Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Visgi Vilniaus miesto Taryboje sėdintys patriotai, laikantys save teisiais, pasisakydami prieš Kazio Škirpos alėjos pervadinimą, pasirodė visiškais liurbiais (tiesa, pažiūrėjau tik paskutinius kelis pasisakymus ir balsavimą).
Atvykusieji dalyvavo balsavime, tuo pačiu pripažindami, jog balsavimas teisėtas (balsavimo rezultatai: 22 už pervadinimą, prieš – 15, susilaikė -1).
Taigi, jei opozicija būtų nedalyvavusi, tai balsuotojų būtų mažiau pusės 51/2+1, ir sprendimas nebūtų priimtas.
Ypač nusivyliau TS-LKD atstovais, nes laikiau juos geriau teisiškai pakaustytus. Vienas A. Zuokas po viskam kažką pravebleno apie teismus. Vladimiras Putinas trina rankas, pergalė. Toks pirmas slogus įspūdis.
O juk dar šiandien rašiau, pakartosiu:
„Kazio Škirpos alėja jau yra Lietuvos kultūros paveldo dalis, o ne grupės Vilniaus miesto Tarybos narių nuosavybė, ir naikinti jį be Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimo yra nusikaltimas. Toks pats, jeigu deputatų grupė nubalsuotų pakeisti Gedimino prospekto pavadinimą, apkaltinusi Gediminą jo valdymo metu padarytomis klaidomis.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Siūlau tiems Tarybos nariams, kurie nepritaria tokiam niekšiškam nusikaltimui, susivienyti, ir žodžiu bei raštu pareikšti protestą dėl tokio balsavimo, įspėti likusius Tarybos narius, kad susivienijusi grupė kreipsis dėl jo neteisėtumo į teismą, ir kad balsavime ji nedalyvaus.
Jei dalyvaus balsavime, tuo pačiu pripažins balsavimo teisėtumą, sukurdama precedentą panašiems balsavimams ir ateityje.„
Na štai dabar jau galima organizuoti balsavimą paminklo Vincui Kudirkai Vilniuje nugriovimo klausimu, nes buvo jo gyvenime periodas, kai jis nemėgo žydų. Tik ką likusiai Lietuvai su Kazio Škirpos ir Vinco Kudirkos atminimo ženklais reikės daryti?
Bet viltis miršta paskutinė. Gal Kultūros paveldo departamentas pareikš savo nuomonę? O gal atsiras TS-LKD vadovybėje nors keli Seimo nariai, ne liurbiai, kurie iš tiesų apskųs nutarimą teismui?
Buvo karšta vasaros diena. Eidama iš bibliotekos, pastebėjau ties populiariu baru-kavine (jos savininkas Valius Butkus – vienas karščiausių sporto sirgalių, rėmėjų ir pats mielai dar pamėtantis kamuolius į krepšį) besibūriuojančius įvairaus amžiaus darbėniškius.
Žinoma, parūpo ir man. Sužinojau, kad spontaniškai organizuojamos Kazio Maksvyčio sutiktuvės: treneris po pasibaigusio Europos čempionato atvyksta paviešėti ir pailsėti pas tėvus. Atsirado virvė keliui užtverti, muzikantai, be kurių negali apsieiti panašios pramogos, mokyklos draugai, net ir buvusi klasės auklėtoja Vanda. Atsirado vaidmuo ir man, atlėkė ir rajono meras Juozas Mažeika, irgi sporto aistruolis, į politiką atėjęs iš mokyklos, kur dėstė fizinį lavinimą …
Laukti teko ilgokai, nes niekas nežinojo tikslios valandos, kada laukti mielo žemiečio, bet nenuobodu, nes buvo labai įdomu stebėti, kaip renkasi vis nauji ir nauji Kazio, krepšinio ir … Darbėnų patriotai, kaip sutiktuvės apauga vis naujomis detalėmis. Ir kai pagaliau improvizuotos šventės kaltininkas pasirodė, būrelis pasitinkančių virto linksma, šventiška, entuziazmu trykštančia minia, savo karštomis emocijomis „vertusiais klumpių“ prie sveikinimų jau turėjusį priprasti jaunąjį trenerį.
