Lietuvos pašto telefonas. Slaptai.lt nuotr.
Seimas po svarstymo atmetė Peticijų komisijos parengtą Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pataisą, siūlančią gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų sąrašą papildyti pašto kodu.
Tokį sprendimą parlamentarai priėmė bendru sutarimu. Seimas palaikė Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto siūlymą projektą atmesti, nes tai yra reglamentuota įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais. Be to, kaip nurodė komitetas, siūlomam teisiniam reguliavimui įgyvendinti reikėtų papildomų apie 100 tūkstančių eurų valstybės biudžeto lėšų ir jis apkrautų Lietuvos gyventojus papildoma administracine našta.
Įstatymo projektas buvo parengtas siekiant labiau automatizuoti pašto korespondencijos siuntimą, sumažinti patiriamus nuostolius dėl nepristatytų pašto siuntų.
Galiojančiame Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme pašto kodas, kaip gyvenamosios vietos adreso duomuo, nėra numatytas.
Atsižvelgiant į pastaruoju metu kylančius Lietuvos pašto veiklos nesklandumus, vėluojantį laiškų ir siuntų pristatymą, susidariusi situacija Susisiekimo ministerijos iniciatyva trečiadienį aptarta su įmonės generaline direktore Asta Sungailiene. Įmonės vadovė išdėstė bendrovės parengtą veiksmų planą šioms problemoms spręsti. Kaip pažymima Susisiekimo ministerijos pranešime, bendrovės pažangą sprendžiant situaciją numatoma aptarti balandžio antrą savaitę kitame ministerijos ir pašto vadovės susitikime.
„Susisiekimo ministerijai, kaip šios bendrovės akcininkei, svarbu, kad įmonės klientai būtų patenkinti, o vykstantys reformų procesai tinkamai suvaldyti. Norime matyti, kaip bus sprendžiamos problemos ir socialiai jautrūs klientų klausimai, o klientams turi būti pateikti aiškūs atsakymai ir sprendimai“, – susitikime sakė susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė.
Susisiekimo ministerija pranešime nurodo, kad įmonės vadovė susitikime pristatė priemones, kaip bus sprendžiama problema. Situacijai suvaldyti sustiprinta Lietuvos pašto valdymo komanda – vadovai ir įvairių sričių ekspertai dirba nuolat, įskaitant savaitgalius. Klientų problemoms spręsti padidintas darbuotojų skaičius kontaktų centre, jis veikia ir švenčių dienomis, įvestas trumpasis skambučių numeris (1842). Didžiuosiuose miestuose ir savivaldybių centruose pašto skyriai aptarnauja klientus ir švenčių dienomis bei savaitgaliais.
Šiuo metu skubiausias uždavinys – išskirstyti Vilniaus logistikos centre susikaupusias iš užsienio gautas siuntas. Jos skirstomos taip pat ir rankiniu būdu, suformuota papildoma darbuotojų pamaina. Susikaupusias siuntas tikimasi išskirstyti iki balandžio vidurio.
Pasak įmonės direktorės, pastaruoju metu Lietuvos paštas susiduria su kelis kartus išaugusiu siuntų kiekiu, padidėjusiu dėl COVID-19 pandemijos stipriai suaktyvėjus elektroninei prekybai. Pandemijos nulemti tarptautinės logistikos nesklandumai lemia ilgesnę importo siuntų kelionę. Dideliu iššūkiu bendrovei tapo laiškų ir siuntų skirstymo modernizavimas, sutapęs su siuntų srauto padidėjimu – kovo 1 d. bendrovė visiškai perėjo prie automatizuoto ir centralizuoto skirstymo. Paleisti įrenginiai suteikė galimybę aptarnauti padidėjusius siuntų srautus. Tačiau dėl nenumatytų iššūkių dalis siuntų ir laiškų pas klientus keliavo ilgiau nei įprastai.
Apžvelgti problemos sprendimo pažangą numatoma kitame Susisiekimo ministerijos ir AB Lietuvos pašto vadovų pasitarime balandžio antrą savaitę. Tokius pasitarimus numatoma rengti reguliariai.
