Norbertas Vėlius

Žurnalisto užrašai

Vygandas Račkaitis. UGNIES PAUKŠTĖS

Buvusio studijų bendrakursio Norberto Vėliaus atminčiai

Mano žemė sūri nuo už laisvę pralieto kraujo. Rūdija kulkos, granatų šukės smėlyje ir senmedžių kamienuose.

Mano žemė sunki nuo miško brolių širdžių, pavirtusių smiltimi. Jie miega užvalgę miglų, atsigėrę rasos.

Mano žemė dabni nuo netekčių sielvarto, nuo ašarų vainikų.

Mano žemė šviesi nuo maldų ir žvakių liepsnelių

XXX

Pašauksiu iš titnago ugnį. Kalbinsiu Gabietėlę –Saulės dukrą. Gal išgirsiu ir pramotės balsą.

Tegu gaisruoja laužas kaip rudenio klevas. Tegu mėnesienos sidabras palaisto ugnies želmenis.

Agnūs vėjai išpustė baltus pelenus po visas aidumas. Lig Saulės krantų.

Aukštai aukštai plyti bekraštė padangė. Mirga žvaigždėmis žvyruotas kelias į dausas. Ieškau padebesiuose seniai padausotų prosenių pėdų.

XXX

**Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas**

Baltasparniai kirai skraido, rykauja virš ledus išnešusios upės. Retsykiais trumpam panyra į savo atspindį vandenyje. Ir spindi spindi. Net žlimba akys, kai ten nukreipi žvilgsnį. Gal tai akistata su …………….. Sprogstantys pakrančių karklai tarsi blakstienos.

Patvinusi upė alma, teška, repuoja. Šitų garsų neįrašysi į penklinę, nepadėsi ant piupitro…

Devyni laivūnėliai atplukdo grįžtančią saulę. Nuraibuliuoja pilkapio link. Prasiskiria numėlusios kalvos.

XXX

Negrįžta kažkur paklydusi blezdinga. Jau niekas neskrenda parnešti ugnies. Tamsu ir šalta. Užgeso aukuras.

Paspringusi akuotu tyli balsamainė volungė – Saulės paukštė. Nublyško auksinės jos plunksnos.

Į švelnią lopšinę terpiasi iš sutemų atsklidęs skaudžiai skardus pelėdos balsas. O gal taip garsinasi Lemtis, žinanti kas bus užaugęs kūdikis. Vytis ar Judas?

XXX

lš akivarų renkantis vandenis miško upokšnis plukdo kraujo putas. Laukymėse švyluoja rausva migla. Pasislėpė vėtrų genėtoje liepoje deivė Laima.

Akivaruose maudosi Gulbės žvaigždynas. Ant šio žvaigždyno ryškiausios žvaigždės…../…………nutūpė gulbė padėti kiaušinį, kuriame bus naujas, visai kitas pasaulis.

Deja… Tarp saulėsėdos nurausvintų plunksninių debesų pažiro kruvinos nušautos gulbės plunksnos.

XXX

Grįski, krivi, vyčio vėlei tiltą iš kvapaus kadugio smilkalų. Taisyk jai kelią ligi pačios padangtės. Palši akmenys ašaromis nurasoti.

Prabėga dienos. Prabėga ir šimtmečiai. Piliakalnio papėdėje varva krauju karklavijai. Mirguluoja drebulių sūpuoklėse pageltę lapai. Juodi šešėliai sugrąžins juos į sierą žemelę.

Prie šaknų. Prie pradžios.

Iš kurios pusės papūs viesulas į mano Gyvybės medį? Ar sugrąžins mane į Pradžią?

XXX

Ramiai miegok po pelenu, židinio ugnele. Pabusime su gaidgyste. Šiltu kvapu įpūsime liepsną. Apgaubki šiluma. Lauksime, kad tavo motė Saulė išsklaidytų tamsą.

**Norberto Vėliaus kapas. Vytauto Visocko nuotr.**

Menu degančių durpių kvapą ir raudonus žarijų atšvaitus ant virtuvės sienų, lubų. Ten liko. Tenai jau niekad nebepareisiu.

