Prancūzijoje trečią naktį iš eilės tęsėsi riaušės. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, liepos 1 d. (ELTA). Lenkijos teisingumo ministras ir generalinis prokuroras Zbigniewas Ziobro pareiškė, jog pastarieji įvykiai Prancūzijoje rodo, kad Lenkija yra teisi, nenorėdama priimti daugiau migrantų iš už Europos ribų. Atitinkamą įrašą jis paskelbė šeštadienį tviteryje, praneša portalas „eurointegration“.
„Trečia riaušių naktis Prancūzijoje. Sudegintos parduotuvės ir automobiliai, sužeisti policininkai, išsigandę žmonės. Tai istorija apie migracijos politikos ir kultūrinio „turtėjimo“ bankrotą, apie didėjantį nuosmukį ir anarchiją. O po Prancūzijos eilėje Belgija, Švedija ir kitos šalys… Jei Vakarai neįstengs atsitokėti, tai mes, lenkai, padarysime atitinkamas išvadas. Referendumui – taip! Pabėgėlių perkėlimui – ne!“ – parašė jis. Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Portalas primena, kad ES šalys susitarė dėl į Europą atvykstančių migrantų paskirstymo Bendrijos narėms. Nors Lenkija ir Vengrija tam priešinosi, susitarimui pasiekti pakako kvalifikuotos daugumos. Po to Lenkija paskelbė ketinanti blokuoti Europos planą. Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jarosławas Kaczynskis paragino surengti referendumą dėl migrantų paskirstymo.
Birželio 27-osios rytą Prancūzijos Nantero mieste policininkas nušovė automobilį vairavusį 17-metį paauglį, kuris, pareigūnų teigimu, atsisakė vykdyti jų reikalavimus. Po to Prancūzijos miestuose kilo riaušės, kurios tęsiasi jau kelias paras. Jaunuoliai padeginėja automobilius, policijos ir valdžios pastatus. Daugelyje miestų dislokuotos policijos specialiosios pajėgos, pasitelkti šarvuočiai ir sraigtasparniai. Šeštadienio rytą Prancūzijos VRM pranešė, kad jau sulaikyti 994 riaušininkai.
Trijų pirštų kombinacija. Slaptai.lt nuotr.
Briuselis, lapkričio 25 d. (AFP-ELTA). Prancūzijai ir Italijai nepavyksta išspręsti ginčo dėl pabėgėlių priėmimo.
Paryžius penktadienį specialiame ES vidaus reikalų ministrų susitikime liko griežtas Romos atžvilgiu. Kol dešinioji Italijos vyriausybė neatvers uostų gelbėjimo laivams, Prancūzija nepriims tūkstančių migrantų iš Italijos, kaip žadėjo, Briuselyje pareiškė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Géraldas Darmaninas.
Jis apkaltino Italiją, kad ši, uždarydama savo uostus gelbėjimo laivams, kaip pastarąjį kartą „Ocean Viking“, nepaiso jūrų teisės. Todėl Paryžius, kaip ir Berlynas, esą nemato priežasties priimti iš Italijos po 3 500 pabėgėlių, kaip žadėjo.
Graikijos imigracijos ir prieglobsčio ministras Notis Mitarachis pareikalavo privalomos pabėgėlių padalijimo sistemos. „Per ilgai kalbame apie europietišką migracijos krizės sprendimą“, – sakė jis Briuselyje. Dabar jau esą reikalingi rezultatai.
ES nuo 2015 metų nepavyko susitarti dėl privalomų pabėgėlių priėmimo taisyklių. Vasarą šalys narės vietoj to susitarė dėl savanoriško „solidarumo mechanizmo“, kad sumažintų naštą tokioms šalims, kaip Italija ir Graikija, į kurias plūsta pabėgėliai. Tačiau, Europos Komisijos duomenimis, vietoj sutartų 8 000 žmonių buvo perskirstyti tik keli šimtai.
Susitikime penktadienį pirmiausiai buvo kalbama apie migrantus, kurie atvyksta į Europą pavojingu Viduržemio jūros maršrutu. Nuo metų pradžios Europos Komisija suskaičiavo 90 000 šiuo keliu į ES atvykusių pabėgėlių – 50 proc. daugiau nei pernai.
Už imigraciją atsakingas Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas ragino partnerius parodyti „žmogiškumą“. ES pastaruoju metu priėmė 9 mln. pabėgėlių iš Ukrainos, o dabar ginčijasi dėl kelių dešimčių tūkstančių, kritikavo jis.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Baku, gegužės 27 d. (dpa-ELTA). Per ateinančius metus į Karabachą turėtų sugrįžti iki 4 000 azerbaidžaniečių, kurie buvo tapę pabėgėliais šalies viduje, penktadienį Baku žurnalistams sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeihunas Bairamovas.
Tikimasi, kad 2023 metais sugrįš nuo 3 000 iki 4 000 perkeltųjų asmenų, sakė Dž. Bairamovas. Tai būtų pirmoji didelė grįžtančiųjų grupė nuo konflikto pabaigos 2020 metais.
Šiuo metu Baku tiesia keletą kelių susisiekimui tarp Karabacho ir vakarų Azerbaidžano, sakė jis. Be to, buvo imtasi bendrų pastangų išvalyti teritoriją nuo daugybės minų.
2020 metais Azerbaidžanas atgavo didelę Karabacho dalį, kurią dešimtmečius kontroliavo Armėnija.
Apie grįžimą į Karabachą pranešta po to, kai neseniai buvo paskelbta ES vadovaujama iniciatyva sudaryti taikos sutartį tarp šių dviejų buvusių sovietinių kaimynių.
J. Bidenas apgailestavo negalįs apsilankyti Ukrainoje. EPA-ELTA nuotr.
Žešuvas, kovo 25 d. (ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas apgailestauja, kad negali apsilankyti Ukrainoje ir savo akimis pamatyti, kas ten vyksta. Amerikos lyderis tai pareiškė penktadienį Lenkijos mieste Žešuve, kuris yra netoli Lenkijos ir Ukrainos sienos.
„Aš esu čia, Lenkijoje, kad asmeniškai pamatyčiau humanitarinę krizę, – sakė J. Bidenas. – Ir, jei atvirai, esu nusivylęs dėl to, kad negaliu savo akimis pamatyti visko, kaip galėjau kitose vietose. Manau, dėl suprantamų priežasčių negalėsiu kirsti sienos, kad pamatyčiau, kas vyksta Ukrainoje“.
Pasak J. Bideno, jis „nekantriai“ laukia Amerikos ir Lenkijos pareigūnų, taip pat humanitarinių organizacijų atstovų informacijos apie įvykius, apie jų darbą ir tolesnius planus, susijusius su Ukraina.
JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) duomenimis, nuo vasario 24 d. iki kovo 21 d. daugiau kaip 3,5 mln. pabėgėlių iš Ukrainos atvyko į kaimynines šalis.
Popiežius lanko pabėgėlius Graikijos Lesbo saloje. EPA-ELTA nuotr.
Atėnai, gruodžio 5 d. (dpa-AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį apsilankė migrantų stovykloje Graikijos Lesbo saloje. Atvykęs į Kara Tepės stovyklą, pontifikas, nepaisydamas protokolo, iš karto išlipo iš automobilio ir praėjo pro šimtus migrantų.
Jis daugeliui spaudė rankas, šnekėjosi ir glostė vaikų galvas. Specialiai pastatytoje palapinėje planuota malda su pabėgėliais.
Pranciškus sugrįžo į salą praėjus daugiau kaip penkeriems metams po savo ankstesnio vizito. 2016-aisiais jis lankėsi tuometinėje Morijos stovykloje, kuri 2020 metais sudegė. Dabar pastatyta laikina stovykla.
Popiežius Lesbo saloje kritikavo ES vyriausybių abejingumą pabėgėlių likimui ir migracijos priežastims. „Europoje yra tokių, kurie šią problemą laiko jų neliečiančiu reikalu“, – kalbėjo jis.
Savo viešnagės Graikijoje pradžioje popiežius jau šeštadienį Atėnuose kritikavo Europos pabėgėlių politiką. Jis pavadino ES „draskoma nacionalistinio egoizmo“.
AFP-ELTA lapkričio 17-ąją pranešė, esą buvo surengtas Angelos Merkel ir Aliaksandro Lukašenkos pokalbis. Taigi – Baltarusijos prezidentas Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Merkel trečiadienį telefonu susitarė, jog migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio. Apie tai džiugiai raportavo Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Ką dar žinome apie šį pokalbį? Baltarusijos lyderis ir A. Merkel sutarė, kad problema bus analizuojama „pačiu aukščiausiu lygiu“. Taip įrodinėja valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, bei pridurdama, esą „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai, beje, jau antrasis šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir tarptautinės bendruomenės nepripažįstamo Baltarusijos vadovo pokalbis.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ką jis byloja, jei įvykiai klostosi būtent taip, kaip praneša žiniasklaida? Arba Vokietijos kanclerė A.Merkel visiškai prarado sveiką nuovoką, arba ji sąmoningai išduoda pagrindinius Europos Sąjungos principus. Ir vienu, ir kitu atveju turime bjaurų precedentą.
Reikia būti ypač dideliu kvailiu, kad nesuvoktum: oficialusis Minskas specialiai sukurpė nelegalių migrantų krizę prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. A.Lukašenka siekia kelių tikslų: jis trokšta priverst Vakarus pripažinti jį teisėtu Baltarusijos vadovu, deda milžiniškas pastangas, kad būtų atšaktos ekonominės sankcijos, taip pat viliasi, kad bus pamiršti gausūs „žmogaus teisių pažeidimai“.