Augusto ir Barboros meilė įamžinta pašto ženkle. Lietuvos pašto nuotrauka
Šiais metais minimos 500-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo metinės. Ta proga Lietuvos paštas šeštadienį išleidžia pašto ženklą.
Neatsitiktinai jame Žygimantas Augustas vaizduojamas kartu su jo gyvenimą pakeitusia mylimąja Barbora Radvilaite – jų meilės istorija garsi iki šių dienų.
Įkvėpti šios istorijos, savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami parašyti laišką savo mylimiesiems, skelbia Lietuvos paštas.
Pašto ženklą kūrė lenkų dailininkas Božydaras Grozdewas. Pašto ženklo nominalas – 0,81 euro, tiražas – 30 tūkst. vienetų. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas.
Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus pašte šeštadienį.
Šis pašto ženklas – tai antras bendras Lietuvos pašto projektas su Lenkijos paštu. Su tokia pačia iliustracija, tą pačią dieną bus išleistas ir pašto ženklas Lenkijoje.
Pašto ženklui pasirinktas motyvas iš Jano Mateikos (1838-1893) paveikslo ,,Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilų dvare Vilniuje“, esančio Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Paveiksle jaučiama liūdesio nuotaika, pranašaujanti tragiškus įvykius ateityje.
Neabejotinai, su šiais įvykiais susijęs blogas ženklas – kometa ir griežtos karalienės Bonos portretinis vaizdas. Pasak legendos, ji nunuodijo Barborą.
Pašto ženklų blokas, skirtas 4 partizanams, pasirašiusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Lietuvos pašto nuotr.
Lietuvos paštas penktadienį, vasario 7-ąją, išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“.
Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.
Kitais metais planuojama išleisti pašto ženklų bloką su kitais keturiais šią deklaraciją pasirašiusiais partizanais – tai Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.
Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs deklaraciją: trys šio akto signatarai žuvo tais pačiais 1949 metais, dar trys – po metų–dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.
Penktadienį išleidžiamame bloke – du paštai ženklai: 0,81 euro vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, ir 0,84 euro vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6500 vnt. Su pašto ženklais bus išleistas pirmos dienos vokas, proginis antspaudavimas vyks vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus.
Dainius Kreivys. Reklaminis stendas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Dainius Kreivys sako, kad prokurorų išvados dėl neteisėtos „Lietuvos pašto“ valdybos reikalauja skubios reakcijos. Jo teigimu, jau pradėti rinkti parašai dėl skubaus Ekonomikos komiteto posėdžio sušaukimo.
„Teisinis įvertinimas nepalieka abejonių – ministro Jaroslavo Narkevičiaus paskirtos valdybos sprendimai yra neteisėti. Ministras dėl savo neišmanymo ir galbūt asmeninio intereso strateginę Lietuvos įmonę paliko be aukščiausio valdymo organo, šiurkščiai pažeidė teisės aktus ir galbūt padarė žalą. Kas įvertins šitos valdybos sprendimų pasekmes valstybei?“ – sakė TS-LKD frakcijos ir Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas D. Kreivys.
Seimo narių grupė sulaukė Generalinės prokuratūros išvados, kad susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus sprendimas skirti naują „Lietuvos pašto“ valdybą neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Dėl pastarosios prokuratūros išvados Seimo nariai ketina inicijuoti neeilinį Ekonomikos komiteto posėdį, į kurį kvies ministrą paaiškinti esamą situaciją: „Šiandieninė „Lietuvos pašto“ valdyba jau daugiau nei du mėnesius veikia neteisėtai, tai yra visi jos priimti sprendimai buvo neteisėti. Į Ekonomikos komiteto posėdį kviesime ministrą detaliai paaiškinti, kokius sprendimus per šį laiko periodą priėmė „Lietuvos pašto“ valdyba, kaip nuo to gali nukentėti Lietuvos žmonės“, – tvirtino Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys.
