reikalauja papildomų išlaidų.
Sunku išsirinkti gerą SEO agentūrą ar kitą patikimą specialistą. Rinkoje yra daug mėgėjų, kurie neturi reikiamos patirties, o jūsų svetainė gali tapti jų jūrų kiaulyte.
Rezultatų dažnai tenka palaukti. SEO paslaugos veikia lėtai, negalite priverstinai atlikti tam tikrų veiksmų, nes tai gali sukelti įtarimą Google algoritme. Taigi darbas turi būti atliktas subtiliai ir neskubant.
Aukštesnė pozicija pritraukia papildomo srauto į Google. Visada kyla klausimų tarp naudingų lankytojų ir potencialių klientų, kurie yra nieko verti, ieškantys pigiausios kainos ar net nesiruošia pirkti, o tiesiog nori daugiau informacijos.
Apie SEO optimizavimą galite pasiskaityti šiame straipsnyje.
Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos heraldikos komisijos nariams vykdant viešojo administravimo funkcijas ir kartu rekomenduojant vieną iš savo narių teikti heraldikos darbų kūrimo paslaugas, gali būti sukuriamas interesų konfliktas bei nepagrįstai ribojama konkurencija. Tokią išvadą padarė Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pareiškimą dėl Prezidento sudarytos ir jam atskaitingos institucijos veiksmų, ir pateikė siūlymus, kaip būtų galima tobulinti Lietuvos heraldikos komisijos veiklos teisinį reglamentavimą.
Į Konkurencijos tarybą kreipęsis pareiškėjas prašė įvertinti, ar aprašas, numatantis būtinų dokumentų pateikimą Lietuvos heraldikos komisijai ir jų nagrinėjimo tvarką, norint sukurti herbų etalonus, vėliavų, antspaudų ir kitų herbinių ženklų projektus, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, pagal esamą tvarką užsakovai turi kreiptis į Lietuvos heraldikos komisiją ir prašyti rekomenduoti dailininką darbams atlikti arba nurodyti savo siūlomą, tačiau komisija dailininkus siūlo tik iš savo narių, o tai esą neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės principo.
Įvertinusi surinktą informaciją, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad Lietuvos heraldikos komisijos veiksmai gali nepagrįstai riboti konkurenciją, nes nėra aiškios tvarkos, kaip dailininkas, kuris nėra komisijos narys, galėtų viešai sužinoti apie poreikį sukurti herbą ir pretenduoti įgyvendinti užsakymą, kas mažina konkuruojančių ūkio subjektų skaičių bei didina prielaidas atrinkti susidomėjimą išreiškusį Lietuvos heraldikos komisijos narį.
„Apraše nėra reglamentuota, kaip Lietuvos heraldikos komisijos narys turi išreikšti susidomėjimą konkrečiu užsakymu ir būti įtrauktas į pretendentų sąrašą. Taip pat neaišku, ar toks narys pats dalyvauja komisijos posėdyje priimdamas sprendimus ir ar turi pareigą nusišalinti nuo klausimo svarstymo“, – rašoma Konkurencijos tarybos rašte.
Be to, Lietuvos heraldikos komisijos narių, teikiančių herbų ir kitų heraldinių kūrinių projektų rengimo paslaugas, padėtis gali būti palankesnė nei kiti tokias paslaugas siūlančių asmenų, pavyzdžiui, neatlygintinai gali gauti ir rinkti informaciją apie heraldikos objektų naudojimą iš visų Lietuvos institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, naudotis valstybės archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugoma heraldikos medžiaga istoriniams herbams atkurti.
Konkurencijos taryba pasiūlė Lietuvos heraldikos komisijai tobulinti teisinį reguliavimą bei pašalinti galimą interesų konfliktą – viešai skelbti informaciją apie poreikį kurti herbą ir kviesti suinteresuotus dalininkus siūlyti savo kandidatūrą. Taip pat būtina aiškiai reglamentuoti kandidatų atrankos procedūrą ir suinteresuotų komisijos narių dalyvavimą joje.
jai, užtikrinančiai Lietuvos heraldikos komisijos veiklą, pasiūlyta peržiūrėti komisijos veiklos nuostatas, kurios dėl interesų konflikto gali lemti konkurencijos ribojimą ir, esant poreikiui, inicijuoti atitinkamus pakeitimus.
Pinigai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nors didžioji Lietuvos gyventojų dalis mano, kad Seimo nario darbo vieta prestižinė, viešoje erdvėje neretai pasigirsta kritikos, kad parlamentarų atlyginimai Lietuvoje pernelyg maži. Šiuo metu eilinis Seimo narys į rankas gauna kiek daugiau nei 2 tūkst. eurų, o tai, pačių parlamentarų vertimu, nėra konkurencingas atlyginimas, galintis į Seimą pritraukti kvalifikuotus, jaunus žmones. Todėl parlamentarai įsitikinę, kad reikia diskutuoti apie galimybę kelti atlyginimus kitos kadencijos Seimui.
Šiuo metu eilinių Seimo narių pareiginė alga be priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą siekia 3433,80 euro, neatskaičius mokesčių. Seimo pirmininkas, neatskaičius mokesčių, be priedų gauna 4566,60 euro, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas – 4106,40 euro, Seimo komitetų pirmininkai – 3840,90 euro, jų pavaduotojai – 3628,50 euro. Tuo metu Seimo frakcijų seniūnai, priklausomai nuo frakcijos dydžio, neatskaičius mokesčių, be priedų gauna nuo 3876,30 euro iki 3540,00 eurų.
E. Gentvilas: dėl parlamentarų atlyginimo didinimo reikia platesnio Seimo frakcijų sutarimo
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas pripažįsta, kad šiuo metu, būdamas Seimo nariu, gauna vieną mažiausių atlyginimų savo karjeroje. Nors politikas tikina, kad šiuo metu alga jį tenkina, tačiau, pasak jo, nemažą dalį jaunų, perspektyvių žmonių Seimo nario atlygimas gali ir atbaidyti.