Kokie kiti Lukašenkos tikslai? Jis talkina Kremliui, mėginančiam atitraukti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos (galbūt V.Putinas vėl ruošiasi pulti Ukrainą). Neatmestina ir tai, kad skubama sukurti bendrą Rusijos – Baltarusijos valstybę. Ji ypač reikalinga V.Putinui, kad vėl formaliai galėtų tapti prezidentu – vadovautų iki gyvos galvos jau ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai. Bet, norint sulydyti Maskvą ir Minską į vieną darinį, reikia, kad Vakarai bent tyliai pripažintų A.Lukašenką esant teisėtu šalies vadovu.
„Nord Stream 2“ vamzdis. EPA-ELTA nuotr.
Žodžiu, pabėgėlių krizė prie Lietuvos ir Lenkijos sienų sukurpta specialiai – tegul išsigandę Vakarai puola maldauti Lukašenkos ir Putino atsisakyti provokacijų, o Maskva ir Minskas tuomet turės puikią progą reikalauti nuolaidų.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Būdami protingi ir principingi Vakarai privalėjo atsisakyti nuo skambučių, vizitų, flirtų, kol Putinas ir Lukašenka neatsiprašė. Briuselis, Berlynas, Paryžius, Roma, Briuselis, Strasbūras privalo taip konstruoti tarptautinius santykius, kad būtent Lukašenka su Putinu atisklauptų ant kelių. Bet Europos Sąjunga, deja, turi Angelą Merkel, kuri, vos tik kas nutinka, tuoj išsigąsta – puola skambinti į Maskvą ir Minską.
Taigi Lukašenkos – Putino tandemas pasiekė reikšmingą pergalę – pirmoji ant kelių atsiklaupė A.Merkel. Ji pademonstravo ne tik vakarietišką silpnumą, bet ir įžeidė Varšuvą su Vilniumi. Kodėl A.Merkel, prieš skambindama ponui Lukašenkai, nesiteikė atvykti į Varšuvą ir Vilnių konsultacijoms? Jei ES būtų normali sąjunga, Vokietijos kanclerė, prieš ieškodama kontaktų su Lukašenka ir Putinu, privalėjo paklausti lenkų ir lietuvių nuomonės. Ne telefonu paklausti, o atvykdama oficialaus vizito. Bet ji taip nepasielgė. Ji derybas su A.Lukašenka pradėjo mums už nugarų. Atvirai kalbant, mus išdavė, į mus nusispjovė. Kodėl ji taip elgiasi? Gal jau seniai pasirašyti susitarimai, kad, išėjusi į pensiją, ji taps vienos iš Rusijos naftos ar dujų kompanijos garbės pirmininke, konsultante? Gal ji žygiuoja Gerhardo Šrioderio pramintu keliu?
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
O jei A. Merkel nerūpi įsitrinti į Kremliaus kontroliuojamas dujų ir naftos kompanijas, tai kas – tada? Ponia įsivaizduoja esanti Europos gelbėtoja? Deja, tokie gelbėtojai sužlugdys Europą. Jei, iškilus krizei, galima nusispjauti į principą, jog su „diktatoriais ir teroristais nesiderama“, vadinasi, galima šnekučiuotis ne tik su A. Lukašenka. Leistina derėtis su visais – su Šiaurės Korėjos, Kinijos, Sirijos, Talibano, Islamo valstybės vadovais. Taip elgtis galima visoms ES narėms. Net ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Jokių taisyklių, jokių principų. Jei tik ekonomiškai naudinga – nuolaidžiauk, pataikauk?
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Lietuva dedasi esanti labai drąsi, principinga, sąžininga. Mes net Kiniją mokome, kaip jai privalu gyventi. Tad jei nebijome Pekino, bent sykį pastatykime į vietą savo sąjungininkę Vokietiją. Išsiųstoje į Berlyną griežtoje protesto notoje Lietuvos URM tegul nurodo: Vokietijos kancleriams, kokiai partijai jie bepriklausytų, privalu svarbius ginčus derinti su Vilniumi. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui privalu išsikviesti „ant kilimo“ Vokietijos ambasadorių ir deramai paauklėti: daugiau tokių kiaulysčių nepakęsime!
Taip turėtų būti. Bet taip, puikiai suprantu, – nebus. Neišdrįsime. Nes tokios europietiškos taisyklės. Lietuva joms, deja, aklai paklūsta. Kinijai akis draskyk, kiek tik nori, o štai Vokietija – šventa karvė. Lietuva pamiršusi posakį: „Viepatie, apsaugok mane nuo blogų draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu”.
Laimė, ne visi – akli. Štai ką parašė šia tema Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) straipsnyje „Pasienio etika“ (BNS): „Tačiau didžiausiai nesėkmė yra geopolitinė. Vakarai lengvai galėtų spausti Baltarusijos režimą ir jo finansuotoją Kremlių. Tačiau jie renkasi šito nedaryti, nes pirkti rusiškas dujas, plauti pinigus, šykštėti lėšų gynybai ir skleisti antiamerikietiškas nuostatas yra lengviau ir populiariau. Rezultatas – kad Lenkija ir Baltijos šalys paliekamos ginti priešakinės linijos ir verčiamos priimti sunkius sprendimus, išvaduodamos nuo jų valstybes, besimėgaujančias šventeivišku neveiklumu. Tai yra gėdinga ir bailu.“
Už šį pareiškimą ponui Edvardui Lukasui – didžiausia pagarba.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sako kol kas nematanti priežasčių, kodėl Lietuva dėl veiksmų, kuriais siekiama suvaldyti nelegalios migracijos krizę, galėtų susilaukti Europos Sąjungos pastabų. Tačiau, premjerės vertinimu, kritika dėl nelegalių migrantų dažnai nukreipiama Lietuvai, tačiau pernelyg retai Baltarusijos režimo kryptimi.
„Šitoje diskusijoje gali būti įvairių argumentų, bet mane kartais stebina, kad paprastai tie argumentai apsiriboja Lietuvos Respublikos siena. Pastabų Lukašenkai už šito ūkio organizavimą būna mažai arba nebūna iš viso“, – Lrytas.tv laidai „Ne spaudai“ antradienį sakė I. Šimonytė.
Vyriausybės vadovė pabrėžė, kad migracijos krizė šiuo metu dar nėra pasibaigusi, kadangi, jos teigimu, Baltarusijos režimas ir toliau deda pastangas siųsti į Lietuvą nelegalius migrantus. Tačiau premjerė tuo pačiu pasidžiaugė, kad ES ir Lietuvos politikų situacijos vertinimai sutampa.
„Labai džiaugiuosi, kad vis dėl to visos Europos Sąjungos institucijos sutaria, kad tai nėra kažkokia migracijos krizė, o tai yra sąmoningas veiksmas, kurio tikslas yra destabilizuoti padėtį Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir pakeisti ES sprendimus dėl sankcijų Lukašenkos režimui. Man atrodot, tol, kol mes situaciją matome vienodai, dėl kažkokių nepatogumų, sąlygų ir kitų sąlygų tikrai dirbsime ir stengsimės realias problemas spręsti“, – mano ji.
Ministrė pirmininkė taip pat pabrėžė, kad ES politikai, siekiant padėti Lietuvai, jau svarsto reikiamus Migracijos taisyklių pakeitimus, kurios nebuvo pritaikytos organizuoto migrantų srauto valdymui,
„Europos Sąjunga galvoja, Migracijos paktą tam ir svarsto. Tik tiek, kad matyt nėra labai lengvų sprendimų, ypatingai tokioje situacijoje, kaip dabar. Nes čia nėra tradicinė migracijos krizė, kad kažkur atsitiko kataklizmas, karas, žmonės bėgo ten, kur gali atbėgti. Čia juk yra organizuotas veiksmas, kurio iš viso ES, būdama taiki organizacija, sukurta valstybių tarpusavio bendradarbiavimu, savo visame teisyne, o ir Jungtinių Tautų Konvencijos, kurios yra parašytos realiems pabėgėliams, jos šitos situacijos negalėjo numatyti“, – tvirtino I. Šimonytė.
Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo kontrolierių įstaiga pateikė atskaitą, kurioje atkreipiamas dėmesys į nelegaliai sieną kirtusių migrantų apgyvendinimo sąlygas. Kontrolierių teigimu, valstybė neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų migrantams.
Įvertinęs užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose žmogaus teises, Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas pateiktoje atskaitoje rekomenduoja Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei atkreipti dėmesį į konstatuotus pažeidimus ir imtis visų priemonių, kad užsieniečių priėmimas vykdant Lietuvos sienos apsaugą visiškai atitiktų Europos ir tarptautinę teisę, ypač Europos žmogaus teisių konvenciją ir 1951 metų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso.
Seimo kontrolierius ataskaitoje pastebi, kad migrantų laisvės suvaržymas, trukęs vidutiniškai keturiasdešimt parų, tinkamai neužtikrinant materialinių prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų, higienos, oro sąlygas atitinkančių rūbų, apavo bei teisės į asmens privatumą, prilygsta pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui. Tokią pat išvadą Seimo kontrolierius priėjo ir įvertinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padaliniuose įrengtose užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose teisės į tinkamą maitinimą užtikrinimą.
A. Normantas taip pat atkreipė dėmesį, kad užsieniečių apgyvendinimo vietose užsieniečių teisės į aukščiausią prieinamą sveikatos priežiūros standartą įgyvendinimas nėra tinkamai užtikrinamas, o procedūros dėl užsieniečių pažeidžiamumo vertinimo ir specialiųjų poreikių identifikavimo jų laikino apgyvendinimo vietose nėra aiškios ir vienodos. Be to, ne visų pažeidžiamų asmenų specialieji poreikiai, vaiko teisės ir teisėti interesai yra užtikrinami, todėl užsieniečių laikino apgyvendinimo vietose yra sudarytos pagal Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui draudžiamos nežmoniškos ir žmogaus orumą žeminančios sąlygos.