Pernai lapkričio 25 d. Seimo narių grupė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus sprendimo skirti naują „Lietuvos pašto“ valdybą. Seimo nariai Dainius Kreivys, Ingrida Šimonytė, Andrius Navickas ir Eugenijus Gentvilas kreipimesi kėlė klausimą, ar J. Narkevičiaus sprendimas skirti naują „Lietuvos pašto“ valdybą nebuvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Parlamentarai tvirtino, kad po to, kai ministras vienašališkai atleido „Lietuvos pašto“ valdybą, greitu metu priimtas įsakymas skirti naują valdybą buvo priimtas pažeidžiant kandidatų nepriklausomumo ir atrankos kriterijus.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 17 d. Seimo nariai sulaukė Generalinės prokuratūros atsakymo, kuriame konstatuojama, kad susisiekimo ministro sprendimas skirti naują valdybą pažeidė teisės aktų reikalavimus. Prokuratūros pateiktame atsakyme teigiama, kad visi šios valdybos priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais.
Parlamentarai reiškia nepasitenkinimą, kad ministro J. Narkevičiaus veikla prasilenkia su teisinės valstybės praktikomis. TS-LKD frakcijos narys Dainius Kreivys teigė prašysiąs išsamaus ministro atsakymo ir atsakomybės. „Prieš kurį laiką įtarimų kėlė ministro vienašališkas sprendimas atleisti „Lietuvos pašto“ valdybą. Iš karto po to ministras patvirtino naują valdybą. Buvo akivaizdu, kad šie šiurkštūs J. Narkevičiaus veiksmai priiminėjami, siekiant išpildyti savų politinius užsakymus. Šiandien prokuratūra paaiškino, kad ministras veikė neteisėtai. Faktas, kad gyvename teisinėje valstybėje, ministrui nė motais. Virš J. Narkevičiaus galvos ima kauptis labai pilki debesys, kuriuos jis pats prisišaukė“, – teigė D. Kreivys.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl Vyriausybės suburtos darbo grupės pateiktų siūlymų, orientuotų į valstybės valdomų įmonių akcijų pardavimą, įmonių reorganizavimą ar likvidavimą.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui bei didelę reikšmę valstybei turinčios valstybės įmonės yra šalies nacionalinio saugumo objektas, todėl bet kokie sprendimai, ypač susiję su šių įmonių privatizavimu, turi būti priimti itin apgalvotai. Pažymėtina, kad tokių įmonių reorganizavimas ir (ar) privatizavimas gali būti pavojingas nacionalinio saugumo požiūriu. Akcijų perleidimas privatiems investuotojams susilpnintų pastarųjų atsparumą neigiamam išorės poveikiui,” – sako vienas iš kreipimosi autorių L. Kasčiūnas.
Ž. Pavilionio teigimu, dėl lėtai besikuriančios regioninės rinkos, palyginti lėtų ES Energetinės sąjungos kūrimo ir solidarumo principo įgyvendinimo tempų, tokie sprendimai kelia grėsmę, ypač energetikos sektoriui.
Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šiame sektoriuje išlieka dar neįgyvendintų strateginės reikšmės projektų, tokių kaip elektros tinklų sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais, regioninės dujų rinkos sukūrimas, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas, vartojimo efektyvumo dindinimas, atsinaujinančios energetikos plėtra ir pan. Pardavus dalį svarbias energetikos bendroves valdančių „Lietuvos energijos“, „EPSO-G“, „Klaipėdos naftos“ akcijų, strateginių energetikos projektų įgyvendinimo tempas gali kristi“, – mano parlamentaras.
Konservatorių nuomone, priimant tokius sprendimus dėl valstybės įmonių privatizavimo ir (ar) reorganizavimo negalima vadovautis vien rinkos, gerosios valdysenos praktikos ir panašiais principais.
„Greta didesnio efektyvumo, ekonominės naudos siekio būtina matyti ir įvertinti vartotojų interesus, taip pat nacionalinio saugumo poreikius. Be to, kad ir dalinis privačių investuotojų atėjimas į valstybės valdomas įmones, kurios turi monopolijos statusą ir kurių teikiamos produkcijos kainos yra reguliuojamos, ir privačių investuotojų orientacija į pelno didinimą sukurtų spaudimą kelti kainas vartotojams”, – teigė parlamentarai.