„Aš visiškai neturiu jokių paskolų, mano vaikai užauginti, man pinigų netrūksta. Bet galvokime apie jaunus profesionalus, kuriems yra būsto paskolos, kurių vaikai neužauginti. Tai jiems Seimo nario atlyginimas maždaug 2 tūkst. eurų į rankas (…) tikrai yra mažai. Palyginkime, ką gali gauti vienoje ar kitoje sferoje prakutęs, profesionalus žmogus, tai ko jam eiti į tą parlamentą. Nes čia atlyginimas yra mažas“, – Eltai teigė E. Gentvilas.
Seimo narys atkreipia dėmesį, kad Lietuvos parlamentarų atlyginimai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje.
„Lietuva turbūt lenkia tik bulgarus ir rumunus. Tai net ir tarp Europos Sąjungos šalių Lietuvos parlamentarų atlyginimai yra nuvertinti ir menki. Tada, kodėl mes stebimės, kad eina į Seimą tie, kurie, perkeltine prasme sakyčiau, butelius po 10 centų renka ir pardavinėja“, – sakė jis.
Politikas atkreipia dėmesį, kad minimali Seimo narių alga kitais metais didėja 15 proc., pasak jo, panašiai per pastaruosius metus paaugo ir vidutinis atlygimas, tuo metu Seimo narių atlyginimai didėjo vos keliais procentais.
Todėl E. Gentvilas pabrėžia, kad Seimo narių atlyginimus yra būtina didinti. Jo teigimu, reikia siekti, kad parlamentarų atlyginimai ilgainiui kiltų iki 3 tūkst. – 3,5 tūkst. eurų eiliniam Seimo nariui.
„Aš tikrai nesakau, kad reikia nuo kitų metų ar nuo kitos kadencijos padidinti atlyginimus iki 3,5 tūkst. (eurų). Bet negali būti taip, kad Seimo narių atlyginimų augimas yra mažesnis negu šalies atlyginimų vidurkio augimas“, – akcentavo jis.
Vis dėlto Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas pabrėžia, kad dėl parlamentarų atlyginimo didinimo būtina ieškoti sutarimo tarp visų Seimo frakcijų. Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
„Būtų beviltiška ir beprasmiška, jeigu to imtųsi viena frakcija. Tada kitos frakcijos sakytų: šitiems pinigų trūksta. Ir tada prasidėtų populizmo lenktynės, kas labiau apspjaus tuos, kurie pradėjo. Čia reikia susitarti Seimo nariams ir apsispręsti didinti atlyginimus nuo kitos kadencijos. Ir tai turi būti įvairių frakcijų žmonių pozicija“, – sakė E. Gentvilas.
A. Mazuronis: parlamentarų atlyginimai galėtų didėti iki 2 tūkst. 500 eurų į rankas
Opozicinei Darbo partijos frakcijai Seime priklausantis parlamentaras Andrius Mazuronis taip pat sutinka, kad Seimo narių atlyginimai turėtų didėti. Vis dėlto politikas atkreipia dėmesį, kad į Seimą pritraukti kompetentingus, profesionalius kandidatus trukdo ne tik maži atlyginimai.
„Reikėtų matyti kompleksą aplinkybių buvimo politikoje, ne tik atlyginimą. Atlyginimas yra vienas faktorius, kitas faktorius yra, kad, jei žmogus po ketverių metų ar dėl rinkėjų pozicijos, ar dėl savo apsisprendimo nusprendžia išeiti iš politikos, palikti ją, tai praktiškai tam buvusiam politikui visos durys yra uždarytos tiek privačiame sektoriuje, tiek ir viešajame sektoriuje“, – Eltai sakė A. Mazuronis.
Politikas taip pat atkreipia dėmesį ne tik į mažus Seimo narių, tačiau ir premjero bei ministrų atlyginimus.
„Dėl Seimo narių tai dar galima sakyti, kad niekam tikę tie Seimo nariai susirinkę, kad 1,9 tūkst. eurų žmonėms, turintiems tik 4 metų kontraktą ir vėliau „vilko bilietą“, sakykime, užtenka. Bet, kai ministras pirmininkas gauna iki 3 tūkst. eurų į rankas, jeigu stažo neturi valstybinėje tarnyboje, ir priima strateginius valstybės sprendimus ateinantiems dešimtmečiams ir kai lygiagrečiai jiems pavaldžių įmonių vadovai gauna po 20 tūkst., man atrodo, kad kažkas valstybėje ne tvarkoje yra ir kažkas turi būti taisytina“, – pabrėžė Seimo narys.
„Kai valstybę valdantys aukščiausio lygio pareigūnai gauna tokius atlyginimus, tai nežinau, gal ir nereikėtų daug reikalauti iš jų“, – pridūrė jis.
A. Mazuronis mano, kad, svarstant kelti Seimo narių atlyginimus, visų pirma, reikėtų įvertinti, kokias algas savo parlamentarams moka kitos valstybės.
„Reikia konkurencingiems būti ir reikia pasižiūrėti, kas darosi Latvijoje, kas darosi Estijoje, kas darosi šiame regione, ir nuspręsti, ar čia gera situacija yra. Man atrodo, kad mes atsiliekame šioje srityje ir pakankamai stipriai“, – pažymėjo jis.
„Jeigu aš, kaip mokesčių mokėtojas, žiūriu, man yra pigiau mokėti daugiau, bet samdyti žmogų, kuris priima protingus, svarius sprendimus į ateitį. Tuos sprendimus, kurie man, kaip mokesčių mokėtojui, duos teigiamą ir pozityvų rezultatą, negu kad mokėti mažai žmogui, kuris nesukuria jokios pridėtinės vertės savo buvimu“, – pridūrė jis.
Parlamentaras mano, kad eilinio Seimo nario atlyginimas galėtų didėti iki 2 tūkst. 500 eurų į rankas.
„Bet čia visuomenės apsisprendimo klausimas, jeigu visuomenę tenkina, galima ir už minimumą bandyti ieškoti Seimo narių ir žiūrėti, kas tada bus“, – sakė A. Mazuronis.
