Pranciškus Prusaitis – Lapė
Kėdainių rajone, Gudžiūnų kapinėse, sekmadienį palaidotas Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis-Lapė – paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme ir 1963 m. Vilniuje, KGB kalėjime, sušaudytas.
35-erių metų sušaudyto partizano P. Prusaičio-Lapės palaikai buvo paslėpti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse, rasti ir identifikuoti.
„Dauguma partizanų ginkluotą kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Dešimt metų vykęs pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal trukmę, visuotinumą ir partizanams nepalankų jėgų santykį. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, pabrėždamas istorijos pažinimo ir deramos pagarbos partizanams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, svarbą.
Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės atstovai. Šv. Mišias Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iššovė pagarbos ir atminimo salves, skambėjo Karinio oro pajėgų orkestro trimitininko atliekamos melodijos, praneša Krašto apsaugos ministerija.
1948 m. nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 20-metis P. Prusaitis įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį. 1949 m. rugpjūtį P. Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos.
Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti. 1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams
Lietuvos paštas penktadienį išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva”. Bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti keli partizanai, pasirašę Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją.
Vieno pašto ženklo nominalas yra 0,81 Eur, jis skirtas siųsti į ES šalis, kito nominalas – 0,84 Eur, jį galima siųsti į ne ES šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6500 vnt. Su pašto ženklų bloku bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Proginis antspaudavimas vyks penktadienį Vilniuje, pašto skyriuje, esančiame Totorių gatvėje.
Tai jau trečias pašto ženklų blokas, skirtas už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams. Pirmajame (išleistas 2019 02 15) buvo pavaizduotas partizanų bunkeris ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija; antrajame (išleistas 2020 02 07) iliustruoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių šį Lietuvai svarbų dokumentą. Penktadienį išleidžiamas pašto ženklų blokas yra antrojo tęsinys – pašto ženkluose vaizduojami likę 4 partizanai, pasirašę deklaraciją: tai Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Bronius Liesys-Naktis ir Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis.
Sovietinei okupacijai partizanai pradėjo priešintis 1944 m. vasaros pabaigoje. Pradžioje tai buvo kuklūs pavieniai būriai. Vėliau, daugėjant savanorių ginti Lietuvos laisvę, jie išaugo į rinktines, apygardas ir sritis.
1949 m. vasario mėn. Minaičių bunkeryje, tarp Baisogalos ir Radviliškio, įvyko partizanų vadų suvažiavimas. Apie 20 dienų trukusiame suvažiavime nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), sudaryta jo vadovybė, svarstyta politinė bei ginkluotojo pasipriešinimo programa ir kiti klausimai.
Svarbiausiu suvažiavimo įvykiu tapo vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo ir deklaraciją pasirašė 8 asmenys: Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas V. Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis. Išleistas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams
Deklaracijoje buvo užtikrintos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams, LLKS įteisinta kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, deklaracija buvo kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.
Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą, kuris Deklaraciją pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.
Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko nuotr.
Po ilgos sunkios ligos mirė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos su ilgametis leidinio „Varpas“ redaktorius, TS-LKD, Lietuvos Sąjūdžio narys Algimantas Zolubas, su liūdesiu praneša Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS).
Algimantas gimė 1933 m. Laukminiškių kaime, Kupiškio vls., Panevėžio apskrityje. Sovietų okupacijos metu jų vienkiemyje prieglobstį rasdavo partizanai. Tai sužinoję okupantai ištrėmė tėvus ir seserį į Sibirą. Algimantas kelerius metus nuo gresiančios tremties slapstėsi ir suklastojęs asmens dokumentus 1952 m. įstojo į Vilniaus darbininkų jaunimo vakarinės mokyklos 9-ą klasę. Šią mokyklą baigė 1955 m. sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį baigė 1960 m. ir gavo radijo inžinieriaus diplomą. A. Zolubas dirbo Vilniaus televizijos mazgų, vėliau tapusia radijo komponentų gamykla iki pensijos – 1993 metų.