Po sveikinimų, apsiglebėsčiavimų, iškilmingų ir tiesiog nuoširdžių kalbų kavinės savininkas pakvietė visus pratęsti šventę į barą prie alaus (nemokamo!) bokalo, ir čia aš išgirdau mane sužavėjusią istoriją apie tai, kaip būrelis ištikimiausių sirgalių iš Darbėnų keliais auto ekipažais vyko į Rygą, į finalines varžybas. Juk iš Darbėnų tiek į Rygą, tiek į Vilnių – vienodai toli ir netoli. Priklausomai nuo keliautojo ūpo ir paskatų… O nuvažiavę kad jau „sirgo“, tai „sirgo“. Taip aistringai, garsiai skandavo „Dar-bė-nai“, palaikydami K. Maksvyčio treniruojamą komandą, kad skanduotę pagavo visa tribūna. Ir tik pasibaigus varžyboms, kaimynai jų paklausė: “O kas tai yra Dar-bė-nai?“
Išklausę pasakojimą, aplink Kazį susibūrę Darbėnų ir krepšinio patriotai skaniai kvatojosi. Kazys irgi. Aš irgi juokiausi, bet širdy suabejojau siužeto autentiškumu. Mat, šiek tiek pažinojau pasakorių ir žinojau jį mėgstant pajuokauti…
O po poros savaičių LRT televizija pakartojo varžybų įrašą, ir varžyboms baigiantis, aiškiai išgirdau Rygos stadione skanduojant: „Dar– bė-nai!“
O toliau – kaip toj dainoj: „Dar tiktai dar pamažu, dar toliau dar bus gražu…“
K. Maksvyčiui buvo suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas. O aš, nugirdusi užkulisiuose, kaip kai kurie Tarybos nariai bambėjo dėl to, kad, gal būt, garbingas vardas suteiktas per anksti, per jaunam, žmogui, užsidegiau noru įrodyti, kad garbingi apdovanojimai pelnomi ne amžiumi, o darbais.
Susėdom su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu bei jo žmona Onute – o mūsų komanda jau ne vieną sumanymą buvo išrutuliojusi ir įgyvendinusi, pradedant gyva žąsimi, kuri bendruomenės vardu iškilmingai buvo įteikta Darbėnuose apsilankiusiam tuometiniam Žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui – ir sumąstėm, kaip „įdarbinti“ garbingą vardą: nutarėm organizuoti Darbėnuose kasmetines krepšinio „3X3“ varžybas, kurių globėju būtų mūsų garbingasis darbėniškis Kazys…
Mūsų ir viso miestelio džiaugsmui, Kazys mielai sutiko. Ir štai jau ką tik pasibaigė septintasis sezonas, prasidėjo aštuntieji metai, kaip populiarusis treneris taip pat nuoširdžiai ir išmoningai „globoja“ mažąjį mažo miestelio turnyrą, kaip treniruoja ir ugdo garsiąsias Lietuvos krepšinio komandas, Klaipėdos „Neptūną“ ar Panevėžio „Lietkabelį“…
Galima pasidžiaugti, jog į darbą organizuojant kasmetines varžybas įsijungia visos Darbėnuose veikiančios institucijos bei neformaliosios organizacijos: seniūnija, kultūros skyrius, gimnazija… Bet daugiausia pluša bendruomenė ir pats Kazys. Kiekvienais metais jis sugalvoja kažkokią naują atrakciją, pakviečia įdomių svečių ir pats įsijungia į kurią nors žaidėjų komandą. Jo dėka nuolatine varžybų puošmena tapo garsiausia mūsų krepšinio žvaigždė Modestas Paulauskas, kurio tėvai, beje, irgi darbėniškiai, o Darbėnuose tebegyvena jo artimesni ir tolimesni giminaičiai (tarp tų, tolimesnių, kaip išmąsčiau šiemet, turiu teisę prisišlieti ir aš, bet tuo nežadu piktnaudžiauti…). Kiekvienais metais į varžybas atvyksta ir keletas jo treniruojamų komandų žaidėjų, o praėjusiais metais Darbėnų rungtynes savo atvykimu pagerbė „pats“ Arvydas Sabonis.