A. Norkienė: diskusija apie Seimo narių atlyginimų didinimą būtų sveikintina
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Aušrinė Norkienė taip pat teigia, kad „nėra normalu, kai valstybinių įmonių vadovų algos yra turbūt keturgubai didesnės negu Seimo nario“.
„Manau, kad tai tikrai nėra konkurencinga alga. (…) Tai nėra ta alga, kuri skatintų jaunus žmones kandidatuoti į Seimą. Ypač dabar žiūrint į visą infliaciją, augančias kainas ir t. t.“, – Eltai teigė A. Norkienė.
Vis dėlto politikė teigia, kad „valstiečiai“ kol kas neplanuoja inicijuoti Seimo narių atlyginimo didinimo.
„Kol kas tikrai nematome, kad tokia iniciatyva iš mūsų išplauktų. Bet kokiu atveju, dauguma dabar diktuoja visas iniciatyvas ir tai yra normalu, dauguma, jeigu norės, jas ir pasitvirtins“, – sakė ji.
Tačiau politikė pripažįsta, kad konstruktyvi, platesnė diskusija dėl galimo parlamentarų atlyginimo didinimo, įtraukiant visas Seimo frakcijas, būtų sveikintina.
„Manau, kad būtų sveika apie tai padiskutuoti (…). Čia labai daug dedamųjų, apie jas mes turime šnekėti ir įvertinti tuos dalykus, o ne pastoviai užmerkti akis ir galvoti, kad čia kažkaip visa tai išsispręs“, – pažymėjo A. Norkienė.
A. Vyšniauskas: reikia spręsti bendras viešojo sektoriaus atlyginimų problemas
Savo ruožtu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Vyšniauskas mano, kad Seimo narių algos turėtų keistis tik sprendžiant bendras viešojo sektoriaus atlyginimų problemas. Kita vertus, jo teigimu, Seimo nario algos dydis nėra esminė problema, nes, tikino jis, į parlamentaro poziciją žmonės turi pretenduoti ne tik dėl atlyginimo.
„Jeigu Seimo nariai nori, kad augtų jų atlyginimai, tai pirmiausiai turi augti valstybės tarnautojų, mokytojų ir kitų profesijų žmonių algos kaip bendras sisteminis sprendinys“, – Eltai sakė A. Vyšniauskas.
„Ir politika nėra vien tik atlyginimai, politika turi ir tą tarnystės momentą, kad tu tarnauji žmonėms ir tam tikra prasme tu gauni kažkokį įvertinimą, ir emocinį, ir moralinį, per tuos darbus, kuriuos padarai, matydamas žmonių, kuriems padedi, akis, matydamas gerus darbus ir panašiai“, – taip pat pabrėžė jis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Nors politikas pripažįsta, kad atlyginimų klausimą galima spręsti, vis dėlto, pasak jo, didinti atlyginimus tik Seimo nariams būtų nesąžininga.
„Jeigu mes žiūrime į perspektyvą, aš sutinku, kad viso viešojo sektoriaus atlyginimų klausimą reikia spręsti. Nėra gerai, kai yra valstybinių įstaigų, kurių vadovų atlyginimai yra didesni nei prezidento atlyginimas ir pan. Tai tas disproporcijas reikia spręsti“, – sakė A. Vyšniauskas.
„Taip, Seimo nario atlyginimas nėra toks didelis kaip, pavyzdžiui, kokio nors valstybinės įmonės vadovo. Tačiau atlyginimai yra tokie, kokie yra. Kiekvienas žmogus, kandidatuodamas rinkimuose, turi įsivertinti, koks tas atlyginimas bus, ir priimti sprendimą, ar tas atlyginimas yra tinkamas“, – pažymėjo parlamentaras.
Konkurencijos taryba davė leidimą vykdyti koncentraciją Tomui Balžekui, netiesiogiai per įmonę „Media bitės“ kontroliuojančią bendrovę, ir Estijos bendrovei „Postimees Grupp“ įgyjant UAB „15min“ ir UAB „Media bitės“ bendrąją kontrolę. Taip pat leista netiesiogiai įgyti įmonių BNS, „LT Media Group“, „Baltijos fotografijos linija“ ir „Medipresa“ bendrąją kontrolę.
Pranešimas apie ketinimą vykdyti koncentraciją gautas liepos 22 d. Kiti rinkos dalyviai (suinteresuoti asmenys) Konkurencijos tarybai nepateikė argumentuotų nuomonių apie būsimo sandorio galimas neigiamas pasekmes konkurencijai.
Įvertinusi su sandoriu susijusias aplinkybes, Konkurencijos taryba konstatavo, kad dėl numatomos vykdyti koncentracijos nebus sukurta ar sustiprinta dominuojama padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose.
„Media bitės“ užsiima periodinių leidinių leidyba, reklama ir prenumeratos paslaugų pardavimu Lietuvoje. Įmonė valdo 70 proc. bendrovės „Medipresa“, kuri užsiima žurnalų leidyba ir knygų pardavimu ir platinimu, akcijų, taip pat – 100 proc. UAB „Baltijos fotografijos linija“, kuri teikia fotografavimo ir istorinių nuotraukų archyvavimo paslaugas, akcijų.
„Postimees Grupp“ veikia žiniasklaidos paslaugų rinkoje Lietuvoje per įmonę „15min“, kurioje valdo beveik 100 proc. akcijų, ir per įmonę „BNS“, kur turi 100 proc. akcijų.
Apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 20 mln. Eur ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 2 mln. Eur.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Penktadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) iškelti pretendentai į partijos pirmininkus, išskyrus dabartinį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį, pasirašė pareiškimą rinkimuose nekandidatuoti pastarojo naudai.
Apie artėjančius TS-LKD pirmininko rinkimus partija anonsavo jau kurį laiką, todėl Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigia, kad sprendimas galiausiai rinkimų neorganizuoti yra keistas ir nenaudingas partijai.