Vydenių kaimo mokykloje apgyvendinti nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Atskaitoje Seimo kontrolierius pastebi, kad prašytojų teisė į informaciją apie savo teises ir pareigas bei jų nevykdymo padarinius prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, taip pat į informaciją, susijusią su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu, nėra tinkamai užtikrinama, o asmenys Lietuvos pasienyje atgrasančiais veiksmais nukreipiami link Baltarusijos, neįsitikinus, kad jiems ten negresia kankinimas, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys, taip pat kad nėra rizikos veiksnių, dėl kurių kiltų grėsmė šių asmenų gyvybei arba sveikatai dėl ko yra pažeidžiama asmenų teisė kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.
Seimo kontrolierius taip pat pastebi, kad VSAT pareigūnai ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu dirba sveikatai kenksmingomis sąlygomis, užsieniečių laikinas apgyvendinimas ir jiems reikalingų paslaugų teikimas nebuvo organizuojamas koordinuotai, buvo nepaisyta asmenų lygiateisiškumo principo bei tuo pažeistos tiek užsieniečių, tiek ir pareigūnų žmogaus teisės.
Nobelio literatūros premija paskirta rašytojui A. Gurnah. EPA-ELTA nuotr.
Šių metų Nobelio literatūros premijos laureatu tapo iš Tanzanijos kilęs rašytojas Abdulrazakas Gurnah, pranešė Švedijos akademijos Nobelio komitetas.
Zanzibaro saloje užaugęs, tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje į Angliją pabėgęs A. Gurnah buvo apdovanotas „už savo bekompromisį ir atjaučiantį skverbimąsi į kolonializmo padarinius ir pabėgėlio likimą tarp kultūrų ir žemynų“.
A. Gurnah yra parašęs 10 romanų ir nemažai apsakymų.
Jis geriausiai žinomas dėl savo 1994 m. romano „Rojus“ (Paradise), kurio veiksmas vyksta Rytų Afrikoje Pirmojo pasaulinio karo metu.
Romanas buvo nominuotas Bukerio premijai.
Viena jo kūrybos temų – pabėgėlio patiriami iššūkiai.
1948 m. gimęs A. Gurnah pradėjo rašyti būdamas 21-erių Anglijoje. Nors jo gimtoji kalba – suahilių, jis kūrė anglų kalba.
Nobelio premiją sudaro medalis ir 10 mln. kronų (apie 980 tūkst. eurų) suma.
Pernai ši premija buvo paskirta poetei iš JAV Louise Gluck.
Prieš ketvirtadienio pranešimą stebėtojai teigė, kad Švedijos akademijos Nobelio komitetas šiemet galėtų apdovanoti rašytoją iš Azijos ar Afrikos, kadangi anksčiau buvo pažadėta paįvairinti literatūros premiją.
Per savo 120 metų istoriją komitetas dažniausiai apdovanodavo vakariečius. Iš 118 literatūros premijos laureatų nuo pirmosios Nobelio premijos paskyrimo 1901 m. 95 – ar daugiau kaip 80 proc. – buvo europiečiai ar šiaurės amerikiečiai.
Įprastomis sąlygomis A. Gurnah būtų gavęs premiją iš karaliaus Karlo XVI Gustavo rankų per oficialią ceremoniją Stokholme gruodžio 10 d., minint Alfredo Nobelio, kuris sumanė šias premijas, mirties metines.
Tačiau gyva ceremonija dėl koronaviruso pandemijos jau antrus metus iš eilės buvo atšaukta ir ją pakeitė televizijos transliuojama ceremonija, kurios metu laureatai gauna premijas savo gimtosiose šalyse.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavime partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigė, kad dešiniųjų valdančioji dauguma vėl susidūrė su iki tol šaliai nematytais iššūkiais.
Maža to, jo teigimu, šiuo metu valstybėje gausu politikų, kurie, naudodamiesi krizių sukelta įtampa, visuomenėje skiepiją baimę ir kelia sumaištį. Politiko teigimu, visuomenė turėtų atskirti tuos politikus, kurie siūlo sprendimus, nuo tų, kurie tik „gilina žaizdas“.
„Mūsų Vyriausybė poste neišbuvo dar nė metų – ir per tą trumpą laiką patyrė tiek iššūkių, kiek kitoms netenka per visą kadenciją ar dvi. Pandemijos bangos, hibridinė Minsko režimo ataka, kasnakt siunčianti dešimtis, kartais net ir šimtus suklaidintų žmonių, pro mus ieškančių kelio į Europą. Na, ir paskutinė – dar vieno autoritarinio režimo spaudimas atsitraukti nuo principinės laikysenos, grasinant ekonominėmis sankcijomis“, – sakė partijos suvažiavime TS-LKD pirmininku dar vienai kadencijai paskelbtas politikas.
„Šie iššūkiai – nesinori vartoti žodžio „krizė“ – mus privertė prisiminti, kaip kovoti. Ir didžiuojuosi, galėdamas konstatuoti, kad mūsų žmonių nenuilstamo darbo, mūsų sąjungininkų ir partnerių iš ES ir NATO dėka vienus iššūkius jau įveikiame, kitus neabejotinai įveiksime“, – teigė TS-LKD pirmininkas.
Visgi G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvoje esama tokių jėgų ir asmenų, kurie valdžios pastangų neįvertina ir šalies ateitį piešia itin tamsiomis spalvomis.
„Deja, yra tokių, kurie vietoj laiminčios ir atsilaikančios Lietuvos valstybės regi – ir nori kitiems įteigti – kitą vaizdą: pralaiminčią, pasmerktą Lietuvą, valstybę be prošvaisčių ir be vilties. Man sunku įvertinti, kiek tokia paniką ir tamsą skleidžianti laikysena yra autentiška. Lengviau suprasti tada, kai taip kalbantys politikai yra Seime, kas šiais laikais, keista, bet pasitaiko vis rečiau. Ypač jei ieškotume partijų pirmininkų – dažniau šiandien juos rasime privačiame versle ar Europos Parlamente, bet ne komitetų posėdžiuose, teikiančius pasiūlymus ar sprendimus“, – teigė G. Landsbergis.
Prakalbo apie baimės politiką
TS-LKD pirmininkas sakė, kad „baimės politika“ vis labiau įsigali krizių krečiamoje Lietuvoje.
Stipruoliai. Slaptai.lt foto
„Kartais atrodo, kad tas pirmykštis žmogus mumyse laimi – kuo toliau, tuo trumpalaikės baimės pardavimas labiau įsigali politikoje. Suprantama, atrodo, kad tai labiausiai pasiekiama valiuta, kuria nusiperkamas rinkėjų balsas. O jei šalia baimės dar pridedi kelias neapykantos monetas – balsas garantuotas. Tik kokia jo tikroji kaina? Baimė – politikos greitasis maistas: greitos, tačiau kenkiančios kalorijos“, – sakė jis.
„Baimėje nesusikurs pasitikėjimas, nebus orumo ir pagarbos vienas kitam. Kaip greitasis maistas sveikatą, taip baimės ir neapykantos politika ilgam sugadina viešąjį gyvenimą. Neapykantos kampanijos suskaldo visuomenę tiek, kad ar skiepytis renkamės pagal tai, už kurią partiją balsuojame. Todėl taip svarbu atsirinkti, kurie politikai šiandien gydo visuomenės žaizdas, kurie jas toliau gilina“, – pridūrė jis ir paragino baimę ir sumaištį skiepijančius politikus atsirinkti pagal jų vartojamą retoriką.
„Atskirsime juos pagal žodyną – skaldantį ar vienijantį. Politikai, kurie yra problemos dalimi, ar jos sprendimo dalimi. Iš vienų girdime sprendimus, iš kitų – gąsdinimus: pavojus šeimai, grėsmė lietuvių kalbai. Garsiai šaukiama apie pamintą, sunaikintą teisę bei Konstituciją. Dar daugiau – skiepai ir Galimybių pasas prilyginti koncentracijos stovykloms. Nors tikrasis pavojus šalia – ligoninės perpildytos ir mirštančiųjų neskiepytų žmonių skaičius auga“, – sakė G. Landsbergis.
TS-LKD. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sekmadienį Vilniuje vyksta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavimas, kuriame oficialiai naujai kadencijai patvirtintas partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Suvažiavime vyks partijos valdymo organų rinkimai, konservatoriai taip pat svarstys rezoliucijas, apibrėžiančias strateginę TS-LKD laikyseną tiek valstybiniuose, tiek bendruose Europos Sąjungos iššūkiuose.
Suvažiavimas turėjo įvykti rugsėjo 18 dieną, tačiau buvo nukeltas dėl užsienio reikalų ministro pareigas einančio partijos pirmininko G. Landsbergio vizito į Jungtines Amerikos Valstijas.
Šių metų vasario mėnesį TS-LKD taryba priėmė sprendimą G. Landsbergį laikyti išrinktu konservatorių pirmininku, nes kiti kandidatūras kėlę nariai iš rinkimų pasitraukė. G. Landsbergis TS-LKD vadovauja nuo 2015 metų. G. Landsbergis partijai vadovaus iki kitų rinkimų, ketverius metus.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Į Ruklą nuo antradienio pradedami perkelti pabėgėliai, kuriems bus skirti moduliniai nameliai. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, kad įrengti pabėgėlių priėmimo centrą metams kainavo 1,5 mln. eurų. Į centrą kasdien atvyks 40–50 migrantų, per savaitę planuojama apgyvendinti 400 žmonių.
„Po pietų laukiame pirmųjų migrantų, kurie atvyksta iš palapinių, būtent iš užkardų. Atvykę žmonės pirmiausia yra supažindinami su taisyklėmis, sąlygomis, testuojami. Laukiama testų rezultatų ir tada bus pradėti apgyvendinti. Nameliai gal atrodo kuklūs, bet visgi tai yra šiltos patalpos, stogas virš galvos, (suteikiamos – ELTA) būtiniausios priemonės, šilti drabužiai. Taip pat šitame apgyvendinimo centre bus pasirūpinta vaikų užimtumu ir švietimu“, – žurnalistams sakė M. Navickienė.
