Noreika

Politinės intrigosSkaitomiausios

Juozas Krikštaponis. Wkipedija.lt
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.lt
Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jonas BUROKAS

Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš  1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas,  užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių  skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo  vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui  Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.

Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo  tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams,  dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti. 

Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės  vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja,  ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas,  daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas  prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose  nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti.  Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris  taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant  rūmų cokolio, nevertos pagarbos.

Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su  partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to,  kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po  mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.  Nesulaukęs iš mero  atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.

Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist

Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai  yra neatsitiktiniai, jie vykdomi  dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?

Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:

  • Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
  • 1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
  • Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
  • Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys.
    Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
  • Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
  • Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
  • 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d.  didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
  • 1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų  būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.  
  • Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui  už  neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?

Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.

Jonas Burokas, Laisvės kovų dalyvis

2021.11.30; 06:00

Politinės intrigos

Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorikas Arūnas Bubnys patvirtino sutikęs kandidatuoti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo pareigas. Nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas sako, kad, jei parlamento pirmininkė Seimui pateiktų jo kandidatūrą, o šis jai pritartų, pati pirmoji užduotis, kurios jis imtųsi, būtų susiskaldžiusio centro kolektyvo stabilizavimas.
 
A. Bubnys taip pat neatmeta galimybės, kad tapęs generaliniu LGGRTC vadovu į darbą kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus Ado Jakubausko sprendimu atleistą istorikę Mingailę Jurkutę.
 
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen antradienį pranešė turinti kandidatą, kuris galėtų užimti LGGRTC vadovo postą. Nors parlamento vadovė neatskleidė pretendento užimti Genocido tyrimo centro vadovo kėdę pavardės, Eltos šaltinių teigimu, V. Čmilytė-Nielsen į šias pareigas ketina siūlyti LGGRTC dirbantį istoriką A. Bubnį.
 
„Nors ir nenorėjau prisipažinti, kol Seimo pirmininkė oficialiai neįvardins mano kandidatūros, bet jei jau taip išplaukė informacija, tai galiu patvirtinti, kad buvo su manimi kalbėta. Kai kurie Seimo nariai kalbėjo su manimi, ir aš sutikau kandidatuoti į centro generalinius direktorius“, – Eltai sakė A. Bubnys.
 
Pasak istoriko, jei visgi jam tektų eiti pareigas, iš kurių prieš kelias savaites Seimo sprendimu buvo atleistas A. Jakubauskas, pirmiausia jis imtųsi vienyti susiskaldžiusį centro kolektyvą.
 
„Jei tapčiau centro generaliniu direktoriumi, tai mano pirmoji užduotis ir būtų stabilizuoti situaciją centre, sutaikyti susiskaldžiusį kolektyvą ir padaryti taip, kad centras pradėtų normaliai funkcionuoti, kaip vientisas, vieningas kolektyvas. Tokie būtų mano pirmieji žingsniai“, – sakė A. Bubnys, neslėpdamas, kad, jo požiūriu, vidinė įtampa LGGRTC pastaraisiais mėnesiais itin išaugo.
 
Istorikas Arūnas Bubnys

„Mano akimis žiūrint, yra didelė įtampa. Kaip ten bebūtų, nemaža dalis centro darbuotojų palaikė buvusį direktorių Adą Jakubauską. Yra tam tikras susiskaldymas ir reikės jį kažkaip įveikti“, – sakė jis.
Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Kaip vieną iš atsiradusios įtampos priežasčių A. Bubnys įvardino daug kritikos susilaukusį A. Jakubausko sprendimą atleisti istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Kaip ne kartą yra teigęs direktoriaus posto netekęs A. Jakubauskas, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Tačiau galimas kandidatas į centro generalinius direktorius A. Bubnys mano kitaip ir neatmeta, kad, jam pradėjus eiti pareigas, istorikė būtų pakviesta vėl dirbti LGGRTC.
 
„Jeigu tapčiau direktoriumi, tai aš tikrai siūlysiu jai grįžti į centrą. O į kokias pareigas, sunku dar kalbėti. Bet aš norėčiau, kad ji grįžtų į centrą, nes ją laikau rimta kvalifikuota istorike, kuri gali duoti naudos“, – teigė jis ir pažymėjo, kad būtent šios istorikės atleidimas paaštrino LGGRTC jau kuris laikas brendusį konfliktą.
Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.
 
„Konflikto pradžia galima laikyti pirmąjį įspėjimą daktarei Mingailei Jurkutei už vadovybės veiksmų kritiką. Aš galvoju, kad, jei būtų buvusi gera valia iš vadovo pusės, ypač kai jis yra galios pozicijoje, tai, manau, tą nesutarimą buvo galima sureguliuoti susėdus prie stalo. Tačiau vietoje to situacija buvo dar labiau užaštrinta – ji buvo atleista iš darbo, o konfliktas dar labiau įsiliepsnojo“, – teigė istorikas.
 
Galiausiai A. Bubnys pripažino, kad ažiotažas, kurį sukėlė viešai aptarinėjama situacija LGGRTC, nemažai susijusi su  visuomenėje esamu susiskaldymu kai kuriais kolektyvinės atminties klausimais. Pasak istoriko, jei visgi jis būtų paskirtas naujuoju Genocido tyrimo centro vadovu, dėtų pastangas įsiklausyti į abi nesutariančias puses.
 
