Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė susitiko su projekto „Misija Sibiras“ atstovais ir padėkojo už prasmingą darbą puoselėjant šią iniciatyvą, sakoma Vyriausybės pranešime.
„Nuoširdžiai dėkoju šios idėjos sumanytojams, visiems ekspedicijų dalyviams, kurie parodė įkvepiantį tėvynės meilės, pagarbos mūsų tautos praeičiai pavyzdį. Gaila, kad „Misija Sibiras“ ekspedicijos nebus organizuojamos, tačiau esu tikra, kad šios iniciatyvos misija niekada nesibaigs, tik vyks kitomis, taip pat prasmingomis formomis“, – sakė premjerė.
Projektą „Misija Sibiras“ 2005 metais inicijavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba ir pirmoji ekspedicija į Irkutsko sritį išvyko 2006 metais, jos nepertraukiamai vyko iki COVID-19 pandemijos. Per 16 projekto gyvavimo metų buvo vykstama ne vien į Sibirą, bet ir Kazachstaną bei Tadžikistaną. 2012 m. projekto „Misija Sibiras“ įgyvendinimas perduotas labdaros ir paramos fondui „Jauniems“.
Nuo pirmosios ekspedicijos norą dalyvauti projekte pareiškė daugiau nei 14 000 jaunų žmonių, organizuota 18 ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jaunimo ekspedicijų fotografijų parodų, sukurta dešimtys dokumentinių filmų ir inciatyvų, išleista knyga-albumas. Ekspedicijų metu aplankyta ir sutvarkyta 180 kapinių, pastatyta dešimtys atminimo ženklų, susitikta su daugiau nei 50 lietuvių, kurie tebegyvena Sibire ir kitose tremties bei kalinimo vietose. Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
Neseniai atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad projektą žino net 89 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, jo reikalingumu neabejoja net 91 proc. 31 proc. apklaustųjų projektas paskatino domėtis Lietuvos arba savo šeimos asmenine istorija.
2021 m. balandžio 27 d. iniciatyva „Misija Sibiras“ pranešė stabdanti projekto veiklas, susijusias su ekspedicijomis, nes lankyti grupėmis tremtinių ir politinių kalinių palaidojimo vietas tampa nebeįmanoma dėl pandemijos bei toliau prastėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių.
Siekiant išsaugoti projekto sudėtinę dalį – Gedulo ir vilties dienos minėjimo iniciatyvas Visuotinę tylos minutę bei akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, jos bus tęsiamos ir įgyvendinamos.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių metų ekspedicija „Misija Sibiras‘20“ yra atšaukiama, pranešė šio projekto organizatoriai, įvertinę dabartinę pasaulyje esančią situaciją, susidariusią dėl COVID-19 viruso bei daugelyje šalių paskelbto karantino.
Projekto organizatoriai teigia, kad toks sprendimas buvo priimtas, siekiant apsaugoti aplinkinius, nekurti terpės plisti ar atsinaujinti virusui. Organizatoriai pabrėžia, kad, net ir atšaukus ekspediciją, projekto misija bus tęsiama kitais būdais Lietuvoje, laikantis visų saugumo reikalavimų.
Projekto vadovė Aistė Eidukaitytė sako, kad žmonės domisi, kaip bus įmanoma prisidėti prie projekto, tad nuramina, kad veiklų tikrai netrūks. „Per 15 projekto metų įrodėme, kad sugebame susitvarkyti su iššūkiais ir toliau tęsti savo misiją. Šie metai – tai dar vienas iššūkis, kuomet ekspediciją turime atšaukti saugodami save ir kitus, tačiau tai tikrai nereiškia, jog projektas sustoja.
Toliau vykdysime veiklas, dar stipriau veiksime virtualioje erdvėje ir darysime viską, kad užtikrintume istorijos išsaugojimo misiją. O visai netrukus startuosime su tradicinėmis ir naujomis, veiklomis, skirtomis Gedulo ir vilties dienai“, – sako projekto vadovė ir kviečia su projektu susijusias naujienas sekti jų socialiniuose tinkluose.
Sugrįžo ekspedicijos „Misija Sibiras’19” dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kasmet pavasarį projektas „Misija Sibiras“ skelbia atranką į ekspediciją, kurioje dalyvauja visi norintys vykti į lietuvių tremties ir kalinimo vietas tvarkyti tautiečių kapų, statyti atminimo simbolius bei susitikti su šiose vietose tebegyvenančiais lietuviais. Visgi šiemet dėl pasaulinės pandemijos projekto organizatoriai balandžio pradžioje savo socialiniuose tinkluose pasidalijo žinia, kad atranka į „Misija Sibiras‘20“ yra atidedama neribotam laikui, o vėliau buvo priimtas sprendimas 2020-ųjų metų ekspediciją atšaukti, sakoma pranešime.
Projektas gyvuoja 15 metų, per visą šį laikotarpį į lietuvių tremties ir kalinimo vietas išvyko 18 ekspedicijų, kurios sutvarkė daugiau nei 170 kapinių Sibire ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Per šiuos metus projektas sukūrė dokumentinius filmus apie vykusias ekspedicijas, su nuotraukų parodomis apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir užsienio šalių lietuvių bendruomenes – tarp jų ir JAV, organizavo tūkstančius susitikimų su Lietuvos moksleiviais ir įvairiomis organizacijomis.
Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas nuotrauka atminčiai
2020 m. sausio 22-26 dienomis Argentinoje surengtas svarbiausias Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimas – XXIII-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo apie 80 atstovų iš Argentinos, Urugvajaus, JAV, Kanados, Lietuvos, Lenkijos ir Australijos.
Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas yra Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (P.L.J.S.) ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) bendras projektas, kurį šiais metais organizavo Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga (A.L.J.S.) kartu su P.L.J.S. ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (P.L.B.) valdyba.
Suvažiavime dalyvavo Suvažiavimo įkūrėjas ir globėjas, P.L.B. Sielovados reikalų ir Pietų Amerikos reikalų komisijos pirmininkas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai, prelatas Edmundas J. Putrimas. Suvažiavime taip pat dalyvavo PLB valdybos narys ir PLJS vicepirmininkas, Aidis Staskevičius.