Tenai pakluonėj sviro gluosnis, žaliomis šakomis it sparnais vasnojo. Man rodydavosi, kad šitas medis tuoj pakils į orą ir nežinia kur nuskris. Ten išilgai Šešupės tarytum blizgūs brangakmeniai skraidė tulžiai. Slėpdavosi jie močiutės pasakoje.

XXX

Pabuvojęs giriose, nuo vaivorų apgirtęs vėjas atgena juodai skvernotą debesį. Atšlaitėse prigeso laumių nupinti sidabražolių vainikai.

Nutilo ilgai šaukusi lietų, saulės numaudyta volungė. Gaudžia vėją košiantis šilas. Nulijo mane, nudarganojo.

Kur tujen, devynbrole, dabar nueisi? Kam atiduosi rasose balintus krikšto marškinius?

XXX

**Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.**

Iš eglyno ūksmės, nuo degimuose apanglėjusių, pajuodusių šiekštų atsklinda dusli neradusio savo lizdo keršulio balandžio dejonė.

Abišaliai senvagės raudonuoja it žarijos pražydusios trindažolės. Ilgai, iki rudens žėruos šitos iš durpžemio išbėgusios, gyvos ugnelės.

Į išgaubtą paūkanojusią tolumą tolsta vienišas skrydis. Paukščio ar vėlės. Nesustabdomas nei vėjo, nei šauksmo.

XXX

Gęsta laužas. Smalkūs dūmai kyla padangėn, pasieks debesų uostus.

Dar pabūkime prie laužo. Pasišildykim rankas prie tyliai blėstančių žarijų. Pajauskim ugnį ir savyje.

Kur nueina ugnis? Grįžta į dangų ar į žemę?

2021.10.01; 16:22

Žurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė. Metamorfozės

**Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius**

Nors esu tėvas, o ne motina, bet viskas taip supuolė į krūvą, kad Motinos dienos proga svečiavausi pas giminaičius, kur buvau pavaišintas pyragu, mūsų platumose žinomo „Negro pilvo“ pavadinimu.

Visados stebėdavausi žmonių išradingumu duodant tokius pavadinimus, tačiau pastaruoju metu į lingvistinius kazusus jau žiūriu daug ramiau nei anksčiau ir drauge nepalyginamai rimčiau, pritaikydamas čia geologinį požiūrį.

Tačiau – ar geologinis požiūris šiuo atveju įpareigoja tyrinėtoją manyti, kad ankstesniais laikais mūsų protėviai maitinosi negrais nelyg savotišku skanumynu, negro pilvo duotybę suprasdami kaip ypatingą delikatesą tiesiogine to žodžio reikšme? Žinia, baltojo žmogaus prietarai verčia galvoti, kad tikrovėje viskas būdavo atvirkščiai, patikėti, jog kanibalizmą priešistoriniais laikais praktikavome ne mes, o jie, spalvoti laukinių genčių žmogeliukai.

Sovietiniais laikais buvau išsiųstas pusmečiui kelti kvalifikaciją į Leningradą. Tąsyk buvau apgyvendintas antrame Kvalifikacijos pakėlimo instituto bendrabučio aukšte, viename kambaryje su mordvių tautybės ekonomistu, labai draugišku žmogeliu, sparčiai kilusiu karjeros laiptais. Gintaras Beresnevičius, tuo metu kylanti etnografinių tyrinėjimų žvaigždė, Norberto Vėliaus mokinys, talentingiausias mitologijos naujosios mokyklos žygeivis jautė pareigą man per atstumą iš Vilniaus perduoti žinią, kad verčiant iš finų-ugrų kalbų grupės prokalbės, žodis mordvis – reiškia valgantis žmogieną. Nieko – nesuvalgė, tačiau pargrįždamas iš tos sąlyginės tremties jaučiau tokį didelį palengvėjimą ant sielos, tarsi būčiau pasprukęs iš mirtinų spąstų!

