Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko (ELTA) nuotr.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka sako, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
„Ar lietuvių tauta norėtų, kad lenkiškais užrašais būtų markiruota lenkiška okupacinė zona? Ir tai vadinti tradiciniais užrašais? Aš su tuo nesutinku. (…) Tai yra okupacinė zona, kur vyko nuožmi lietuvių polonizacija. Žymėti visą tą teritoriją lenkiškais užrašais – manau, kad pasipriešinimas bus labai didelis“, – pažymėjo kalbos inspekcijos viršininkas.
Valstybinė kalbos inspekcija yra įpareigojusi Vilniaus rajono savivaldybę pašalinti prie Bieliškės ir Ažulaukės kaimų esančius lenkiškus užrašus „Bieliszki“ ir „Orzełówka“. Tačiau savivaldybė nesutinka su tokiu inspekcijos nurodymu ir yra kreipusis į administracinių ginčų komisiją, remdamasi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatomis. Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visgi, kaip pažymi A. Valotka, šios konvencijos nuostatos Lietuvoje negalioja.
„Lietuvos teismai yra pasisakę šiuo aspektu, kad konvencija yra deklaratyvaus pobūdžio dokumentas, kol jo nuostatos neperkeltos į mūsų teisę, teismai jomis nesiremia“, – sako A. Valotka.
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
„Tai yra mūsų, rytų Lietuvos, Vilniaus, Šalčininkų rajono įprastas teisinis nihilizmas. Jie žino, kad tai yra neteisėta, pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybė visiškai ką tik pralaimėjo analogišką bylą, kada buvo prie Lavoriškių užkabintas lenkiškas užrašas „Gmina Lawaryszki“. Ką tik pralaimėję vieną bylą, iškart kreipėsi į teismą tuo pačiu klausimu“, – pažymi kalbos inspekcijos viršininkas.
Ketvirtadienį Administracinių ginčų komisija spręs Valstybinės kalbos inspekcijos ir Vilniaus rajono savivaldybės ginčą dėl vietovardžių lentelių lenkų kalba Vilniaus rajone pašalinimo.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt fotoProtesto prieš Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Vilniuje bus atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus.
Ceremonijoje dalyvaus premjerė Ingrida Šimonytė ir Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis.
Po renginio bus galima apžiūrėti naująsias patalpas, kuriose yra įsikūrusi naujoji TVP Wilno televizijos kanalo studija, teatro salė bei viešbutis su restoranu.
Dar 2021 metais pradėtos sostinės Naugarduko gatvėje įsikūrusių Vilniaus lenkų kultūros namų priestato statybos truko beveik dvejus metus.
Kaip nurodoma „YIT Lietuva“ pranešime žiniasklaidai, atliekant rekonstrukcijos darbus, bendrasis Vilniaus lenkų kultūros pastato plotas išplėstas nuo 6 tūkst. kv. m iki daugiau kaip 10 tūkst. kv. m.
Pastačius naują priestatą, taip pat sutvarkyta aplinka – šalia esantis skveras, atnaujintos sostinės Kauno ir Naugarduko gatvių šaligatvių dangos. Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Pastato teritorijoje įrengtos 86 automobilių stovėjimo vietos, kurias vairuotojai ras tiek požeminėje, tiek antžeminėje aikštelėse.
Šalia pastato yra sumontuotos 2 elektromobilių įkrovimo stoteles bei beveik 30 stovėjimo vietų dviračiams.
Pirmajame Vilniaus lenkų kultūros namų priestato aukšte įrengta kavinė, antrojo aukšto patalpose – viešbutis, trečiajame pastato aukšte – universalios paskirties teatro salė.
Viršutinėje priestato dalyje įrengtos modernios beveik 600 kv. m. televizijos studijos patalpos.
O iš viso čia dirbti nuo šiol galės beveik pusšimtis darbuotojų, lankytis – daugiau nei 300 svečių, pažymima pranešime.
Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Skelbiame ištrauką iš istoriko Algimanto Liekio knygos „Prezidentinė Lietuva. 1919-1920, 1926-1940), primenančias, kaip gegužės 3-ioji „Emanuelio Zingerio ir jo kompanionų” buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.
Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai nuspalvintus, bet ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus.
Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų „Valdymo įstatymas”, kuriame jau nebeminėta nei „lietuvių tauta”, nei „Lietuva”, tik „Lenkija ” ir „lenkų tauta”.
Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą dėl „gegužės 3 d.” įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Posėdyje, kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius E.Zingeris kalbėjo: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A.Mickevičiaus kūrybą, „Ir atlygimo jiems Dievas, nes tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės”. Tai bylojo A.Mickevičius prieš 175 metus […] . Vokiškai rašęs Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […].”
Žodžiu, tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, bet naujame „tautų katile”, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto”, jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietija, Anglija, Prancūzija – ES branduoliui. Beje, ir poeto A.Mickevičiaus pavyzdys toks niekada nebuvo net jo laikais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti kuo būti – lietuviais ar lenkais, žemaičiai dažniausiai „vištgaidžiais” vadindavo.
Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento V.Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3-iosios konstitucijai atrodė, jog ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E.Zingeriui ir jo kompanionų kalboms.
Jis sakė: „Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutaria bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.”
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
„Neduok, Dieve, jei tos konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!” – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.
Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą? Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta, ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.
Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, bet dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.
Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta „Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija”): „Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.[…]
Nieko neprikiši rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos, autoriai buvo matę tuos 1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją? O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją?
Beje, dėl rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988-1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia Gegužės 3-iosios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.
Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors iškilmingame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus (Kolontaj) ir I.Potockio (Potocki).
Ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti.
Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N.Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo triūsė vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istorinių šaltinių. […]
Pagal 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą” visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapribrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos” egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai” iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.[…]
Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta Gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos statuto priėmimo datas), su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų Gegužės 3-iosios konstitucijoje ir ateityje buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų dominavimas, tuo tarpu visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan. […]
Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo „balsavomo mašinos” štampuoti argumentai, kad Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip į tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis labiau patvirtina ne pažangą, bet tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą. Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai.[…]
Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų”, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno. Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir lėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos.
Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, bet ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.
Tegul tos „atmintinos” dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėliai- sulenkėdami, surusėdami, kad visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.
Ištrauka iš dr. istoriko Algimanto LIEKIO knygos „Prezidentinė Lietuva”.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
20. „Vištgaidžiai“ ereliais skridę
LLRA rankose esant vos ne visoms Vilniaus krašto įstaigoms, žmonės, kaip sovietmečiu, bijojo ir bijo pakelti balsą prieš tariamai visagalę tą partiją, tyli arba pritaria jos vadukams, norėdami išlikti darbe, plėtoti savo veiklą ar panašiai. Ta „tvarka“, kurią krašte įvedė LLRA, Lenkų sąjunga ir kitos šovinistų organizacijos, labai patinka ir Varšuvai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Rodislovas Sikorskis 2013 m. Lenkijos Seime pareiškė, kad LLRA dėka lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra geriausiai organizuota pasaulyje. Tokią nuomonę ne kartą išreiškė ir Lenkijos prezidentas Bronislovas Komarovskis. Panašiai atsiliepė ir kiti didieji Lenkijos vadai.
Pretekstą tiek jiems, tiek Rytų Lietuvos sulenkiejusiems ir tikriems lenkams, dėl vienų ar kitų priežasčių apsigyvenusiems lietuvių žemėse, sudarė ir sudaro ir Lietuvos valdžia, neretai dėl istorijos nežinojimo, skatinanti net valstybę pražudžiusių net įvykių ir procesų minėjimą, jai pasiūlo galingesnis, mūsų atveju Lenkija. Nepriklausoma Lietuva, lyg būtų tik nežinia kieno tai valios vykdytoja, nepasmerkia ir praeities kaimynų lenkų nusikaltimų, kaip ir buvusios sąjungos su jais pražūtingumo ar nusikaltimų lietuvių Tautai ir jos nepriklausomam valstybingumui, siekiant polinizuoti ir paversti tik Lenkijos teritorine dalimi.
Tai ypač susiję su buvusiu Lenkijos viršininku ir diktatoriumi J.Pilsudskiu, kuris vadovaudamasis viduramžiškais savo luomo interesais, prisdengdamas tariamai LDK atkūrimu, sutrypdamas lietuvių Tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę, visomis galiomis puolė ją, okupavo ir aneksavo Vilnių ir jo kraštą, skleisdamas melą, kad gelbėjęs nuo bolševikų.
Dar daugiau tame krašte organizavo tariamą plebiscitą, bet dalyvaujant tik lenkams okupantams ir kolonizatoriams, kad Lenkijos Seimas tariamai to krašto žmonių valia įjungia tą Lietuvos dalį į Lenkijos sudėtį, kaip neatskiriamą lenkų žemę. Tiesa, tam Lietuvoje gimusiam niekšeliui, po tos aneksijos, lyg ir buvo sąžinė pabudusi ir jis Vilniaus lenkų mitinge (1922 04 20), skirtame tai aneksiai atšvęsti, iš tibūnos papuoštos tik Lenkijos vėliavomis ir „vištvanagiais“, priminė lenkams, kad jie yra Rytų Lietuvos ir Vilniaus tik okupantai ir kolonizatoriai, toliau aiškindamas jiems:
“[…]. Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi pricipo, kad tas, kas negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai […].
Negaliu nepasakyti, kad ir Vilnius buvo iškeltas į sostinių rangą ne lenkų, bet didžiųjų lietuvių, jų pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos […]. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijau , kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, sakau, trys ketvitadaliai tų atliktų darbų kurių prisiskiriam (Lenkija – A.L.), yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, jos kovomis, kančiomis ir nelaimėmis. O didžiojo poeto genijų šiandien ir tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose žino ir maži vaikai, kaip ir Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitus vardus […]. Negaliu pamiršti, kad šiose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ji tęsėsi ir tada, ka ta kova karalystėje, Varšuvoje buvo pasibaigusi. Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, nors daugelis, šimtai žmonių ir lenkiškai kalbėti nemokėjo […]. Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien mūsų didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną […], negaliu neištiesti rankos tiems ten, Kaune […], ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais …“.
Pilsudskio okupanto karikatūra
Daug kas praeity tą J.Pilsudskio kalbą prilygino krokodilui, kuris prieš prarydamas auką apsiverkia – iš jo akių ima tekėti ašaros, kurių išsiskyrimą paskatina skrandis. Tą lenkų okupantų viršininko kalbą, kaip ir visą imperialistinę Lenkiją įvertino žinomas teisininkas, mokslininkas Mykolas Riomeris, savo laiške iš Kauno jis J. Pilsudskiui rašė:
„Skaitau, Pone, Tavo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis pasakys […]. Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai. Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą […]. Tavo žodžiai negali būti suprasti kitaip, kad Vilnius buvo lietuvių ir Lietuvos iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime). Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia; visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t. t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje. Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta […].
Tačiau faktas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimą virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vado! O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini […], neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi. Kaip galima laidotuvių aktą, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadieniu? […]. Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės aktas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalj, Tu jau pasivadinai lietuviu. Antrąją kalbos dalyje galėjo pasakyti tik lenkas […] ir jos negalėjo sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį […]. Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo poziciją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadindamas juos broliais.
Pirmosios kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka būtų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos. Ar tai tinkamas aktas brolybei skelbti! […] Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietuvos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas. Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai […]. Tu atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas […]. Viso darbo rezultatas – paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys. Tai ne Dmovskių kūrinys, o …. arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje tavo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą. Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklausomybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija […]. Tavo veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas ir tik prisidengia aro plunksnomis […]. Sakau Tau tai, nes pats pasivadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lietuvos […]. Kelias, kurį pasirinkai, veda tik prie paprasčiausio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginimų užmušti Lietuvą.“
21. Nusikaltimas be bausmės
Kaip teisingai rašė M. Riomeris, J. Pilsudskį ir visą jo kliką turėjo teisti kaip karo nusikaltėlius, kaip lietuvybės naikinimo organizatorius ir vykdytojus Lietuvos teismas, tarptautinis teismas, kaip kad buvo teisiami kiti budeliai – Hitleris ir jo pagalbininkai, Stalinas ir bolševikų partija. Turėtų būti uždrausti ir lenkų šovinistų – okupantų ženklai, vėliavos Lietuvoje.
Nežinoma pasaulyje valstybė, kuri saugotų savo okupantų budelių palaikus, o Lietuva tebesaugo J. Pilsudskio širdį vienoje iš švenčiausių lietuvių tautai vietų – Vilniuje, Rasų kapinėse. Ir ta vieta yra tapusi lenkų šovinistų, tebesvajojančių sulenkinti Lietuvą, lankomiausia vieta, nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstymo židiniu. Tokias mintis lyg patvirtina ir vos ne kasdieną prie to betono luito su įbetonuota jame Lenkijos diktatoriaus širdimi besilankantys lenkai, jų turistų ir maldininkų grupės, iškėlusios dažnai ir Lenkijos vėliavas bei herbus, giedančios Lenkijos himną, pamaldžiai lyg apie kokį šventąjį kalbančios apie J.Pilsudskį, jo žmoną, apie tai, lyg Vilnius buvęs tik lenkų miestas.
Po tokių savotiškų pamaldų prie to lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės budelio apeinami Rasų kapinėse palaidotų kitų lenkų veikėjų kapai. Tačiau šio rašinio autoriui, kaip ir daugeliui kitų, nėra tekę matyti, kad lenkų grupės bent stabteltų prie dr. J. Basanavičiaus ar kitų lietuvių Tautos ar nepriklausomos Lietuvos kūrėjo paminklų; neteko girdėti, kad jiems gidai paaiškintų, kaip lenkų imperialistai buvo okupavę Vilnių ir beveik visą Rytų Lietuvą ar pan. Priešingai, dažniausiai atvykėliams ar vietos „vištgaidžiams“ (tiems, kurie, būdami lietuviai, vadino ir vadina save lenkais) aiškinama, kad tas kraštas nuo amžių tik lenkams tepriklausęs ir pan. Toki įspūdį dar mėgina susitiprinti prie kapinių įsitaisę tik lenkiškos literatūros pardavėjai, lenkų davatkos su lenkiškais šventukais.
22. Baudžiauninkų padėka už nuplakimą
Neišmanėliškumu dvelkia ir LRS nuo 2007 m. vykstantys 1791 m. gegužės 3 d. vadinamos lenkų konstitucijos bei Liublino unijos ir Horodlės susitarimų minėjimai. Tokių, ypač gegužės 3d. minėjimų iniciatoriumi buvo Prezidentas V.Adamkus, o taip pat seimūnai E.Zingeris, A.Kubilius, G. Kirkilas, Kovo 11- osios Akto signatarų, istorikų – „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalieriai ir kai kurie kiti. Beje, apie Horodlės, Liublino unijų, o taip pat tą gegužės 3 d. tariamos konstitucijos bendrą lenkų ir lietuvių šventimą siūlė 1990 m.gruodžio 5 d. LKP CK (ant TSKP platformos) vadas M.Burokevičius, tos stalinistų partijos ideologas J.Jermalavičius susitikime Šalčininkuose su lenkų „autonominikų“ vadais A.Brodavski, E. Tomaševič, A.Komar, S. Peško ir kitais, o taip dalyvaujant ir „atstovui“ iš Varšuvos bei TSKP CK komisarui iš Maskvos lenkams, aptariant lenkų prosovietinės autonominės respublikos (krašto) įkūrimo atskirtoje nuo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos, jeigu ji negrįžtų į „broliškų tarybinių respublikų šeimą“; stalinistų partijos Lietuvoje vadai tuo savo siūlymu vylėsi suvilioti Lenkiją dar labiau remti „autonomininkus“, nes ateityje gal ir visa Lietuva bus vėl Lenkijos provincija.
Žinoma, tai dar neįrodo, kad minėti ir daugelis kitų lenkų švenčių minėtojai mūsų Seime buvo ar tebėra stalinistų – bolševikų idėjų perėmėjai, bet šlovindami minėtus įvykius, tik lenkų imperialistams brangią ir tą „konstituciją“, mūsų valdžiažmogiai ir be tautinių nuostatų mokslagriaužiai, nors ji, ta konstitucija – tik lenkų ponų ir hierarhų pergalės įteisinimas prieš LDK, nors joje jau nebebuvo nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ net sąvokų, o tik „lenkai“ ir „Lenkija“, o ir karaliauti pagal tą konstituciją turėjo tik vokiečių monarchų dinastija, parodo tik nebranginimą lietuvių Tautos ir jos atkurtosios nepriklausomos valstybės. Jei ta vadinamoji gegužės 3 d. konstitucija tada būtų įgyvendinta, apie lietuvių Tautą ir jos valstybę šiandieną tik iš senų istorijos darbų besužinotume. Kitaip sakant, ta konstitucija turėjo padaryti tik Lenkiją „vieninga“, kurioje egzistuotų tik viena – „lenkų tauta“, „Lenkijos valstybės“ šeimininkė. Lietuviai ir Lietuva turėjo ištirpti lenkuose, kaip kad buvo polonizuoti ir lietuvių etniniai kraštai šiauriau Vyslos.
Neatsitiktainai tą gegužės 3 d. konstituciją, kaip ir Horodlės, Liublino unijų pasirašymo datas ėmė skelbti nuo 1919 m. lenkų šventėmis Lenkijos viršininkas, diktatorius J.Pilsudskis, kuriam reikėjo „istorinių dokumentų“, kad pateisinus savo karą prieš lietuvių Tautą pasiskelbusią Lietuvą nepriklausoma. Tais dokumentais J.Pilsudskis „vadovavosi“ ir aneksuodamas Vilnių ir jo kraštą, nors ir jo organizuotuose rinkimuose į tariamo krašto Seimą (1922 m. sausio 8 d.) atsiakė dalyvauti (boikatavo) „vietiniai“ – lietuviai, žydai, gudai. Bet okupantai, balsuotojų atsigabenę iš Lenkijos, net Varšuvos, paskelbė, kad „krašto gyventojai“ nori tik įsijungti į Lenkijos sudėtį. Apie tokių rinkimų neteisėtumą paskelbė tada ir Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, stebėję tuos lenkų okupantų organizuotus rinkimus. Tie stebėtojai – Komisijos nariai savo pranešime Tautų Sąjungai nurodė, kad „…Vilniaus krašto gyventojai lietuviai savo didžiumoje susilaikė nuo balsavimo, Vilniaus miesto žydai taip pat beveik visi susilaikė nuo balsavimo […]. Gudai irgi boikotavo rinkimus, nors buvo tarp jų […], pasidavusių lenkų kunigų agitacijai, balsavusių […]. Nepaisant mišrios Vilniaus krašto gyventojų sudėties, Vilniaus seiman išrinkti tik lenkų atstovai […]. Be to, reikalinga pažymėti:
1.Komisijos, kurioms buvo pavestas rinkimų vedimas ir rinkimų operacijų vykdymas, susidėjo beveik išimtinai iš lenkų;
2.Rinkikai ėjo prie urnų be asmens liudijimų ir be jokių dokumentų, pažyminčių asmens tapatybę. Užteko ištarti vien pavardę, kad gautum galimybę įmesti balsavimo lapelį.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Tokiu būdu rinkimų kontrolė buvo tik suinteresuotos pusės (lenkų) rankose. Priėmus domėn, kad lietuviai, žydai ir gudai ir oficialiai atsisakė dalyvauti rinkimuose, kad rinkimai vyko esant lenkų karinei okupacijai, kad lenkai turėjo savo rankose visas valdžios spaudimo priemones, todėl jokiu būdu negalima žiūrėti į lenkų okupacinės valdžios organizuotus Vilniaus seimo rinkimus, kaip į teritorijos gyventojų valios pareiškimą“.
Po pažyma pasirašė Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas Chardigny, sekretorius dr. Lassitch ir kiti.
Tačiau lenkų imperialistams nerūpėjo rinkimų teisėtumas, tikroji krašto žmonių valia. Jiems rūpėjo tik greičiau užgrobti jei ne visą Lietuvą, tai nors jos dalį, Vilnių ir jo kraštą. Pagal nurodymus iš Varšuvos, tariamojo Vilniaus seimo nariai – okupantai-kolonizatoriai lenkai, tarp kurių buvo didelė dalis kaip minėta atsiųstų iš okupanto šalies – Lenkijos rajonų, tie pačių okupantų lenkų išsirinktieji, 1922 m. vasario 20 d. priėmė tokį nutarimą: „Visagalio Dievo vardan mes, Vilniaus seimas, laisva ir visuotine Vilniaus krašto gyventojų valia pašaukti, turintys visas teises spręsti šio krašto likimą, prisimindami ilgamečius ryšius, kurie 1791 m. gegužės konstitucijos nutarimais, Horodlės ir Liublino aktų savanoriškomis sutartimis mūsų žemes su Lenkija sujungė į vieną, ir prisimindami mūsų tėvų kovose dėl Laisvės po nelaimingų Tėvynės padalijimų pasiaukojančiai pralietą kraują, didžiai pagerbdami lenkų kareivio narsą ir pasiaukojimą, šio Krašto sūnų Jozefą Pilsudskį, gen[erolo] Želigowskio žygdarbį, pagal tautų apsisprendimo teisę šio Krašto gyventojų, jame gyvenančių, ir ateities kartų vardu, siekdami užtikrinti jų laisvę ir visapusišką dvasinę ir materialinę raidą, 1922 m. vasario 20 d. posėdyje nutariame ir nustatome:
Visus juridinius-valstybinius ryšius, primestus mums prievarta Rusijos valstybės, laikome negrįžtamai nutrauktais ir neegzistuojančiais, tai pat atimame iš Rusijos teisę kištis į Vilniaus krašto reikalus;
Lietuvos Respublikos keliamas juridines-valstybines pretenzijas į Vilniaus kraštą, kurios išreikštos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų sutartyje, taip pat visas kitas atmetame ir visiems laikams atšaukiame iškilmingai konstatuojame, kad nepripažinsime jokio prieš mūsų valią svetimų institucijų priimto sprendimo ir dėl mūsų Krašto likimo, ir dėl jo vidaus santvarkos;
Vilniaus kraštas yra be jokių sąlygų ir išlygų neatskiriama Lenkijos Respublikos dalis;
Lenkijos Respublika turi visišką ir išimtinę valstybinės viršenybės Vilniaus kraštui teisę;
atitinkama Lenkijos Respublikos valdžia turi vienintelę ir išimtinę teisę spręsti dėl Vilniaus krašto įstatymų ir santvarkos pagal 1921 m. kovo 17 d. Respublikos Konstituciją;
raginame Lenkijos Respublikos Įstatymų Leidžiamąjį Seimą ir Vyriausybę tučtuojau vykdyti teises ir pareigas, išplaukiančias iš Vilniaus krašto priklausomybės Lenkijos Respublikai fakto.
Lenkijos Vyriausybė sveikina ir džiaugiasi Vilniaus Seimo delegatų pareiškimą ir bendru aktu patvirtina:
Pirmas straipsnis: Vilniaus kraštas, savo gyventojų valia būdamas laisvas nuo visų kitų valstybinių ryšių, yra sujungiamas su Lenkijos Respublika.
Antras straipsnis: Valstybinė viršenybė Vilniaus kraštui nuo šiol priklauso Lenkijos Respublikai.
Trečias straipsnis: Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad Lenkijos Respublikos Seimas nustatys Vilniaus krašto statutą.
Ketvirtas straipsnis: Šis Aktas turi būti patvirtintas Lenkijos Respublikos įstatymų Leidžiamojo Seimo, po to įsigalios, kadangi Vilniaus Seimo delegatai pateikė įgaliojimus, pripažintus esant pakankamais ir tinkamos formos […]“
Kitaip sakant, okupantai paskelbė, kad jų užgrobtas Lietuvos kraštas be jokių išlygų (jau nekalbant apie Suvalkų, Balstogės, Augustavo ir kitų lietuvių kraštus) yra tik jų, tik imperialistinės valstybės – Lenkijos „neatskiriama“ dalis. Tą 1922 m. kovo 24 d. patvirtino Lenkijos Respublikos įstatymų leidžiamasis Seimas Varšuvoje, paskelbdamas nutarimus „Dėl valdžios Vilniaus krašte paėmimo“ ir „Dėl Vilniaus krašto sujungimo su Lenkijos Respublika“. Pagal Lenkijos seimo nutarimus okupuotoji ir aneksuotoji Lietuvos dalis buvo pavadinta Lenkijos Vilniaus apygarda, o kiek vėliau pietinės jos sritys buvo įtrauktos į Naugarduko ir Balstogės vaivadijas.
Tuos Lenkijos valdžios demagogiškus pateisinimus, dėl okupacijos ir aneksijos Vilniaus ir jo krašto pasmerkė ne tik lietuvių Tauta, bet ir visa doroji pasaulio visuomenė. 1928 m. gegužės 1 d. ir Tarptautinis teisės institutas Paryžiuje, išnagrinėjęs Lenkijos įvykdytą Rytų Lietuvos okupaciją ir ją teisinančius Tautų Sąjungos ir Ambasadorių konferencijos nutarimus, paskelbė, kad šie jų sprendimai nusikalstami ir jų autoriai ir vykdytojai baustini, todėl nedelsiant turi būti atkurtas teisingumas ir okupantai lenkai nedelsiant turi išsinešdinti iš lietuvių Tautos etninių žemių, iš okupuotos ir aneksuotos Lietuvos dalies. Pagal tą nutarimą ir Tautų Sąjunga, Ambasadorių konferencija neturėjo jokios teisės svarstyti Rytų Lietuvos priklausomybės klausimo. Tam kraštui TS neturėjo mandato. Vilnius – tai nepriklausomos Lietuvos sostinė ir Rytų Lietuva – tik Lietuvos valstybės teritorija, kurioje yra tik vienintelis Suverenas – lietuvių Tauta. Ir joks okupantas, kolonizatorius neįgyja teisių į užimtą kraštą, nepaisant okupacijos ar aneksijos trukmės.
Tačiaumilitaristinė Lenkija nepaisė teisės ir teisingumo. Ji ir toliau okupuotame krašte nuožmiai engė lietuvius, juos naikino, nepripažindama nepriklausomos Lietuvos valstybingumo, o 1938 m. kovo 17 d. ultimatumu ir grasinimu privertė Lietuvą užmegzti su agresore Lenkija diplomatinius santykius. Tačiau ir tuo ultimatumu Lenkija neįgijo jokių teisių į jos užgrotas lietuvių žemes. Tačiau tą okupanto įvykdytą smurtą, šiandieną, kaip minėta lyg siekia pateisinti Kovo 11 – osios rinktoji valdžia, organizuodama iškilmingus tos pilsudskininkų agresijos ir smurto aktų tariamo pateisinimo – Horodlės akto, Liublino unijos, gegužės 3 lenkų konstitucijos priėmimo datų, minėjimus, nors tie įvykiai ir teatspindi tik LDK valstybingumo netektis: atsisakymą Suvereno teisių renkant savo valdovus, susitaikymą su daugiau kaip pusės LDK teritorijos (visos dabartinės Ukrainos ir dalies Livonijos) lenkų okupacija ir aneksija ir pagaliau su galutiniu LDK inkorparavimu į „vieningos“ Lenkijos sudėtį ir tuo pačiu lietuvių tautos pavertimu tik baudžiauninkų tauta, „medžiaga“ lenkams ir jų Lenkijai stiprinti.