„Mūsų visuomenė kai kuriais klausimais susiskaldžiusi ir poliarizuota ir prieštaravimų esama didžiulių. Ir klausimai dėl Generolo Vėtros, ir Jono Noreikos, ir dėl Škirpos gatvės keitimo istorijos… Visos istorijos liks aktualios kurį laiką. Bet man, kaip istorikui ir kaip galbūt įstaigos vadovui ateityje, svarbiausia yra, kad būtų laisva diskusija, kad visi galėtų išsakyti savo nuomones ir argumentus ir tik tada daryti išvadas, nedaryti spaudimo nei vienai, nei kitai pusei“, – apibendrino galimas kandidatas į  LGGRTC vadovus.
 
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
 
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę M. Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Atleidus A. Jakubauską, LGGRTC laikinai vadovauti paskirtas generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
 
Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje. 1994 m. jis apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“ 1998 m. išleido monografiją „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, o 2003 m. – monografiją anglų kalba apie lietuvių antinacinį pasipriešinimą „Nazi Resistance Movement in Lithuania 1941–1944“. Nagrinėjamomis temomis paskelbė keliolika mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio šalių (Lenkijos, Vokietijos) leidiniuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.14; 07:00
Politinės intrigos

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.

Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.

Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.

Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.

LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.

Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.

Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.

2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.

Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.

Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.

LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.

Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.

Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.

Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.

LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.

Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.

Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.

LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.

Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga  norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.

Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.

Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.

Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.

Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.

LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas

2020.12.21; 10:15

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?

Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.

Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!

Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.   

Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su  visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.

Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.   

Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.  

Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.

Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.

Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.

Savo ruožtu D.Stanciko  istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.

O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.

Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.

2020.06.25; 12:20

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.

*   *   *

Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?

Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.

Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.

Skirtingos patirtys

Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.

Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.

Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.

V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…

J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.

V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?

J. J. Komar. Taip.

Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija

Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.

Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.

Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.

Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.

Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.

Primesti Lenkijai – nepavyko

V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?

J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.

Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.

V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.

V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.

J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.

A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.

V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?

J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.

Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.

Jacekas Komaras

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.

Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.

A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…

Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.

Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“

J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…

A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.

J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.

A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.

Jonas Noreika
Pulkininkas Kazys Škirpa

Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.

Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.

Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.

V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.

A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.

Įžvelgia pavojų

V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.

A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…

J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…

Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.

A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.

J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.

Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.

V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?

A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.

Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.

(Bus daugiau)

2020.06.05; 15:10

Aktualijos

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
 
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad  pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas  įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama.
 
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
 
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
 
Prieš dvi savaites, kovo kovo 17 dieną, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti dar vieną pil. A. G. Gochino skundą dėl naujos Centro pažymos apie J. Noreikos veiklą. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.02; 10:34
Gordijo mazgas

Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.

Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijose, pavyzdžiui, „Tikros ir tariamos istorija besidominčiųjų nuodėmės“ jau analizavo T.K.Tuncel išdėstytus argumentus ( https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikros-ir-tariamos-istorija-besidominciuju-nuodemes/).  

Vėliavų deginimas

Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti

Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.

Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.

Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!

Nukirsdinta galva

Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui

Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui  – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.

Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.

Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą

Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.

Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.

Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?

„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“

Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.

Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?

Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų? 

Kaip iššifruoti šį fenomeną?

2020.01.15; 09:00

Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Abejonės išsklaidytos

Pagaliau išsklaidytos visos abejonės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros vaidmens žydų tragedijoje II Pasaulinio karo metais. Vienareikšmiškai įrodyta, kad jis, rizikuodamas gyvybe, prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Holokausto mašinos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dalius-stancikas-kodel-nepasitikima-zydu-gelbetojais.d?id=83117679&

Paskutinis bandymas sukelti abejones kunigo Jono Borevičiaus paliudijimais JAV teisme, duotais 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama, vien tuo, kad “žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų”, yra skęstančiojo bandymas užsikabinti už šiaudo.

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1127865/alvydas-nikzentaitis-genocido-centro-isvada-del-jono-noreikos-niekine?

Teiginys, kad XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus, tai – teiginys apie nieką. Juk tuo metu J. Noreikos jau nebuvo gyvųjų tarpe, jis niekuo JAV nebuvo kaltinamas, tad ir liudyti J. Borevičiui ką nors jo naudai nebuvo jokio reikalo.

“Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu … J. Borevičius išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams”, – prisipažįsta straipsnio autorius.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Ir čia pat: “O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.”

Argi J. Noreika pasakė kunigui: “Žinai, nepatinka man vokiečių elgesys su žydais”?

Net jei J. Noreika tebūtų įspėjęs, kad jis, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, “nieko nematys” gelbėjant žydus, tai jau būtų ne pasyvus, o aktyvus dalyvavimas procese. Jei naciai būtų nugirdę tokį įspėjimą, pagal nacių “teisę” jis būtų tuoj pat nubaustas mirties bausme, nereikėtų jo nei į Štuthofo mirties stovyklą siųsti. O juk nuskambėjo prašymas padėti Šiaulių gete esantiems žydams!

Kas toliau?

Ir kas toliau? Negi viskas baigsis tik tuo, kad J. Noreikos atminimo lenta jau teisėtai rymos Mokslų Akademijos bibliotekos Vilniuje sienoje?

O kas bus su jo asmens šmeižikais? Kas bus su tais, kurie ir po nepaneigiamų liudijimų bando perrašyti istoriją, kaip tai daro jų idėjinis vadas, “istorikas” Vladimiras Putinas, teigdamas, kad ne hitlerinė Vokietija ir stalininė SSSR sukėlė II Pasaulinį karą, o tai Lenkija ir Vokietija, jų slaptas sąmokslas kalti dėl karo sukėlimo? Iki kokio idiotizmo galima nusikalbėti… https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-putinas-apkaltino-lenkija-samokslu-su-hitleriu-57-1251944

Visgi turėtų būti Lietuvoje nustatytos nebaudžiamumo ribos, iki kurių dar galioja žodžio laisvė, iki to, kas dar vadintina nuomone.