Esu šaudytas žvirblis. Jau žinau, kad mūsų laikais baltajam heteroseksualios orientacijos vyriškiui yra pravartu daug kur patylėti, nuryjant žodžių galūnes, savo nepasitenkinimą išreiškiant neaiškiu barbaliavimu. Todėl kai esu vaišinamas „Negro pilvu“, džiaugiuosi, kad niekas nepasiūlė negro papilvės, tyliai sau įsivaizduodamas, kad dabar skanaujuosi negrės krūtimi. Gražiai patežęs, apdribęs, pernelyg neužsaldytas pyragas tolimų asociacijų dėka gali būti palyginamas su jau atidavusios savo šilumą į atmosferą garuojančio pieno pavidalu penkiasdešimtmetės negrės krūtimi, neužmirštant pridurti, kad čia subtilus šokolado prieskonis permuša visus ingredientus. Ne pro šalį ta proga bus pastebėti ir tai, kad savo ruožtu baltosios moterys kartoką šokoladinį skonį įgyja tik eidamos penkiasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus.

Tačiau, kaip matome, net ir laikydamasis vidinės drausmės, aš vis tik nusižengiau taisyklėmis, įsivaizduodamas prieš akis iš lėkštės virstančią negrės, o ne afroamerikietės, kaip to reikalavo naujosios kalbos normos, krūtį. Kaip atrodo, rasinį nusikaltimą, nežiūrint nieko, būčiau padaręs, net jeigu iš inercijos būčiau valgęs negro, apsaugok, Viešpatie, o ne afrikoamerikiečio bambos iškamšos spurgą. Todėl pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroseksualą, lietuvių tautybė vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.

**Nepolitkorektiška. Slaptai.lt nuotr.**

Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.

Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to, kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo. Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų įsikišimo, savo norų prisisprogę iki žemės graibymo patampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės. Užvis baisiausia buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti nesigauna, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų refleksų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda. Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti pradeda pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiai išbandymais susidūriau dabar aš pats, patapęs žydų tautybės negre lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš pašalės heteroksualios orientacijos baltojo vyro pavidale sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.

Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moteris.

Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti fundamentaliai naujoje situacijoje? Vis tik greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.

Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.

Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių metams metė mokslus universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles. Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona sirgo mėnesinėmis ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero, nelaimingas pisuoklis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietes visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.

Taip pat patyriau dideles perturbacijas, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.

Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs ne žydu, kad pagaliau nesukūrei moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik per pusę. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.

Galiausiai už savo šventvagiškas mintis, viską suskaičiavus, likimo demono buvau paverstas mikrobu be tautybės, rasės, lyties, be istorinės atminties ir konfesinės priklausomybės. Nesigailiu, tikrai nesigailiu! Pabandykite įsivaizduoti tai, kaip vis tik iškiliai atrodo ant didelio kabineto durų kabanti lentelė su užrašu – „Mikrobas Edvardas Čiuldė“.

Jūs net neįsivaizduojate, kokia laisvė yra būti mikrobu!

2021.05.08; 07:00

Žvalgyba

Žvalgybos enciklopedija: KGB planavo nužudyti prof. Norbertą Vėlių…

Portalas Slaptai.lt daug rašo Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų tema.

Šiame straipsnyje – pasakojimas, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, sovietmečiu persekiodama profesorių Norbertą Vėlių.

Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.

Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: KGB planavo nužudyti prof. Norbertą Vėlių…” →

Fotoreportažai

Tautos dvasios lobių tyrinėtoja profesorė Angelė Vyšniauskaitė

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (7)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (5)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (8)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (4)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (6)

Profesorės Vyšniauskaitės minėjimas (2)

Profesorės Vyšniauskaitės minėjimas (3)

Profesorės Vyšniauskaitės minėjimas (1)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (11)

Angelė Vyšniauskaitė

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (10)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (9)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (14)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (12)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (13)

Prof.Vyšniauskaitės minėjimas (15)

Prof. Vyšniauskaitės minėjimas (16)

prof. Vyšniauskaitės minėjimas (17)

Prof. Vyšniauskaitės minėjimas (18)

Prof. Vyšniauskaitės minėjimas (20)

Prof. Vyšniauskaitės minėjimas (19)

Prof. Vyšniauskaitės minėjimas (21)

Gyvename laikais, kai lietuvių etninei kultūrai, kalbai, šeimai vėl iškilo didelis pavojus. Atgimimo pradžioje, kai tik griuvo geležinė uždanga, puolėme ieškoti savo šaknų, leidome ir skaitėme jas maitinančias knygas.