Suvažiavimas prasidėjo dalyvių registracija trečiadenį, sausio 22 d., Argentinos Lietuvių Centro draugijos patalpose sostinėje Buenos Aires. Suvažiavimo dalyvius pasveikino Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos (A.L.J.S.) pirmininkė Malena Tanevitch Braziunaitė, dėkodama svečiams už apsilankymą, pabrėždama šio jaunimo suvažiavimo svarbą lietuviams, gyvenantiems šiame krašte.
Vakare vyko susipažinimo vakaronė, kurioje Suvažiavimo dalyviai iš skirtingų pasaulio kraštų bendraudami galėjo daugiau sužinoti vieni apie kitus. Po formalaus prisistatymo lietuvių klube, įvyko Australijos lietuvių tautinių šokių grupės “Linas” pasirodymas. Jam vadovauja Loreta Tigani. Šokėjai savo energingais šokiais privertė žiūrovus ploti be sustojimo.
Naktį po atidarymo vakaronės delegacija išnaudojo kelionei į Tandil miestą, kuris yra 400 km nuo Buenos Airės, kur jau 10 metų gyvuoja organizacija “Laisva Lietuva”. Ryte vyko ekskursija po visą turistinį miestą. Po pietų prasidėjo Studijų dienos programos dalis, kurios metu vyko su Pasaulio lietuvių jaunmo sąjungos pristatymas ir diskusijos.
Vėliau vyko etnografinių regionių pristatymas ir komandinės užduotys.
Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas nuotrauka atminčiai (šokiai)
Vakare įvyko vienas iš likmsiausių Suvaziavimo dalių: Folkloro naktis. Visi dalyviai smagiai šoko ir dainavo liaudiškas dainas.
Kitą dieną, penktadieni 24 d., įvyko “Misija Sibiras” pristatymas ir diskusija, kurioje pasisakė joje dalyvavusi Amerikos lietuvė Marija Čyvaite.
„Misija sibiras“ – unikalus projektas vykstantis nuo 2006 m. Organizuojamos kelionės į lietuvių tremties vietas, tremtinių kapų tvarkymai, susitikimai su vis dar Sibire gyvenančias lietuviais.
Nuo projekto vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė aštuonios ekspedicijos, sutvarkiusios apie 70 lietuviškų kapinių ir susitikusios su ten gyvenančiais lietuviais. Svarbiausia misija prasideda grįžus į Lietuvą, pasakojant apie ekspedicijoje patirtas emocijas, kuriant naujus istorijos išsaugojimo būdus.
Po pietų įvyko rekreacinai užsiėmimai ir tradicinis žaidimas “Protmūšis”.
Jau šestadienį 25 d. visa delegacija persikėle į Berisso miestą. Berisso yra paskebtas ir oficialiai pripažistas pagal įstatymus kaip “Imigrantų provincijų sostinė”, kadangi gyvuoja, bendrauja ir bendradarbauja 26 užsienio bendruomenių iš viso pasaulio. Berisse yra lietuvių draugija “Nemunas”, kuriam sukanka 110 metų, ir lietuvių draugija “Mindaugas” – 88 metų.
Pietavome lietuvių draugijoje “Mindaugas”, kur surinko visi Suvažiavimo atstovai ir dalyvavo Argentinos lietuvių bendruomenės ir lietuvių draugijos “Mindaugo” pirmininkė Miriam Griszka. Po pietų visa delegacija persikėlė į Los Talas regione, Beriso apskrityje esančią sodybą “Pranas”, kuri priklauso dabarinio lietuvių draugijos “Nemuno” pirmininkui Alfredo Dulke, buvusiam „Nemuno“ šokių kolektyvo įkūrėjui ir vadovui.
Po smagaus laisvalaiko gamtoje, vakare Prelatas Edmundas Putrimas aukojo Šv. Mišias. Mišiose dalyvavo visi Pietų Amerikos jaunimo suvažiavimo dalyviai ir lietuvių bendruomenės nariai.
Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavime dalinti padėkos raštai
Vakare vyko labai laukiamas, jau tradiciniu tapęs renginys – Talentų vakaras, kuriame pasirodė visos Lietuvos etnografinių regionų grupės. Smagai leidom laiką prie laužo su lietuviškais žaidimais ir dainomis.
Kitą dieną, sekmadienį 26 d. ryte ivyko paskutine “Studiju dienos” paskaita apie lietuvių kalbą ir jos svarbą. Buvo informuota apie galimybes studijuoti lietuvių kalbą ir kultūrą įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Skatinta visus jaunus atstovus važiuoti į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbos, paaiškinti privalumai, kuriuos suteikia lietuvių kalbos mokėjimas.
Po paskaitos visi papietavo vasarvietėje “Pranas”. Žodį tarė Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos (A.L.J.S.) pirmininkė Malena Tanevitch Braziunaitė. Prelatas Edmundas Putrimas padėkojo visiems Suvažiavimo organizatoriams ir dalyviams bei palaimino maistą. Užbaigiant suvažiavimą visi linkėjo, kad suvažiavimo tradicija tęstųsi ilgus metus.
XXIV Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo Suvažiavimas vyks 2021-tais metais sausio mėn. Urugvajuje.
Dar viena akimirka iš Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimo
XXIII Pietų Amerikos Lietuvių Jaunimo Suvažiavimo įžvalgos, jaunimo iššūkiai bus pristatyti Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pavasario sesijos temoje dėl Pasaulio lietuvių jaunimo veiklos ir įtraukties 2020 kovo 18d. Lietuvos Respublikos Seime.
Už finansinę paramą dėkojame:
-Amerikos Lietuvių Fondui.
– Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybai ir jos pirmininkei Daliai Henkei
– Prelatui Edmundui Putrimui
– Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PLJS) valdybai ir jos pirmininkui Vladui Oleinikovui.
– Argentinos lietuvių centrui
– Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijai „Mindaugas“
– Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijai „Nemunas“
– Laisvai Lietuvai is Tandil miesto
– P. Alfredo Dulkei
– Kanados, JAV, Urugvajaus Lietuvių Jaunimo Sąjungai
– Australijos lietuviu tautiniu sokiu grupei “Linas” ir jo vadovei Loreta Tigani
– Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybai (ALJS).