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Deja, kol kas Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio „Šmeižimas“ trečiojoje dalyje nurodoma, kad „Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“

Dėl mūsų prokurorų iliuzijų neturiu, o štai teisėtais nužudyto J. Noreikos (ir ne tik jo) atstovais turėtų būti nurodytos ir visuomeninės organizacijos, siejančios save su kategorija asmenų, kurių garbę ir orumą jos įsipareigojusios saugoti savo įstatuose. Tai galėtų būti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos. Jeigu asmenims būtų metami kaltinimai, susiję su tautybe ar religija, tai galėtų būti atitinkamos tautinės ar religinės organizacijos.

Neabejoju, kad vien pati galimybė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn viešame teisme už jau negalinčių apsiginti savo garbę ir orumą asmenų šmeižtą sulaikytų ne vieną, rašantį istorinėmis temomis, nuo nepagrįstų „nuomonių“ skelbimo. 

2019.12.26; 17:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu reikėtų kitos planetos gyventojui, besisvečiuojančiam mūsų platumose, paaiškinti, kas yra tai kaip toks reiškinys – žydai Lietuvoje, visų pirma pasakyčiau, kad šiandien svarstant šį klausimą būtina atskirti paprastą Lietuvos pilietį žydą nuo įvairiausio plauko žydų organizacijų vadovų, jų bendruomeninio judėjimo lyderių, vizionierių ir misionierių, nuo žydiško resentimento (pranc. ressentiment) ideologų.

Paprastas Lietuvos gyventojas žydas paprastai yra malonus pabendrauti žmogus, kaip taisyklė, labai vertinamas aplinkinių už dalykinę kompetenciją. Nuo seno žydai taip pat ir mūsų padangėje yra žinomi kaip geri prekybininkai, sėkmės lydimi verslininkai, puikūs gydytojai, talentingi teisininkai ir t.t. Esu tikrai ne iš vieno Kaune gyvenančio žmogaus girdėjęs pasakojimą, kad sušlubavus sveikatai, kai jam jau buvo taip striuka, kad pagelbėti negalėjo net žinomiausi miesto gydytojai, gerą patarimą davė žydė vaistininkė, pasiūlius pavartoti preparatus ar piliules, kurios stebuklingai padėjo išsiropšti iš bėdos. Tikriausiai tokie daugiakartiniai pasakojimai yra tik vienos miesto legendos parafrazės, nes paprastai kaip veiksmo vieta, plėtojant šį siužetą, nurodomos skirtinguose miesto pakraščiuose įsikūrusios vaistinės (kaip yra amžinojo žydo mitas, taip ir legendinio pasakojimo žydė vaistininkė gali pasirodyti visur, t. y. kiekvienoje vaistinėje), tačiau tokios legendos užgimimas yra savaime iškalbingas reiškinys.

Kaip nesunku nuspėti, naujoji Lietuvos nomenklatūra turi reikalų su žydų bendruomenės vadovais, reprezentatyviaisiais atstovais, visur atpažįsta žydą kaip svarbią visuomeninę kategoriją, tačiau kažin ar naujosios nomenklatūros radarai yra pajėgūs užfiksuoti tokį fantastinį reiškinį kaip paprastas Lietuvos gyventojas žydas, t. y. konkretus žmogus su savo kasdieniniais rūpesčiais.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
zurof_2
Efraimas Zurofas

Ateiviui papasakočiau, kad žydų bendruomeninio judėjimo lyderiai yra labai ambicingos, aukštai pasikėlusios būtybės, su beveik visados iš anksto įsižeidusiojo mina, skausmingos grimasos iškreiptu žmogaus veidu. Tokia yra ir dabartinė Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky savo  moterišku jautrumu prie įprastos bendruomenės pirmininko povyzos pridedanti nekantrumą, kategoriškumą, išankstinį nepasitikėjimą bendrapiliečių lietuvių užmanymais. Kitos galaktikos svečiui prisipažinčiau, kad iš tiesų nėra dėl ko tuos lietuvius mylėti, tačiau net ir anas supranta, kad ten, kur trūksta meilės, gali padėti diplomatiškumas, karštų jausmų trūkumą atsveria mandagumas.

O tai, jog LŽB pirmininkė yra labai moteriška moteris, nelaikau to už trūkumą, nes nesu girdėjęs baisesnio moters vadovės įvertinimo kaip tas, švelniai tariant, savotiškas komplimentas, kad anoji neva yra moteris su pautais (tokie posakiai gali išgąsdinti net ir stiprių nervų žmogų, varo į baisų nusiminimą, lakesnės vaizduotės vyrą gali privesti prie depresijos).

Tačiau būna, kad žydų bendruomeninio judėjimo lyderiai drioksteli taip, kad lygioje vietoje atsiveria neperžengiamos prarajos.

