Tačiau bėgant laikui tokių gyvenimo palydovų skaičius, kaip atrodo, šalia R. Karbauskio tik daugėjo ir daugėjo, spintos užsipildė iki pakraščių.
Stebina neįtikėtinas įvykis, kai ne taip seniai toks Viktoras Pranckietis, ilgai dūlėję R.Karbauskio skeletų skryniose, po vieno savaitgalio atsikasė iš negyvėlių krūvos, pasirąžė ir nuėjo savais keliais, nekvaršindamas naujai užsidėtos galvos dėl teatro direktoriaus Ugniarijo baisaus pasipiktinimo.
Laikas yra labai iškalbingas, šiandien jau visiems daugmaž akivaizdu, kad ne visi R.Karbauskio spintose sudūlėję skeletai ar medinukai suspės atkeikti savo likimą. Kol jų gretos neišretėjo iki galo, galima sakyti, jog nešvankumo striptizas tęsiasi, vyriausiasis Lietuvos lėlininkas dar nenuleidžia rankų.
Žinia, viduramžiais teologų dialektikos pratybose buvo keliamas truputėlį kitokios konfigūracijos, bet labai panašių intencijų klausimas – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio? Šį legendinį klausimą šiandien būtų labai pravartu prisiminti, siekiant įvertinti lenkų tautybės asmenų įdarbinimo pokyčius Susisiekimo ministerijos kuruojamose įstaigose nuo to momento, kai Lietuvos lenkų rinkimo akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavo Narkevičiaus buvo paskirtas ministru ir tokiu būdu tapo didžiausio dėmesio susilaukusiu R. Karbauskio spintos vaiduokliu.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip gretindamas klausimus neturiu blogų ketinimų kiekvieną lenką prilyginti nelabajam, ginkDie! Tačiau ir mūsų atveju kalbame apie magišką skaičių, kuris, pasirodo, nepasiduoda įprastai skaičiavimo sekai.
Kaip galop išaiškėja, visa paslaptis susiveda net ne į skaičiaus 12 simbolikos ezoteriką ar tokių giminystės ryšių kaip antros eilės senelis bei vyro žmonos mamos vienintelės dukros vyras egzotiką, daug svarbiau čia yra tai, kad neva lenkų nevalia skaičiuoti, baksnojant pirštais, jokia intencija, net kaip viščiukus rudenį. LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis net pragydo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams, kurie galimai pažeidė tokį reglamentą. Jo teigimu, valstybės vadovo komandos nariai, galimai inicijavę informacijos rinkimą apie asmenis, įdarbintus J. Narkevičiaus vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose, duomenis rinko išskiriant lenkų tautybės piliečius. V. Tomaševskis pastebi, kad esą ES reglamentai draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tomasevskis-prabilo-apie-teisine-atsakomybe-prezidento-patarejams-grizome-30-metu-atgal.d?id=83323339.
LLRA-KŠS išplatino pranešimą, kuriama sakoma: „Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“ https://slaptai.lt/llra-kss-kaltina-prezidentura-nesantaikos-kurstymu/.
Skamba labai įsakmiai, net iškiliai, išties kanceliarinis žargonas mūsų laikui žmogui gali būti ne mažiau paveikus nei dialektikų argumentai viduramžių universiteto klausytojams. Vis tik V.Tomaševskis užmiršta paminėti vieną detalę, kuri jo išsakytą tiradą loginiu požiūriu apverčia visiškai priešinga kryptimi. Kaip visi gerai žinome, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra politinis darinys, susiformavęs išimtinai tautiniu pagrindu, taigi ir jo veiklos specifika visų pirma yra atpažįstama pagal tautiškumo požymį (kitaip nei, tarkime, kaimynystėje įsikūrusių bebrų veikla yra atpažįstama pagal jų pomėgį statyti užtvankas, nesinaudojant brėžiniais), todėl nepotizmo apraiškų ir korupcijos rizikos faktoriaus nusakyme nuoroda į tautinę sudėtį čia yra neišvengiama. Būtų labai blogo precedento įtvirtinimas, jeigu mes bandytume tokias rizikas paslėpti po atitrauktomis nuo konteksto ES dokumentų frazėmis.