Politologė akcentuoja, kad konservatoriai praleido progą viešoje erdvėje pakalbėti apie save ne tik kaip apie valdančiuosius, tačiau ir kaip apie partiją. Visgi R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje TS-LKD turi du pasirinkimus: arba iš karto paskirti G. Landsbergį partijos pirmininku dar vienai kadencijai, arba partijos pirmininko rinkimus nukelti iki tol, kol pasibaigs pandemija.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis į šį TS-LKD sprendimą žiūri kiek kitaip. Politologas mano, kad sprendimas nekonkuruoti su dabartiniu partijos lyderiu G. Landsbergiu parodo, jog TS-LKD yra nusistovėjusi aiški hierarchinė tvarka, o tai, pasak jo, partijai yra naudinga.
R. Urbonaitė: konservatoriai praleido progą pakalbėti apie save kaip apie partiją
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė mano, kad sprendimas neorganizuoti partijos pirmininko rinkimų yra „keistas manevras“, nenaudingas patiems konservatoriams.
Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Man atrodo, kad yra padaryta šiokia tokia klaida dėl to, kad buvo gana aiškiai anonsuota, kad tokie rinkimai bus, netgi patys konservatoriai platino būsimų rinkimų detales, kaip stengsis įtraukti ne tik konservatorių partijos žmones“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
R. Urbonaitės įsitikinimu, argumentas, kad rinkimai nerengiami dėl pandemijos taip pat yra silpnas.
„Man atrodo, kad vis dėlto pandemija neturėtų atšaukti nei diskusijų partijoje, nei tų procedūrų, kurios yra numatytos“, – savo nuomonę išsakė politologė.
„Aš suprantu, kad galbūt G. Landsbergio pergalės tikimybė tikrai buvo labai didelė, jam konkurenciją sudaryti – sudėtinga, bet negalime sakyti, kad vien šis kandidatų iškėlimas nerodo, kad konkurencija yra“, – taip pat atkreipė dėmesį ji.
R. Urbonaitė akcentavo, kad šioje situacijoje partija gali pasirinkti kelis sprendimus, iš kurių vienas gali būti partijos pirmininko rinkimų nukėlimas iki pandemijos pabaigos.
„Man įdomu, kokie toliau sprendimai bus priimti. Nes vienas galimas sprendimas iš tikrųjų yra paskirti Gabrielių Landsbergį iš karto praktiškai naujai kadencijai, kitas sprendimas – nukelti šiuos rinkimus ir pavesti G. Landsbergiui pirmininkauti partijai dar tam tikrą laikotarpį, pusmetį ar metus, bet planuoti, kad tokie rinkimai įvyks“, – sakė R. Urbonaitė.
„Aš nežinau, kurį variantą jie pasirinks. Nes, man atrodo, jeigu pasirinkai pandemiją kaip argumentą, o pandemija – mes visi tikimės, kad yra laikinas dalykas – tai tuomet ir idėja apie rinkimų nukėlimą galėtų atsirasti“, – teigė ji.
Taigi, politologė pabrėžia, kad nuspręsdami nerengti partijos pirmininko rinkimų konservatoriai „praleido gerą progą ne tik pakalbėti apie save kaip dabartinius valdančiuosius, bet ir apie save, kaip apie partiją“.
L. Bielinis: tai rodo partijos viduje nusistovėjusią aiškią hierarchinę tvarką
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Bielinis mano, kad sprendimas neorganizuoti partijos pirmininko rinkimų rodo TS-LKD aiškią hierarchinę tvarką, o tai, anot jo, partijai yra naudinga.
„Partijos viduje tai rodo tam tikrą nusistovėjusią hierarchinę tvarką. Ko gero, partijos vidaus gyvenimui tai yra naudinga. Nes iš tikrųjų vidinis blaškymasis partijų viduje kartais sukelia tokias audras, kurios patiems partiečiams būna netikėtos“, – Eltai teigė L. Bielinis.
Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Aš manau, kad pačiai partijai tai yra sveika, nes vidinė hierarchija turi būti aiški ir suprantama visiems ir dauguma turi būti lojali tai hierarchijai. Šiuo atveju mes pamatėme, kad iš tikrųjų hierarchiniai santykiai yra aiškūs ir suprantami partijos viduje“, – taip pat akcentavo jis.
Visgi politologas pripažino, kad viešumoje TS-LKD partiečių sprendimas nekonkuruoti su G. Landsbergiu gali sukelti įvairias interpretacijas.
„Viešumoje šitoks veiksmas gali sukelti įvairias interpretacijas ir tai gali būti traktuojama ir neigiamai, kaip valdžios uzurpavimą arba alternatyvių lyderių nebuvimą politinėje partijoje. Bet viešumoje visada bus visokiausių komentarų“, – sakė politologas.
Tačiau L. Bielinis akcentuoja, kad aiški TS-LKD nusistovėjusi hierarchinė struktūra ir krikdemų pasitraukimas iš partijos rinkimų nereiškia, kad partijoje nėra nuomonių įvairovės. Jis akcentuoja, kad partijoje galima neretai pastebėti aiškiai išsiskiriančias vertybines pozicijas, galinčias sukelti ne tik nesusikalbėjimą, bet ir audras.
„Iš tikrųjų partijos viduje yra nuomonių įvairovė, pozicijų įvairovė, ji egzistuoja ir diskusija taip pat yra. Partinė hierarchija signalizuoja apie struktūros aiškumą, apie kiekvieno suvokimą, kokį vaidmenį jis užima partijoje. Tuo tarpu pozicijos arba vertybinės orientacijos yra labai įvairios ir hierarchijos buvimas nesuvaržo tos diskusijos“, – atkreipė dėmesį L. Bielinis.
J. Bidenas ir D. Trumpas. Rinkiminė dvikova. EPA-ELTA nuotr.
JAV prezidentui Donaldui Trumpui užsikrėtus koronavirusu, jo konkurentas rinkimuose Joe Bidenas atsisako vadinamosios neigiamos reklamos. Čia omenyje turimi reklaminiai filmukai, neigiamai vaizduojantys D. Trumpą, jį užsipuolantys ar diskredituojantys.