Prasidėjus Atgimimui 1988 metais Algimanto iniciatyva gamykloje buvo įkurta gausi 400 Sąjūdžio narių grupė, kurios tarybos pirmininku jis tapo. Iki pat savo ligos pradžios buvo aktyvus LLKS narys, dalyvavo Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinėje spaudoje, buvo LLKS renginių vienas pagrindinių organizatorių ir patarėjų, redagavo leidinį „Varpas“, sakoma LLKS nekrologe.
LLKS reiškia nuoširdžią užuojautą jo žmonai Rožytei ir visai garbingai Zolubų giminei.
*****************
Urna su velionio palaikais bus pašarvota Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios laidojimo patalpose, gruodžio 23 d. nuo 10 iki 13 valandos. Laidotuvės – Rokantiškių kapinėse.
Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.
Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.
Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.
LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.
Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.
Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.
2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.
Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.
Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.
LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.
Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.
Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.
Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.
LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.
Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.
LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.
Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.
LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.
Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.
Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.
Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.
Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.
Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.
LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas
Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pradėjo nagrinėti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, grįsdama savo prašymą pateikti išvadą dėl savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymo, teigia, kad V. Titovo veiksmai viešai menkinant Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo atminimą, skleidžiant žinomai neteisingą informaciją apie šį asmenį, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia Lietuvos valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus elgesio principus.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teigimu, tokie savivaldybės tarybos nario veiksmai gali būti laikomi savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas planuoja bylą išnagrinėti lapkričio mėnesį.
ELTA primena, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
V. Titovas nepripažįsta, kad sulaužė tarybos nario priesaiką ir teigia esąs nepagrįstai persekiojamas.
A.Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, brigados generolas.
1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Jis buvo suimtas 1956 m. ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais.
A.Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanausko-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Spalio 16-ąją prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Vilniuje buvo surengtas protesto mitingas, kurio dalyviai reikalavo liautis šmeižt Lietuvos patriotus. Oficialios, legalios protesto akcijos metu paaiškėjo, jog nūnai šmeižiamas ne tik Jonas Noreika (Generolas Vėtra). Šmeižto kampanija – kur kas platesnė, agresyvesnė.
Slaptai.lt skelbia Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, komentarą, pasakytą prie Lietuvos URM spalio 16-ąją.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Taip Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kur penktadienį pašarvoti kovotojo už laisvę palaikai, sakė istorinę knygą apie A. Ramanauską-Vanagą parašęs Arvydas Anušauskas.
Kaip pabrėžė istorikas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago istorija – tai ir jo žmonos Birutės istorija.
„Ji neatskiriama šios istorijos dalis. Jie buvo dviese, kartu kovojo. Buvo šeima. Kas atsitiko po jų sulaikymo, kai juos įkalino, ko iš tiesų KGB tikėjosi, kokius melagingus gandus apie jį platino, kaip ir apie kitus pasipriešinimo kovų dalyvius?“ – klausė A. Anušauskas, kalbėdamas, kad šie žmonės, kaip ir kiekvienas, buvo iš kūno ir kraujo, patirdavo nevilties akimirkų pasitikdami savo lemtį, jautė savo ir kitų skausmą.
A.Anušauskas priminė, kad pirmuosius trejus savo gyvenimo metus A. Ramanauskas-Vanagas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo tėvas dirbo paprastu darbininku, o į Lietuvą grįžo dėl savo tėvų, kurie labai sunkiai vertėsi.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
A.Ramanausko-Vanago tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 metais jis baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, kaip yra pats sakęs, norėjo būti mokytoju, mokydamas kitus mokėsi pats.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį.
Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, o vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima – žmona Birute ir dukterimi Auksute. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones.
Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.