Ne su visai švaria sąžine pastebėsiu dar ir tai, kad manęs nesugraudino Koalicijos lyderių teiginys, jog, Narkevičiui tapus ministru, lenkų tautybės asmenys nebuvo urmu įdarbinami į vadovaujančias pareigas, o užėmė tik paprastąsias paštininko, kasininko ir pan. pozicijas. Galėčiau sukirsti iš litrinio viskio butelio, kad šie juodvarniais lakstantys, naujai įsidarbinę paprastųjų profesijų lenkai vis tik uždirbs nepalyginamai daugiau nei šių eilučių autorius, nuskurdęs kaip Bažnyčios žiurkė universiteto dėstytojas.
Tokie yra žengimo gerovės valstybės keliu šalutiniai nuostoliai ir uždelsto veikimo padariniai, ar ne?
Trečias kartas nemeluoja, sako trečiąkart prezidento posto siekti ketinantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje LLRA-KŠS lyderis aiškino, kodėl paskutinę dieną apsisprendė siekti šalies vadovo posto.
„Iš vienos pusės, tai man nėra naujovė, kadangi jau du kartus dalyvavau prezidento rinkimuose 2009 metais ir 2014 metais. Buvo gautas pakankamai didelis palaikymas. Pirmą kartą apie 5 procentus balsų, antrąjį kartą – apie 8 procentus“, – sakė V. Tomaševskis.
„Kaip liaudyje sakoma, trečias kartas nemeluoja“, – tvirtino LLRA-KŠS pirmininkas. Sulaukęs klausimo, kodėl jis visgi apsisprendė siekti prezidento, o ne Vilniaus mero posto, V. Tomaševskis aiškino, kad pagrindinė priežastis yra stipri LLRA-KŠS keliama kandidatė į sostinės merus.
„Klausimas jau pasenęs, vyksta rinkimai, Vilniaus merui mes turime labai stiprų kandidatą – dabartinę vicemerę dabartinę Editą Tamošiūnaitę, ir visos apklausos rodo, kad ji pasieks labai gerą rezultatą“, – kalbėjo politikas.
LLRA-KŠS pirmininkas europarlamentaras V. Tomaševskis pirmadienį registravosi prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviu. Pirmadienis buvo paskutinė diena, iki kada buvo galima registruotis prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviais.
Vilniaus rajono opozicija vienijasi prieš V. Tomaševskį. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus rajono opozicinės partijos rodo solidarumą prieš kovo mėnesį vyksiančius savivaldos rinkimus. Pasipiktinimas Valdemaro Tomaševskio vadovaujama ir Vilniaus rajoną valdančia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vykdoma politika suvienijo ir nacionaliniu lygmeniu konfrontuojančius opozicijos bei valdančiųjų politikus.
Vilniaus rajono politikai neslepia, kad įtampoje gyvenančių partijų solidarumo demonstravimas savivaldoje kyla „ne iš gero gyvenimo“, problemos, kurių LLRA-KŠS nėra linkusi spręsti savivaldoje, pasak opozicijos politikų, yra kur kas svarbiau nei nesutarimai tarp partijų lyderių.
„Rajone politikos mes bandome nedaryti. Dabar svariausia yra mūsų rajono žmonės ir jų interesai. Šiandien svarbiausi interesai – vaikų darželiai, mokyklos, infrastruktūra, apšvietimas, pėsčiųjų takeliai, stadionai. Kai esame savo partijose, mes savo ideologiją vystome, tačiau rajono lygmeniu mes nematome politinio skirtumo“, – naujienų agentūroje ELTA Vilniaus rajono opozicinių partijų surengtoje konferencijoje teigė Vilniaus rajono Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) skyriaus pirmininkas Algis Šatas.
Vienas iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos opozicijos atstovų konservatorius Jonas Vasiliauskas tvirtino, kad iš savo atstovaujamų partijų vadovybių pagyrų dėl rodomos vienybės su ideologiniais oponentais nesulaukia. Tačiau kito kelio, tvirtino jis, tiesiog nematąs. Jo nuomone, opozicijos tarpusavio konkurencija rinkimuose iššūkio LLRA-KŠS mesti tikrai neleis.
Politikai pabrėžia, kad pagrindinės problemos Vilniaus rajone – lietuvių ugdomąja kalba veikiančių darželių stygius, nesprendžiamos susisiekimo ar gyventojų vietos deklaravimo problemos.
„Vilniaus rajoną nuo pat Lietuvos nepriklausomybės valdo viena ir ta pati politinė jėga, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Vilniaus rajonas vis labiau atsilieka nuo kaimynystėje esančių regionų. Dabartinė rajono valdžia, siekdama siaurų savo politinių interesų, visiškai nesistengia vienodai dirbti visų gyventojų labui“, – spaudos konferencijoje sakė TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas ir kandidatas į Vilniaus rajono merus Gediminas Kazėnas.