Buvęs viveprezidentas negali Trumpo šeimai linkėti pasveikti ir tada reklamoje blogai apie jį atsiliepti, šeštadienį politikos portalas „The Hill“ citavo J. Bideno rinkimų kampanijos atstovus.
Virusu užsikrėtęs D. Trumpas nuo penktadienio gydomas ligoninėje.
Prezidento liga sukėlė sumaištį jau ir taip chaotiškoje rinkimų kovoje. Prezidento rinkimai, kuriuose D. Trumpas susirungs su J. Bidenu, vyks po mėnesio, lapkričio 3 dieną.
D. Trumpas priverstas dėl infekcijos atšaukti rinkimų kampanijos renginius. J. Bidenas tuo tarpu rinkimų kovą tęsia. Spalio 16 dieną buvo planuoti antrieji jųdviejų TV debatai.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Subalansuota ir tolygi valstybės plėtra, o gyvenimo sąlygos yra panašios visur – kaime, mieste, didmiestyje, atskirose miesto dalyse ar net namų kvartaluose. Tokiam svarbiam tikslui pasiekti valstybės kuria strategijas, planus ir tai vadinama Regionų politika.
Lietuvoje tai deklaratyvus terminas, nes juo prisidengiant siekiama išnaudoti ES ir valstybės išteklius, mažai kreipiant dėmesį, ko nori žmonės. Veiksmingos ir tikslingos regionų politikos nebuvimas mūsų šalyje programuoja kaimų, miestelių ir rajonų centrų nykimą ir mažėjimą, o Vilnius auga ypač sparčiai. 2020 m. liepos 1 d. duomenimis per metus sostinės gyventojų skaičius ūgtelėjo net 9,5 tūkst., tai kaip visas Kuršėnų miestas. Nepaisant investicijų į infrastruktūrą mažesniuose miestuose, gyventojai išvyksta, o didmiesčių augimas tik spartėja.
Darbo ir perspektyvų
Pasak mokslininkų, reikėtų užtikrinti esmines sąlygas – patrauklias darbo vietas ir perspektyvią viziją ateičiai tam, kad regionas būtų gyvybingas, o jaunimas neišvyktų ir kurtų ateitį gimtajame krašte. Kai yra pagalvojama apie šiuos du pagrindinius kriterijus, tada jau galima rūpintis ir geresne infrastruktūra, susisiekimu, švietimo ir socialinėmis paslaugomis. Bet kol nėra darbo ir perspektyvų, sulaikyti gyventojus nuo išvykimo labai sunku.
Ignalinos r. savivaldybė pagal visus rodiklius yra pačiam savivaldybių reitingo dugne, todėl, kad trūksta investicijų, maži mokami atlyginimai ir aukštas nedarbo lygis. Pabradėje, priešingai, veiklą plečia gamykla „Intersurgical“, o miestelyje atsidaro naujos vaikų darželių grupės, statybos leidimų Pabradėje išduodama daugiau nei visame likusiame Švenčionių krašte (savivaldybėje dar yra panašaus dydžio kaip Pabradė miestai – Švenčionys ir Švenčionėliai). Visi gyvybingesni Lietuvos miestai turi savo didesnius darbdavius. Kėdainiuose veikia „Lifosa”, Akmenėje cemento gamykla, Mažeikiuose naftos perdirbėjas. Visaginas yra liūdnas pavyzdys. Tai miestas, kuris neteko daugiausiai Lietuvoje, net 50 proc. gyventojų dėl stambiausio darbdavio – Ignalinos atominės elektrinės – sunykimo.
Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje – šokiai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo 2016 m. regionuose (ne Vilniuje) panaikinta per 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų. Tai milžiniškas skaičius. Palyginimui, „Akmenės cemente“ dirba apie 450 darbuotojų, „Intersurgical“ apie 1,7 tūkst. Ši įmonė yra stambiausias darbdavys kaimiškose savivaldybėse. „Investuok Lietuvoje” pasaulyje pripažįstama kaip labai gera investicijų pritraukimo agentūra, džiaugiasi, jei per metus pritraukti nauji investuotojai „pažada“ sukurti 2 tūkst. naujų darbo vietų, o dauguma planų juk didžiuosiuose miestuose. Taigi per keletą metų mažosiose savivaldybėse panaikinta 15 tūkst. darbo vietų – koks smūgis regionų plėtrai!!
Kur prapuola darbo vietos?
Pasaulyje spartėjant informacinių ir išmaniųjų technologijų plėtrai, darbdaviai pertvarko ir koreguoją savo įstaigas. Dabar nebereikia turėti lokalių padalinių, galima riboti tiesioginių kontaktų su klientais skaičių ir atsisakyti išvykų, o pasitelkti el. paslaugas. Anksčiau buvę įprasti bankų skyriai persikėlė į internetą, be fizinio kontakto jau nuperkama apie pusę buitinės technikos, ką jau kalbėti apie įmokų ir mokesčių surinkimą. Valstybės paslaugos nėra išimtis. Optimizacija, centralizacija ir efektyvumo paieškos yra reikalingos valstybei, kad jos paslaugos būtų kokybiškos, tačiau Lietuvoje darome vieną svarbią klaidą. Optimizacija mūsų šalyje išvirsta į darbo vietų perkėlimą iš regionų į Vilnių. Kol mažesniuose miestuose uždaromi darbo biržos padaliniai, reformuojami komisariatai, pašto skyriai, naikinamos ligoninės, tai Vilniuje kuriamos naujos darbo vietos. Vien pernai sostinėje sukurta per 3 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.
