Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Epiloginės mintys
Tikėtina, labai tikėtina, kad kai kas iš tų, kurių rankose atsidurs šis tekstas (ir jis bus pavartytas), pagalvos: „Visa tai, apie ką rašo šis autorius, seniai supakuota į muziejams priklausančias lentynas… Ten vieta ir knygos tekstui…“ Tokiam oponentui (ir ne tik jam) atsakysiu.
Rašant šią istorinio ir etnosociologinio pobūdžio apybraižą mano sąmonė (ir pasąmonė) nė per aršiną neatitrūkdavo nuo Dabarties. Tai ji, o taip pat Ateitis teikė moralinę paskatą – pareigos savo tautai atlikimą. Ar oponentas patikės manim, ar ne, bet aš pats nematau prasmės atstatyti, kurti praeities vaizdus, jos kontūrus vardan tos pačios praeities. Rašant šį (kaip ir kitų knygų) tekstą mane lydėjo ir tebelydi mintis, kad mūsų tarpe esama nemažai tų, kurie išgyvena esaties dramą. Tą dramą, kurią gimdo supratimas, jog ne tik dabarčiai, bet ypač ateičiai trūksta šaknų! Gilių, bet nepapuvusių ir plačiau išsišakojusių, durpžemį įveikusių ir tvirtesnę uolieną siekiančių šaknų…
Mes, lietuviai, galime pasigirti neišsenkančia gamtos dovana – gėlo vandens atsargomis. Betgi panašias atsargas turime ir istorijoje! Gal tiesiog dėl apmaudžios jų užmaršties (ir slopinimo) šiandien mes garsėjame ne tik savižudybėmis, alkoholizmu, bet ir tuo grėsmingu (atsikartojančiu) skauduliu – masine emigracija. Nepamirškime: piliakalniai, ypač apeiginės paskirties, tankiu tinklu nusėdę Lietuvoje, formuoja ne tik jos fizinį, t. y. gamtos kraštovaizdį. Jie formuoja ir nedovanotinai primirštą, atgaivos laukiantį dvasinės kultūros kraštovaizdį.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
piliakalnių klestėjimo laikais šie statiniai, jų funkcija ženkliai sustiprino aisčių-baltų kultūros išskirtinumą ir padėjo formuotis lietuvių tautai. Kaip jau esu minėjęs, jų tankaus tinklo atsiradimą gimdė santykis su „Kitu“, aisčiams-baltams svetimesniu, priešiškesniu pasauliu. Tas santykis su „Kitu“ vaidino ypatingą vaidmenį tautos savasties, gentinės-tautinės savimonės formavimęsi. Konkrečiau kalbant, mūsų protėvių savimonės (identiteto) įsitvirtinimui ypatingą istorinį vaidmenį atliko slavai ir germanai.
Šiandien tas santykis su „Kitu“ tapo labai supainiotu, be ryškesnių kontūrų. Kitais žodžiais išsireiškus, yra tapęs „minkštu“. Šiandien lietuvio tapatybę, vėlgi metaforiškai (ir be niurzgulio) išsireiškus, veikia globalizacija ir „amerikonizacija“, „briuselizacija“ ir jų visų įsiūlomos ne tik naujausios technologijos, jų gausmas… Daugeliui Tėvynė tampa dekoru, puošmena, o ne širdies ir sielos inkaru…
Betgi atsiranda ir naujų palankesnių vėjų. Štai, iš oficialios informacijos sužinojome, kad 2017 metais prestižinės sociologinių tyrimų firmos Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad tarp eilinių piliečių tik 3% sudaro tų, kurie pirmiausia save identifikuoja kaip europietį. Jiems kur kas svarbesnė sava tautinė (ar nacionalinė) tapatybė. Bet va, Europos tautų politinis elitas pademonstravo visai kitą, patiems tyrimo organizatoriams nelauktą poziciją. Tarp jų net 64% save pirmiausia tapatina su europiečio tapatybe[1].
Minėtas tyrimas sustiprino įspūdį, jog eiliniai Europos Sąjungos valstybių piliečiai ima aiškiau suvokti kartu su globalizacija slenkantį juodą šešėlį – neišvengiamas negeroves. Tarp kurių bene aiškiausiai regimas žmonių dvasinės kultūros (o tarp politikų bei verslininkų ypač moralumo) nunykimas. Ir kad kaip priešnuodį tam „šešėliui“ jie įžvelgia savo tautinės, kultūrinės savasties išsaugojime ir jos plėtotėje (nacionalinės savisaugos nepainiokime su nacionalizmu!). Gal būtent dėl šių priežasčių ženkli dalis europiečių pernelyg jau atsainiai stebi Rusijoje jos prezidento V. Putino pastangos gaivinti rusiškąjį nacionalizmą?
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Bet vėl grįžkime prie savų namų slenksčio…
Kažkas gyva, kažkas dar krebžda po storu istorinės užmaršties ir iškentėtų kančių sluoksniu. Krebžda su tikėjimu ateitimi… Tarsi pati širdis siūlytų šį „pabaigos žodį“ užbaigti kito asmens ranka rašytu tekstu. Tai emigranto, žymaus mąstytojo Vytauto Alanto sukurtas (o gal atskirais fragmentėliais iš žmonių gyvosios atminties „sudurstytas“) literatūrinis vaizdelis, pavadintas „Ką atsakė jotvingių rikis“.
„Taigi, taip ir buvo: kartą prūsas perkrikštas atėjo pas vieną jotvingių rikį, kuris gyveno Prūsijos pasienyje, ir ėmė jį įkalbėti krikštytis. Rikis kantriai išklausė ir tarė:
Matai, ten pamiškėje auga šimtametis ąžuolas: išrauk jį, suėmęs į glėbį.
Perkrikštas pažiūrėjo į ąžuolą, paskum pažiūrėjo į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis vėl tarė:
Išdžiovink aną upę, kuri ten teka mano palaukėje.
Perkrikštas vėl pažiūrėjo į upę, paskum vėl labai stebėdamasis atsigręžė į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis jį klausė:
Pažiūrėk į saulę ir ją užgesink.
Perkrikštas kone su baime žiūrėjo į rikį, manydamas kalbąs su bepročiu, bet rikis jam paaiškino:
Kaip tu gali reikalauti, kad aš pakeisčiau tikėjimą, kuris yra įleidęs šaknis į mano dvasią kaip anas ąžuolas, kuris atiteka kaip ana upė iš neapmatomų tolybių ir kurs yra karštesnis už Motiną Saulę ir niekad neužgęsta?
Po to pokalbio perkrikštas daugiau pas rikį neatėjo.“[2]
Tokia štai mintimi baigė pasakoti Vyt. Alantas mitologizuotą vaizdelį. Giliai, prasmingai susimąstyti verčiantį vaizdelį…
Prūsijos žemėlapis
Nuo savęs pastebėsiu… Jotvingių, kaip išsiskiriančios, labiau organizuotos genties „išsivaikščiojimas“ keistai sutampa su apeiginių piliakalnių nunykimu… Gal juoda, slogia marška ilgą laiką buvę užkloti piliakalniai (ypač apeiginiai) gali mums duoti atsaką ir į kitus klausimus? Kodėl senoji, t. y. piliakalnių epochos kultūra atsidūrė istorijos ir net savų istorikų paraštėse? Gal taip nutiko įsiteikiant tiems, kurie žinomi kaip lietuvių tautos krikštytojai, tuo pačiu mūsų šalyje įgavę ir didesnes teises?..
Mes tiesiog priversti atidžiau įsijausti į istoriją ir pripažinti tą faktą, jog nužudyta, išnykusi ne tik jotvingių, bet ir prūsų tauta, tarsi savita estafete, perdavė lietuviams savo priesakus. Juos įsivaizduoju nusakomus štai tokiais žodžiais: „Stiprinkite savo valstybę, be kurios gyvendami mes ir žuvome! Patys rašykite savo istoriją, kurios mes nerašėme ir nepalikome vaikaičiams! Be istorijos jie ir liko vaikais, nelaimėliais, be protėvių atminties… Nesekite mūsų pėdomis! Niekados nepamirškite ir mūsų bendrų brolių prūsų dramatiško likimo! Argi nematote: juoda anglimi užbrauktas net jų krašto (kaip ir mūsų – jotvingių) pavadinimas… Bet ieškokite dialogo su stipriaisiais, kurio mes neieškojome, o gal – nesuradome!.. Bet nebūkite ir naivūs. Saugokite savąją tapatybę – praradę ją, prarasite ne tik savo vaikus, bet Lietuvos ir savo tautos vietą pasaulyje…“
Ačiū skaitytojui už dėmesį.
2017.10.18; 03:00
XXX
Turinys
Prologas.
Keletas įvadinių akademinių minčių…
Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.
Iškiliųjų žygeivių pėdomis.
Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.
Etnosavastis ir jos kontūrai.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.
Herodotas ir lietuviai…
Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.
Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.
Vienos apeigos pėdomis…
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį.
Epiloginės mintys.
Priedai:
Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).
Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).
Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).
[1]Šią informaciją nugirdau iš LRT radijo laidų (vasarą gyvendamas kaime).
[2]Romuva. Vilnius: Baltų kultūros leidinys, 2004, Nr. 2, p. 13.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį
Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.
Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.
O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.
Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.
Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.
Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis.
Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.
Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…
Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…
Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.
Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?
Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..
Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“
Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…
Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.
Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.
Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.
Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…
Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.
Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.
Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…
Bet grįžkime prie pamatinės temos.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..
O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…
Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.
Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.
Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą
Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.
Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.
Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…
Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…
Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.
…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.
Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…
Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!
Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.
Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.
Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.
Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…
Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]
Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.
Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…
Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.
Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.
Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…
Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.
Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…
Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.
Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…
(Bus daugiau)
2017.10.12; 05:55
[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas
Negaliu susilaikyti nepateikęs skaitytojui savo bendraminčio, rašytojo ir mokslininko Algimanto Bučio „iškapstytos“ informacijos. Jis, atkakliai naršydamas po internetą, aptiko lenkų istoriko ir etnografo Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910) sudaryto veikalo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ tekstą.
Citata, kurią iš suminėtos knygos drįstu perpasakoti, bus ganėtinai ilga, gal ir nuobodi. Bet, mano supratimu, ji labai informatyvi, iliustratyvi. Ji duoda mums platesnį, gilesnį epochinių pasikeitimų vaizdą. Pasitikėdami minėtos enciklopedijos sudarytoju, o taip pat ir mūsiškuoju iškiliu lietuvių kultūros istoriku dr. Algimantu Bučiu, skaitome:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą labai mėgęs brangenybes. Parodė man rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų (150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.[1]
Taigi… Į rankas gavome, sakyčiau, neįtikėtinos vertės faktą. Jį galima aiškinti pačiomis įvairiausiomis kryptimis ar aspektais. Mūsų pasirinktoji šios apybraižos kryptis – apeiginiai piliakalniai. Jos ir laikysimės.
Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-jogailaičių dinastijos atstovas, mirė 1572 m. liepos 28 dieną. Jis nepaliko turėtam sostui įpėdinio. Nepaliko ir savo idėjų tęsėjo. Bet štai – liko neįtikėtini lobiai, lenkę bendrai sudėtus Venecijos (turtingiausios tuometės Europos respublikos) ir Vatikano turtus. Tikėtina, kad Barboros Radvilaitės vyro lobiai pagausėjo jam tapus naujo tipo valstybės – Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Garsusis perlų vėrinys, kurį valdovas padovanojo savo išrinktajai, aukščiau įvardintų lobių fone atrodo tiesiog mažmožiu…[2] Tačiau pateiktasis asmeninių lobių sąvadas mums leidžia formuluoti keletą reikšmingų išvadų ar apibendrinimų.
Pirma. Apeiginių piliakalnių kultūra, kaip visuotinis seniesiems lietuviams būdingas reiškinys, jau buvo užgesusi, išpūkštyta. Antra, valdovų rankose turėti lobiai lemdavo jų mąstyseną ir realiąsias politines galias. O jos, t. y. galios, žvelgiant į anų laikų Lietuvą, buvo gana įspūdingos. Trečia. Lietuvių valstybės (tapusios imperija) valdantieji, vydamiesi krikščioniškosios Vakarų Europos standartus, pagal turtų kaupimą aiškiai buvo užbėgę į priekį… Toks skubėjimas pavirto ir „skubėjimu“ atsiriboti nuo piliakalnių epochai būdingo pilietinio demokratiškumo, paliekant jo rudimentus valdiniams (baudžiauninkams).
Vargu ar dera abejoti tuo, kad tankiau išaustas piliakalnių (ypač tų, kurie čia vadinami apeiginiais) tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei. Gal būtent su jų pagalba toji valstybė iš karto peraugo lietuviakalbę teritoriją ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia vis dėlto priklausė lietuviams. Kodėl? Atsakymą nesunku surasti. Viena iš pamatinių valstybinio konglomerato susiformavimo priežasčių buvo ta, jog lietuviai „surado“ (prisijungė) žemes, kurios nuo senesnių laikų kvėpavo protėvių kultūros dvasia. Slavų įsiveržimas nuo Karpatų pusės etnodvasinės kultūros prasme nebuvo triuškinantis. Tuo nesunku įsitikinti įsijautus ne tik į Kijevo Rusios elgseną, bet ir, ko gero, į dabartinius ukrainiečius (praėjusius LDK „mokyklą“…).
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, kad su apeiginių piliakalnių nunykimu spartėjo senųjų papročių bei tradicijų kaita. Juolab, kad savo turėtą vaidmenį prarado žyniai ir vaidilos. O nuo dvasinės kultūros pamatų traukėsi kilmingieji, tuo pačiu įgydami didesnes teises modernizuotis, suartėti su Romos bei bizantiškąja kultūromis. Žodžiu, ir iš vidaus, ir iš išorės kito besiformuojančios lietuvių politinės nacijos socialinė organizacija. Ji tapo atviresne, palankesne kitatautiškumui. Plačiau tapo atverti vartai susiformuoti, pagal etninės kultūros bei religines pažiūras, mišriai valstybei. Tokiai valstybei, kuri savo valdas ir galias ėmė plėsti jos pradininko – lietuvių tautos susitelkimo (integralumo) sąskaita. Valstybė – tai visų pirma politinės nepriklausomybės forma. Deja, LDK, užgimusi kaip daugiatautė, ne per daug paisė lietuvių tautos pamatinių vertybių. Mus giria (ir patys mėgstame pasigirti) už politinę, kultūrinę ir, žinoma, – religinę toleranciją, kuri tų laikų aplinkiniam pasauliui nebuvo būdinga.
Įkyri mintis (pats temos sumanymas) tarsi reikalaute reikalauja pasikartojimų… Ir vis dėlto, kodėl anų laikų lietuviai, skirtingai nuo savo artimiausių kaimynų slavų, taip ir nepasirūpino savastimi? Kodėl nepuoselėjo savo kalbos? Kodėl nesirūpino apdairesniu, išradingesniu prigimtinės kultūros modernizavimu? Ar čia kalta vien vadinamoji tolerancija kitatautiškumui?..
Štai taip kritiškai kalbėdamas pirmiausia mąstau ne apie eilinį sodietį ar papročius skrupulingai saugojusį žynį ar vaidilą. Mąstau apie didžiūnus, apie kunigaikščius, kuriems, pagal Europoje įsigalėjusią tradiciją, labiau parūpo dinastiniai ryšiai (nesvarbu kokio sukirpimo). Parūpo ir nuo jų priklausantys turtai bei realioji politinė ir militaristinė jėga. Metaforiškai išsireiškus, Rėdos Rato sukimasis tapo pristabdytu… O vėliau, kaip žinome, ėmė suktis vos ne priešinga kryptimi… Apeiginiai piliakalniai padėjo įtvirtinti senųjų lietuvių tapatybę. Tačiau praradusi savo feodalinę aukštuomenę, o lygiagrečiai – ir savo dvasininkų luomą, tauta prarado ir labai ženklią, šiandien mums gal net sunkiai nutuokiamą turėtos ir „piliakalnių kultūros“ dėka įtvirtintos tapatybės pobūdį.
Beje, o kodėl nesusimąsčius ir kita, ne visai tradicine kryptimi?