Opozicijos skaičiavimais Vilniaus rajone trūksta apie 600 vietų lietuvių kalba ugdančiuose darželiuose. Jų teigimu, LLRA-KŠS šios problemos nesprendžia tikslingai, nes bijosi gyvenamąją vietą Vilniaus rajone deklaruojančių naujakurių. Pastarieji, tvirtina rajono valdžia nepasitenkinę politikai, LLRA-KŠS rinkimuose tikrai nepalaikytų.
„Gyventojų rajone daugėja, tačiau (deklaruotų gyvenamųjų vietų Vilniaus rajone. – ELTA) rezultatai nesikeičia. Daugeliui atsikrausčiusių žmonių yra reikalingi darželiai ir mokyklos, kadangi jų nėra – jie yra priversti deklaruoti gyvenamąją vietą mieste“, – sakė J. Vasiliauskas. Dėl to, antrino G. Kazėnas, politinė situacija rajone primena užburtą ratą.
„Esame užburtame rate. Žmonės gyvenamųjų vietų nedeklaruoja, nes nėra darželių, kadangi nėra darželių, gyvenamąją vietą deklaruoja mieste. Todėl ir turime situaciją, kad gyvenamąją vietą deklaravę mieste negali balsuoti Vilniaus rajone“, – sakė opozicinės TS-LKD partijos skyriaus pirmininkas.
Liberalų sąjūdžio Vilniaus rajone skyriaus pirmininko Artūro Želnio teigimu, dėl to Vilniaus rajonas praranda politiškai aktyviausius visuomenės narius, kurie rinkimų metu tikriausiai balsuotų kitaip nei dauguma savivaldybės gyventojų.
Socialdarbiečių, liberalų ir konservatorių lyderiai Vilniaus rajone sakė besibaiminą ir dėl kovo mėnesį vyksiančių savivaldos rinkimų skaidrumo. Pasak jų, LLRA-KŠS daro spaudimą rinkimų komisijų nariams ir, pabrėžė politikai, įtarimų kelia tai, kad rinkimų metu neįprastai didelė dalis gyventojų Vilniaus rajone balsuoja paštu ar namuose.
„Vilniaus rajone mes turime tokią situaciją, kai balsavimas paštu ir namuose yra neproporcingai didelis, lyginant su kitomis Lietuvos savivaldybėmis“, – teigė G. Kazėnas. Jo manymu, tai galėtų būti vienas iš LLRA-KŠS daromo spaudimo gyventojams įrankių bei priežasčių, kodėl rinkimuose opozicinėms partijoms yra sunku laimėti.
Konservatoriui antrino ir socialdarbietis A. Šatas. Pasak jo, esama atvejų, kai valdžia, išnaudodama administracinius išteklius, per rinkimus daro spaudimą vietos gyventojams.
Opozicijos teigimu, apie fiksuojamus pažeidimus jie ne kartą informavo ir Vyriausiąją rinkimų komisiją, tačiau ši, tvirtino politikai, pabrėžusi, kad nusižengimai neturėjo lemiamos įtakos rinkimų rezultatams, jokių priemonių taip ir nesiėmė.
Apibendrindami esamą situaciją Vilniaus rajone, opozicinių partijų atstovai pabrėžė, kad politinių jėgų vienijimasis savivaldoje, neatsižvelgiant į nacionaliniu lygmeniu esamą priešpriešą, nėra iš gero gyvenimo.
„Centriniai politikai tikrai per mažai žino, kas vyksta Vilniaus rajone, kokia yra padėtis, kaip čia dirbama, kokios yra sąlygos. Todėl koalicijų klausimas nėra iš gero gyvenimo, mes neturime kitos išeities, jei norime kažkokį rezultatą pasiekti“, – apibendrino spaudos konferenciją G. Kazėnas.
Ketvirtadienį Seimas nepritarė opozicinės Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos siūlymui išbraukti iš ketvirtadienio plenarinio posėdžio darbotvarkės siūlymą paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes.
Seimo narys konservatorius Jurgis Razma tvirtino, kad netinka svarstyti šio klausimo, „paneigiant žmonėms duotus pažadus dėl jų apsaugos“.
Posėdžiui pirmininkavusi Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė Rita Tamašunienė paaiškino, kad surinkta 50 Seimo narių parašų, todėl Seimo statutas neleidžia išbraukti šio klausimo. Tačiau galutinį žodį tokiais atvejais taria Seimas. Už tai, kad klausimas liktų darbotvarkėje, pasisakė 41 Seimo narys, prieš buvo irgi 41, susilaikė 19 parlamentarų.