Kasmet augantis valstybės finansuojamų darbo vietų skaičius Vilniuje jau peržengė 100 tūkst. Taigi kas ketvirtas vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje, o kai kuriuose regionuose tokių nėra nė 10 proc.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva gali ir turi toliau tęsti optimizaciją, bet gana darbo vietas bekelti į Vilnių. Šią kadenciją įkurtas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras. Jis perima buhalteriją, personalo tvarkymą, duomenų tvarkymą, teisines paslaugas iš kitų valstybinių įstaigų. Absoliuti dauguma šios įstaigos darbo vietų telkiama Vilniuje, o jos iškeliamos iš regionų. Pavyzdžiui, Platelių regioninio parko buhalterė dirbo Plateliuose, dabar ji atleista, o nauja buhalterė jau dirba sostinėje. Valkininkų tuberkuliozės ligoninė uždaryta, personalas atleistas, o naujas padalinys įsteigtas Santariškėse.
Kaip Lietuvoje atsidarė „Western Union“ ar „Danske Bank“ globalių paslaugų padaliniai, iš kurių aptarnaujami klientai Vakarų Europoje, taip ir Šiauliuose, Kuršėnuose ar Alytuje gali atsidaryti paslaugų centrai, iš kurių tos pačios buhalterinės ar personalo paslaugos bus teikiamos visai valstybei. Lygiai taip pat valstybinės įmonės ar paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami savo operacijų padalinius perkelti į regionus. Kai skambiname į „Sodrą“ ir atsiliepia konsultantas, jis dirba iš Radviliškio, kur įkurtas skambučių centras.
Kryptinga valstybės politika
Norvegija nuo 2006 m. iš Oslo iškėlė 1,6 tūkst. valstybinių darbo pozicijų. Konkurencijos tarnyba įsikūrė antrame pagal dydį mieste Bergene, poliarinių tyrimų institutas iškraustytas arčiau Šiaurės ašigalio, o į kalnų, upių ir fiordų supamą Fiordę, kur gyvena 13 tūkst. žmonių, išsikėlė Norvegijos taikdarių organizacija „Norec“, kuruojanti programas 25 skurdesnėse šalyse. Pietų Korėja iš Seulo iškėlė du trečdalius vyriausybės įstaigų, daugelį į neseniai pastatytą Sedžongą. Nuo 2015-ųjų Danija į įvairius miestus perkraustė tūkstančius valstybės tarnautojų. Malaizija 1999 m. daug biurokratų iš Kvala Lumpūro iškėlė į naują miestą – Putradžają.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvai būtų verta sekti kitų šalių patirtimi ir perkelti dalį valstybės finansuojamų darbo vietų iš Vilniaus į mažesnius miestus. Tai investicijos ir tiesioginė parama regionų plėtrai. Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo ne prastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net geresnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Šiauliuose maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie dar mažesnius miestelius.
Regionuose mažėjant gyventojų, atsiranda nemažai nereikalingo nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buvusios mokyklos. Tokius pastatus būtų galima pertvarkyti į biurus ir panaudoti valstybės reikmėms, tuo pat atlaisvinant brangius rūmus sostinės centre, kuriuos mielai įsigytų ar išsinuomotų verslininkai ir valstybei mokėtų mokesčius. Valstybė gi savo turtą valdytų efektyviau, nes pastatų regionuose išlaikymas ir priežiūra kainuoja mažiau, darbuotojai, dėl mažesnės darbo rinkos, lojalesni, o valstybės plėtra subalansuota.
Neverta susitelkti tik apie garsųjį Žemės ūkio ministerijos iškėlimą į Kauną. Buvo padaryta klaidų, ministerija yra Vyriausybės dalis, tai nelogiška iškelti vieną padalinį iš sistemos, bet kokia nors Nacionalinė mokėjimo agentūra yra atskira institucija ir būtent tokia įstaiga galėtų išsikelti į kitą miestą. Nereikia tokių perkėlimų daryti per naktį, bet turint planą, veikti žingsnis po žingsnio. Tai gali būti ir 10 ar 20 metų programa. Pradžiai bent sustabdyti procesą, kai Vilniuje kasmet daugėja naujų valstybinių darbo vietų, o regionuose sparčiai mažėja, o tada jau sekti Danijos ir kitų šalių patirtimi.
Politikoje bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija ir pyktis, sakė šalies vadovas Gitanas Nausėda penktadienį Prezidentūroje vykusiuose Maldos pusryčiuose. Pasak prezidento, dėl to Lietuva tampa pažeidžiama ir kaip tauta, ir kaip valstybė.
„Didmiesčių ir regionų gyventojai, emigravę ir likę Lietuvoje, tradicinių ir liberalių pažiūrų lietuviai šiandien neretai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose, nieko bendra neturinčiuose pasauliuose, atskirtuose nematomomis, bet tvirtomis sienomis. Politiniame gyvenime bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija, pyktis ir nepagarba vienas kitam. Tampame pažeidžiami kaip tauta, kaip valstybė, kaip bendruomenė. Ir kaip individai“, – teigia prezidentas, pabrėždamas, kad bendra malda yra itin svarbi ir kaip dvasinė praktika, ir kaip tautą vienijantis veiksnys.
Penktadienį Prezidentūroje, Baltojoje salėje, buvo atgaivinta Maldos pusryčių tradicija. Į šį renginį buvo pakviesta daugiau nei šimtas svečių iš Lietuvos ir užsienio.
Kaip skelbia Prezidentūra, pasimelsti ir pasiklausyti tikėjimo liudijimų susirinko dvasininkai, politikai, visuomenininkai, žurnalistai, žmonės, kurių gyvenimuose dėl tikėjimo įvyko didelių pokyčių.
Maldą pradėjo Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius. Savo tikėjimo liudijimais pasidalijo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir priklausomybes įveikęs bei kitiems padedantis Žanas Talandis.
Baigiantis Maldos pusryčiams arkivyskupas Gintaras Grušas kalbėjo apie bendros maldos svarbą tautos ir kiekvieno mūsų gyvenime.
Valstybinis verslas vis labiau linkęs plėstis ir į konkurencingus sektorius, o tai kelia grėsmę mokesčių mokėtojams ir privačioms įmonėms, teigia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).