Šiemet prie „sirgalių“ prisijungė buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, o į aikštę išbėgo ir komanda iš JAV, iš Čikagos. „Amerikonai“, beje, rokavosi „grynaažemaitėškaa“. Pasirodo, vienas jų – buvęs Kazio vaikystės draugas, o visi jie į JAV emigravę iš gretimo Salantų miestelio… Vyrai, sužinoje apie tokias Darbėnuose vykstančias rungtynes, specialiai taip dėliojo savo atostogų grafiką, kad galėtų ir patys sudalyvauti vaišingoje (bendruomenė stengiasi, privatiems rėmėjams padedant!) ir linksmoje krepšinio šventėje.
Taigi, darbėniškiai gali didžiuotis, kad K. Maksvyčio dėka, varžybos peržengė ne tik Darbėnų seniūnijos, bet ir Kretingos rajono, net ir Lietuvos ribas! Še, tau, ir „per jaunas“ būti Garbės piliečiu…
Nežinau, nevykdžiau sociologinės apklausos, kas labiau džiaugiasi švente: ar jos suplukę, nusilakstę organizatoriai, ar žaidėjai, ar sirgaliai, skaniausios pasaulyje „kareviškos“ košės (tapusia tradiciniu patiekalu visuose Darbėnų renginiuose) valgytojai iš Darbėnų miestelio bei kitų pašalių? Bet džiaugsmo ji tikrai atneša daug, tiek saulei svilinant, tiek ir lietui pliaupiant.
Galima jau ir nosį užriesti ir, gurkšnojant gaivinančią girą iš Valiaus baro, pasvarstyti, kokia jėga, koks jausmas įkvepia ir palaiko ir Kazio Maksvyčio, ir apie jį besibūriuojančių įvairaus amžiaus darbėniškių ir ne darbėniškių entuziazmą bei pastangas? Meilė krepšiniui? Meilė gimtinei, gimtojo miestelio žmonėms, kartais rambiems, nepaslankiems, o kartais ir tokiems ugningiems žemaičiams? Kitaip sakant, tai, kas dažniausiai pavadinama patriotizmu?
Beje, Kazys Maksvytis – ne vienintelis darbėniškis, savo neeiliniais pasiekimais galintis garsinti gimtinę plačiajame pasaulyje. Yra spėjusių išgarsėti dainininkų, muzikų, aktorių, režisierių… Bet jie gimtinėje – tik svečiai. O Kazys veikia, dirba, švenčia kartu su savo gimtojo miestelio žmonėmis, ir daro tai nuoširdžiai, linksmai, nepavargdamas, spinduliuodamas šypsena ir meile ir … be jokio materialinio atlygio!
Gal būt, Kazys yra žmogus, kuris šypsosi visada? Įtariu, kad jo treniruojami sportininkai tokiam spėjimui nepritartų. Bet Darbėnų žmonės Kazį matome visada nušvitusį šilta šypsena, ir patys visada nušvintame, jį sutikę…
Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kito tokio žmogaus, kuriam taip tiktų patrioto vardas, aš (kol kas?) dar nesutikau …
Patriotais paprastai vadiname žmones, mylinčius Tėvynę. Žinoma, pirmiausia – savąją. Bet kartais likimas pasisuka taip, kad pamilstamas kitas kraštas, kuris dėl tam tikrų priežasčių žmogui tampa dar viena Tėvyne. Bet tai – išimtis iš bendrosios taisyklės.
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis įprastinių sąvokų keičia, modifikuoja savo turinį: jis tai išplečiamas, tai siaurinamas, tai perkeliamas į/ant kito objekto. Savo turinį modifikavo ir sąvoka „patriotas“. Atsirado įvairių sporto šakų, kalbų, mokslo įstaigų patriotai ir t.t. Netrūksta gimtųjų vietų patriotų. O Žemaitijos patriotus galima sutikti vos ne visuose pasaulio kampeliuose.
Visus juos, tikruosius patriotus, vienija vienas išskirtinis bruožas: jų meilė įkūnijama darbais, nesavanaudiška veikla, skirta mylimajam objektui.
Taigi, patriotas pagal mus, Darbėnų žemaičius, tai žmogus, kuris myli ne žodžiais, bet darbais. Toks, kaip krepšinio treneris Kazys Maksvytis, kurio moto yra: „Siek neįmanomo – pasieksi maksimumą“!
Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.
Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.
Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.
Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną – Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.
Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.
Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.
Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.
Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.
Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.
Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.
O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.
Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.
Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.