– Kiekvienai šeimai, kuri mielai priėmė į savo namus suvažiavimo dalyvius
– Visiems dalyviams ir atstovams, kurie dalyvavo PALJ suvažiavime
Informaciją pateikė PASAULIO LIETUVIŲ JAUNIMO SĄJUNGA; PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant Sausio 13-ajai, Laisvės gynėjų dienai, penktadienį kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko ir projekto „Misija Sibiras“ vadovės Aistės Eidukaitytės susitikime aptartos tolesnės projekto perspektyvos bendradarbiaujant su Kultūros ministerija.
Šiemet „Misija Sibiras“ mini 15-uosius veiklos metus.
Pagal pranešimą, susitikime taip pat kalbėta apie projekto „Misija Sibiras“ nuo 2016 m. birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, vykdomą tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurią kasmet palaiko Kultūros ministerija. Pasak A. Eidukaitytės, šiemet siekiama, kad renginys apimtų visą Lietuvą.
Šiemet „Misija Sibiras“ sieks dar daugiau veiklų nukreipti į visuomenę Lietuvoje išlaikant ir daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukiančias veiklas: ekspediciją į lietuvių tremties bei kalinimo vietas, keliones po mokyklas, vietos ir pasaulio lietuvių bendruomenes, įmones.
Pernai liepos pabaigoje Kultūros ministerijoje viešėjo devyni projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, kurie su ministerijos bendruomene pasidalijo šviežiausiais įspūdžiais ir labiausiai įsimintinomis istorijomis iš ekspedicijos Kazachstane.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiau nei mėnesį laiko socialiniame tinkle „Twitter“ skleidžiama melaginga bei nesantaiką kurstanti informacija, prisidengiant projekto „Misija Sibiras“ vardu. Netikrame profilyje skelbiami įrašai yra ne tik žeidžiantys, bet ir homofobiški bei antisemitistiniai. Organizatoriai apie tai pastebėjo dar lapkričio pabaigoje, kai šia žinia pasidalino socialinių tinklų žvaigždė Paulius Mykolaitis, kitaip žinomas kaip Paul de Miko. Jis tiesiogiai sulaukė įžeidžiančios žinutės iš šio profilio.
Netikrame „Misija Sibiras“ profilyje naudojamas projekto logotipas, informacija, nuotraukos, kurios yra viešai prieinamos projekto „Misija Sibiras“ socialiniuose tinkluose, sakoma Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ pranešime. Dauguma įrašų, kuriais dalinasi šis profilis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip originalus „Misija Sibiras“ turinys, tačiau įrašuose įterpiama patyčias kurstanti informacija.
„Misija Sibiras“ organizatoriai teigia, kad veiksmų buvo imtasi nedelsiant.
„Vos tik pastebėję šią situaciją, nedelsdami atsiprašėme visų savo sekėjų bei išplatinome informaciją apie paskyrą, kuri stengiasi įžeisti bei sugriauti projekto vardą. Be galo apmaudu, jog yra žmonių, kurie projekto vertę visuomenei stengiasi užgniaužti tokiais būdais. Kita vertus, tai yra dar vienas priminimas, jog šiandien kritinis mąstymas yra be galo svarbus, o informaciją privalu patikrinti bent keletą kartų. Tai yra tarsi dar viena pilietiškumo forma. Kreipėmės į „Twitter“ bei kitas atsakingas institucijas ir dar kartą atsiprašome visų, kuriuos pasiekė žeidžiantis turinys, kuris su mumis neturi nieko bendro“, – pranešime cituojama projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
Organizatoriai teigia, kad pagalbos buvo nedelsiant kreiptasi ne vien į socialinį tinklą „Twitter“, bet ir į Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą, kuriam perduota visa informacija. Netikra „Misija Sibiras“ paskyra laikinai buvo dingusi iš „Twitter“ platformos, tačiau gruodžio pabaigoje ir vėl pradėjo dalintis neapykantą kurstančiu turiniu.
„Misija Sibiras“ organizatoriai atsiprašo visų, kuriuos pasiekė žeidžianti informacija, ragina pranešti apie netikrą paskyrą pavadinimu „MISIJA SIBIRAS“ „Twitter“ pagalbos skyriui bei primena, kad oficiali projekto „Twitter“ paskyra, egzistuojanti nuo 2010 m., vadinasi „MISSION SIBERIA“. Ją galima rasti čia: https://twitter.com/MissionSiberia.
Projektas „Misija Sibiras“ – tai nuo 2006 m. gyvuojantis pilietiškumo ugdymo projektas, kurio metu ekspedicijos vyksta į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, jas tvarko, susitinka su čia gyvenančiais lietuviais bei vykdo atminties išsaugojimo veiklą visoje Lietuvoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenėse.
„Misijos Sibiras“ dalyvė, Čikagoje gyvenanti Marija Čyvaitė (Čyvas). Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarp šešiolikos šių metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvių pirmą kartą buvo užsienio lietuvių atstovė. Čikagoje (JAV) gyvenanti Marija Čyvaitė (Čyvas) sako, kad iš Kazachstano parsivežė neišdildomų įspūdžių, sukrečiančių istorijų ir naujų draugų – ekspedicijos dalyvių.
Pasak Marijos, dabar jos laukia antrasis svarbus etapas – kelionių turas po Jungtines Valstijas ir susitikimai su lietuvių bendruomenėmis, kur pasakos apie tai, ką patyrė ir sužinojo.
– Sakei, kad prieš kelionę jaudinaisi, ar jaudulys buvo pagrįstas? Kaip sekėsi?
– Viskas sekėsi labai gerai. Po kelionės esu pavargusi, bet šis nuovargis yra svarbiausias įrodymas, kad buvo prasminga ekspedicija.
– Kas buvo netikėta?