Nuo spalio 1 dienos vaikai pradės mokytis lietuvių kalbos, patalpos tam pritaikytos, nes pastate yra klasės.
Pasak ministrės, tikimasi, jog „per kelias savaites tikrai nebeliks žmonių, gyvenančių palapinėse, kad visi turės stogą virš galvos“.
Apsauga Rukloje šiuo metu rūpinasi Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Nelegaliai kirtę Lietuvos sieną. ELTA nuotr.
„Yra paskelbtas pirkimas apsaugos paslaugai gauti, kai pirkimas bus pasibaigęs ir paaiškės, kokia saugos bendrovė saugos visą šitą teritoriją, ji privalės išpildyti tuos reikalavimus, kurie buvo nustatyti pirkimo sąlygose, kad saugumas būtų užtikrintas. Pabėgėliai iš teritorijos niekur negalės išeiti, visos veiklos vyks čia, medicinos punktas yra, kuris nuolat veiks, užimtumas, kuriuo bus aprūpinti vaikai, ir panašiai“, – teigė M. Navickienė.
„Mes nuomojame visą paslaugą, ne tik namelius, bet ir skalbimo paslaugą ir priežiūrą, šiukšlių išvežimą ir kitus dalykus“, – sakė ministrė.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Radikaliam islamo Talibanui perėmus valdžią Afganistane, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas įspėjo Europą dėl užsidarymo nuo pabėgėlių politikos.
Anot jo, Europa negali bėgti nuo „problemos“, sandariai uždarydama savo sienas. „Jei tai darys, Europa pažeis ne tik tarptautinę teisę, bet ir atsuks nugarą humanitarinėms vertybėms“, – pabrėžė R. T. Erdoganas. Kalbėdamas apie savo šalies vaidmenį, jis sakė, kad Turkija nėra įsipareigojusi „būti Europos pabėgėlių stovykla“‘. Tai esą nėra nei jos uždavinys, nei atsakomybė.
Turkija yra priėmusi daugiau pabėgėlių už bet kokią kitą šalį. Be 3,6 mln. sirų čia jau gyvena šimtai tūkstančių kitų migrantų, tarp jų – daug žmonių iš Afganistano. Sostinėje Ankaroje pastaruoju metu būta išpuolių prieš pabėgėlius iš Sirijos, jų būstus ir parduotuves.
Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį telefonu kalbėjosi su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir aptarė naujausią situaciją bei galimus Aljanso veiksmus atremiant hibridinę nelegalios migracijos ataką prie rytinės NATO sienos. Sutariama, kad Baltarusijos režimas prieš Lietuvą ėmėsi hibridinės atakos, organizuodamas nelegalių migrantų srautą per Lietuvos sieną.
Šalies vadovas pažymėjo, kad Lietuvai atrandant būdų atremti Baltarusijos režimo vykdomą hibridinę ataką, šis dirbtinai sukurtą nelegalių migrantų srautą mėgina nukreipti ir į kitas NATO rytinio pakraščio valstybes.
Lietuvos prezidentas su J. Stoltenbergu aptarė ir saugumo situaciją regione vykstančių Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2021“ kontekste. Akcentuota, kad Aljansas turi išlikti itin budrus ir būti pasirengęs galimiems incidentams.
G. Nausėda, kaip teigiama Prezidentūros pranešime, informavo NATO vadovą, kad Lietuva svarsto galimybę oficialiai kreiptis į Aljansą, prašydama atsiųsti į šalį NATO Kovos su hibridinėmis grėsmėmis paramos grupę.
NATO vadovas J. Stoltenbergas patikino Lietuvos prezidentą, kad Aljansas atidžiai stebi situaciją prie rytinės NATO sienos ir yra pasirengęs atitinkamai projektuoti atsako scenarijus ir skirti visas reikiamas priemones saugumui regione užtikrinti.
Dabartinė migrantų krizė Lietuvos-Baltarusijos pasienyje sulaukia dėmesio ES valstybėse, bet ne tokio, kokio tikimės. Krito į ausis LRT RADIJUJE kalbėjusio (2021.07.26 10:05, laidos pavadinimas – Kaip gyvena „Auksinį liūtą“ parvežusios menininkės?) Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės vadovo Mariaus Gursko pastebėjimas, kad kol kas Vokietijoje mažai kalbama apie šią mums opią problemą, matyt, todėl, kad 2015 m. pačią Vokietiją užplūdo maždaug milijonas pabėgėlių.
Pasidomėjau šia istorija.
2015 m. vos per keletą savaičių vadinamuoju Balkanų koridoriumi į Vokietiją atvyko 10 tūkst. žmonių. Daugelis jų iš pradžių buvo įstrigę Vengrijoje. Didesnė dalis Vokietiją pasiekusių pabėgėlių buvo iš Sirijos, tačiau nemažai atvyko ir iš Šiaurės Afrikos, Irako ar Afganistano.
A. Merkel įsileido juos į Vokietiją, nors, remiantis Dublino reglamentu, numatančiu, kad prieglobsčio prašytojai turi būti įregistruoti pirmoje saugioje Europos Sąjungos šalyje, į kurią atvyko, už šiuos žmones buvo atsakingos kitos ES valstybės. Vokietija pirmiausia leido pabėgėliams pereiti sieną, ir tik tada ėmėsi tikrinti prieglobsčio prašymų pagrįstumą.
2015 m. Vokietijoje dėl prieglobsčio kreipėsi beveik pusė milijono žmonių, dar 750 tūkst. prašymus pateikė 2016 m. Taigi viso – 1,25 mln. Tuometis Vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere visuomeniniam transliuotojui ARD pereitų metų rugpjūčio viduryje prisipažino, kad buvo akimirkų, kai „situacija tapdavo nebekontroliuojama“.
Jei kiekvieną parą Putinas mums pamėtės po šimtą „pabėgėlių“, iki metų pabaigos turėsime jų arti 20 000.
Vokietija turi 83 mln. gyventojų, Lietuva – 2,8 mln.
Nesunku paskaičiuoti, kad Vokietijoje pasiprašiusieji prieglobsčio 2015-2016 m.m. sudarė 1,5 % viso gyventojų skaičiaus, Lietuvoje per pusmetį – 0,7 %.
Tad jeigu net Vokietija su savo ekonominiais finansiniais resursais pripažino, kad buvo akimirkų, kai „situacija tapdavo nebekontroliuojama“, tai ką jau kalbėti apie mus.
Migrantai. Piešinys. Slaptai.lt nuotr.
Be to, akivaizdus esminis skirtumas. Vokietija neturi valstybinės sienos nei su Rusija, nei su Baltarusija, šalia jos sienų nenumatomi bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai.
Teisus mūsų UR ministras Gabrielius Landsbergis. Darome ką galime, bet reikalingas maksimalus ES įsitraukimas ardant nelegalios migracijos maršrutus per Turkiją ir Iraką.
Bet ir to maža. Putinas, kuris turi savo agentūrą kariaujančiame Afganistane, parūpins mums jau tikrų, prieglobsčio reikalingų, pabėgėlių ir iš ten.
Dieveniškių kaimo bendruomenės protestas prie VRM. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmadienį vykstant vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros („Frontex”) vykdančiojo direktoriaus Fabrice Leggeri susitikimui, prie ministerijos pastato kelios dešimtys Dieveniškių miestelio gyventojų protestavo prieš planus jų gyvenvietėje esančioje buvusioje Technologijų ir verslo mokykloje apgyvendinti 500 nelegalių migrantų.
Jie teigia esantys susirūpinę savo saugumu bei pažymi, kad dėl šių valdžios planų ketina kreiptis į teismą.
Tačiau ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė protestuojantiems dieveniškiečiams sako, kad migrantai negali „levituoti“ ore, o ši gyvenamoji vieta pasirinkta dėl patogios geografinės padėties apribojant migrantų judėjimą.
Ministerijos planais nepatenkintų protestuotojų plakatai skelbė: „Dieveniškių gyventojų teisių pažeidimui ne!!!“, „Išgirskite Dieveniškių gyventojus!“, „Mums rūpi saugumas“.
Dieveniškiečių bendruomenės atstovė Liuba Poliak pasakojo, kad daugiausiai susirūpinimo vietiniams kelia jų saugumas. Pasak jos, migrantus ketinama apgyvendinti prie pat miestelio mokyklos, todėl tai esą gali sukelti papildomų iššūkių ir pareigūnams, ketinantiems užtikrinti saugumą.
„Mes suprantame, kad tuos žmones reikia kažkur apgyvendinti, aprūpinti. Bet tegul tai būna kažkur, kur bus saugus atstumas, kad pareigūnai, kurie mus žada saugoti, turėtų laiko sureaguoti“, – žurnalistams sakė L. Poliak, kartu pridurdama, kad gyventojai dėl Vyriausybės planų ketina kreiptis į teismą.
„Jeigu mums nepavyks nieko padaryti, galutinė instancija yra Lietuvos teismas. Mes kreipsimės. Jau vyksta advokato paieška“, – tvirtino ji.
B. Petkevič: gyventojai planuoja palikti Dieveniškes
Tuo metu proteste taip pat dalyvausi Seimo narė Beata Petkevič pasakojo, kad jos atstovaujamos vienmandatės apygardos teritorijoje esančio miestelio gyventojai dėl VRM planų esą netgi planuoja palikti savo namus.
„Dieveniškėse yra 500 žmonių, o pabėgėlių centre planuojama apgyvendinti nuo 500 iki 1, 5 tūkst. migrantų. Šalia yra darželis, mokykla, kuriuos lanko 200 mokinių. Tai neįmanomas dalykas. Visą laiką būtų policija, pasienio tarnybos, užsienio tarnybos. Žmonės jaustųsi, kaip ne savo namuose. Jie deklaruoja, kad jie išvažiuos iš Dieveniškių“, – įsitikinusi Lietuvos regionų frakcijai priklausanti parlamentarė B. Petkevič.