Prabėgę 2015-ieji – antrieji Vakarų pasaulio pralaimėjimų metai. Europos Sąjungos klaidų, neryžtingumo, nesugebėjimo susitarti metai. Putino Rusijos didėjančio agresyvumo, sudėtingo, Vakarų pražiopsoto žlugusios imperijos gaivinimo metai.
Jeigu tiesa, kad „Islamo valstybės“ sukūrimas, terorizmas, Vladimiro Putino bombos Sirijoje, šimtų tūkstančių pabėgėlių antplūdis į Europą yra Kremliuje sukurto plano fragmentai, tai jo autorius vertas blogio genijaus vardo.
Ir vėl gerų žinių kur kas mažiau nei blogų. Juodosios žinios stelbia viltingas.
Tiesa, bandymas žvelgti į Lietuvą ir pasaulį per blogų – gerų pranešimų prizmę nereiškia, kad mus turėtų apnikti kapituliantiškos nuotaikos. Nuleisti rankas – tai pasiduoti priešui dar neprasidėjus mūšiui.
Tačiau karti tiesa vis tiek geriau už saldžią saviapgaulę.
Skaičiau režisieriaus Rimo Tumino interviu „Nesu Rusijos tarnautojas“ (Respublika.lt). Kaip ir dera tokio rango menininkui, režisieriui – kabina giliai, išmintingai. Pateikia aktualios informacijos apie staigiai besikeičiančią, labai pasikeitusią Rusiją, niūrias rusų nuotaikas. Aiškus režisieriaus santykis su šia šalimi, su Lietuva, Europos Sąjunga.
Ir staiga: nerišlus, primityvus kalbėjimas Rūtos Janutienės „Patriotuose“. Visai atsitiktinai internetinėje erdvėje išgirdau gyvus (ne užrašytus) jo ir aktoriaus Vlado Bagdono žodžius. Sunku patikėti, kad į klausimus atsakinėja tas pats žmogus – visame pasaulyje žinomas, gerbiamas režisierius Rimas Tuminas.
Tikriausiai neverta skaitytojams priminti, kas yra Žeraras Depardje. Ypač vidurinioji mūsų karta puikiai žino, jog Žeraras Depardje – puikus prancūzų aktorius, sukūręs šimtus įsimintinų vaidmenų pačiuose įvairiausiuose meniniuose filmuose.
Šiandien šio žymaus prancūzo pavardė – Prancūzijos spaudos dėmesio centre. Kai kurie prancūziški leidiniai labai įtemtai svarsto, ar 63-jų metų aktorius turtuolis vis dar tebėra Prancūzijos patriotas.
Beje, tiek Žeže gerbėjai, tiek jo kritikai turi svarių argumentų, kuriais lengvai pagrįstų reiškiamus priekaištus ar pateisinimus.
Konfliktinė situacija įsiplieskė tuomet, kai naujasis Prancūzijos prezidentas ženkliai padidino mokesčius milijonieriams. Dabar, jei prancūzo sąskaitose yra bent vienas milijonas eurų, toks pilietis valstybei privalo atseikėti milžinišką pyrago gabalą – maždaug 75 proc. O jei prancūzo kišenėse nėra milijono, bet vis tik iki milijono – labai nedaug, tokiu atveju į valstybės biudžetą pilietis įpareigotas pervesti 45 proc. savų pinigėlių.
Šįmet poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui – 150. Skelbiame du to paties poeto – Marcelijaus Martinaičio – tekstus apie lietuvių tautos Atgimimo Dainių.
Pirmasis tekstas parašytas prieš dvidešimt metų, antrasis – 2012-ųjų balandį. Galima sugretinti, ką mums Maironis reiškė tada, kas jis reiškia mums dabar.
Su poetu, Maironio draugijų koordinacinės tarybos pirmininku Marcelijumi MARTINAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo reikšmingas mums Maironis dabar? Kuo bus reikšmingas rytoj?
Tikriausiai visi esame skaitę užsienio kalbomis parašytų publikacijų, kurios žeidė mūsų lietuviškąjį orumą ir savigarbą. Neabejoju, jog tendencingų antilietuviškų rašinių esame matę tiek rusiškuose, tiek lenkiškuose, tiek vokiškuose ar kokia nors kita užsienio kalba leidžiamuose leidiniuose.