Tokių datų minėjimas, tai anuliavimas ir tiek Vasario 16 – osios, tiek Kovo 11 – osios aktų ir pripažinimas, kad Lietuva tebėra Lenkijos provincija. Savo esme tie minėjimai – tai pagal baudžiamąją kodeksą „antivalstybinai nusikaltimai“ ir tokių ninėjimų organizatoriai ir dalyvaiai turi būti baudžiami kaip ir TSKP ir TSRS ar fašizmo garbintojai ir gynėjai, kaip LR Konstitucijos sutrypėjai, kaip ir yra nusikaltimas išskirti iš Lietuvos piliečių ir Rytų Lietuvos besivadinančius lenkais, tarsi jie būtų kažkokie „atskilę“ nuo Lenkijos ar lenkų tautos padarai, kurių ir problemas sprendžia tik atsižvelgiant į svetimos valstybės – Lenkijos užmačias, lyg Lietuva būtų jau nebepriklausoma, ne lietuvių Tautos – Suvereno valstybė. Toleruojama ir tokių, kaip V. Tomaševskio veikla, renkant jį net į ES paralamentą, nors apie jį kaip dar 1914 m. balandžio 10 d. “Delfi“ straipsnyje „Valdemaras Tomaševskis – kas jis?“, rašė:“
Europos Parlamento narys, LLRA-KŠS pirmininkas Valdemaras Tomaševskis ir LLRA-KŠS frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
V.Tomaševskio vadovaujama partija ir jis pats vis patenka į Valstybės saugumo departamento akiratį. Pavyzdžiui, VSD: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, kad siekdama įgyvendinti savo interesus Rusija toliau išnaudoja Vilniaus krašto problemas, o kai kurių Vilniaus krašto lenkų lyderių veikla atitinka tik Rusijos interesus […]. VSD direktorius Gediminas Grina Seime viešai pareiškė, kad V.Tomaševskis yra patekęs į priešiškų interesų lauką […]“.
Mūsų išsirinktieji pirmiausia Seime ir Prezidentūroje elgiasi lyg Lenkų šovinistų – šlėktų baudžiauninkai ar nemokšos, nežinantys istorijos, bijodami jau dabar net vartoti tokius terminus, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva, kad kas neįžiūrėtų jog jie ne „vieningos“ ES kūrėjai, kaip sovietmety buvo kuriama irgi „vieninga“ TSRS su „vieninga tarybine liaudimi“.
Bet visos sąjungos, federacijos, kaip ir imperijos yra laikinos, sudaromos, sukuriamos ir žlunga, tik tautos išlieka. Tad gynimas ir stiprinimas lietuvių Tautos – Lietuvos valstybės Suvereno, tik plėtojimas tautininio švietimo, mokslo ir kultūros, išsaugojimas savo valiutos ir teisės į savo žemę ir savo kaip Suvereno teisių ir turėtų būti kiekvieno jos išsirenkamo atstovo, kaip ir piliečio šventa pareiga, kaip ir pareiga kovoti prieš vis dar gyvą didžiųjų valstybių imperializmą (jos ir didelės, kad surijo mažesnes tautas), nors šiandieną tai mėginama vadinti „integracija“, neretai ir patiems „mažiesiams“ viską aukojantiems vardan jų palankumo ir nuolaidų, net palaipsniui perimant jų, galingesniųjų kalbą, kultūrą, taip palaipsniui prarandant ir savo tautinį indentitetą, o tuo pačiu ir savos nepriklausomos valstybės išsaugojimo svarbos suvokimą, tampant didesniems ir suktesniems „kuriamąja medžiaga“.
Tautos, praradusios savo tautinę savimonę, kad ir pažangiausioje besiskelbiančioje sąjungoje, niekas nebeprikels, kaip ir mirusiojo žmogaus. O kad taip neįvyktų ir su mūsų Tauta ir jos nepriklausoma valstybe, savo atstovais į valdžios postus turime rinkti tik tvirtos tautinės savimonės žmones, įrodžiusius, kad jie tikrai nori ir sugeba dirbti ir aukotis lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės, jų amžinumo labui. Vargas Tautai, jei ji nesugeba pasirinkti, įvertinti savo patikėtinių savo valiai vykdyti. Tokia Tauta slenka pražūtin, prarasdama ir teisę būti savos žemės šeiminke, lieka tik istorijos stebėtoja, bet ne jos ir pasauliui pažangos kūrėja.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
7. Gegutės svetimame lizde
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sudaryta Valstybinė komisija ištirti lenkų „autonomininkų“ veiklai, vadovaujama jos pirmininko R. Ozolo, 1990 m. spalio 20 d. „Tiesos“ 204-ajame numeryje paskelbė: „[…] Rytų Lietuvos autonomizacijos negalima kitaip paaiškinti kaip paramą TSRS vadovybei […]. Lietuvos Respublika niekada nesutiks su jos teritorijos vientisumo pažeidimu. Konfliktas šiame rajone TSRS vadovybei dabar reikalingas kaip oras. Mes tikimės, kad Lietuvos lenkai nesileis daugiau išprovokuojami, netaps akmeniu Lietuvos Nepriklausomybės kelyje. Kiekvienas kivirčas dabar būtų pragaištingas ir lietuviams, ir lenkams. Lenkams jis, beje, būtų susijęs ir su jų moralinio prestižo likimu […]. Kviečiu ir siūlau nepriimti jokių skubių sprendimų, o eiti bendrų nuostatų paieškos keliu. Prielaidų draugiškam gyvenimui šiandieną daugiau negu bet kada anksčiau. Nėra neįveikiamų dalykų, jeigu tik juos norima įveikti.“
Tačiau lenkų bolševikų – šovinistų, atrodo, neveikė jokie argumentai. Ir jie 1990 m. spalio 6 d. vėl susirinko iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų į Eišiškes, į savo suvažiavimą. Čia paskelbė įkurią Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, tik jau … Lietuvos sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 dieną susirinkę „autonomininkai“ – deputatai ir Lenkų sąjungos nariai Vilniaus rajone, Mickūnuose, pirmininkaujami Šalčininkų rajono tarybos vado Č.Vysockio, apsvarstė, kaip pasitarnauti „lenkų reikalui“ ir paversti vėl lenkiškomis J. Pilsudskio buvusias okupuotas Rytų Lietuvos žemes, kaip jose įgyvendinti tik lenkų valdymą. Tam susirinkusieji sudarė komisiją, kurios beveik visi nariai buvo „platformininkai“, rajono tūzai: partijos rajono komiteto sekretorius Č. Vysockis, kolūkio pirmininkas A. Aliukas, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai B. Daškevičius, J. Olechnovičius, Eišiškių vykdomojo komiteto pirmininkas J. Jonginas ir kiti. Kai kurie jų – Aleksandras Davydovičius, Martynas Roscinševskis, Šinkovskis, Zygmantas Komarovskis, Ježis Dovgirdas, Genrikas Staurila, Jonušas Markovskis, Liucija Poškovska, Adamas Rybinskis, Zygmantas Lienas, Danuta Ceselska, Marekas Stašinskis, Tomašas Radašovskis, Stanislavas Šalapokas ir kiti pasirašė ir išsiuntė memorandumą Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui, kitiems Lenkijos vadams apie tai, kaip jie, lenkai patriotai yra engiami, skriaudžiami lietuvių, kurie net tą savo kalbą pasiskelbę valstybine ir reikalavo, kad Lenkija nedelsdama pripažintų Vilniaus kraštą tik kaip Lenkų autonomine sritimi. V.Jeruzelskio atsakymo nepasisekė rasti.
1990 m. gegužės 15-ąją keletas šimtų lenkų – autonomininkų, susirinkę Šalčininkuose apsvarstė ir savo tolimesnių diversijų planus prieš lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkaujami Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Č.Vysockio, priėmė nutarimą, jog Lietuvos Respublikos valdžia, siekdama išplėšti Lietuvą iš TSRS sudėties, kelia pavojų visai socialistinei sistemai ir pasaulio taikai ir kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba neturėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti, kad Lietuva išstoja iš TSRS (priimti Kovo 11-osios Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Ir toliau savo nutarime lenkai aiškino, jog „išstoti“ buvo galima tik susitarus su TSRS vyriausybe. Ir toliau reikalavo, kad naujoji Lietuvos valdžia, visi komunistai pritartų TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir TSRS Vyriausybės reikalavimams, kad Lietuvoje būtų laikomasi tik TSRS Konstitucijos ir užtikrinamas TSRS nedalomumas, o visiems lenkams nurodyta vadovautis tik TSRS Konstitucija ir TSRS įstatymais ir kad visas lenkų gyvenamas kraštas turi vadintis tik Lenkų nacionaliniu kraštu, kiek vėliau – Lenkų tarybine Respublika.
Nutarimas baigtas nurodymu ir lenkų „ūkiniams organams“ stiprinti ekonominius ryšius tik su Baltarusijos TSR, su TSRS ir kitomis „broliškomis tarybinėmis respublikomis“. Visi „autonomininkai“ pritarė, kad „jų respublika“ pasirašytų su TSRS „Sąjunginę sutartį“. Į tą lenkų stalinistų – šovinistų „respubliką“ turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono, Pabradės ir Margūnų apylinkės, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės, dalis Jauniūnų apylinkės, Širvintų rajonas. Administracinis tos lenkų respublikos centru paskelbtas Vilniaus miesto rajonas – Naujoji Vilnia. Pagal lenkų – autonomininkų – stalinistų reikalavimus pripažinimas faktiškai reiškė buvusios J.Pilsudskio okupuotos Rytų Lietuvos perdavimą jei ne TSRS, tai Lenkijos vanagams.
Dar daugiau planuota, kaip sakyta visai išgyvendinti lietuvius iš to krašto. Tam turėjo pasitarnauti ir 1990 m. gegužės 26 d. lenkiškos Vilniaus rajono tarybos nutarimas „Dėl priemonių apriboti mechaninį gyventojų daugėjimą Vilniaus rajone“, pagal kurį naujiems lietuviams atsikelti į tą kraštą buvo sudaryta begalės sunkumų, o senųjų išgrūdimą turėjo priversti visokie administraciniai apribojimai, beteise paverčiant ir lietuvių kalbą ir t.t.
8. Pažinus „brolius“
Kolonizatorių palikuonių siekis užgrobti Rytų Lietuvos žemes, priversti atsisakyti nepriklausomybės sukėlė visos Lietuvos lietuvių pasipiktinimą. Visur praėjo protesto mitingų banga prieš gresiančią naują lenkų okupaciją ir aneksiją. 1990 m. spalio 13 d. į Vilnių susirinkę Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų rajonų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai pasmerkė lenkų vadukų – bolševikų išdavystę, jų toliau vykdomą Vilniaus krašto polonizaciją, lietuvių mokytojų ir kitų specialistų persekiojimą tame krašte. Kauno miesto Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas 1990 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą specialia rezoliucija „Dėl Pietryčių Lietuvos“:
„Aptarę Pietryčių Lietuvos reikalus dalyvaujant jos atstovams, antrą kartą kreipiamės, konstatuodami: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo nutraukti užsienio valstybių organizuotą separatistinę veiklą ir Respublikos piliečių teisių pažeidinėjimus. Paskelbti, jog š.m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykdytas vadinamojo „Vilniaus lenkų krašto“ sudarymas siekia legalizuoti 1920-1939 m. Rytų Lietuvos okupaciją, yra antikonstitucinis, negaliojantis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nuo jo priėmimo momento. Santykiai su Lenkijos Respublika turi būti tik tarpvalstybinio lygio. Turi būti pasmerkta generolo Želigovskio akcija, kompensuota padaryta žala, grąžinta užgrobta teritorija.
Kviečiame Lietuvos Respublikos miestų, rajonų savivaldybių ir Sąjūdžio Tarybas palaikyti Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonų lojalius Respublikai piliečius, už Respublikos ribų gyvenančius lietuvius, teikti jiems visokeriopą pagalbą. Būtina per spaudą, radiją, televiziją platinti istorinę tiesą apie Lietuvos valstybės centrą, kuris yra Pietryčių Lietuva.“
1990 m. lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko Rytų Lietuvos gyventojų atstovų suvažiavimas, kuris priėmė tokį nutarimą: „Mes, Rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, gudų, lenkų, totorių, žydų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių Lietuvai lojalūs atstovai, remiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės pastangas išlaikyti Tėvynės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, visų tautybių piliečių teises. Suvažiavimas smerkia 1919-1990 m. Lenkijos, Vokietijos bei TSRS okupacijas ir pripažįsta, jog bet kokios teritorinės pretenzijos Lietuvos Respublikai yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek bendrosios tarptautinės teisės, tiek Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principams. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai siūlome tarpusavyje daugiau bendradarbiauti ir perimti iniciatyvą, sprendžiant savo Respublikos rytinės dalies problemas. Aukščiausiojoje Taryboje išsamiai apsvarstyti Rytų Lietuvos reikalus ir patvirtinti atitinkamą programą. Papildyti valstybinę Rytų Lietuvos komisiją ir pratęsti jos darbą, papildomai įkuriant atleistųjų iš darbo ir kitamanių, kitataučių persekiojimo, Armijos Krajovos nusikaltimų Lietuvoje tyrimo grupes ir išplečiant švietimo grupę. Perredaguoti vietos savivaldos, švietimo, tautinių mažumų, rinkimų įstatymus. Atsižvelgiant į vietinių tarybų, gyventojų pageidavimus naujajame Lietuvos Respublikos administraciniame paskirstyme juos sujungti į Vilniaus apskritį (…).
Vadovaujantis Konstitucijos 16 straipsniu, Tautinių mažumų įstatymu, patvirtinti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, autochtonų ir tautinių mažumų teisių gynimo komitetus. Sudaryti sąlygas pietryčių Lietuvoje pasirinkti mokyklas gimtąja kalba ir pamokas (lietuvių, lenkų, gudų, rusų k. ir t.t.). Išplėsti Lietuvos radijo, televizijos tautinių mažumų redakcijas ir laidas Rytų Lietuvai bei lietuviams už Respublikos ribų, spausdinti daugiau atitinkamos literatūros. Įkurti Rytų Lietuvos institutą, Vilniuje […]. V. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą laikome šio krašto Tėvynei lojalių piliečių valios išreiškėju, o mūsų priimtus dokumentus – vykdytinais visose įstaigose. Laikotarpiu tarp Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimų jų valios vykdytoja yra visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba (…). Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą prašome patvirtinti naują Visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudėtį, sudaryti sąlygas Tarybai susipažinti su pietryčių Lietuvos savivaldybių darbu ir teikti joms pasiūlymus“.
Agresyvusis lenkų erelis
Panašaus pobūdžio susirinkimų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Štai Panevėžio miesto demokratinių judėjimų sueigos nutarimas: „Niekas neturi teisės pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-ąją paskelbto Akto nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Priešiškų Lietuvai jėgų, kurios eskaluoja tautinę nesantaiką Pietryčių Lietuvoje (…). Tie veiksmai privalo būti vertinami kaip antivalstybiniai. Kadangi antilietuviška veikla Pietryčių Lietuvoje vykdoma ir toliau, šiame krašte nuolat užregistruojami faktai, kai niekinami Lietuvos Respublikos simboliai. Todėl manome, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo imtis radikalių priemonių, kad būtų stabdoma antivalstybinė veikla šiame rajone. Viena iš padėties stabilizavimo priemonių šiame krašte (…). Lietuvos Respublikos teisėsaugos organai privalo ginti lietuvybę šiame krašte propaguojančius ir nuolatos kitamanių užpuldinėjamus žmones. Kol kas įvykiai klostosi priešinga linkme, tad manome, jog būtina stiprinti Vilniaus krašto prokuratūrų ir VRS kadrus tais Lietuvos piliečiais, kurie savo darbe pasirengę vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tam nederėtų gailėti lėšų. Manome, kad Lietuvos Vyriausybė visokeriopai privalo skatinti vykstančiuosius ten dirbti, suteikdama jiems gyvenamąjį plotą. Padėkime žmonėms, kurie pasiruošę viską daryti Lietuvos labui.
Deja, šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: Pietryčių Lietuvoje apsigyvenę kitataučiai priimami į geresnius darbus ir savo veikla daro neigiamą įtaką lietuvybės plėtojimui šiame krašte. Tikslinga toliau leisti laikraštį „Vilniaus balsas“, kuris būtų skirtas Vilniaus krašto žmonėms. Šis laikraštis galėtų suvienyti „Vilnijos“ draugijos žmones konstruktyviai veiklai, plėtojant draugiškumą tarp visame šiame krašte gyvenančių tautų. Pirmieji Krašto apsaugos departamento parengti apsaugos būriai privalėtų būti dislokuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Tai padėtų užtikrinti normalų ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Nedelsiant turi būti organizuota Lietuvos Respublikos Prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri ištirtų kiekvieną atvejį, kai nepaisoma Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokie vadovai turi būti tuoj pat atleisti iš užimamų pareigų kaip nepaisantys Lietuvos Respublikos įstatymų. Vyriausybė privalo spaudoje oficialiai paskelbti, kad kiekvienas įstatymų nepaisymo faktas bus ištirtas, o kaltininkai nubausti įstatymų numatyta tvarka. Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad būtų sustabdyta kitų respublikų gyventojų migracija į Vilniaus krašto rajonus. Tai reikia daryti nedelsiant.
Manome, kad šie pasiūlymai neliks be atgarsio. Rytų Lietuvos problemos turi rūpėti kiekvienam žmogui, organizacijai, o pirmiausia – Lietuvos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.“
Po pareiškimu pasirašė LS Panevėžio miesto taryba, LS Panevėžio rajono taryba, Nepriklausomybės partija, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Socialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Tautininkų sąjunga, Tremtinių sąjunga, Pramonės sąjunga, Pramonės asociacija, „Vilnijos“ draugijos skyrius.
Šalčininkų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozapas Šapoka tuo metu „Atgimime“ (1990, spalio 17-24 d. 41-asis nr.) rašė: „Lenkų nacionalinio-teritorinio krašto“ paskelbimas nėra kaprizas, tai toliamatė Lenkijos valdžios politika. Tai pirmasis žingsnis atkurti 1920-1922 m. buvusią „Litwa Srodkowa“ (Vidurinę Lietuvą), po to kartu su Baltarusijos, gal ir Ukrainos dalimis ją prijungti prie Lenkijos. Dabartiniai TSKP (LKP ant „platformos“ – A. L.) lyderiai taip toli nesiekia, tačiau apie tokį tikslą svajoja lenkų tautiniai lyderiai, inteligentai, kai kurie paprasti žmonės. Lenkų nacionalistai remia idėją įkurti atskirą lenkų darinį (nors TSRS sudėtyje), kad paskui – tegu dar ir negreit – byrant TSRS, šis darinys pareikštų, prie ko jis nori prisijungti.
Kita vertus, socializmo ir komunizmo ideologinis kuinas tiek nukaršo, kad juo jau nebepajosi, todėl KPSS ir pabalnojo lenkiškumo, lenkų autonomijos idėją […].“ Toliau „Atgimime“ aiškinama, kad Šalčininkų ir kituose svetimšalių atėjūnų valdomuose rajonuose žmonės tegali skaityti tik prokomunistinius laikraščius, kaip „Soviety Lenina“, „Sovetskaja Litva“ (pervadintą į „Echo Litvy“), kad iš darbo atleidžiami lietuviškai kalbantys ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakantys žmonės. Rajone keletas tūkstančių LKP (TSKP pagrindu) narių, o savarankiškos LKP – tik apie 150. Lietuvos lenkų sąjunga veikianti drauge su antilietuviškąja probolševikine „Jedinstvos“ organizacija. Tad tas, kuris išdrįsta paprieštarauti, pakritikuoti „autonomininkus“, dažniausiai ir išvejamas iš darbo, nors ir būtų geriausias specialistas.
9. Rinktųjų išdavystė
Antilietuviška veikla užsiėmė ir kai kurie lenkai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Jų frakcija LR Aukščiausiojoje Taryboje 1990 m. gruodžio 1 d. rašė Lenkijos prezidentui L. Valensai (jo rinkiminiam štabui), Lenkijos Vyriausybės nariams, taip pat didžiųjų Lenkijos laikraščių redakcijoms: „[…] Lenkai Rytuose yra lenkų tautos dalis (vadinasi, Lenkija privalo gelbėti tą tariamai savo „tautos dalį“ – A.L.) ir mes tikimės, kad būsimasis Prezidentas bei jo suformuota vyriausybė rūpinsis mūsų likimu. Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kurie turi teisę į Lenkijos Respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti, tai tūkstančiai Armijos Krajovos kareivių. Lenkai Rytuose – tai paliktosios žemės, kuri pagimdė didžių poetų ir tautinio veržlumo vadovų, sargai, tai kapų ir kapinių, lenkų kultūros ir tautinių tradicijų globotojai (…). Ko nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą Lietuvos sudėtyje, kad būtų išsaugotas tautinis savitumas. Nori, kad baigtųsi Vilnijos skurdinimas, neteisingai skirstant materialines gėrybes, grobuoniškas šeimininkavimas jos tėvų žemėje. Nori turėti galimybę atkurti savo tautos inteligentiją, teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose ir bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą.
Tikime, jog Lechas Valensa supras ir geranoriškomis kaimyniškomis derybomis padės spręsti lenkų gyventojų problemas. Todėl kreipiamės į savo tėvynainius, buvusius rytinių pakraščių gyventojus, į visus, kas neabejingas mūsų likimui, paremti Lecho Valensos kandidatūrą į prezidento postą. Taip pat tikime, jog Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje (L. Valensa tuo metu gyveno Londone – aut.), kuris yra tautos dvasios tvirtumo simbolis, tikėjimo ir vilties atrama, perduodamas valdžią į laisvuose rinkimuose išrinkto Prezidento rankas, savo istoriniu testamentu perduos ir savo pareigą rūpintis lenkų gyventojais, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų.
Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.“
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1990 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus rajono daugiausia iš deputatų tarybos sesija, kurioje buvo svarstoma visuomeninė ir politinė padėtis rajone. Didelį pranešimą tuo klausimu perskaitė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Savo pranešime visą kaltę dėl pablogėjusios ekonominės padėties jis suvertė „lietuviams nacionalistams“, pirmiausia LR AT Pirmininkui prof. V. Landsbergiui. Po to nepagailėjo kaltinimų Rytų Lietuvos lietuviams, kurie lapkričio 24 d. organizavo savo suvažiavimą ir nepakvietė jų, rajonų vadų, taip pat išdrįso reikalauti sau lygių teisių su kitų tautų atstovais, pirmiausia lenkais, ir t.t. Jis piktinosi LR Aukščiausiąja Taryba, kuri iki šiol nėra pripažinusi Lenkų nacionalinio krašto, ir pan.
Paskui susirinkusieji patvirtino A. Brodavskio parengtą nutarimą. Jame pareikštas protestas LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Valstybės komisijos Rytų Lietuvos problemoms tirti pirmininkui R. Ozolui dėl to, kad lapkričio 24 d. jie leido sušaukti Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame, girdi, įžeidžiamai buvo atsiliepta apie Rytų Lietuvos vadovus ir tuo „kurstyta tarpnacionalinė nesantaika“. Buvo parengtas specialus nutarimas-prašymas okupantų pasodintam prokurorui A. Petrauskui, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn minėto suvažiavimo organizatorius ir nubaustų pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnį (dėl tarpnacionalinės nesantaikos kurstymo).
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neapykanta nepriklausomai Lietuvai, lietuvių tautai, melu buvo persunkta lenkų vadeivos A. Brodavskio kalba 1990 m. pabaigoje TSRS liaudies deputatų IV suvažiavime Maskvoje: „[…] Aptardami globalines ekonomines programas, mes privalome kalbėti apie opius, sudėtingus tarpnacionalinius santykius. Juk kol mes tokiojedaugianacionalinėje, unikalioje šalyje neapsispręsime dėl nacionalinės-valstybinės sandaros, jos formų ir turinio, jokia ekonominė programa, kad ir kasją bebūtų parengęs, nepradės veikti. Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas – tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku. Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. […]. Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant. Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą.
Po Spalio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį (buvo J.Pilsudskio ordų okupupotas – A.L.). Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, beje, buržuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, 1939 m. spalio 10 d. Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai (nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lekų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos – tai Lietuva. – A.L.). Dovanėlė (nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų – 320 tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, 1940-aisiais mes jau atsidūrėme TSRS. Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Iš vienos pusės, tarytum oficialiai TSRS sudėtyje, kur galioja TSRS Konstitucija, sienos taip pat TSRS, ir pan. Antra vertus, nuo š.m. kovo 11-osios atsidūrėme tariamai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė. Taigi šiuo požiūriu TSRS Konstitucija – tai jau kaimyninės, svetimos valstybės Konstitucija. O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe – jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros – TSRS ir Lietuvos, du nepriklausomi šaukimo į armiją organai. Vienas šaukia, kitas – atšaukia, dvi sienos, ir panašiai. Štai taip jau devynerius mėnesius gyvename „trumpo sujungimo sąlygomis“. Nuotaikas, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti.
Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug prisiklausę. Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo 11-osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užrištomis akimis. Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas – padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta – yra problema, nėra tautos – nėra problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai. Kad nekaitinčiau ir taip įtemptos suvažiavimo atmosferos, neišpūsčiau nacionalinių aistrų, susilaikysiu, tačiau pabrėžiu, kad šios kampanijos centre – lietuvinimo forsavimo politika, naudojant čia įvairiaspriemones, net tokias, kaip regionų skaldymas, kur tankiai gyvena lenkų tautybės gyventojai, ruošimasis įvesti šiame regione administracinį valdymą, „kitakalbių lojalumo“ tikrinimas, nelojaliųjų atleidimas iš darbo, ir pan.
Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovaujančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas.
Mes už tautų teisę apsispręsti. Paprastai ši teisė siejama su nepriklausomos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė. Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės. Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų gynimo mechanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.
Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė 1990 metų spalio 6 d. krašto savivaldybių vietos tarybų deputatų suvažiavime, sukurdami Vilnijos teritorijoje lenkų nacionalinį-teritorinį kraštą su savo statusu. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino.
Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose. Mes kreipiamės su deputatų paklausimu į suvažiavimo prezidiumą, į Aukščiausiąją Tarybą ir į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką. Deja, pavydėtinai nuosekliai visa tai, apėję mus, vėl patekdavo į respublikinį centrą, tą „gimtąjį glėbį“, kurio jėga po tokio klausimo iškėlimo didėjo geometrine progresija.
Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dviejų Vokietijos valstybių susivienijimas. Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų. Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavimo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkieno įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre – o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, – ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?
Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nustatytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statuso ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.Vadinasi tas, kuris sienas kilnojo anksčiau, dabar turi atstatyti teisingumą. Mes tikime, jog Jūsų pagalba, Aukščiausiosios Tarybos pagalba bus sukurta speciali deputatų komisija ir ši paradoksali istorinė neteisybė bus ištaisyta, tuo pačiu užtikrintas šiame regione gyvenančių žmonių ramus gyvenimas ir normalūs bendražmogiški santykiai mūsų bendruose namuose…“.
Skaitant šio ir kitų „autonomininkų“ mintis prieš nepriklausomą Lietuvą, gali susidaryti nuomonė, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo abejinga kėsinimuisi į valstybės teritorinį vientisumą ir nesigilino, kiek teisingos lenkų, rusų pretenzijos. Bet tada atsikuriančiai Lietuvos valstybei buvo šimtai kitų problemų. Tarp jų ir valstybės pripažinimas, jos valdymo organizavimo, ekonominė blokada ir t.t.
10. Bedantė teisė
Nepaisant visa to, dėta nemažai pastangų apraminti lenkų šovinistams, užsimojusiems, pasinaudojant atsikuriančios nepriklausomos valstybės sunkumais, įgyvendinti savo aneksinius tikslus – vėl prijungti prie Lenkijos nuo amžių buvusias lietuvių žemes. Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tarp pirmesnių savo nutarimų, 1990 m. kovo 20 d. iš lietuvių ir lenkų parlamentarų sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Jos nariais išrinkti: Stanislovas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Maceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislovas Peško, Eugenijus Petronis, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vidmantas Rupeika, Valentina Subač, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka. Po mėnesio iš Komisijos išstojus S. Kropui, į ją įtraukti Juozas Dingelis, Petras Giniotas ir Sergejus Pirožkovas. Pirmininkais išrinkti Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila.