Jei ne ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir jeigu ne lyg ir paspartintas piliakalnių kultūros nunykimas gal kitaip būtų susiklosčiusi ne tik etninių lietuvių istorija. Gal aisčių-baltų gyvensena, jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra galėjo tapti tuo Europos civilizacijos trečiuoju keliu ar bent tarpininku tarp Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų galių? O tokio kelio aiškūs simptomai buvo susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Deja, suaižėjus tautos sąsajingumui, tie simptomai buvo palyginus greitai užvoluoti iš tų pačių rytų ir vakarų slenkančiais volais.
Mano laisvamaniškasis žvilgsnis toliau žvalgosi. Regis, jam neprieštarauja ir manoji širdis…
Pamenu vaikystės, paauglystės metus – iš bažnyčios sakyklos dažnai kartotą teiginį: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ir čia pat, presbiterijoje, – garbingiausioje bažnyčios vietoje[3], matydavau puošniuose suoluose sėdinčius vietinius kilminguosius – didžturčius… Kita vertus, dabartinė, kelionėmis ženkliai praplėsta vizualinė atmintis įsiūlo neįtikėtino grožio ir puošybos, neįtikėtinos architektūros ir tapybos šedevrus: Venecijos, Florencijos, Kelno katedras… Žmoniškojo genijaus kūrinį – šv. Petro baziliką Romoje… Kokie turtai, kokios rinkliavos turėjo būti sukauptos šiems statiniams! Statiniams, kurie stulbintų eilinį žmogų, panašiai kaip Egipto faraonų laikais – piramidės!..
Vyskupai, markizai ir kunigaikščiai, pagal bažnyčios tradiciją, „privalėjo“ prabangiai gyventi. Privalėjo stebinti ir stelbti kitus, rangais žemesnius, savąja puošyba – puošniausiais rūbais, rubinais bei deimantais žėrinčiomis segėmis, žiedais… Martynas Liuteris su savo pasekėjais sukilo prieš šį sukauptus turtus ir puošybą pamėgusį pasaulį – Romos katalikų bažnyčią. Pavėluotai sukilo…
Vilniaus pilių komplekso maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą prisiminkime Kornelijaus Tacito (Romos istoriko, I a.), Adomo Bremeniečio (prūsų arkivyskupo, XI a.) ir kitų svetimtaučių pagiriamuosius žodžius aisčiams, ypač pabrėžiant jų saikingumą, prabangos vengimą ir pan. Taigi, turime pagrindą teiginiui, jog piliakalnių epochos autochtonams prabangos dalykai, kaupiami turtai (kuriuos vėliau pamėgo savi didžiūnai) buvo svetimas, nepriimtinas pasaulis. Bendruomenės sutarimą, dorovinį sugyvenimą ardantis pasaulis. Būtent demokratiškas visuomenės tvarkymosi būdas ar kultūra piliakalnių epochai buvo gana būdingas bruožas, suformuotas nuo seno susiklosčiusia aisčių-baltų moraline, dvasine gyvensenos sankloda.
Atrodo nereikšminga detalė, kurią pateiksiu, bet mūsų apžvalgos atveju ji gana išraiškinga, svarbi… Štai, S. Daukantas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kunigaikštis (tik klausimas – kokio lygmens?) galėjo savo dukrą ištekinti už asmens, ypač drąsiai ir išradingai pasirodžiusio karo žygyje… Tuo pavyzdžiu turime ir papildomą įrodymą, jog mišrių pagal tautybę santuokų tradicija įsitvirtino vėliau, palaipsniui nunykstant apeiginių piliakalnių kultūrai, kada buvo imta dinastiniais ryšiais stiprinti autoritarinę valdžią ir – karinės galios įtvirtinimu kaupti turtus.
Tikėtina, kad piliakalnio teritorinės bendruomenės narių (santykinai mūsų vadinamų pilėniečiais) balsas buvo svaresnis nei įsivaizduojamo seniūno (ar vaito), kuris buvo irgi išrenkamas. Kuris, tikėtina, vadovaudavo taip pat išrinktiems bendruomenės atstovams – tarybai ar susiėjimui (mažajam seimeliui). Ta proga prisiminkime kad ir Brunono istorijoje minimą karalių Netimerą. Vis dėlto jisai priėmė krikščionybę. Bet štai nuo savųjų gentainių nesugebėjo apsaugoti paties Brunono ir jo palydos. Susirinkusiųjų (ir, žinoma, jiems atstovavusių išrinktųjų) balsas priimant ateiviams mirties sprendimą buvo lemiamas. O toksai sprendimas buvo priimtas dėl to, kad „įsibrovėlis“ Brunonas ne tik prikištinai bruko svetimą tikėjimą, bet ir nepaisė trijų įspėjimų iškeliauti. Visa ši istorija – neginčijamas įrodymas, jog vietiniai kunigaikščiai nebuvo visavaliai. Jie privalėjo paisyti bendruomenės nuostatų, kurias koregavo kriviai, žyniai, vaidilos ir kiti, atstovavę prigimtinės, tradicinės kultūros tęstinumui bei įtaigumui.
Pilies maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbėjome apie piliakalnių – apeiginių centrų klestėjimo epochą.
Bet… Pasaulis keitėsi. Ryškėjo atotrūkis tarp Romos krikščioniškojo ir senųjų lietuvių pasaulių. Kartu ryškėjo ir jau nunykusi senųjų lietuvių valstybinė sąranga. Visai natūralu, kad turėjo ryškėti ir pastangos švelninti minėtą atotrūkį. O tai reiškia, kad proporcingai turėjo didėti anksčiau bendruomenės kontroliuoto seniūno ar kunigaikščio pozicijos. Tuo pačiu turėjo silpti tradicijų ir papročių tęstinumo pozicijos. Betgi būtent tokių štai pokyčių reikalavo objektyvios sąlygos: gaunamos informacijos pobūdis, jos suvokimo laipsnis, sprendimų priėmimo operatyvumas ir pan. Suprantama, kad autoritarizmo pilėniečių bendruomenėje įsitvirtinimui įtaką darė tarsi savaime iš aplinkinio pasaulio slenkančios socialinio organizavimosi normos, standartai ir įvaizdžiai. Bet manytina, kad apeiginių piliakalnių praktikai dar neužgesus, pilėniečių balsas tebegaliojo sprendžiant žygių (tarp jų – ir grobiamųjų), bendruomenės gerbūvio, genties savigynos organizavimo ir pan. klausimus.
Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo istorikai, jau nuo XII–XIII a. lietuvių gyvenamose žemėse ėmė ryškėti vietinių kunigaikščių (feodalų) ir jiems pavaldžios kariaunos (kai kas juos vadina leičiais), ko gero, būsimų bajorų luomas. Savaime suprantama, pilėniečių kaip bendruomenės balsas dar sparčiau ėmė slopti. Iš istorijos šaltinių taip pat žinome: smulkesnių genčių sąjungos jungėsi į stambesnius teritorinius vienetus, dar labiau nuvertindamos apeiginių piliakalnių pilietinę paskirtį. Tolesnė jų plėtra sustojo. Vietoj šio proceso, t. y. apeiginių piliakalnių plėtros, jau XIII a. telkėsi ir garsėjo tokios smulkesnių genčių sąjungos, kaip: Lietuvos žemė, Nalšia, Deltuva, Upytė, Žemaitija. 1219 metų sutartyje su Voluine jau minimi tų žemių atstovai – vyresnieji kunigaikščiai. Tai rodė aiškią, ne tik stambios teritorinės valstybės formavimąsi, bet ir jos įsitvirtinimą. Šis procesas, kaip žinoma, tapo įformintas Mindaugo karūnavimu ir Lietuvos pripažinimu „normalia“ krikščioniškajai Vakarų Europai būdingos karalystės forma.
Deja, turėtume pripažinti ir tą ne visai mums malonų faktą, kad su Vytauto Didžiojo įsitvirtinimu ir valstybės modernizavimosi kryptimi lygiagrečiai „įsitvirtino“ ir pilėniečių, arba kaimo bendruomenių įbaudžiavinimas. Išskyrus vadinamuosius karališkuosius valstiečius (kurie galbūt buvo vadinamųjų leičių tąsa). Energingasis Vytautas gerai suprato įvykusias permainas: pasikeitęs karybos būdas ir ginkluotė reikalavo esminių (revoliucinių) žingsnių. Imperijos plėtimui ir jos išlaikymui reikėjo turėti pusiau reguliariąją kariuomenę – bajorus. Vytautas išplėtė jų luomą, kurį turėjo aptarnauti ir išlaikyti jam priskirtas žemesniųjų luomas. Tačiau tuo pačiu geso ir pastarojo luomo pilietiškumas, t. y. įvidintas (iš prigimties išplaukiantis) valstybinis patriotizmas, etninis ar tautinis. Valstybiniam patriotizmui lyg ir nebeliko „vietos“…
Štai taip ar panašiai nunyko, ko gero, ilgus amžius klestėjęs pilėniškasis demokratiškumas…
LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas mintis, kurias išdėsčiau šiame paragrafe, galima apibendrinti teigimu, jog dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, vadinamosios apeiginių piliakalnių bendruomenės išgyveno esminius, revoliuciniams persitvarkymams prilygintinus pokyčius. Metaforiškai išsireiškus, ant apeiginių piliakalnių kurstomą šventąją ugnį ir aplink ją susibūrusią pilėniečių bendruomenę pūkštė ne tik savoje aplinkoje susiformuojantys skersvėjai. Dar ir iki Vytauto reformos stiprėjo vėjo gūsiai, ėję iš rytų bei vakarų… Blizgesiu, puošyba pasipuošusi vadinamoji Vakarų civilizacija tarsi savaime plėtė savo įtaką ir valdas…
Betgi šalia viso to privalu pastebėti: prigimtinė kultūra, arba, kaip mes ją plačiau traktuojame, tautos matrica pasižymi ypatingomis, išskirtinėmis savo galiomis. Tomis galiomis, kurios padeda išsaugoti (ir perduoti ateinančioms kartoms) esminius bruožus. Išsaugoti savąją esatį pasaulyje…
Kartu dera pastebėti ir tą, sakyčiau, elementarią tiesą, kad tautos (ypač apsireiškiančios kaip politinė nacija) matricai reikšminga dalimi priklauso ir valdantieji, t. y. politinis elitas. Jų elgsena, jų polinkiai, kurie „netyčia“ perduodami visos tautos ateičiai. Na, o konkretizuodamas šį teiginį skaitytojo dėmesį atkreipsiu į tą, vos ne akis badantį faktą: kodėl mes, nepriklausomybę seniai atgavusi valstybė, taip ryškiai skiriamės nuo skandinavų…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.10.08
[1] Žr. Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (18). Interneto portalas: slaptai.lt. Paskelbta 2017 06 20.
[2] Įdomumo vardan pastebėsiu: minimas vėrinys kažkokiu būdu (greičiausiai neteisėtu, kaip karo grobis) atsidūrė Maskvos carų rankose. Kažkuris iš jų Europoje spėjusį išgarsėti vėrinį padovanojo Anglijos karalienei. Ši susigaudžiusi perlų vėrinio (puošusio Barborą Radvilaitę) nebenešiojo. Tolesnis papuošalo likimas nežinomas…
[3] Presbiterija tai ta bažnyčios priekinė dalis, kurioje įrengtas didysis altorius ir kuri nuo pagrindinės bažnyčios erdvės būna atskirta baliustrada (tvorele). Šiais laikais presbiterija yra praradusi turėtą išskirtinę dvasininkams ir didžiūnams susėsti skirtą paskirtį.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienos apeigos pėdomis
Esame kalbėję, jog istoriniai šaltiniai byloja apie tai, kad senieji lietuviai mėgę vaišes. Kolektyvines. Šventinio susiėjimo metu jos sudarydavo apeigų dalį. Žinoma, baigiamąją. Bendras stalas būdavo pašventinamas, padėkojant dievams (Aukštėjui Visagaisčiui) už skalsą ir palinkint šventės dalyviams dvasinės stiprybės, susiklausymo bei sėkmės darbuose. Tikėtina: susineštais valgiais tarpusavyje buvo dalinamasi. O kaip, nesunkiai galime sužinoti prisiminę kad ir kalėdaičio (žemiau vadinto plotkele) laužymą. Kiekvienam po gabaliuką ir kiekvienas tuo gabaliuku pasidalina su visais už stalo esančiaisiais… Tai – dvasinės jungties apeiga.
Senieji lietuviai (žinoma, ir pilėniečiai) vartojo ir šventinį apeiginį gėrimą. Apie praktikuotą jo vartojimo ritualą esu aptikęs įdomių užuominų etnologų darbuose. Bet prieš tai, lyg ir paruošdamas skaitytoją, noriu pasidalinti tą pačią problematiką liečiančia informacija, kurią suradau mums giminingo etnoso – t. y. labai originalioje, bet dėl tam tikrų priežasčių „paraštėse“ atsidūrusioje rusų knygoje. Jos sudarytojai ir leidėjai ją laiko šventraščiu. Tačiau ji, ko gero, greičiausiai veikiant stačiatikybei, pati „pakrikštyta“ keistu „Velnio knygos“ (Beлecoвaкнигa) vardu[1]. Joje randame gana intriguojančių žinių būtent iš „piliakalnių epochos“ laikų, t. y. vienaip ar kitaip susijusių su šio mūsų pasakojimo tematika. Įsitikinęs, kad skaitytojui bus įdomus nors ir trumpas tos „Velnio knygos“ apibūdinimas.
Novgorodas, šiaurinė Kijevo Rusios provincija, jau IX a. turėjo savo raštą. Panašų į tą, kurį bulgarų vienuolis Kirilas, pagyvenęs tame mieste, patobulino, ir tas raštas vėliau tapo žinomas kaip „kirilica“… Dar carinės Rusijos laikais buvo surasti bukmedžio lentelėse senuoju raštu išskaptuoti Novgorode (gal ir kitur) gyvenusių žynių IX amžiumi datuojami pasakojimai: istoriniai ir religiniai bylojimai. Iš vertimų į šiuolaikinę rusų kalbą aiškiai matyti, kad tie pasakojimai buvo pirmykštėms religijoms būdingas „gyvasis žodis“, perduodamas iš kartos į kartą… Tuomet kažkam parūpo užfiksuoti išnykstančią, įvedamos bizantiškosios krikščionybės naikinamą senąją, t. y. prigimtinę religiją ir su ja susijusius papročius (kurių ženkli dalis galėjo būti aistiškos-baltiškos kilmės).
Štai toje knygoje ir surandame nuolat ir nuolat atkartojamą šventąjį (ritualinį) gėrimą, vadintą suricos vardu. Gėrimas buvo gaminamas iš vandeniu atskiesto ir užraugto medaus, pridėjus apynių, kitų augalinių priedų ir pieno… Gėrimas buvo geriamas šventų apeigų metu, mūšiuose laimėtų pergalių ir kitomis panašiomis neeilinėmis progomis.
Suricos gaminimas (o jis, kaip rašoma toje knygoje, buvo atliekamas kaip dvasinė apeiga) labai jau primena midaus vartojimą lietuvių senovėje. Ne vieno istoriko ar etnologo darbuose rasime užuominų apie mėgavimąsi midaus gėrimu. Iš panašių tekstų lyg ir nesklinda to gėrimo ritualinė paskirtis, kurios dvelksmas aiškiai jaučiamas „Velnio knygoje“. Toks „prasilenkimas“ gali būti vertintinas kaip istorinės tiesos nežinojimas… Na, o jeigu dar prisiminsime mūsų laikais Stakliškėse gaminamą midų (nuo kurio, išgėrus stiklinaitę, jausena tik pablogėja), to lyg ir išliaupsinto gėrimo sakralumas dingsta…. Gal iš tiesų mūsiškių pasakojimuose apie šį gėrimą (o vėliau – ir apie jo gamybą) yra įsivėlusi klaida? Gal tikroji tiesa apie midų ir jo gamybą seniai yra išdūlėjusi, nuslėpta?..