Pasak jų, darbo grupė siūlo parduoti po trečdalį akcijų tokiose strateginėse valstybės įmonėse kaip „Lietuvos energija“, „EPSO-G“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Klaipėdos nafta“, „Lietuvos paštas“. „Lietuvos geležinkelių“ įmonių grupę siūloma reorganizuoti atskiriant kai kurias veiklas, privatizuojant krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas ir kai kurias dabar grupėje esančias bendroves. Komercinių veiklų atskyrimas ir pardavimas numatytas ir „Lietuvos pašto“ įmonių grupėje.
Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?
Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina.
Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.
Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.
Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.
Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės
Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.
Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.
Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?
Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai
Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.
Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.
Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.
Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.
Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.
Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.
Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.
Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?
Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.
Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.
Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.
Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.
Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.
Laisvieji vilkai ir komanda
Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.
Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.
Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.
Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.
Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.
Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.
Kas toks Viktoras Pranckietis?
Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.
Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.
Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.
Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.
Meilė ir viltis
Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?
Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.
Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.
Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.
Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.
Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.
Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.
Ar partija gali supelyti?
Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.
Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.
Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?
Optimistinis epilogas
Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.
Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.
Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.
Regionų viltis – investicijos
Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė?
Lietuvos provincija – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos – tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.
Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.
Lietuva neturi regionų politikos
XXI amžiaus tendencija – žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?
Kad regionų politika merdi, kalti patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi, kas atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų.
O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?
Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.
VRM apsamanojusi
Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką, yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!
Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau, ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“.
Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.
Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.
Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo paskutiniąją išskirtos baudžiamosios bylos dalį, susijusią su AB Lietuvos pašto pastato Vilniuje neteisėtu pirkimu, ir verslininką V. S. pripažino kaltu dėl dokumentų klastojimo, jų panaudojimo, padėjimo piktnaudžiauti ir klastoti dokumentus. Jam skirta 4 518 eurų bauda ir priteistos ekstradicijos išlaidos – 1 490 eurų.
Bylos duomenimis, V. S., norėjęs įsigyti AB Lietuvos paštui priklausantį pastatą, esantį Filaretų gatvėje, Vilniuje, AB Lietuvos pašto Nekilnojamojo turto pardavimo komisijai pateikė suklastotus dokumentus. Jis susitarė su šios komisijos pirmininku Algirdui Balčiūnu suklastoti ir vėliau panaudoti konkurso dokumentus – atgaline data kito asmens vardu buvo surašytas pastato pirkimo pasiūlymas, nurodyta siūloma kaina 590 000 Lt, kuri sumokama pastato pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dieną.
Ši byla ikiteisminį tyrimą kontroliuojančio prokuroro sprendimu 2010 m. spalio 20 d. buvo išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, kadangi įtariamasis V. S. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. 2011 m. sausio 7 d. buvo paskelbta šio asmens paieška, o 2016 m. spalio 23 d. V. S. sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir sugrąžintas į Lietuvą.
2013 m. gruodį Vilniaus apygardos teismas Lietuvos pašto pastatų pardavimo byloje kaltais pripažino ir kitus asmenis. Dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo teismas pripažino kaltu buvusį šios valstybės įmonės generalinį direktorių Ernestą Vaidelį. Jam skirta galutinė subendrinta 19,5 tūkst. litų (5 650 eurų) bauda.
Taip pat kaltu šioje byloje dėl tokių pat nusikaltimų pripažintas buvęs Lietuvos pašto Ūkio valdymo direktorius, Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Algirdas Balčiūnas. Jam skirta 19,5 tūkst. litų (5 650 eurų) bauda. A. Balčiūnas Vilniaus apygardos teismui buvo pateikęs apeliacinį skundą, tačiau teismas jį atmetė ir iš dalies tenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro skundą.
Teismas nustatė, kad šioje baudžiamojoje byloje prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai surinko pakankamai įrodymų, kurie leidžia teigti, kad A. Balčiūnas, eidamas valstybės tarnautojui prilygintas pareigas, piktnaudžiavo tarnyba, suklastojo dokumentus ir pasitelkė kitus asmenis klastoti tikrus dokumentus.
STT Vilniaus valdybos pareigūnai kartu su bylą kontroliuojančiais Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais ikiteisminį tyrimą pradėjo 2009 m. rugsėjį, nepraėjus nė vieneriems metams pagrindinė byla buvo perduota teismui.
Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Valstybės valdomų įmonių pertvarka buvo pradėta vykdyti dar, rodos, 2010 metais. Viena iš svarbiausių pertvarkos krypčių – didinti įmonių veiklos skaidrumą. Naujoji Vyriausybė savo programoje žada „užtikrinti valstybinių įmonių valdymą, pagrįstą geriausiomis praktikomis, profesionalumu, skaidrumu ir atskaitomybe“. Tam pasiekti prireiks tvirtos politinės valios. Ar jos užteks? Pamatysime.
Seimo narė Agnė Bilotaitė. Tsajunga.lt nuotr.
Kratos ir ilgai laukta vadovų kaita bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ įžiebė viltį, kad pagaliau prasideda tikros, o ne deklaruojamos permainos valstybinėse įmonėse.
Apie tai, kad jos dirba neefektyviai, visiems žinoma seniai. Dabar aiškėja, kad dar ir ne visai skaidriai. Į viešumą iškilę giliai slėpti „Lietuvos geležinkelių“ vidaus sandoriai pagaliau išsklaidė miglą, kuri buvo pučiama mums į akis nežinia kiek metų. Turint tvirtą politinį „stogą“ mūsų šalyje galima ramiai sau užsiimti kriminaliniais reikalais ir sočiai gyventi. Vadovas metų metus nekeičiamas, nes turbūt nepakeičiamas. Prireikė neregėto skandalo, kad būtų išverstas iš posto. Gal dabar jau sutariame, jog atėjo laikas radikaliems sprendimams?
Šalyje yra daugiau kaip 130 valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių. Dauguma jų dirba neefektyviai, dėl to į valstybės biudžetą kasmet nepatenka milijonai eurų. O kiek milijonų prarandama, jeigu dar ir įžūliai vagiama? Šitai galima tik spėlioti.
Draudimas panaikins landas korupcijai
„Lietuvos geležinkeliai“ per metus kaip paramą įvairioms organizacijoms ir fondams skyrė beveik milijoną eurų. Paviešinus duomenis apie paramos gavėjus, paaiškėjo, jog nemaža dalis šių pinigų nukeliavo su socialdemokratų partija glaudžiai susijusiems juridiniams asmenims. Už „stogą“, kaip žinia, būtina susimokėti. Bet juk visai neskauda, kai moki ne iš savo kišenės.
Šiuo metu galiojantis Labdaros ir paramos įstatymas valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms suteikia teisę skirstyti paramą savo nuožiūra. Rėmimo tvarką nustato įmonės akcininkai, o konkrečius sprendimus priima įmonės valdyba arba net pats vadovas vienašališkai. Štai atsiranda galimybė pasinaudoti savo galia ir paremti sau svarbius ir reikalingus asmenis – įmonės akcininkus, jų šeimų narius, politikus. Taip sudaromos prielaidos neskaidriai ir neracionaliai panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus siekiant naudos vienam asmeniui ar asmenų grupei ir išpurenama dirva politinei korupcijai. Juk sėkmė rinkimuose turi savo kainą.
Antradienį Seime 55 balsais „už“ po pateikimo pritarta mano inicijuotai Labdaros ir paramos įstatymo pataisai, kuriai įsigaliojus būtų uždrausta valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms teikti paramą. Įmonės, sudariusios tęstines rėmimo sutartis, būtų įpareigotos jas nutraukti.
Šio įstatymo projekto tikslas – užkirsti kelią potencialiems interesų konfliktams valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse ir sudaryti sąlygas padidinti į valstybės biudžetą mokamų dividendų dalį.
Nors Seimas dar spalį priėmė Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimus, draudžiančius valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms remti savo akcininkus ir su jais susijusius kitus juridinius asmenis, šie įstatymo pakeitimai neužkerta kelio valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms galimai selektyviai ir neskaidriai remti kitus paramos gavėjus. Nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis nusprendžiama skirti paramą būtent tai organizacijai ar projektui, nors visos įmonės tvirtina besivadovaujančios kilniais siekiais ir norinčios paskatinti sveiką gyvenseną, bendruomeniškumą, stiprinti Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
Kilniems tikslams juk negaila
Kilus skandalui dėl „Lietuvos geležinkelių“ skirtos paramos, Seimo Audito komitetas ir Antikorupcijos komisija užklausė valstybės valdomų įmonių apie jų 2011–2016 metų laikotarpiu suteiktą paramą.