1990 m. gegužės 15 ir gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybes dėl skatinimo kurti lenkų autonominius rajonus, toliau vadovaujantis TSRS Konstitucija ir kitais okupacijos metais veikusiais teisiniais aktais. Nutarime dėl Šalčininkų tarybos veiklos buvo pasakyta: „[…]. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija […].“ Ir toliau AT nurodė, kad „[…] rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti […].“
„Autonomininkams“ ir toliau nerimstant, o Komisijos darbą paralyžiuojant kai kuriems jos nariams – lenkų šovinistams, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. liepos 6 d. sudarė naują 17 narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms ištirti. Jos pirmininku išrinktas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduotoju – AT vicepirmininkas Kazimieras Motieka, Komisijos pirmininko pavaduotojais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andriukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vyriausybės atstovų – Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, Kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, Žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyventojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamento patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, Baltarusių kultūros draugijos narys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.
Valstybinė Komisija, ištyrusi lenkų bolševikų-šovinistų keliamo triukšmo Rytų Lietuvoje priežastis, padarė išvadas, kad jis keliamas vietos valdžios pagal nurodymus iš Varšuvos ir Kremliaus, žinoma, kiekvienam jų turint savus tikslus. Komisija greitai įsitikino, kad visa Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir apylinkių tarybų veikla nesuderinama su nepriklausomos Lietuvos teisiniais aktais, yra nusikalstama, tad rekomendavo nušalinti lenkų tarybas ir jų vadovybes nuo pareigų, o vietoj jų įvesti tiesioginį valdymą. Tarp kitko išvadose nurodyta, kad „Lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio leidimas centrinėse Lietuvos valstybės žemėse dar nepasiekus jos, kaip valstybės tarptautinio pripažinimo, būtų aiškinamas tik kaip istorinių Lietuvos teisių į šias savo žemes atsisakymas ir kaip pačios Lietuvos valstybės paneigimas. Be to, teigta, „Lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenkijos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas. Juolab, kad Lenkija iki šiol nėra oficialiai pasmerkusi J.Pilsudskio – L.Želigovskio agresijos ir jų įvykdytos tos Lietuvos dalies aneksijos ar kita forma atsisakiusi pretenzijų į šį kraštą.
Kol Lenkija nepripažįsta Lietuvos Respublikos (ir jos teritorijos), nepasmerkia agresorių yra pavojus, kad egzistuojančiuose Lenkijos-TSRS santykiuose gali būti neatsižvelgta į Lietuvos teises bei interesus.Tuo labiau, kad tame krašte ypač didelį vaidmenį tebavaidina Kremliaus padalinys – stalinistinė LKP (TSKP pagrindu) ir jos nariai sudaro absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose bei užima daugelį vadovaujančiųjų postų Rytų Lietuvos rajonuose, turi daug savo etatinių darbuotojų. Lenkų sąjunga Lietuvoje (LSL) taip pat remia „lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio sukūrimą. Savo dokumentuose LSL reiškia lojalumą Lietuvos Respublikai, tačiau ir šioje organizacijoje, ypač Vilniaus rajone, didelę įtaką turi LKP (TSKP pagrindu) nariai.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas
1990 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo.“ Jame nurodyta, kad „[…] tiesioginis valdymas įvedamas paleidus atitinkamos teritorijos savivaldybės Tarybą, atleidus iš pareigų Tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą“. Pagal tą įstatymą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo), Vyriausybė nedelsdama skiria šiai teritorijai savo įgaliotinį tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti, kuris „ […]. Jis atitinkamoje teritorijoje vykdo būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai […]. Pradėdamas eiti pareigas, Vyriausybės įgaliotinis turi teisę atleisti iš pareigų kitos savivaldybės darbuotojus ir priimti naujus […]. Vyriausybės įgaliotinis turi teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesnės pakopos savivaldybių Tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus gali sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą […]. Administracinio teritorinio vieneto tiesioginis valdymas pasibaigia, kai įstatymo nustatyta tvarka išrenkama ir pradeda veikti nauja savivaldybės Taryba.“
Netrukus lenkais besivadiną Vilniaus krašte rengiasi didžiulėmis demonstracijomis pažymėti tariamai „savo“ – Lietuvos lenkų sąjungos ir jos išperėtos Lenkų rinkiminės akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos 30 – metį. Tačiau nepriklausomos Lietuvos kūrėjams ir gynėjams – tai ir 30 – metis nuo išdavikiško to krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų šovinistų – stalinistų, vadovaujamų TSKP CK ir KGB pastangų paversti tą kraštą tik lenkišku, atplėšus nuo nepriklausomos Lietuvos ir įjungus į TSRS ar Baltarusijos TSR, Lenkijos sudėtį.
Apie tuos įvykius ir jų ištakas gan išsamiai buvo nušviesta prof. dr. Algimanto Liekio dvitomyje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (monografijos: V. 2011m. 504 p., ir 456p.), bei 2014 m. monografijoje „Svetimi lietuvių namuose“ (662 p.), taip pat 6 – tomyje, skirtame pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos gyvenimui ir darbams nušviesti.
Paprašėme autoriaus prisiminti apie tą lenkų – bolševikų sąmokslą 1988 – 1992 m. atplėšti nuo nepriklausomos Lietuvos Rytų Lietuvą, galėjusį nulemti ir Kovo 11 – osios Lietuvos likimą.
1.Neapykantos lietuviškumui pagimdyta
Prieš 30 m. sprendėsi ne tik mūsų Tautos beveik 50 m. kovų prieš okupantus tikslo – Kovo 11- osios nepriklausomos Lietuvos sukūrimo siekio įgyvendinimo, bet ir bent TSRS okupacijos metais turėtų etninių savo žemių išsaugojimo klausimai. Okupantai ir jų klapčiukai įsitikinę mūsų Tautos pasirįžimu Laisvei ir Nepriklausomybei, nuo 1988 m. vasaros laikraščiuose, per radiją ir televiziją ėmė skelbti, jog, jei Lietuva atsiskirtų nuo TSRS, tai Vilnius ir jo kraštas būtų perduoti Baltarusijai ar Lenkijai, o Klaipėda ir jos kraštas – prijungti prie RTFSR Kaliningrado srities.
Tačiau jei Klaipėdoje (jau nekalbant apie jos rajoną) šiems grasinimams pritarė tik okupacinės kariuomenės, dislokuotos pajūryje, karininkija ir 1989 m. pabaigoje įsikūrusios bolševikinės LKP (ant TSKP platformos) vadukai, tai Rytų Lietuvoje, kur gyveno daug sulenkėjusių ir lenkų, baltarusių, rusų, jie šias idėjas, vadovaujami komisarų iš Maskvos ir Varšuvos, ėmėsi ir įgyvendinti. Ir jiems gan gerai sekėsi, nes šiame krašte visur vadovais buvo beveik tik okupantų gynėjo, nepriklausomos Lietuvos priešo – LKP (TSKP pagrindu) – bolševikų veikėjai ir lenkų šovinistai. (Po 1989 m. pabaigoje LKP atsiskyrimo nuo TSKP, apie – 90 proc. buvusių tos partijos narių – lietuvių, perėjo į savarankišką LKP – socialdemokratinio tipo partiją, pasisakančią už nepriklausomą Lietuvą. Tuo tarpu dauguma Vilniuje ir jo krašte TSKP – LKP narių – lenkai, rusai, gudai atsisakė atsiskirti ir liko „ant TSKP platformos“ – stalinizmo gynėjais).
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi šiame krašte lietuvių kalba persekiota valdžioje buvusių lenkų, rusų, baltarusių, nesunku buvo žmones įgąsdinti, kad, jei laimėtų „lietuviškieji nacionalistai“, reikėtų ir jiems jau tik lietuviškai kalbėti, būtų metami iš darbo ir pan. Tad vietos bolševikėlai – lenkintojai, rusintojai vėl prisiminė 1939 m. pabaigoje Lenkijos vado V.Sikorskio ir jo palydovų derybas Kremliuje su Stalinu, kad jis apjungtų tuomet TSRS okupuotąją Lenkijos dalį (pagal susitarimą su Hitleriu) su Rytų Lietuva (jei ne su visa) ir paskelbų ją Lenkijos tarybine respublika ar jau bent lenkų autonomine respublika. Tad tokios nuostatos apie to krašto ateitį – paskelbti Rytų Lietuvą lenkų respublika ar kraštu, skleistos ir tarp to krašto žmonių nuo 1988 m. rudens. Kadangi tuo laiku ir visa valdžia tame krašte buvo atėjūnų ir kolonizatorių palikuonių rankose, tai apie „lenkų autonomiją“ nuolat kalbėta ir tos valdžios organizuotuose antilietuviškuose mitinguose, susirinkimuose. Tam tikslui lenkų šovinistų buvo įkurta ir Lietuvos lenkų sąjunga (LLS), kurios 30 – metį didingomis demonstracijomis Vilniaus gatvėmis rengiasi gegužės 4 d. pažymėti buvę „autonomininkai“. Dėl savo neišsilavinimo, istorijos nežinojimo sutiko jiems talkinti ir nemažai lietuvių.
Apie LLS kūrimąsi ir veiklą žinomas nepriklausomos Lietuvos patriotas Ryšardas Maceikianecas rašo (Alkas, 201608 070): „… Apie lenkų „problemas“, jų teisių gynimą, komunistinė spauda pradėjo rašyti likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimą. Pavyzdį rodė dieneraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“, TSKP – LKP CK organas; dabar – „Kurier Willenski“, vadovaujamas Z.Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių tarnybų, taip pat ir KGB veiklą (antilietuvišką – A.L.). Nevengė joje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A.Čekuolio, taip pat „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kt. redakcijos. Apie tų metų lenkų tautybės žmonių pjudymą Lietuvoje Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), iš Vilniaus kilęs rašytojas, bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įverinimą: „[…] Europos vidury, viso pasaulio akyse, JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daromas su vienos ar kitos tautos sielomis…“.
Taip, dar prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įkūrė Lietuvos lenkų sąjungą, o LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė „Tautinių mažumų įstatymą“, kuris ir tapo oficialiu „įrodymu“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždiu ginčų ir diskusijų objektu, didinančiu lenkų ir „užsispyrusių lietuvių“ priešiškumą. Šiandieną tai vykdo organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ iškaba, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai […]. Tačiau nenagrinėjama, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautinė mažuma“, vienareikšmiškai be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t.y. kilę iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios yra istorinės LDK teritorijoje, vidaus reikalus, tariamai „ginant teises tautiečių“, paliktų „savo kresose“. Bet […] visi senieji raštai liudija, kad ir Vilniaus, ir jo krašte dar ir Liublino unijos metais lenkų būta tik vienetai ir niekur net neužsiminta, kad Rytų Lietuvoje būtų gyvenusi kokia tai „lenkų tautos dalis“. Tik joje gyvenę gudai dažniau ėmė periimti jiems artimesnę lenkų, negu lietuvių kalbą.[…].
Tad svarbu ne tiek lenkų kalba, o krašto žmonių pilietiškumo ugdymas, nes nuo Vilniaus iki dabartinės Baltarusijos vyrauja ne lenkų, o tik panašios į lenkų ir baltarusių – „paprasta“, vilnietiško dialekto kalba, nors ją vartojantys ir mėgsta save lenkais vadinti […]. Naujai „lenkų problemą“ nepriklausomoje Lietuvoje sukėlė 2000 m. gegužės mėn. Prezidento V.Adamkaus, o taip pat A.Kubiliaus ir dar kelių iš Lietuvos valdžios susitarimas su kai kuriais Lenkijos vadais, leisti netrukdomai Lietuvoje veikti Varšuvos „Wspolnotos“ organizacijai, didinti Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, skiriant lyderius tai aplinkai, organizuojant Lenkijos globą moksleivijai, mokymų bei perkvalikavimo ir kitose srityse. Po šio susitarimo ir prasidėjo atviras V.Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Lietuvos valdžiai laiminant ir dėl savo neišmanymo į tą procesą aktyviai įsitraukė net Nepriklausomybės Akto signatarai.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvo patvirtinta išdavikiška Lietuvoje švietimo koncepcija, kad mokyklose su lenkų kalba mokymas turi būti susietas su Lenkijos istorija ir kultūra, dėl ko nelieka jokios galimybės ugdyti Lietuvos valstybės piliečių […]. Visur lenkams imta skelbti apie tariamas „grėsmės iš lietuvių pusės“ – veiksmingą instrumentą, leidžiantį manipuliuoti Lietuvos lenkų masėmis […]. V.Tomaševskis, tapęs europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju pasiskyrė buvusį KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos[…]. Kitas LLRA lyderis, kuris kartu tapo ir Lenkų sąjungos prezidentu, M. Mackevičius, buvo, kaip sakyta, komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Sovieskaja Litva“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis, kuris tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia lenkų eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis, dažnai nuvedant lenkų minią ir melstis prie Aušros Vartų. Dažnai su juo žygiuoja Lenkijos ambasadoriai[…]. Tai, kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnio suvokimo, kas yra Lietuvos lenkas, tuo pasinaudoja ir lietuvių kiršintojai prieš lenkus, kaip ir šovinistai iš Lenkijos, skelbiantys kad lyg Vilniaus krašo lenkais įsivardinatieji yra lyg Lenkijos piliečiai, todėl ir Lenkiją privalanti jais rūpintis, kištis ir į Lietuvos vidaus reikalus bei į Rytų Lietuvos lenkų gyvenimą […].
Ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų gyvenamose teritorijose, nesiima tyrimų ir istorikai, etnografai, nepakeičiami vadovėliai, viską tai paliekant daryti įsibrovėliams iš Lenkijos […]. Norėtųsi tikėtis, kad tiems, kurie ir pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti mūsų nepriklausomos Lietuvos valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, turi negailėti pastangų, kad nebebūtų tariamos „lenkų tautinės mažumos“ vardu naudojamasi, sprendžiant tik savo ar klano, bet ne nepriklausomos Lietuvos, jos valstybingumo išlikimo klausimai“.
2.Svetimų vertybių pinklėse
Apie Atgimimo metais Vilniaus krašte susitelkusių atkuriamos nepriklausomos Lietuvos išdavikų agitacinę veiklą akad. Z. Zinkevičius, kurį laiką buvęs ir LR švietimo ir mokslo ministru, rašė: „…Ypač aktyviai reiškėsi Lenkų kultūrinės draugijos pirmininkas J. Sinkevičius, Vilniaus r. švietimo skyriaus inspektorė E. Čepulkovska (…). Svarbiausias antilietuviškos veiklos ideologas iš pradžių buvo Ivanas Tichonovičius (pasirašinėjęs – Jan Ciechanowicz), atsikėlęs iš Gudijos, uolus ateistas, vėliau agitavęs už Lenkų šovinistų kortas, tik lenkiškas bažnyčias. Jo kalbos priminė prieškarinius „Marsz na Kowno“ oratorius. Jos buvo kupinos neapykantos lietuvių tautai (…). Pagal jį tikras lenkiškumas turįs būti pradėtas suvokti kaip antilietuviškumas, visos pastangos turinčios būti nukreiptos prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tos kalbos tiek įkaitindavo klausytojus, jog pasigirsdavo balsų, kviečiančių naikinti lietuvius ir panašiai. Nenuostabu, kad po tokių susirinkimų jaunimas (lenkų – A. L.) griebdavosi chuliganiškų veiksmų. Antai sufanatinti lenkai – Nemenčinės vidurinės mokyklos auklėtiniai – primušė mokinį lietuvį (1988 10 29), prie Papiškių kaimo buvo sumušti mišką sodinę gediminaičiai (1989 m. pavasarį) ir panašiai. Draskė lietuvių tautinius simbolius, nuplėšdavo Trispalvę (Avižieniai, Lavoriškės, Mickūnai, Nemėžis, Rūkainiai, Sužionys, Vaidotai, Vaičiūnai .., dėl to iškelta daugybė bylų), niekino lietuviškus kryžius, nuritino karaliaus Mindaugo karūnavimo 737-osioms metinėms pastatytą paminklinį akmenį Juozapinės kalne prie Medininkų (1990 08 13) ir t.t. (…).
Lenkų kunigai „apaštalaudami“ – ypač Vilniuje – per pamokslus kurstė tikinčiuosius prieš lietuvius, Sąjūdį ir Lietuvos vadovybę. Imta viešai vartoti prieškarinius sulenkintus vietovardžius (Korvi, Kovalčiuki, Medniki …), lenkiškus Vilniaus gatvių pavadinimus (Konska, Pohulianka Vielka, Zavalna …). Prie viso to dar prisidėjo Lietuvoje lengvai gaunama, plačiai skaitoma Lenkijos spauda, kurioje irgi buvo daug tendencingų, vienašališkų ir istorinę tiesą iškraipančių straipsnių. Antai tvirtinta, kad bus uždarinėjamos lenkiškos mokyklos, neleidžiama gimtąja kalba melstis ir panašiai (…). Visu tuo grėsmingu bruzdesiu siekta sudaryti regimybę, kad Vilnija (Wilenczyzna) – tai „lietuvių engiama“ Lenkijos dalis, nutylint, jog Vilnius nuo amžių buvo Lietuvos sostinė, lietuvių įkurtas lietuviškose (ne lenkiškose) žemėse, jog čia – lietuvių tautos ir valstybės lopšys (ne periferija) (…). Kad lenkiškumas ir lenkų kalba čia atneštiniai, apie tai net neužsimenama (…). Pradėta reikalauti Pietryčių Lietuvoje valstybine kalba paskelbti lenkų (…), o tai reiškė įteisinti tolesnį priverstinį krašto lenkinimą (…).“ (Z. Zinkevičius. Lietuviai. V., 2013. P. 254, 255, 256).
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Apie tą LLS 1991 m. sausio 5-12 d. „Atgimimo“ laikraščio straipsnyje „Sąjūdis ir LLS ideologija“ rašyta: „[…] klausimus – politinė organizacija su fiksuojama naryste ir bilietu, praktiškai – partija, kuriai priklausyti gali tik vienos tautybės žmonės. J. Senkevič, A. Plokšto reikalauja, kad Lenkijos vyriausybė darytų Lietuvai politinį spaudimą ir „apgintų“ lenkus Lietuvoje. LLS nariai yra orientuoti į Lenkiją ir nesuvokia savęs, kaip Lietuvos piliečių. Tie patys žmonės, kurie 1988 m. rudenį organizavo „Jedinstvos“ grupes, 1989 m. rudenį prisidėjo prie „autonomijos“ kūrimo. Jie didžiuojasi priklausą LLS ir „Jedinstvos“ organizacijoms. Visa jų veiklos esmė – kova prieš lietuvių tautą ir jos nepriklausomybę. 88% Šalčininkų ir 57% Vilniaus rajono komunistų pasisakė prieš savarankiškos LKP įkūrimą. Mat rajonų vadukai žino, kad kėdes bus galima išlaikyti, tik LKP likus stalinine – TSKP padaliniu ir paskelbti kraštą „lenkų autonominiu.“
„Autonomininkus“ visaip globojo ir KGB. LTSR KGB pirmininkas, generolas majoras S. Caplinas 1989 m. rudenį savo tarnybiniame pranešime TSRS KGB rašo: „Dalis lenkų inteligentų galėtų imtis ir vadovaujančiojo vaidmens ir tapti lyderiais konsultuojant Vilniaus krašto lenkus. Lyderiu galėtų būti piliečių judėjimas „Vilenščiznos atgimimas“, tačiau jis neturėtų atrodyti kaip politinė partija. Optimalus variantas – Sąjūdžio arba lenkų „Solidarnosc“ tipo organizacija […].“
Ir toliau svarstoma, kas iš lenkų inteligentų galėtų būti lietuvių tautos „judais“. Svarstomos žinomiausių lenkų veikėjų kandidatūrų biografijos, nurodoma, kad LTSR KGB I skyriaus jau yra užverbuotas ir parengtas žvalgybos reikalams agentas „Janekas“. „Jis turi aukštąjį išsilavinimą, yra vyriausiasis redaktorius, turi galimybių dažnai lankytis Lenkijoje, moka rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas. Agentas patikimas ir patikrintas. Jis pažįsta Lenkijos užnugario kariuomenės viršininką, 59 metų gen. Kazimierą Bogdanovičių; Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės valdybos viršininką, Auklėjimo departamento direktorių gen. Kšištofą Ovčareką (apie 45 m.); gen. Goželiančiką (apie 62 m.) – Žuvusiems užsienyje lenkams įamžinti klubo prezidentą, turintį ryšių su gynybos ministru, vadovaujančiu Lenkijos karo laivynui; majorą Ježį Lesickį (apie 47 m.) – Šlionsko karinės apygardos vadovybės spaudos sekretorių, majorą Ježį Lesickį, turintį ryšių su Žemutinės Silezijos žurnalistais (apie 47 m.); kardinolą E. Gulbinavičių (apie 60 m.), turintį ryšių Vatikane […].“
„Tremtinio“ laikraštis (1992 m. sausis, Nr. 2(59), pateikęs dokumentų apie KGB veiklą tarp Vilniaus ir jo krašto lenkų, nurodo, kad KGB ypač gerai vertinęs Vilniaus rajono tarybos pirmininką ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą A. Brodavskį, taip pat TSRS AT deputatą J. Tichanovičių. O tokie lenkų veikėjai, kaip R. Maceikianecas ir Z. Balcevičius, esą naudingi tam, kad „viešai atrodytų, jog „lenkų klausimu“ dirba ne Maskva, o patys Lietuvos lenkai“. Buvo užverbuota daug lenkų abiturientų, vykstančių studijuoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas ir t.t.
3.Durklas į prisikeliančios Lietuvos nugarą
Ypač didelį džiaugsmą tarp Vilniaus krašto „autonomininkų“ sukėlė TSKP CK 1989 m. rugsėjo plenume patvirtinta „TSKP nacionalinė platforma“, kurios esmė – sukurti atsvarą stiprėjančiam tautiniam atgimimui Baltijos šalyse: skaldyti ten žmonių vienybę, siekti sukurti tautinių mažumų, pirmiausia slavų, atskirus rajonus. Tad, pagal TSKP CK nurodymus, 1989 m. rugsėjo 6 d. įvykusioje Šalčininkų rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje ir buvo priimtas nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono paskelbimo Lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu LTSR sudėtyje“. Nutarime rašyta, kad „svarbi rajono ypatybė, jog čia ne tik vyrauja lenkų tautybės žmonės, bet ir artimi jiems kiti slavai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Panaši gyventojų struktūra būdinga Šalčininkų, Eišiškių miestams, Baltosios Vokės ir kitoms apylinkėms, t.y. rajono žmonės etniškai labai skiriasi nuo lietuvių tautybės žmonių […].“ Ir toliau rašoma, kad rajonas yra blogiau aprūpinamas statybinėmis medžiagomis, energetiniais ištekliais negu visa Lietuva, kad mažesnis procentas iš rajono baigia aukštąsias mokyklas ir pan.
Ypač piktintasi, kad 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR AT paskelbė lietuvių kalbą valstybine. Ir todėl „vykdydama TSKP direktyvas sprendžiant tarpnacionalinius santykius, taip pat vadovaudamasi TSRS ir LTSR konstitucijomis, Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba nusprendžia: paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos; Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančias Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą; 1989 m. ketvirtame ketvirtyje rajono liaudies deputatų tarybos sesijoje priimti Šalčininkų Lenkų teritorinio rajono statuto nuostatas […]“.
Statutui parengti sudaryta deputatų komisija: Č. Vysockis – partijos Šalčininkų rajono komiteto antrasis sekretorius, E. Tašlinskis – partijos Šalčininkų rajono komiteto sekretorius, L. Jankelevičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir šios komisijos pirmininkas, J. Olechnovičius – Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, B. Paškevičius – rajono vykdomojo komiteto sekretorius, T. Slyževskis – Eišiškių miesto deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas, J. Songinas – Eišiškių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas, A. Aliukas – „Dainos“ kolūkio pirmininkas, V Šarapajeva – pensininkė.
Šį savo nutarimą „autonomininkai“ nusiuntė TSKP CK ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai į Maskvą, išspausdino savo laikraštyje „Lenino priesakai“. Kremlius pritarė lenkų šovinistams, bet spalio 4 d. savo pareiškime pasmerkė Lietuvos Respublikos AT Prezidiumas ir Vyriausybė, nurodydami, kad atsakomybė už neteisėtą ir beprasmišką politinės padėties destabilizavimą tenka neapykantos kurstytojams Lietuvoje, o ypač – TSRS konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Tačiau tai lenkų „patriotų“ nenuramino. Priešingai – jie dar daugiau rašė į TSKP CK, į Kremlių, į Varšuvą, klykė, kad Lietuvoje valdžią paima „lietuviškieji nacionalistai“, kurie pažeidžia jų, didžiųjų TSRS patriotų-lenkų komunistų teises, kėsinasi į jų kultūrą, ir pan. Nemažai tų J. Pilsudskio laikų kolonizatorių palikuonių laiškų spausdinta Lenkijos laikraščiuose ir žurnaluose.
Polonizacija
Pavyzdžiui, „Gazeta wyborcza“ 1990 m. vienuoliktajame numeryje, tarsi atsiliepdama į laiškus iš Vilniaus, ramino: „Vilnius ir Lvovas, lygiai kaip Krokuva ir Varšuva, visada buvo lenkiški ir atimti neteisėtai. Anksčiau ar vėliau turėsime jų pareikalauti […]. Rygos sutarties sienos (Lenkijos ir TSRS 1923 m. sutartis – A. L.) buvo mūsų legalios sienos. Sienos, kurios mums priklausė šimtus metų, kur viešpatavo lenkų kultūra, žemės, už kurias kovojo mūsų kariai, už kuriuos sunkiausiuose varguose kovojo AK (Armija Krajova – A. L.) divizijos […].“ Tai buvo lenkų Lietuvoje siekiai, kurių taip viešai ir akiplėšiškai nedrįsdavo skelbti net Hitleris ir jo tarnai. Tačiau jų Lenkijoje niekas nepasmerkė. Dar daugiau – šios idėjos ir toliau buvo propaguojamos. Net ir po to, kai Lenkijos valdžia formaliai tarsi ir pritarė lietuvių tautos pastangomis atkurti savo nepriklausomą valstybę; po to, kai 1989 m. gruodžio 27 ir 28 dienomis Lenkijos parlamento rūmuose Varšuvoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio delegacija, vadovaujama LPS Seimo Tarybos pirmininko V. Landsbergio, pasirašė su Lenkijos piliečių parlamento klubo pirmininku B. Gernieku raštą, dėl tarpusavio pasitikėjimo ir ūkinio bendradarbiavimo; po to, kai buvo patvirtintas susisiekimo per sieną susitarimas, kuriame pabrėžtas esamų sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos neliečiamumas.