Neabejotina, kad senovėje mūsų protėviai irgi gamino gėrimą, panašų į novgorodiečių suricą, ir vartojo panašiomis (apeiginėmis) progomis. Na, kad ir dėl tų aplinkybių, kad aisčių-baltų apgyvendintos žemės, iki slavų įsiveržimo, siekė Novgorodo žemes bei Ilmenio ežerą… Tikėtina, labai tikėtina, kad jo gamyba atėjusi, ko gero, iš dar senesnių nei apeiginių piliakalnių epocha, laikų.
Vėlesniaisiais laikais, užgesus „pagonybei“, lietuviai midaus jau nebevartojo. Ėmė gaminti alų. O vėliau, prasidėjus nuolatiniams karams – degtinę… O dar vėliau – samanę… Bet prisilaikant senų apeiginių tradicijų, alus taip pat buvo gaminamas. Bet gaminamas atsargiai, pagarbiai, išmoningai, sakytume – rituališkai. Prisiminkime kad ir šmaikščią Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“… Alų gamindavo (virdavo) ypatingomis progomis: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, atlaidų (švenčių) dienoms… Sovietmetis, ypač bolševikmetis, viską sujaukė. Iki vadinamųjų „Chruščiovo laikų“ kiekvienai kaimo sodybai buvo leidžiama naudotis tik 15 arų sklypeliu. Miežiai, jo salyklas tapo nebeprieinamu, deficitiniu produktu. Alus buvo gaminamas pačiu primityviausiu būdu. Net ir iš kolūkio lauko pavogtų cukrinių runkelių. Alkoholinio gėrimo apyvarta didėjo… Reikėjo kokiu nors būdu užslėgti neteisybę, „uždusinti kirminą“, okupanto ir pavergėjo įvarytą į lietuvio, ypač sodiečio, širdį…
Bet apie natūralų alų, kaip apeiginį lietuvių gėrimą, pokalbį dar verta pratęsti…
Nardant po apeiginių gėrimų „vandenis“, išskirtinį susidomėjimą man sukėlė etnologės Elvyros Usačiovaitės studija. Ji, pasiremdama surastais senais šaltiniais, aprašo „trejų devynerių“ (kurios gėrimu linkę pasigirti lietuviai) simbolinę reikšmę ir net ritualizuotą jos vartojimo praktiką[2]. Tai, kas čia bus iš šios autorės pacituota, perpasakota, interpretuota, esama rimto pagrindo sieti su aidu, atėjusiu iš „piliakalnių epochos“. Gerai žinome – daugelis tradicijų, tegu ir transformuotame pavidale, praeina istorijos filtrus ir pasiekia vėlyviausius laikus. Tai ir pateisina „įžūlumą“ vėlesniais laikais praktikuotos dvasinės kultūros elementus sieti su dar senesniais.
Pastebėsiu, kad mano jau minėta etnologė savo studijoje remiasi gana detaliai aprašytais prūsų papročiais. Bet patarus įžymiam baltistui Vladimirui Toporovui, mokslininkė juos perkelia ir į mūsų kraštą. Argumentas čia aiškus. Senaisiais, t. y. ikikrikščioniškaisiais laikais tie patys aisčių-baltų papročių bei ritualų elementai atsikartodavo gana plačiose erdvėse. Apie tai, nors ir savaip, byloja aukščiau perpasakota istorija su novgorodiečių-rusičių gerbta ir vartota „surica“.
E. Usačiovaitė rašo, kad senovėje, nuėmus derlių, „…šeimininkas tam tikru būdu pasisemdavo grūdų (kviečių, sėmenų, miežių, žirnių, avižų, pupų, lęšių) – kiekvienos rūšies po pilną saują, tačiau ją pripildydavo per tris kartus. Ir taip devynis kartus – iš viso išeidavo dvidešimt septyni kartai, taigi trejos devynerios įvairių grūdų, kuriuos supildavo į vieną mišinį, sudaigindavo, sumaldavo salyklą ir padarydavo alų“[3]. Nematau būtinybės apsunkinti skaitytoją įvairiomis aprašyto veiksmo, jo tolesnės tąsos detalėmis. Tik reziumuodamas pastebėsiu, kad šeimininkas, sukalbėjęs atitinkamą sakralinį tekstą, pats išgerdavo tris toms apeigoms specialiai padarytus kaušelius. „Išgėręs juos, – kaip teigia studijos autorė, – perduodavo žmonai, broliui, vaikams. Taip trys kaušeliai apeidavo ratu devynis kartus.“ Štai pagal tokią nuo senų senovės einančią tradiciją, kurios aprašą E. Usačiovaitė atrado pas Matą Pretorijų (rašiusį XVII a. pabaigoje), „kiekvienas ritualo dalyvis alaus išgerdavo trejus devynerius kartus“[4]. Anot minėto Pretorijaus, taip būdavo atšvenčiama „trijudewiniu“ – trejų devynerių šventė, turėjusi Samborijos pavadinimą. Ji buvo švenčiama nuėmus visą rudens derlių.
Skaitytojo dėmesį noriu atkreipti į ką tik suminėtos šventės pavadinimą – Samborija. Mes turime gražų, nuo seno paveldėtą ir Atgimimo metais prisimintą žodį Sambūris. Ar gali kam nors kelti abejonių prūsų šventės Samborijos paskirtis? Tai buvo ir giminės, bendruomenės dvasinio susitelkimo, dvasinių ryšių užtvirtinimo šventė!
Aukščiau kalbėjome apie midų, kaip šventą apeiginį gėrimą. Čia gi kalbame apie alų. Tačiau net ir iš tokio fragmentiško aprašo matome, kad senovėje ir alus, jo gamyba ir vartojimas sudarė aiškų šventinių apeigų elementą. Pagaliau ne taip jau svarbu: midus ar alus… Svarbu pats veiksmas, apeiga, sustiprinanti žmonėms bendruomeniškumo dvasią ir tuo pačiu – suteikianti kitokią, nuo žemės rūpesčių pakylėtą prasmę.
E. Usačiovaitės aprašytai Samborijos šventei skirtą alaus (iš įvairių grūdų) darymo ir jo vartojimo apeigai dėmesį skyriau su vienu, manau, ir pačiam skaitytojui suprantamu motyvu… Turime teisę kai kuriuos elementus iš gana sudėtingo „trejų devynerių“ ciklo perkelti ten ir tiems, kurie švenčių progomis susirinkdavo ant apeiginio piliakalnio ar šalia jo. Šventės šventimas neabejotinai turėjo turtingą savo ceremonialą (šventines apeigas). Apie tai tiesiogiai ir netiesiogiai byloja na kad ir minėtos Samborijos šventės šventimas šeimoje.
Prieš antrąjį pasaulinį karą (ir net „caro laikais“) Lietuvos vaistinėse pardavinėdavo „Trejų devynerių“ buteliukus vaistams. Prisipažinsiu skaitytojui… Frontui praslinkus sužinojome, kad Palangos (kur tuomet gyvenau) vaistinės savininkas pabėgęs ir ji dabar atlapa. Aš su savo tokiu pat aštuonmečiu bičiuliu nuskubėjome paplėšikauti. Nepamenu, ką jisai surado, bet aš su dideliu pasitenkinimu „nuglemžiau“ dvi kartonines dėžutes su „Trejų devynerių“ etiketėmis…
Šiandien mūsų šalyje tebepraktikuojama „Trejų devynerių“ trauktinės (kelių rūšių) gamyba ir, žinoma, – gana platus vartojimas. Bet visa tai jau panašu į Salvadoro Dali siurrealizmą… Gal išskyrus žoleles, kurias tuo vardu dar galime aptikti kai kuriose vaistinėse.
Keista, labai keista, kai atsiranda kažkas net iš mokslo bendruomenės, kuris stengiasi įtikinti skaitytoją, kad mūsų protėviai gyveno primityvų, vien sunkiais darbais ir įvairiais prietarais dusinamą gyvenimą. Atvirkščiai… Anų laikų gyvenimas buvo kupinas atsikartojančių emocionalių išgyvenimų. Kupinas sielos pakylėtumo ir atgaivos nuo susitikimų su bendruomenės nariais. Net ir vadinamieji prietarai tarnavo ne dvasios vergovei, o žmogaus buvimo pasaulyje pilnatvei, socialinių psichologinių santykių praturtinimui. Trumpai tariant, mūsų protėviai, materialiai gal vargdami ir darbais prakaituodami, gyveno ganėtinai išmoningą ir turiningą dvasinį gyvenimą.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis
Natūralu, kad mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, visą laiką lyg piktas šešėlis lydi viena ir ta pati mintis: ar aplamai įmanu, na, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kurią storai yra nusėdusios ne tik laiko dulkės, bet ir šimtmečiais užsitęsę piktybiški veiksmai bei procesai. Juolab, jeigu ir pati šiuolaikinė visuomenė (tauta) gyvena pridengta įvairiais, tarp jų – ir svetimais siūlais išausta klaidinančia (ar nevisaverte) istorijos žinojimo skraiste.
Kad ir kaip keista, anų laikų kultūros kontūrų rekonstrukcijos (socialinės organizacijos, jos struktūrų) supratimui savotišką impulsą duoda priešo atstovas – pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis.
Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…[1]
Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas” (režisierius Marijonas Giedrys)
Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (buvusius prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinės kultūros puoselėtojų – druidų luomas. Tačiau ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas yra pripažinęs, jog senieji lietuviai savo papročiais bei tradicijomis buvo gana artimi prūsams.
Savo apžvalgos nuošalėje paliksime tuos, kurie užsiiminėjo amatais: drožinėjimu, akmens tašymu, statybomis, ginklų, drabužių, avalynės gamyba ir pan. Aišku, būdavo išskirtinių gabumų meistrai, garsėję toli nuo savo gimtinės. Mus, čia dėstomos temos atveju, domina tie, kurie vykdė pareigas, tiesiogiai susijusias su dvasinės kultūros savo bendruomenėje organizavimu. Taigi, žvelgiant į apeiginius piliakalnius supusių ir juos supylusių teritorinių bendruomenių gyvenimą, vis dėlto esama pagrindo drąsiau tapyti vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstos konstrukcijos vaizdą.
Atskirai pabrėšiu: savyje koncentruoto ir integruoto centro vaizdą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai ne tik tie P. Dusburgiečio minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją, kronikininko įvardinti kaip „tulisonis“ ir „lygasonis“. Neabejotina, kad šalia ką tik suminėtų buvo ir raudotojų „specializacija“… Beje, jos aidas galbūt mažai pasikeitusiu tradiciniu pavidalu, bet retsykiais dar atsikartoja kai kuriuose nūdienės Dzūkijos kampeliuose. Jam, tam „raudotojų“ aidui, ko gero, mes galėtume priskirti ir iki paskutiniųjų laikų liaudyje dar praktikuotą savanorišką, t. y. užmokesčio nereikalaujantį susibūrusios grupelės giedojimą šalia pašarvoto mirusiojo. Tiesa, mūsų realybė tokia, kad ši iš senesnių laikų atėjusi graži tradicija šiandien jau yra tapusi netgi profesionalių dainuotojų ir muzikuotojų verslu.
Jeigu jau buvo, kaip žinome, mirusiojo pašarvojimo ir jo palydėtuvių į Dausas „specializacija“, tai be atskiros, visą sudėtingą tradicinių apeigų raizgalynę išmanančiųjų neapsiėjo ir vardo gimusiam kūdikiui parinkimas, vadinamųjų „krikštynų“ ceremonija, jos laikymasis, „kontrolė“. Ir – žinoma – vestuvių ir vestuvininkų organizatoriai. Apie jas, vardan viso šio teksto pagyvinimo, pakalbėsiu truputį plačiau.
Sutuoktuvės buvo išskirtinis (kaip ir laidotuvės) bendras „kaimo reikalas“. Ir apeigoms, linksmoms išmonėms čia buvo didžiulė erdvė. Tą žinome dar iš savo jaunystės laikų, iš sovietiniais metais įtaigiais koncertais garsėjusio ansamblio „Kupiškėnų vestuvės“, po krislą surinkusio tai, kas senovėje buvo praktikuota. Nors to ansamblio artistai buvo ir pagyvenę (tarp jų vaidinę ir jaunuosius), ansambliečių vaidyba ir ypač turinys ne vienam žiūrovui išspausdavo ašaras…
Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinomas XIX a. lenkų kilmės švietėjas E. Gizevijus, mokytojavęs Tilžės apylinkėse, yra vaizdingai aprašęs lietuvininkų vestuves, kurios tęsdavosi net visą savaitę: tris dienas jaunosios ir tris dienas jaunojo sodybose. Visas tas laikas buvo užpildomas pokštais, muzikavimu, šokiais, dainavimu… Anot švietėjo, vestuvės ir joms pasirengimas buvo kupinos apeiginių (ritualinių) elementų…
Aišku, piliakalnių epochos laikais vestuvių apeigos, visas ceremonialas buvo kitoks. Gal net turtingesnis už kupiškėnų surinktą medžiagą. Tikėtina: jisai alsavo didesniu sakralumu (ir iškilumu). Tačiau tikėtina ir tai, kad pagrindiniai vestuvinių apeigų elementai iki pat XX a. pabaigos galėjo būti atkeliavę būtent iš ten, iš istorinės gūdumos. Žinoma, galėjo egzistuoti ir regioniniai (gentiniai) skirtumai. Betgi taip pat manytina, kad vestuvininkai aplankydavo šalia esantį piliakalnį. Sunku tuo nepatikėti, kai buvome (o gal dar ir esame) keistos tradicijos – jaunosios nešimo per tiltą (arba pravažiavimo per kelis tiltus) liudininkais…
Dvasinės kultūros puoselėtojų sluoksniui ar luomui priklausytų ir mums visiems žinomos raganos ir raganiai, anais laikais atlikinėję kitokį vaidmenį, nei tą, kurį mums įskiepijo modernėjanti civilizacija ir polonizuota bažnyčia. Gal jie gretintini su tais, kuriuos šiuolaikine kalba kalbant vadiname aiškiaregiais arba ekstrasensais? Be jokios abejonės, anais laikais uoliai darbavosi vadinamieji virgulininkai, kurie ieškodavo ne tik požeminės vandens gyslos šuliniui. Jie nustatydavo ir tuos žemės lopinėlius, kurie skleisdavo žmonėms juos raminančią, juos gydančią spinduliuotę (energiją)…
Sudžiovintos gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirą temą sudarytų siekis apibūdinti tuometę liaudies mediciną ir jai atstovavusius „liekarius“ (gydančiuosius). Apsiribosiu vien pastebėdamas, kad nūdienos žmogus labai menkai nutuokia, kokia ji, toji liaudies medicina, buvo turtinga ir „išmintinga“. Lietuvoje buvo ir yra tą mediciną (žinoma, jos fragmentus!) gerai išmanančių ir ją praktikuojančių. Ta proga prisiminkime dar sovietiniais metais išgarsėjusią ir „pagoniškąsias“ tradicijas puoselėjusią žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę…
Piliakalnių ir pilėniečių gyvenime svarbi vieta priklausė triūbininkams (dūdoriams), kurie galbūt nuo piliakalnio viršūnės savo instrumento garsais aplinkiniams gyventojams pranešdavo to ar kito turinio svarbią žinią ar susitarimo ženklą. Atskirai suminėtini ir kanklininkai. Pastarieji savo kūryboje kaupdavo ir išdainuodavo išgyventus įvykius, žmogaus gėlą ir džiaugsmus; jo viltis ir pralaimėjimus; aplinkinio pasaulio virpesius ir žinias apie laike nutolusį asmenį… ir pan.
Neabejotina, kad piliakalnio bendruomenė turėjo savo žynius, kurių pagrindinė priedermė buvo tausoti ir perduoti pilėniečiams istorinę, svarbiausius įvykius ir veikėjus menančią atmintį (maksimaliai išsaugant žinių tikslumą). Tuo pačiu jie saugojo „gyvojo žodžio“ (kalbos) svarbą, jos magiją ir žavesį. Kaip rodo prūsų tautos likimas, būtent žyniai užkariautojų kryžiuočių buvo pirmoje eilėje izoliuojami, netgi naikinami fiziškai. Kaip su jais „nutiko“ Lietuvoje platinant krikščionybę, tikslių žinių neturime. Bet kažkas panašaus su jais galėjo irgi atsitikti…
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar mūsų laikus pasiekė ne tik vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), žolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Štai, mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat žilos senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus.
Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ buvo vos ne kiekviename jam žinomame Dzūkijos kaime. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu toji įtaka buvo, ją nesunkiai galima paaiškinti kaip psichologinės, charizmatinės terapijos efektą.
Skaitytojui pateiksiu dar vieną, irgi konkretų atvejį…
Turiu (ir kaip relikvijas saugau) tris skirtinguose Lietuvos regionuose išaustas kapas, vėliau, kalbininkų „dėka“ gavusias lovatiesės vardą. Viena – nuo Tauragės, antra – nuo Trakų, trečia – nuo Panevėžio. Stebina bendro piešinio (rašto) ir spalvinės gamos sutapimas! Audiniui naudoti juodi ir tamsiai geltoni vilnos siūlai. Tikėtina, kad čia minimos kapos mena būtent dar anuos, ritualinių piliakalnių metus. Tikėtina, kad jos tada turėjo kitą paskirtį: mirusiojo šarvojimą. Manytina, kad po apraudojimo apeigų velionis buvo į šį audinį susupamas ir dedamas ant laužo… Galime pasiginčyti: ar kapa (vėliau tapusi lovatiese) savo vardą gavo nuo kapo, ar atvirkščiai. Bet ne tai čia mums svarbu. Svarbu pabrėžti, kad kapos audimo raštą reikėdavo gauti iš moters, kuri griežtai jį saugodavo ir reikalaudavo iš audėjų jo laikytis. Įvardinkim ją, tą moterį, kaip tautoraščio tęsėją ir saugotoją. Apie pastarosios priedermę esu skaitęs ne tik etnologų tekstuose, bet ir patyręs iš savo mamos (audžiusios kapas) pasakojimo.
Atskirai tyrinėtinas klausimas: koks vaidmuo buvo atitekęs apeiginiams piliakalniams, kai lietuviai pradėjo praktikuoti mirusiojo deginimą. Galima formuluoti atsargų hipotetinį teiginį, jog toks veiksmas (apeiga) galėjo būti atliekamas būtent ant piliakalnio (gal net jo pakraštyje esančios aukštumėlės – alkos?).
Bene pačią svarbiausią vietą dvasiniame ir socialiniame pilėniečių gyvenime užėmė tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę švęsti ar kitaip atžymėti Gamtos virsmus. Dažnas apeiginis piliakalnis galėjo turėti vadinamuosius „kalendorinius“ stulpus. Rėdos Ratas, kaip jau esame pastebėję, ko gero, vertintinas kaip anos epochos aisčių-baltų pasaulėjautos, pasaulėžiūros (ideologijos) pamatas. Tiesa, čia pat privalu pastebėti, kad to pamato centre buvo Pradžiapatis, Visagaistis, Praamžis, Sotvaras, Viešpats (tai tos pačios Visatą, Gamtą ir žmogaus gyvenimą tvarkančios Dieviškosios Substancijos vardas)… Šie asmenys, stebėję bėgantį laiką ir organizavę kalendorinių švenčių šventimą, mums žinomi vaidilos vardais. Jų aidas, jų gyvas siluetas pasiekė ir mūsų laikus[2].
Taip pat žinome, kad buvo ir kriviai – dvasinę, etnokultūrinę tapatybę puoselėjusiojo asmens rangas. Bet jis atstovavo jau stambesniam socialiniam junginiui: atskirai žemei, kunigaikštijai ir pan. Panašiai kaip krikščioniškajame pasaulyje vyskupas ar arkivyskupas.
Tikėtina, kad ši visa aukščiau įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros sergėtojų ir jos puoselėtojų specializacija daugelyje atvejų buvo gaunama iš tėvų ir senelių. Ji buvo skrupulingai saugoma ir, kaip estafetė, perduodama savo vaikams, vaikaičiams. Išskyrus turbūt paskutiniuosius du atvejus.
Lyg ir apibendrinant tai, kas buvo išguldyta aukščiau, norėtųsi pabrėžti: įvardintų pagal „specializaciją“ asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio santykiai sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią ir pilėniečių bendruomenėje darną skleidžiančią tinklainę. Oponentas man pasakytų: „Na, ir ką jūs čia naujo suradote? Panašų vaizdą rastute ir pas kitas gentis ir tautas…“ Jis būtų teisus. Bet tik iš dalies. Kodėl?
Jau esame užsiminę: mūsų šalis tankiai nusėta čia akcentuojamais apeiginio tipo piliakalniais. Į juos mes savo tekste žvelgiame ne vien kaip į šventyklas (sakralinių apeigų centrus). Pirmiausia juos vertiname būtent kaip teritorinių (atskiro kaimo) bendruomenių pilietinio, etnokultūrinio telkimo centrus. Kaimyninės tautos jau turėjo cerkves, bažnyčias, kirches. Jos taip pat atliko ne tik religinių apeigų, bet ir tautinio, pilietinio telkimo centrų vaidmenį. Tačiau piliakalniai saugojo ir tęsė prigimtinę, o ne iš svetur įsiūlomą dvasinio gyvenimo kultūrą. Jie stiprino galias, dvasią tautos, kuri Europoje nesiblaškydama, išsaugodama prigimtinės kultūros elementus išgyveno ilgus šimtmečius. Kuri buvo suradusi savitą, originalų būdą, kaip sustiprinti savo sąsajas su galiomis ir ritmais, kuriuos skleidžia Gamta, gimtoji žemė…
Gal ir pasikartodamas pastebėsiu, kad apeiginiai piliakalniai buvo, ko gero, sumanyti dar ir kaip savotiška užkardų sistema stabdyti svetimtaučių kultūros, visų pirma slaviškosios, slinkimą. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Vakarų Baltarusijoje užsilikusį ypač tankų piliakalnių tinklą.
Ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas išskirtinį dėmesį yra parodęs ritualo apeigų problemai. Toks dėmesys pilnai suprantamas. Būtent ritualo (apeigos) dėka būdavo užtikrinamas tos ar kitos etnokultūros (genties, tautos) tęstinumas, išryškinamas jos partikuliarumas (išskirtinumas). Apeiga įtvirtindavo šventumą (sakralumą) – tai, kas sudaro socialinį tos visuomenės narius jungiantį moralinį gėrį. Apeigos centru paprastai būdavo (ir yra, pvz., krikščionybėje) auka, aukojimas. Betgi tokios procedūros negalėjo būti atliekamos atsitiktinių asmenų. Jos buvo išrinktųjų, t. y. dvasinės kultūros puoselėjimo „sertifikatą“ turinčių arba bendruomenės narių pasitikėjimą gavusių asmenų privilegija. Sukilninta priedermė. Senųjų lietuvių kultūroje tokias pareigas, kaip jau minėjome, atlikdavo kriviai, vaidilos, žyniai, o atskirais atvejais ir kiti „apeigų kultūrai“ ypač artimi ir jai pasišventę asmenys.
Tikėtina, kad egzistavo ir savo specifiką turinti apeiginė kalba: šventieji tekstai, tam skirtų žodinių konstrukcijų bei sąvokų rinkinys. Jo, o taip pat ir balso intonacija bei visa elgsena suformuojamas ir perteikiamas emocinis laukas (psichologinis įtaigumas). Šios, nuo kasdienybės pakylėtos senųjų lietuvių kalbos fragmentai labai akivaizdžiai yra užsilikę sakmėse, ypač liaudies dainose. Pastarųjų kodas – prasmė mums lieka jau nebesuprantama. Na, o širdimi pagauti ir išgyventi mums brangaus paveldo psichologinį įtaigumą galime apsilankę sutartinių atlikėjų ir ypač mūsų senosios kultūros puoselėtojų „romuviečių“ koncertuose-apeigose.
Jotvingių gyvenvietė. Kernavė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anais laikais nebuvo pašalinių stebėtojų, kaip kad šiandien matome. Apeigos, aukojimo metu į dvasinį išgyvenimą, jo pajautą įsitraukdavo visi apeigose dalyvaujantys, jas pripažįstantys asmenys. Galėdavo būti pasiekiama ir bendra transo (lengvinančio atotrūkį nuo realaus pasaulio) būsena. Betgi po to reikėdavo vėl sugrįžti į kasdienybę.
„Iš dangaus“ nusileisti „į žemę“… „Apeigininkai“ tai žinojo ir padėdavo dalyviams.
(Bus daugiau)
2017.10.02; 09:37
[1] Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, VersusAureus, 2005.
[2] Skaitytojui būsiu atviras. 2016 metų balandžio 23 dieną, per Jurgines, o pagal senolių tradiciją – per Jonines, vykstant gražioms apeigoms buvau pagerbtas suteiktu man garbės vaidilos vardu (ir ženklu). Tai įvyko etnografinėje sodyboje, šalia Etnokosmologinio centro (Molėtų raj.).
Iš „romuviečių“ su sielos atjauta priėmiau man suteiktą vaidilos simbolinį ženklą. Bet esu priverstas pastebėti: niekada nebuvau ir nebūsiu senųjų lietuvių praktikuotos religijos pasekėju. Aiškintoju – taip… Istorija nusineša daug ką mums labai brangaus, iš ko mes galime išsaugoti (ir pasidžiaugti) tik atskirus, deimantėliais kibirkščiuojančius krislelius.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas
Ačiū demokratinei visuomenės kultūrai: teisę mąstyti paradoksais turime. Tokia teise drąsiau ir naudokimės…
Taigi… Turime pamatą mąstyti, kad ir mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei pagal dvasią ir šaknis buvo prigimtinė, na, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsinė pastanga išlikti savame pasaulyje. Būtent tame pasaulyje, kuris visų genties (tautos) narių pastangomis nutysusiais šimtmečiais buvo kurtas ir puoselėtas. Kuriame buvo gyventa pagal iš lėto besikeičiančią, bet lyg ir tą pačią prigimtinės kultūros matricą.
Greičiausiai tame pasaulyje nebuvo ir to brutaliai įsiperšamo Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų, kaip dera elgtis Birutei ar Vygantui, Danutei ar Mantui. To monstro, kuris, pamynęs genčiai įprastas moralės normas, nustatinėtų tiesioginį santykį su Juo – Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.
Štai tokia intonacija ir tokiais žodžiais kalbu dėl tos priežasties, kad nesuvokiančiųjų (ir nenorinčių suvokti!) senosios (ikikrikščioniškosios) mūsų protėvių kultūros lyg ir gausėja. Bet šitaip kalbu dar ir dėl labai jau akivaizdžiai tuštėjančio dvasinės, moralinės kultūros lauko, išpūkštomo laisvos rinkos įnorių. Tas laukas intensyviau pūkštomas ir pabrėžtinai akcentuojant žmogaus teises, pamirštant jo pilietines pareigas. Pamirštant ir ypatingą valstybės atsakomybę už visuotinį gerbūvį…
Čia pat prieš skaitytoją ir pasiteisinu: būtent dažnai, labai dažnai dabartis įperša ne vienam autoriui užsakymą nupūsti praeities dulkes ir pasižvalgyti po aiškiau prasivėrusią erdvę… Esame užsiminę: tikėtina, kad apeiginių piliakalnių sklaidą savaip išprovokavo atgimusios Romos imperijos naujoji ideologija. Taigi, jai skirkime dar minutėlę dėmesio.
Krikščionybė, ypač vakarietiškasis (katalikiškasis) jos sparnas, ideologine, pasaulėžiūrine prasme anais laikais buvo gana nuožmi, nevengė agresijos. Gal tą nuožmų atkaklumą, atsitraukę nuo Kristaus mokymo, skatino ir patys krikščionybės pradininkai? Štai, vienas iš labiausiai apsišvietusiųjų apaštalų – šv. Paulius – teigė: jeigu asmuo priima Kristaus mokymą, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir laikytis tik Jo teiginių. Šis apaštalas, rašydamas korintiečiams, taip pat atvirai yra prasitaręs: krikščionybė gimsta ir įsitvirtina ant senųjų kultūrų griuvėsių (ir ant nekaltųjų kaulų)…[1] Antai, į Pskovą pabėgęs kunigaikštis Daumantas, priėmęs stačiatikybę ir Timotiejaus vardą, jau nedelsdamas organizavo grobiamuosius žygius ne kur kitur, o į savo tėvonijos Nalšios žemes. Pskoviečiams (ir Naugardui, nuo kurio Pskovas priklausė) tai buvo neabejotino jiems parodyto įsiteikimo ir patikimumo ženklas…[2]
Nereikia didelės vaizduotės tam, kad suprastume, ką ir kaip išgyveno mūsų protėviai verčiami tapti krikščionimis, ypač katalikais. Tiesa, kad būtų sušvelnintas skausmingas misionierių atakos smūgis, į Lietuvą pakviestieji jėzuitai siekė išelektrinti susiklosčiusią situaciją. Ten, kur buvo įmanu, jie siūlė bažnyčiai taikytis prie senosios lietuvių prigimtinės kultūros; prie nuo seno praktikuotų švenčių (gamtos virsmų) šventimo. Siūlė nepamiršti dėmesio ir senosioms dievybėms (atstovavusioms gamtos stichijoms) suteikiant joms kitą, sukrikščionintą pavidalą. Štai taip vietoje Gabijos (ugnies deivės) atsirado šv. Agota ir šv. Florijonas; vietoj Lauksargio – šv. Izidorius ir t. t. ir pan.
Piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vis dėlto pripažinkime nenuginčijamą tiesą: seniesiems lietuviams (kaip ir prūsams) krikščionybė buvo diegiama naudojant prievartą. Taip valdančiuosius vertė elgtis ir pačių kaimiečių tarpe plačiai paplitę prietarai. Bet, savo esme, buvo brukamas būtent jau linijinio laiko ir urbanizuotos kultūros sustyguotas gyvenimas. Buvo įsiūloma kitokiais principais bei vertybėmis grįsta, na, kad ir atskiros teritorinės bendruomenės (kaimo) socialinė organizacija! Vietoj įprastos piliakalnio pagalba burtos bendruomenės atsirado parapinė, buriama jau bažnyčios (arba dvaro)… Vietoj vaidilos ir krivio atsirado kunigas ir vyskupas. Pagaliau, vietoj įprastos gimtosios kalbos, buvo siūloma, peršama svetima, šventumo ir gilių šaknų neturinti kalba.
Mielas skaitytojau, kaip demokratinį mąstymą įgijęs pilietis, imki ir tiesmukiškiau įsijauski. Ką ir kaip išgyveno anų laikų eilinis sodžiaus žmogus, prievartautas atsisakyti to, kas buvo paveldėta iš protėvių?.. Drįstu išsitarti tai, kas galbūt papiktins ne vieną šių eilučių skaitytoją… Gal, blaiviu protu vertinant, situacija buvo kuo tai truputį panaši į tą, kuri susiklostė užslinkus bolševizmui? Į tuos metus, kada tradicinį kaimo gyvenimą tiesiogine prasme buvo siekiama dusinti užmetant sunkų, švininį šydą? Kai jis buvo jaukiamas garsiai urzgiančiu ir nesustabdomai slenkančiu buldozeriu?..
Šį sugretinimą aiškiai „sutirštinau“. Bet taip pasielgiau sąmoningai. Norėdamas išjudinti tradicinę mąstyseną, kuriai būdinga nuo seno susigulėjusi, tik pozityvą anų laikų krikščionybės įvedime matanti rega. Ta proga siūlau susimąstyti ir apie tai, kodėl slavai (lenkai, rusai), tapę krikščionimis, sustiprino savo galias; sulydė („suvirškino“) savyje kitagenčius. Ir, praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, tebedemonstruoja savo ekspansinę laikyseną.