Tačiau daugelis iš mūsų tik skėsteldavome rankomis liūdnai atsidusdami: “negalime nieko pakeisti”. Nejaugi priversime, pavyzdžiui, “Pravdą” ar “Izvestijas” rašyti palankiau, pateikiant ir lietuviškuosius argumentus? O juk būdų, kaip priešintis antilietuviškoms dezinformacijoms, esama. Užtektinai. Ir veiksmingų. Tiesiog nereikia sėdėt nuolankiai sukryžiavus rankų.
Liepos 13 dieną Kriaučiūnuose prie Vilniaus vyko skandalingas renginys, kuriame buvo šlovinama Armijos Krajovos (AK) karinė veikla Lietuvoje ir jos pastangos prieš 67 metus pakartotinai okupuoti Lietuvos sostinę.
Pasipriešinti tokiems renginiams, neprisidedantiems prie Lietuvos visuomenės konsolidacijos, nuvyko ir grupelė protestuotojų.
Tinklalapio Patriotai.lt redakcijai pavyko pakalbinti protesto akcijoje dalyvavusį Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininką Julių Panką bei vieną iš dviejų Lietuvių tautinio centro narių, kurie buvo sulaikyti ir nepraleisti į AK renginio vietą. Vienam iš jų vėliau buvo pareikšti įtarimai dėl tautinės nesantaikos kurstymo.
Šių metų vasario 2-ąją ir vėl dalyvavau Laisvojo universiteto LUNI viešojoje diskusijoje. Tai – ne pirmoji mano viešnagė į dažnai rengiamas LUNI paskaitas pačiais įvairiausiais klausimais. Dar praėjusiųjų metų pabaigoje teko klausytis pokalbių apie istoriko Mindaugo Pociaus parengtą knygą “Kita Mėnulio pusė”, kurioje į mūsų partizanus buvo žvelgiama nepelnytai kritiškai. Taip pat klausiausi ekonomisto Romo Lazutkos argumentuotų svarstymų, kokias klaidas daro dabartinė valdžia, smaugdama, pavyzdžiui, finansiškai pačius silpniausius ir tuo pačiu gausiausius visuomenės sluoksnius. Dabar štai – susitikimas su filosofe Nida Vasiliauskaite, kuri, kaip skelbime tvirtino iniciatyvinė LUNI grupė, svarstys, kas yra tolerancija.
Pasirodė žinia, kad premjeras A. Kubilius pasibaigus krizei įsipareigoja didinti pensijas sparčiau nei kitas išmokas. Tačiau tai, kas daroma dabar, sunkiai suvokiama. Pernai valdančioji koalicija vieneriems metams sustabdė galimybę pensininkams pasirinkti pensiją, paskaičiuojant ją iš geriau apmokėto darbo užmokesčio nepriklausomybės metais. Tai tiko buvusiems disidentams, sovietiniais metais išmestiems iš darbo ir negalėjusiems turėti stažo. Kai anoji valdžia priėmė tokį įstatymą, mano pusseserė džiaugėsi, kad galės gauti didesnę pensiją, nes tegauna tik 580 litus. Džiaugiausi ir aš – mano pensija dėl mėtymo iš darbo siekia tik 640 litų, todėl tenka prisidurti dirbant. Ir štai dabar Seimas dvejiems metams atideda galimybę pasirinkti didesnio uždarbio laikotarpį (nuo 1994 metų).
Šiandien dar niekas negali pasakyti, kas laimės rinkimus. Tiesa, žinomas politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius jau žino, kad, kaip bebalsuosi, laimės brazauskininkai, kirkilininkai, netikrieji socialdemokratai, nomenklatūra, milijonieriai, valstybininkai (kaip kitaip dar jie vadinami?). Per koalicijas, per slaptus sandėrius, eidami kad ir su velniu (t.y. su Maskvos statytiniu) obuoliauti, jie būtinai iškils į paviršių, kaip jau ne kartą yra buvę. Taip gali atsitikti, nes Vytautas Rubavičius …ragina nedalyvauti rinkimuose, nebalsuoti. Ne siaurame poetų ratelyje prie butelio ragina, kur galima pliaukšti visokius niekus, o televizijoje, milžiniškai auditorijai, iš politologo laukiančiai išmintingų patarimų.