1989 m. vasarą Lenkijoje minint Liublino unijos 420-ąsias metines, beveik visuose minėjimuose akcentuota, kad Lietuva neteisingai buvo atplėšta nuo Lenkijos, kad šventa kiekvieno lenko pozicija – ginti savo „brolius“ nuo lietuvių nacionalistų. 1990 m. liepos 1 d. didelės grupės vadinamųjų Lenkijos inteligentų pasirašytame Memorandume (jis buvo įteiktas tuometiniam Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui ir daugeliui Lenkijos vyriausybės narių, taip pat Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai, Europos tarybai Strasbūre ir kt.), įrodinėta, kad Vilnius ir jo kraštas turi būti „grąžinti“ Lenkijai, kaip „nuo amžių lenkų žemės“ arba paskelbta to krašto lenkų autonomija; kad būtina nedelsiant imtis priemonių tikriesiems šio krašto gyventojams lenkams apginti nuo „okupantų“ lietuvių; kad nedelsiant Vilnius būtų paskelbtas lenkų autonominio krašto sostine ir pan. Bet buvo nutylima Lenkijos viršininko J.Pilsudskio agresija ir to krašto aneksija, kaip ir tai, kad Lenkija neteisėtai valdo per 20 tūkst. kv. km. etinių lietuvių žemių (Suvalkų, Balstogės ir kitus kraštus, kad suokalbišku Stalino, Ruzvelto, Čerčelio susitarimu jai neteisėtai karui baigiantis ir Prūsų Lietuvos žemės nuo Gdansko beveik iki Karaliaučiaus ir t.t.). Bet nepaisant to, tas lenkų šovinistų-agresorių memorandumas buvo išspausdintas lenkų žurnale „Magazyn Wilenski“, Vilniaus rajono tarybos laikraštyje „Draugystė“ ir kituose leidiniuose. Tą memorandumą nuolat kartojo savo pranešimuose Lenkų sąjungos Lietuvoje pirmininkas J. Senkievičius (J. Senkiewicz), taip pat dažnas lenkų politikas Varšuvoje. Kokią „brolybę“ kovojančiai dėl savo Nepriklausomybės lietuvių tautai propagavo Lenkijos valdžia, matyti iš 1990 m. rugsėjo 28 d. Lenkijos seimo deputato St. Niesiolovskio (St. Niesiolowski) pareiškimo:
„Remdamasis iš Lietuvos Respublikos gauta informacija, konstatuoju, jog ir toliau vykdoma sisteminga bei planinga Vilnijos kolonizacijos akcija (lietuviai „kolinizuoja“ nuo amžių savo kraštą! – A.L.). Persekiojami nuo amžių šiose teritorijose gyvenantys lenkai, prieš juos rezgamos intrigos. Šiandien Lietuvoje gyvena per 300 tūkstančių lenkų, daugiausia Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose. Čia lenkų persekiojimai įgavę plačiausią užmojį. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą sulietuvinti Lietuvos gyventojų nelietuvių (faktiškai lenkų) pavardes, vardus ir tėvavardžius, taip pat vietovardžius. Ši akcija iš esmės nesiskiria nuo neseniai Bulgarijos Živkovo režimo vykdytos prievartinės makedoniečių ir turkų bulgarizacijos, kurią pasmerkė visas pasaulis. Lietuvos valdžia tarp lenkų gyventojų paskutiniuoju metu atrado dvi naujas tautybes – „tuteišus“ („vietinius“), kaip priešpriešą lenkams (kadangi lenkai Vilnijoje gyvena šimtmečius, vadinasi, bemaž automatiškai nutraukiami ryšiai su lenkiškumu), ir „vičius“ – taip apibūdinami žmonės, kurių pavardės baigiasi galūne „vič“. Taigi išeitų, kad Adomas Mickievičius buvo ne lenkas, o „vičius“ (žemaičiuose vadinti „vištgaidžiais“- A.L.).
„Vičiai“ yra slavų kalba kalbantys lietuviai. Lietuvių kalbininkai energingai dirba, siekdami sukurti naują kalbą, kuri būtų lenkų kalbos tarmės, baltarusių kalbos ir lietuvių kalbos vilnietiškos tarmės mišinys. Lenkams užkirstas kelias įgyti aukštąjį išsilavinimą, jie negali užimti aukštų pareigų, jiems praktiškai neįmanoma patekti į vienintelę Lietuvoje Kauno dvasinę seminariją. Lietuvių spaudoje vyksta nuolatinė antilenkiška kampanija, kurioje Armijos Krajovos kariai neretai vadinami „fašistais“ ir „banditais“.
Mokyklų su dėstomąja lenkų kalba Vilnijoje sumažėjo nuo 345-ių 1953 m. iki 92-ejų 1989 m. Lietuvos valdžia neleidžia net užsiminti apie lenkų universitetą Vilniuje, o po karo Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkų mokytojų institutas, kuriame buvo rengiami pradinių klasių mokytojai, 1961 m. buvo uždarytas. Nepaisant lenkų visuomenės pastangų, nėra nė mažiausios vilties, kad jis bus vėl atidarytas. Dėl tokios lietuvių valdžios švietimo politikos lenkų inteligentijos padėtis Vilnijoje yra katastrofiška.
Lenkų su aukštuoju išsilavinimu tūkstančiui gyventojų yra šešis kartus mažiau nei lietuvių. Lenkų aukštojo išsilavinimo rodiklį galima palyginti nebent su čigonų rodikliu. Paskutiniuoju metu Vilnijoje lenkų kalba leidžiamas laikraštis „Kurier Wilenski“ 1990 m. rugsėjo 6 d. informavo, kad Trakų Vokėje (nepaisant to, jog mokyklos direktorius buvo sutikęs vietinėje mokykloje atidaryti lenkišką klasę) lietuvių mokytojai, pritariami lietuvių tėvų ir mokinių, išmetė iš mokyklos lenkų vaikus pirmokus ir jų motinas. Susilaikysiu nuo komentarų, pacituosiu tik jau minėtą „Kurier Wilenski“: „Lenkų vaikų išvarymas iš lietuvių mokyklos smarkiai užgavo ne tik jų tėvus, kurie tą dieną išliejo daug ašarų, ir ne tik apylinkės gyventojus. Šį įvykį tegul prisimena tie, kurie taip uoliai ir triukšmingai kovoja vien prieš lenkų nacionalizmą“.
Visame Vilniaus rajone, kuriame gyvena lenkai, nėra nė vienos ligoninės, o iš keliolikos Šalčininkų rajono kandidatų į medicinos studijas šiais metais nebuvo priimta nė vieno. Nesiliauja „nežinomų kaltininkų“ vykdoma lenkiškų paminklų naikinimo ir niekinimo akcija. Per paskutiniuosius trejus mėnesius „nežinomi kaltininkai“ sunaikino paminklinius antkapius Rasų kapinėse Vilniuje, išniekino Juzefo Pilsudskio mauzoliejų ir sudaužė lenkų seserų vizitiečių katakombas. Lietuvių policijai kaltininkų sugauti dar nė karto nepavyko.
Ponas maršalka, aukštasis parlamente! Lenkijos Respublika pateikė pakankamai įrodymų, kad trokšta draugiškų broliškų santykių su nepriklausoma Lietuvos Respublika. Nepaisant mums visiems žinomų sunkumų ir pavojų, pasislinkome, kiek tai įmanoma, toli, pripažindami teisėtus Lietuvos siekius atgaunant nepriklausomybę. Visiškai remiu šios Lenkijos vyriausybės politiką, tačiau ji neturi reikšti pritarimo lenkų persekiojimui. Kaip suderinti dabar Lietuvoje valdančio Sąjūdžio vadovų pareiškimus, propaguojančius norą palaikyti su Lenkija gerus santykius, su faktu, kad to paties Sąjūdžio organe „Gimtasis kraštas“ 1990 m. balandžio 26 dienos 16-ajame numeryje pasirodė straipsnis, postuluojantis Karaliaučiaus prijungimą prie Vokietijos. Esą Lietuva galėtų turėti bendrą su vokiečiais sieną ir tuo pačiu užsitikrintų atitinkamą įtaką Europos politikoje. Baigdamas galbūt pernelyg dažnai paskutiniu metu perfrazuojama Adomo Mickevičiaus citata „Jeigu užmiršime apie juos, tegul Dievas apie mus užmiršta“, pranešu apie savo paklausimą išdėstytu klausimu.“ ( Atgimimas. 1990 m. gruodžio 5-17. Nr. 48.).
4.Atgimusių judų pabučiavimai
Akademikas Zigmas Zinkevičius, visuomet įrodinėjęs, kad Vilniaus ir Šalčininkų krašto lenkai – tai sulenkėję lietuviai. Vytauto Visocko nuotr.
Deja, niekas nei Lenkijos Seime, nei iš Lietuvoje gyvenančių lenkų nepasisakė prieš tokį gebelsinį pareiškimą. Nepasmerkė jo ir mūsų tautiečiai JAV bei kitose šalyse. Beje, jie neretai kaltino Sąjūdį ir savarankišką LKP dėl nesugebėjimo susitarti su lenkais. Akivaizdžiu pavyzdžiu galėtų būti Vakaruose gyvenantis rašytojas Tomas Venclova (1940 m. vasarą „Stalino Saulę“ parvežusio A. Venclovos sūnus). 1990 m. lapkričio 7-14 dienos „Atgimimo“ 42-44 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Atmesti skrupulus, siekti susitarimo su lenkų lyderiais“ šis po pasaulį tada besiblaškantis ir save intelektualu įsivaizduojantis – lenkiško ir žydiško internacionalizmo propaguotojas, įrodinėjo, kad ir Sąjūdis nuo pat įsikūrimo vykdo ydingą politiką Lietuvos lenkų bei žydų atžvilgiu. Tas veikėjas Lietuvą ir pasaulį įtikinėjo, kad lenkų autonominio krašto ar respublikos Lietuvos ribose jau neįmanoma sustabdyti. Jis teigė: „Tad ar ne geriau būtų jį įkurti teisėtai, tuo pačiu šiame regione užfiksuojant Lietuvos Respublikos kompetenciją (…).“
Buvusio lenkų okupuoto Rytų Lietuvos krašto žmonių skatinimas siekti autonomijos ir saugotis nuo tariamo lietuvių persekiojimo buvo ypač sustiprėjęs „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos valdymo laikotarpiu, svajojęs kaip ir J.Pilsudskis apie Lenkiją su buvusios LDK provincijomis. Tad tais metais ir „autonomininkai“ Rytų Lietuvoje ir jų globėjai Varšuvoje buvo tapę ypač akiplėšiški. Jie, kaip matyti ir iš kai kurių stalinistų – platformininkų baudžiamųjų bylų, mėgino su jais užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Mat LKP (TSKP pagrindu) buvo Kremliaus įnagiu nepriklausomai Lietuvai pasmaugti. Iš dalies tą atspindi ir buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio kontaktai su išdavikiškos TSKP – LKP („platformininkų“) vadu, prof. M. Burokevičiumi ir kai kuriais kitais šios partijos veikėjais.
Archyvuose yra A. Kvasnievskio, kai jis dar vadovavo Lenkijos socialdemokratams, susirašinėjimo su M. Burokevičiumi, bendradarbiavimo su tų bolševizmo ir „vieningos“ TSRS gynėjų partija projektai ir kiti dokumentai. Užbėgant priekin, reikėtų pasakyti, kad iš visų Lenkijos prezidentų sąžinės nebuvo praradęs tik minėtasis L. Valensa – tik jis vienas atsisakė aukščiausiojo Lietuvos apdovanojimo. Kaip skelbta žiniasklaidoje, jis 2013 m. rugpjūčio pabaigoje atsisakė priimti nepriklausomos Lietuvos aukščiausiąjį apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Iš tikro, reikėtų būti kiaule, kad priimtum apdovanojimą iš to, kuriam kenkei, prieš kurį kurstei, kurį siekei susilpninti. Beje, nepasekė to lenko pavyzdžiu nemažas skaičius lietuvių veikėjų, politikų ir mokslininkų, ypač istorikų, apdovanotų ordinais „Už nuopelnus Lenkijai“. Jei nei vienas nepriklausomos Lietuvos pilietis neatsisakė Lenkijos apdovanojimų, matyt, jie jautėsi ir jaučiasi nusipelnę Lenkijai, verti jos aukščiausių valstybinių ordinų. Neatsitiktinai Lenkijos ambasadorius Vilniuje Ježis Bahras (Jerzy Bahr) 2013 m. rugpjūčio 27 d. „Delfi” tinklalapyje rašė: „Mes Lietuvoje turime labai daug bičiulių. Labai sunku išrinkti geriausius. Bet iš metų nuotolio matyti, kuriuose mūsų bendradarbiavimo baruose dirbama geriausiai […].“ Ypač mėgo demonstruot per TV meilę – pasibučiavimus su Lenkijos vadais Prezidentas V.Adamkus.
Pradiniame Lietuvos išsivadavimo ir nepriklausomybės atkūrimo etape (1988-1991 m.) TSRS ir Lenkijos ir Vilniaus krašto lenkų „vanagų“ siekiai visiškai sutapo: neleisti atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik rusai siekė išlaikyti ją TSRS „tautų šeimoje“, o lenkų šovinistai, kad įgyvendintų J. Pilsudskio ir palikuonių siekius – paversti lenkiška, Lenkijos provincija. Bet juo toliau, juo didesnes pretenzijas atsikuriančiai Lietuvai ėmė reikšti ir Baltarusijos TSR bolševikai. 1990 m. balandžio 1 d. „Izvestijų“ laikraščio numeryje buvo išspausdintas antilietuviškas Baltarusijos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas, kuriame rašyta:
„Tiems, kurie bando Lietuvoje įvesti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją, vertėtų atminti, jog 1938 m. Lietuvos Respublikos teritorija buvo visiškai kitokia, ir tiktai TSRS labai aukštų organų nutarimu, Lietuvos Respublikai ir LTSR buvo perduotos senovinei Baltarusijai priklausančios teritorijos.Jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS, Baltarusijos TSR anuliuos visus įstatymus, nutarimus ir aktus, kurių pagrindu Lietuvai buvo perduota dalis baltarusiškų žemių.Teritorinių klausimų aktai tarp Baltarusijos TSR ir Lietuvos TSR pagrįsti 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į TSRS“, kurį šiuo metu Lietuva vienpusiškai paskelbė negaliojančiu.Kartu ji imasi atsakomybės už tai, kad prarado savo galią nurodyto 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS AT įstatymo 2 punktas dėl LTSR Švenčionių rajono ir dalies Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Radūnios rajonų, priklausiusių Baltarusijos TSR, perdavimo, taip pat Baltarusijos TSR AT Prezidiumo ir LTSR AT nutarimas ir jo pagrindu priimtas 1940 m. lapkričio 6 d. TSRS AT Prezidiumo įsakas „Dėl sienų tarp Baltarusijos TSR ir TSRS nustatymo.“
Baltarusijos TSR AT Prezidiumas bus priverstas peržiūrėti dėl administravimo ir teritorinių atitinkamų Baltarusijos TSR sričių sudėties priimtus sprendimus, atitinkančius minėtus aktus, jeigu Lietuvos TSR išeis iš TSRS […]. Be to, atsižvelgus į Lietuvos vadovybės pareiškimą, kad ji nepasirengusi visiškai laikytis 1939 m. spalio 10 d. TSRS AT Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Prezidento sutarties „Dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties“, kyla klausimas ir dėl joje numatytų teritorinių pakeitimų Lietuvos naudai galiojimo.
Minėta Sutartis, be kita ko, palietė interesus Baltarusijos gyventojų, gyvenančių šioje teritorijoje, kuri nuo 1939 m. rugsėjo antrosios pusės buvo tarybinėje jurisdikcijoje. Sutartis buvo sudaryta be Baltarusijos TSR sutikimo ir žinios. Be to, nereikia pamiršti, kad ši Sutartis buvo sudaryta slaptųjų susitarimų, susijusių su 1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartimi, pagrindu, o ji, kaip nurodoma 1989 m. gruodžio 24 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarime, neteko galios pagal tarptautinės teisės normas, Vokietijai užpuolus TSRS, t.y. 1941 m. birželio 22 d. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas taip pat pasmerkė „Slaptuosius papildomus protokolus“ prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties ir kitų slaptųjų susitarimų su Vokietija pasirašymo faktus. Suvažiavimas pripažino slaptuosius protokolus negaliojančiais ir neteisėtais nuo jų pasirašymo momento. Remdamiesi tuo, mes būsime priversti reikalauti baltarusiškų žemių grąžinimo Baltarusijos TSR.“
Pareiškimo demagogiškumas ir akiplėšiškumas nekėlė abejonių. Tad ir Lietuvos Vyriausybė į jį neatsakė. Ir Baltarusijos TSR valdžia apie jį lyg daugiau ir nebeužsiminė. Tačiau tą pareiškimą kaip argumentą ne kartą pateikdavo ne tik Vilniaus krašto „autonomininkai“, bet ir jų ideologinis vadas – LKP(TSKP pagrindu) CK, KGB, TSKP CK.
5.Okupantų padlaižių patriotizmas
Vilniaus krašto „autonomininkų“ veikla suaktyvėdavo, kai KGB, okupacinė kariuomenė, omonininkai, LKP (TSKP pagrindu) ir jos „maitintoja“ – TSKP imdavo smarkiau pulti atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos pasienio postus, grobti pastatus, palaikyti Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 m. gegužės 15 d. Šalčininkuose susirinkę „autonomininkai“ drauge su rajono deputatais priėmė nutarimą „Dėl svarbiausiųjų rajono Tarybos uždavinių ryšium su politine situacija Lietuvoje“. Jame rašyta: [„…] Taryba pažymi, kad politinė-ekonominė situacija pasiekė ribą, už kurios visuomeniniai procesai gali įgyti nevaldomą charakterį. Vienpusiški, antikonstituciniai dabartinės Respublikos vadovybės veiksmai, nukreipti atplėšti Lietuvą nuo TSRS, nulėmė šią gilią ekonominę-politinę krizę. Vyksta tarybinės socialistinės santvarkos demontažas. Didžioji dauguma rajono gyventojų yra tos nuomonės, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba neturėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti apie Lietuvos TSR išstojimą iš Tarybų Sąjungos […].
Rajono Taryba yra tos nuomonės, kad tas klausimas turi būti sprendžiamas tik bendru susitarimu tarp TSRS ir sąjunginių respublikų. Nežiūrint į naujai suformuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, Lietuva ir toliau lieka TSRS dalimi pagal visur priimtas tarptautines normas.
Situacija, susidariusi dabar, stumia Lietuvą į pražūtingą ekonominę suirutę ir gilius socialinius bei ekonominius prieštaravimus visoje TSRS, respublikoje ir rajone […]“. Toliau „autonomininkai“ priėmė tokį nutarimą:
„Visiškai pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo nutarimui dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų, TSRS Prezidento M. Gorbačiovo kreipimuisi į Lietuvos liaudį ir Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų nenukrypstamai vykdoma TSRS Konstitucija; prašyti TSRS Prezidento ir TSRS Vyriausybės imtis ryžtingų priemonių, kad būtų įgyvendinti visi TSRS Prezidento ir Vyriausybės nutarimai dėl Lietuvos TSR; Šalčininkų rajono liaudies deputatų taryba, vadovaudamasi daugumos rinkėjų valia, nusprendžia, kad rajono teritorijoje veikia tik TSRS Konstitucija ir Lietuvos TSR Konstitucija ir tie normatyviniai aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai;naudoti oficialiai pavadinimą: Lietuvos TSR Šalčininkų lenkų nacionalinis-teritorinis rajonas. Tarp svarbiausiųjų Tarybos uždavinių – suvienyti visas politines ir nacionalines jėgas nurodytiems uždaviniams įgyvendinti. Sesija visiškai remia LTSR Piliečių komitetų veiklą, siekiančią apginti savo tarybinių piliečių teises ir socializmą; išreikšti protestą prieš „Sąjūdžio“ monopolį masinėms informacijos priemonėms ir pareikalauti iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, kad visi Lietuvos TSR piliečiai nepriklausomai nuo jų partinio priklausomumo, turėtų vienodas galimybes naudotis masinėmis informacijos priemonėmis […]. Rekomenduoti visiems rajono ūkiniams organams stiprinti ir plėsti ekonominius ryšius su TSRS, Baltarusijos TSR ir kitomis tarybinėmis respublikomis.
Nutarimą pasirašė Šalčininkų rajono Tarybos pirmininkas Č. Vysockis“.
Iš tikrųjų šis nutarimas – viešas kvietimas nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, sugrąžinti okupacinį režimą. Tad 1990 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė tokį Šalčininkų lenkų išpuolį ir nurodė, kad „sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija […]“ Buvo pripažinta, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.“
Tačiau „autonomininkai“ ir toliau nerimo. Maža to, jie, vadovaujami LKP(TSKP pagrindu) CK ir asmeniškai jo sekretorius M. Burokevičiaus bei TSKP CK sekretoriaus O. Šenino (jis Kremliaus buvo paskirtas koordinuoti lenkų „autonomininkų“ ir TSKP CK, KGB veiklą), rengė naujus planus, kaip atskirti Lietuvos Rytus, jei lietuvių tauta neatsisakys nepriklausomybės.
1990 m. birželio 1 d. Šalčininkų rajono Zavišonių gyvenvietėje lenkai organizavo Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų tarybų deputatų suvažiavimą, kuriame priimtas Kreipimasis į TSKP CK generalinį sekretorių M. Gorbačiovą. Jame maldauta išgelbėti lenkus nuo „lietuviškųjų nacionalistų“. Kreipimesi rašoma:„[…] Žinomi 1939-1940 m. įvykiai tragiškai atsiliepė šio krašto lenkų likimui. Lenkai nebeteko galimybės išsaugoti savo nacionalinį savitumą, kultūros ir švietimo ugdymą […]. Toje teritorijoje palankią dirvą savo vystymuisi turėjo rusai, žydai, baltarusiai ir kitos tautos. Siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas vietiniam nacionaliniam atgimimui, praėjusiais metais Vilniaus, Šalčininkų kaimiškųjų rajonų ir miestų tarybos, vadovaudamosi TSKP CK platforma nacionaliniais klausimais, paskelbė įkuriančios nacionalinį-teritorinį lenkų rajoną. Tačiau tą nutarimą Lietuvos TSR AT Prezidiumas paskelbė antikonstituciniu. Bet ir naujai išrinktos šio krašto tarybos patvirtino minimą nutarimą, kurį vėl pareikalavo atšaukti Aukščiausioji Taryba kaip prieštaraujantį Lietuvos Konstitucijai […].“
Kreipimasis baigtas prašymu, kad M. Gorbačiovas nedelsiant imtųsi priemonių „sugrąžinti tvarkai Lietuvoje.“
„Autonomininkai“ oficialiai skelbė norį atsiskirti nuo Lietuvos, nes jos valdžia pakankamai nesirūpinanti šio krašto socialinėmis-ekonominėmis, kultūrinėmis problemomis. Iš dalies tą atspindi LKP(TSKP pagrindu) Šalčininkų rajono komiteto antrojo sekretoriaus Č. Vysockio interviu „Atgimimo“ laikraštyje (1990 m. birželio 20-27 d.). Lenkų išdavikų lyderis kalbėjo: „[…] Mūsų ir Vilniaus rajonuose gyvena daug lenkų, yra ir kitų tautybių žmonių. Tad šiuose rajonuose lygias teises turi turėti ir lenkų, rusų, lietuvių kalbos […]. Socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti buvo sudarytos keturios komisijos, bet reikalai nepajudėjo. Eišiškėse vis nepastatyti kultūros namai […]. Nesuprantu, kam reikėjo to Kovo 11-osios akto? Jis buvo priimtas tinkamai neapsvarsčius. Juk Respublika ir iki tol galėjo tvarkytis savarankiškai, Maskva netrukdė. Ar gali atsitikti, kad Šalčininkų rajono gyventojai nuspręstų prisijungti prie Baltarusijos TSR? Man sunku pasakyti. Žinau tik, kad ne vienas rajono deputatas apie tai kalba […]“.
Rytų Lietuvos lenkai-autonomininkai siuntė to krašto „vietinių tarybų“raštus TSKP CK generaliniui sekretoriui ir TSRS prezidentui M. Gorbačiovui, kad jis (J.Pilsudskio ir jo gaujų okupuotą ir kolonizuotą Vilnių ir jo kraštą), Rytų Lietuvą paskelbtų bent Lenkų nacionaliniu rajonu, kuriame tebegalioja TSRS ir LTSR teisiniai aktai; siūlė, kad tame lenkų krašte valstybinėmis būtų rusų ir lenkų kalbos. O, kad tą lenkų kraštą apsaugojus nuo lietuvių „autonominikai“ buvo numatę apriboti jų apsigyvendinimo tame krašte galimybes, o kurie vis dėl to įsiveržtų, tai turėtų kiekvienas lietuvis – atiskėlėlis sumokėti lenkų savivaldybėms „nuo galvos“ po 21 tūkst. rublių „atvykimo mokestį“. Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis 1990 m. rugsėjo 21 d. raštu kreipėsi į okupantų pasodintą generalinį prokurorą A. Petrauską, kad jis priverstų Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą pripažinti Vilniaus rajono deputatų nutarimą įkurti Lenkų nacionalinį rajoną.
6.Skaldyti ir valdyti
Lenkų „autonomininkų“ veiklą visą laiką, kaip sakyta, kontroliavo ir rėmė Kremlius ir Varšuva. Artėjant Lietuvos ir TSRS derybų pradžiai, TSRS Ministrų tarybos pirmininkas N. Ryžkovas pareikalavo iš Lietuvos, kad į derybų delegacijos sudėtį būtų įtraukti ir atstovai iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų. Tačiau Lietuvos Vyriausybei pasipriešinus, derybos buvo pradėtos be „autonomininkų“.
1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė K. Prunskienė LR AT Prezidiumo ir Vyriausybės vardu paskelbė pareiškimą dėl lenkų autonomijos. Jame rašyta: „Prasideda konsultacijos tarp TSRS ir Lietuvos Respublikos oficialiųjų delegacijų dėl derybų Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Konsultacijose ir derybose bus sprendžiami gyvybiškai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijos užtikrinimo klausimai, jos istorinės perspektyvos problemos […]. Tačiau tai ne visiems patinka. Prieš Lietuvos Respubliką nusiteikę žmonės ir atskiros jų grupuotės, remiami iš Tarybų Sąjungos, mėgina suskaldyti Lietuvos žmonių vienybę, skelbdami, neva Lietuvos Respublikoje pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, o joms apginti būtina kurti Lenkų autonominę sritį Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Lenkų autonominės srities Lietuvos Respublikoje kūrimas įgyja vis aštresnį pobūdį dėl neslepiamos teritorinių-nacionalinių konfliktų eskalacijos politikos, kurią vykdo Tarybų Sąjungos konservatyviosios jėgos […], kurios ypač skatina „lenkų teritorinio vieneto“ paskelbimą. Kurstantys pareiškimai ir lenkų spaudoje apie Lietuvos Respublikos neva vykdomą lenkų persekiojimą, – kai vien per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje atidarytos 34 naujos lenkiškos mokyklų klasės, 66 lenkiškos grupės vaikų darželiuose, pradėta retransliuoti Varšuvos televizija ir pasirodė keli nauji lenkų periodiniai leidiniai, – visiškai prieštarauja tikrovei […]. Dezinformacija, planingai skleidžiama tiek mūsų, tiek Vakarų šalyse, turi vieną pagrindinį tikslą – sukiršinti žmones, žlugdyti artėjančias Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos derybas, palikti nepanaikintas 1940 m. agresijos pasekmes ir sutrukdyti Lietuvai, Latvijai ir Estijai grįžti į pilnateisių Europos valstybių šeimą…“
Ir toliau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir Vyriausybė dėstė, kad lenkai specialai kurstomi prieš lietuvius ir Lietuvą, kad gal didesnį to krašto atsilikimą lėmė atisikėlėlių, sulenkėjusiųjų atsiribojimas nuo likusios Lietuvos, pasidavimas polonizacijai ir rusifikacijai. Nurodė, kad Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į SNO Žmogaus teisių komisiją, prašydama sudaryti ir atsiųsti į Lietuvos Respubliką specialią komisiją, kuri pagelbėtų ištirti čia gyvenančių rusų, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų tautinių mažumų tikrąją padėtį. Ir toliau tame pareiškime buvo nurodyta, kad Lietuva „gins savo politinį ir teritorinį vientisumą, neatsižadės kelio į nepriklausomybę; atsakomybė už (…) neteisėtą ir beprasmį politinės padėties Lietuvos Respublikoje destabilizavimą tenka įvairių kraštutinių nuomonių reiškėjams, neapykantos kurstytojams Lietuvoje ir ypač – Tarybų Sąjungos konservatyviesiems politiniams sluoksniams. Pastarųjų tikslas – suardyti gal pirmą karta istorijoje taip pozityviai besiklostančius Lietuvos-Lenkijos santykius (…). Neleiskime, kad siauras provincializmas ir pikta valia pakenktų visu mūsų Lietuvai ir naujiems santykiams tarp Europos valstybių.“
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.
Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.
Kas ignoruojama?
Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.
Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.
O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.
Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.
Kas virto skandalu?
Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.
Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.
Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.
Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.
Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva
Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.
Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.
Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).
Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.
Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.
Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.
Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.
Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.
Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.
Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.
Ne vienas lenkų ir vokiečių istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.
Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.
Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.
Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):
– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.
– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.
– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų Baltarusijoje.
Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“
Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:
– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai;
– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;
– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;
– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;
– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;
– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.
Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.
Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.
Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:
Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo.
Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.
Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.
„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.“ – Pasak Gedimino Navaičio, taip kalbėjo Fridrichas Ničė.
O pasak paties G. Navaičio, „vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti“.
Jei pabandytume susieti vieną citatą su kita, gautume išvadą: siekiant gyvenimo prasmės ir laimės, jokiu būdu negalima į savo istoriją, savo tautos vertybes žiūrėti kaimyno akimis. Juolab, jei tas „kaimynas“, kaip koks Stalinas ar Pilsudskis, svajodamas apie didelę, galingą valstybę, niekad nieko gero nepadarė mažosioms tautoms.
V. Savukynas straipsnyje “Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ ragina „atiduoti pagarbą“ žmogui, išprovokavusiam ne tik karinę invaziją į šalį, su kuria ką tik buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, bet ir atsakingam už okupuotosios Lietuvos dalies brutalų nulietuvinimą bei daugybės nutautinimui pasipriešinusių lietuvių žudynes.
O aš noriu pakviesti prisiminti ir pagerbti kitus J. Pilsudskio giminaičius, kurie nedeklamavo tarptautiniu lygiu meilės Lietuvai, bet tiesiog mylėjo ją… labiau, nei gyvenimą be jos.
Kalbu apie gausios, plačios Butlerių giminės negausią lietuviškąją atšaką.
Pasak vienų šaltinių, Butleriai atsirado Lietuvoje per 30-metį karą (1618–1648 ). Airijos bajoras Valteris Butleris, sakoma, įstojo savanoriu į airių pulką, kurį į savo kariuomenę kovai su protestantais buvo įjungęs Valenšteinas (Albrechtvon Wallenstein) . Tačiau karvedys praradęs imperatoriaus Ferdinando pasitikėjimą, ir tas sumanė Valenšteiną nužudyti. Jam padėjo išdaviku tapęs Butleris. Už savo juodą darbą žudikas pelnė grovo titulą ir daug kitų malonių, bet gudrus airis susivokė, kad ir jį gali ištikti Valenšteino likimas, tad likvidavęs turtus, persikėlė į Lietuvą, kur jo nebegalėjusi pasiekti imperatoriaus rūstybė. Tačiau kiti šaltiniai nurodo Valenšteiną ankstokai pasimirus toli nuo Lietuvos, imperatoriaus dovanotose žemėse.
Yra ir kitokių pasakojimų. Pavyzdžiui, Anykščių krašto istorijos tyrinėtojas Tautvydas Kontrimavičius („Tūkstantmetis giminės veidrodyje“) pirmąjį Butlerį randa Latvijoje: „Ernestas Aleksandras Butleris (Ernst-Alexander Butler) – pirmasis ir vienintelis tikrai žinomas šios Butlerių giminės šakos protėvis. 1634 m. gegužės 7 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595-1648) E. A. Butlerį paskyrė Vendeno miesto (dabar – Cėsis, Latvija) žemės teismo raštininku“.
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Šiaip ar taip, Butleriai – sena ir plačiai išsišakojusi giminė, pasklidusi po visą Europą. Tarp 34 žinomų aštuntosios kartos atstovų XX a. tik keletas dar gyveno Lietuvoje, keletas – Rusijoje, o dauguma – Vakarų Europoje: Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje, kur pasitraukė, ieškodami saugesnio gyvenimo.
Lietuvoje gilesnius pėdsakus paliko rašytojas Kazimieras Antanas BUTLERIS (1867-1945), Rusijoje žinomas kaip Vladimiras Butleris, o Lietuvoje – Vladas Butleris, bei jo tėvas Tadas Butleris.
Tadas Kristinas Leonardas Butleris (1822-1910) buvo kelių statybos inžinierius, carinės Rusijos kariuomenės atsargos kapitonas, gimęs Repšėnuose, gyvenęs Butlerių giminės dvarelyje Labeikiuose, administravęs ir kitus paveldėtus dvarus: Desekiškio (Desiukiškių?), Jociškio. Buvo vedęs bajoraitę, dvarininkę Kazimierą Šmigelskaitę, užaugino tris sūnus: Vytautą Ježį (1859–1928), Tadą Aloyzą (1863–1908) ir Kazimierą Antaną Vladą (1867–1945).
1861 m. Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą, T. Butleris buvo išrinktas pirmuoju Vilkmergės (dabar – Ukmergė) apskrities Taikos tarėju – tarpininku tarp valstiečių ir dvarininkų. 1863 m. sukilimo metu jis rėmė sukilėlius. Už tai 1864 m. pradžioje jis buvo ištremtas į Civilską (Čiuvašija, Rusija), kur 1865 m. nuvyko ir jo žmona su sūnumi. T. Butlerio žmonos prašymu, caras Aleksandras II 1866 m. balandžio mėn. leido T. Butleriui persikelti į Nižnyj Novgorodą. Tremties laikui pasibaigus, Butleriai persikėlė į žmonos dvarą Juchnavoje (Baltarusija), kur gyveno iki Tado mirties.
Jauniausias Tado sūnus, rašytojas Kazimieras Antanas Vladas Butleris gimė jau tremtyje, Civilske, baigė Sankt Peterburgo komercinę bei Tverės junkerių mokyklas. Keletą metų tarnavo karininku, perėjo į policiją ir iki 1914 m. jis buvo pristavu ir policmeisteriu įvairiose vietose: Jekaterinoslavo ir Kutaisio gubernijose, Jakutsko srityje. Buvo vedęs Mariją (kituose šaltiniuose – Oną) Kiaušaitę, valstiečių nuo Anykščių dukrą, su kuria užaugino dukteris Mariją ir Rają. Grafo titulu šeima niekada nebesivadino, nes jis buvęs pelnytas žmogžudyste.
1914 m. būsimasis rašytojas buvo mobilizuotas į kariuomenę. Po Spalio revoliucijos 1919 m. jis atvyko į Lietuvą, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, todėl, įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo baltarusių batalione. Demobilizuotas ir nerasdamas būdo Lietuvoje pragyventi, jis persikėlė į Rygą, kur gyveno žmonos motina. Rygoje atidarė rusų literatūros leidyklą „Gyvenimo mokykla“, kurioje leido ir lietuvių literatūros bei tautosakos vertimus į rusų kalbą. Pats rašė rusiškai, nors vyresniame amžiuje savo kūrinius jau pats vertė į lietuvių kalbą. Rygoje išleido biografinį romaną „Už ką?“ (1929 m.) – kuklią, bet, kaip sakė pats autorius, nuoširdžią dovaną „karštai mylimai mano protėvių tėvynei – Lietuvai“.
Vladas Butlerisdar parašė keletą mažiau žinomų romanų, kuriuose tęsė pasakojimus apie lietuvius ir lenkus tremtyje Rusijoje.
Maždaug nuo 1930 m. Butleriai persikėlė į Kauną. Čia rašytojas aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mirė 1945 m. vasario 23 d. Mlade Buky (Čekija), traukdamasis į Vakarus.
Taigi, turime labai spalvingos kilmės ir biografijos žmogų, gimusį Rusijoje, ilgai net lietuviškai nemokėjusį, bet kai tik atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, grįžo, ilgai vargo, sunkiai pritapdamas be kalbos, net buvo priverstas laikinai emigruoti, kaip šiandien pasakytume, bet galų gale grįžo, įsitvirtino Lietuvoje… ir mirė, vėl atplėštas nuo jos.
Romantikas pasakytų: širdis nebeatlaikė dar vieno išsiskyrimo su taip karštai mylėta „protėvių žeme“. Realistas gi primintų jo jau nebe jauną amžių ir pabėgėlių nuolatinius palydovus – pavojus, nepriteklius.
Į mano gyvenimą Butlerių giminė įėjo jau po karo, su Vlado Butlerio romanu „Už ką?“, kurio abu tomai kažkokiu stebuklu buvo išlikę karo nusiaubtoje mano mamos bibliotekoje.
Kaip rašė vienas geranoriškas kritikas, spaudoje pasirodžius šiai knygai, romanas „rekomenduotinas jaunimui, ypač lengvai būtų prieinamas ir suprantamas kaimo jaunimui ar jaunesniems mokiniams“. Tai aš ir buvau tas idealus jaunas skaitytojas. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, tai ir tą romaną perskaičiau dar nelankydama mokyklos, gyvendama nedideliame miestelyje, priskirtinam kaimo, o ne miesto gyvenvietėms. Žinoma, negaliu pasigirti, kad išjaučiau, supratau viską, ką romane pamatė suaugę skaitytojai, pavyzdžiui: „Personažų psichologijoj daug to, ką mes vadinam sentimentalu, bet, pažinęs autorių, turi pripažinti, kad jis atvaizdavo tai, kuo pats giliausiai tiki, ką jis pats jaučia: jis pats didelis entuziastas, optimistas, pripažįstąs didžiausią religijai šeimos ir visuomenės gyvenime“.
Tačiau knyga padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš visam gyvenimui įsidėmėjau autoriaus vardą-pavardę bei romano pavadinimą. Tai svarbu, nes vėliau sovietmečiu jokių žinių nei apie romaną, nei apie autorių nebuvo skelbiama, tad mano atmintis labai pravertė moderniaisiais laikais internete žvejojant informaciją apie V. Butlerį ir jo šeimos istoriją.
Iš interneto aš sužinojau ir apie Butlerių giminės ryšius su Pilsudskiais. Mat, Pilsudskių giminės vyrai jautė silpnybę Butlerių merginoms, ir net du Pilsudskiukai buvo vedę Butlerytes.
Teodora Uršulė Otilija Butlerytė (1811-1886), ištekėjusi už Piotro Pavelo Pilsudskio, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje žinoma kaip maršalo Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867- 1935) močiutė. 1833 m. vasario 22 d. Repšėnuose (Anykščių r.) gimė vyriausias Pilsudskių sūnus Jozefas Vincentas Piotras, iš kurio santuokos su pussesere Marija Bilevič, Teodoros Uršulės Otilijos vaikaite, gimė Jozefas Klementas, būsimasis Lenkijos prezidentas ir naujai atsikūrusios, nepriklausomos nei rusų, nei nuo lenkų, Lietuvos valstybės niokotojas.
Bet palikim Pilsudskius su jų tariama „meile“ Lietuvai ir lietuvių kalbai, grįžkime prie tikrųjų – ne tik nuolat keičiančios savo geografinius ir vertybinius-ideologinius kontūrus Lietuvos valstybės, bet ir, svarbiausia, lietuvių tautos – patriotų, Vlado Butlerio ir jo dukters Rajos.
Apie Rąją Butlerytę ir jos tragišką likimą pirmą kartą išgirdau dar Sankt Peterburge apie 1991-1992 metus ir net paskelbiau miesto spaudoje straipsnį apie paskutines jos gyvenimo dienas.
Kadangi, tikiuosi, dar gyvi tebėra jos vaikai ir anūkai, Rajos gyvenimo įvykius, neturėdama giminių leidimo elgtis kitaip, pateiksiu kuo trumpiau.
Raja Butlerytė gimė 1917 m. Rusijoje, augo Rygoje. Į Lietuvą atvyko su tėvais apie 1930 m. Pradėjo studijuoti Klaipėdos pedagoginiame institute, o vokiečiams užėmus Klaipėdą, su institutu 1939 m. persikėlė į Panevėžį. Baigusi studijas, mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji sukūrė šeimą, augino dukterį Jūratę, sūnus Vytautą ir Gediminą. 1945 m. sovietinis saugumas vyrą suėmė ir įkalino lageryje Sibire. 1957 m. gavusi sovietinio saugumo leidimą, Raja Butlerytė su sūnumis išvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte. Duktė liko Lietuvoje.
Net ir būdama toli nuo Lietuvos, Butlerytė gyveno Lietuvos gyvenimu. Nors žinios iš Lietuvos pavėluotai pasiekdavo tolimą tremtinių kaimelį Sibire, ji suspėjo pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. Tačiau kai kaimelį (irgi smarkiai pavėluotai) pasiekė žinia apie tragiškuosius Sausio 13-sios įvykius, Vlado Butlerio dukra nebegalėjo susitaikyti su, kaip skelbė Maskvos propaganda, pakartotinu Lietuvos pavergimu, ir 1991 m. kovo 15 d. vakare ji suliepsnojo gyvu fakelu – vardan savo protėvių krašto laisvės.
Štai jums iš vieno kelmo išaugusių atžalų, bet toks skirtingas savo tapatybės – tautybės, įsipareigojimų visuomenei, tautai ir valstybei supratimas, ir tokie skirtingi likimai!
Juzefas Pilsudskis svajojo apie didelę, galingą valstybę. Mažosios tautos jam rūpėjo mažiausiai, jos jam buvo tik mėšlas valstybei patręšti.
Tėvui ir dukrai Butleriams valstybė buvo svajonė – namai tautai. Bet ne daugiau. Namai be tautos jiems, kaip ir kitiems normaliems, o ne liberalų piešiamiems patriotams, tebuvo ir tebėra tik statinys, kuris gali būti sugriautas, gali sudegti, gali būti svetimųjų užgrobtas, bet jei išlieka tauta, namai vėl gali būti atstatomi, ką įrodė ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pirmiausia – Izraelio istorija.
Svarbiausia – išlikti, išsaugoti tautą. Žydai tai suprato seniausiai, nes jie klausė Dievo žodžio.
Pilsudskio okupanto karikatūra
O kieno žodžio šiandien klauso lietuviai? Pilsudskio ir pilsudskininkų? Bumblausko? Savukyno?
Gal jie ir labai garbingi žmonės, bet, matyt, priekurčiai, nes girdi tik tuos, kurie garsiausiai rėkia.O tikroji meilė – tyli…
Beje, J. Pilsudskiui lietuviai išties turi ir už ką padėkoti. Už tai, už ką šiandien Vladimirui Putinui dėkoja Rusijos agresijos niokojamos Ukrainos žmonės: už tai, kad etnosą pavertė tauta.
Kaip rašė profesorius Alvydas Butkus, J. Pilsudskio didžiavalstybiška, agresyvi politika „padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius“.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).
Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.
2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje…
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…
XXX
Viename Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“.
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona
O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.
Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…
XXX
Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga. Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.
Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“.
XXX
… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“
XXX
Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.
Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“
XXX
… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė, jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“.
Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…
XXX
Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…
Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“
Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!
Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…
Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis, ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.
Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.
Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.
Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga?
Antanas Smetona
Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.
Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.
Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.
Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.
Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.
Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.
O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.
Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.
Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.
Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.
Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.
Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.
Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.
Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.
Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.
Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.
Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.
Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.
Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.
Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.
Polonizacija
Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.
Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.
Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.
Julius Panka, šio komentaro autorius
Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.
Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.
Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?
Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.
Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.
Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.
Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.
Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.
Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.
Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.
Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.
Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.
Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.
Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.
Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.
Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto
Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.
Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus. Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos.
Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.
Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.
Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.
Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?
Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.
Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.
Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.
Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.
Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?
Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.
Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.
Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.
Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.
Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos tapatybės naikinimo procesą.
Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.
Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.
Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.
Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…
Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?
Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?
O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvių pavardėms didelės įtakos turėjo lenkų kalba tvarkoma Lietuvos kanceliarija. Todėl mūsų pavardėse tiek daug likusių slaviškosios kilmės dėmenų: -auskas, -avičius, -evičius, -ickas, -inskas, -evskis…
Iš raštinės, dvarų ir bažnyčios į lietuvių kasdienę kalbą skverbėsi buitiniai slaviški žodžiai, kurie lietuviškai kalbančių žmonių ilgainiui buvo pradėti vartojami kaip savi. Šitaip lietuvių sąmonėje neretai formavosi ir tokios pavardės, kurių šaknys veda į svetimas kalbas: Bačkaitis, Bačkauskas, Bačkevičius, Bačkis, Bačkys, Bačkius, Bačkulis, Bačkūnas, Bačkus, Bačkutis…
Istorijos duomenys rodo, kad Lietuvos kultūra nedaug turėjusi įtakos lenkiškajai kultūrai, veikiau pati pasidavusi pastarosios gyvastingumui. Daug lietuvių keldavosi į Lenkiją ir dingdavo čia be pėdsakų – sulenkėdavo. Tokių dingusių ateivių bent dalį galima susekti iš pavardžių. Stebėtinai daug lenkų visuomenėje randame pavardžių, kurios galėjo susiformuoti tik lietuvių kalbinėje sąmonėje. Tokias pavardes turi lenkakalbiai žmonės ir visai neįtaria, kad jų senoliai turėję ryšių su Lietuva ir iš ten yra kilę, kad jų protėviai šaknis suleidę kitoje nacijoje. Pastebima ir kita lenkėjimo forma – paribiuose, kur susiduria didesnė tauta su mažesne, mažesnioji bendraudama greitai pasiduoda didžiajai ir vėlgi nutausta ir drauge ištisi plotai pereina į svetimą kultūrą. Toks yra mano gimtojo krašto likimas.
Algis Uzdila, šio teksto autorius
Tyrinėjantiems lietuvių emigraciją į Lenkiją, pravartu atkreipti dėmesį į Lenkijoje aptinkamas pavardes su lietuviškosios darybos elementais. Juo labiau tampa įdomu, kai pasversime, kad tokios pavardžių formos daugelį šimtmečių išsilaikė visiškai svetimos kalbos terpėje. Yra čia išlikusių ir tokių, kurių šiandien Lietuvoje jau neaptinkama. Taigi šitie tyrinėjimai gali prikelti iš užmaršties ne vieną Lietuvoje buvusį gyvą asmens vardą. Štai jų pluoštas.
XXX
Adamejt – iš Adomaitis (Adomo sūnus). Čia išsaugota lietuviškos darybos patroniminė priesaga –ait-.
Adamienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Adomienė, kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.
Adomenas – iš Adomėnas, kuris yra patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Adomas.
Ajduk – iš Aidukas (Aido sūnus). Čia išsaugota lietuviška šaknis drauge su darybos patronimine priesaga –uk-.
Akielewicz – kanceliarijos suslavinta pavardės forma iš liet. Akelis, kuri savo ruožtu yra priesagos –el– vedinys (plg. liet. akis, akelė).
Andruczyk – lk. priesagą –yk atitinka liet. –ik-, tačiau ši priesaga lenkų kalboje yra baltiškasis pavaeldas (plg. Omelianczyk).
Andrukaitis – iš Andriukaitis – tai dvigubos priesagos –uk– ir –ait– vedinys iš asmens vardo Andrius. Lenkų kalba pavardę perima neiškreipdama, imtinai su galūne.
Andrukanis – iš Andriukonis, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on- vedinys iš Andrius.
Andrukiewicz – kanceliarijos suslavinta pavardė iš Andriukas.
Andrulewicz – iš Andriulevičius, kuri yra suslavinta iš Andriulis / Andrulis. Ši yra patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Andrius. Lenkiškų pavardžių atitikmenys yra Andrzejczyk, Andrzejewicz , Andrzejewski.
Žinomesni šia pavarde žmonės yra: 1. Dr. Eugeniusz Andrulewicz – Gdynės žvejybos instituto Jūros terpės kokybės laboratorijos vedėjas; 2. Maria Andrulewicz – žurnalistė, redaktorė, 3. Alicja Maria Andrulewicz, Asocijacijos „Menų partnerystė” pirmininko pavaduotoja, Galdapė.
Andrulonis – iš Andriulionis, kuri yra dvigubos priesagos –ul– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Andrius.
Andruszkiewicz – suslavinta forma iš Andriuška, kuri yra dvigubos priesagos –uš– ir –k– vedinys iš Andrius.
Angulski – kanceliarijos suslavinta iš Angulio, kuri yra –ul– priesagos vediys iš Angys. Lietuvoje tokių pavardžių neišlikę. Plg. anga “plyšys, spraga”.
Anikiel – iš Anikėlis, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš Anikė.
Antoniuk – gal iš baltarusių, bet kartais ir iš iš liet. Antaniukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys.
Anulewicz – kanceliarijos suslavinta Anulio forma, o ši yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš pavardės Anulis ar Anuolis.
Anuszkiewicz – suslavinta forma iš Anuška, kuri yra dvigubos priesagos –uš– ir –k– vedinys iš asmenvardžio Anus (plg. lenk. Hanuś).
Anzelewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš Anzelis, kurios lietuviškumą rodo patroniminė priesaga –el-. Ši yra vedinys iš formos Anzys, kuris iš krikštavardžio Anzelmas.
Anzulewicz – jos lietuviškumą rodo priesaga –ul-. Pirminė pavardės forma turėjusi būti Anzys (žr. dar Anzulewicz).
Ardziński – galbūt kai kuriais atvejais suslavinta forma iš neišlikusios pavardės Ardys, sietina su liet. būdv. ardùs “greit nirštantis”. Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų tarmės.
Asnyk – dvikamienio asmenvardis, su kurio pirmuoju dėmesiu žinomi asmenvardžiai As-manas, As-taras, As-tikas, antrąjį plg. su nyk-ti. Dėmuo As– gali būti vakarinių baltų Aš-.
Žinomas šia pavarde žmogus yra Adam Prot Asnyk, g. 1838 rugsėjo 11 Kalisze, mir. 1897 rugpjūčio 2 Krokuvoje – lenkų poetas ir dramaturgas.
Adam Asnyk kilęs iš bajorų šeimos. Tėvas dalyvavo 1831 m. sankylyje. Atlikęs bausmę apsigyveno Kališe ir tapo pirkliu. 1856 m. baigė Merimonto žemės ir miškų ūkio institutą. Studijavo dar Varšuvoje mediciną ir chirurgiją ir Vroclavo universitete bei Paryžiuje ir Heidelberge. Už politinę veiklą buvo Varšuvoje kalinamas. 1866 m. Heidelbergo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Gyveno Lvove, vėliau persikėlė į Krokuvą. 1882 m. tapo Krokuvos leidinio Reforma leidėju ir redaktoriumi. Krokuvos miesto tarybos deputatas, Galicijos krašto seimo deputatas. 1890 m. padėjo pargabenti A.Mickevičiaus palaikus iš Paryžiaus. Daug keliavo po Europą, lankėsi Ceilone ir Indijoje. Palaidotas Krokuvos Skalkoje.
Literatūrinę veiklą pradėjo 1864-65 m. To laiko kūryboje vyravo dvasinis nuovylis ir išgyvenama pasaulėžiūros krizė, kurią gilino tautos kluptis. Eiliuotėse burnojama ir maištaujama prieš Kūrėją ir pasauliui primestą tvarką, atskleidižiamas kartėlis ir abejonės. Bet kartu ilgimasi ir dvasios stiprybės, reiškiamas troškimas “nūdienės dvasios”, kol pagaliau visiškai pasiduodama Kristaus mokymui (Pod stopy krzyża – Po kryžiaus pėdomis). Vėliau kūrė erotines eiliuotes ir refleksinę lyriką.
Vėliau ėmė vyrauti epinis požiūris, atsirado objektyvus pasaulio vaizdas, sangodas vis dažniau pakeisdavo lyriniai komentarai. Gražiausia tos intelektualiosios poezijos išraiška atsispindi 30 sonetų cikle “Nad głębiami” – Ties gelmėm ((1883-94), kuri Asnykui suteikė “poeto-filosofo vardą”. Čia išsakė savo filosofinę sistemą, bandydamas suderinti idealizmą su realistiniu pozityvizmu ir scientizmu. Su pastaruoju Asnyko poeziją sieja minties prakticizmas ir šiuolaikiškų gamtos mokslų pasiekų bei visuotinės raidos dėsnių pripažinimas. Sonetų stiliui būdinga diskursyva – leksikos intelektualizacija. Jo kūryboje visuomet išnyra patriotinė gaida, skelbianti tikėjimą tautos galia ir galimybe atsikovoti nepriklausomybę.
Daugelyje jo kūrinių iškyla kalnų (ypač Tatrų) bei jūros motyvai. “Kalnai ir jūra, – rašė poetas tėvui, – yra vieninteliai universalūs vaistai visoms žmonių negalėms, ten kvėpuodamas sviežiu, kvapniu oru svaiginiesi išdidžios natūros reginiu ir gali užmiršti visas kančias ir rūpesčius…”.
Atkaczunas – į lenkų kalbą patekęs fonetiškai beveik neiškreiptas Atkočiūnas. Tai iš tarmėje vartojamo slavizmo atkočius “audėjas” patroniminės priesaagos –ūn– vedinys.
Audul – iš Audulis, priesagos –ul– vedinys. Pavardė siejama su liet. veiksm. aus-ti – aud-ė. Tokios pavardės LPŽ nepateikia.
Augusiewicz – suslavinta pavardė Aũgus, gimininga su liet. būdv. augùs.
Augustajtis – tai sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Juozaitis.
Augustajtys – antraip užrašytas sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Petraitis.
Awin – iš Avinas.
Azarewicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (prūsų ar jotvių kalbos), kur azaras `ežeras’.
Azarowicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (žr. Azorowicz).
Baczkun – iš Bačkūnas.
Baćkun – iš Bačkūnas, kuri yra priesagos –ūn– vedinys iš Bačkis ar Bačkys.
Balcewicz – suslavinta forma iš Balčius; liet. balčius “šviesiaplaukis žmogus”.
Balczeniuk – iš liet. Balčėniukas, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –ėn– ir –uk– vedinys iš liet. Balčius.
Balczun – ryškiausiai atpažįstamas Balčiūnas (nuo Balčius).
Balewicz –suslavinta iš Balčius, kuri išvesta iš Baltramiejaus (plg. Balcevičius).
Baliński – suslavinta pavardėas forma nuo Balys.
Balita – iš Balyta, priesagos –yt– vedinys iš Balys.
Balkus – tai liet. Balkus, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Balys.
Balukiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Baliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Balys.
Bałulis – iš Balulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Balys.
Balunowski – kanceliarijos suslavinta forma iš Baliūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.
Baluta – iš Baluta, kuri Lietuvoje neišliko, turime tik suslavintą jos formą – Balutavičius. Baluta yra priesagos –ut– vedinys iš Balys.
Bałanda – iš liet. Balanda. Tai veikiausiai pravardinės kilmės iš liet. balanda “toks augalas”.
Bałtrukanis – iš Baltriukonis, kuri savo ruožtu yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on– vedinys iš asmenvardžio Baltrius.
Bałtruszkiewicz – suslavinta iš Baltruška, vedinys iš asmenvardžio Baltrius.
Bałulis – iš liet. Balulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Balys.
Balun – iš Baliūnas, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.
Bała – iš Lietuvoje nežinomos asmenvardžio formos Bala, kuri veikiausiai iš Balys (žr. Bałulis).
Bałut – iš Balutis, o ši patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Balys.
Bandyła – iš Bandyla, fonetiškai tvarkingai perimta, bet Lietuvoje neišlikusi. Gali būti ji sietina su liet. bandà “turtas”. Dėl priesagos plg. Stasyla.
Banel – iš Banelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Banys, plg. krikštavardį Benys, Benjaminas.
Banial – iš Banelis, žr. Banel.
Banialis – iš Banelis, žr. Banel, perimta fonetiškai.
Baniel – iš Banelis, žr. Banel.
Bargielski – suslavinta iš liet. Bargelis ir la. Bargels.
Barniak – veikiausiai iškreipta iš Berniokas. Su liet. kalba sieja ją priesaga –ok-.
Bartosik – iš baltų etnonimo bartai su liet. priesaga –ik-, kurią, beje, iš baltų turi paveldėję ir lenkai.