Na, o mes? Lietuviai?.. Gal esama pagrindo mūsiškuoju atveju pripažinti vos ne atvirkštinį vaizdą? Gal protėvių prigimtinė kultūra, jos matrica, kaip jau buvo minėta, iš principo neatitiko krikščionybei būdingos esmės? O gal mūsų kilmingieji (kunigaikščiai) jau nuo seniau buvo „atpratę“, atsiriboję nuo tos matricos ir jos ne tik nebepaisė, bet ir gal gėdydamiesi seniai Romos civilizaciją priėmusiųjų, sąmoningai šalinosi? Be graužaties palikdami savo valdinius „suklestėjusių“ burtininkų ir raganų valiai…
Pagaliau neatmeskime ir priešingos aplinkybės. Gal dėl mūsų etninės, pamatinės tautos „civilizacinio vėlavimo“ gali būti pakaltinami ir čia mano akcentuojami ir su aiškiu pakylėtumu aprašomi apeiginiai piliakalniai, kurių dėka buvo stiprinama, plėtojama pati tautos matrica? Betgi vėl… Gal nuo jų, t. y. piliakalnių nustūmimo „į užribį“ galėtume įžvelgti ir tą tašką, nuo kurio mes, lietuviai, kaip etninė (ir net kaip politinė) tauta iš tiesų ėmėme nykti?.. Praradome netgi tą svarbią savybę „civilizuoti“ į tautos kūną įsimetusį „kitakūnį“? Deramu laipsniu jį „adaptuoti“?.. Ir kad nukreipę nuo jo, to „kitakūnio“, dėmesį, tuo pačiu į laisvę paleidome ir savinaikos virusą…
Herodotas ir lietuviai
Skaitytojas, perskaitęs šio paragrafo pavadinimą, greičiausiai nustebs, kodėl būtent Herodotas? Ką jis bendro turi su lietuviškaisiais piliakalniais? Neskubėkite su nustebimu…
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau aptarinėjome: senųjų lietuvių, kaip aisčių-baltų atšakos, kultūra turėjo savo išskirtinių bruožų. Tačiau apeiginiai piliakalniai buvo pasklidę ir kitose gentyse. Pas prūsus, latvius, pas jotvingius, sūduvius. Matuojant civilizacijų egzistavimo matais, apeiginių piliakalnių sklaida, kaip jau esame pastebėję, vyko palyginus trumpu istoriniu laikotarpiu. Jis aiškiau matuojamas tik keliais šimtmečiais. Ką šis laikotarpis išskirtinio paliko, bandome šią mįslę nors apytikriai įspėti. Jau buvome užsiminę, kad vadinamoji „piliakalnių kultūra“ užgimė turėdama tam rimtų priežasčių. Netenka abejoti, kad jų paieškos bus tęsiamos ir toliau, ateityje. Tokia yra visų humanitarinių ir socialinių mokslų, ypač tų, kurie susiję su praeities pažinimu, vystymosi logika.
Vienas pripažintas (ar hipotetinis) tyrimas užkabina „antrąjį“, pastarasis – „trečiąjį“… Kartu su teorinės minties raida ir technologijų paletės plėtra, plečiasi, įvairėja ir bendrasis istorinių tyrimų arsenalas. Pagaliau nieko keisto, jeigu tuo pačiu laiku, t. y. lygiagrečiai egzistuoja kelios tą pačią problemą aiškinančios hipotezės ar net pripažinimą įgijusios teorijos.
Daugelį metų mane kankino mintis – klausimas dėl Herodoto (įvardinamo kaip rašytinės istorijos pradininko) ištaros apie hiperborėjus. Šiuo vardu jis pavadino visas padermes ir gentis, gyvenusias į šiaurės vakarus nuo Juodosios jūros. Pats Herodotas gyveno keli šimtai metų iki Kristaus ir atstovavo itin aukštos kultūros ir civilizacijos šaliai – apie tai mes nuo seno buvome įtikinti. Herodotas, aprašydamas hiperborėjų žemes, nevengė prabilti apie jų civilizaciją, kuri, anot jo, buvo grindžiama dvasinės, moralinės kultūros principais.
Betgi panašaus tipo vertinimai ne šiaip sau atsiranda. Jie gimsta lyginant savojo pasaulio esatį su tuo, kuris yra nutolęs ir kuriam galima (ir norisi) priskirti na kad ir įsivaizduojamų bruožų: tiek negatyvių, tiek ir ypač teigiamų (geidžiamų). Įdomumo (ir intrigos) vardan žvilgterėkime į anų laikų graikų pasaulį, su kuriuo paraleliai plėtojosi ir mūsų proprotėvių, kurie, neabejotinai, priklausė Herodoto įvardintam hiperborėjų pasauliui.
Manau, kad šį mokslinės istorijos pradininko teiginį savaip, bet ir labiau konkretizuodamas, yra atkartojęs ne tik Romos istorikas Kornelijus Tacitas (I a.). Bet ir po jo, praėjus tūkstančiui metų, Adomas Bremenietis (XI a.). Pastarasis visiems Lietuvos istoriją žinantiems išgarsėjo tuo, kad aisčius įvardino kaip „žmoniškiausius žmones“. Skaitytojui priminsiu, kad šis asmuo, pagal Romos popiežių „darbo“ praktiką, buvo paskirtas prūsų arkivyskupu jų dar net nenugalėjus… Tuo, žinoma, paskatinant ir autochtoniškos kultūros kraštų užkariavimus. Šis aukšto bažnyčios dignitoriaus vertinimas mums ypač reikšmingas jau vien tuo, kad komplimentas yra išsakytas asmens, į kurio misiją įėjo tų pačių „žmoniškiausių žmonių“ krašto, laikyto pagonišku, užkariavimas…
Šia proga pravartu prisiminti ir prancūzų švietėją bei filosofą M. Montenį. Jisai, užsimindamas apie lietuvių valdovą Vytautą, rašė, jog pastarasis neįsivaizdavo, kaip „nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti nubaustąjį žmogų“. Švietėjas rašė, jog pas lietuvius egzistavo moralinė nuostata, pagal kurią „nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį“[3]. Kaip? Užsinerdami sau kilpą ir pasikardami…
Beje, dar mano gyvenamus laikus (vaikystę, paauglystę) buvo pasiekęs iš suaugusiųjų ne kartą nugirstas priežodis: „Imk virvę ir pasikark…“ Kiek pamenu, jis buvo sakomas asmeniui, kuris dėl savo paties kaltės atsidurdavo blogoje padėtyje…
Dar kartelį sugrįžkime prie Herodoto.
Jo laikais graikai stebino pasaulį ir garsėjo ne tik išpuoselėta architektūra ir nuostabiomis skulptūromis. Ne tik ištobulinta pasaulio pažinimo ir jam pritaikytos minties reiškimo architektonika, filosofiniu pasaulio aiškinimu ir praktikuota pilietinės visuomenės raiška. Jie, būdami vergvaldžių tauta, garsėjo ir nesibaigiančiomis puotomis, prostitucija, netradicinės lytinės orientacijos toleravimu bei kitomis panašiomis „moralinėmis puošmenomis“. Tas iš skaitytojų, kuris yra rimčiau pasidomėjęs filosofija, žino graikų filosofą Diogeną (kinikų, arba cinikų srovės atstovą), gyvenusį statinėje. Tai jis Aleksandrui Makedoniečiui metė garsiąją frazę: „Pasitrauk… Neužstok man saulės…“ Bet skaitytojas, „ragavęs“ antikos filosofijos, vargu ar žino, kad Diogenas minios akivaizdoje viešai tuštindavosi ir atlikinėdavo masturbacijos aktus…
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Šį konkretų „faktelį“ išdrįsau pagarsinti jokiu būdu nenorėdamas kaip nors sumenkinti Diogeno kaip iškilaus tų laikų filosofo. O tik skatinamas motyvo skaitytojui priminti: iki kokios nesveikos moralinės atmosferos ar lygio gali „įsiūlyti“ nevaržomų teisių visuomenės įvaizdžio liaupsinimas! Na, o kita vertus, pravartu suvokti ir motyvus, kurie galbūt paskatino Herodotą nepagailėti gana reikšmingo komplimento, skirto hiperborėjams. Jis juos matė gyvenančius kitokiame, moraline prasme prasmingesniame pasaulyje…
Šiandien nebemadinga kalbėti apie skaistybę, apie merginos (jau net ir paauglės) nekaltybę. Jos skubama „atsikratyti“. Betgi savo esme skaistybė – tai spinduliuojanti, kūno geidulių nesudarkyta asmens (ne tik merginos, bet ir jaunuolio) dvasia! Susilaikymu grįstas dvasingumas papildydavo bendrą bendruomenės dvasingumo lobyną. Sustiprindavo žmonių santykiuose Gėrio ir Grožio, Darnos ir Santalkos pozicijas. Lietuvos statutas parašytas įteisinant iš senų laikų (piliakalnių epochos) paveldėtą paprotinę teisę, numatė didelę bausmę tam, kuris kėsindavosi į merginos nekaltumą. Beje, vyrai (jaunuoliai) gal ne taip griežtai, bet irgi sekė skaistumo pėdomis.
Pamenu lietuvių autoriaus (rašiusio tarpukaryje) pastebėjimą: prieš pirmą pasaulinį karą kaimuose po jaunimo vakaronės (šokių) merginos ir vaikinai nuogi, per nedidelį atstumą, upėje ar ežere maudydavosi kartu. Bet iš senolių paveldėtas paprotys tramdė ir vienų, ir kitų geidulius…
Gal esama tiesos, jog šventoji ugnis per ypatingas šventes kurstoma ant apeiginių piliakalnių, galėjo būti prižiūrima vaidilučių, nebūtinai savo skaistybę tai apeigai pašventusių visą gyvenimą. Tai galėjo būti vienas iš būdų pasirodyti viešumoje, jaunų bernužėlių pasižvalgymui ir savęs pademonstravimui… Tikėtina, kad galėjo egzistuoti ir vadinamieji apygardų ar atskirų žemių apeiginiai piliakalniai, kuriuose ne tik šventoji ugnis buvo saugoma visą laiką. Tuos centrus lankydavo piligrimai (maldininkai), norėdami pasiklausyti žynių, įsijausti į vaidilų vedamas apeigas, susitikti su kitų apygardų žmonėmis, apsikeisti išgyvenimais, gyvenimiška patirtimi. Ten atlikti vaidilutės vaidmenį galėjo būti ypatinga garbė.
Šia proga priminsiu skaitytojui, kad katalikų bažnyčia dar visai neseniai praktikavo ganėtinai gražų, elegantišką apeigų elementą. Iškilmingos procesijos metu, plevėsuojant įvairių bažnytinių organizacijų vėliavoms, kunigas nešdavo Monstranciją (su Dievo kūno įvaizdžiu). Priešais jį eidavo baltais rūbais vilkinčių ir žolynų vainikais pasipuošusių mergaičių (vaidilučių?) kolonėlė. Jos kunigo taką, su šventu susikaupimu, nubarstydavo lauko gėlių žiedais… Kas paneigs: gal kažkas panašaus iškilesnių švenčių metu vykdavo ir apygardiniuose piliakalniuose, kuriuos reprezentuodavo aukštą rangą turintis krivis. Jis privalėjo būti apsuptas kitų, paprotinę dvasinę kultūrą puoselėjančių ir susirinkusių žmonių šventinį pakylėtumą sėjančių asmenų. Tarp jų galėjo būti ir puošniais (bet ne prabangiais) drabužiais pasirėdžiusios jaunutės mergaitės su tais pačiais žolynų vainikais ant galvų…
Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vargu ar dera abejoti tuo, jeigu jau Herodotas sumąstė atskirai akcentuoti hiperborėjų pasaulį, jis neišvengiamai turėjo būti supažindintas su kai kuriais konkrečiais tam pasauliui būdingais bruožais. Dvasinės kultūros praktiką nusakančiais bruožais.
Plėtojant šioje apybraižoje suformuluotą pagrindinę temą sunku susilaikyti nuo konkretesnių, šaltiniuose aiškiau užfiksuotų įvykių pateikimo. Tai, ką dabar papasakosiu, mano irgi jau publikuota kituose tekstuose. Ir – gana plačiai. Bet dėl paties įvykio ypatingos reikšmės senųjų lietuvių dvasinės kultūros suvokime (ir jos praktikavime „piliakalnių epochos“ laikais!), vis dėlto drįstu keletą fragmentų atkartoti…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.09.26; 05:55
[1] Žr. Milosz, Czeslaw. Pavogtas protas. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
[2] Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius, VersusAureus, 2012.
[3] Montenis, M. Esė. – Vilnius, Mintis, 1993, p. 133–134.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai
Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.
Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).
Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.
Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…
Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.
Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.
Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau…
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.
Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.
Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.
Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.
Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.
Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…
Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…
Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.
O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.
Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.
Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…
Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.
Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.
Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).
Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…
Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.
O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.
Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.
(Bus daugiau)
2017-09-16
[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.
[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.
[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.
[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas
Aiškumo vardan, apie ką ir kaip pradėjome kalbėti, ir toliau kalbėsime, prisiminkime žydų sinagogas. Būtent tokį vaidmenį, kaip čia rašau apie mūsiškuosius apeiginius piliakalnius, jos ir atlikdavo (atlieka). Šalia ritualinių apeigų, žydų bendruomenė, susirinkusi savo teritorinėje šventykloje, spręsdavo ir grynai pragmatinius dalykus; gyvenimo tėkmėje išryškėjusius klausimus, kurie galėjo būti sprendžiami bendru sutarimu.
Suprantama, kad šitaip elgiantis susigiminiuodavo, susicementuodavo visa bendruomenė. Na, šiuo atveju prisiminkime kad ir Sandoros šventę, kurią, derlių nuėmus, švęsdavo vakariniai aisčiai-baltai. Ko gero, švęsdavo ant savo supiltų piliakalnių.
Jau esu prasitaręs, kad ir lietuviškoji piliečio sąvoka sietina ne su pilimi, bet su pačiu piliakalniu, kaip gyventojus buriančiu, juos integruojančiu ir jų „balsą“ girdinčiu centru. Apie tai, apie aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją, apie jos struktūras, ypač tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę jungtį, tos jungties kultūrą, toliau ir kalbėsime. Mums rūpi kaip, kokiais būdais, kokių struktūrų pagalba buvo užpildoma žmonių kasdienybė aukštesnėmis, nei vien pilka buitis, prasmėmis. Mums rūpi oponuoti tiems, kurie iki šiol (neatsipeikėję!) senuosius lietuvius įsivaizduoja buvus barbarais tikrąja to žodžio prasme. Mums rūpi nagrinėti ir tuos klausimus, kurie ne tik plačiajai visuomenei, bet istorijai ir kultūrai artimesnio profilio specialistams nelabai žinomi, pridengti kitais rūpesčiais…
Pats mąstymas apie piliakalnius, kaip platesnės paskirties centrus, įsiūlo įvairių argumentų. Tarp jų – ir vadinamoji visuotinai žinoma tautų kraustymosi karštligė. Dėl jos priimta kaltinti hunus (III–V a.). Neginčytina: įsiveržę jie sujaukė, savaip „perdirbo“ vietinių genčių tradicinį gyvenimą. Bet, kaip rodo archeologiniai ir kiti šaltiniai, esama pagrindo manyti, kad „kraustymosi liga“ buvo susirgę ir rytiniai, pietrytiniai ir net pietiniai mūsų protėvių giminaičiai.
Apie menamų giminaičių klajones, jų trajektorijas randame rimtų įrodymų akad. Eeugenijaus Jovaišos monografijose, kitų istorikų darbuose. Tarptautinį pripažinimą įgijusi mūsų tautietė dr. Jūratė Statkutė de Rosales (gyvenanti ir dirbanti Venesueloje) drąsiai ir, pasakyčiau, gana argumentuotai kelia hipotezę, jog ostgotų ir vestgotų pagrindą sudarė būtent pralietuvių giminaičiai. Iš visuotinės istorijos žinome, kad jų armados V a. buvo net du kartus užėmusios Romą[1]. Šiame leidinyje gvildenamos temos kontekstas tarsi savaime įpareigoja išsakyti samprotavimus apie tai, kokios priežastys vertė „mūsiškių giminaičių“ klajones ir ypač jų dalyvavimą žygiuose prieš galingąją Romos imperiją.
Nemunas nuo Punios piliakalnio
Atsargiai galima pastebėti, kad arčiau mūsų žemių gyvenusių genčių migraciją galėjo paskatinti „demografinis sprogimas“. O jį, vėlgi savo keliu, galėjo gimdyti tradicinis saikingas, prabangos vengiantis, o taip pat visus vienijantis (dabar sakytume: visuotinio gerbūvio siekiantis) gyvenimo būdas. Galima formuluoti prielaidą, kad užsikrėtusieji nomadine (klajoklių) dvasia susidurdavo su gentimis, kurios savo dvasine kultūra bei socialine organizacija buvo padrikesnės, mažiau savyje integruotos.