Jono Noreikos-Generolo Vėtros kontraversiškoji anūkė Silvia Foti tvirtina, kad Kauno žydų bendruomenės pirmininkas ją įtikinęs, kad jos garsusis senelis pats savo rankomis arba, tiksliau tariant, su kastuvu delnuose pribaiginėdavo žudynių lauke sužeistus, bet dar gyvybės nepraradusius  žydus. Prieš akis iškyla plakatinis stalinistinio stiliaus bėgančių kino juostos kadrų vaizdelis – Nacionalistas žengia kruvina žeme lopeta daužydamas žmonių galvas. Kažkokia fantasmagorija! Nepažįstu to žmogaus, Kauno žydų bendruomenės pirmininko, galimas daiktas, jis yra didelė atrama savo šeima ir bendruomenei, komunikabilus, mėgstantis bendrauti žmogus, puikus žydiškų anekdotų pasakotojas, tačiau to, kodėl anas kalba tokius makabriškus dalykus, toli prasilenkiančius su tiesa, kodėl jis taip niekšingai meluoja, neįstengiu paaiškinti net pats sau. To savo silpna gojaus galvele tikriausiai niekados taip ir nesugebėsiu suprasti.

Nesu policinės valstybės šalininkas, tačiau, kaip atrodo bent man, teisinėje visuomenėje tokius šmeižtus apie nužudytą kovotoją, po mirties valstybės ypatingai pagerbtą, apdovanotą aukščiausiuoju garbės ženklu žmogų platinantis asmuo turėtų būti, mažiausiai, ko norisi tikėtis, iškviestas į prokuratūrą pasiaiškinti. Teisinė visuomenė disponuoja antisemitizmą dar potencialiame lygyje galinčiais užkirsti svertais.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

J. Noreikos-Generolo Vėtros niekinimo ir jo garbės atstatymo istorija tapo neabejotinai svarbiausiu šio amžiaus testu Lietuvos visuomenei, ne vienam suteikusiu progą nusimesti kaukes ir pasirodyti savo tikruoju veidu arba snukiu. Viskas vyko mūsų visų akivaizdoje, tiesioginėje transliacijoje, akis į akį, todėl apie šios istorijos siužetinius vingius dar kartą nekalbėsiu, nesinori vėl aitrinti sielos.

Paminėsiu tik tą detalę, parodantį tikrąjį dalyvių veidą, jog naujai išrinktas šalies prezidentas, droviai pareiškęs nenomenklatūrinę nuomonę apie šią istoriją, vien dėl to naujosios nomenklatūros atstovų buvo išjuoktas, taigi, dar tik pradėjęs kadenciją išvadintas silpniausiu prezidentu iš visos Lietuvos prezidentų plejados, anachronizmu, prezidentu, negaminančio turinio.

Niekinimo kampanija prasidėjo net nebandant nuslėpti  inciatyvos tikrųjų motyvų, aiškiai sakant, kad prezidentas yra nieko nevertas vien dėlto, kad išsakė atsargią nuomonę, jog nereikėtų skubėti plėšti atminimo lentų, neišdiskutavus šio klausimo. Bjauriau nebūna, tai labai panašu į nevalyvą naujosios nomenklatūros šantažą!

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau svarbiausias batalijų dėl J.Noreikos-Generojo Vėtros atminimo rezultatas yra tai, kad Lietuvos žydų  bendruomenė turėjo gerą progą įsitikinti, jog jų lyderių ir naujosios nomenklatūros simbiozė veda į moralinį kolapsą, yra labiausiai pavojingas darinys patiems žydams. Žinia, naujoji Lietuvos nomenklatūra nėra visa Lietuva, o tik tos Lietuvėlės parazitinė atauga, užderėjusi labiausiai konjunktūrinėje terpėje.

Ar gali bendruomenę ištikti didesnės negandos nei dabar atsitiko žydams, kai visų jų vardu kalbantys tautiečių trubadūrai su tokiu juodašimtišku užsidegimu puolė niekinti, dergti, bjauroti didvyrio, kuris, kaip išaiškėjo, anais sunkiais laikais prisidėjo gelbstint žydų gyvybes, atminimą. Niekados už juoką nelaikiau žydų įsitikinimo, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta. Žydų kančių ir pergalių istorija tarsi ir rodytų į tą pusę.

Tačiau po šio liūdno nutikimo Lietuvoje jau linkstu manyti, kad Dievas nusisuko nuo žydų tautos.

2019.12.26; 07:03

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

Politinės intrigos

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
 
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
 
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
 
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
 
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
 
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
 
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
 
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
 
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto” kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
 
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai”, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
 
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
 
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
 
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 05:00
SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

„BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

Aktualijos

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė teigia, kad nauji centro paskelbti tyrimai apie kontraversiškai vertinamą Joną Noreiką – Generolą Vėtrą neturėtų dar labiau supriešinti visuomenės, o kaip tik pateikta patikima informacija turėtų sklaidyti abejones.
 
„Tie dokumentai, pažyma, kuriuos mes dabar paskelbėme – nesinorėjo jų ilgiau „marinuoti“ visuomenei nepateikiant ir turėti tik savo žinioje. Juk tai labai svarbu, panaikintą tokį juodą šešėlį visą laiką J. Noreikai primetamą kaip getų kūrėjui“, – Eltai sakė centro direktorė.
 
„Mes žiūrėsime, kokia yra visuomenės reakcija. Mums, tyrėjams, tuo laikotarpiu jau anksčiau buvo jo veiklos požymiai, kad J. Noreika giliai buvo įsitraukęs į pogrindžio veiklą, veiklą prieš nacius. (…) Mes papildome naujais atrastais argumentais, archyvais tokių veikėjų biografijas. Dabar šitas dokumentas pateiktas visuomenei. Dokumentas labai aiškiai nušviečia J. Noreiką kaip pogrindžio veiklos, antinacinės veiklos vadovą, už ką jis ir buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą“, – sakė ji.
 