Bartoszewicz – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri savo ruožtu kilusi iš etnonimo bartas (Prūsijos srities Bartos gyventojas).
Žymiauisi šios pavardės turėtojasi yra: 1. Julian Bartoszewski (g. 1821 m. sausio 17, m. 1870 lapkričio 5) – lenkų istorikas. 2. Kazimierz Bartoszewski (1852 m. lapkričio 19 – 1930 sausio 20) – lenkų istorikas, publicistas, satyrikas, leidėjas. Julian Bartosdzewicz (
Bartoszewski – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri kilusi iš baltų etnonimo bartas (Prūsijios srities Bartos gyventojas). Władysław Bartoszewski – tapytojas, grafikas, iliustratorius.
Ryškiausias šios pavardės turėtojas yra Władysław Bartoszewski – (g. 1922 metų vasario 19 dieną Varšuvoje, m. 2015 metų baslandžio 24 dieną ten pat) lenkų istorikas, publicistas, žurnalistas, rašytojas, visuiomenės veikėkjas.
Basałaj – sudurtinė pavardė. Pirmoji šaknis sietina su liet. basas, antra su lajus. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.
Bałanda – iš Balanda. Ši pavardė turi savo apeliatyvą balanda „toks augalas”.
Bałano – tai veikiausiai iš Balana (liet. balana „skala”).
Baudis – iš liet. Baudys, vedinys iš apeliatyvo baudys „kuris baudina, kursto, ragina”.
Bermajtys – pavardės šaknis neaiškios kilmės, tačiau priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba ir rodo antros kartos pavardę.
Bermuta – kaip ir Bermaitis – tos pačios neaiškios kilmės šaknis, tačiau mažybinė priesaga –ut– yra ta pati, kaip ir dzūkų tarmėje varde Birutė.
Bernaciak – iš Bernačiokas.
Biedul – iš Bėdulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bėda.
Biełous – pavardė veikiausiai atėjusi iš paribio su Baltarusija (brus. bielyj „baltas”). Tai dviejų šaknų sudurtinė pavardė. Turime lietuvišką atitikmenį Baltaūsis.
Bigiel – iš (žr.) Bigelis – lietuviško būdvardžio bigas „trumpas”. Priesaga –el– rodo į Bigo sūnų. Lenkų kalboje galūnė neišliko.
Bijomin – tokia pavardė žinoma ir Lietuvoje – Bijominas, veikiausiai iškreipta iš Bilvinas (LPŽ).
Biłda – iš Bilda, kurios šaknis siejasi su liet. bildėti. Tai pravardinės kilmės pavardė, plg. bilda „bildantis, griozdiškas daiktas”.
Bildź – iš liet. Bildžius (plg. bild-ėti). Šaknis siejasi su lietuvišku veiksmažodžiu bildėti „su triukšmu eiti ar važiuoti”. Lietuvoje žinomos dar pavardės Bildziukas ar Bildžiukas.
Bilewicz – iš Bilevičius, kuri, kaip ir Biliūnas, yra siejama su liet. būdvardžiu bylus „kalbus, šnekus”.
Bilwin – fonetiškai perimta dvikamienė pavardė iš Bil-vinas. Pirmasis dėmuo bil– sietina su bilti, byloti, dėl antro dėmesn žr. Kaminskas.
Bitel – veikiausiai iš Bitelė, kuri yra priesagos -el– vedinys iš Bitė.
Błusiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Blusius, plg. blusius „neturtingas, blusų turintis žmogus”.
Błuś – kilusi iš liet. Blusius „blusų turintis, vargingai gyvenantis žmogus”. Tokia papvardė aptinkama ant kryžiaus Vižainio parapijos kapinėse.
Bobel – mums atpažįstama lietuviškoji pavardės forma – Bobelis.
Bogdziun – priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Bogusz – iš Bogužas. Apeliatyvas bogužas „toks prieskoninis augalas”.
Boguszewski – suslavinta iš Bogužas (žr. Bogusz).
Bojaruniec – galbūt suslavinta iš Bajorūnas.
Boksz – pavardė, kilusi veikiausiai iš pavardės Bokšys (liet. baksnoti “lengvai badyti, durstyti”). Lietuvių kalboje tokios pavardės nesurasta, tačiau išlikusi yra antros kartos pavardė Bokšaitis.
Bołądź – šioje pavardėje atpažįstama lietuviškoji pavardė Balandis, iš naminio paukščio vardo balandis “karvelis”.
Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Olga Bołądź (g. 1984 Torunėje) – lenkų aktorė, Krokuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė.
Bołkun – pavardės šaknis galėtų būti siejama ir su lenkų vardu Bolek (iš Bolesław), tačiau šaknies balsis o gali būti iškreipta iš liet. (žr.) Balkus (iš liet. balkti „balti“). Priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba, plg. Bačkūnas, Ilgūnas.
Bolkunowicz – suslavinta forma iš Balkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balkus (žr. Bolkun).
Bołtralik – iš Baltralikas, kuri yra priesagų –el– ir žem. ar pr. –ik– (liet. atliepia –uk-) vedinys iš Baltrius < Baltramiejus.
Bołtrukanis – tai lietuviams žinoma pavardė Baltrukonis. Čia yra aptinkamos dvi priesaagos: –uk– ir –on-. Antroji priesaga lenkų kalboje dėsningai išvirto į –an– ir išlaiko galūnę.
Bołtryk – vedinys iš Baltriukas, tik liet. priesaga –uk– išvirtusi į lenkišką –yk.
Bombala – iš Bambalas (storas, nutukęs vaikas).
Bondzio – iš Bandžius (žr. Bondziul).
Bondžio – iš Bandžius (žr. Bondziul).
Bondziul – iš Bandžiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bandžius. Ši sietina su liet. banda, taigi bandžius yra gyvulių bandos prižiūrėtojas; draugas, bičiulis. Ši šaknis siejasi su senovės indų bándhu– “ryšys, giminystė, draugystė”.
Boreiko – iš Bareika. Tai patroniminės priesagos –eik– vedinys iš Baras.
Bornejko – gal iš Barneika (barnius mėgstantis žmogus)?
Borsuk – iš pravardinės kilmės Barsukas. Formaliai būtų ją galima laikyti ir lenkiškos kilmės nuo žvėrelio borsuk “opšrus”, tačiau pavardės Barsena, Barsys, Barsauskas, Barsevičius rodo ją esant antros kilmės priesagos –uk– vediniu iš Barsys.
Boruć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Borutis. Su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –ut-, kurios minkštasis t lenkų kalboje dėsningai išvirsta į ć.
Boruta – ši pavardė, labai plačiai paplitusi slavų areale, išlaikė lietuvišką priesagą –ut– (plg. Birutė).
Brezgiel – turi lietuvišką atitikmenį Brezgėla, siejamą su veiksmažodžiu brezgėti “krebždėti”. Dėl priesagos –ėl– plg. šaukėla „šauklys”. Bet gali būti ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardės Brezgys.
Bruzgul – iš Brūzgulis.
Brydak – ko gero, gali sietis su lietuviška pavarde Bridikas ar Brydis (iškreipta forma iš Briedis). Priesaga –ak– lenkų kalboje atitinka lietuviškos priesagos formą –ok– (plg. meitėliokas).
Bryzgiel – iš Brizgelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Brizgys. Šaknis yra siejama su liet. veiksmažodžiu brigzti „irti, pašytis”.
Bucewicz – lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš pavardės Bučas, kurios šaknis siejama su liet. bučius “varža žuvims gaudyti”.
Buczel – iš Bučelis.
Budrewicz – kanceliarijos perdarinys iš pavardės Budrys ar Budrius. Taip pravardžiuota budrų žmogų.
Budzejko – iš Budzeika. Tai dzūku forma su patronimine priesaga –eik– iš Budys ir sietina su liet. veiksmažodžiu budinti.
Budzicki – kai kuriais atvejais iš suslavintos Budys, kuri į lenkų kalbą pateko iš dzūkų tarmės Budzys, plg. liet. budys “žadintuvas; skautas”.
Budziejko – iš (žr.) Budzeika.
Budziński – kai kuriais atvejais iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas. Į lenkų kalbą pateko per dzūkų tarmę.
Budzyński – iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas (žr. Budziński).
Bugno – iš liet. Būgnas (plg. būgnas).
Bujwid – iš Buivydas. Tai sudurtinė pavardė: bui– sietina su liet. buitis, ir vydas – “vysti, išvysti”.
Bukałarski – ši pavardė sudaryta lenkų kalboje bet lietuviškos realybės pagindu. Bukaloriais (pagal žemiausią mokslinį laipsnį bakalaurą, žmonių vadinamą bukaloriumi, lenk. bakałarz, bukaloriais buvo vadinami slapti caro laikų lietuvių mokytojai, o slaptas mokyklas vadinta bukalarijomis. Šitokios pavardės galėjo rastis tais laikais, kai šioje teritorijoje lietuvių kalba ėmė mišti su lenkų.
Buksza – iš Bukša, greičiausiai iš liet. bukšas “baužas, be ragų”.
Bulwin – veikiausiai pravardinės kilmės Bulvinas, sietina su veiksmažodžiu bulvė.
Burba – iš liet. Burba (burbėti “murmėti, prieštarauti”).
Burblis – iš Burblys, liet. burblys “kas burba”.
Burbo – iš Burba (žr. Burba).
Burda – iš Burda, žr. Burdinas, Burdulis… Lietuvoje šios pavardės forma neaptinkama.
Burkiewicz – čia matome pavardės Buras raidą: būras “pilkas nedidelis lietaus debesėlis; pilka spalva”, burkus “pilkis”, kol pagaliau iš Burka ar Burkus kanceliarijoje išėjo Burkevičius.
Burnejko – iš Burneika (plg. burna).
Burniewicz – suslavinta iš Burnys ar Burnius (plg. burna).
Burnos – ši pavardė gimininga su liet. Burnys (sietina su burna “ertmė tarp lūpų ir gerklės; stiklelis svaigalų”). Taip matyt buvo vadinamas žmogus, mėgstantis išmesti burnelę.
Butkiewicz – tai kanceliarijos suslavintas Butkevičius iš Butka ar Butkus, kurios yra pejoratyvinės priesagos –k– vediniai iš. Ši siejama su veiksmaždžiu būti – buvo.
Butrym – iš Butrimas, kuri yra sudurtinis daiktavardis: pirmas dėmuo sietinas su butas, artras su rimti.
Buza – iš Buza, kuri turi apeliatyvą buza “buiza, prasta skysta sriuba”.
Buziuk – galėjo kilti iš Lietuvoje paplitusio polonizmo buza “prastas lakalas”. Priesaga –uk– rodo pavardės lietuviškumą. Lietuviai veršį vadina buziuku “daug lakančiu”.
Buzon – žr. Buza.
Buzun – tai Buzūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Buzas. Ši yra kildinama iš liet. buzis “molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis”.
Bykowski – gali būti lenkų kalbos darainys, bet gali būti ir suslavinta iš liet. Bikas (plg. bikis `trumpas’).
Chałkowski – iškreiptai suslavinta iš liet. Kalkas (plg. kalka `elgeta’) arba Kalkys.
Cieślukowski – suslavinta iš hibridinio asmenvardžio Cesliukas (plg. lk. cieśla `dailidė’). Su lietuvių kalba ją sieja mažybinė priesaga –uk-.
Ciunel – iš Lietuvoje žinomos pavardės Ciunis patroniminės priesagos –el– vesdinio Ciunelis.
Cyckajtys – iš Lietuvoje nesutinkamos pavardės Cickaitis iš neišlikusios Cickus. Jos daryba lietuviška, tai rodo patroniminė priesaga –ait– (plg. Juozaitis, Petraitis…). Šios pavardės Lietuvoje aptinkama tik suslavinta forma Cickevičius. Šaknį veikiausiai galima sieti su liet. veiksm. cicenti `plonai cypsėti, kalbėti’. Tačiau yra galima ir kita pavardės daryba: iš daiktavardžio cicys “cycė, lėlė” su pejoratyvine priesaga –k– ir galėjo atsirasti pavardė Cickus. O toliau jau kelias atviras.
Cylc – iš Tilčius, kurią lenkų kalba pagavo iš dzūkų Cilcys (plg. tiltas).
Czakis – tai Čakis ar Čekys (plg. tautovardį čekas) – Lietuvoje žinomos pavardės išlaikyta forma.
Czapanis – iš Čaponas ar Čeponas.
Czepukajtys – iš liet. Čepukaitis, kuri nuėjusi ilgą raidos kelią ir yra kilusi iš Čepukas < Čepas bei Čapas, o tos savo ruožtu iš lenkų Szczepan, kuri kilusi iš asmenvardžio Stefan.
Czarnialis – iš (žr.) Černelis.
Czernel – iš (žr.) Černelis.
Czernialis – iš žinomos lietuvių pavardės (žr.) Černelis.
Czywilis – iš lietuvių pavardėsd Čivilis ar Čivylis, kurios yra pravardinės kilmės. Liet. čivylis `kikilių šeimos paukštis’.
Dabulewicz – suslavinta iš Dabulis (iš dabus “puošnus”).
Dabulis – lenkų kalboje liko išlaikyta nepakitusi forma, plg. Jonulis, Dabulis, Mažiulis. Tai patroniminės galūnės –ul– vedinys iš lietuvių kalbos būdvardžio dabus „puošnus“.
Dadełło – kilmė neaiški, tačiau samplaikos łł yra būdingos skoliniams iš lietuvių kalbos.
Dagiel – iš Dagelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Dagys.
Dalidonis – gal iš liet. Dalidonis ar Daliduonis? Tokių pavardžių Lietuvoje neišlikę. Bet didesnė tikimybė, kad tai dėl dvibalsių lenkų kalboje nebuvimo yra iškreipta forma iš liet. Dailidonis ar Dailidūnas. Šios būtų patroniminių priesagų –on– ar –ūn– vediniai ir siejamos su liet. dailidė “stalius, baldžius”.
Damulewicz – tai ilgą evoliuciją nuėjusi pavardė: Adomas – Adomulis – Domulis – Damulis, kur patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Daniun – iš Daniūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Danas, Danys ar Danius.
Dargiel – veikiausiai iš Dargėla, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš šaknies darga „dargana“. Taip galaėjęs būti pavadintas niūkios nuotaikos žmogus.
Dargiewicz – tai suslavinta forma iš liet. Dargys, kuri sietina su liet. dargus, darganotas.
Darżynkiewicz – suslavinata veikiausiai iš pavardės Daržinkus, kuri yra priesagos –k– vedinys iš Daržinis.
Žinomesnis pavardės turėtojas yra Rafał Darżynkiewicz (g. 1970 m. badžio 4 d.) – lenkų sporto žurnalistas ir komentatorius.
Dauksza – iš liet. pavardės Daukša, kuri pg. LPŽ autorius yra greičiausiai priesagos su š vedinys iš prieveiksmio daug.
Ši pavardė gan populiari Lenkijos teritorijoje. Matyt pateko ji į Lenkiją ir paplito dar Jogailos laikais, kuomet Lietuva su Lenkija sudarė bendrą valstybę.
Plačiau žinomi šia pavarde žmonės tai Piotr Dauksza ir Adam Dauksza, Olga Dauksza, Jerzy Dauksza, Izabela Dauksza, Aneta Dauksza, Janina Dauksza ir kt. Šiandien dalis jų jau pakrikę ir po Vakarų pasaulį.
Daukszewicz – suslavinta pavardė iš liet. Daukša, žr. Dauksza.
Ryškesnės šia pavarde asmenybės yra: 1. Krzysztof Antoni Daukszewicz (g. 30 października 1947 spalio 30 d. Vichrove) – lenkų satyrykas, felietonistas, dainų tekstų autorius, poetas, dainininkas, gitartstas i kompozitorius, bei jo sūnus Grzegorz Daukszewicz – aktorius.
Dawgul – iš liet. Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio (žr. Dowgul) daug.
Deguć – tai mums atpažįstamas (žr.) Degutis.
Degutis – tvarkingai perimta iš liet. Degutis (žr. Degutis).
Dejnak – veikiausiai iš liet. Dainiukas.
Delnicki – iš suslavintos pavardės Delnickas, kuri yra kilusi iš pavardės Delnis, o ši sietina su liet. delnas “rankos plaštaka”.
Demjaniuk – mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Dzemionas < Dzemijonas < Demijonas (žr. Dzemionas). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga priesaga.
Depkun – veikiausiai iškreipinys iš Dapkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– iš Dapkus (plg. Dapkevičius, dabùs).
Derdziuk – iš Derdas, Derda ar Dardas, Darda (plg. dardėti) mažybinės priesagos –uk– vedinio Derdžiukas, kurią lenkai perėmė iš dzūkiškos formos Derdziukas. Tačiau jeigu ši pavardė labai sena, galima manyti, kad tai dvikamienis asmenvardis Der-das, Der-da, Der-dis. Pirmasis kamienas Der-, Dar– žinomas asmenvardžiuose Dar-butas, Der-butas, Der-kintis, antrasis dėmuo gali būti trumpinys, redukuotas iki priebalsio –d– (plg. Ku-daras, Ba-daras, Kan-daras, Sau-dargas).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Zbigniew Derdziuk (g. 1962 sausio 24 Skerbešavoje – lk. Skierbieszowo) – lenkų politykas, ZUS (lenkų Sodros) pirmininkas, buvęs Ministrų Tarybos narys Donaldo Tusko vyriausybėje.
1987 baigė Varšvos universiteto Sociologijos institutą bei Organizavimo ir vadybos podiplomines studijas, baigė švedų Konsultingo M-Gruppen studijas, dalyvavo Advanced Management programoje, kurią organizavo IESE Business School. Dalyvavo keliuose finansų ir vadybos kursuose, JAV stipendistas. Dirbo bankuose, viešmenyse (Lenkijos televizijos valdybos biuro direktorius), 1996 Strateginio planavimo biuro direktorius, tarp kitko Seimo kanceliarijos šefo direktorius. 1997 PKO BP akcijų ir informacijos biuro direktorius, ėjo Lenkijos investicinio banko departamento direktoriaus pareigas. Nuo 1999 m. sausio iki kovo – Ministrų Tarybos Valstybinės komisijos šefo pavaduotojas Jerzo Buzeko vyriausybėje. 2005 lapkričio 14 nominuotas Ministrų Tarybos kanceliarijos valstybės sekretoriumi Kazimierzo Marcinkiewiczo vyriausybėje, tų pat metų lapkričio 17 apėmė Ministrų Tarybos Nuolatinio komiteto pirmininko postą. 2006 rugpjūčio 31 Varšuvos taryba išrinko jį miesto sekretoriumi. 2007 buvo paskirtas Ministrų Tarybos ministru-nariu Donaldo Tusko vyriausybėje. 2009 spalio 2 išrinktas Socialinio draudimo įstaigos (ZUS) pirmininku.
Dobuszyński – suslavinta iš Dabušis. Taip įvardintas puošeiva.
Dojna – iš Daina.
Dojnikowski – turi lietuvišką šaknį, sietiną su daina, ir priesagą –ik– (plg. Kopernikas ar žem. Janikė).
Domel – iš Domelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Priesaga –el– rodo lietuvišką pavardės darybą. Žr. dar Domejko.
Domejko – iš Domeika, kuri yra patroniminės priesagos –eika vedinys iš krikštavardžio Damijonas trumpinio Domys. Bet galimas variantas ir iš Do-manto trumpinio Domas.
Domeła – iš Domėla, kuri yra patroniminės priesagos –ėl– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Žr. dar Domejko.
Dowbar – Daubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą.
Dowbor – Daubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą „lauką“.
Šita pavarde pasižymėję asmenys yra Katarzyna Dowbor (g. 1959 kovo 7 Varšuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Torunėje) ir Maciej Dowbor (g, 1978 gruodžio 22 Torunėje) – abu žurnalistai, Lenkijos televisijos diktoriai ir laidų rengėjai.
Dowejko – tai Doveika. Šaknis sietina su liet. dovis “davinys, dalis”. Priesagą –eika lenkų kalboje virsta į –ejko, plg. Dzermeika – Dziermejko, Mažeika – Możejko.
Ryškiausias pavardės turėtojas yra Krzysztof Dowgiałło (g. 1938 m. birželio 30 dieną) – lenkų politikas, architektas, LLR opozicijos veikėjas, LLR Seimo deputatas.
Dowgiało – iš Daugėla. Tai dvikamienis vardas: pirmas dau– : daug, antras gėl– : gelti.
Dowgiełło – iškreipta forma iš liet. Daugėla (žr. Dowgiałło)
Dowgul – iš lietuvių Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio daug.
Lenkų Vikipedijos duomenimis Dowgul pavarde Lenkijoje gyvena du asmenys. Wiena jų vardu Beata. Gyvena jie Zgieže, apie 20 km į šiaurę nuo Lodzės.
Dowksza – jau prieš keturis šimtus metų žinoma veikiau dar vardu buvęs asmenvardis Daukša. Tai priesagos –š– vedinys iš prieveiksmio daug.
Downar – į lenkų kalbą peimta be galūnės iš Daunoras. Tai dvikamienė pavardė Dau-noras (daug norintis).
Downarowicz – suslawinta iš Daunoras, plg. daug norėti.
Dowtort – tai Dautartas. Sudurtinės kilmės pavardė: pirmoji šaknis dau– sietina su prieveiksmiu daug, antra tort – (liet. tartas) su tarti. Tai daug kalbantis žmogus.
Dragunajtys – iš Dragūnaitis, kuri yra dviejų priesagų –ūn– ir –ait– vedinys iš skolinio Dragūnas.
Draugialis – tai fonetiškai perrašytas Draugelis. Ši pavardė sietina su liet. draugas “bičiulis, bendras, pabrolys”. Tačiau bendrinis daiktavardis draugelis “meilužis, svetimoteris”. Taip buvo vadinamas žmogus, kuris prisiplakdavo prie draugo žmonos.
Drągiewicz – suslavinta iš Dranga (plg. dranga `aukštas nerangus žmogus’).
Drodwiłł – iš Drodvila. Šios pavardės kilmė nėra aiški, jos Lietuvoje neaptikta. Tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo yra populiariai asmenvardžiuose aptinkamas: Eivilas, Survila…
Drucis – tai mūsiškai Drūtys, į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta jos forma Drucys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.
Druzgala – šaknis paimta iš liet. druzgai „smulkūs šipuliai, trupiniai”. Tai priesagos –al– vedinys. Lietuviškoji pavardė veikiausiai turėjusi skambėti Druzgala arba Druzgalius (plg. Srėbalius).
Duba – pavardė, sietina su liet. Duba (duba `dauba’ ar eikiau dubas `nerangus žmogus’).
Dubiejko – iš Dubeika. LPŽ sieja ją su rus. Dubeiko (rus. dub „ąžuolas”). Tačiau ryški patroniminė priesaga –eika leidžia manyti esant ją lietuviškos kilmės, kurios šaknį reiktų sieti su liet. dubuo „žemės įlinkimas”. Tos pačios logikos turime pavardę Duburas.
Šios pavardės žinoma atstovė yra Balstogės gydytoja psichiatrė dr. Wiesława Dubiejko bei Seinų chirurgas dr. Leszek Dubiejko.
Dubiel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš liet. pavardės Duba, kuri savo ruožtu yra gretinama su daiktavardžiu duba „dauba”. Balsis i prieš priesagą čia atsirado fonetiškai, kadangi lenkai priebalsį b prieš e taria kietai, o pavardėje girdėjo lietuvius tariant b minkštą.
Dudanowicz – išvestinis asmenvardis iš liet. Dudonas, kuri sietina su liet. daiktavardžiu dūda ar veiksmažodžiu dudenti. Slavišką priesagą –owicz veikiausiai gavo dar Lietuvos lenkiškoje kanceliarijoje.
Dudzin – išvestinė pavardė iš ankstesnės formos Dudis (plg. Rudis), taigi turi tą pačią šaknį, kaip ir Dudanowicz, tačiau ši nuėjusi kitu raidos keliu: priesagos –in– vedinys iš pavardės Dūda ar Dudis, tik čia liko išsaugota dzūkiškoji forma (dz prieš i).
Dykczys – sietinas su liet. vartojamu skoliniu dikčius “stiprus žmogus”. Taip galėjęs būti įvardintas storokas, apkūnus žmogus.
Dykty – iš Diktas, kurios apeliatyvas diktas “stambus”.
Dyndul – iš liet. Dindulis (plg. dinda `išdykėlis’, dar dindinėti `nieko neveikiant vaikštinėti’).
Dziarmaga – gimininga su (žr.) Dzermeika, veikiausiai iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Dzermaga ar Dzermėga. Žymesnis šios pavardės turėtojas yra Zygmunt Dziermiaga – kontroversiškas lenkų endekų veikėjas.
Zygmunt Dziarmaga gimė 1909 m. Varšuvoje ir čia universitete studijavo istoriją. Studijų metu įsitraukė į Didžiosios Lenkijos stovyklos (OWP) veiklą. Dėl nepaparasto temperamento įtartas antivalstybine veikla ir sėdėjo Kartūzų Berezos stovykloje. Buvo areštavę jį ir vokiečiai už prieškarinę veiklą (redagavo laikraščius ,,Sztafeta” ir ,,Falanga”). Karo metais perėjęs į Vilniaus kraštą veikė lenkų pogrindyje. 1945 m. buvo NKVD areštuotas ir išsiųstas į Vorkutą. Po dešimties metų senųjų draugų rūpesčiu grįžo į Lenkiją ir ėjo mažiau reikšmingas funkcijas PAX-o grupuotėje. Z. Dzermaga mirė 1978 m. rugpjūčio 30 d. Varšuvoje.
Dziawer – tai iškreipta Dieverio (žr. Dziewer) forma.
Dzienuć – reik manyti, kad lietuviškas atitikmuo galėjęs būti Dienutis, sietinas su diena “šviesiu paros metu”, arba patroniminės priesagos –ut– vedinys Denys (Dionizijus). Šiaip ar taip ši pavardė galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbinėje aplinkoje.
Dziermejko – iš sudzūkintos Dermeikos formos (žr.) Dzermeika.
Dzierwa – iš Dirva. Į lenkų kalbą perimta iš dzūkų Dzirva.
Dziewer – į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta forma Dzieveris iš Dieveris; liet. dieveris “vyro brolis”.
Dziewulski – iš liet. Dievas dzūkiškos formos patroniminės priesagos –ul– vedinys Dzievulis, kuri lenkakalbėje Lietuvos kanceliarijoje gavo slavišką priesagą –ski.
Dzikiel – iš dz. Dzykelis, pl. išdykėlis.
Dźwielewski – iškreiptai suslavinta forma iš Dvylys, (žr. Dźwilewski).
Dźwilewski – suslavinta forma iš Dvylys, sietina su liet. dvylas “tamsiai rausvas, žalas; tamsaus veido”. Į lenkų kalbą pakliuvo iš dzūkų tarmės (dz. dzvylas).
Dźwiel – iš liet. Dvylis, (žr.) Dźwilewski.
Dźwinel – iš Dvynelis, kuri yra priesagos –el– priesagos vedinys iš Dvynys. Į lenkų kalbą atėjo iš dzūkų.
Dżugiewicz – sulenkinta lietuviškos pavardės Džiugas forma.
Ejgierd – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Ei-girdas. Į lenkų kalbą perimtas fonetiškai be galūnės. Pirmasis dėmuo ei– siejamas su veiksm. eiti, antrasis –gird– su girdėti.
Ejsmont – iš liet. sudurtinio asmenvardžio Eis-mantas. Pirmasis dėmuo Eis– sietinas su liet. eiti, eislus `greitas’ (plg. pr. eisei `eiti’), “kas greitas”, antrasis –mant– : liet. mantus “stiprus; sumanus”, manta “turtas”.
Gabała – iš liet. Gabalas (plg. gabalas).