– Iš tikrųjų tai aš nelabai žinojau, ko tikėtis. Labiausiai bijojau, kad man nepavyks pritapti prie komandos, nes buvau vienintelė ne iš Lietuvos. Bet supratau, kad jaudinausi be reikalo. Man buvo labai gera su šiais žmonėmis. Kazachstane aš rašiau dienoraštį, tai vieną dieną rašiau vien apie tai, kaip man gera būti su jais. Buvo gera kasdien girdėti puikią lietuvių kalbą. Man dabar atrodo, kad su komandos nariais esame seni draugai, kad esame pažįstami visą gyvenimą. Jokių nusivylimų tikrai nebuvo.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo pats darbas kapinėse, sunku prieiti. Reikėdavo prie kiekvieno kapo nueiti ir atidžiai pasižiūrėti, ar čia lietuvis, ar nelietuvis. Labai pavargdavome, dar saulė spigina, karšta, uodai puola. Dar ir lijo. Oro sąlygos ir fizinis darbas buvo sunkiausia.
– Su vietiniais Kazachstane bendravote rusiškai. Ar supratai, ką jie kalbėjo?
– Amerikoje aš ketverius metus mokiausi rusų kalbos. Šiek tiek moku, bet, žinoma, ne tiek, kiek kiti komandos nariai. Kai ką supratau, kai bendravo su vietiniais.
– Ką dabar darysi su ta patirtimi, tomis žiniom, kuriuos įgijai?
– Planas toks: po trijų savaičių grįšiu atgal į Čikagą ir per visus ateinančius metus turėsiu daug susitikimų su Amerikos lietuvių bendruomenėmis. Kai kurie prašė, kad aš angliškai pasakočiau apie ekspediciją, kai kur pasakosiu lietuviškai. Labai laukiu galimybės pasidalinti ta patirtimi su Amerikos lietuviais.
– Ką jiems sakysi?
– Sakysiu jiems, kad šita Lietuvos istorijos dalis yra labai svarbi. Lietuvos ateičiai būtina, kad visi lietuviai, kur jie begyventų, žinotų šią istoriją ir perduotų ateinančioms kartoms. Labai yra svarbu istorinės atminties išsaugojimas. Istoriją turi žinoti visi, net ir tie lietuviai Amerikoje, kurie neturi giminių, kurie buvo ištremti.
– Kodėl svarbu žinoti istoriją?
– Kad istorija nepasikartotų. Istoriją taip pat turime žinoti tam, kad suprastume Lietuvoje gyvenančius lietuvius, kodėl jie tokie, kodėl mes tokie, kad žinotume, iš kur tas skausmas, iš kur viltis. Turime suprasti kas mus jungia. Turime suprasti, kur buvome ir kur turime eiti.
– Kaip tau atrodo, kuo Amerikos lietuviai galėtų prisidėti prie gražesnio gyvenimo Lietuvoje?
– Reikėtų, kad kuo daugiau Amerikos lietuvių ir kuo dažniau atvažiuotų į Lietuvą, gyventų. Reikia, kad prisijungtų prie tokių programų, kaip „Misija Sibiras“, „Kurk Lietuvai“ ir kitų. Būtinas gyvas prisilietimas prie Lietuvos kasdienybės.
– Dar norėčiau paklausti apie komandą „Misija Sibiras“. Ar buvo tau kokių netikėtumų bendraujant? Kokie jie?
– Jie ištvermingi. Man buvo gera matyti, kokie jie yra patriotiški.
– Ar Lietuvos jaunimas yra kitoks nei Amerikos lietuvių jaunimas?
– Yra kai kurių kultūrinių skirtumų kai bendrauji. Bet štai ką norėčiau pasakyti: mums Amerikoje dažnai atrodo, kad esame patriotiški, nors iš tikrųjų nepažįstame Lietuvos, nesuprantame, nežinome jos istorijos. Mes didžiuojamės, kad esame lietuviai, vien todėl, kad lietuvybė mus išskiria iš amerikiečių. Labai gera žiūrėti į Lietuvoje gyvenantį jaunimą ir matyti, kad jie yra patriotiški, kad džiaugiasi gyvendami Lietuvoje. Jie žino, kas yra Lietuva, jie ją pažįsta.
– Ar yra ko galėtų Amerikos lietuvių jaunimas pasimokyti iš Lietuvos jaunimo?
– Visų pirma, lietuvių kalbos. Aš tik savaitę bendravau su komandos nariais ir tai spėjau išmokti naujų žodžių, ypač tokių, kurie vartojami buityje. Ir vadinamojo slengo reikia mokėti.
– Ką tu gyvenime veiki?
– Ką tik baigiau studijas universitete, sociologiją. Dabar planuoju grįžti į Ameriką, į Čikagą ir metus būti ten, susirasti darbą. Per tuos metu, kaip sakiau, Amerikoje pristatysiu „Misiją Sibiras“. O po to planuoju atvažiuoti į Lietuvą ir čia pagyventi.
XXX
Į Lietuvą grįžusius „Misijos Sibiras“ dalyvius priėmė prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas dėkojo jiems už įvykdytą misiją ir nuveiktus darbus.
Užsimezgusius artimus „Misija Sibiras“ komandos dalyvių ryšius liudijo šiltas visų susitikimas Prezidentūroje: bendra daina, apsikabinimai, džiugios emocijos liejosi per kraštus.
Užsimezgusius draugiškus ryšius puikiai iliustruoja Prezidentūroje nugirstas komandos narių dialogas:
„Sveika, Aldona!” – džiugiai Mariją pasveikino vienas komandos narių. “Kad ji Marija, ne Aldona”, – tarstelėjo kitas. “Ne, ji ir Aldona, jos krikšto vardas Aldona!”…
Šeštadienį Vilniaus geležinkelio stotyje artimieji, draugai, džiaugdamiesi ir graudindamiesi, pasitiko sugrįžusius ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.
Šešiolika komandos narių išvyko liepos 17-ąją ir Karagandos apylinkėse tvarkė kapines, lankė buvusius lagerius, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais bei jų palikuoniais.
Skirtingų šaltinių duomenimis, sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių, ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol.
Todėl ir šiemet, kaip ir pernai, negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyko į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, tvarkyti lietuvių kapaviečių.
Projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų, ir per šį laikotarpį sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyko jau antrus metus iš eilės.