Na, o mąstant apie, sakyčiau, strateginį, karinį susidūrimą su Romos imperija, motyvų galėjo būti dar ir kitokių. Kaip žinome, Roma atstovavo (ir kūrė) ne tik civilizuotumą. Ji atstovavo būtent urbanistinę civilizaciją, kuri buvo grindžiama vos ne priešingomis, nei „antroji pusė“, dvasinio, moralinio gyvenimo vertybėmis. Neatmeskime ir argumento, kad Roma atvirai demonstravo ir imperialistinę, vėliau krikščionybės skleidimu pridengtą agresiją. Ji siekė primesti savo principus ir gyvensenos būdą kitiems, kitaip suvokiantiems pasaulį.
Beje, įdomus yra akad. E. Jovaišos pastebėjimas. Išanalizavęs šūsnį įvairių šaltinių, jis teigia, jog prekybiniai ryšiai tarp aisčių-baltų ir Romos buvo gana intensyvūs. Pirmoji pusė garsėjo kailių, gintaro, vaško, antroji – įvairių metalų tiekimu. Istorikai pastebi ir tai, kad Roma vis dažniau ir dažniau ėmė pažeidinėti priimtų sutarčių „raidę“[2]. Neatmeskime ir tos prielaidos, jog tiesiog plėšikavimu pagrįsti karo žygiai buvo tuometinio pasaulio sudedamoji dalis. Sakytume, netgi pačią civilizaciją ir kultūrą skatinančioji dalis… Bet toliau šia tema nesiplėsime, nes ir šiaip gerokai nutolome nuo pagrindinės.
Atsiprašydamas skaitytojo už šį, lyg ir nuo mūsų temos nuslydusį intarpą, nors ir pavėluotai atsakau į klausimą: o kas gi buvo tie mūsų protėvių giminaičiai, kurie – tikėtina – prisijungė prie žygių prieš Romą ir kitiems primetamą jos valią (civilizaciją)? Esama istorinių šaltinių, kurie kalba apie V a. ištuštėjusias sūduvių ir ypač pietinių galindų žemes. Štai pastarųjų, t. y. galindų, nediskutuotinus pėdsakus nūdienės Ispanijos šiaurės vakarų žemėse suranda ne tik drąsioji dr. Jūratė Statkutė de Rosales, ne tik lituanistinėmis įžvalgomis garsėjęs signataras Algirdas Patackas. Tuos pėdsakus suranda ir priekaištų už panašius teiginius kitiems prieš tai nešykštėjęs akad. Eugenijus Jovaiša…
Savitą nuotykį prieš keliolika metų išgyvenau su ekskursantų grupe apsilankęs Ispanijoje, Toledo mieste (šalies centrinė dalis). Mums parodė piešinį ant paminklo, datuojamo VII–VIII a. Vietinė ekskursijų vedlė atkreipė mūsų dėmesį į šokančių moterų išpūstus sijonus, tarsi šoktų šokį panašų į suktinį, kuris niekada nebuvo būdingas ispanams. Tada dar nesidomėjau senųjų lietuvių kultūra. Dabar gi matytą piešinį aiškinčiau kaip į Ispaniją „nupėdinusių“ galindų pėdsaką. Ši gimtąjį kraštą palikusi gentis, pakeliavusi „šen bei ten“, ilgainiui įsikūrė šiaurės vakarų Ispanijoje. Tame krašte nekalbama ispaniškai. Anot A. Patacko (kuris ten lankėsi), tenykščių gyventojų antropologiniai bruožai primena mūsiškius. O ir tautoraščio, liaudies audinių piešinys beveik tapatus lietuviškajam…
Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Platesnį vertinimą aplinkybių, kurios lėmė kodėl ir kaip tie mūsų protėvių giminaičių pėdsakai ten atsidūrė ir kaip jie šiandien atrodo, palikime nuošalėje. Mums rūpi pastebėti ir pabrėžti, kad laisvanoriška valia ištuštėjus „giminaičių“ žemėms, pietinis (o iš dalie ir pietrytinis) būsimos lietuvių tautos ir jos valstybės sparnas tapo atviras ir sunkiai apginamas nuo svetimos kultūros įsiveržėlių. Pakanka prisiminti, na tegu ir vėliau įvykusią, prūsų genčių, šios anais laikais besiformuojančios politinės tautos tragediją. Jos kaltininkai, kaip žinome, buvo visos katalikiškosios Romos remti pikčiausi „pagonių“ naikintojai kryžiuočiai.
Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, tarsi savaime iškyla įžymaus religijotyrininko ir tautotyrininko Gintaro Beresnevičiaus asmenybė. Jis įdomiai ir motyvuotai yra rašęs apie baltų religines reformas. Palyginus gana plačiai jis rašė apie vieną iš paskutiniųjų, pradėtą VI amžiuje[3]. Jo veikale pateiktas gana įtikinamai sukonstruotas tos reformos aprašas. Visas tekstas tiesiog skatina ne tik žingeidumą, bet ir savivokos prasme emocionalesnį skaitytojo mąstymą. Plečia jo turėtą supratimą apie protėvių dvasinio (o kartu – ir religinio) gyvenimo organizavimą. Skaitytojui pateiksiu vieną konkretesnį tos reformos faktą ir su juo susijusią „detalę“…
Kaip žinome ne tik iš G. Beresnevičiaus teksto, bet ir iš kitų šaltinių, VI a. (minėtos reformos amžius), pagal nusistovėjusią tradiciją, vakarinių aisčių (prūsų) pasaulietiniu valdovu tuomet buvo Vaidevutis, o dvasinės kultūros – jo brolis Prutenis. Galbūt sekdamas Kristaus misija ir drama, Prutenis ryžosi gyvas susideginti, įtikėjęs, kad tuo žingsniu sustiprins reformos dvasią ir jos ateities trajektorijas. (Tiesa, esu aptikęs teiginių, kad šitaip pasielgė ir Vaidevutis…). Vienok, Prutenio auka nepaliko bent kiek ryškesnio pėdsako vertinant jį taip kaip kad krikščionybė užgimė ir plito Kristaus misijos ir aukos dėka. Bet štai: apeiginiai piliakalniai, kaip bažnyčių ir cerkvių pakaitalas, išliko…
Tiesiog kaip istorinę įdomybę skaitytojui pateikiu ir kitą „detalę“. Vienaip ar kitaip ji turi sąsajų su čia aptariama tema.
Labiau išprususiems skaitytojams Mato Pretorijaus vardas gerai žinomas. Tai jis (gyvenęs XVII–XVIII a.) pasinaudojo savo senelio Jono Bretkūno sukauptu gausiu archyvu. O pats išgarsėjo paskelbęs keletą tomų, skirtų prūsų ir Prūsijos istorijai. Jo nuomone, Vaidevutis ir Prutenis nebuvo tiesioginiai vardai, o greičiau su pareigybėmis susiję titulai ar garbės vardai. „Vaidevutis tikriausiai kilęs iš prūsiško žodžio Waidia – „mokslas“, „supratimas“ […] ir Wuitis – „vaitas, prefektas“ – tarsi „mokslų prefektas“ arba „mokslų mokytojas“ – rašo savo veikale M. Pretorijus. Jis rašo ir apie tai, kad prūsai turėjo savo įstatymus ir kad tokius įstatymų kūrėjus ir leidėjus „pavadino vaidivučiais“. M. Pretorijus ir Pruteniui suteikia kitą „turinį”. Jis aiškina, kad Prutenis kildintinas nuo žodžio „Prūta“ – „protas“, kitais žodžiais išsireiškus, „labai protingas ir sąmojingas vyras“. Kad jo laikais Žemaitijoje ir Lietuvoje žodis „Pruntu“ – reiškia „suprantu“, o „Prūota“ – reiškia „protas“[4].
Šią „detalę“ – intarpą pateikiu skaitytojui kaip savotišką iliustraciją apie mus nuklojusią užmaršties antklodę, apie praktiškai nebeįveikiamą „piliakalnių“ epochoje vartotų sąvokų ir jų prasmių atkūrimą. Bet bandyti privalu. Ir – vieną kitą kruopelytę suradus, galima atkurti nors apytikrį vaizdą, jo kontūrus…
Taigi… Tikėtina, sakyčiau, net labai tikėtina, kad nedidukų, pasikartojančio silueto piliakalnių suintensyvėjusi sklaida VII–XI a. aisčių-baltų žemėse sietina būtent su G. Beresnevičiaus aprašyta reforma ir su ką tik suminėtais jos pradininkais. Bet vis dėlto apeiginių piliakalnių atsiradimą galime vertinti toli gražu ne tik kaip siekį sustabdyti paplitusią ir kitus ta „liga“ užkrečiančią aisčių-baltų genčių migraciją. Aišku, kad teritorinė gyventojų bendruomenė, susipylusi savo piliakalnį, tarsi savaime, savo sausagyslėmis ir kraujagyslėmis prisirišdavo prie savo žemės, prie savo protėvių kapų. Toji žemė kvėpuodavo stipresniu ne tik Tėviškės, Tėvynės pajautos kvapu. Ji aiškiau kvėpuodavo paties žmogaus esatimi…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.09.13; 15:00
[1] Tiems skaitytojams, kurie nuosekliau domisi ką tik suminėta problema, siūlau susipažinti su čia minimų autorių monografijomis: Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2016; Jūratė Statkutė de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. – Kaunas, Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, 2009; Jūratė StatkutėdeRosales. Europos šaknys. – Vilnius, Versmė, 2015.
[2] Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Raida. – Vilnius, Lietuvos Edukologijos universitetas, Lietuvos Mokslų akademija, 2014.
[3] Beresnevičius, Gintaras. Baltų religinės reformos. – Vilnius, Mintis, 1995.
[4] Pretorijus, Matas. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla. Antras tomas. – Vilnius, LII leidykla, 2004, p. 283.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškiliųjų žygeivių pėdomis…
Savaip skausmingai apie mūsų dienas pasiekusių piliakalnių būklę yra prasitaręs įžymus jų tyrinėtojas Gintautas Zabiela. Pristatydamas kito autoriaus, užsikrėtusio piliakalnių tyrinėjimu – Balio Buračo nuotraukų ir aprašų albumą, dr. G. Zabiela su nenuslepiama nuoskauda teigia, jog žvelgiant į piliakalnius iš paukščio skrydžio, net ir tuomet „mes turime daugiau bendrą piliakalnio įsivaizdavimą, savotišką jo planą, o ne iš senovės laikų ateinančios didybės pojūtį, jo harmoniją su gamta“.
Kitoje vietoje šis mokslininkas tą mintį praplečia rašydamas: „dažnai piliakalnių nuotraukose mes matome tik apgailėtinus jų fragmentus, prasišviečiančius pro tankią augaliją, silueto kontūrus“[1].
Na, o man imtis ryžtingesnio posūkio aiškinant daugumos piliakalnių kitokią nei militaristinę ar gynybinę jų paskirtį ir vaidmenį, leido, leidžia ir ypač skatina keletas, sakyčiau, gana svarių papildomų argumentų. Na, pavyzdžiui: senesnės kartos lietuvių archeologas J. Puzinas atsiradusių piliakalnių gausą datuoja 800–1250 metais. Tas laikotarpis lyg ir nebuvo prisodrintas masiniais priešų antpuoliais. Kiti tyrinėtojai nurodo, kad daugelyje iš to laikotarpio piliakalnių nerasta radinių, kurie bylotų ant jų egzistavusį ūkinį gyvenimą. Jau mano cituotas G. Zabiela pastebi, kad ženklios dalies piliakalnių viršūnių plotas neviršija 5 arų. Tai – šiais laikais.
Betgi per tuos šimtmečius erozija piliakalnius veikė (ardė!). Kaip pavyzdį, mokslininkas nurodo, jog Birutės kalno (Palangoje) viršūnės dabartinis plotas siekia 8 arus. Tačiau atlikus kruopščius tyrimus nustatyta, jog anksčiau tas plotas sudarė vos du arus (200 m2)[2].
Įžymus mūsų šalies etnofotografas ir tautotyrininkas Balys Buračas kruopščiai rinko senolių pasakojimų – legendų fragmentus apie šalia jų stūksojusius piliakalnius. Įdomu pastebėti, kad ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje, ir Dzūkijoje ne vienas iš prakalbintų yra sakęs: piliakalnyje yra nuskendusi bažnyčia, šventykla. Vaizdumo vardan skaitytojui pateiksiu vieną iš tokių B. Buračo užrašytų pasakojimų. Tai – apie Rumbonių miestelyje (Alytaus raj.) stūksantį, savo siluetais gana įspūdingą piliakalnį… „Rumbonių piliakalnio viršus yra ypatingai įdubęs. Apie tą įdubimą žmonėse yra toks padavimas, – rašo B. Buračas. – Senovėje, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įdubęs liko iki šių dienų. Senieji žmonės dar atmena, kad seniau to kalno viršūnėje buvusi be galo gili duobė, kurion metus akmenį, tas ilgai riedėdavęs kalno požemiais, iki atsimušdavęs į kalne esančius bažnyčios varinius varpus. Akmeniui atsimušus, varpai liūdnai liūdnai kaip raudote raudodavę giliuose kalno požemiuose“[3].
Argi neįdomus, neintriguojantis štai toks pasakojimas? Jis kupinas ne tik liaudies fantazijos, bet ir užsilikusių skaudžios istorinės atminties krislų! Man regis, kad tas pasakojimas labai aiškiai byloja ne tik apie nūdienoje nunykusią atmintį, bet ir apie nunykusį ir vis dėlto ilgus šimtmečius tebeegzistavusį, žmonių dvasinį gyvenimą palaikiusį, tegu ir trapiais siūlais, gravitacinės traukos lauką, kurį skleidė piliakalniai.
Beje, pasakojimus apie piliakalniuose prasmegusias bažnyčias ir rūmus yra rašęs ne tik B. Buračas. Apie tai rašė ir jo amžininkas, senosios lietuvių istorijos tyrinėtojas ir mylėtojas Petras Tarasenka.
Pažvelgus į piliakalnių išsidėstymo žemėlapį, lengva įsitikinti, kad ženkli jų dauguma išsimėčiusi chaotiškai. Kad vienoje seniūnijoje (atskirai paėmus) jų galima aptikti iki 5–7 vienetų. Ir visi – nedidukai. Štai, priešais Seredžių anapus Nemuno esančioje Kriukų seniūnijoje piliakalnių esama net šešių, supiltų VII–VIII amžiuje, kada kryžiuočių net ir „kvapo“ nebuvo. Kam, kokiems tikslams siekti jie tarnavo? Beje, gausų jų tinklą galime regėti rytinėje Lietuvos ir vakarinėje Baltarusijos teritorijoje. Šį piliakalnių išsidėstymą galėtume sieti su aisčių-baltų kultūros puoselėtojų pastangomis užkirsti kelią iš rytų ir pietryčių slenkančia bizantiškąja krikščionybės atmaina – stačiatikybe prisidengusiai slavizacijos (rusifikacijos) bangai. Tuometinis jos įsiūbuotojas – Kijevo Rusia. Kaip žinome iš istorijos, minėtuose plotuose išaustas piliakalnių (absoliuti jų dauguma – apeiginiai) tinklas pristabdė, bet vis dėlto nesustabdė tos bangos veržimosi ir jos įtakos pačių piliakalnių likimui.
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Sunku be išlygų patikėti ir teiginiais, jog piliakalniai buvo išdėstyti taip, kad nuo jų matytųsi ne tik iš laužų skleidžiami signaliniai dūmai, bet ir jie patys. Neatmetame: visai natūralu, kad panašių atvejų galėjo būti. Bet jie – išskirtiniai.