Gabuła – tai Gabulas, Gabula, sietinos su liet. gabulas “gabalas”.
Gadejkis – iš Godeikis ar Gadeikis, galbūt sietinos su liet. godús “kuris per daug nori; gobšùs, gobùs”. Plg. dar guodús “guodžiantis, užjaučintis; gailus, graudus” (LPŽ).
Gadejko – tai Godeika ar Gadeika, Gadeikis (žr. Gadejkis).
Šios pavardės žinoma atstovė yra Małgorzata Gadejko – lenkų aktorė.
Gajda – atitinka liet. pavardę Gaida, sietina su liet. gaida “nata; melodija”.
Ryškus šia pavarde žmogus yra Liublino Marijos Kiuri-Sklodowskos uniwersiteto docentas, habilituotasis daktaras Janusz Gajda – kultūros antropologas.
Gaiduk – iš Gaidukas.
Gajdziński – suslavinta forma iš Gaidys.
Galas – išlaikyta pavardės grafinė forma – Galas (su galūne).
Galewski – tai suslavinta Galo forma.
Galias – veikiausiai grafiškai iškreipta iš (žr.) Galas.
Galicki – suslavinta Galo forma.
Galiński – suslavinta Galo forma.
Gałaszewski – suslavinta Galo forma (jos fonetinė forma).
Gałaś – iškreipta Galo forma.
Gałażewski – veikiausiai iškreipta ir suslavinta Geležiaus forma. Gal menkai kalabą mokantis “vertėjas’ supainiojo šį vardą su galu.
Gałażyn – išvesta iš tarminės formos Geležinis.
Garnis – iš Garnys.
Garniewski – suslavinta iš Garnys.
Gaus – iš Gausys, kuri siejama su liet. gausa “gausybė, daugybė”.
Gawdziś – galbūt suslavinta iš Gaudys (plg. Daugėla : Dowgiało).
Gawinowicz – suslavinta (su priesaga –owicz) iš liet. dvikamienio Ga-vinas (plg. Ga-taučius, Eid-vinas). Pirmojo dėmens ga– : go– (Go-tautis) kilmė neaiški , antrasis –vinas – su sen. liet. –vin– : –vain– – vaina `kaltė; prieižastis’.
Gawiński – suslavinta (su priesaga –ski) Lietuvoje nežinoma dvikamienė Gavinio pavardė (Ga-vinis), žr. Gawinowicz.
Gawuć – tai Gavutis, sietina su veiksmažodžiu gauti.
Gejdel – iškreipta Gaidelio forma.
Gerwel – Gervelis arba Gervelė, šie – patroniminės priesagos –el– vediniai iš pavardės Gervė.
Dauguma Lenkijoje gyvenančių Gervelių aptinkama Seinų apskrity. Žymesnė šia pavarde atstovė yra G? Gerwel – Seinų krašto pasižymėjusi pedagogė metodininkė.
Giedo – iš liet. Gieda, kuri galbūt nedėsningai iš Gėda (LPŽ).
Giedrojć – tai Giedraitis (iš vardo Giedrius kilusi pavardė Giedrys; jo sūnus – Giedraitis).
Giedrowicz – tai kanceliarijos suslavinta Giedraičio forma.
Giedroyć – tai kitaip užrašyta Giedraičio pavardė.
Giedziun – iš Gedžiūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Gedžius, kuri sietina su liet. gedėti.
Giedziuszewicz – iš Gedziušas. Tai priesagos –uš– vedinys iš Gedžius, sietinas su liet. veiksmažodžiu gedėti. Į lenkų kalbą atėjusi per dzūkus.
Gieglis – galbūt iš Gėglis. Liet. gėglinis, gėglis „dviejų traukiamas tinklas“.
Giejłaszewski – suslavinta ir iškreipta Gailašius pavardė, sietina su liet. gailėtis; gailus.
Giejsztor – iš liet. Geištoras, kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Geis-taro, sietino su geisti ir tarti (žr. Gieysztor).
Giejsztorewicz – suslavinta Geištoro pavardė (kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio Geis-taro (žr. Giejsztor).
Giełażewski – suslavinta forma iš Gelažius.
Giełażyn – iš dzūkiškos formoa Gelažinis.
Giełażys – iš dzūkiškos formos Galažius.
Giełda – iš Gelda.
Gieniul – Geniulis (iš Genys).
Gierdal – iš Girdalius, pl. liet. girdėti. Tai tos pačios priesagos –al.- vedinys kaip ir miegalius, rūkalius, snaudalius.
Gieruła – iš Gerula, sietina su būdvardžiu geras.
Gierwiel – iš Gervelė ar Gervelis.
Gieysztor – iš liet. dvikamienio vardo Geistaras, plg. la. Geistars, ar vėliau Geištaras bei Geistoras. Pirmas dėmuo aptinkamas ir kitame varde: Geis-tautas. Prmoji šaknis geis– siejama su geid-, plg. liet. Geid-vilas. Ši šaknis pasitaiko ir antrajame dėmenyje, pvz. But-i-geidas, ar pr. Nam-geist, Myl-e-geyde. Šaknis geis– (geid-) siejama su liet. geisti. Antrasis dėmuo –tar– siejamas su liet. veiksmažodžiu tarti.
Ryškus šia pavarde atstovas yra Aleksander Gieysztor (g. 1916 liepos 17 d., mir. 1999 vasario 9), lenkų istorikas mediavistas, laikomas vienu didžiausių XX a. antrosios pusės Lenkijos mokslininkų.
Aleksander Gieysztor gimė Maskvoje, kur I pasaulinio karo metu iš gimtosios Baltarusijos buvo išsikėlusi jo šeima, savo antspaude turėjusi Geištorų herbą. Nuo 1921 metų gyveno Varšuvoje. 1937 Varšuvos universitete baigė studijas istorijos fakultete. 1939 metų rugsėjo kampanijoje kovojo karo mokyklos kursantu rezervistu. Okupacijos metais dirbo AK propagandistu. Varšuvos sankylio dalyvis. Dėstė slaptame universitete. 1942 m. apgynė daktaro disertaciją. Po karo dirbo Varšuvos universitete. 1949 m. nominuotas Lenkijos viduriniųjų amžių istorijos nepaprastuoju profesoriumi, 1960-aisiais gavo paprastojo profesoriaus titulą. Atstačius Varšuvos karališkuosius rūmus iki 1991 metų dirbo direktoriumi.
1989 m. apvaliojo stalo derybų dalyvis. Formaliai jį paskyrė vyriausybė, tačiau turėjo jis visišką opozicijos pasitikėjimą.
Daugelio pasaulio mokslo akademijų narys, Paryžiaus Sorbonos bei Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos Adomo Mickevičiaus, Liublino katalikiškojo universiteto daktaras honoris causa, buvo daugelio universitetų kviečiamas paskaitų.
Aleksandro Gieysztoro sūnus Andrzej Gieysztor (būdamas 48-erių žuvęs 1989 m. rugsėjo 29 d. autokatastrofoje) – lenkų žinomas automobilių lenktynių vairuotojas ir pilotas.
Gilejsza – galbūt iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Gileiša ar Gyleiša, kuri sietina su liet. veiksmažodžiu gelti, gylė.
Gilis – fonetiškai išlaikyta pavardė Gylys, sietina su liet. veiksm. gelti, gylė.
Gimbut – iš Gimbutas, kuri LPŽ autorių nuomone yra kilusi iš Ginbutas, plg. ginti ir būti, butas.
Ginel – iš Ginelis (plg. kitas panašias pavardes: Gineika, Gineikis, Gineitis ar Ginelevičius…). Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Ginas, sietina su liet. veiksm. ginti.
Ginowicz – suslavinta iš Ginius, plg. ginti „saugoti”.
Gintowt – iš liet. Gtautas.
Ryškesni šia pavarde žmonės yra: 1. Witold Gintowt-Dziewałtowski – ekonomistas, buvęs Elbingo (lenk. Elbląg) miesto prezydentas, šiuo metu Lenkijos seimo narys. 2. Magdalena Gintowt Juchniewicz, g. 1976 m. rugpjūčio 11 d. Varšuvoje, lenkų tapytoja, grafikė, poetė, meno kritikė. 3. Maria Gintowt-Jankowicz, g. 1939 m. liepos 1 d. Varšuvoje – lenkų teisininkė, finansų teisės specialistė, Konstitucinio teismo teisėja.
Grejcz – iš Greičius, plg. Liet. greitas, greitis.
Grenda – (žr. Grądzki) iš Granda, kuri sietina su liet. dkt. grandas „tilto grindžiamas medis”.
Groblewski – iš Grėbliauskas, kuri suslavinta iš Grėblys, plg. grėbti : graboti.
Gruca – iš Grucė. Apeliatyvas grucė „stambios kruopos”.
Grudziński – kartais Grudzinskas, kuri suslavinta iš Gruda, Grudis, Grūdis, Gruodas.
Grybajtys – iš liet. Grybaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grybas.
Grycel – plg. Gricelis < Gricius < Grigalius.
Grygajtys – iš Grigaitis, tik pagal lenkų fonetikos dėsnius iškreipta rašyba. Ši savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Grigas.
Grygielski – suslavinta forma iš Grigelis, kuri yra priesaghos el– vedinys iš Grigas.
Grygieńć – kilmė ne visai aiški, sudaryta ji iš pavardės Grigentis, kuri veikiausiai kilusi iš Grigėnas (patroniminės priesagos –ėn vedinys iš asmenvardžio Grigas). Lenkų ć kamieno gale rodo buvus čia lietuviškąjį –t-. Lenkų ausis girdėjo minkštą antrą g, todėl jį minkštino raide i, žr. Dubiel.
Grygięć – pavardės (žr.) Grygieńć iškreipta forma. Toks rašybos dvilypumas rodo pavardės nelenkišką kilmę.
Grygo – iš pavardės Grigas, kuri iš krikštavardžio Grigalius.
Grygojć – iš Grigaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grigas.
Gryguć – iš pavardės Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –utis vedinys iš asmenvardžio Grigas. Dėl lk. ć kamieno gale žr. Grygęńć.
Grygutis – iš liet. Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Grigas.
Gryko – vedinys iš pavardės Grikis, apeliatyvas grikas ar grikis „smiltingose dirvose sėjamas ruginis javas”.
Gryniewicz – suslavinta forma iš Grinius, plg. liet. būdv. grynas.
Gudajtis – iš Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš asmenvardžio Gudas, sietinos su liet. būdv. gudas „įgudęs” (LKŽ).
Gudalewicz – suslavinta Gudelio pavardė (žr. Gudajtis). Tai patroniminės priesagos –elis vedinys su dzūkiška –alis forma. Matyt taip užkonservuota tarminė pavardė.
Gudecki – suslavinta iš Gudas, (žr. Gudajtis).
Gudel – iš pavardės Gudelis, kuri yra patroniminės priesagos –elis vedinys (žr. Gudajtis).
Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Krystyna Gudel – Suchovolėje gyvenanti lenkų poetė.
Gudojć – iš Gudaitis, kuri yra priesagos –ait– vedinys iš Gudas (žr. Gudajtis).
Gudolewicz – suslavinta Gudelio pavardės forma (žr. Gudajtis), tik čia patroniminė priesaga –el– išvirto į –ol-.
Gudaitis – iš liet. Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Gudas (liet. gudas “baltarusis”).
Gudajtys – žr. Gudajtis.
Gudalewicz – suslavinta forma iš liet. Gudelis.
Gudel – iš liet. Gudelis (žr. Gudajtis).
Gudolewicz – suslavinta iškreipta Gudelio forma (žr. Gudajtis).
Gugała – gal iš pavardės Gugalius ar Gugala, kuri sietina su liet. daiktavardžiu guga „kupra; gumbas”. Taip galėjęs būti įvardintas sukumpęs žmogus.
Gulbicki – suslavinta iš Gulbė.
Gulbierz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys.
Gulbiesz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys (žr. Gulbierz).
Gulbin – iš liet. Gulbinas (plg. gulbinas „gulbių patinas“).
Gulbinowicz – suslavinta iš Gulbinas.
Ryškiausias šia pavarde žmogus yra Henryk Roman Gulbinowicz (g. 1923 m. spalio 17 d.) – lenkų katalikų dvasininkas, kardinolas, arkivyskupas.
Gimęs pg. metrikas Šukiškių dvare, Vilniaus krašte, o iš tikrųjų Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje. Krikštą priėmė Buivydžio bažnyčioje iš klebono Dulkos.
1944 metais pradėjo studijuoti Vilniaus aukštojoje dvasinėje seminarijoje, kuri 1945 metais buvo perkelta į Balstogę, kur 1950 m. birželio 18 buvo įšventintas į kunigus. 1951-1955 tęsė studijas Liublino katalikų universiteto Katalikų teologiojos fakultete ir gavo moralinės teologijos ir etikos daktaro laipsnį.
Trumpai būdamas vikaru dirbo Sokulkos apskrity Šūdzialovo pradinėje mokykloje. Po Liublino buvo Balstogės studentų ganytojas. 1959 m. perkeltas į Olštiną dirbo moralinės teologijos ir etikos profesoriumi Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Varmijos seminarijoje ėjo studentų prefekto (1960-1963), vicerektoriaus (1963-1968), pagaliau rektoriaus (1968-1970) pareigas.
1970 m. Balstogės prokatedroje gavo vyskupo šventinimus.
1976 m. nominuotas Vroclavo arkivyskupu metropolitu.
Henryk Gulbinowicz pripažino pasirinktiems asmenims „Tūkstantmečio žiedą” – sidabrinio žiedo apdovanojimą, kurį kartu su kitais gavo ir (žr.) prelatas Alfonsas Jurkevičius.
Gulbiński – suslavinta iš Gulbė ir turi apeliatyvą gulbė.
Gurban – iš liet. Gurbonas – priesagos –on– vedinys iš pavardės Gurbas, dėl priesagos plg. liet. dirvonas, žiūronas; šaknis gretinama su gurbus “vešliai augantis”.
Gurgul – liet. Gurgulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Gurgis. Šaknis gretinama su veiksmažoodžiu gurgėti.
Gutajtys – iškreipta forma iš liet. Gudaitis, (žr.) Gudajtis.
Gużewski – suslavinta iš liet. Gūžys (plg. gūžys `paukščių gurklys’).
Hańcz – taip iškreipta Ančias (plg. ančia “vandens kanalas”).
Hańczuk – patroniminės priesaagos –uk– vedinys iš pavardės Ančias.
Herbut – ilgesnį slavinimo kelią nuėjusi pavardė iš dvikamienio Ger-buto (plg. Ger-vilius, Nar-butas). Pirmoji priebalsio kaita g>h bus atėjusi per gudų kalbą.
Herwin – iš liet. Gervinas (plg. gervinas `gervių patinas’). H vietoj pirmojo g atėjo per brus. kalbą.
Hirnik – iš liet. Girnikas (plg. girnos). Žodžio pradžioje priebalsis h vietoj g atsirado per brus. kalbą.
Ilg – iš Ilgis. Ši pavardė sietina su liet. daiktavardžiu ilgis ir būdvardžiu ilgas.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Jerzy Ilg. – lenkų rašytojas, “Znak” leidyklos redaktorius.
Jagiełło – iš Jogaila. Tai dvikamienis asmenvardis Jo-gaila. Pirmas dėmuo sietinas su veiksmažodžiu joti, antras su būdvardžiu gailas `stiprus’.
Lenkijoje žinomiausias šia pavarde žmogus yra Lenkijos ir Lietuvos karalius Władysław Jagiełło – Vladislovas Jogaila. Jo didžiausias žygdarbis – sujungė Lietuvą su Lenkija unijos saitais ir atvedė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį (1410 07 15), kuriame didžiausią vaidmenį suvaidino Lietuvos didysis kunigikštis ir popiežiaus pasiųstos karūnos nesulaukęs Lietuvos karalius Vytautas Didysis.
Ši pavardė susilaukė ir žinomų palikuonių. Vienas iš jų tai Michał Jagiełło – Lenkijos kultūros viceministras ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkktorius. Jo išrūpintomis lėšomis Punske buvo įkurta muzikos mokykla.
Jagiliński – suslavinta (su priesaga –iński) iš dvikamienio Ja-gilas. Pirmasis dėmuo ja– : jo– sietinas su jo-ti, antrasis –gil– : –gėl– – su gel-ti, gil-ti `skaudinti’.
Jagłowski – (žr. Jagliński) suslavinta (su priesaga –owski) iš liet. Jagilas.
Jakubanis – lietuviškas atitikmuo Jakūbonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas. Priesaga –on– lenkų kalboje virsta į –an-.
Jakubiuk – lietuviškas atitikmuo Jokūbiukas. Tai patroniminės priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas.
Jakuć – lietuviškas atitikmuo Jakutis, patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Jakas (Jokūbo trumpinys).
Žinomesnis Lenkijoje šia pavarde žmogus yra Adam Jakuć, Balstogės teatro režisierius.
Jakutis – iš fonetiškai perimtos Jakutis, iš krikštavardžio Jakūbas ir Jokūbas.
Jamiński – dis iš Ja-minas ar Jo-minas. Pirmasis dėmuo jo– sietinas su joti, dėl antrojo –minas žr. Kaminskas.
Janas – iš Janas (Jonas).
Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė.
Janczulewicz – iš liet. žargoninio Janas išriedėjo Jančė, vėliau patroniminis vedinys Jančiulis, kol kanceliarijoje atsirado Jančiulevičius.
Jandulski – suslavinta iš Jandulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Jankojć – iš (žr.) Jonkaitis.
Januć – iš pavardės Janutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš žargoninio pavarde virtusio krikštavardžio Janas.
Janulewicz – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janulis, kuri kanceliarijoje virto Janulevičiumi.
Janułajtys – iš Jonulaitis, kuri yra dviejų priesagų –ul– ir –ait– vedinys iš krikšto vardo Jonas.
Janulewicz – suslavinta iš Jonulis.
Januszanis – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janušas ar Janušis, vėliau Janušonis, kuri lenkų kalboje virto Januszanis.
Januszewski – suslavinta iš Jonušas ar Janušas.
Januszko – iš (žr.) Jonuška.
Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė (žr. Janczulewicz).
Januszanis – iš (žr.) Janušonis.
Jańczuk – iš Jančiukas, kuri yra vedinys iš (žr.) Jančė.
Jarmałowicz – šių pavardžių gausu lenkų, baltarusių kalbose. Ji kilusi iš pirminės pavardės Jarmala. Gali būti hibridas: slavų jar “vasarinis grūdas”, antrasis dėmuo sietinas su liet. malti. Tačiau tas slaviškumu įtariamas jar gali būti liet. žargonas iš joras “pavasario sėja, vasariniai javai”, ar jorė “pavasario žalumas”. Taip leistų manyti antrasis lietuviškas dėmuo mala. Taigi Jarmala būtų tas žmogus, kuris sėja tik vasarinį javą arba anksti mala naujus grūdus. Ši pavardė perėjusi per kanceliariją ir davė minėtąją galutinę pavardės formą.
Jarmułowicz – iškreipta Jarmalos ir (žr.) Jarmalavičiaus forma.
Jarmołowski – iškreipta Jarmalos forma. Ši pavardė kanceliarijoje gavo kitą slavišką priesagą –owski.
Jasiel – iš Jaselis, tai Jasiaus sūnus.
Jasielun – iš Jaseliūnas, kurią su lietuvių kalba sieja patroniminė priesaga –ūn-.
Jasiulewicz – iš žargoninio krikštavardžio Jasius patroniminės priesagos –ul– vedinys, perėjęs per lenkakalbę kanceliariją.
Jaskanis – tai Jaskonis, patroniminės priesagos –onis vedinys iš ankstesnės pavardės Jaskys, kuri savo ruožtu yra kilusi iš žargoninio Jasius (žr. Jasiulewicz), pridėjus pejoratyvinę priesagą –k-.
Jatowczyc – suslavinta iš dvikamienio Ja-tautas ar Jo-taučius (dėl galinės priesagos –yc plg. Bregovič).
Jaźwiński – greičiausiai suslavinta iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Iešvinas; įtarima, kad tai gali būti dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro du seni baltiški dėmesnys –Jaź– < Ieš-, kurį gal galima laikyti artimu su daiktavardžiu iešmas (plg. Ieš-manta, Ieš-tautas) ir antras nublankusios reikšmės vin– (plg. Vin-baras, Vin-butas, Bil-vinas, Daug-vinas…).
Jegliński – suslavinta iš liet. pavardės Jeglinis (plg. lt. tarminį jeglė `eglė’ – lenk. skolinį jegla).
Jendzul – LPŽ bando šią pavardę sieti su brus. jenza „aštrialiežuvis, kandus žmogus” ar su lk. jędza „ragana, burtininkė, pikta moteris”. Lietuviška patroniminė priesaga –ul– rodo, kad ši pavardė buvo sudaryta lietuvių kalboje iš čia vartotos pavardės Jendza. Svetimumą patvirtina ir nelenkiszka rašyba.
Jewuła – iš Ievulė, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Ieva.
Jędzul – žr. Jendzul.
Jeruć – veikiausiai iš žargoninio jaras (plg. joras, žr. Jarmałowicz) vedinio su patronimine priesaga sudarytos pavardės Jarutis iškreipta forma.
Jodango – iš Jodanga. Kilmė neaiški. Greičiausiai tai sudurtini asmenvardis – Jo-danga. LPŽ tokios pavardės nepateikia.
Jodczyk – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Jodeszko – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Jodko – iš Juodka, o ši priesagos –k– vedinys iš Juodis, plg. juodas.
Iškilesnė šia pavarde asmenybė yra lenkų sportininkas snieglentininkas, Lenkijos čempijonas Maciej Jodko.
Jodzewicz – veikiausiai iš liet. Juodis, kuri lenkakalbėje kanceliarijoje perėjusi evoliuciją ir galutinai lenkų kalbinėje aplinkoje (lenkai neturi dvibalsio uo ir paprastina jį iki o, žr. Jodzio ar Jodzis) įgavusi galutinę formą.
Ryškesnis šia pavarde Lenkijoje atstovas yra Jan Jodzewicz, prieš II pasaulinį karą Tautinės radikaliosios stovyklos (Obóz Narodowo-Radyklany) veikėjas, karo metais Tautinių ginkluotųjų pajėgų (Narodowe Siły Zbrojen) dalyvis.
Jodziewicz – suslalvinta iš Juodis (žr. Jodzis).
Jodzikowski – suslavinta iš Juodis (žr. Jodzis).
Jodzio – iš liet. Juodis (žr. Jodzis). Į lenkų kalbą pavardė perimta iš dzūkų tarmės.
Jodzis – iš liet. Juodis, kuri siejama su liet. būdvardžiu juodas „tamsios spalvos”. Išlaikyta net galūnė. Į lenkų kalbą perimta pavardės dzūkiška forma.
Jodzys – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).
Juchniewicz – galimas ryšys su liet. Jukna (iš juknus “jukus, mėgstantis juoktis”).
Judzewicz – veikiausiai išlikusi suslavinta dzūkiška forma iš daiktavardžio juodzis. Gal taip įvardinta juodbruvą žmogų.
Jurgiel – patroniminės priesagos el– vedinys iš krikštavardžio Jurgis. Lenkų kalboje nelikę galūnės. Lenko ausis girdėjo minkštą g, todėl rašydami suminkštino jį raide i, žr. Dubiel, Grygieńć.
Jurgielanis – iš Jurgelionis. Tai dviejų priesagų –el– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Jurgis.
Jurgielewicz – kanceliarijos suslavinta Jurgelio (žr. Jurgiel) forma. Dėl raidės i po g žr. Dubiel, Grygieńć, Jurgiel.
Jurgo – iš krikšto vardo Jurgis.
Jurkian – iš Jurkonas, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Jurkus.
Jurkiewicz – suslavinta iš Jurkus.
Jurkiun – iškreipta ir be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).
Jurkun – be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).
Jurkusz – iš liet. Jurkus (plg. liet. Darius – lenk. Dariusz).
Jusis – iš Jusis, kuri yra trumpinys iš Justinas.
Kabik – Kabikas, sietina su liet. veiksm. kabinti, kaboti.
Kaciniel – iš Katinėlis. Į lenkų kalbą pakliuvo per dzūkų tarmę (plg. kacinas `katinas’).
Kador – Kadaras, iš kadaras „liesas, išdžiūvęs žmogus ar gyvulys“.
Kajrys – iš Kairys, jo apeliatyvas kairys „kairiarankis”.
Kaklin – iš Kaklinas (plg. liet. dkt. kaklas).
Kaliszuk – su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –uk-.
Kalius – iš Kalius. LPŽ tokios pavardės nepateikia, yra žinoma tik patroniminės priesagos –ūn– vedinys Kaliūnas.
Kałwajtys – Kalváitis, kuris gali būti iš kalváitis „kalvos gyventojas“, arba iš Kálvaitis – kalvio sūnus.
Kalwas – tai veikiausiai Kalvis. Į lenkų kalbą dažnai taip nerūpestingai perimamos lietuvių pavardės.
Kamiński – iš pirmo žvilgsnio gali ji būti suslavinta iš turimos pavardės Kamas, kuri yra kildinama iš žargoninio kamas `neišauklėtas, storžievis, prasčiokas, sodžionis’. Bet gal tai skubota išvada. Kiti asmenvardžiai – Kamaitis, Kamutis – rodytų jį lietuvių laikytą savu. Visai realus yra ir dar kitokias pavardės kilmės aiškinimas, bet plačiau žr. Kaminskas.
Kapliński – suslavinta forma iš Kaplys.
Karalus – Karalius. Fonetiškai išlaikyta sveiką žodį imtinai su galūne, tik rašyba skiriasi, nes lenkų raidė l yra visuomet minkšta.
Kardas – iš Kardas. Pavardė sietina su liet. dkt. kardas „lenktas kertamasis ir duriamasis ginklas”.
Kardaś – iš Kardas, (žr. Kardas).
Kardasz – galbūt iš Kardas, kaip Darius : Dariusz, Tomas : Tomasz…
Kardel – iš Kardelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš (žr.) Kardas.
Kardzis – į lenkų kalbą perėjusi sudzūkinta forma Kardzys iš Kardis ar Kardys.
Kareło – iš Karėla. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Artimiausia yra Karelis.
Kargul – iš Kargulis ar Kargulys. Kilmė neaiški.
Karna – Karna, iš liet. karna „medžio plona šaknis”.
Karnas – iš Karna arba iš lenkų pravardžiavimo Karnas.
Karniłowicz – lietuviškos priesagos –il– vedinys iš (žr.) Karna.
Karp – iš Karpys (karpys „karpomis apaugęs, karpotas”).
Karpienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Karpienė (žr. Adomienia), kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.
Karpiński – kanceliarijoje suslavinta forma Karpys (žr. Karp).
Karpiuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Karpys ar Karpa.
Karpowicz – suslavinta forma iš Karpys arba Karpa.
Karpusiewicz – suslavinta forma iš pilnos pavardės Karpus.
Karużas – pavardė sietina su liet. Karužas, kuri turi savo apeliatyvą karužas arba karuža „vaivada; vėliavnešys; prievaizdas“.
Antoni Karużas yra žinomas mūsų laikų lenkų kompozitorius, baigęs prieš karą Vytauto didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje.
Karwel – iš Karvelis, kuri kilusi iš liet. karvelis „balandis“.
Karwiel – iškreipta iš Karvelis (žr. Karwel).
Karwowski – suslavinta pavardė, kuri buvo sietina su liet. šaknimi karvė ar karvelis.
Kaszkiel – iš Kaškelis. Galbūt sietina su liet. kaškis „suskis” ir patroniminės priesagos –el-. Dėl atsiradusios po priebalsio k raidės i žr. Dubiel.
Kazela – iš Kazelė ar iš to pačio vardo vedinys Kaziela.
Kelm – iš Kelmas; kelmas „kvailas, nerangus žmogus“.