Ketvirtadienį pavakare Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisas Seimui ketina pateikti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.
Jeigu Seimas pritartų, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.
Seimo narys Z. Jedinskis sako, kad, priėmus siūlomą projektą, būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę – ir visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama, ypač – prieš rinkimus.
Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.
Varšuvos universiteto mokslininkė Renata Menkovska (Renata Mienkowska). MRU nuotr.
Lietuva praėjusią savaitę Seime priėmė rezoliuciją, kuria parėmė Lenkijos vyriausybės politiką, tuo tarpu Europos Parlamentas – ją pasmerkė ir pagrasino sankcijomis. Ką reiškia ir ką gali duoti Lenkijos valdžią remianti, bet Europos Sąjungai (ES) prieštaraujanti Lietuvos rezoliucija naujienų agentūra ELTA ir kalbėjosi su Varšuvos universiteto mokslininke Renata Menkovska (Renata Mienkowska).
Praėjusią savaitę Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje parlamentarai kone vienbalsiai išreiškė paramą Lenkijoje vykdomoms šeimos stiprinimo reformoms. Seimo nariai rezoliucijoje taip pat solidarizavosi su Varšuva dėl jai pradėtų Europos Sąjungos procedūrų, raginančių laikytis ES teisės ir normų. Ši parama deklaruota ne tik džiaugiantis dėl sėkmingai vykdomų kaimynės reformų, bet ir siekiant pagerinti ne itin sklandžius Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Tačiau lenkų politologė, Varšuvos universiteto mokslininkė bei Mykolo Romerio universiteto profesorė R. Menkovska abejoja, ar toks lietuvių sprendimas turės apčiuopiamos naudos ir ar apskritai bus pastebėtas Lenkijoje. Priešingai, politikos ekspertės nuomone, lietuvių deklaruotas simbolinis palaikymas kelia daugiau rizikų nei gali duoti realios naudos.
Stebint tai, kaip ši, vos kelių frazių rezoliucija lapkričio 9-ąją dieną buvo priimta bei kokios diskusijos ir komentarai lydėjo priėmimo procesą, susidaro įspūdis, kad Seimo nariai dėl parlamento sprendimų ir pareiškimų kokybės galvos stipriai nesuka. Keisčiausia, kad patys Seimo nariai pripažino, jog rezoliucija neturi reikšmingo turinio.
Visgi ši mažytė rezoliucija sukėlė tik dar daugiau klausimų. Pavyzdžiui, ką reiškia solidarizavimasis su Lenkija, kuriai gresia ES sankcijos dėl bendrijos sutarčių pažeidinėjimo? Ar tai reiškia, kad Lietuvos Seimo nariai pritaria politikai, kuri kertasi su Europos Sąjungos pamatinėmis vertybėmis?
Tai nesunku buvo pastebėti vykusiose diskusijose priimant šią rezoliuciją. Parlamentarai žėrė komplimentus ne tik Lenkijos reformoms dėl šeimos, bet ir jos vykdomai žiniasklaidos politikai. Jau ne kartą dviprasmiška retorika pasižymėjęs Povilas Urbšys parlamentarus ragino nepasiduoti Briuseliui, anot jo, naikinančiam nacionalines tapatybes, bet vadovautis Lenkijos pavyzdžiu.
Atrodytų nieko keisto. Seime iš atskirų parlamentarų galima išgirsti ir juoką, ir baimę keliančių komentarų. Tačiau šiuo atveju nerimą kelia tai, kad iš penkiasdešimties posėdyje dalyvavusių parlamentarų tik vienas, Algirdas Sysas, skeptiškai įvertino iniciatyvą, teigdamas, jog ne viskas, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, yra gerai.
Turint galvoje, kad Briuselis atvirai teigia, jog Lenkijoje vykdomos reformos kelia sisteminę grėsmę įstatymų viršenybei, o Europos Parlamentas trečiadienį balsų dauguma pritarė rezoliucijai, smerkiančiai Lenkijoje vykdomus pažeidimus, Lietuvos parlamentarų sprendimas negali atrodyti kitaip nei tiesiog keistas. Ar nebus taip, kad Seimas vėl praleido puikią progą patylėti?
Varšuvos universiteto politikos ekspertė R. Menkovska šią Seimo iniciatyvą įvertino gana skeptiškai. Anot jos, šį sprendimą lėmė ideologinis dabartinių Lietuvos ir Lenkijos valdžių artumas.