Taigi, apmąstant bendrą piliakalnių tinklo Lietuvoje paplitimo procesą, ypač tų, kurie atsirado VII–XI amžiuose, tarsi savaime peršasi aukščiau išsakyta ir pabrėžta mintis: ne visi jie sutelpa ne tik į grynai militarinės (karinės), ar į genties vado (teritorinio kunigaikščio sostapilio), ar į grynai religinės, t. y. šventyklų paskirties rangą. Kad esama pagrindo mąstyti ir apie kitokią, t. y. „mišresnę“ jų paskirtį. Tikėtina, kad nurodytoje istorijos atkarpoje ir vėliau jie tarnavo ne tik kaip šventyklos, bet ir kaip teritorinės bendruomenės susirinkimų, būtent kaip pilietinio sutarimo gravitaciniais traukos centrais. Na, o kaip tokio tipo piliakalnius vadinti – susitarimo dalykas. Visai pamatuotai jų paskirtį galėtume įvardinti būtent jau aukščiau pavartoto apeiginio piliakalnio vardu.
(Bus daugiau)
2017.09.08; 08:00
[1] Buračas, Balys, Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 11.
[2] Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, Diemedis, 1995.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė
Tikiu: ne vienam Lietuvos ir lietuvių istorija nuoširdžiai besidominčiam ir intelektualinę mintį puoselėjančiam asmeniui nuolatos rūpi daugelis pamatinių klausimų. Tarp jų gal tebetūno ir toks… Nuo kada ir kodėl, palyginus, gana trumpu istoriniu laiku mūsų protėvių (ir jiems artimų giminaičių) žemės buvo nusėtos tankiu piliakalnių tinklu?
Susimąstykime ir apie tai, kokių fizinių jėgų ir teritorinių bendruomenių susitelkimo bei pasiaukojimo pareikalavo šis darbas. Formuluodamas tokį klausimą pirmiausia galvoju apie tuos nedidukus, gražaus, netgi atsikartojančio silueto, išsibarsčiusius ne tik pakelėse, bet ir „užkaboriuose“…
Kokios kultūros įtakoje jie buvo supilti ir kokią kultūrą jie patys skleidė? Kokiu laipsniu ir kaip tokių piliakalnių tinklas pasitarnavo buriantis giminingoms gentims į lietuvių politinę tautą (naciją). Į junginį, kuris vėliau įgavo vidinių jėgų pritraukti prie savęs kitus ir suformavo didžią imperiją? Pagaliau, kada ir kodėl minėto tipo piliakalniai „užgeso“?
Ir pagaliau: ar jų funkcionalumo nunykimas negali būti sietinas su paspartėjusiu istoriniu etninės lietuvių tautos nunykimu?
Formuluoju tokius (ir panašius) „provokacinius“ klausimus manydamas, kad nūdienos Lietuvai ir lietuvių tautai jie yra gana aktualūs. Nes liečia ne tik jau lyg ir pačioje istorijoje nunykstančias mūsų šaknis, bet ir ne vienam didelį nerimą keliančias kreivas jų atžalas dabartyje…
Šios knygos tekstas nepretenduoja į grynai mokslinės studijos žanrą. Joje išdėstomos mintys, o kartu gal ir įžūlesni samprotavimai apie piliakalnių epochos laikais susiklosčiusią socialinę ir ypač žmonių dvasinio gyvenimo organizaciją užgimė kaip papildas prie to, kas mano jau buvo įvairiomis progomis skelbta anksčiau[1]. Suprantama, kad visas šis bendras sociosofinių samprotavimų ir teiginių „konglomeratas“ galėjo užgimti tik nuosekliai žengiant sielos balso pagimdyta kryptimi. Tik to balso pagimdytu atidesniu žvilgsniu susipažinus ne vien su archeologinio bei istoriografinio pobūdžio medžiaga. Bet gal ir visa savo esybe įsijautus į tų nedidukų piliakalnių paplitimo laikais galėjusią egzistuoti kultūrą. Į mūsų protėvius gyvinusią dvasią…
Įvairaus tipo piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, oficialiai užregistruota ir paženklinta apie tūkstantis. Bet manytina, kad jų esama ženkliai daugiau. Na, o jeigu patikėsime dar ir rusų karinės žvalgybos duomenimis, piliakalnių skaičius siekia ne mažiau kaip du tūkstančius. Apie juos daug rašyta. Pagal paskelbtus šaltinius, piliakalnių būta dar iki Kristaus gimimo. Ne visi jie tyrinėtojų vertintini kaip gynybai ar gyvenvietei skirti objektai. Manoma, kad jau tada būta ir sakralinės paskirties centrų – šventyklų. Remiantis taip pat žymiai vėlesnio amžiaus tyrinėjimais apie kai kurių piliakalnių sakralinę paskirtį yra užsiminę šalyje žinomi archeologai: akad. V. Žulkus, prof. M. Michelbertas, dr. V. Daugudis. Rimtesnį dėmesį piliakalniams kaip šventykloms yra parodęs dr. Vygintas Vaitkevičius, įvedęs juos į mūsų protėvių bendrą kultūrą apibūdinančių alkų – šventviečių klasę[2].
Neįsiveldami į skaitytojui neįdomius (jam nereikalingus) istorinio, etnokultūrinio pobūdžio ginčus, šiame sociosofinio pobūdžio traktate tolesnį mąstymą apie ženklią dalį piliakalnių tikslinga pasukti ne visai tradicine kryptimi – kaip apie pilietinio susibūrimo ir religinių apeigų atlikimo centrus. Kitais žodžiais išsireiškus, kalbėsime apie apeiginės paskirties piliakalnius.
Visuotinai žinoma tiesa: piliakalniai, kaip dirbtinai supiltos ar nugludintos kalvos, pasklidę ypač plačiai. Bet jų tankis etninėse lietuvių žemėse – įspūdingiausias. Manytina, kad piliakalniui, ypač tam, kuris buvo sumąstomas kaip šventinių apeigų ir bendruomenės susibūrimo centras, vietą parinkdavo itin apdairiai. Sakyčiau, su šiandien mums sunkiai suvokiamu išmanymu. Žemės paviršius slepia įvairius giluminius sluoksnius, jų susikirtimo taškus. Kaip žinia, būna išskirtinės vietos, kurios skleidžia ypatingą, žmogaus fiziologiją, jo psichinę (dvasinę) būseną veikiančią spinduliuotę. Jos poveikis sustiprėja, susiliejęs su iš kosmoso alsuojančiu energetiniu lauku. Tarkim, kad ir su Mėnulio fazėmis… Išmintinga piliakalnių vietos parinkimo praktika galima nesunkiai įsitikinti užkopus ant jų viršūnių. Dažname iš jų galime pajausti teigiamą energetinį lauką, kuris padeda šalinti žmogaus organizme susikaupusį psichinį „šlaką“; padeda pasikrauti teigiamomis emocijomis. Pasikartodamas kalbu apie subtiliąją energiją…
Apeiginis piliakalnis nebūtinai galėjo būti apsuptas gyvenvietės. Jis galėjo būti „įkurdinamas“ atokesnėje vietoje – ten, kur buvo nustatoma išskirtinė iš žemės sluoksnių (ar jų sandūrų) sklindanti spinduliuotė, arba geroji aura… Toks piliakalnis galėjo jungti ne vieną, o kelias kaimynystėje esančias gyvenvietes.
Man, kaip šio teksto (ir kitų panašių tekstų) autoriui, jau seniai ramybės nedavė mintis: kodėl būtent mūsų Tėvynėje, o ir aplink ją esančiose žemėse tiek daug esama nedidukų, estetiškai apmąstyto silueto piliakalnių. Mintis gimdo veiksmą. Patikslintai piliakalnių interpretacijai reikėjo sąjungininkų. Netradicinių… Tokiai veiklai palankiausiai buvo nusiteikusi Lietuvai pagražinti draugija (jos vadovas – Juozas Dingelis). Tai ji prieš keletą metų ėmėsi iniciatyvos Mindaugo karūnavimo dienos (liepos 6 d.) pagerbimui organizuoti piliakalnių sąšauką su užkuriamais ant jų simboliniais laužais. Žmonių dėmesys aktyvėjo… Dabar gi ir mano paties mąstymas apie piliakalnius tapo lyg ir toliau pažengęs, savaip skausmingesnis, bet kartu ir prasmingesnis.
Ir vis dėlto dar kartą susimąstykime: kodėl apeiginiai piliakalniai, be nedidelių išimčių, tautos sąmonėje ir elgsenoje likę vos ne vien fiziniais, sustingusiais siluetais? Be turinio. Su vos vos plazdančia dvasia… Aš tolimas nuo vadinamų nacionalistinių aistrų kurstymo. Betgi ir be šitos politiniu atsargumu dvelkiančios užuominos, visi žinome: buvo artimiausių kaimynų užmačios asimiliuoti mūsų kraštą. Kas iš dalies ir buvo pasiekta. Asimiliacija daugelyje atvejų (ne išimtis – ir „mūsiškasis“) prasidėdavo nuo kultūrinio genocido; nuo istorinės atminties gesinimo, nuo jos iškraipymo. Ir – nuo aristokratijos papirkinėjimo, jos atitraukimo nuo valdomųjų – nuo liaudies…
Žodžiu, su krikščionybės (ypač polonizuoto jos sparno) įsigalėjimu plito ir nuostata menkinti kitokią, nei gynybinė paskirtis, piliakalnių funkcionalumą.Dar ir šiandien gajus supratimas, kad piliakalnio sąvoką reikia sieti vien su pilimi, nesusimąstant, kad yra ir kitas šios sąvokos „pamatas“ – tai supiltas kalnas. Visai tikėtina, kad apeiginė pilietiniam susibūrimui piliakalnio paskirtis būtent „pagimdė“ ir piliečio sąvoką…
Prie jos dar grįšime. O čia, prie to, ką pasakiau, dar kartelį pabrėšiu, kad ištisus šimtmečius dominavo nuostata nuvertinti visa tai, kas buvo susiję su prigimtine, ikikrikščioniškąja kultūra. Atseit, toji kultūra buvo necivilizuota, barbariška. Dominavo nuostata aplamai slopinti lietuvybės šaknis…
Žinoma, prie viso to, ką pasakėme, veikė ir bendrasis modernizacijos vyksmas, savaime lietęs ir veikęs apeiginių piliakalnių funkcionalumą. Apie tai dar pakalbėsime.
(Bus daugiau)
[1]Grigas R. Neužverstas lietuvių istorijos puslapis. – ž. Istorija, 2007, Nr. 65, p. 65–78; Grigas, Romualdas. Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas (monografija). – Vilnius, Vilniaus Pedagoginis universitetas, 2009 ir kt.
[2]Žr. Vaitkevičius, Vygintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. – Lietuvos istorijos institutas, Diemedžio leidykla, Vilnius, 2003.
Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmogus be istorinės atminties primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus. Bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Pagaliau žmogus vargiai suvokia ir savo buvimo pasaulyje prasmę. Jeigu fizikai pripažįsta egzistuojant visuotinį informacijos lauką, tai mes visai pagrįstai galime tvirtinti: sudėtiniu to lauko elementu yra istorinė atmintis, ypač susijusi su protėviais, su jų gyvensena. Jų genai gyvena mumyse. Jų gyvenimo (žinoma, ir kitų tautų) žinojimas širdžiai suteikia kitokį, jautresnį tvinksėjimą, o sielai – kitokią savo esaties pasaulyje erdvę.
Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, jog nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ji gyvena net ne ateitimi, o dabartimi. Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų institucijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai. Į praeitį jeigu ir pažvelgiama, tai pažvelgiama ne politinės, o į kampą užremtos, į užribį užstumtos intelektualinės minties akimis. Vos ne absoliuti dauguma politikų elgiasi taip, lyg jiems būtų svetima mintis į praeitį žvelgti kaip į šaknis, nulemiančias dabartį, juolab ateitį. Regis, jiems parankiau į tai, kas tapo istorijos nuosavybe, žvelgti kaip į muziejinę, gal ir egzotinę, bet pelėsiais atsiduodančią vertybę… Į tai, kas už nugaros, juolab nutolusiame atstume, žvelgiama ne kaip į žinyčią, o kaip į istorijai nurašytą ar keistais nutikimais alsuojantį reiškinį…
Taip kalbu įsivaizduodamas ne vien dabarties lietuviškąją realybę.
2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais. Dokumento preambulėje pabrėžiama, jog šiuo aktu pagerbiamas „baltų-lietuvių, latvių ir prūsų“ atminimas. Kad piliakalniai „yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis“. Neužmirštama pabrėžti, kad šiuo nutarimu siekiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo“[1].
Šį Respublikos Seimo žingsnį dera vertinti kaip akivaizdų savosios tapatybės (lietuviškosios savasties) įteisinimo laimėjimą. Bet čia pat norėtųsi pastebėti: tai žingsnis, tegu ir kuklus, žengtas mokslinės minties ir visuomeninio judėjimo sintezės dėka. Panaši sintezė vis dėlto neretai priverčia suklusti valstybės institucijas. Šitaip užgimsta bendras produktas, kuris sustiprina ir pačių politikų autoritetą, ir jų atstovaujamo valstybingumo konstruktyviąsias galias.
Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas dėmesys piliakalniams, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys likęs lyg ir už borto. Lyg ir tebegalioja vadinamosios „pagonybės“ laikų kultūrą ignoruojanti, o neretai ir niekinanti nuostata. Ši nuostata kažkaip laisvai tebesklando ne tik rimtais darbais garsėjančių mūsų istorikų ar kultūrologų gretose, bet ir plačiau – mąstančios, savo tautos istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose. Gal būtent šia nuostata galima paaiškinti, kodėl ir į piliakalnius žvelgiama šaltokai, akimis apmetami jų kontūrai, bet jų „dvasia“ lieka širdimi nepagaunama, neišgyvenama. Lyg ji, toji dvasia, tebetūnotų už nematomos užtvaros. Tarsi ir patys piliakalniai jau tapę besielėmis griuvenomis; nuskubėjusios istorijos pagimdytais ir piktos valios sutirštintais šešėliais…
Žinoma, toli gražu ne su visais taip yra atsitikę. Esama ir puikių išimčių (kurių čia neįvardinsime), apie kurias pats skaitytojas gerai žino.
Kitos tautos anais laikais, skirtingai nuo lietuvių, naudojosi raštu. Ne viena – ir grynai savu, sumąstytu. Ne tik žydai, graikai ar slavai, bet ir armėnai bei gruzinai vartojo savuosius rašmenis. Tai buvo seniausių civilizacijų tradicija… Mūsų protėviai gyveno kitos civilizacijos erdvėje ir kitokiame laiko supratime. Jie griežtai laikėsi (kol buvo įmanu) „gyvojo žodžio“ tradicijos. Mes nežinome, ką iš savo probočių užrašė armėnai ar gruzinai, įsivedę savąjį raštą. Bet nedvejodami galime tvirtinti: kartu su „gyvojo žodžio“ tradicijos nunykimu (ir žynių, vaidilų, krivių ir kitų, saugojusių šią tradiciją) mes, ainiai, niekada nebesužinosime visų tų dvasios lobių, kurie egzistavo piliakalnių epochos laikais.
Tiesiog intelektualinės intrigos vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną frazę iš lietuvių valdovo Gedimino laiško, rašyto Hanzos sąjungos miestams ir vadovybei: <…> pažadame ir jus visus patikiname, kad „nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“ (praretinta mano – R. G.)[2]. Įsijauskime, įsigilinkime į šią, kaip kam gal tik diplomatijos stiliumi alsuojančią frazę. Aš, kaip šios apybraižos autorius, turiu teisę pateikti savąją interpretaciją…
Man regis, kad šioje trumputėje frazėje glūdi ganėtinai daug įspūdingos informacijos. Vargu ar suklysime sakydami, kad tai koncentratas tos dvasinės kultūros, kuri buvo atėjusi iš piliakalnių epochos. Kuri dar Lietuvos valdovo Gedimino laikais buvo persmelkusi ne tik eilinių žmonių gyvenimą, bet ir valstybės organizavimą bei jos diplomatiją. Mus negali nežavėti iškili Gedimino elgsena. Kitataučiams jo atvirai pasakyta tiesa apie Lietuvoje egzistuojančią kultūrą. Valdovo buvo pabrėžta, kad ji grindžiama aiškesniais bei aukštesniais moralės principais lyginant su tuometine krikščioniškąja Europa.