Iki gruodžio 9 dienos, kaip buvo prašoma, savo informaciją apie suteiktą paramą pateikė 25 įmonės. 14 teigė šiuo laikotarpiu paramos apskritai neskyrusios, likusios įmonės duomenų dar nepateikė. O vienintelė AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikdama informaciją pažymėjo, kad ši konfidenciali. Vertinkite patys.
Peržiūrėjus įmonių pateiktus duomenis, kyla nemažai abejonių ir klausimų. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti bendrovės „Lietuvos paštas“ pateiktus duomenis. Ši bendrovė informavo, kad 2011 metais paramos išvis neteikė dėl sudėtingos finansinės situacijos. O nuo 2012 iki šių metų pabaigos suteikė paramos už beveik 620 tūkst. eurų.
AB „Lietuvos paštas“ 2013–2016 m. laikotarpiu dosniai rėmė kelias (kasmet tas pačias) sporto organizacijas. Lietuvos regbio federacija iš įmonės kasmet gauna po vidutiniškai 30 tūkst. eurų paramos, Nacionalinis automobilių klubas – po 14 tūkst. eurų, VšĮ „Tarptautinis maratonas“ – nuo 5 iki 12 tūkst. eurų kasmet, Lietuvos buriuotojų sąjunga – nuo 8 tūkst. eurų 2013 metais iki 12 tūkst. šiemet.
Priimdama sprendimą, kam iš prašančiųjų suteikti paramą, bendrovė įvardija išskirianti tris socialinės atsakomybės sritis – tautiškumą, bendruomenę bei edukaciją. Iš principo šie kriterijai sveikintini, tačiau tautiškumo, edukacijos ar bendruomenės vėliava galima pridengti ir abejotinos svarbos bei reikšmės iniciatyvas. Daugelis įmonės sąraše pateiktų projektų tikrai verti paramos, yra reikalingi visuomenės sveikatinimui, šalies įvaizdžiui tarptautinėje erdvėje stiprinti, tačiau esminis klausimas lieka tas pats: ar visi šie projektai turėtų būti remiami valstybės valdomų įmonių? Dauguma sporto renginių, koncertų ir festivalių gyvuoja privataus verslo dėka, šių renginių organizatoriai paramą gauna iš verslininkų – tai normali ir visame pasaulyje paplitusi praktika.
O valstybės valdomų įmonių paskirtis nėra teikti paramą, jų paskirtis – valstybės piliečiams teikti svarbias paslaugas, kurių negali teikti privačios įmonės. Valstybinių įmonių uždirbti pinigai – visų mūsų pinigai, tad jie turėtų būti paskirstyti visų pirma jautriausioms visuomenės grupėms ir būtiniausioms reikmėms.
Kada ir kuo baigsis pertvarka?
Kita didžioji valstybės įmonė „Lietuvos energija“ kasmet paskirsto daugiau kaip pusę milijono eurų paramos. 2014 metais paramai skirta suma išsipūtė iki 1,7 mln. eurų, iš kurių milijonas buvo skirtas Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubui. Kodėl, tarkime, ne Klaipėdos „Neptūnui“?
Būtų galima suprasti ir pateisinti valstybės valdomų įmonių sprendimus paremti neįgaliųjų, pacientų organizacijas, jų renginius ir projektus, nes jie negauna lėšų savo veiklai iš valstybės biudžeto ir vienintelis būdas jiems gyvuoti – gyventojų skiriami 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio arba privačių verslininkų parama.
Valstybės valdomų įmonių pertvarka buvo pradėta vykdyti dar, rodos, 2010 metais. Viena iš svarbiausių pertvarkos krypčių – didinti įmonių veiklos skaidrumą. Naujoji Vyriausybė savo programoje žada „užtikrinti valstybinių įmonių valdymą, pagrįstą geriausiomis praktikomis, profesionalumu, skaidrumu ir atskaitomybe“. Tam pasiekti prireiks tvirtos politinės valios. Ar jos užteks? Pamatysime.