I. Šimonytė: migrantai nedingsta dėl to, kad jie nepatinka
Visgi premjerė I. Šimonytė tvirtai laikosi pozicijos, kad Dieveniškės yra tinkama vieta migrantų apgyvendinimui, kadangi šioje teritorijoje būtų patogu užtikrinti migrantų judėjimo kontrolę. Ji taip pat pabrėžia, kad ir migrantai yra žmonės, todėl juos vienaip ar kitaip teks apgyvendinti kažkurioje savivaldybėje.
„Reikėtų suprasti paprastą dalyką. Migrantai nedingsta dėl to, kad jie nepatinka, kad kažkas mano, jog nenori. Tai yra gyvi žmonės ir jeigu jie kirto sieną, mes turime juos kažkur apgyvendinti, kol bus išspręsti procedūriniai klausimai. Tai vis tiek bus kažkokia savivaldybė“, – atsakinėdama į žurnalistų klausimus sakė I. Šimonytė.
Premjerė akcentavo, kad Lietuvos „apendicitu“ vadinamos Dieveniškės dėl savo geografinės padėties yra patogi vieta užtikrinant migrantų judėjimo kontrolę.
„Dieveniškių kilpa turi logistinių privalumų, kadangi iš ten pasišalinti yra ribotos galimybės, mes ten turime valstybės turto. Vėlgi, savivaldybei neužkeliame kažkokios naštos ir atsakomybės rūpintis žmonėmis“, – aiškino I. Šimonytė.
A . Bilotaitė: sunku rasti vietą, kuri visiems tiks
Panašios, kaip ir premjerė, pozicijos laikosi vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė. Ji teigia suprantanti dėl kultūrinių skirčių atsirandančią gyventojų baimę ir nenorą, kad nelegalūs migrantai būtų apgyvendinti jų kaiminystėje. Vis tik ministrė tikina, kad gyventojų saugumas bus maksimaliai gerai užtikrintas.
„Tikrai puikiai suprantu mūsų visuomenę, nes neteisėti migrantai yra žmonės su kitokia kultūra, religija, visai iš kitų vietų ir tai, kas yra nežinoma, visada gali sukelti tam tikrą išgąstį ir baimę. Ir tikrai noriu nuraminti visus ir nusiųsti aiškią žinutę, kad mes užtikrinsime apsaugą“, – VRM surengtoje spaudos konferencijoje pirmadienį teigė A. Bilotaitė.
Ministrė atkreipė dėmesį, kad objektų, kuriuose apgyvendinti nelegalūs migrantai, apsaugą perėmė Viešojo saugumo tarnyba.
„Tai yra savo srities profesionalai, kurie savo darbą atliks maksimaliai gerai. Taip pat policijos pajėgos, kurios taip pat savo pajėgas yra pastiprinusios, kad bendruomenės jaustųsi saugiau. Todėl tikrai prašau solidarumo. Ir tikriausiai sunku bus rasti Lietuvoje vietą, kuri visiems tiks, kur visi būtų patenkinti“, – paragino vidaus reikalų ministrė.
Liepos 18 d. duomenimis, į Lietuvą iš Baltarusijos bandė patekti 2 096 neteisėti migrantai. Šis skaičius yra 26 kartus didesnis, nei buvo per visus 2020 metus. Vien liepą pasieniečiai sulaikė 1 435 migrantus. Birželį tokių buvo 473, gegužę – 77, balandį – 70, o kovą – 8.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausia yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 1 098. Taip pat sulaikyti 179 Kongo, 121 Kamerūno, 78 Gvinėjos, 74 Irano, po 69 Sirijos ir Afganistano piliečiai, 68 Rusijos bei kitų šalių piliečiai.
Nuo metų pradžios, pirminiais duomenimis, daugiausia migrantų sulaikyta Druskininkų savivaldybės ribose – 566. Šalčininkų rajone sulaikytas 431 neteisėtai iš Baltarusijos patekęs užsienietis, Ignalinos – 334, Varėnos – 353, Švenčionių – 168, Lazdijų – 142.
Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Parlamente priėmus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas, kuriomis nuspręsta pritaikyti 6 mėnesių laisvo judėjimo apribojimą nelegaliems migrantams tol, kol bus vykdoma prieglobsčio prašymo procedūra, užvirė diskusijos, ar atvykėlių atžvilgiu nebus pažeidžiamos pamatinės žmogaus teisės. Tačiau laikinai apribojant migrantų judėjimą, laikinojo apgyvendinimo vietose taip pat kyla iššūkių dėl bazinių humanitarinių poreikių, tokių kaip vanduo, maitinimas, medikamentai, užtikrinimo.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius pabrėžia, kad tiek laikinojo apgyvendinimo vietose, kol migrantai įkurdinami izoliacijos laikotarpiui dėl COVID-19 pandemijos, tiek kol nagrinėjami prieglobsčio prašymai, būtina užtikrinti, kad šie poreikiai būtų patenkinti.
„Ar tai būtų laikinas apgyvendinimas saviizoliacijoje, ar kol svarstomi prieglobsčio prašymai, turi būti užtikrinti pagrindiniai baziniai humanitariniai poreikiai. Adekvatus apgyvendinimas, švarus vanduo, higienos priemonės, atitinkamas maitinimas“, – Eltai sakė T. V. Raskevičius.
Tuo metu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Kristina Meidė džiaugėsi, kad bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų ir Vyriausybės migrantų poreikių užtikrinimo klausimu tampa vis sklandesnis. Visgi ji pažymėjo, kad situacija laikinojo apgyvendinimo vietose, kurios įrengiamos buvusių mokyklų ir kitų panašių savivaldybių pastatų teritorijoje, yra prastesnė nei tam pritaikytose vietose.
„Situacija yra visokia. Apgyvendinimo sąlygos yra skirtingos. Turbūt pačios geriausios yra ten, kur buvo įprasta apgyvendinti prieglobsčio prašančius žmones, kaip Rukla, Pabradė, o visos laikinos apgyvendinimo vietos, kurios nebuvo pritaikytos, visose yra kažkokių bėdų“, – pasakojo K. Meidė.
Viena iš laikino apgyvendinimo vietų įrengta Alytaus rajone esančiame Verebiejų kaime, kur įkurdinti 164 nelegalūs migrantai, daugiausiai irakiečiai. Šios savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas taip pat pasidžiaugė, kad tarp laikinai migrantus apgyvendinančių regionų merų, Vidaus reikalų ministerijos ir Finansų ministerijos vyksta reguliarūs susitikimai. Tačiau jis negalėjo atsakyti, kiek ilgai migrantai pasiliks Verebiejuose esančioje buvusioje mokykloje, kadangi iš Vyriausybės nebuvo pateikti konkretūs terminai.
„Konkrečių terminių, kada jie bus iškelti, mes nežinome. Aiškinama, kad po karantinavimo, bet vėlgi priklausys, kiek jų per sieną vėl atsiųs „draugiškas“ kaimyninės valstybės prezidentas“, – Eltai migrantų apgyvendinimo situaciją komentavo A. Vrubliauskas.
Dėl koronaviruso migrantams laikino apgyvendinimo vietose teks pasilikti ilgiau
Nors iš pradžių buvo skelbiama, kad migrantai savivaldybių pastatuose laikinai apgyvendinami dešimčiai dienų, tačiau, pasak Alytaus rajono mero, situacija pasikeitė tarp atvykėlių aptikus kelis COVID-19 infekcijos atvejus.
„Jie po dešimties dienų negali būti iškelti, nes jie dabar karantinuojami, bent dalis iš jų. Logiška būtų, kad visi bent jau keturiolikai dienų išbūtų. Buvo aptikti 8 kovido atvejai po PGR tyrimo. Jie atskirti, visiškai izoliuoti nuo visos grupės, bet logiška, kad visi bent keturiolikai dienų būtų pas mus“, – aiškino A. Vrubliauskas.
Nors greta esančiame Varėnos rajone migrantai buvo paskiepyti, tačiau Alytaus rajone, pasak mero, to padaryti dar negalima, kadangi iki šiol nepavyko nustatyti tikslios visų ten esančių asmenų tapatybės. Kita problema, pasak A. Vrubliausko, medicininių paslaugų kompensavimo savivaldybėms iš nacionalinių lėšų sukūrimas.
„Pas mus yra tam tikrų problemų dėl vakcinavimo, kadangi migrantus dar reikia identifikuoti, surinkti pirštų atspaudus, išsiaiškinti, koks jų statusas. Tai šiek tiek užtrunka. Dar yra didelė problema, kurią aš keliu, tai gydymas, kadangi tai irgi kainuoja. Greitoji pagalba, tai viskas aišku, bet yra ir chroniškomis, lėtinėmis ligomis sergančių. Kaip nupirkti vaistų, kas tai kompensuos“, – sakė Alytaus rajono vadovas, kartu pridurdamas, kad laikino apgyvendinimo vietose taip pat yra reikalingi medicinos darbuotojai, kadangi šiuo metu krūvis esą tenka daugybę iškvietimų gaunantiems greitosios pagalbos medikams.
Alytaus r. nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kvietimas po kvietimo. Tai vidurius suskaudo, tai pykina, tai sukando tie vadinami dzūkiški varmai. Atvažiuoja greitoji, o eilėse kokie dešimt žmonių išsirikiuoja. Papildomi iškvietimai, jie masiniai, ir tai kainuoja. Tikimės tam tikrų išmokų iš ligonių kasų ir kad mūsų gyventojams nenukentėtų paslauga“, – teigė A. Vrubliauskas.
Medicininę pagalbą migrantams teikia ir Raudonasis Kryžius. Šios organizacijos vadovė sako, kad kol kas su migrantų sveikatos iššūkiais savanoriams ir savivaldybių darbuotojams susitvarkyti esą pavyksta.