Jau vien aukščiau pateikta frazė iš Gedimino laiškų, manau, duoda rimtą pagrindą nemažiau rimtai domėtis Gedimino laikus pasiekusios kultūros, moralės ištakomis…
…Vasaras praleidžiu gyvendamas kaime. Dar sovietiniais metais įsigytoje nuošalioje sodyboje. Šalia ošia plačiai išsidriekęs miškas. Bet štai vis rečiau jį lankau. Erzina gausėjančiomis išvartomis ir ištisiniais kirtimais sudarkytas jo kūnas, klimato kaitos suraizgytas pomiškis ir visagalių šernų išarta dar prieš keletą metų buvusi grybinga jo paklotė… Išgyvenu mano akyse ištuštėjusį kaimą, ne vienoje šeimoje įvykusias dramas (savižudybes)… Prieš mano akis dilgėlėmis ir krūmais apaugęs dviaukštis mūrinis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatas. Greta, priešais jį buvę erdvūs kultūros namai. Kartą per mėnesį kelios moterėlės ten susirenka pasimelsti ir įduoti atvykusiam kunigui po penkis (reikalaujamus) eurus…
Išgyvenu dėl pasekmių girgždančios grandinės, kurią sunarstė neišmintingi politikų veiksmai…
Žinoma, mano nuošalią sodybą pasiekia Vilniuje vykstančių renginių alasas, šalies ir pasaulio įvykių aidas. Bet man čia, kaime, vis dėlto jaukiau… Rytmetį mane pasveikina nuo žemės dulkių išsipraususios saulės spinduliai. O vakare – negaliu atsigėrėti jos išryškintais pamiškės siluetais. Įsijaučiu į tyloje skardenančias paukščiukų šnektas ir lengvo vėjelio pašiurenamą už gyvatvorės augančią drebulę… Kūnu ir siela jaučiu: gyvenimas gamtoje tirpdo civilizacijos šurmulio įpirštą skubą ir intelektualinį sielos nuovargį.
Gal tai, apie ką čia pasakiau, irgi priskirtina motyvacijai, kodėl mano sielai taip artima piliakalnių tema? Kodėl aš, savaip įsitempęs, bandau įsijausti į mūsų protėvių gyvensenos pobūdį, jos sanklodą? Ir kodėl jau daugelį metų kalbu ir rašau apie gamtojauta grįstą kultūrą, apie savitą civilizacijos atmainą.
Kaip paprastai, savo tekstuose nevengiu ir teorinės (akademinės) minties. Pasiteisinu tuo, kad kalbant apie rimtus dalykus reikia jiems duoti ir rimtesnį, nuo publicistinio stiliaus atokiau „stovintį“ pamatą. Vis dėlto esu akademinės bendruomenės narys ir širdies balsas diktuoja tokią elgseną. Taigi, būtent taip pasielgsiu ir šio pasakojimo atveju. Bet garbusis skaitytojas pirmąjį, t. y. po pratarmės, paragrafą gali ir praleisti tuo žingsneliu nedaug pralaimėdamas.
Visas sociosofinės apybraižos turinys:
Keletas įvadinių akademinių minčių…
Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.
Iškiliųjų žygeivių pėdomis.
Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.
Etnosavastis ir jos kontūrai.
Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.
Herodotas ir lietuviai…
Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.
Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.
Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.
Vienos apeigos pėdomis…
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį.
Epiloginės mintys.
Priedai:
Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).
Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).
Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).
[1]Žr. priede: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais.
Šioje knygoje skaitytojo žiniai pridėti ir kiti dokumentai, kurie parodo nelengvą intelektualinės, patriotinės minties kelią siekiant rezultato.
[2] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius, LLTI, 1996, p. 105.
Liepos 6-osios vakarą (Lietuvos laiku – 21 valandą) viso pasaulio lietuviai giedojo Tautišką giesmę. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie šią unikalią ir jaudinančią akciją Vilniuje ant Stalo kalno.
Beje, šiais metais Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga Tautiška giesmė Lietuvoje buvo giedama nuo 100 piliakalnų.
Įsidėmėkime: nūdienos sutelktas dėmesys piliakalniams – tai subordinuoto trijų jėgų veiksmo rezultatas. Mokslinės minties, visuomeninio judėjimo ir valstybės institucijų bendro veikimo produktas. Deja, dera pripažinti: toks atvejis mūsų valstybėje išimtis. Nors turėtų būti norma, konstanta.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai, kad 2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais, laikome savosios tapatybės (savasties) įteisinimo laimėjimu (tiesa, palyginus kukliu). Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas jiems dėmesys, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu.
Turinys dar likęs lyg ir už borto. Lyg ir liko tebegaliojanti vadinamosios „pagonybės“ amžių niekinimo nuostata, kuri laisvai tebesklando mūsų istorikų gretose. Tačiau jeigu mąstome ir kalbame apie piliakalnius kaip apie šventyklas – kaip apie senųjų lietuvių dvasinio gyvenimo ir bendruomeninio sutarimo gravitacinius traukos centrus (o absoliuti piliakalnių dauguma tokiais ir buvo!), dera mąstyti ir apie tuometinę, aplink piliakalnį susibūrusios bendruomenės socialinę organizaciją. Apie jos struktūras, ypač apie tas, kurios puoselėjo žmonių dvasinę kultūrą.
Tiesa, mes šiandien negalime pasakyti, kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą. Pats piliakalnio supylimas ir tolesnė su juo susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai. Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: su piliakalnių–šventyklų užmarštimi, su jų piktybiška atskirtimi („dėka“ christianizacijos ir polonizacijos) ne tik nuo kaimo teritorinės bendruomenės, bet ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros labai ženkliai kito ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklainės.
Ir vis dėlto pabandykime rekonstruoti, nors atskirais kontūrais įsivaizduoti anų laikų gyvenseną. Kokia ji buvo ar galėjo būti? Tokiam žingsniui žengti esama pakankamo pagrindo. Žingsniuotę pradėkime kad ir nuo „ciklinio laiko“…
Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuometinio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo, žiema ir vėl pavasaris… Kiekvienas iš šių visuotinai žinomų metų sekos tarpsnių mūsų protėvių gyvenime, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją buvo skaidomi dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Jų čia neminėsime. O kas tais dalykais domisi, atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.
Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo prasme. Ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis Gamta, jos kaita ir kartote. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu.
Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio, pajausti jos spinduliuotę… Pirmos klasės vaikeliai lenktyniaudavome kuris iš už švarkelio atlapo pirmas parodys sužaliavusį lauko žolės lapelį! Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…
Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką (Darną, Dermę) ir jos laikymąsi, jos siekį. Rato sąvoka nusako amžiną atsikartojimą. Na, taip kaip dieną keičia naktis, o mėnulis sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės, o taip pat ir žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių: jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.
Žmonių gyvenimą (ir jo prasmingumą) pagal ciklinį laiką geriau suvoksime, jeigu jį palyginsime su gyvenimu, kurį diktuoja linijinis laikas. Gal „jisai“ kaltas dėl pasaulį apnikusių prieštaravimų, vartotojiškos (profaniškos) orientacijos ir neįtikėtinos skubos? Kur? Ir – vardan kokių tikslų vyksta toji skuba ir jos sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną? Arba krikščionybės mitą apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus…
Teisę mąstyti „paradoksais“ turime.
Galima teigti, kad mūsų protėvių priešinimasis krikščionybei buvo prigimtinė, o pagal kovų pobūdį ir aplinkybes – konvulsiška pastanga išlikti savame pasaulyje, kuriame nėra to „siūlomo“ Monstro, kuris prikištinai įsakinėtų žmogui, kaip dera elgtis. Kuris nustatinėtų tiesiogiai santykį su Juo, Monstru, ir per tai Jam būtų leista laisvai formuoti „kitokią“, t. y. Antgamtišką kultūrą ir istoriją.
Mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, pirmiausia tenka susimąstyti apie tai, ar aplamai įmanu, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kuri storai užslėgta ne tik laiko dulkėmis, bet ir piktybiškai orientuotais veiksmais bei procesais. Vis dėlto tikėkim, kad įmanu…
Kaip nekeista, tokiam žingsniui papildomą impulsą duoda pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis. Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai, kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…* Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinis druidų luomas.
Žvilgsnį permeskime į savo Tėvynę.
Dar mūsų laikus pasiekė vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai ir užkalbėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), vaistažolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat gilios senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus. Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ turėjo vos ne kiekvienas jam žinomas Dzūkijos kaimas. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu ji buvo – toji įtaka, ją nesunkiai galima paaiškinti na, kad ir kaip psichologinės, tame tarpe ir charizmatinės terapijos efektą.
Taigi žvelgdami į piliakalnius–šventyklas supylusių ir supusių teritorinių bendruomenių socialinę organizaciją aptinkame vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstą stiprią konstrukciją. Savyje koncentruotą ir integruotą centrą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai tie minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją. Tai ne vien P. Dusburgiečio suminėti „tulisonis“ ir „lygasonis“. Tai – ne tik vadinamosios raganos, raganiai, vaistažolininkai ir „šeptūnai“. Tai ir tie, kurie specializavosi organizuojant vestuves ir krikštynas (vardo parinkimą gimusiam kūdikiui ir jo suteikimo ceremoniją). Tai ir kanklininkai, kurie „išdainuodavo“, o žyniai tausodavo ir perduodavo kitiems istorinę atmintį. Tai ir tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę atžymėti, švęsti gamtos virsmus (sekti Rėdos Ratą) ir kurie, ko gero, mums žinomi kaip vaidilos. Neabejotinai buvo ir sveikatintojai, dabarties kalba kalbant – liaudies medikai. Buvo ir kiti…
Tikėtina, kad ši visa įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros specializacija daugelyje atvejų buvo iš senelių ir tėvų perduodama vaikams ir anūkams.
Na, o teritorinės kaimo bendruomenės organizavimosi horizontalusis lygmuo? Jis lengvai suprantamas jau suminėjus „specializacijas“. Jau visų tų asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio darna sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią tinklainę. Bet čia atskirai norėtųsi pabrėžti, mano manymu, ypatingai svarbų jau suminėtą dalyką – Gamtos virsmų šventimą. O tai buvo gana dažnos šventės, ne viena iš kurių buvo švenčiama susirinkus visai bendruomenei ant piliakalnio ir šalia jo. Manytina, kad piliakalnio viršūnė (ypač tų – nedidukų) buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Ant piliakalnio galėjo rusenti ne tik šventinis laužas – šventoji ugnis, ne tik aukojamos simbolinės aukos Gamtą išreiškiančioms stichijoms – dievams. Ten galėjo būti sudainuojamos ir sušokamos sutartinės – mūsų laikus pasiekusi brangiausia relikvija. Buvo rengiamos ir bendros vaišės.
Kiekviena teritorinė bendruomenė, su savo sakraliniu centru – piliakalniu, buvo panaši į moraline ir politine prasme neįveikiamą bastioną. Ko gero, tokių bastionų gausus tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei, kuri peraugo save ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia joje vis dėlto priklausė lietuviams.
Atskirai norėtųsi pabrėžti, kad piliakalnių vieta senųjų lietuvių gyvensenoje gali būti gretintina su mūsų gimtąja kalba – tuo amžinuoju mūsų tapatybę (esybę) ir mūsų dvasią maitinančiu šaltiniu. Kol tautos gyvastį gaivinantys šaltiniai neišsenka, tol ir pati tauta lieka gyva… Mąstykime ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne…
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną akcentuojant karinį veiksnį. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir palaikant kapitalo (verslo), o taip pat ir valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos); savais kanalais iškreipiant jaunosios kartos ugdymą ir tuo pačiu skatinant jos emigravimą… Dera taip pat pabrėžti: pagrindiniu tautos savigynos, savisaugos veiksniu visada buvo ir išliks jos dvasia. Kaip ir kokiais keliais einant įmanu ją gaivinti ir stiprinti? – kiekvieno iš mūsų („tradicionalistų“…) prigimtinė pareiga mąstyti ir veikti…
Norisi tikėti: gal visų mūsų pastangomis gaivinama piliakalnių atmintis ir anų laikų iškilios socialinės, ypač dvasinės kultūros rekonstrukcija prisidės suartinant nuolat ir nuolat susipriešinančias lietuvių politines jėgas? Gal jos (o ir ženkli dalis žiniasklaidos) rimčiau susimąstys apie toliau plintantį, ko gero, nuosekliai platinamą tautinės ir nacionalinės savinaikos virusą?…
*Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, Versus Aureus, 2005.
Prof. Romualdo Grigo tekstą iliustruojame Vytauto Visocko nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Lietuvos piliakalniai.
Portalas Slaptai.lt skelbia penkių Lietuvos Mokslų Akademijos narių ir visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo, taip pat prof. Romualdo Grigo straipsnį šia tema. Iliustracijos – Vytauto Visocko.
XXX
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai GRAUŽINIENEI
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui BUTKEVIČIUI
KREIPIMASIS
DĖL LIETUVOS PILIAKALNIŲ ĮRAŠYMO Į UNESCO SAUGOMŲ OBJEKTŲ SĄVADĄ BEI PILIAKALNIŲ METŲ PASKELBIMO
Mes, atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.
Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.
Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.
Todėl tikėdamiesi:
kad būtų sustiprinta tautos pagarba savo kultūrai ir vizualiai pailginta jos istoriografija;
kad kaimo teritorinės bendruomenės pasinaudotų šalia jų esančiais šaltiniais, gyvindamos savo dvasinių santykių tinklus;
kad jaunoji karta įgytų turiningesnės saviugdos paskatų, bei atsirastų gilesnis prisirišimas prie Tėviškės ir Tėvynės;
kad praturtėtų Lietuvos įvaizdis civilizuoto pasaulio akyse;
kad sustiprėtų sanglauda tarp lietuvių tautos ir valstybės;
kad būtų akcentuotas visai Europai reikšmingas unikalus paveldas.
Mes siūlome:
kadvieneri iš artimiausių kalendorinių metų nedvejojant būtų skelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018m);
kad būtų dedamos pastangos piliakalnius įrašyti į UNESCO saugomų objektų sąvadą.
Skaudžiai išgyvename jaunimo bėgimą iš Tėvynės. Alsuote alsuoja užslenkantis juodas demografinės katastrofos debesis. Kažkaip sparčiai kinta, aižėja dvasinių santykių tinklai – juose vis dažniau randasi inkliuzų (intarpų), visai svetimų mūsų prigimtinei kultūrai… Reiktų šauktis pagalbos? Iš kur? Iš Briuselio ar Vašingtono? Gal – iš Dangaus?..
Nereikia! Dvasinę gyvybę tautai ir valstybei teikiantys šaltiniai čia pat,šalia mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. Apie tai ir pakalbėkime…
Lietuva – piliakalnių šalis. Vien mūsų valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. Iš karto skaitytojų dėmesį atkreipiu būtent į nurodytą laikotarpį. Jis buvo santykinai ramus. Nebuvo kryžiuočių, nebuvo apmąstytos ir agresyvios slavų invazijos (nors su krikščionybės bizantiškąja atmaina slavizacija slinko). Nors, tiesą pasakius, baltarusiškasis-lietuviškasis paribys išmargintas ypač tankiu piliakalnių tinklu.
Mielas skaitytojau, nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija… O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta mūsų protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.
Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis mūsų giminaičių baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau… Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – lietuvių tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.
Iš savo valstyvės valdžios ir struktūrų prašome nedaug. Tik dviejų ryžtingesnių žingsnių. Vienus iš kalendorinių metų (geriausiai 2016-2018-uosius) skelbti piliakalnių atminties, jų tvarkymo metais. Ir dėti pastangas, kad lietuviškieji piliakalniai būtų įrašyti į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąvadą.
Manytume, kad pagarba piliakalniams, jų daugiafunkcionalumo prisiminimas ir įprasminimas būtų ženkliai reikšmingesnis žingsnis, nei, tarkim, tie lietuviškieji objektai (paveldas), kurie jau puikuojasi minėtos organizacijos sąvaduose.
Skaitytojui palieku laisvalaikyje pamąstyti apie tai, kam mes, lietuviai, turėtume būti „dėkingi“ už nedovanotiną brangiausio paveldo užmarštį.