Lapkričio 18 d. Vilniaus centriniame pašte krašto apsaugos ministras Juozas Olekas įteikė apdovanojimus humoristinių piešinių ir karikatūrų konkurso „Žengia pulkas linksmai: 10 metų NATO“ nugalėtojams.
Taip pat pašte atidaryta ir šio konkurso darbų paroda. Pirmoji vieta skirta Šarūno Jakšto karikatūrai „Mieganti mergaitė aguonų lauke“. Antroji vieta atiteko Vladimirui Beresniovui už karikatūrą „@“. Trečiąją vietą laimėjo du darbai: Aurito Eligijaus Sipaičio karikatūra „Žmogus su auksine kepure ir kolorado juostele“ ir Gintauto Stankevičiaus „Žmogus užrištomis akimis“.
„Infominos”. Karikatūra. Piešinio autorius – dailininkas Rimantas Dovydėnas.
„Džiaugiuosi tais darbais, kurie yra čia ir tikiuosi, kad mūsų draugystė su karikatūristais tęsis ir toliau kituose mūsų organizuojamuose konkursuose“, – atidarydamas parodą sakė krašto apsaugos ministras J. Olekas.
Pasak Lietuvos pašto Komunikacijos vadovo Tomo Valančiaus, tiek kariuomenės, tiek pašto darbuotojų pagrindinis tikslas yra dirbti visuomenei, žmonėms, tas darbas yra labai atsakingas, todėl įnešti šiokio tokio humoro krislelį yra labai sveika.
Apdovanojimas įteiktas ir Krašto apsaugos ministerijos ir naujienų portalo „15min.lt“ organizuoto internetinio balsavimo laimėtojui – portalo skaitytojams labiausiai patiko Rimanto Dovydėno karikatūra „Infominos“.
Konkursą organizavusi Krašto apsaugos ministerija šiais metais kvietė dailininkus pasidomėti aktualiomis šalies saugumo, karinėmis, informacinių grėsmių temomis bei jas linksmai ir šmaikščiai pateikti visuomenei.
Karikatūrų konkurse dalyvavo 19 autorių, jie pateikė daugiau nei 100 originalių darbų. Konkursui pateiktus darbus vertino ir nugalėtojus atrinko vertinimo komisija, kurią sudarė Krašto apsaugos ministerijos atstovai.
Paroda Vilniaus centriniame pašte (Gedimino pr. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
Valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas laimėjo viešąjį konkursą ir tapo Nacionalinės elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinės sistemos operatoriumi. Bendrovė trejus metus teiks elektroninio pristatymo ir informacinės sistemos priežiūros paslaugas.
„Šiuo metu prie E. pristatymo sistemos yra prisijungę daugiau nei 4000 naudotojų, iš kurių beveik ketvirtadalis – įvairios valstybinės institucijos, verslo įmonės ir kitos organizacijos, – sako susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. – Neabejoju, kad ši paslauga kasdien taps vis populiaresnė tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.“
Pašto ženklo kaip mokėjimo priemonės už pašto paslaugas ir filatelistų domėjimosi objekto vaidmuo yra ženkliai didesnis, nes jis drauge yra puiki valstybės pristatymo pasauliui priemonė, mažasis ambasadorius net tose valstybėse, kur Lietuvos ambasadų ar konsulatų nėra.
Lietuvos pašto istorija siekia 16 a. vidurį. Reguliariai keistis informacija su užsienio šalimis pradėta 1562 m., įsteigus pašto liniją Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Iš Lietuvos korespondencija per Vieną patekdavo į daugelį Vakarų Europos miestų. 1671 metais LDK miestai ir miesteliai apmokestinti pašto mokesčiu.
Keleiviai iki I-ojo pasaulinio karo taip pat naudojosi pašto transportu, išskyrus tuos maršrutus, kur buvo geležinkeliai. Karo metais visi paštai buvo uždaryti. Tik nuo 1916 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba.
Lietuviškai spaudai vis labiau veržiama kilpa. Kas pajėgė atsilaikyti po 2008 metų pabaigoje per vieną naktį „įteisintų“ keturis kartus, o netrukus ir penkis kartus didesnių mokesčių, toliau buvo dusinami tais jau ketvirtus metus iš eilės muravjoviniais mokesčiais. Išsilaikyti gali tik milijonierių ar atskirų politikų remiama spauda.