Mano bibliotekoje jos vienoje lentynoje. Kai kurias pačiam teko leisti. Ant rašomojo stalo pasidėjau kelias: „Valstiečių verslai“, „Valstiečių lininkystė ir transportas“, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, „Lietuvių šventės: tradicijos, papropčiai, apeigos“, Balio Buračo „Pasakojimai ir padavimai“, „Lietuvos kaimo papročiai“, Jono Balio „Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos“, sudarytojas Norbertas Vėlius – „Lietuvių mitologija“ (tritomis), „Lietuvių šeima ir papročiai“ ir kt.

Man regis, šių ir daugelio kitų panašaus turinio knygų, kaip ir lietuvių kalbos, jaunajai kartai jau beveik nebereikia. Tačiau viliuosi, kad, jeigu nenorime kunkuliuojančiame pasaulio tautų vandenyne nuskęsti be pėdsako, prie jų dar sugrįšime. Ypač dabar, kai vėl iškilo pavojus netekti laisvės, kai pradedame suprasti, kad net laisvi būdami galime išnykti.

Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė gegužės 15 d. važiuoti į Skriaudžius, kur ilsisi viena iškiliausių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja, habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė, iškart sutikau.

Buvome pažįstami. Daug bendravome, kai „Mintyje“ leidome jos, taip pat Petro Kalniaus, Rasos Paukštytės knygą „Lietuvių šeima ir papročiai“.

„Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje yra vos per vieną milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų“.

Šie žodžiai stambiomis raidėmis užrašyti minėtos knygos viršelyje, šalia man labai brangios senelių (iš tėvo pusės) šeimos nuotraukos. Knyga išleista 1995 metais, bet argi jos aktualumas, čia pacituotos mintys bent kiek paseno?! Atvirkščiai, šeimai, tautiniam savitumui šiandien iškilę daug didesni pavojai nei prieš du dešimtmečius.

Ryškų pėdsaką mokslinėje veikloje profesorė Angelė Vyšniauskaitė paliko jos redaguotoje knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) paskelbti straipsniai apie lietuvių šeimos kalendorines šventes. Ypatingo dėmesio yra sulaukusi jos 1967 m. išleista knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Šioje knygoje moksliškai išanalizuotos mūsų kaimuose švęstos krikštynos bei vestuvės. Ir šiandien vestuvininkai dažnai naudojasi jos pateikta medžiaga.

Didelę reikšmę lietuvių etninei kultūrai turi ir jos kitos knygos: „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX-XIX amžių viduryje ir istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999). Kartu su kitais autoriais išleido knygą „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“.

Daug dėmesio profesorė skyrė linininkystės tyrimų temai. Šia tema ji 1993 m. apsigynė Vytauto Didžiojo universitete habilituotos daktarės disertaciją. Per savo gyvenimą yra paskelbusi apie 760 mokslinių straipsnių. Be jau minėtos knygos, ji yra ir kitų leidinių bendraautorė, lankstinuke „Angelė Vyšniauskaitė“ rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Kodėl Lietuvai pagražinti draugija važiuoja į Skriaudžius, kur 1919 m. gegužės 15 d. gimė ir 2006 m. palaidota mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė?

Būdama neeilinių organizacinių gabumų, profesorė daugelį metų yra aktyviai dalyvavusi ir visuomeninėje veikloje. Ypač pažymėtini jos nuopelnai Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Ji kartu su kitais entuziastais buvo šios draugijos atkūrimo iniciatyvinėje grupėje. 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkę žymūs Lietuvos žmonės – Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, fotomenininkas Vytautas Ylevičius, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir kiti nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją.

Steigiamoji konferencija įvyko dabartinės prezidentūros rūmuose 1995 m. birželio 23 d. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, jo pavaduotoja – prof. A.Vyšniauskaitė (vėliau draugijos suvažiavime išrinkta ir garbės nare), draugijos garbės pirmininku tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Profesorė Etninės kultūros draugijoje atstovavo LPD visuomenės etninės kultūros, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo klausimais, – tame pačiame lankstinuke rašo Albinas Vaičiūnas.