Kaip pabrėžė istorikas A. Anušauskas, A. Ramanauskas-Vanagas buvo medžiojamas sovietinio saugumo nuo pat pirmųjų pasipriešinimo okupaciniam režimui akimirkų, jam surasti KGB buvo pasitelkusi šimtus čekistų.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
1956 m. spalio 12 dieną su žmona Birute Mažeikaite A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kameras.
Beveik po metų kalinimo ir kankinimų LTSR Aukščiausiasis Teismas generolui skyrė mirties bausmę. Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 metams laisvės atėmimo.
A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.
Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Pasak A. Anušausko, mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.
„Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi“, – sakė A. Anušauskas.
Penktadienį aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.
Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.
13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.
Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.
Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.
Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.
LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.
Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).
Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.
Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.
Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.
Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.
Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.
Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.
Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.
Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.
Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.
Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?
Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.
Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Iškart klaustumėte, kodėl reikia jaukintis. Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius, Vilniaus miesto administracijos vadovybę bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:
Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.
Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti, bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.
Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo – fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.
Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.
Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis ir dokumentais buvo pašventintos, uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Deja, nepraėjus net dviems mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius dėl nusikalstamos veikos išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstama veiką, nes balandžio 25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).
Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.
Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.
Paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Seimo Laisvės premijos komisiją, siūlydamas šią premiją 2018 metais minint valstybės atkūrimo šimtmetį, po mirties skirti partizanų vadams, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos nariams.
Štai jų pavardės: Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Tarybos nariams Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Juozui Šibailai-Merainiui, Broniui Liesiui-Nakčiai, Leonardui Grigoniui-Užpaliui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir Petrui Bartkui-Žadgailai.
„1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Tačiau tarp šių dviejų svarbių datų yra dar viena, be kurios Vasario 16-osios Lietuvos tradicija būtų nutrūkusi, o Kovo 11-osios Lietuva apskritai sunkiai įmanoma – tai 1949 m. vasario 16-oji, kai Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė savo deklaraciją. Deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tai mūsų istorijos svarbus etapas, kuris suteikė antrą kvėpavimą laisvės kovoms ir pabrėžė valstybingumo tradicijos svarbą partizaninėje kovoje“, – sako G. Landsbergis.
Jo teigimu, už drąsą, laisvės siekį ir pasiaukojimą turime dėkoti partizanų vadams. „Sunkiai randu kitus asmenis, kurie būtų labiau nusipelnę gauti Laisvės premiją valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Tokios premijos skyrimas šių dienų keistų diskusijų fone išreikštų aiškią Seimo valią, įprasmintų partizanų vadų atminimą ir primintų 1949 m. Deklaracijos svarbą šiandienos Lietuvai“, – teigė G. Landsbergis.
Pasikartojančių kėslų naikinti iškilių valstybininkų atminimo ženklus akivaizdoje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas 2016-12-08 kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Permjerą raštu:
Lietuvoje nuožmia medžiokle jau išėjusių iš gyvenimo tariamų žydšaudžių (neliečiant tikrųjų žydšaudžių), o iš tikrųjų iškilių Lietuvos laisvės kovotojų, siekiama naikinti jų atminimo ženklus ir performuoti valstybinę atminties politiką.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateiktas 1941 m. sukilėlių sudarytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio brutalaus spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 d. priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės. Tačiau 1941 m. birželio 23-oji laikoma valstybės mastu minėtina atmintina Birželio sukilimo diena. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur 1941 m. birželio sukilimo „byla“ buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, įtarimas dalyvavus holokauste Laikinosios vyriausybės vadovui prof. Juozui Brazaičiui buvo paneigtas.
JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės žydų tautybės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos jis ir jo draugai turėjo patirti. Visuomeninių patriotinių organizacijų, gynusių J.Brazaičio garbę, dėka tiesioginiai išpuoliai tarsi atlėgo, tačiau iš viešosios erdvės kaltinimai nedingo. K. Škirpai kaltinimai ir įtarimai tada nebuvo reiškiami, jis dirbo Vašingtone, JAV Kongreso bibliotekoje.