Nuo 2006 metų projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijos lankėsi Rusijoje, Tadžikistane ir Kazachstane.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje antrus metus iš eilės atsisakė išduoti vizas „Misija Sibiras” ekspedicijai.
Šiais metais „Misija Sibiras’19” komanda planavo vykti į Krasnojarską ir įgyvendinti praėjusių metų planą, tvarkydami čia esančius lietuvių kapus bei susitikdami su šiose vietose tebegyvenančiais lietuviais.
Projekto „Misija Sibiras” organizatoriai nesupranta šio sprendimo, nes projekto vykdoma misija nėra niekaip susijusi su politiniais procesais.
„Sibiro gamta yra gaivališka, daugybė lietuvių kapinių nyksta be priežiūros. Jeigu ne „Misija Sibiras” ekspedicijos, dalies kapinių šiandien jau nebūtų įmanoma rasti ir identifikuoti. Apmaudu, kad kapų tvarkymas yra perkeliamas į politinę plotmę”, – teigia projekto „Misija Sibiras” vadovė Aistė Eidukaitytė.
Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
Nors „Misija Sibiras” šiemet į Sibirą nevyks, projektas nenutrūks. Kitaip nei 2018 m., kai teko perplanuoti ekspediciją vos per kelias savaites, nuo pat pradžių buvo ruošiami du ekspedicijų planai Krasnojarskui arba Kazachstanui.
„Nuo pat atrankos pradžios ruošėmės tiek Krasnojarskui, tiek Kazachstanui – dėliojome planus abiem šalims, komanda susitinka tiek su tremtiniais, grįžusiais iš Krasnojarsko, tiek su buvusiais politiniais kaliniais, patyrusiais kalinimą Kazachstane. Žinoma tai reikalauja dvigubai daugiau pastangų, bet svarbiausia, kad šiemet misija bus tęsiama”, – sako A. Eidukaitytė.
Nuo 2006 m. vykstantis projektas „Misija Sibiras” šiemet išlydės jau 18-ąją ekspedicijos komandą, kuri po neigiamo atsakymo dėl vizų vykti į Rusiją, liepos 17-ąją išvyks į Kazachstano Respubliką.
Misija Sibiras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuvoje dar per mažai yra žinančių apie tremties ir kalinimo vietas šioje šalyje. Pernai aplankėme Kazachstane veikusius sovietinius lagerius, kuriuose stalinizmo represijų laikotarpiu, manoma, kalėjo apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos. Kaip tik šiemet sukanka 65 metai nuo Kengyro lageryje įvykusio sukilimo, kuriame reikšmingą vaidmenį atliko ten kalėję lietuviai.” , – sakė A. Eidukaitytė.
Per projekto gyvavimo laiką lietuvių tremties bei kalinimo vietose sutvarkyta daugiau nei 150 kapinių. Didžioji dalis lietuvių kapinių yra Rusijos teritorijoje.
Prisidėti prie „Misija Sibiras’19” ekspedicijos kiekvienas gali trumpaisiais numeriais 1891 – auka 3 Eur, 1892 – auka 5 Eur bei aukojimo portale aukok.lt.
Lietuva minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti prasidės prie paminklo žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariuomenės karių kapų memoriale Antakalnio kapinėse.
Vėliau – iškilmingas Seimo posėdis istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.
Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos – Tylos minutės – okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje. Atminimo valandos vyks ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Pavakare Šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Prabėgus 78-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras” organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Vilniuje pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere, šalia Genocido aukų muziejaus. Skaitymai vyks ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, kituose miestuose.
Pavardes skaitys „Misija Sibiras” dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.
Akcijos pabaiga numatoma birželio 15 d. 10.00 val.
Lietuvos ir Kazachstano kultūriniai ryšiai nuolat pasipildo naujais akcentais, leidžiančiais geriau pažinti vieni kitus, pabrėžta ketvirtadienį vykusiame kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko susitikime su Kazachstano ambasadoriumi Viktoru Tembirbajevu.
Praėjusią vasarą Kazachstane vyko Lietuvos kultūros tarybos finansuota jaunimo ekspedicija „Misija Sibiras“, kurios metu lankytos ir tvarkytos lietuvių tremtinių palaidojimo vietos.
Šį penktadienį Lietuvoje prasideda Kazachstano kino savaitė. Jos metu bus galima pamatyti 7 naujus šioje šalyje sukurtus filmus, daugiausia istorine tematika.
Susitikime aptartos platesnių Lietuvos ir Kazachstano kultūrinių ryšių galimybės, taip pat skatinant glaudžiau tiesiogiai bendradarbiauti atskiras abiejų šalių kultūros įstaigas, kaip nacionaliniai muziejai ir teatrai.
Nežinia, kas taip lemtingai paveikė smegenis – neregėtai karšta vasara ar retai regimas ilgasis mėnulio užtemimas, – bet tiesiog nebespėjame aikčioti nuo politikų daromų kvailysčių, susijusių su didžiąja mūsų kaimyne Rusija.
Eilinį kartą meile Rusijai užsiliepsnojo Plungės meras Audrius Klišonis, vėl, kaip ir praėjusiais metais, palaiminęs jaunųjų plungiečių kelionę į tarptautiniu vadinamą Pamaskvėje vykstantį festivalį „Novyj mir“.
O juk, rodosi, pereitais metais jam jau buvo priveržti visi liberaliai išlaisvėję varžteliai, kai jo miesto jaunuolių delegacija tame menų festivalyje susitiko su visai nemeniška, Kremliaus šeriama propagandine baikerių organizacija „Naktiniai vilkai“.
Matyt, liberalų galvose telpa daugiau varžtelių, nei normalių žmonių, ir kai kurie liko nepriveržti, nes ne tik vėl buvo nutarta siųsti jaunimą į tą festivalį, bet meras dar ir mėgino iškreipti tiesą, nuslėpdamas savo asmeninius susitikimus (susitikimą?) su „Naktiniais vilkais“.