Lenkijos parlamentas
Kalbėdama apie Lenkijoje vykdomas reformas mokslininkė pabrėžė, kad, nepaisant to, jog dabartinė Lenkijos vyriausybė įgyvendino kelias sėkmingas reformas, jomis labai žavėtis nereikėtų. Tai, kad Vyriausybei pavyko „paleisti“ kelias sėkmingas ekonomines ir socialines reformas, yra labai susiję su patogia pasaulio ekonomine konjunktūra.
„Pasaulio ekonomika, ypač Vokietijos ekonomika, su kuria labai susijusi Lenkija, šiuo metu auga. Ir tai dabartinė Lenkijos Vyriausybė sėkmingai išnaudoja“, – pabrėžė R. Menkovska.
Kartu Varšuvos universiteto mokslininkė pabrėžė, kad šią palankią ekonominę situaciją dabartinė valdžia išnaudoja ne tik socialinės gerovės kėlimo tikslams. Anot jos, Jaroslavo Kačinskio (Jaroslaw Kaczynski) kontroliuojama valdžia, naudodamasi padėtimi, siekia kuo labiau sustiprinti savo pozicijas, kad visų pirma laimėtų artėjančius rinkimus, ir, antra, kad sau palankia linkme pakreiptų Lenkijos politinę sistemą.
Šie Lenkijos valdžios siekiai natūraliai veda į konfliktą su ES, todėl, svarsto R. Menkovska, šalies ekonominės situacijos negalėtume įvertinti kaip labai stabilios. Lenkijos konfrontacija su ES institucijomis ateityje gali turėti rimtų ekonominių pasekmių.
Vis dėlto, apibendrindama Lenkijos valdžios politiką, teigė R. Menkovska, didžiausia grėsmė, šiuo metu kylanti Lenkijai, yra tai, kad politinė sistema suka autoritarizmo link.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
Seime išsakytas liaupses Lenkijos politikai dėl žiniasklaidos R. Menkovska įvardijo kaip visišką nesusipratimą. Anot mokslininkės, Lenkijos valstybinė žiniasklaida yra visiškai priklausoma nuo politinės valdžios. Jos teigimu, nacionalinėje žiniasklaidoje J. Kačinskis susilaukia tik panegirikos. Lenkams, teigė politikos ekspertė, yra sudaromas įspūdis, kad valdžia daro viską teisingai ir tik gerus dalykus. „Lietuvos visuomenė tikriausiai nebūtų labai entuziastinga, jei, pavyzdžiui, Seimas nuspręstų Lietuvą orientuoti panašia linkme“, – samprotavo R. Menkovska.
Galiausiai politologė pabrėžė, kad Seimo priimtoje rezoliucijoje deklaruojama parama ir solidarizacija su Lenkija prieštarauja demokratiniams ir teisinės valstybės principams.
„Teismų reformos pagrindas yra absoliučiai nepriimtinas jokiai demokratinei sistemai. Jeigu ir šią reformą savo kalbomis palaiko Lietuvos Seimas, tai čia yra didžiulis nesusipratimas. Nieko bendro šis reformavimas su demokratija ir teisine valdžia neturi“, – kalbėjo R. Menkovska.
Politikos ekspertė aiškino, kad Teismų reformos įgyvendinimas kelia riziką, jog prieš valstybę bus panaudotas 7-asis ES straipsnis, pagal kurį gali būti įšaldyta valstybės teisė balsuoti ES Taryboje. Po trečiadienio EP balsavimo šios 7-ojo straipsnio procedūros aktyvavimo bus reikalaujama oficialiai.
R. Menkovska nebuvo labai optimistiška ir vertindama Seimo narių lūkesčius, kad rezoliucija gali prisidėti gerinant dvišalius santykius su Lenkija. Politologė pabrėžė, kad šia rezoliucija yra remiama konservatyvi ir ES dviprasmiškai vertinama J. Kačinskio proteguojama politika, o ne Lenkija ir jos visuomenė. Tad, akcentavo politologė, J. Kačinskiui oponuojančios jėgos į tokią Lietuvos teikiamą paramą žiūrės labai įtariai, nes tai parama „Teisei ir teisingumui“, bet ne Lenkijai. Didelė dalis lenkų visuomenės, anot mokslininkės, nors ir palaiko Vyriausybės ekonomines programas, tačiau nepritaria bei priešinasi reformoms, susijusioms su teismų pertvarka. Šiuo atžvilgiu šis palaikymas yra trumpalaikis politinis sprendimas.
Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Antras aspektas, kurį įvardijo R. Menkovska kaip svarbų, kalbant apie priimtos rezoliucijos svarbą dvišaliams santykiams yra tai, kad J. Kačinskiui tokia parama nėra svarbi.
„J. Kačinskis padarys taip, kaip nori bet kuriuo atveju – su Lietuva ar be jos.“ Dėl to, anot mokslininkės, nėra pagrindo tikėtis, kad Lenkija už tai duos kažką mainais. „Tai tikrai neprisidės ir prie rimtų dvišalių problemų išsprendimo. Geriausiu atveju pažadės daugiau pinigų lenkų mažumai, bet jie gali nutekėti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai“, – Eltai kalbėjo R. Menkovska.
Labai svarbu, anot politologės, kalbant apie užsienio politiką turėti omenyje faktą, kad šiuo metu Lenkijos užsienio ir ES politika priklauso nuo vieno žmogaus – J. Kačinskio. Ir tai Lenkijos vyriausybę daro nenuspėjamą, kai kalba pasisuka apie užsienio politikos reikalus.
Anot Varšuvos universiteto mokslininkės, prieš priimant Rezoliuciją reikėjo labai nuodugniai apsvarstyti turinį ir įvertinti, kaip ES pažiūrės į šį Lietuvos aktą. „ES bendruomenė gali suprasti, kad Lietuva siekia atsistoti vienoje barikadų pusėje su Lenkija ir Vengrija. Tai labai rizikinga strategija“, – kalbėjo R. Mienkovska. Taip pat mokslininkė pabrėžė, kad Lenkijos dabartinė valdžia nevertina Lietuvos taip, kad jai apsimokėtų rizikuoti savo reputacija Europos Sąjungoje.
Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.
Prostitucijos – nors vežimu vežk
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.
Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.
Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.
Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.
Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.
Lietuvių diedai ir lenkų boba
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.
Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t.
Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.
Nesėkmingas viliotinis
Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.
Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.
Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.
Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.
Viltys į laisvos rinkos dėsnius
Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.
Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.
Matriarchatas sugrįžta
Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.
Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti.
Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.
Patriarchatas traukiasi
Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.
Feministės – prieš Vladimirą Putiną
Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.
Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.
Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.
Trys prieš vieną
Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.
Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.
Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.
Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.
Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.
Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.
Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.
Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.
Klausimai: kas, su kuo, kur?
Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.
Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.
Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.
Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.
Santarvės akligatviai
Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.
Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.
Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.
Diedų pavasaris
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.
Ekonominė padėtis Lietuvoje atrodo pablogėjusi keturiems iš dešimties gyventojų, atskleidė birželio apklausa. Beveik toks pat procentas respondentų nepajuto jokių pokyčių, o palankiai šalies ūkio situaciją vertina maždaug vienas iš dešimties apklaustųjų.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, 14 proc. apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad per pastaruosius du mėnesius ekonominė padėtis Lietuvoje pagerėjo, 43 proc. respondentų teigė, kad ji nepasikeitė, o 39 proc. atsakė, kad ekonominė Lietuvos padėtis pastaruoju metu pablogėjo. 4 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Lyginant su 2017 m. gegužės mėnesio apklausos rezultatais, 9 procentiniais punktais sumažėjo manančiųjų, kad ekonominė padėtis Lietuvoje nesikeičia (atitinkamai 6 procentiniais punktais padaugėjo pastebinčiųjų ekonominės padėties pablogėjimą ir 4 procentiniais punktais padaugėjo tų, kurie šalies ekonomikoje mato teigiamus pokyčius). Lyginant su apklausos rezultatais prieš metus (2016 metų birželį), gyventojų vertinimai buvo tokie patys.
Situacija šalies ekonomikoje dažniau nepatenkinti vyrai, gyvenantieji kaime, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 550 eurų), bedarbiai ir namų šeimininkės, lenkų tautybės gyventojai.
Nuomonę, kad ekonominė padėtis Lietuvoje pastaruoju metu gerėja, kiek dažniau nurodė jaunimas iki 30 metų, rajonų centrų bei mažesnių miestų gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu bei tie, kurie savo šeimos finansinę padėtį apibūdino kaip gerą, vadovai, specialistai ir tarnautojai, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai (tarp jų ir savivaldybių įmonėse).