„Bendromis pastangomis vaistus mes pristatome. Savanoriai ir darbuotojai atvažiuoja tam tikru grafiku ir padeda pačių įstaigų darbuotojai, socialiniai darbuotojai. Tai, kad kažkur būtų labai didelių bėdų, neturiu duomenų“, – sakė K. Meidė.
Tuo tarpu T. V. Raskevičius pažymėjo, kad Lietuva šiuo metu susiduria su neeiliniu iššūkiu, todėl išaugus migrantų srautams, laikino apgyvendinimo vietose pirmiausiai reikėtų pasirūpinti bent jau būtinąja medicinine pagalba, o platesnį sveikatos paslaugų prieinamumą būtų galima garantuoti migrantų ilgalaikio apgyvendinimo centruose.
„Šitame etape svarbiausia užtikrinti būtinąją medicininę pagalbą, o tada, kaip ir buvo svarstytos Seime užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, teisę gauti atitinkamą reikalingą sveikatos priežiūrą, tai yra viena iš prieglobsčio prašytų teisių, kuriai užtikrinti reikia dėti visas pastangas“, – mano Laisvės frakcijai priklausantis parlamentaras.
Izoliacijoje laiką leidžiantiems nelegaliems migrantams buvo apribota ne tik laisvo judėjimo teisė, bet ir jų galimybės susisiekti su artimaisiais, kadangi jiems laikinai buvo konfiskuoti telefonai, o užsienio ryšio tinklų SIM kortelės Lietuvoje taip pat dažniausiai neveikia.
Pasak K. Meidės, Raudonasis Kryžius bando išspręsti ir šią migrantų problemą, jiems suteikiant SIM korteles arba leidžiant laikinai pasinaudoti savanorių suteikiamu telefonu.
„Jeigu yra leidimas iš pačios apgyvendinimo vietos ir jeigu yra prašymas iš pačių atvykusių žmonių, tai mes tą padarome. Jeigu nenori įsigyti SIM kortelės, bet nori pranešti savo artimiesiems apie tai, kad sveikas gyvas ir kur yra, mes irgi turime telefonus, kuriais irgi padedame susisiekti žmonėms su artimaisiais. Bet tam tikromis situacijomis, kaip, pavyzdžiui, Alytuje yra apribotas naudojimasis žmonių telefonu ir mes suteikti SIM kortelių irgi negalime, kol apribojimai yra galiojantys“, – kalbėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė.
Kodėl Verebiejuose apgyvendintų migrantų telefonus apskritai buvo konfiskavę pasienio tarnybų pareigūnai, A. Vrubliauskas negalėjo paaiškinti, tačiau pažymėjo, kad jo savivaldybėje apgyvendintiems atvykėliams telefonai buvo grąžinti.
„Tarpininkavau šiuo klausimu, nes nesupratau, kodėl pasieniečiai taip ilgai aiškinasi dėl telefonų. Bet jie grąžinti prieš kelias dienas. Vienų daug greičiau grąžino, bet kitų kažkodėl užsitęsė. Dabar Raudonasis Kryžius padeda gauti SIM kortelių. Tegul skambina“, – stebėjosi Alytaus rajono meras.
Apie tai, kad migrantams buvo apribota galimybė paskambinti savo artimiesiems, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas sakė apskritai nežinojęs.
„Tokios informacijos neturiu, bet daiktus konfiskuoti galima remiantis tik atitinkamais institucijų ir visų pirma teismų sprendimais. Jeigu atitinkamų asmenų atžvilgiu tokių sprendimų nėra, tai tokie konfiskavimai neturėtų būti vykdomi“, – tvirtino T. V. Raskevičius.
ŽTK pirmininkas: akivaizdu, kad kai kurių laikinai apgyvendintų migrantų poreikių užtikrinti nepavyks
Laisvės frakcijos nario nuomone, reguliaraus migrantų susisiekimo su artimaisiais galimybes būtų galima užtikrinti būtent pastovaus apgyvendinimo centruose, kol būtų nagrinėjami prieglobsčio prašymai. Apleistose mokyklose įkurdintiems atvykėliams kai kurių poreikių, parlamentaro nuomone, garantuoti tiesiog neįmanoma, kadangi Lietuva susidūrė su itin dideliu migracijos srautu, o situaciją esą papildomai apsunkina ir karantinavimo reikalavimai.
„Turime suprasti, kad susiduriame su ypatinga situacija ir akivaizdu, kad eksponentiškai išaugus prieglobsčio prašančių asmenų skaičiui, dar dešimt dienų reikia praleisti saviizoliacijoje, yra reaguojama tam tikra prasme ad hoc, ieškoma įvairių vietų, kur juos galima apgyvendinti ir yra akivaizdu, kad izoliacijos metu kartais tų dalykų, apie kuriuos čia kalbama, užtikrinti nepavyks. Bet kalbant apie nuolatinio apgyvendinimo vietas, kur žmonės laukia, kol bus išnagrinėti jų prašymai, apie tai galima kalbėti“, – įsitikinęs T. V. Raskevičius.
Visgi Raudonojo Kryžiaus vadovė pažymi, kad, be higieninių reikmių, susisiekimo su artimaisiais galimybių, ne mažiau problemų kyla dėl pačių migrantų informavimo apie jų laukiančias prieglobsčio prašymo ar grąžinimo į kilmės šalį procedūras. Verebiejų kaime (Alytaus r.) nebeveikiančioje mokykloje apgyvendinti nelegalūs migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Šalia visiškai higieninių dalykų, t.y. dušai, tualetai, be to, yra svarbu informavimas. Tai tikrai nėra lengva, nes ne visi žmonės kalba angliškai, vertėjų trūkumas. Mes dalinamės vertėjais, kad apskritai sužinotume žmonių poreikius. Tai tikrai yra vienas iš iššūkių šalia visų higieninių dalykų, kad tie žmonės turi gauti informaciją, koks procesas bus, kas jų laukia, kiek jiems reikės laukti, kaip tas laukimas atrodys“, – pažymėjo K. Meidė.
Migrantų maitinimas, pasak Alytaus rajono mero, taip pat kelia iššūkių, kadangi savivaldybės gavo patikslintus nurodymus dėl viešųjų pirkimų konkursų skelbimo tvarkos, vietinėms maitinimo įmonėmis organizavimo. Visgi Alytaus rajono vadovas patikino, kad buvo gautas Vyriausybės pažadas, jog savivaldybių išlaidos, susijusios su migrantų maitinimu ir medicina, turėtų būti kompensuojamos, todėl jis mano, kad su kylančiais iššūkiais savivaldybės turėtų susitvarkyti.
„Man atrodo, problemų nebus, o jeigu bus, tai spręsime“, – žadėjo A. Vrubliauskas.
Pasienyje su Baltarusija pradėta tiesti spygliuotos vielos užtvara. KAM nuotr.
LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ DARBO PARTIJOS PAREIŠKIMAS
LSDDP yra šokiruota valdančiosios daugumos ir Vyriausybės veiksmais nesugebant suvaldyti grėsmes keliančias vis didesnį pavojų Lietuvos gyventojų saugumui. O URMo eksperimentai bandant eksportuoti demokratiją į kaimynines valstybes kelia klausimą apie ministerijos vadovybės adekvatumą.
Iš principo pritardami ES sankcijoms Baltarusijos diktatoriaus režimui, negalime sutikti su Lietuvos Vyriausybės pozicija, kuri ir toliau skurdina Lietuvos žmones. Per šias sankcijas Lietuva patirs didžiulius ekonominius nuostolius, ko pasekoje žmonės neteks darbo bei pragyvenimo šaltinio. Per Klaipėdos uostą gabenamų krovinų 1/3 tenka kroviniams iš Baltarusijos. Šių krovinių kiekio netekimas, tai daugiau nei 1 milijardų eurų krovos apimčių praradimas. Nuostolius patirs „Lietuvos gelžinkeliai“ bei Lietuvos vežėjai. O tai tūkstančiai prarastų darbo vietų ir gyventojų realių pajamų. Gyvas pavyzdys demontruojantis cinišką URMo vadovybės pozicija, prisdengiant ES sankcijomis, tai Druskininkuose esančios sanatorijos „Belorus“ keleto šimtų dirbančių Lietuvos piliečių įšaldytų atlyginimų problema, nuo kurios jie išaukiančiai nusišalino. Taip demonstruodami dabartinės valdžios aroganciją ir nepagarbą savo tautiečiams.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Mes reaikalaujame, kad bet kokie finansiniai nuostoliai patiriami Lietuvos valstybės būtų solidariai pasidalinti tarp visų ES narių ir mums kompensuoti. Negali vieni Lietuvos žmones nešti šią didžiulę naštą, kai tuo tarpu pagal skurdo rizikos vertinimus esame ES autsaideriai.
Taip vadinama pabėgėlių krizė jau kelinta savaitė eilinį kartą pademonstravo visų valdžios grandžių nesugebėjimą darniai ir operatyviai veikti. Mes tai vertiname kaip hibridinį karą, o į karinius veiksmus būtina atsakyti adekvačiai, kaip ir dera. Yra iškilusi reali grėsmė šalies nacionalniam saugumui. Ir šiai grėsmei atremti turi būti panaudoti visi valstybės resursai, tame tarpe ir KAMo.
Taip vadinamus pabėgėlius, tarp kurių realiai gali būti infiltruoti diversantai ir svetimų valstybių specialiųjų tarnybų pareigūnai, būtina kuo greičiau izoliuoti. Jokiu būdu negalima šios naštos užkrauti savivaldybėms, kurios tam neturi nei fizinių, nei finansinių pajėgumų. O užseinio reikalų ministras ponas G.Landsbergis pats asmeniškai privalėjo jau nuvykti į Turkiją ir Iraną ir ten tartis dėl pabėgėlių srauto sustabdymo, bei jau atvykusių grąžinimo. O ES pagalba neturi būti žadama, bet jau konrečiai teikiama.