Be to, tik su atsipalaidavusiais varžteliais galvoje buvo galima nepastebėti, kaip palaipsniui tame tarptautiniame festivalyje mažėja tarptautiškumo: prieš keletą metų (po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos) iš festivalio dingo Lenkijos ir Ukrainos atstovai, o dabar neliko ir vokiečių. O kas liko? Liko baltarusiai, latviai iš Tukumo miestelio, na, ir nepamainomi plungiškiai. Kokia garbė, a niaaa?
Ir nei Plungės merui, nei kitiems miesto vadovams tiek anksčiau, tiek dabar neatėjo į galvą mintis, jog garbingiau ir pilietiškiau būtų – turint galvoje Lietuvos valdžios viešai deklaruojamą Ukrainos palaikymą, – solidarizuotis su ukrainiečiais ir lenkais, nei su baltarusiais?
Apie latvius nekalbu dėl ypatingos jų demografinio kontingento nacionalinės sudėties… Todėl atsigręžiu į Lietuvą ir svarstau: gal paskendę karbauskininkų apsibaksnojimuose su gabrielandsbergininkais, būsime pražiūrėję vietinės reikšmės geopolitinį akibrokštą: Plungės ir Skuodo atsiskyrimą nuo Lietuvos?
Rusiška agresija
Mat, ne tik Plungė, bet ir Skuodas negali atsispirti Rusijos žavesiui, ir tebetęsia dar sovietmečiu užsimezgusius draugiškus santykius su Chakasija (Rusijos federacija).
Ir kaip tik šiemet, kai Rusija atsisakė išduoti vizas jau daug metų rengiamos ekspedicijos „Misija – Sibiras“ dalyviams, Skuodo savivaldybės atstovai, vadovaujami vicemerės Daivos Budrienės, lyg niekur nieko, šventiškai pasidabinę, su gražiai žydinčiais kardeliais rankose pritūpė Chakasijoje, pagerbdami čia gimusį, Latvijoje žuvusį, Skuode palaidotą Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Čebodajevą.
Šis lietuvių gestas padarė tokį didelį įspūdį Rusijos visuomenei, jog jį transliavo pagrindinis Rusijos televizijos kanalas „Rossija“.
Agresyvioji Rusija
Iš pradžių, sovietmečiu, su chakasais ‚broliavosi‘ moksleiviai. O jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą, santykiai peraugo į aukštesnį, politinį lygmenį: į Chakasiją su oficialiu vizitu išsiruošė Skuodo savivaldybės delegacija.
Beje, atsitiktinumas, ar ne, bet Skuodo Savivaldybės tarybos meru anuomet buvo Stasys Vainoras, Liberalų sąjūdžio narys (sic! – J.L.). Ir nors dabar Skuodo meras yra TS-LKD partijos narys Petras Pušinskas, tradicine tampanti jo partijos ideologinė giminystė su liberalais sužaidė su meru Pušinsku savo nelemtą žaidimą: Rusijos trauka pasirodė stipresnė už pilietines vertybes ir valstybės interesus.
Mąstant valstybiškai, po Rusijos valdžios akibrokšto „Misijai – Sibiras“ vienintelė pateisinama tokios oficialios delegacijos vizito į Rusiją priežastis ir tikslas, nemenkinantis Lietuvos valstybės orumo, galėjo būti tik lietuvių tremtinių kapaviečių lankymas ir tvarkymas.
Vienok skuodiečių delegacijos tikslas, kad ir kaip dabar besiaiškintų Skuodo valdžia, buvo anaiptol ne toks, o kitoks: „2018 m. vasario 14 d. gautas kvietimas dalyvauti Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikos Askizo rajono šventėje „Tun pairam“, pranešama „Paaiškinime dėl Skuodo rajono delegacijos vizito Rusijos federacijos Chakasijos respublikoje“.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Vizito programa, sprendžiant iš žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, nebuvo suderinta, apie tremtinių kapų lankymą ir kapaviečių tvarkymą nė neužsiminta, todėl „Paaiškinime…“ įterpta frazė apie tai, kad nutarta, jog “šventėje reikėtų dalyvauti ir atstovauti Skuodo rajonui, orientuojantis tik į kultūrinius ir istorinius aspektus“ skamba mažų mažiausiai politiškai infantiliai.
Ne ta šalis pasirinkta, ir ne toks šiandien mūsų šalių abipusis aktualusis valstybinis – politinis kontekstas, ponai rajoninės reikšmės politikai, kad galima būtų tikėtis išvengti anos pusės politinių provokacijų!
Neišvengė jos Plungės jaunimėlis, neišvengė jos ir Skuodo savivaldybės delegacija. Todėl teisus yra Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Laurynas Kasčiūnas, įžvelgiantis išankstinio pasirengimo vizitams į Rusiją trūkumą bei į ją keliauti užsimaniusių lietuvių kritinio mąstymo stoką.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, dar pernai, po „Naktinių vilkų“ surengtos provokacijos Plungės kolektyvui, buvo parengtos rekomendacijos savivaldybėms, kaip bendrauti su Rusijos miestais ir nepatekti į propagandos pinkles. Tačiau ar kas nors pasidomėjo, ar rekomendacijos savivaldybes pasiekė? Ar jos buvo privalomos, ar tik pateiktos kaip laisvai pasirenkamas pasiūlymas?
Atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo pasikartojantys akibrokštai, savivaldybių politikai mažiau nei menkai nutuokia tarptautinės politikos ir tarptautinių santykių vingrybėse, Užsienio reikalų ministerijai reikėtų imtis reguliaraus savivaldybių lygio politikų bei kultūros ir švietimo darbuotojų, kolektyvų ryšių su Rusijos federacija koordinatoriaus vaidmens. Antraip mes vėl ir vėl kaip sušlapę šunys purtysimės nuo valstybiškai mąstyti nenorinčių ar nesugebančių politikų verdamos jovalo…
Sekmadienį iš Kazachstano grįžo „Misijos Sibiras“ ekspedicija. Vidurdienį jos dalyviai buvo pasitikti Vilniaus oro uoste.
Šiųmetinė ekspedicija patyrė nesklandumų, privertusių keisti jau suplanuotą kelionės maršrutą, primena ELTA.
Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir maršrutą ir išvyko į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane. Čia jie išbuvo dešimt dienų.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
Dabartinėje Kazachstano teritorijoje veikė kelios dešimtys Sovietų Sąjungos lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su „Misija Sibiras’18“ komanda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai pakeitė ekspedicijos planą ir ketvirtadienį abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.
„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse. Buvusioje Kazachijos SSR veikė kelios dešimtys lagerių, kuriuose buvo kalinami apie 20 tūkstančių politinių kalinių iš Lietuvos.
Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.
Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, trečiadienį priėmusios „Misija Sibiras“ dalyvius, jokios dirbtinės kliūtys negali sukliudyti pilietinei jaunimo iniciatyvai pagerbti stalinizmo aukų, kaip neįmanoma nuneigti istorinės tiesos apie mūsų tautos patirtą genocidą. Ši atmintis visada bus gyva, ir tai patvirtina jaunimo patriotinis pasiryžimas atlikti šių metų žygius, nepaisant trikdžių. Šiemetinė misija yra išskirtinė dar ir tuo, kad ji taip pat įprasmina Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Valstybės susigrąžinimas buvo didžiausia mūsų tremtinių ir politinių kalinių svajonė bei viltis.
Šalies vadovė dar per pirmąją kadenciją, 2011 m. spalį, lankydamasi Kazachstane, nuvyko į vieno iš lagerių vietą – ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmenikov rodiny – Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris), kur buvo ištremtos lietuvės moterys. Prezidentė ten atidengė atminimo akmenį.
Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai keičia ekspedicijos planą – šiemet abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.
„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.
Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis. Žmonės, kurių artimieji kalėjo Karagandos, Džezkazgano ar Balchašo apylinkėse, gali susisiekti su organizatoriais el. paštu jauniems@jauniems.lt, pasidalinti turimomis istorijomis, ir taip padėti efektyviau suplanuoti ekspedicijos maršrutą.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.
Visi norintys išlydėti komandas ir palinkėti joms sėkmės, laukiami išlydėjimo renginyje. Iki šiol tradiciškai ekspedicijos iškeliaudavo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Bet dėl pasikeitusio „Misija Sibiras’18” ekspedicijų maršruto teko koreguoti ir jų išlydėjimo datą – abi ekspedicijos komandos Kazachstano kryptimi iškeliaus liepos 19 d. 8 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties.
Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.
Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.
1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.
Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.
Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.
Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.
„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.
Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.
Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Likus mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo atrankos į „Misija Sibiras’18” ekspediciją etapo pabaigos organizatoriai skelbia, kad į Sibirą šiemet išvyks ne viena, o dvi ekspedicijos. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines.
Abiejų komandų išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Komandos išvyks kartu, tačiau lankys bei tvarkys kapines skirtingais maršrutais, kad darbai vyktų dar efektyviau ir greičiau. Kiekvieną komandą planuojama formuoti iš 12 žmonių, taigi šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.
Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.
„Per 12 projekto gyvavimo metų ekspedicijos sutvarkė pagrindines didžiausias lietuvių kapines Sibire, tačiau tebėra labai daug mažesnių kapinaičių, kurios sparčiai nyksta. Kartais pakanka vieno miškų gaisro ar didesnės audros, kad kapinės taptų nebeatrandamomis. Mažesnėse kapinaitėse daug efektyviau darbuotis nedidelėmis grupėmis, nes darbai vyksta labiau koncentruotai, mažesnė komanda yra mobilesnė. Turėdami 2 skirtingas ekspedicijas, galėsime nuveikti dvigubai daugiau“, – teigia ilgametis „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.
Nors ekspedicijų dalyvių skaičius jau patvirtintas, ekspedicijos maršrutas dar yra planuojamas, jis priklauso nuo daugelio dedamųjų: informacijos, kurią pavyksta rasti archyvuose, kontaktų, kuriuos pavyksta užmegzti Sibire, ir nuo visuomenės paramos, kuri leidžia nuvykti toliau ir nuveikti daugiau.
Prezidentūroje – susitikimas su projekto „Misija Sibiras” dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Didelis visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimas projektu yra reikšmingas indikatorius, rodantis, kad turime atrasti būdą, kaip leisti prie istorijos prisiliesti dar didesniam skaičiui žmonių. Suformuoti dvi „Misija Sibiras‘18“ ekspedicijas yra drąsos ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, bet tik tokiu būdu išsaugosime mažesnes, bet sparčiai nykstančias lietuvių tremties vietas. Ekspedicijų eiga priklauso ir nuo visuomenės pagalbos – tiek finansinės, tiek moralinės. Šiuo metu trumpaisiais numeriais 1891 ir 1892 renkame aukas, kurios leis įsigyti kokybiškesnius įrankius, pasiekti sunkiai įžengiamas kapines. Lygiai taip pat svarbus ir moralinis palaikymas, nes tik su buvusių tremtinių ar jų giminaičių pagalba pavyks atrasti neužfiksuotas kapines ar Sibire tebegyvenančius tautiečius“, – sako projekto vadovė R. Kėželytė.
Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.
Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?
Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.
Elito ir minios estafetė
Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.
Politinė vilties aksioma
Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.
Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.
Atimti viltį rizikinga
Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.
Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.
Nėra ko, o pasiūlyti reikia
Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.
Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.
Tėvynės meilės dilemos
Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).
Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.
Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!
Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.
Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.
Vytį – į miškus pas urėdus
Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.
Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.
Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana Ruokytė–Jonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.
Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.
Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.
„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.
Pyktis ir sveikata medicinoje
Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.
Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.
Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.
Fantasmagorijos, tačiau jos realios
LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“
Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.
Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.
Jei bus sugriauta, bus ką statyti
Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.
Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.
Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.
Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas
Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.
Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai
Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.
Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.
Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų
Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.
Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.
Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.
Valdžia be alternatyvos
Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.
Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.
Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai
Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.
Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?
O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.
Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis Vyriausybės rūmuose priėmė „Misija Sibiras‘17“ dalyvius. Premjeras, išlydėdamas jaunąją kartą į 16-ąją ekspediciją, padėkojo jai už šio kilnaus tikslo tąsą ir palinkėjo dar stipriau skleisti lietuvių vienybės dvasią.