Paklausta, ar atminimo lenta J. Noreikai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje pakabinta pelnytai, T. B. Burauskaitė teigė negalinti atsakyti, nes tai žmonių apsisprendimas. Pasak jos, centro pagrindinis tikslas buvo pateikti papildomus, tikrus biografinius faktus apie Generolą Vėtrą.
 
„Nežinau, tegul sprendžia visuomenė turėdama šiuos faktus. Nereikia kaltinti žmonių dėl tam tikros pozicijos pasirinkimo. Mes todėl ir norime paskelbti patikimą informaciją ir tai padaryti kuo greičiau. Nekaltinkime vieni kitų, nes žmonės ne viską žino. Labai tas nežinojimas bandomas pritaikyti arba nukreipti kita linkme. Žiniasklaida dažnai klausia, ar atskleisti faktai dar labiau nesupriešins visuomenės, bet juk tiesa neturėtų supriešinti visuomenės“, – teigė ji.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Anot centro direktorės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
„Mes gavome bylos dalį, kuriame J. Borevičius kalba apie J. Noreikos veiklą“, – teigė T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti šias išvadas:
 
1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.
2. Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
3. Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-Generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 04:52
Politinės intrigosSkaitomiausios

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai atskleidžia, kad Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Šiuos parodymus 1986 m. kun. J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą kun. Jonas Borevičius yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2017 m.), jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta (2019 m.).

Apklausos metu Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kun. Jonas Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių srities.“ „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J. Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus. Naciai galėjo sunaikinti ir tėvą Zigoraitą, ir tėvą Kleibą ir mane.“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Į klausimą, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, kun. J. Borevičius atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje“. [Kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu (1967 m.) išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo dalyvavimą gelbėjant Šiaulių žydus]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis. Pogrindis – labai griežta paslaptis.“ Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą, „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Į klausimą „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk.“ 

Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, patvirtina 2019 m. kovo 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) paskelbtus paaiškinimus dėl kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir suteikia pagrindo daryti šias išvadas.

Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo

Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo kitų Šiaulių žydų gelbėtojų liudijimai.

Daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorė Sofija Jasaitienė, apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudija, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu išvežtas buvo į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.199), kuri buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjo Antano Gurevičiaus liudijimu, Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą. (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p. 120).

Vienas iš Šiaulių žydų gelbėjimo tinklo vadovų dr. Domas Jasaitis, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurio pastangomis buvo išgautas Šiaulių apskrities nacių komisaro Hanso Gewecke‘s pažadas sustabdyti žydų žudynes Šiaulių rajone, liudija, kad bendra Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities rezistencinė taryba (antinacinės organizacijos „Lietuvių frontas“ Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p. 54, 58).

Sofija Jasaitienė liudija: „Už vieną išgelbėtą visos šeimos buvo statomos į pavojų. Žydų gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų“: asmens dokumento padirbimui reikėjo „surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų uždėti antspaudą“, reikėjo „surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti“, reikėjo transporto jo pervežimui, didelių finansų išlaikymui ir t.t. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p. 197-198). Akivaizdu, kad tokia plačiai išvystyta žydų gelbėjimo veikla, kokia buvo Šiauliuose, be aukštų apskrities ir savivaldybės pareigūnų pagalbos buvo neįmanoma.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Domas Jasaitis liudija, kad „[žydų gelbėjimo veikla] buvo daroma slapta, ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą , ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.58).

J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios

Kun. J. Borevičius liudija, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“. Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje. Tokį teiginį pagrindžia šios aplinkybės:

Vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys J. Noreikai pasiūlė tapti Šiaulių apskrities viršininku rugpjūčio 1 d., kai šis atvyko į Kauną ir atvežė  šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei. Iš Laikinosios vyriausybės narių liudijimų akivaizdu, kad tuo metu jie suprato, jog naciai nebeleis Lietuvos Vyriausybei ilgiau veikti (St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, Los Angeles, 1957, p. 298-299; Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43).

Rugpjūčio pabaigoje, t. y. maždaug savaitę iki J. Noreikos paskyrimo, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabas nutarė „sustabdyti viešąją Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį” (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 7-44). J. Noreika buvo LAF Telšių apskrities vadas, todėl neabejotina, kad prieš sutikdamas užimti naujas pareigas, J. Noreika su Vyriausybės nariais, besiruošiančiais pereiti į pogrindinę veiklą, aptarė tolimesnes politines perspektyvas ir savo darbo prasmę šiame poste. Laikinoji vyriausybė J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininku paskyrė prieš pat savo atsistatydinimą.

LAF-ui nutraukus savo veiklą iš jo branduolio buvo sukurta antinacinė pogrindžio organizacija Lietuvių frontas, J. Noreika paskirtas Šiaulių apskrities pogrindžio vadovu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399). Vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas steigėjų, Šiaulių miesto antinacinio pogrindžio vadas D. Jasaitis liudija: „Eidamas šias [Šiaulių apskrities viršininko] pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p. 409).

Vadovaudamas antinaciniam pogrindžiui Šiaulių apskrityje 1942 m. J. Noreika įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, telkė ginklus Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu, tad akivaizdu, jog pogrindžio bendražygiai Jono Noreikos darbo Šiaulių apskrities viršininku nelaikė kolaboravimu.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

1943 m. vasario 23 d. naciai J. Noreiką suėmė ir įkalino Štuthofo koncentracijos lageryje. Už masinį žydų sunaikinimą Lietuvoje atsakingas vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris J.Noreiką apkaltino tuo, kad „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją (Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).