Tiesa, yra dalis leidinių, kasmet apdovanojamų šimtatūkstantinėmis sumomis per vadinamąjį Spaudos rėmimo fondą, kuriam politikai paskiria atskirą „biudžeto eilutę“ iš tų pačių surenkamų penkis kartus padidintų mokesčių, uždėtų skurstantiems, mokesčių smaugiamiems, į skolas dėl to patekusiems leidiniams. Taip sudaromos sąlygos vieniems leidiniams sočiai, be jokių rūpesčių gyventi veltėdišką gyvenimą, net nesirūpinant savo skaitytojų ir prenumeratorių skaičiumi, nesirūpinant ir kokybe, patrauklumu skaitytojui. Esant tokioms sąlygoms „XXI amžius“ patiria ypač didelių sunkumų, keliančių grėsmę jo išlikimui.
Mažiausiai laiko duodama JAV – manoma, kad šioje šalyje laikraščiai taps istorija jau 2017 metais. Po dvejų metų turėtų ateiti eilė Jungtinei Karalystei ir Islandijai. Vokietijoje ir Estijoje laikraščiai nustos eiti 2030 metais, Lietuvoje ir Vengrijoje – 2032 metais.
Dar po metų eilė turėtų ateiti Latvijai. Taigi, jei tikėsime futurologais, 2032-aisiais Lietuvoje nebeliks dabartinės formos laikraščių.
Tačiau ateities mokslininkai iš galvos išmetė faktą, kad Lietuvoje spauda sėkmingai ir labai dideliu tempu naikinama jau dabar, kai į valdžią atėjo premjeras A. Kubilius su savo „lygiaviniais“ mokesčiais. Jeigu valdžioje dar išsilaikytų „krizių“ suvaldytojas (o gal sukėlėjas?), galima neabejotinai garantuoti, kad lietuviška spauda egzistuoti nustotų žymiai anksčiau.
Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida yra vienas pagrindinių ir stipriausių demokratijos garantų.
Valstybė pati turi rūpintis, kad spauda turėtų kuo stabilesnes ekonomines sąlygas, nes būtent tai užtikrinaspaudos, kaip visuomenės informavimo priemonės, nepriklausomybę nuo įvairių finansinių ar politinių grupių įtakos, galimybę būti nešališkai ir tarnauti visuomenės interesams. Manome, kad buvo padaryta didžiulė klaida šitaip drastiškai padidinus mokesčius spaudai. Praėję metai parodė, kad naudos iš padidintų mokesčių nebuvo, o žala daugeliui leidinių padaryta neatitaisoma.
Lapkričio 27 dieną Vilniaus rotušėje daugiau nei 300 žurnalistų iš skirtingų Lietuvos vietų ir žurnalistikos sričių diskutuos apie aktualiausius jiems klausimus ir problemas, priims sprendimus dėl Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos prioritetų artimiausius ketverius metus.
Tokio mąsto LŽS suvažiavimas vyksta tik kas 4 metus. Natūralu, kad per tiek laiko tiek situacija žiniasklaidoje, tiek apskritai gyvenime labai pasikeitė. Susikaupė nemažai problemų, atsirado naujų iššūkių.
Skandalinga padėtis klostosi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Tiriant galimus piktnaudžiavimus, atskleidžiama nemažai įdomių faktų. Su elektrinės uždarymo projektais susijusią Vokietijos bendrovę “Nukem technologies” valdo Rusijos koncernas, o šios bendrovės atstovu Lietuvoje dirba buvęs KGB darbuotojas (pavardė redakcijai žinoma). Tad gal ir neverta per daug stebėtis, kad kai atominės elektrinės uždarymo darbus vykdo tokios bendrovės, tai tie darbai mažai juda iš vietos, o jiems skirtos Europos Sąjungos lėšos dingsta tarsi skradžiai žemę. Energetikos ministras A.Sekmokas pareiškė, kad Lietuvos specialiosios tarnybos “prasnaudė“ KGB veikėjų įsiskverbimą į Lietuvai strategiškai svarbias bendroves ir dalyvavimą mūsų šaliai itin svarbiuose projektuose.