„Tai, ką daro šis jaunimas, yra prasminga ir naudinga. Jų sąlytis su vietos lietuvių bendruomene, sužinant tremtinių gyvenimo patirtį ir dalijantis ja su kitais, stiprina mūsų tautos vienybę. Iš tiesų, įdomu sužinoti, kaip gyvena ir jaučiasi svetur esantys lietuviai, todėl labai svarbu, kad šią žinią parvežtumėte atgal į mūsų šalį“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.
Susitikimo metu dalyviai premjerui papasakojo prisiminimus iš ankstesnių ekspedicijų, vietinių gyventojų reakciją į atvykusius lietuvius. Pastarieji džiaugiasi, kad tvarkydami tremtinių kapus savo pavyzdžiu įtraukė ir vietinius tautiečius.
Šiais metais ekspedicija išvyksta liepos 17-tą – Pasaulio Lietuvių vienybės dieną. Ji truks dvi savaites. Ekspedicijos dalyviai aplankys Irkutską, Nižneudinsko ir Tulūno rajonus, kur 16 žmonių komanda planuoja sutvarkyti daugiau kaip 10 skirtingų kapinių.
Premjeras Liepos 6-osios proga, kuomet oficialiai pradėsime švęsti artėjantį Lietuvos šimtmetį, padovanojo ekspedicijos dalyviams po Lietuvos vėliavą ir kvietė ją nešti į Sibire tebegyvenančių lietuvių namus. Taip premjeras tęsia savo globojamą pilietinę akciją „Padovanok Lietuvos vėliavą“, kurios metu visi lietuviai kviečiami 2018-aisiais namuose iškelti trispalvę.
„Šios akcijos esmė yra iškelti Lietuvos trispalvę ne tada, kai priklauso tą padaryti, tačiau tuomet, kai širdyje norima. Ne dėl valdžios reikia kelti ar nekelti vėliavą. Jos iškėlimas yra vienas iš būdų pasakyti, kad esame savo krašto žmonės, palaikome savo šalį, prisimename ir gerbiame jos istoriją“, – pažymėjo Ministras Pirmininkas S. Skvernelis.
Projektą „Misija Sibiras“ sėkmingai pradėjo organizuoti Lietuvos jaunimo organizacijų taryba dar 2006 metais. Lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire ir kitose vietovėse jau apsilankė 15 jaunimo ekspedicijų.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimuose pagerbė sovietmečio aukų ir pasipriešinimo kovų dalyvių atminimą.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ryte šalies vadovė dalyvavo iškilmingame Seimo posėdyje ir vėliavos pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje, vėliau prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti pasakė kalbą.
Pasak Prezidentės, birželio 14-ąją mūsų tauta susidūrė su kryptingai suplanuotu genocidu. Tai žaizda, kuriai nelemta užgyti. Ją visiems primena ir kasmet į Sibirą keliaujantis jaunimas, šiandien liudijantis istorinę atmintį.
Valstybės vadovė pabrėžė, kad šiandienos Lietuvą įkvepia tremtinių neapsakoma vidinė jėga ir tikėjimas laisva Lietuva, troškimas sugrįžti iš lagerių į Tėvynę, į prarastą žemę ir namus. Todėl prasmingiausias paminklas visoms okupacijos aukoms yra laisva, žmogiškumą ir teisingumą ginanti Lietuva.
Prezidentės teigimu, birželio 14-oji – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tos vilties, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda išgyventi. Kai turime tokią praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai.
Šalies vadovė palinkėjo visai Lietuvai išlikti vieningai, stipriai ir nepalaužiamai.
XXX
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje
Gerbiami ceremonijos dalyviai,
šią dieną atmintimi ir jausmais kalbamės su ta Lietuva, kurios netekome prasidėjus sovietinei okupacijai.
Šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių – žmonių, be galo mylėjusių savo Tėvynę, buvo jėga atplėšti, ištremti ir sunaikinti. Didžiulė Lietuvos dalis, didžiulė Lietuvos ateities dalis.
Taip atrodė XX amžiaus terorizmas. Jo mastą pasauliui ir šiandien dar sunku suvokti.
Mūsų tauta Birželio 14-osios rytą susidūrė su kryptingai suplanuotu genocidu, iš esmės trukusiu visą sovietmetį.
Šiai žaizdai niekada nelemta užgyti. Jis liks mūsų širdyse ir prisiminimuose.
Kasmet atsiranda vis naujų atminties ženklų. Kasmet į naujus „Misijos Sibiras“ žygius veržiasi daugybė gražaus pilietinio jaunimo.
Būtent jaunimas pradėjo labai prasmingą iniciatyvą šią dieną balsu skaityti tremčiai ir kančioms pasmerktų žmonių vardus bei likimus – kad juos visus vėl jaustume šalia, kad niekada nemirštume.
Mus įkvepia jų neapsakoma vidinė jėga ir tikėjimas laisva Lietuva, troškimas sugrįžti iš lagerių į Tėvynę, į prarastą žemę ir savo namus.
Todėl prasmingiausias paminklas visoms okupacijos aukoms yra laisva, žmogiškumą ir teisingumą ginanti Lietuva.
Ši diena – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tos vilties, kuri net sunkiausiomis akimirkomis padeda išgyventi.
Kai turime tokią praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai.
Mylėkime ją taip, kaip mylėjo tie, kuriuos šiandien prisimename.
Mylėkime taip, kaip kiekvienas sugebame.
Išlikime vieningi, stiprūs ir nepalaužiami!
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuva šią savaitę minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti trečiadienį prasidės iškilmingu Seimo posėdžiu istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.
Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos-tylos minutės okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje, vyks atminimo valandos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavakare šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Prabėgus 76-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere Vilniuje, prie paminklo Lietuvos tremtiniams. Skaitymai vyks ir Kaune bei Klaipėdoje. Kaune – Vytauto didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies , Klaipėdoje – prie paminklo „Arka“.
Skaitymas bus pradėtas trečiadienį 13.00 val. ir tęsis per naktį, perskaitant daugiau nei 60 tūkstančių tremtinių vardų ir pavardžių bei nurodant jų likimus. Pavardes skaitys „Misija Sibiras“ dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.