1946 m. sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, nors pagal juos jam grėsė mirties bausmė, tačiau nesutiko su neesminiu šios bylos kaltinimu, neva jis „savanoriškai tarnavo vokiečiams“ ir laikė šį kaltinimą neteisingu (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).

Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina šios aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Į pirmuosius masinius žudymus Gargžduose, Kaune, Plungėje ar Gruzdžių miške (Šiaulių raj.) žydai buvo atvaryti ne iš specialiai įrengtų getų. Žydų pogromą Kaune suorganizavęs SS brigadenfiureris W. Stahleckeris savo ataskaitoje nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministrui H. Himleriui rašė: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam pareikšta, kad geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Į žydų graudžius verkšlenimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimybės užbėgti už akių būsimiems pogromams“ “(Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami.“ (Leiba Lipšicas, Šiaulių getas, I dalis, old.skrastas.lt, 2001).

Viešoje erdvėje pasirodę teiginiai, neva J. Noreikos pirmtakas, Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis pasitraukė iš pareigų suvokdamas, kad getuose bus naikinami žydai, neatitinka tikrovės.

1944 m. NKVD-istų tardomas I. Urbaitis į klausimą, kodėl 1941 m. liepos 20 d. savo pavaldiniams perdavė nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą, atsakė: „Būdamas Šiaulių apskrities viršininku vadovavausi humanistiniais sumetimais.Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė Žagarės gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda”. ( K 1, ap. 58, b P-20125, p.117-118).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto. (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/539141/miesto-istorija-aptaskyta-tukstanciu-zydu-krauju-1.).

Pagal tarptautinius teisės aktus ir Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra veika, kuri atliekama sąmoningai, tyčia „siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“.

Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-Generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.

Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra  1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“ (Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, Vilnius, 1973, p.8-10). 

Teresė Birutė Burauskaitė yra LGGRTC direktorė.

2019.12.18; 15:00

Žurnalisto užrašai

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žydų gelbėjimas Šiauliuose

„Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.

Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.

Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?

Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.

Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.

Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?

Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?

Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.

Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“

Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.

Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.

Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“

Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“

Domo Jasaičio žmona, Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.  

Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.

Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“  

O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“

Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.

Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?

Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.

Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…

Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.

(Bus daugiau)

201912.12; 04:50

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

1941 metų getai

Septyniais Oskarais apdovanotame filme „Šindlerio sąrašas“ labai tiksliai pavaizduotas žydų gyvenimas Krokuvos gete (įsteigtame 1941 m. pradžioje) – suvaržytas (šeimai buvo galima gyventi ne didesniame kaip 16 kvadratų plote), uždaras (getus saugodavo tiek vokiečiai, tiek patys žydai), vargingas (nuolat trūko maisto), tačiau vis tiek gyvenimas: su savo vidaus savivalda (taryba – judenratu), vietine policija, vidaus prekyba, mokyklomis, valgyklomis, papročiais, kultūriniais renginiais, netgi vestuvėmis, religinėm apeigom ir politinėm partijom.

Sušaudymai gete buvo pavieniai atvejai – iki 1942 m. vasaros, kuomet pogromo metu buvo nužudyta apie 7 tūkst. žydų („prasta darbo jėga“). Krokuvos geto sunaikinimas 1943 m. kovą, jo gyventojų išvarymas į koncentracijos (mirties) stovyklas, buvo staigmena net „pateptajam“ naciui, žiauriajam SS hauptšurmfiureriui Amonui Giotui, atsakingam už Krokuvos getą ir labai sėkmingai kartu su Šindleriu lobusiam iš žydų darbo. Jam, kaip ir daugeliui vokiečių, buvo sunkiai suvokiama, kam reikia naikinti pigią ir gerą darbo jėgą – juolab karo metu. 

Todėl nėra pagrindo abejoti Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio nuostaba dėl Žagarės geto sušaudymo 1941-ais metais, nes Gargžduose, Kaune ar Plungėje žydai buvo atvaryti šaudymui ne iš specialiai įrengtų getų. Kita vertus, pirmomis karo dienomis specialieji nacių operatyviniai būriai (einsatzkomandos) žydų žudymus stengėsi pasauliui parodyti kaip stichines lietuvių keršto akcijas, tad geto gyventojų šaudymas tokiai suktai priedangai lyg ir netiko.

1941 m. ir pats žodis getas nedvelkė mirtimi, neturėjo tokio, kaip šiandien, šiurpinančio krūvio. Žodis getas, apibūdinantis tik žydų gyvenamą rajoną, atsirado 16 amžiaus pradžioje Venecijoje ir buvo vartojamas ne tik Vakarų Eurpopoje, bet ir Lietuvoje, kur žydai (litvakai) gyveno ypač kompaktiškai, uždarai, vienoje miesto ar miestelio vietoje. I-ojo pasaulinio karo metu Vilniuje leistame vokiškame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ (1916-1918 m.) Vilniaus centre buvęs žydų kvartalas jau tuomet vadintas – getu: „Sendaikčių turguje juntama žydų kvartalo dvasia. Gete viskas pavirtę prekyviete…“.

Šindlerio sąrašas. Sustabdytas filmo kadras

Iki nacių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, apie getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Priešingai – nacių elgesys leido manyti, kad žydams vienintelė saugi vieta yra getai. Po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių „lietuvių pogromų“ vokiečiai galės juos apginti tik tuomet, jei jie persikels į saugomus getus: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“, – savo ataskaitoje Berlynui rašo Stahleckeris.