Reikalingas ir NATO profesionalus įsijungimas, bent padedant išaiškinti realius taip vadinamų pabėgėlių kėslus. O svarbiausia, kad Rytinė ne tik Lietuvos, bet ir ES siena turi būti nedelsiant aklinai uždaryta. Juk dabar mtome chaosą ir visiškai kiaurą sieną, o bet kurios Vyriausybės legityvumas vertinamas pagal jos sugebėjimą kontroliuoti valstybės sieną. Deja, kol kas šio egzamino ši Vyraisybė neišlaiko.
Nelegalūs migrantai. VSAT nuotr.
Švenčionių ir Varėnos rajonuose pasieniečiai sulaikė dar 13 iš Baltarusijos sieną į Lietuvą pažeidusių neteisėtų migrantų. Iš viso šiemet tokių asmenų VSAT pareigūnai sulaikė 600, t. y. beveik pusaštunto karto daugiau nei per visus 2020-uosius.
Pirmadienį vakare VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Adutiškio pasienio užkardos pareigūnai Švenčionių rajone sulaikė 11 ką tik iš Baltarusijos neteisėtai sieną kirtusių asmenų. Jie neturėjo dokumentų, prisistatė Irako piliečiais ir pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje.
Pirmadienį vakare bei antradienio naktį Varėnos rajone VSAT Varėnos pasienio rinktinės Aleksandro Barausko pasienio užkardos pareigūnai sulaikė du Baltarusijos piliečius, kirtusius sieną iš savo šalies ir Lietuvoje pasiprašiusius prieglobsčio.
VSAT duomenimis, iš viso šiemet į Lietuvą iš Baltarusijos bandė patekti 600 neteisėtų migrantų. Šis skaičius yra beveik pusaštunto karto didesnis, nei buvo per visus 2020-uosius. Pernai sulaikytas 81 toks užsienietis. 2019 m. pasieniečiams įkliuvo 46 neteisėti migrantai, 2018 m. – 104, 2017 m. – 72.
Tarp šiemet pasienyje su Baltarusija sulaikytųjų daugiausiai yra Irako piliečių ar jais prisistačiusių užsieniečių – 396. Taip pat sulaikyti 51 Irano, 45 Sirijos, 43 Baltarusijos, 18 Rusijos, 11 Turkijos, 10 Šri Lankos, 6 Tadžikistano, 5 Gvinėjos, 4 Indijos, 3 Afganistano, po 2 Jemeno, Egipto ir Gambijos bei po 1 Somalio ir Kongo piliečiai ar jais prisistatę asmenys.
Pastaruoju metu labai išaugus tokių atvejų skaičiui VSAT sustiprino sienos su Baltarusija apsaugą. Be įvairių organizacinių priemonių, į šį ruožą buvo komandiruoti pareigūnai iš kitų VSAT padalinių bei skirti papildomi techniniai resursai. Be to, pasieniečiams į pagalbą atėjo pajėgos iš Viešojo saugumo tarnybos, Šaulių sąjungos ir kitų institucijų, o netrukus pasienyje su Baltarusija dirbti pradės Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros FRONTEX pareigūnai.
Ar esate mąstę apie tai, kur, kaip įsižiebė ir ruseno židiniai baisiausių, skaudžiausių įvykių, ištikusių Europą per porą paskutiniųjų šimtmečių?
Na, apie tai, kad abu pasaulinius karus pradėjo Vokietija, žino kiekvienas, bent kiek susipažinęs su Europos istorija. Bet karai – tai pasekmė tų tektoninių lūžių, kurie vyko visuomenėje, žmonių pasaulėžiūroje ir kuriuos provokavo žmonės, priklausę vienam ar kitam etnosui, išugdyti specifinės kultūrinės aplinkos.
Vienas toks „tektoninis lūžis“, iš esmės sukrėtęs Europą, siejamas su komunizmo šmėkla, XIX amžiuje pasileidusia klajoti po Europą. Cituoju 1847 m. – 1848 m. Karlo Markso ir Frydricho Engelso parašytą, 1849m. išspausdintą „Komunistų partijos manifestą“: „Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla“.
Ir tam, kad šmėkla įgautų kūną, „susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai ir sudarė šį „Manifestą”, skelbiamą anglų, prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų kalbomis“.
Atkreipkite dėmesį: tarp kalbų, kuriomis buvo paskelbtas šitas šmėkliškas Markso ir Engelso jungtinių pastangų vaisius, nėra rusų kalbos. Ir gal dėl to piktosios jėgos suveikė taip, kad tos šmėklos blėnius uoliausiai ir karščiausiai šokosi realizuoti būtent rusų tauta?
Pasekmės visiems žinomos: iki pamatų sugriauta vienos turtingiausių (bent jau iškasenomis) pasaulio šalių ekonomika, gulaguose pražudyti milijonai žmonių, ir net šiandien, kai formaliai šalis atsisakė ją nustekenusio ekonominio modelio, ji tebekelia grėsmę ne tik savo artimiausiems kaimynams, bet ir eksportuoja agresiją, terorą į tolimiausius pasaulio kampelius.
Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
O „šmėklos“ gimdytojai – Vokietijos piliečiai, žydas ir vokietis.
Kitas europiečių sąmonėje XIX a. įvykęs lūžis – Vienoje, vokiečių kalbos ir vokiškai kultūrai giminiškoje šalyje užgimęs psichiatrijos metodas – gelmių psichologija arba psichoanalizė, kurią apie 1890 m. pradėjo taikyti Vienos neurologas Zigmundas Froidas (Freud).
„Naujagimis“ atrodė nepavojingas, ir keletą dešimtmečių jis nekėlė didesnio susirūpinimo visuomenei, apsiribodamas natūraliais ginčais tarp šitos srities specialistų, skirtingai vertinančių seksualumo poveikį žmogaus psichikai, charakteriui, elgesiui. Net ir pats Z. Froidas, įvedęs į psichoanalizę seksualumą kaip visų neurozių priežastį, vėliau pats suabejojo jo reikšmingumu.
Tačiau džinas, pasodintas į butelį, net ir kiek primirštas, augo, plėtojosi, kol įvyko tai, kas paprastai atsitinka su džinais butelyje: butelis sudužo (ar buvo sudaužytas), džinas iššoko įlaisvę – ir 1968 m. įvyko garsioji seksualinė revoliucija.
Ir jei dėl seksualumo sureikšminimo ir išlaisvinimo iš pasąmonės gelmių pradininko Z. Froido priklausymo apibrėžtai etninei-kultūrinei terpei (vokiškos kultūros Austrijos žydas…) kyla šiokių tokių abejonių, tai vokiška seksualinės revoliucijos kilmė abejonių nekelia niekam. Kaip skelbia enciklopedijos, 1968-ųjų metų seksualinė revoliucija prasidėjo nuo idėjų, propaguojamų Frankfurto mokyklos mokslininkų Adorno, Horkheimerio, Marcuse‘s ir Habermaso.
Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.
Jie, jų idėjų šalininkai ir įgyvendintojai, pradėję seksualinę revoliuciją, praktiškai išsprogdino santuoką kaip socialinę lytiškumo erdvę ir iškėlė „palaidumo, vaikų seksualizacijos, abortų ir homoseksualizmo vėliavą“ (Gabriel Kuby „Gender revoliucija“, p. 56). Jų skelbiamos idėjos, G. Kuby nuomone, nieko bendro neturi su mokslu, yra gryna propaganda, nes „revoliucionieriams“ rūpėjo ir teberūpi ne pažinti tikrovę, o ją keisti.
Įdomi ir savotiškai pamokanti yra vieno iš Frankfurto mokyklos lyderių Teodoro Adorno gyvenimo ir veiklos istorija. Joje politekonominės kairuoliškos idėjos persipynė su filosofiškai apipavidalintu etikos, moralės neigimu.
Gimęs Frankfurte-prie-Maino, daug metų ten ir dirbo, bet į valdžią atėjus nacistams, kaip „ne tos“ rasės atstovas Adornas buvo priverstas emigruoti į Angliją, paskui į JAV, o 1949 m. grįžo į Frankfurtą ir nuo 1953 metų ėmė vadovauti Socialinių tyrimų institutui.
T. Adorno, kaip ir kitų Frankfurto mokyklos autorių knygos suvaidino svarbų vaidmenį, rutuliojantis „naujųjų kairiųjų“ judėjimui. Adornas aštriai kritikavo kapitalizmą, smerkė karą Vietname ir pelnė nemažas sovietų ideologų simpatijas. Bet kai ant jo idėjų išaugę kairuoliai studentai – radikalai ėmėsi praktiško tų idėjų įgyvendinimo, Adornui tai labai nepatiko. Laiškuose tautiečiui ir ideologiniam „broliui“ Herbertui Markuzei (Herbert Marcuse) Adornas skundėsi studentų judėjimo neproduktyvumu. Savo ruožtu, studentai išplatino proklamacijas, kuriose buvo rašoma: „Profesorius Adornas visada pasirengęs paliudyti, jog Vakarų Vokietijos visuomenė linkusi pritarti viskam, kas nežmogiška/nehumaniška. Bet kai profesorius susiduria su realiomis nežmoniškumo apraiškomis, jis nenori išsakyti savo nuomonės. Jis bevelija tyliai nukęsti tuos prieštaravimus, kuriuos jis pats prieš tai buvo konstatavęs.“
Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.
Nesutarimai su jo idėjų pripenėtais studentais pasiekė tokį laipsnį, kad trys studentės apnuogino prieš jį krūtines, apiberdamos profesorių rožių lapeliais, ir taip sutrukdė jo paskaitą „Įvadas į dialektinį mąstymą“. Po šito konfūzo T. Adornas nutraukė visas paskaitas Vokietijoje, išvyko į Šveicariją, kur netrukus jį ištiko infarktas.