Tačiau pastaruoju metu pasigirdo atskirų Vilniaus miesto tarybos narių reikalavimas panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą Vilniuje. Lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Rotušėje organizuota diskusija dėl pulkininko Kaziui Škirpai skirto atminimo ženklo likimo – „Ar nereikėtų pakeisti K.Škirpos alėjos pavadinimą?“ Pasakytina, kad Kaune pulk. Kazio Škirpos gatvės pavadinimo pakeisti nepavyko, tokį siūlymą Kauno miesto taryba ryžtingai atmetė, dabar bandoma Vilniuje. Kol kas jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė. Tačiau realus pavojus savivaldybės taryboje priimti dviejų tarybos narių siūlymą išlieka.
Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis asmeniškai jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs.
Priešingai, 1941 m. birželio 25 d. Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas“ paskelbė sukilimo vadovo K. Škirpos pareiškimą, uždraudžiantį žydų persekiojimus Lietuvoje. Jis buvo skirtas tiek Vokietijos naciams, tiek vietiniams jų gerbėjams. K. Škirpa buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.
Tiek prof. J.Brazaitis, tiek pulk. K.Škirpa buvo iškilūs valstybininkai, savo institucine veikla pasiaukojančiai tarnavę nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jos nemariai idėjai, todėl svarstyti, ypač vietos savivaldos lygmeniu, siekiant paniekinti jų atminimą, tenkinant galimai užsakomąsias užgaidas, beje, naudingas Rusijos istorinio pasakojimo versijai, nevalia.
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga drauge su šešiomis nevyriausybinėmis patriotinėmis organizacijomis kreipėsi laišku Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai! į Vilniaus merą ir savivaldybės tarybą. Nesitikime adekvačios reakcijos, nes sostinės savivaldybėje dominuoja liberaliai ekstremistinė pažiūra į Lietuvos praeitį, o laimėtas 1941 m. birželio sukilimas, kuriam vadovavo K. Škirpa ir pareikalavęs tūkstančių sukilėlių gyvybių, nelaikomas vertybe.
Manome, kad minimų valstybininkų (pirmiausia – K. Škirpos) atminimo ženklų politinė apsauga negali būti atliekama tik visuomeniniu lygiu, tarsi tik mums vieniems tai turėtų rūpėti, bei atiduota įtartiną atspalvį bei potekstę turinčioms kampanijoms spręsti savivaldos lygmeniu, o stabdoma valstybiniu lygmeniu, kadangi tai yra išimtinai politinės darbotvarkės klausimas. Tikimės ir laukiame Jūsų viešai išreikštos pozicijos.
Nacistų okupacinis režimas Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, įvedė griežtą spaudos kontrolę. Vokiečių cenzūra neleisdavo spausdinti objektyvių straipsnių apie tarptautinę padėtį, karo veiksmus frontuose, okupuotos Lietuvos ekonominę ir kultūrinę būklę.
Lietuvių spauda buvo verčiama garbinti A. Hitlerį, “nenugalimą” Vokietijos kariuomenę, liaupsinti vokiečių kultūrą. Be to, naciai lietuvių laikraščiams prievarta bruko antisemitinius straipsnius, įvairiausius vokiškus potvarkius ir skelbimus.
Tokioje situacijoje objektyvios ir lietuvių tautinius interesus atspindinčios spaudos poreikis buvo milžiniškas. Suprantama, jog tokia spauda galėjo egzistuoti tik pogrindyje. Kaip spaudos draudimo laikais suklestėjo knygnešių judėjimas ir lietuviškų knygų ir spaudos gabenimas į Lietuvą, taip ir nacių okupacijos metu atsirado nauja spaudos rūšis – rezistencijos spauda.