Tuo tarpu lietuviams vokiečiai pateikė kitokį motyvą (liudija Kauno burmistras Kazys Palčiauskas): „1941 m. liepos pradžioje Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gener. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto – baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa. Tada Kauno komendanto ir burmistro vardu buvo paskelbtas pranešimas, prasidėjęs maždaug šiais žodžiais: “Šiuo pranešama Kauno miesto gyventojams, kad Kauno m. žydų tautybės gyventojai privalo persikelti”… ir t.t.

Skelbimui pasirodžius laikraščiuose, atėjo į savivaldybę žydų komitetas aiškintis: kas įsakė tai padaryti ir kodėl. Buvo paaiškinta, kas buvo girdėta iš komendanto plk. J. Bobelio ir patarta su jo pagalba aiškintis pas gen. maj. Pohl. Po kiek laiko vėl į savivaldybę atėjo žydų komitetas, bet šį kartą tik prašė savivaldybės pagalbos, organizuojant ir vykdant persikėlimą. Tam tikslui buvo paskirta žydų komiteto reikalams Rotušės pirmojo aukšto patalpos, o savivaldybės skyrių vedėjams duoti nurodymai teikti reikalingą pagalbą, jei žydų komitetui tos pagalbos reikėtų.“

Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, klausdamas, ar tokia lietuvių  „taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo“, pateikia šiuos argumentus:

„Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydams keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis „Jewish Press“, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Šie Kowalskio liudijimai rodo, kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones. Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.“

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, steigęs Šiaulių getą ir prižiūrėjęs kitus Šiaulių apskrities getus, įkurtus jo pirmtako Konovskio, taip pat teigė, kad tuo metu nei jis, nei jo aplinka nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu: „Rozenbergas mums aiškinęs, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Iškart po karo, 1945 m., sąjungininkai buvo sulaikę Geweckę, tačiau po tyrimo paleido. Tiesa, vėliau, 1970 m. Gewecke buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo, bet ne dėl minėtų getų steigimo ir priežiūros, o dėl vieno kalinio nužudymo. Teismo metu Gewecke teigė, kad dar 1941-ais A/3 operatyvinio būrio vadas K. Jägerisjam buvo nurodęs likviduoti visus Šiaulių žydus, tačiau Gewecke tų įsakymų nevykdė pasiremdamas reichskomisaru Rytų kraštams H. Lohse.

Kažin ar Lohse ir Gewecke tai darė iš humanistinių paskatų: Lohse buvo paskirtas Rytų srityje, o Gewecke – Šiaulių apskrityje atstatyti tvarką ir normalias darbo sąlygas, todėl abu stengėsi be reikalo nesipykti su lietuviais (kaip jau minėta, tokių paskatų vedinas generolas von Roques pasipriešino Laikinosios Vyriausybės suėmimui) bei nežudyti žydų – pigios darbo jėgos. Kaip kitoje dalyje matysime, prie tokio Gewecke‘s racionalumo ir žydų išgelbėjimo nemažai prisidėjo lietuviai – Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderiai. 

Taigi, Jägerio žiaurumas ir karjerizmas (istorikas K. Stangas rašo, kad Jägeris ypač mėgo stebinti savo vadovus) iš esmės lėmė tai, kad Lietuvos teritorijoje absoliuti dauguma žydų (taip pat ir mažuosiuose getuose) buvo nužudyti taip anksti – 1941 m., dar iki Vanzės konferencijos, kurioje nacių vadai galutinai apsisprendė sunaikinti žydus. 1941 m. gruodžio 1 d. Jägeris su pasitenkinimu atraportavo Berlynui: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys [A/3] pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. Šiuos žydus darbininkus aš taip pat norėjau sunaikinti. [Tačiau] jie palikti įvairiems būtiniems darbams, ir aš manau, kad ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų sterilizavimą, ir taip sutrukdyti jų dauginimuisi. Jei po to kuri nors žydė taptų nėščia, ji turi būti likviduota.“

Už tokius šėtoniškus nuopelnus Jägeris tuoj pat buvo paaukštintas: praėjus dviem dienom po ataskaitos jau paskirtas saugumo policijos ir SD vadu Lietuvos generalinėje srityje. O 1943 m. vasarį Jägeris paskelbė Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Istoriko, buv. Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjo Zigmo Vitkaus pokalbyje su Lietuvos žydų bendruomenės nariu, Vilniaus geto tyrėju Ilju Lempertu teigiama: „Kai 1941 metų birželio 24-ąją į Vilnių įžengė Vermachtas, žydų bendruomenei iškilo mirtinas pavojus. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Anot I. Lemperto, getas nebuvo nei koncentracijos stovykla, nei kalėjimas. „Normaliu laikotarpiu“ judenratas ir miesto savivaldybė rūpinosi pačiais įvairiausiais dalykais: geto kanalizacija ir vandentiekiu, elektra, kurį laiką veikė netgi telefonais, paštas, laikraščių kioskas. Nuo 1942 metų sausio iki 1943-iųjų rudens gete vyko baisus ir kartu „normalus“ gyvenimas. Per Pesachą kepami macai, dirba ješivos, sinagogos, veikia košerinio maisto valgykla. Veikia mokyklos, medicinos punktas, žmonės myli vienas kitą, tuokiasi, palieka tėvų namus. Rengiami koncertai, 1942 metų sausio 18 dieną įvyksta pirmasis teatro vaidinimas. Manoma, kad vokiečius gali suminkštinti geras darbas, esą gerai dirbančiųjų nešaudys. Laikas parodys, kad jie buvo neteisūs, nors pusantrų ramesnių metų – ilgas laiko tarpas susidaryti tokiai iliuzijai.