Gegužės 15-ąją – prof. Angelės Vyšniauskaitės gimimo dieną – apie jos gyvenimą ir nuveiktus darbus buvo kalbama prie kapo ir Skriaudžių miestelio salėje. Daug įdomaus papasakojo LPD pirmininkas Juozas Dingelis, akademikas Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Dainavo Skriaudžių etnografinis ansamblis ir LPD folkloro ansamblis „Giedra“. Kristijono Donelaičio poeziją skaitė aktoriai Alvyda Sipienė ir Tomas Vaisieta. Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Šviesaus atminimo etnologės, tautos dvasios lobių tyrinėtojos prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimas Skriaudžiuose buvo gražus ir prasmingas. Tik gaila, kad nei salėje, nei bažnyčioje, nei prie kapo nematėme jaunų žmonių, moksleivių. Todėl ir sakau, kad lietuvių tautai šiandien reikėtų rimtai susirūpinti savo kalba, geriau saugoti tautinį savitumą, šimtmečius šeimoje gyvavusius papročius ir tradicijas. Ir perduoti jaunajai kartai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimo Skriaudžiuose akimirkos.

2014.05.17; 10:33

Lituanistai

ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …

VILIUS BALTRĖNAS

S v e i k i, s a m a n o t i e j i b r o m a i !

…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus universitetu, vienu seniausių Europoje – prasidėjo nuo didelio, neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir kūrybiniais palinkėjimais – kaip Lietuvos radijo literatų būrelio paskatinamąją premiją.

Gerokai apkerpėjusioj atminty – iš tuometinio jaunųjų susibūrimo tebemirguoja Violetos Palčinskaitės, Romo Sadausko, Nijolės Masteikaitės, Kęstučio Nastopkos, Irenos Bliuvaitės ir kitų, ir kitų veidai ir vardai. Spalvingiau apie tai, man regis, ketino papasakoti kurso linksmabalsė Irena Bliuvaitė-Kierienė. Kaipgi, juk dauguma įsimintinojo būrelio jaunikaičių sulėkėme ir sutūpėme į tas pačias auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …” →

Aktualijos

Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą” →

Fotoreportažai

Mokytojas ir jo mokiniai

Prof. Jurgis Lebedys (1)

Kalba kalbininkas Vitas Labutis

Istorikas S. Daukantas

Prof. Jurgis Lebedys(2)

Vyskupas Motiejus Valančius

Su motina ir broliu

Tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės sėdi J.Lebedžio sūnus

Kalba Romualdas Ozolas, J.Lebedžio mokinys

Kalba Sigitas Narbutas

Universiteto Baltojoje salėje

Kalba J.Lebedžio mokinys K.Nastopka

Kalba Darius Kuolys

Kalba Viktorija Daujotytė

Baltojoje salėje

Baltojoje salėje (2)

Kalba J.Lebedžio sūnus

Baltojoje salėje (3)

Kalba Eugenija Ulčinaitė

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

Žvalgyba

Sovietų specialiosios tarnybos Norbertą Vėlių bandė nužudyti…

Portalas Slaptai.lt daug rašo apie Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų veiklą visame pasaulyje. Šiame straipsnyje papasakosime, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, kadaise persekiodama profesorių Norbertą Vėlių. Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Nesirengiau rašyti šiai knygai. Maniau, man pakaks to, kad esu visų šių šviesių atsiminimų apie Norbertą Vėlių leidėjas. Apie atliktus jo darbus, asmenybės žavumą čia daug ir gražiai papasakota. Tačiau ir leidinio sudarytojos, ir Norberto žmona Ramunė Vėliuvienė, susipažinusios su pateikta medžiaga, pasigedo kitokio Norberto: beveik visą gyvenimą, iki pat Atgimimo, persekioto, dažnai dėl to kentėjusio. Ne kiekvienas iš mūsų jį tokį matydavo, tik artimieji, tik patys patikimiausi draugai.

Continue reading „Sovietų specialiosios tarnybos Norbertą Vėlių bandė nužudyti…” →

Politinės intrigos

Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo

Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.

Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems Baronui ir Mačiuliui.

Continue reading „Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo” →

Fotografija

Studentiškos nuotraukos pasakoja

Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu. Kalbininkas Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka… Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti”.

————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

————————————-

Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus spintos lentynoje. Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

————————————

Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

————————————-

Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys…

—————————————-

Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

Atėjęs ten iš Joninių nakties.

Dabar Tau visą amžinybės kelią

Ten atrastas paparčio žiedas švies.

Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai), “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

————————————

Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

——————————————

Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai” Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.