Išreikšdamas nepasitenkinimą dėl Kultūros ministerijos netinkamai organizuoto konkurso skulptūrai Lukiškių aikštėje Vilniuje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, prašydamas panaudoti Valstybės vadovų galioje esantį poveikį Kultūros ministerijai, kad pastaroji pakeistų požiūriui į valstybinės reikšmės konkursą ir imtųsi atitinkamų priemonių padėčiai taisyti. Rašto tekstą pateikiame.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė – partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, didžiuma įžymių istorikų, skulptorių, architektų, dailininkų puoselėjo viltį, kad Vilniuje bus sukurta valstybinė aikštė ir pastatytas paminklas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.
Kauno Sąjūdis kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) atstovais 2012.08.06 organizavo Antano Maceinos filosofinio palikimo gerbėjų susitikimą buvusio Linkuvos dvaro teritorijoje Šilainių seniūnijoje.
Susitikimo metu buvo skaitomas ir nagrinėjamas A. Maceinos veikalo “NIEKŠYBĖS PASLAPTIS” (1963) tekstas mėginant pastebėti ir kritiškai įvertinti šių dienų tam tikrus sociopolitinius reiškinius Lietuvoje.
Šis veikalas – tai rusų filosofo V.Solovjovo legendos apie antikristą teologinė-filosofinė analizė, kurioje taip pat nagrinėjamas žmogaus ir Dievo, gėrio ir blogio santykis. Sovietmečiu Lietuvoje jis buvo nelegaliai dauginamas ir platinamas. Pagal V. Solovjovo legendą, dėl Dievo ir antikristo kovos/konflikto istorijoje (visuomenėje) atsiranda blogis: „Istorija yra ne tik Kristaus darbai per žmones, bet ir velnio darbai per žmones“.
UAB „Petro ofsetas“ išleido Edvardo Buroko penktąją – iš serijos „Pūtėme prieš vėją“ – knygą. Knyga skirta LLKS narių biografijoms, tačiau joje skaitytojas ras žinių ir apie narių veiklą.
E. Burokas į savo penktąją knygą surašė dalį vienos organizacijos – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – narių biografijas. Dalies žuvusių ir išėjusių Anapilin – tik pavardes. Stengėsi prisiminti ir įvardinti visus. Ar pavyko? – spręsite jūs, skaitytojai. Jeigu prisiminsite daugiau, papildysite.
Daugumai iš įvardintųjų buvo lemta gyventi okupuotoje Tėvynėje, kovoti su okupantais ginklu, plunksna, sabotuoti ar rengti okupantui pasalas. Visi, arba beveik visi, okupacijos metais vaikščiojo skustuvo ašmenimis.
Mūsų istorikai bei pasipriešinimo imperijai tyrinėtojai dar ir dabar visą dešimtis milijonų kalinių sutelkusių lagerių archipelagą tebelaiko bausmės už priešinimąsi sovietinei ideologijai ir santvarkai vieta, sovietinės tironijos apraiška. Iki smulkmenų gvildenama represinių struktūrų veikla, aprašoma kalinių ir tremtinių buitis, prižiūrėtojų žiaurumai, mirtys, žmogaus išniekinimui prilygstantys laidojimai. Tačiau jokiuose šaltiniuose nerasime važtaraščių, liudijančių milijonus tonų iškastos akmens anglies, vario ar kitokios rūdos, medienos, kuria buvo penima sovietinė pramonė. Ir juolab nerasime niekur atskleistos priežasties, kodėl žlugo Gulago archipelagas. Priežasties neatskleidė ir savo chrestomatiniame veikale Aleksandras Solženycinas. Pasirodo, nelengva peržengti kalte įkaltas nuostatas, prasiskverbti į esmę per apgaulingą išorę, išjudinti nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai gali padaryti ir daro tie, kurie pažino sovietinę vergovę ir tironiją “iš vidaus”, kurie patys, tapę tos griūties priežastimi, atskleidžia visuomenei Gulago archipelago griūties priežastį.