Pasak LLRI ekspertės Gintarės Deržanauskienės, šiuo metu kriterijus, kada užsiimti ūkine veikla, egzistuoja tik savivaldybės valdomoms įmonėms, tačiau ir joms – tik naujų ūkinių veiklų atžvilgiu.
„Matome valdžios neapsisprendimo ženklus: žengiamas vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Prieš trejus metus priimtas vietos savivaldos įstatymo pakeitimas, kuriuo nustatytos sąlygos, kada savivaldybės valdoma įmonė gali vykdyti ūkinę veiklą. Nuo to laiko jau antrą kartą siūloma įstatymą papildyti, įrašant daugiau išimčių ir kitaip atveriant galimybes savivaldybėms plėsti savo verslus“, – teigia G. Deržanauskienė.
Anot jos, valstybiniai verslai ateina ne į tas rinkas, kuriose trūksta paslaugų, o į konkurencingas rinkas.
„Pavyzdžiui, vaistai brangūs – planuojama steigti valstybinių vaistinių tinklą. Nors Lietuva turi bene tankiausią vaistinių tinklą Europoje, kur 10 tūkst. gyventojų tenka 47 vaistinės. Arba kitas pavyzdys – 20 metų veikiančioje pensijų išnešiojimo paslaugų rinkoje, kurioje veikia 5 privatūs ūkio subjektai, dėl vienkartinio vieno teikėjo paslaugų kokybės sušlubavimo siūloma steigti valstybinį monopolį – visas paslaugas be konkurso patikėti teikti valstybinei įmonei Lietuvos paštui“, – konferencijoje kalbėjo Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
Pasak jos, analizė rodo, kad privatūs teikėjai paslaugas teikia pigiau, geresnės kokybės, greičiau reaguoja į besikeičiančius vartotojų poreikius, tuo metu valstybės valdomose įmonėse išlieka aukšta korupcijos rizika.
Vyriausybė praeitą savaitę pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui nustatyti, kad pensijų pristatymo į namus paslaugą teiktų tik „Lietuvos paštas.“
ELTA primena, kad „Sodrai“ organizavus viešųjų pirkimų konkursus, pensijų pristatymo į namus paslaugas 17 regionų teikia Lietuvos paštas (iki 2019 metų teikė 31 regione), kituose regionuose – konkursus laimėjusios uždarosios akcinės bendrovės „Bastaras“, „Rausidas“, „Godlija“, „Victum“ ir „Verpetynė“. Šią paslaugą gauna apie 200 tūkst. asmenų. Pensijų pristatymo paslaugai teikti iš ,,Sodros“ biudžeto 2018 metais skirta apie 7,5 mln. eurų.
Metų pradžioje viena iš konkursą laimėjusių įmonių „Bastaras“ Vilniuje ir Kaune laiku neišnešiojo pensijų. „Sodra“ su įmone sutartį vėliau nutraukė.
Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.
Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.
Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.
Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.
Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.
Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.
Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.
„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.
Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.
V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.
LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.
Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.
TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.
„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.
Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.
LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.
Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.
V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.
Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.
„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.
„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.
V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.
„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.
Europos Komisija paskelbė išvadas tyrime dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopoline padėtimi Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje 2004-2012 m.
Energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno teigimu, Lietuvos iniciatyva pradėtas vienas didžiausių EK antimonopolinių tyrimų turės teigiamą įtaką nuolat kontroliuojant „Gazprom“ elgesį Europos dujų rinkoje. Tačiau Lietuvai, dėl iš esmės pasikeitusios situacijos dujų rinkoje, pasiekti įsipareigojimai mažiau aktualūs.
„Mes vertiname tai, kad Europos komisija atsižvelgė į nemažą dalį Lietuvos pateiktų pasiūlymų, kurie anksčiau pateiktus simbolinius „Gazprom“ įsipareigojimus pavertė realiai rinkoje veiksiančiais instrumentais. Jie privers „Gazprom“ laikytis europinių ir sąžiningos konkurencijos taisyklių, taikyti lankstesnes ir palankesnes dujų tiekimo sąlygas“, – teigia Ž. Vaičiūnas.
Pasak energetikos ministro, be to, kad bus sukuriama „Gazprom“ kainų kontrolės sistema bei užtikrinama galimybė keisti dujų pristatymo vietas, EK turės dar ir konkretų „Gazprom“ įsipareigojimų laikymosi kontrolės mechanizmą.
„Visą įsipareigojimų galiojimo laiką – aštuonerius metus – bus stebima, ar „Gazprom“ šių įsipareigojimų laikosi. Jei „Gazprom“ jų nesilaikys, be jokių papildomų tyrimų Rusijos bendrovei bus skiriama bauda. Žinoma, kad per tą ilgą laiką, kol vyko tyrimas, situacija Lietuvos dujų rinkoje pasikeitė iš esmės, nes pasistačius SGD terminalą Klaipėdoje, nebeliko rusiškų dujų monopolio ir nebeturime ilgalaikių dujų kontraktų su „Gazprom“. Todėl šie „Gazprom“ įsipareigojimai šiandien Lietuvai yra mažiau aktualūs. Vis tik Rusijos kompanijai tai yra labai aiškus signalas, kad diktuoti sąlygų taip, kaip buvo galima anksčiau, ji nebegalės“, – sako energetikos ministras.
Pasak ministro, EK pasiekimai leidžia užkirsti kelią „Gazprom“ piktnaudžiavimui ateityje, tačiau praeities klausimas – žalos kompensacija – lieka neišspręstas.
„Negalime nurašyti pusantro milijardo eurų žalos, kurią, mūsų vertinimu, Lietuvos vartotojams padarė „Gazprom“ piktnaudžiaudamas monopoline padėtimi rinkoje, todėl ieškosime būdų, kad „Gazprom“ ją atlygintų. Juo labiau, kad Europos Komisijos tyrimas ir pasiekti susitarimai tam kelio neužkerta“, – sako energetikos ministras.
EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus. Jo veiksmus aktyviai skatino Lietuvos Vyriausybė.