Ekonominę padėtį kaip gerėjančią labiau linkę vertinti valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjai (31 proc. nurodė, kad ekonominė situacija gerėja) bei Lietuvos centro partijos (25 proc.) rinkėjai, o ekonomine situacija labiausiai nepatenkinti partijos „Tvarka ir teisingumas“ (49 proc. mano, kad ji blogėja), valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos (48 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (45 proc.) rinkėjai.
Vertindami savo šeimos finansinę padėtį, birželį šiek tiek daugiau nei dešimtadalis (13 proc.) respondentų ją nurodė kaip pagerėjusią (lyginant su buvusia prieš du mėnesius). Kas antras (49 proc.) respondentas teigė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu nepasikeitė, o kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) atsakė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metų pablogėjo. 2 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Per pastarąjį mėnesį 8 procentiniais punktais sumažėjo teigusiųjų, kad jų šeimos finansinė padėtis per du mėnesius nepasikeitė, kartu 6 procentiniais punktais padaugėjo nurodžiusiųjų, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo. Lyginant su vertinimais prieš metus (2016 metų birželį), manančiųjų, kad šeimos finansinė padėtis blogėja, sumažėjo 5 procentiniais punktais.
Tai, kad šeimos finansinė padėtis per pastaruosius du mėnesius pablogėjo, dažniau nurodė vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaime, respondentai su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį – iki 550 eurų, bedarbiai ir namų šeimininkės bei pensininkai, lenkų tautybės gyventojai.
Nuomonę, kad šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu pagerėjo, kiek dažniau nurodė didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu, vadovai bei specialistai ir tarnautojai, gyventojai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip gerą.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński) sakydamas, kad nors skatina ir palaiko bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo, vis dėlto šalių bendrystės potencialą menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Esu tikras, kad būdama principinga politine jėga, „Įstatymo ir teisingumo“ partija turėtų peržiūrėti bendradarbiavimą su LLRA tol, kol geopolitinės šios partijos nuostatos tiesiogiai prieštaraus strateginiams Lietuvos ir Lenkijos interesams.
Lietuvoje jau yra užaugusi nauja Lietuvos lenkų karta, kuri puoselėja lenkų kalbą, kultūrą, tradicijas, bet jaučiasi Lietuvos piliečiais bei nenori būti tapatinami su skaldančia LLRA politika. Būtent tokie žmonės yra ateitis, kuri užtikrins mūsų tautų sugyvenimą ir istorinę dermę, todėl verta juos skatinti. Turėtume kartu siekti stiprinti žymaus Lietuvos lenko M. Riomerio pasiūlytą tapatybės formulę, pagal kurią lenkiškumas ir lietuviškumas dera tarpusavyje“, – teigia L. Kasčiūnas
Šią savaitę LLRA atstovas Z Jedinskis netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, o gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO, grąžinti į 0,8 proc. nuo BVP lygį. Atsižvelgiant į istorines nepuolimo sutarčių tarp Rusijos ir Lietuvos pamokas, šis pasiūlymas kelia rimtų abejonių dėl lojalumo Lietuvos valstybei.
„Esu tikras, kad toks LLRA veikimas niekaip nesiderina su Lenkijos politine ir kultūrine tradicija. Nors LLRA deklaruoja atstovaujanti Lietuvos lenkų interesams, o ankstesniame šios partijos logotipe netgi pavaizduota Lenkijos vėliava, LLRA požiūris istorijos vertinimo, geopolitiniais klausimais atitinka ne Lenkijos, bet Kremliaus interesus. Ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – laiške rašo L. Kasčiūnas.
Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.
Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas.
Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes, – aiškina.
Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose.
Atrodytų, ir višta suprastų: rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer).
2014 m. vasario 20 d. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) įregistravo europarlamentarą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininką Valdemarą Tomaševskį kandidatu į LR Prezidentus.
Mūsų nuomone, VRK neteisėtai pritaikė 5 procentų balsų normą vietoj 7 proc. 2012 m. Seimo rinkimuose, kai į rinkimus ėjo drauge Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos rusų sąjunga. Nuolaidžiavimą ar privilegiją LLRA atžvilgiu VRK pakartojo.
Dabar be diskusijų, be teisinio pagrindimo abejotino lojalumo Lietuvos valstybei, ką akivaizdžiai rodo kandidato veikla Europarlamente, kandidatu į Prezidentus V.Tomaševskį įregistravo.
Vasario 3-ąją per 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.
Viešame kreipimesi teigiama, jog pastaruoju metu LLRA partijos narių daromi vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusiųjų žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą.
Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.
Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.