Ar žydai nujaučia, kas vyksta Paneriuose? Anot I. Lemperto, nujausti gal ir nujaučia, tačiau negali tuo patikėti. Pirmojo geto valdyba – judenratas, privalanti išduoti naciams tam tikrą žmonių skaičių, kaip sakoma, „darbams“, taip pat tuo netiki. Manoma, kad vyrai dirba, galbūt ne Lietuvoje, o Paneriai – tai trečiasis getas ir pan.

Ar būta galimybės išvengti patekimo į šį „miestą mieste“? I. Lemperto teigimu, nuo pat pradžių buvo galimybė slapstytis, bet reikėjo žinoti, kas vyksta. Lengva mums, šiandienos žmonėms, kai turime prieš akis gražiai knygose sudėliotą paveikslą: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Kuo toliau, tuo buvo baisiau. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“.

Kai kurie žmonės, neišmanantys istorijos, kaltina judenratus bendradarbiavimu (kolaboravimu) su vokiečiais, nors istoriškai pačios bendruomenės regėjo šią instituciją kaip savo tęsinį:„Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda-balta istorija čia netinka“, – teigia istorikas I. Lempertas.

Lietuvišką savivaldą (taip pat ir Joną Noreiką) Lietuvos žydų bendruomenė vienareikšmiai vadina pagarbos nevertais kolaborantais, tačiau visiškai kitus vertinimo standartus taiko gete veikusioms žydų savivaldos institucijoms – judenratui ir vidaus policijai, vykdžiusioms nacių nurodymus atrinkti nedarbingus gyventojus (juos veždavo sušaudyti), atimti dalį žydų turto, prižiūrėti, kaip gete vykdomos vidaus taisyklės – Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Panašiai yra ir su tuo „žinojimu – nežinojimu“: 1941 m. žydai, net vokiečiai – getų steigėjai, galėjo nežinoti, kuo viskas baigsis getuose, tačiau lietuviai tikrai „turėjo žinoti“. „Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė.(…) Karl Jäger prašė perduoti jam Šiaulių miesto geto žydus – sunaikinimui. Franz Gewecke jų neatidavė, Šiaulių miesto getas nebuvo likviduotas ir išsaugota daug žydų gyvybių. To negalima pasakyti apie Jono Noreikos valdyto Šiaulių apskrities Žagarės getto“, – savo „istoriniuose tyrimuose“rašo G. Gochinas, o jį cituoja ir jam pritaria Lietuvos žydų bendruomenės vadai.

Neįtikėtina – litvakai liaupsina nacį, Šiaulių geto steigėją, ir kaltina lietuviškos savivaldos atstovą, Šiaulių apskrities antinacinio pogrindžio vadovą! Bet juk Žagarės getas buvo ne Noreikos, bet to paties Gewecke‘s pavaldume – visi istoriniai dokumentai akivaizdžiai rodo, kad Noreika perdavinėjo Gewecke‘s įsakymus dėl Žagarės geto, kad žydų likimo klausimas buvo griežtoje nacių, o ne lietuvių kompetencijoje.

Kodėl litvakai neigia akivaizdžiausius faktus ir pažodžiui kartoja sovietinę propagandą? „Nacionalistai apskričių viršininkai, burmistrai kartojo gebits komisarų potvarkius, o kai kur net anksčiau už juos paskelbė savo įsakymus, pagal kuriuos žydai buvo apiplėšiami ir suvaromi į getus. Šiaulių apskr. viršininkas J. Noreika įsakė visos apskrities žydus sukoncentruoti Žagarėje, kur jie buvo masiškai žudomi. Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad tie apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo,  jog …“, – taip rašoma 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Žydų žudynės Lietuvoje“.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė teigia, kad „Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus. Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje. Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide (…)? Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje“.

1992 m. Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl kaltinimo bendrininkavus su vokiečių valdžia, tačiau mūsų profesorė, be jokio teismo, ėmė ir paskelbė kitą verdiktą – J. Noreika „bendrininkavo genocide“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors pagal LR Konstituciją teisingumą vykdo tik teismai, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors pats pagrindinis „bendrininkas“, kurio įsakymus J. Noreika perdavė – Šiaulių komisaras Gewecke – niekada nebuvo teisiamas už getų kūrimus. Todėl ir kyla klausimų: ar profesorė žino, kad „civilizuoto pasaulio bendrija vieningai sutaria“ dėl asmens nekaltumo prezumpcijos? Ar žino, kad tiek pagal tarptautinius teisės aktus, tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra tyčinė, sąmoninga veikla („siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“)? Ar profesorė galėtų teisme įrodyti, kad J. Noreika sąmoningai suvokė tai, ko 1941 m. (kalbame tik apie 1941 m.) nesuvokė nei jo pirmtakas Ignas Urbaitis, nei Lietuvos gyventojai ir net didžioji dalis nacistinių okupantų?

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, trukdęs žydų jaunimui pabėgti iš geto, nes manė, kad tuomet getas taps ekonomiškai nenaudingas ir naciai visus jo gyventojus sunaikins: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

(Bus daugiau)

2019.12.05; 06:45

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Atskaitos sistemos

Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?

„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei  J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…

Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.

JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?

Lietuvos didvyris Kazys Škirpa

„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.

„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.

Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.

Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.

Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…

Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.

Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.

Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“

Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.

Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.

Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.    

„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.

– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”

Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.

(Bus daugiau)

2019.11.28; 05:30

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę”, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją”.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus”.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30