Seimas sudarė laikinąją tyrimo komisiją dėl Lietuvos rinkai tiekiamų galimai žemesnės kokybės maisto produktų.
Antradienį už tai siūlantį nutarimą, kurį pateikė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, balsavo 61 Seimo narys, prieš buvo 3 Seimo nariai, susilaikė 5 parlamentarai.
Komisijoje dirbs 12 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių Seimo narių. Komisijos pirmininke paskirta „valstiečiams“ atstovaujanti Guoda Burokienė.
Seimas pavedė komisijai tyrimą atlikti iki kitų metų kovo 10 d.
Tyrimo komisija sieks išsiaiškinti faktines aplinkybes, dėl kokių priežasčių galimai atsiranda Lietuvos vartotojų diskriminavimas, ir bandys nustatyti, ar nėra pažeidžiamos Lietuvos vartotojų teisės ir teisėti lūkesčiai bei Europos Sąjungos bendrosios vidaus rinkos principai.
Seimas įpareigojo komisiją nustatyti „priežastis, kodėl skiriasi tuo pačiu prekės ženklu pažymėti Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių rinkoms tiekiami maisto produktai; ar nesiskiria tuo pačiu prekės ženklu pažymėti Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių rinkoms tiekiami ne maisto produktai“.
Komisija aiškinsis, ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atliktas rinkos tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Lietuvos rinką pasiekia kitokias savybes turintys tuo pačiu prekės ženklu pažymėti produktai nei kitas Europos Sąjungos valstybės nares, yra savalaikis ir pakankamas. Parlamentinio tyrimo metu ketinama nustatyti, ar Lietuvos Vyriausybė bei atsakingi ministrai ėmėsi tinkamų priemonių, kad išaiškintų ir užkirstų kelią susidaryti sąlygoms diskriminuoti Lietuvos vartotojus.
„Ar Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių narių rinkai tiekiant besiskiriančius tuo pačiu prekės ženklu pažymėtus produktus nėra vartotojų teisių pažeidimo ir (ar) nesąžiningos komercinės veiklos bei Europos Sąjungos bendrosios vidaus rinkos principų pažeidimo požymių“, – toks klausimas pateiktas komisijai.
Ji taip pat aiškinsis, kokių priemonių yra būtina imtis nacionaliniu bei Europos Sąjungos lygmeniu, kad būtų ištaisyta susidariusi padėtis bei užkirstas kelias galimoms diskriminacinėms praktikoms ateityje.
Kaip jau skelbta, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tyrimą, kurio metu nustatyta, kad egzistuoja žinomų gamintojų maisto prekių, pirktų Lietuvoje ir Vokietijoje, skirtumai, kai Lietuvos ir Vokietijos rinkoms tiekti tuo pačiu prekės ženklu pažymėti produktai skiriasi ne tik sudėtimi, bet ir skoniu, spalva ar konsistencija.
„Iš tirtų produktų 70 proc. neatitinka kokybės reikalavimų, skiriasi sudėtis. Visuomenėje yra didelis susirūpinimas, žmonės nori žinoti, nori aiškumo. Komisija turėtų paliesti ne tik tuos klausimus, bet ir išsiaiškinti gal tam tikri asmenys, organizacijos ar tarnybos darė poveikį, kad informacija būtų laikoma slaptai ir nepateikiama visuomenei“, – sakė K. Mažeika.
Seimo narys konservatorius Edmundas Pupinis suabejojo, ar tai Seimo kompetencija. Jo nuomone, tai vykdomosios valdžios kompetencija, be to, Lietuva turi eurokomisarą, kuris atsakingas už maisto saugą, ir būtų galima kreiptis į atsakingas institucijas.
„Tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius pasipiktino Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pristatytu projektu, nes tai, jo įsitikinimu, Žemės ūkio ministerijos, Seimo Kaimo reikalų komiteto kompetencija. „Ne į savo daržą lendate“, – tvirtino V. Kamblevičius.
Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.
Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:
Ačiū už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita.
Pasisakysiu.
Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką – žmogiškus santykius …
O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.
Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų.
Ir dar:
– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;
– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus.
Ką gi turėjau jai atsakyti?
Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.
Atsakiau taip:
Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.
Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.
Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.
Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.
Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.
Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).
Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.
Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.
Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos?
George Monbiot, šios analizės autorius.
Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?
Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?
Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.
Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.
Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.
Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.
Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.
Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.
***
Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.
1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.
Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.
Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.
Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.
Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.
Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.
Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.
***
Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.
Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.
Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.
Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.
Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.
Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.
Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.
Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.
Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.
Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.
Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.
Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą.
Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.
Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.
Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“.
***
Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.
Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.
Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.
Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.
Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.
Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.
***
Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.
Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.
Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.
Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos šiandien, Tarptautinės antikorupcijos dienos išvakarėse, pristatomos Seime.
Įstatymų pataisomis siekiama sustabdyti šešėlinės paramos dalinimą valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse bei užtikrinti aukščiausius savivaldos skaidrumo ir viešumo standartus.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos registruojamos Seime.
Į viešumą iškilę faktai apie piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, prekybą įtaka, artimųjų įdarbinimą, savivaldybių privilegijas savo įmonėms, protegavimą viešųjų pirkimų srityje, nemokamas paslaugas politikams, neskaidrią paramą, reikalauja imtis papildomų teisinių priemonių korupcijai pažaboti.
Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).
Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.
Italijoje pastebimas sustiprėjęs susidomėjimas mokytis rusų, kinų ir arabų kalbų, rašo Irene Maria Scalise laikraštyje La Repubblica.
„Pastaraisiais mėnesiais daug italų nusprendė savo laiką skirti kinų, o taip pat – arabų ir rusų kalbų mokymuisi“, – rašoma leidinyje.
„Jau galima kalbėti apie ateities, kuri, atrodo, jau tapo dabartimi, kalbų bumą. Sunku pateikti tikslius statistikos duomenis, bet galima kalbėti apie dešimtis tūkstančių žmonių, kurie užsirašė į privačius kursus, namų šeimininkių kursus, universiteto kursus.
