Žinia, garsusis amerikiečių filosofas Francis Fukuyama istorijos pabaigos idėją susiejo su liberaliosios demokratijos triumfu, kaip atrodė, galutinai ir visuotinai įtvirtinančiu nelygstamą laisvosios rinkos pavyzdį.
Kas be ko, F.Fukuyama išvados yra lengvai kritikuojamos, jam galima prikišti vienpusį užsiangažavimą arba, priešingai, metodologinį nenuoseklumą. Tačiau čia mums rūpi ne vienos ar kitos doktrinos garbė, o tai, kad mūsų laikais žmogus išties vis dažniau pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija.
Taigi, kaip atrodo, šiandien kalbėti apie istorijos pabaigą yra labiau prasminga remiantis tokios jausenos, įgijusios epidemijos pavidalą, pagrindu, nei puoselėjant ištikimybę atskirai doktrinai ar griežtai apibrėžtos teorijos loginį nuoseklumą, o tai savo ruoštu reiškia, kad toks kalbėjimas 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas gali būti vartojamas ne tiek žymint konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringo įsivaizdavimo viražus ar net begalinį sumišimą.
Skirtingai nei F. Fukuyamos atveju, kai istorijos pabaiga yra susiejama su hegeline maniera išpranašauto progreso lemiama pergale, čia jau kalbame apie istorijos pabaigos nuojautos sumišimo pavidalu įsivyravimą, kuris yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, plačiai išplitus žiniai, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė ne tokias jau menkas negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą prarandame, už laimėjimus kartas nuo karto skaudžiai užmokame. Net ir nebūnant prisiekusiu postkatastrofistu, kartas nuo karto kyla pagunda pagalvoti, kad vartotojiškumo suklestėjimas takiosios modernybės pasaulyje neišvengiamas yra susijęs su visuomenės antropologiniu nuosmukiu.
Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal laikrodžio tiksėjimą, kai pats laikrodis yra jau be rodyklių ir ciferblato atžymų. Tarkime, tokia „ištiksinčio laiko“ samprata šiandien vienam jau asocijuojasi su užvestos minos paskutinėmis atkarpomis, o kitam su vis dar lipančio į kalną žmogaus širdies dūžiais, tačiau išties pačios istorijos idėjos ,,iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita.
Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime ne apie vadinamą objektyviuoju fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvių išgyvenimų individualizuotą laiką, bet kaip tik apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) ,,istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų, pilna apimtimi grįžtant į praeitį, įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.
Kas čia visų pirma krenta į akis?
Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.
Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.
Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“.
Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten ir anksčiau, o šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus ir pabandyti įvaizdinti perskyras. Kaip atrodo, ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata:
Transcendencijos idėja visiška nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Moderniųjų laikų eigoje palaipsniui aiškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę.
Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Trumpai tariant, mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą, savo ruožtu čia siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas, pabandyti įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius: a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta, ją galimą tęsti, be to, patys pavyzdžiai, žinoma yra labai sąlygiški):
a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.
b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsisibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą. Tarkime, nieko neveikimas totalinio veiklumo pasaulyje suteikia prielaidas gilesniam laiko išgyvenimui, jeigu norite, yra savotiška laiko sargyba.
c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galų gale – internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros formai. Savo ruožtu tai suponuoja ,,laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia ,,laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.
2019.09.19; 18:00