Išties, kaip sakoma: „Pasėsi vėją – pjausi audrą“… Gaila tik, kad dabar ta „audra“ šienauja visą Vakarų pasaulį.
Bet seksualinė revoliucija – ne vienintelis įvykis, kuris sukrėtė XX amžiaus Europą ir pasaulį: XX a. pradžios Europoje užsimezgė dvi kruviniausios ideologijos, kurių pavadinimus šiandien dažnas laiko sinonimais: fašizmas = nacizmas.
Tačiau tai nėra sinonimai. Fašizmo tėvynė – Italija, nacizmo – Veimaro respublikos laikų Vokietija, kurios ekonomiką sunkiai slėgė Versalio taikos sutartis.
Beje, kai kurių istorikų ir politologų nuomone, nacizmas – tai švelnesnis fašizmo variantas, bet vėliau nacizmą „sukompromitavo“ jo išplėtota rasinė teorija – rasizmas, atvedęs iki antisemitizmo ir galiausiai prie neregėto žiaurumo tarptautinio lygio akcijos – Holokausto.
Nacizmas – totalitarinio tipo ultradešinioji ideologija, skirta sukurti ir įtvirtinti pagal rasinius požymius „gryną“ valstybę. Tam tikslui pasiekti buvo nuspręsta likviduoti bet kokius nacizmui nelojalius elementus, nepaisant jų ideologijos ar tautybės, ir perskirstyti materialines vertybes tarp „teisingos“ ideologijos ir „teisingos“ tautybės atstovų.
Taigi, nacizmo teorijos pagrindą sudarė rasė, rasinio išskirtinumo principas. Todėl mūsų jaunieji politikai, politologai, skubantys kai kuriems moderniems Lietuvos politiniams judėjimams ar partijoms prikabinti etiketę „naciai“, „nacistai‘ ar net „fašistai,“ demonstruoja savo nemokšiškumą bei politinės kultūros stoką.
Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.
Bendra nacizmui ir fašizmui buvo kišimasis į valstybės ekonomiką, masinės nepatenkintųjų represijos, valdžiai nelojalių piliečių įskundinėjimai policijai, slaptosios policijos sukūrimas ir to viso viršūnė – konclageriai.
Bet ar tie požymiai bendri buvo tik fašizmui ir nacizmui? Ar tik ne Rusijos komunistai pirmieji ėmė įgyvendinti šiuos „principus“, sukurdami jų įgyvendinimui būtiną represinį aparatą – iki konclagerių, kurie tapo pavyzdžiu Vakarų Europos (ne tik Vokietijos ir Italijos, bet ir Ispanijos ir kt.) totalitarinių valstybių kūrėjams?
Tuo tarpu triada rasizmas–antisemitizmas–Holokaustas išlaikė tyrus nacistinius-vokiškus bruožus, nors specifinės žydų organizacijos pastaruoju metu mėgina jam prikergti ir kai kurių Vidurio bei Rytų Europos nacijų bruožus. Kodėl? Spėlioti galima visaip. Pavyzdžiui, gal ir tam, kad kaip nors sušvelninus pasaulio nuostabą dėl to, kad daug žydų net iš paties Izraelio grįžta į Vokietiją ir kuria ten savo gyvenimus, nepaisant tebeskambančio Buchenvaldo varpo…
Galima būtų aptarti Vokietijos indėlį į Europos Sąjungos kūrimą, bet, viena, šitam „kūriniui“, kurio tikslas – Europos „europeizacija“, priskirti tokią neigiamą reikšmę, kokią turėjo komunizmas, nacizmas ar seksualinė revoliucija, būtų neatsargu ir (bent kol kas) neteisinga.
Kita vertus, nebūtų teisinga ES idėjos gimdytoja paskelbti Vokietiją. Prancūzija, bent jau ankstyviausiame etape, suvaidino ar ne didesnį vaidmenį, nei Vokietija. O likimas, lyg tyčia, padovanojo ES idėjos autoriui Roberui Šumanui (Robert Schuman) idealią „europietišką“ biografiją, kokios gali pavydėti visi kiti ES entuziastai bei jos lyderiai: gimė Liuksemburge, jo tėvas buvo prancūzas, tapęs vokiečiu, kai regioną, kuriame gyveno, aneksavo Vokietija, o jo motina buvo liuksemburgietė. Pats R. Šumanas pagal gimimą buvo Vokietijos pilietis, bet kai 1919 m. po Pirmojo pasaulinio karo Elzaso-Lotaringijos regionas buvo grąžintas Prancūzijai, jis tapo prancūzu. Todėl, spręsdamas savo komplikuotos tautinės-pilietinės tapatybės problemą, ES „tėvas“, galima sakyti, rado idealų sprendimą, susikurdamas sau naują „tėvynę“ – ES. Bet ar toks sprendimas priimtinas kitų Europos šalių piliečiams – atsakymas anaiptol nėra toks aiškus, kokio būtų norėjęs pats R. Šumanas.
Imigrantai. EPA-ELTA nuotr.
Įžengus į XXI amžių, Vokietijos kaip visos ES lokomotyvo reputaciją „suteršė” neatsargus totalinis atsivėrimas pabėgėliams iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, tarp kurių atsidūrė daug pabėgėlių-apsimetėlių, pasinaudojusių tragiškais įvykiais savanaudiškais tikslais ir tapusių našta Vokietijos ekonomikai ir kultūrai. Ir jei Vokietija tos problemos sprendimą būtų apribojusi savo valstybės ištekliais ir pajėgumais, būtų galima jos indėlio neminėti tarp įvykių, padariusių neigiamą įtaką kitų šalių gyvenimui. Tačiau pernelyg įsijautusi į ES „mamos“ vaidmenį, Vokietija atkakliai mėgino primesti šitą problemą visoms kitoms ES narėms – kas joms negalėjo patikti. Ir nepatiko.
Ir tai buvo pirma grėsminga „juodoji katė“, perbėgusi tarp šalių – ES narių. Pasekmė – Brexitas.
Bet ar Vokietijos lyderiai supranta, kad jie – šios pasekmės priežastis? Vargu… Kaip nirtulingas žirgas, sukandusi žąslus, Vokietija šuoliuoja toliau į neaiškią ateitį, priiminėdama sprendimus, kurių naudingumas kitoms ES narėms labai ir labai abejotinas. Tarp tokių – dujų vamzdis Baltijos dugnu iš Rusijos, ant kurio vėl pavojingai suartėjęs Vokietijos-Rusijos duetas ruošiasi susmaigstyti likusias ES šalis.
Žinoma, kai kas gali pasvarstyti, kas didesnę žalą atneš Europai – tas nelemtas „Nord Stream 2“ vamzdis, ar Europos islamizacija dėl neapgalvotos imigracinės politikos? O gal vos ne prievarta brukamos hipertrofuotos įvairių „mažumų“ teisės daugumos beteisiškumo sąskaita, visokios Stambulo konvencijos ir kiti biurokratų šedevrai – nesugebėjimo aktyviai ir sklandžiai veikti pasaulinės pandemijos fone?
Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Pagyvensim – pamatysim. Bet jau dabar matome, koks pranašiškai įžvalgus buvo Jonas Paulius II, kuris savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ palietęs abortus ir homoseksualizacijos politiką, rašė: „Leistina ir net privalu klausti, ar čia vėl – galbūt klastingiau ir slapčiau – neveikia blogio ideologija, mėginanti prieš žmogų ir prieš šeimas panaudoti net žmogaus teises?“
O dabar kitas klausimas: prie ko čia Vokietija? O „prie to“, kad visiems matant, bet praktiškai neprotestuojant (išskyrus Vengriją ir Lenkiją) Vokietija iš įvairių idėjų generatoriaus ir ES lokomotyvo pamažu, bet nenukrypstamai tampa Europos žandaru. Tik šitas „žandaras“ ginkluotas ne tankais ir raketomis, o bankais, finansais ir įstatymais, kuriuos pats kuria ir paskui primeta kitoms šalims.
Kaip čia neprisiminsi žodžių, kuriuos žiniasklaida priskiria profesoriui Adui Jakubauskui, o profesoriaus tvirtinimu, juos ištarė vienas iš „Vilko vaikų“, Olafas Pasenau: „Markso ir Engelso šmėkla tebeklaidžioja po Europą, tik jau nebemojuoja raudonomis vėliavomis, bet, kaip ir visos bakterijos, ji mutavo”.
O juk vakcinos nuo ideologinio viruso – mutanto neturime…
Dešimtys tūkstančių afganistaniečių bėga nuo Talibano puolimo Helmando provincijoje. EPA-ELTA nuotr.
Pastarosiomis dienomis maždaug 35 000 žmonių pabėgo nuo įnirtingų kovų pietinėje Afganistano Helmando provincijoje. Jungtinės Tautos (JT) apytiksliai skaičiuoja, kad per didžiulį Talibano puolimą žuvo arba buvo sužeista apie 200 žmonių.
Per pastarąsias dienas nuo įnirtingų vyriausybės pajėgų ir Talibano kovotojų susirėmimų Laškargaho miesto – Helmando provincijos sostinės – pakraštyje pabėgo maždaug 5 000 šeimų.
„Afganistano pajėgos pasitraukė iš kai kurių teritorijų, kad išvengtų aukų tarp saugumo pajėgų ir civilių. Dabar vykdoma operacija, skirta užimti tas vietas“, – agentūrai dpa sakė regiono pareigūnas.
Sukilėliai nutraukė elektros energijos tiekimą miestui ir bombardavo kelius, o vyriausybės specialiosios pajėgos atakuoja sukilėlių pozicijas iš oro ir žemės.
Kovos vyksta, nepaisant to, kad tarp Afganistano vyriausybės ir Talibano prasidėjo taikos derybos. Derybos prasidėjo Katare praėjusį mėnesį, bet abi pusės kol kas nepasiekė jokios pažangos.