Antrus metus nedalyvavau Sausio 13-osios renginiuose. Pernai negalėjau, o šįmet nenorėjau. Nuo pat 1988-ųjų visur ėjau, viską stebėjau, rašiau, fotografavau. Dabar tegul eina tie, kurie tada bailiai tūnojo namie, o dabar lemia Lietuvos likimą, kurie tą sausio 12-ąją pabijojo ateiti į mūsų ginamą Parlamentą, pagaliau tie, kurių tada dar nebuvo. Svarbiausia, kad švęstų, minėtų jaunimas. Ir tai turėtų būti didžiausias mūsų rūpestis.
Dokumentiniai kadrai televizoriaus ekrane… Daug ką mačiau savo akimis. Dar prisimenu ir slogią nuotaiką, kai atrodė, kad pamažu, bet neabejotinai būsime pasmaugti, nes neįmanoma plikomis rankomis sulaikyti tankų. Dar šilta darosi nuo nepažįstamų gynėjų arbatos puodelio, nuo laužų po sausio 13-osios, nuo supratimo, kad Kovo 11-ąją tada išgelbėjo vienybė.
Neapsakomai skaudu sausio 13-osios vakarą prisėsti prie kompiuterio ir rašyti apie tokius bjaurius Lenkų rinkiminės akcijos išsišokimus (LLRA). Dar vakar Nepriklausomybės aikštėje kalbėjau, kad Lietuvai taip trūksta idealizmo, o šiandien jau tenka kur kas niūriau kalbėti apie su idealizmu nė kiek nesiderinančias politines akcijas, kurias parodė Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Visų pirma, pakalbėti norėčiau apie šiandienos aplinkybes ir sąmoningą jų ignoravimą. Šįryt Seime vyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kurio metu Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta Laisvės premija. Renginio metu pradėjus kalbą sakyti Vytautui Landsbergiui, LLRA nariai demonstratyviai paliko savo vietas, reikšdami nepasitenkinimą dėl nepriimamo Tautinių mažumų įstatymo.
Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus.
Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.
Norėdami susigaudyti, kokias politines intrigas kurpia Valdemaras Tomaševskis ir jo vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija, turėtume prisiminti portale Pogon.lt dar 2011-aisiais metais paskelbtą išsamų Lietuvos lenko Ryšardo Maceikianeco publikaciją „Ar Česlovas Okinčicas pripažins kaltę“.
R.Maceikianeco straipsnį persispausdiname be sutrumpinimų, be kupūrių. Koks jis buvo tuomet paskelbtas, tokį ir pateikiame.
Tikruosius Lietuvos lenkų lūkesčius puikiai pažįstančio R.Maceikianeco samprotavimai – verti mūsų dėmesio. Perskaičius šį tekstą bus aiškiau, kodėl LLRA vadovai nuolat šmeižia Lietuvą, kodėl reikalauja nepagrįstų privilegijų, kodėl, galų gale, paniekino Sausio 13-ąją žuvusiųjų atminimą, demonstratyviai išeidami iš iškilmingo posėdžio Seimo rūmuose.
Sausio 13 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje vykusio iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijai (toliau – „LLRA frakcija“) priklausančių Seimo narių grupė demonstratyviai išėjo iš salės, kai į tribūną sveikinimo kalbai buvo pakviestas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Netrukus ši grupė išplatino iš anksto parengtą viešą pareiškimą, kuriame tokį savo poelgį paaiškino esą tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2010 metais panaikino sovietiniais laikais priimto Tautinių mažumų įstatymo galiojimą, ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismas neseniai skyrė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui baudą už beveik penkerius metus nevykdomą galutinį teismo sprendimą dėl dvikalbių gatvių užrašų nukabinimo.
Gruodžio 18 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys, Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į dienos darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė Jaroslavo Narkevičiaus teiktą 2010 m. Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648.
Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu buvo leista atėjusiam J.Narkevič su Ritai Tamašūniene jį pristatyti.
Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.
Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.
"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė pakartotinai kreipėsi į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininką Valdemarą Tomaševskį, kadangi gautame jo rašte nėra nė vieno atsakymo į parlamentarės keltus klausimus.
„Dėkoju už Jūsų laišką su improvizacijomis mūsų partijos tema, tačiau apie tai savo laiške aš neklausinėjau, – pakartotiniame paklausime rašo R. Juknevičienė. – Mano klausimai buvo labai konkretūs ir aiškūs. Jei naujienų agentūros BNS pranešime apie Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą minimi faktai neatitinka tikrovės, tai nesuprantu, kodėl reikia pykti, užuot vienu sakiniu informaciją paneigus?“