Kibiłko – veikiausiai iš Kibelka. Apeliatyvas kibelka “netvirta koja”.
Kibis – iš Kibis, plg. kibis „varnalėša, dagys”.
Kibisz – iš Kibyšis. Taip įvardinta priekabų žmogų.
Kicun – iš Kiciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kicas.
Kieczeń – iškreipta forma iš liet. Kietenis (plg. kietas).
Kielmel – iš Kelmelis. Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Kelmas.
Kiełpsz – iš Kelpšas, kuri galbūt sietina su liet, kelpšas “klaidus”.
Kierbedź – suslavinta iš Kerbedžio. Tai buvęs žymus lietuvis inžinierius, tiltų konstruktorius. Asmenvardį reikia gretinti su liet. daiktavardžiais kerba “vaisių kekė”, kerbedynas “išsikrėtęs krūmas”, kerbedukas “toks iš miltų padarytas kukuliukas, ežiukas, švilpikas” ar su veiksmamžodžiu kerbėti “apaugti, apkibti vaisiais”.
Ryškiausias šios pavardės atstovas Stanislovas Kerbedis (g. 1810 kovo 10 Panevėžio apskrity, mirė 1899 balandžio 19 Varšuvoje) – generolas-majoras, inżinierius. Mokslus pradėjo Panevėžyje. 1826 metais baigė Kauno klasikinę gimnaziją. Vėliau 1826-1828 studijavo matematiką ir fiziką Vilniaus universitete.
Gavęs diplomą išvyko į Sankt Petersburgą ir 1831 metais baigė Komunikacijos inžinierių korpuso institutą, kur vėliau (1837-1849) dėstė statybą ir praktinę mechaniką. Nuo 1834 metų turėjo paskaiatas Karo inžinerijos vyriausiosios mokyklos karininkų kursuose.
1837-1838 keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Švaicariją, Prancūziją, Angliją, Belgiją ir Olandiją, turėjo paskaitas. Vėliau dėstė mechaniką Petersburgo universitete. Vis labiau angažuodamasis į praktinę veiklą 1849 metais baigė pedagoginį darbą.
Jam vadovaujant Petersburge buvo pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia.
Dar 1842 sumanė statyti geležinį tiltą per Nevą. Darbą patikėjo caras Nikalojus I. Darbai truko 8-erius metus. Petersburgas gavo 342 m ilgio ir 20 m pločio septynių tarpnių lietą geležinį tiltą. Atidarymo dieną (1850 metų lapkričio 18) caras papuošė inžinierių Kerbedį specialiai iškaltu medaliu ir nominavo generolu-majoru.
Stanislovo Kerbedžio sėkmė susilaukė pripažinimo ir moksliniuose sluoksniuose, tapo Petersburgo Mokslų akademijos (fizikos ir matematikos) korespondentu nariu, o 1858 tapo garbės nariu.
1852 metais gavo Geležinkelio Petersburgas-Varšuva direektoriaus pavaduotojo pareigas ir išvyko į užsienį susipažinti su naujausia geležinių tiltų statybos technologija, nes be jų nebuvo galima apsieiti šioje statyboje. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Visą patirtį panaudojo tilto per Lugą statyboje. Buvo jo pirmas metalinių grotų tiltas, kurio tarpnės siekė 55 metrus.
1856-1859 metais dalyvavo gelelžinkelio Petersburgas-Peterhofas (Pietrodworiec) su atšaka į Krasnoje Sielo statyboje.
1859 metais pradėjo statyti geležinį tiltą per Vislą Varšuvoje (tiltą statyti nutarė Ketvermetis Seimas). Tiltą baigta statyti 1864 metais ir oficialiai pavadidnta “Aleksandro Tiltu”, bet populiariai žmonės vadino jį Kerbedžio Tiltu.
1891 rugpjūčio 8 Stanislovas Kerbedis atsistatydino ir apsigyveno Varšuvoje.
Stanislovas Kerbedis buvo du kartus vedęs – pirmoji žmona Paulinas Mantrimavičiūtė, antroji – Maria Janowska, su kuria susilaukė keturių sūnų bei dviejų dukrų.
Stanislovas Kerbedis palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.
Kierejsza – iš Kereišis arba Kereiša. Plg. liet. kereeiša „kerėpla”.
Kierejszys – iš Kereišis, kuri fonetiškai perimta gan tiksliai, imtinai su galūne.
Kierkła – iš Kerkla. Liet. kerkla, kerklys „rėksnys“.
Kierkło – iš Kerkla (žr. Kierkla).
Kiersztyn – kilmė neaiški, tačiau šaknį veikiausiai galima sieti su liet. kerštas.
Kierun – iš liet. Kerūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Keras, kuri siejama su veiksmažodžiu keroti „gerai augti, tarpti, šakotis, plėstis“ arba būdvardžiu kerus „plėšrus“.
Kierwajtys – iškraipyta forma iš Kirvaitis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš pavardės Kirvis.
Kierwiak – veikiausiai iš Kirviokas ar Kirvėkas (kirvėkas „menkas kirvis“).
Kiewlak – iš Kiaulėkas (kiaulėkas „nelabai didelis paršas).
Kieziun – iškreiptas iš Kaziūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kazys.
Kieżel – iš liet. Keželis (plg. kežas `neūžauga’).
Kieżun –iš liet. Kežūnas (plg. ).
Žymus pavardės turėtojas yra WitoldKieżun.
Gimė Vilniuje 1922 m. 1931 su motina persikėlė įVaršuvą. W 1939 zdał maturę w Gimnazjumi Liceum im. Ks. Józefa Poniatowskiego w Warszawie. Po wybuchu II wojny światowej w okresie okupacji niemieckiej pracował jako szklarz, zajmował się również szmuglowaniem podziemnej prasy. Od 1939 brał udział w działalności konspiracyjnej. Jednocześnie kształcił się i w 1942 ukończył studia w Szkole Budowy Maszyn i Elektrotechniki (dawniejszej Wawelberga i Rotwanda) uzyskując dyplom technika – inżyniera budowy maszyn w tym samym roku podjął studia na Wydziale Prawa tajnego Uniwersytecie Warszawskiego. Służył w Komendzie Głównej Armii Krajowej, Zgrupowaniu Pułku Baszta, batalionie „Karpaty”, kompanii „K-4” (łączności), a od 1944 w Batalionie Gustaw NOW-AK. Od 1944 jego mieszkanie było magazynem broni. Od sierpnia 1944 walczył w powstaniu warszawskim w stopniu kaprala podchorążego pod ps. „Wypad”. Służył w oddziale do zadań specjalnych „Harnaś” w batalionie Gustaw. Uczestniczył m.in. w akcji zdobycia Poczty Głównej (plac Napoleona, dziś Powstańców Warszawy), Komendy Policji (na Krakowskim Przedmieściu 1) i parafialnego domu kościoła Świętego Krzyża (Krakowskie Przedmieście 3). Samodzielnie wziął do niewoli 14 jeńców niemieckich (przy czym pozyskał 14 karabinów oraz 2000 sztuk amunicji). W sierpniu 1944 odznaczono go Krzyżem Walecznych. 23 września 1944 został odznaczony bezpośrednio podczas walk przez gen. Bora-Komorowskiego Orderem Virtuti Militari, a w październiku 1944 roku awansował do stopnia podporucznika.
Po powstaniu uciekł z niemieckiego transportu wiozącego żołnierzy-powstańców do obozów jenieckich. Dostał się do Krakowa, nawiązał kontakt z tamtejszą AK. W marcu 1945 wskutek zdrady został aresztowany przez NKWD. Przesłuchanie odbyło się na Montelupich. Nie ujawnił żadnych nazwisk, nie przyznał się do swojej podziemnej działalności (wg zakazu ujawniania się wydanego przez gen. Okulickiego). 23 maja 1945 przewieziony poprzez Syberię do łagru sowieckiego w Krasnowodsku w Turkmeńskiej SRR (obecnie Turkmenistan), na obrzeżu pustyni Kara-kum. Tam doświadczył skrajnej formy wyczerpania. Chory na zapalenie płuc trafił do obozowego „szpitala”, w którym podczas czteromiesięcznego pobytu przeszedł dodatkowo tyfus, dystrofię, świnkę, świerzb oraz beri-beri, skrajną formę awitaminozy[1].
Do kraju powrócił na mocy amnestii w 1946. Był jeszcze więziony przez Urząd Bezpieczeństwa. Po wyjściu na wolność rozpoczął studia prawnicze na Wydziale Prawa Uniwersytetu Jagiellońskiego, które ukończył w 1949 (wcześniej, w okresie okupacji studiował na tajnym Wydziale Prawa Uniwersytetu Warszawskiego).
Następnie pracował w Narodowym Banku Polskim. Był współorganizatorem Rewolucyjnego Komitetu Destalinizacji. W 1964 uzyskał stopień doktora w Szkole Głównej Planowania i Statystyki, a w 1969 habilitował się. W 1971 został kierownikiem Zakładu Prakseologii Polskiej Akademii Nauk. Z funkcji tej usunięto go w 1973 z inicjatywy tamtejszej POP. Następnie był kierownikiem Zakładu Teorii Organizacji Instytutu Organizacji i Kierowania Uniwersytetu Warszawskiego i Polskiej Akademii Nauk (od 1977 Wydział Zarządzania Uniwersytetu Warszawskiego). W 1975 uzyskał tytuł naukowy profesora.
W 1980 wyjechał za granicę. Wykładał zarządzanie m.in. na Temple University w Filadelfii i na Uniwersytecie w Montrealu. Pracował w Burundi (Afryka Środkowa), najpierw z ramienia ONZ, później jako przedstawiciel Kanady. Utworzył w Burundi nowoczesną administrację.
W 1995 został profesorem Akademii Leona Koźmińskiego. Wykładał także m.in. w Wyższej Szkole Humanistycznej w Pułtusku.
W 2005 był członkiem Honorowego Komitetu Poparcia Lecha Kaczyńskiego w wyborach prezydenckich. Objął funkcję przewodniczącego Rady Fundacji Ius et Lex. W 2007 otrzymał nagrodę Ministra Nauki i Szkolnictwa Wyższego za wybitne osiągnięcia naukowe[2]. Z okazji 70. rocznicy Powstania Warszawskiego Poczta Polska wprowadziła do obiegu znaczki z podobizną prof. Kieżuna[3].
Został członkiem honorowym PAN.
Życie prywatne[edytuj | edytuj kod]
Ożenił się z Danutą Magreczyńską „Jolą” sanitariuszką z kompanii „Anna” batalionu „Gustaw”. Ma dwoje dzieci, syna Witolda Olgierda Kieżuna (ur. 1954) oraz córkę Krystynę Macqueron (ur. 1951), a także troje wnuków. Syn Witold był współinicjatorem angielskojęzycznej witryny internetowej warsawuprising.com, poświęconej powstaniu warszawskiemu i prowadzonej przez jego syna.
Kimszal – iš Kimšelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos vedinys iš Kimša (kimša „daug valganatis žmogus“).
Kirkło – iš Kirklys. Plg. liet. kirkinti `erzinti’ ar kirklys `rėksnys’. Žr. dar Kierkła.
Kirtiklis – iš liet. veikiausiai pravardinės (plg. kirtiklis – `kirstuvas’) pavardės Kirtiklis.
Ryškesnis šios pavardės turėtojas yra Stefan Kirtiklis – (1890-1951) XX amžiaus pradžios kovų už Lenkijos laisvę dalyvis, Lenkijos kariuomenės žandarmerijos majoras. Lenkų informacijose rašoma: „Steponas Kirtiklis – dažnai sutinkama lenkiška pavardė. Stepono tėvas gimęs Babtuose buvo grynakraujis lenkas, kuris būdamas Vilniaus žandarmėrijos vadas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada, persekiojo lietuvius už lietuviškumą.
Kisło – iš Lietuvoje neužfiksuotos pavardės Kysla (plg. kysla ` silpnos sveikatos žmogus’) ar žinomos Kislius (liet. kislius `paliegęs, silpnos sveikaktos žmogus’).
Šia pavarde žinomas žmogus yra gydytojas pulmonologas dr. Antoni Kisło.
Kiszkiel – iš Kiškelis, kuri išvesta su patronimine priesaga –el– iš Kiškis, plg. kiškis „zuikis“.
Kiśluk – iš Kisliukas < Kislius (plg. kislilus `silpnos sveikatos žmogus’).
Kleban – veikiausiai fonetiškai perimta pavardė Klebonas.
Kleipis – iš Kleipys, sietina su liet. veiksm. kleipti „krypti“.
Klewieć – iš Klevėtis, sietina su liet. veiksmažodžiu klevėtyti „niekus taukšti“.
Klimas – iš krikštavardžio Klimas.
Klimasara – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Klimasara, kurio pirmasis dėmuo (žr.) Klimas, antrasis dėmuo sar– sietinas su liet. sar-ioti „siaiubti“. LPŽ šios pavardės nepateikia. Plg. kitas giminingas pavardes: Sargaudas, Sargedas,Sartautas, Sarys… (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 132 p.)
Klisz – iš Klišas. Tarmėse apeliatyvas klišas „šlubas, raišas”.
Kliszewski – suslavinta iš Klišys (plg. klišys `šlubis’).
Klukiński – suslavinta veikiausiai iš Kliukis (apeliatyvas kliukis `kas daug kalba’).
Klukowski – suslavinta iš Kliukas (plg. kliukas `pasenęs, kliuksintis kiaušinis’).
Kłunejko – galbūt iš Kluoneika, kuri besanti tol;imesnis vedinys iš Kluonys.
Knizio – veikiausiai iškreipta forma iš (žr.) Knyzė.
Kobeldys – iš liet. Kobeldys (žr. Kobeldzis).
Kobeldzis – per dzūkus perimta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kobeldis, buvusios veikiausiai dvikamienės Ko-beldis (pirmasis dėmuo neaiškios kilmės, plg. Ko-butis, Ko-mantas, plg. dar Ka-belka, antrasis sietinas su veiksmažodžiu belsti `stuksenti’ ar daiktavardžiu beldys `beldėjas’).
Kodzik – iš dzūkiškos formos Kuodzikas < Kuodikas, kuri yra priesagos –ik– vedinys iš Kuodis ar Kuodys, sietinų su daiktavardžiu kuodas `plunksnų ar plaukų kuokštas ant galvos’.
Kodź – iš Kodis, plg. liet. daikt. kodis “medinis indas maistui į laukus nešti”.
Kojak – iš liet. Kojokas, kuri sietina su liet. koja.
Kojło – galbūt iš liet. *Koila, kkuri gali būti perdarinys iš liet. Koja, sietina su liet. dkt. koja. Lietuvoje tokia pavardė neaptinkama.
Kojro – iš Káira. Liet. káira „žmogus, kuris viską dirba kaire ranka, šulgys”.
Konopko – iš Kanopka – pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Kanopa (kanopa “gyvulių naga”).
Kopernik (lot. Coppernicus, vok. Koppernigk, liet. Kopernikas) – žinomas lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas, kuris visatos centrą iš žemės nukėlė į saulę ir įrodė, kad saulė stovi vietoje, o aplink ją sukasi mūsų žemė. Žinomas garsus posakis: “Sulaikė saulę, paleido žemę”.
Ši pavardė nėra anaiptol lenkiška ir iš pirmo žvilgsnio skamba net vokiškai. Vytautas Mažiulis įrodė, kad Kopernikas yra kilęs iš prūsų šeimos: pr. kop-er-n-a (plg. liet. kap-er-n-a “kauburys, kalva, kalnelis” ar kup-ur-n-a “iškilimas”). Prūsų šaknis kap– gimininga su lietuvių kapoti “kirsti” ar kopti “kilti aukštyn”. Tėvo vardas buvo Koperna ar Kaperna – nuo kop-ti “ropštis, kilti aukštyn, stiprėti ekonomiškai”. Taigi Koperna buvo pasiturintis žmogus. Sūnus buvo vadinamas Kopern-ik-s (pr. ir liet. –ik– plg. pavardę Budrikas – Budrio sūnus, plg. lenk. –ek– – Jan-ek); lenkų kalbos atitikmuo būtų Kępowski.
Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. Torunėje, mirė 1543 m. Frauenburge (prūsų Varmės krašte). Studijavo Krokuvos universitete, kuriame tuomet daugiau nei pusė studentų buvo iš vokiečių kraštų. Matrikulose jis įsirašė prūsu (ne vokiečiu ar lenku). Į Torunę Koperniko pavardės šeima per Krokuvą atsikėlė iš Silezijos vokiečių bažnytkaimio Köppernig, kurio pavadinimas V. Mažiulio atsargiu spėjimu galėtų būti apvokietintas emigranto prūso (arba suvokietėjusio prūso) asmenvardis (nuo XIII a. ne vienas Prūsijos autochtonas tikrai yra palikęs savo tėvų žemę. [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 2 t., 114-117 p.)
Kordas – veikiausiai iš Kardas.
Kordel – iš Kardelis, iš (žr.) Kardas.
Kordol – iškreipta iš Kardelis (žr. Kardas).
Kordowski – iš Kardauskas, kuri yra suslavinta iš (žr.) Kardas.
Korejwo – iš Kareiva (plg. kareiva „kareivis”).
Korneluk – iš Korneliukas, kuri yra mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Kornèlis ׀׀ Kornẽlis < Kornelijus, plg. dar Karnelė.
Korpa – iš liet. Karpa (plg. karpa `nedidelė odos atauga’).
Korszuń – iš liet. Karšunis (žr. Korszyń).
Korszyński – suslavinta iš liet. Karšys (plg. karšis `tokia žuvis’).
Kosa – iš Kuosa (žr. Kuosa).
Kosak – iš Kuosiukas (žr. Kuosos sūnus).
Kossa – iškreipta iš (žr.) Kuosa.
Kossewski – suslavinta iš Kuosa.
Kossowski – suslavinta iš Kuosa.
Kostun – iš Kastūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Kostas.
Koszkuć – iš Kaškutis, kuri yra priesagos –ut– vedinys iš Kaškis, o ši veikiausiai sietina su liet. daikt. kaškis “niežas, susas”.
Kotas – tvarkingai perimta iš Kotas, plg. šakiakotis.
Kotuk – iš Katukas, apeliatyvas katukas „mažas katinėlis“.
Kotula – iš Katulė, apeliatyvas katulė „maža katytė“.
Kotulski – suslavinta iš Katulis ar Katulė.
Kownacki – slaviškos darybos (priesaga –acki) vedinys iš Kauno pavardės nuo miesto vardo lenkiškos formos Kowno.
Šią pavardę garsina Gabriela Kownacka, mergautinė Kwasz (g. 25 maja 1952 m. gegužės 25 Vroclave) – lenkų teatro ir televizijos aktorė, Varšuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė. 1977 m. gavo Stanisławo Cybulskio premiją už Maggie ir grafaitės Ritos vaidmenį J. Hoffmano “Raupsuotojoje”.
Kratyński – galbūt suslavinta iš Kratys, plg. Kratulis, sietina su liet. veiksm. kratyti.
Krauklis – iš Krauklys. Apeliatyvas krauklys “kranklys”.
Kraujutowicz – iš Kraujutavičius, kuri suslavinta iš Kraujutis.
Krawczk – plg. Kraučiukas, su liet. kalba sieja ją mažybinė priesaga –uk– (žr. Omelianczuk).
Krejpcio – iš Kreiptys, Kreipčius ar Kreiputis. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kreipti `kuria nors linkme pasukti’ ar kreipys `lenktos kartys vežimui ar rogėms vairuoti, krivūlės’. Pavardės formoje vis dar juntama redukuota priesaga –ut-.
Kreipowicz – suslavinta iš Kreipys, sietina su liet. veiksm. kreipti, kraipyti „nurodyti kelią; nelygiasi brėžti, kreivai eiti“.
Krepsztul – iš pavardės Krepšta patroniminės priesagos –ul– vedinio Krepštulis (krepšta “žmogus, kuris griebia savintis”).
Krusznis – fonetiškai perimta iš Krušnis, plg. krušnus “gurus, trupus”. Tokia pavardė Lietuvoje neužfiksuota, yra tik giminingos Kruša, Krušaitis, Krušas, Krušatas, Krušinys, Krušna bei suslavintos Kruševičius, Krušinskas, Krušnauskas.
Kruszno – iš Krušna (žr. Krusznis).
Kruszyło – iš Krušila ar Krušyla (plg. krušti `grūsti, trinti’). Dėl priesagos plg. Wojtyło.
Kruszyński – suslavinta iš Kruša ar Krušas (žr. Kruszyło).
Krutul – iš Krutulis (plg. krutėti `judėti’). Taip įvardinta gyvą žmogų.
Kruwelski – galbūt suslavintas iš Krūvelis?
Krywanis – iš Krivonis. Taip įvardinta Krivio sūnų.
Krzysztofik – iškreipta iš Kristup-ikas < Kristupas. Su liet. kalba sieja ją balltiškoji priesaga –ik-.
Kubylis – iš Kubilis ar Kubilius. Apeliatyvas kubilius “kubilų meistras”.
Kudela – iš Kūdielius (liet. žargone kūdielius „liesas žmogus”).
Kudrycki – iš Kudrys, plg. liet. kudrys “sukčius, padauža”.
Kudryś – savaip perimta pavardė Kudrys (žr. Kudrycki).
Kugid – veikiausiai iš Kugidas, kuri būsianti dvikamienis asmenvardis (plg. Ku-gaudas).
Kujałowicz – suslavinta forma iš Kūjelis.
Kukis – iš Kukis; liet. kukis “stačiu kampu užriestos šakės šienui iš šalinės traukti. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kukti “svirti, kumpti”.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Marek Kukis –
Yra ir iškreipta šios pavardės rašybos forma – Kukiz.
Kuklewicz – gali būti slaviškos kilmės nuo daiktav. kukla `lėlė’, bet kai kurios šios pavardės (ypač Lenkijos šiaurryčiuose) gali būti ir suslavinta forma iš liet. Kūklys (plg. liet. kūklys `šykštuolis; kas kitus spaudžia prie darbo’).
Kukliński – veikiausiai suslavinta forma iš Kūklys (žr. Kuklewicz).
Kukuć – iš Kukutis (plg. kukutis `gegutė’ arba `nekrikštytas kūdikis’).
Kulasza – iš Kulieša (žr. Kulesza).
Kulbacki – suslavinta iš Kulbis, sietina su liet. kulbė. Ši pavardė populiari Baltarusijoje ir plačiai žinoma Lenkijoje.
Kulesza – iš Kulieša. Pavardės šaknis yra slaviška, tačiau daryba lietuviška, galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbos aplinkoje.
Kurmiłko – iš Kurmilka, kuri yra priesagų –il– ir –k– vedinys iš Kurmis ar Kurmys.
Kurp – iš Kurpė (plg. kurpė `toks apavas’).
Kuryło – gali būti brus. Kurila, bet gali būti ir lietuvių kilmės Kurila. Dėl priesagos –il– lg. kurti : kurila, vaidinti : vaidila, dar viršila.
Kuryłowicz – suslavinta Kurila (žr. Kuryło).
Kurmas – gal iškreiptas iš Kurmio.
Kurmiłowicz – suslavinta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kurmila, kuri yra priesagos –il– vedinys iš Kurmis. Buvus pavardę Kurmila paliudija ir Lietuvoje žinoma pavardė Kurmilavičius bei Kurmilevičius.
Kurmin – iš Kurminas, priesagos –in– vedinys iš Kuris (plg. kurmis).
Kurpiewski – suslavinta forma iš Kurpė (žr. Kurp).
Kusojć – veikiausiai iškreiptai suslavinta iš Kuosaitis, taip iškreipti galėta dėl lenkų būdv. kusy `striukas’ (žr. Kuosa).
Kuszel – iš Kušelis (plg. kušinti `juodinti’).
Kutyło – iš Kutyla. Priesaga –yl– lietuvių pavardėse dažna, pvz. Jonyla, Virbyla… Tokios pavardės Lietuvoje neišlikę. Šaknį galima sieti su daikt. kutas “papuošimas iš siūlų, spurgas” ar su veiksm. kusti, kuto, at-kuto, pra-kuto `gautis; prasigyventi’ (plg. dar kutinti `kutenti; daryti, kad atkustų’).
Kwapień – iš Kvapienis (plg. kvapas `kvėpavimas; aromatas; dvasia’).
Kwiecień – iš dzūkiškos formos Kviecienis < Kvietienis (plg. kvietys `maistinis grūdas, iš kurio miltų kepami pyragai’); dėl darybos žr. dar Rugienis.
Kwieciński – suslavinta forma iš Kvietys (plg. kvietys `miltinis grūdas’).
Ladra – iš Liodrė. Germ. skolinys liodrė “kapojinės lovys”. Ši pavardė Lietuvoje neužfiksuota.
Łapszys – iš Lapšys (plg. lapšas `silpnas, nesveikas žmogus’).
Lauryn – iš Laurynas. Ši pavardė yra priesagos –yn– vedinys iš Lauras. Lenkiškas pavardės atitikmuo būtų Wawrzyn.
Lejmel – grafiškai perimta Laĩmelio pavardė. Yra ji priesagos –el– vedinys iš Laimis. Laimelio pavardės pejoratyvinis kirtis yra išlaikytas šakny (žr. Skùstelis).
Lendo – iš Lenda (landus žmogus).
Lenkiewicz – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.
Lenkowski – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.
Lewkiewicz – iš Liaukevičius, kuri yra suslavinta forma iš Liaukus ir galbūt sietina su liet. liaukti “daug gerti” arba liaukoti “vemti”.
Lewkowicz – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Liaukevičius.
Licwinko – žr. Lićwinko.
Lićwinko – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.
Linkiewicz – kanceliarijoje suslavinta iš Linka.
Lipnicki – suslavinta iš Lipnius ar Lipnys. Sietina su lietuviyų lipnus “meilus, malonus, lipšnus; greit susitariantis”.
Lipszyc – suslavinta forma iš Lipšys, kuri sietina su liet. būdvardžiu lipšnus “meilus, malonus”.
Litawa – tokia pavardė nusako buvusį lietuvį. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.
Litwicki – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.
Litwiejko – iš deformuotos formos Litveika (žr. Litwin).
Litwin – taip lenkai vadino lietuvį, kol pagaliau susiformavo pavardė.
Litwinczuk – iš Litvinčukas, taip lenkų buvo su lietuviška priesaga -uk- pravardžiuojamas lietuvio sūnus.
Litwinienko – taip lenkai vadindavę galbūt prastai kalbantį lietuvį.
Litwiniuk – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.
Litwinko – taip lenkų aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.
Litwiński – taip lenkų nusakyta žmogaus tautinė kilmė.
Litwinowicz – tokia pavarde lenkiškoje aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.
Lulewicz – suslavinta pavardės forma iš Liūlys (liet. liūlys “1. iš nosies tekančios gleivės; 2. vabalas; 3. nerangus, nutukęs žmogus”). Viena iš šių savybių galėjo apibūdinti atitinkamą žmogų. Tačiau pavardės šaknį galima sieti ir su veiksmažodžiu liūliuoti “supti, migdyti”. Gal tai buvęs žmogus, kuris anksti eidavo liuliū “gulti”?
Łabutis – iš Labutis, plg. labas „geras, sveikas“.
Łabieniec – gal ir lenkų kalboje paadintas labas žmogus, gerutis.
Łabudź – iš liet. (žr.) Labutis.
Łangowski – suslavinta forma iš Lungys, kuri sietina su liet. lungys “aukštas, sulinkęs žmogus”. Vargu, ar šią pavardę įmanoma sieti su liet. daiktavardžiu langas “įstiklinta anga siejoje”.
Łankiewicz – suslavinta forma iš Lankas.
Łapiński – suslavinta iš Lapė. Apeliatyvas lapė „miško plėšrus žvėrelis; taip apibūdinamas gudrus žmogus“.
Łapo – gali būti iš Lapas, Lapė ar Lopas.
Łapszys – iš Lapšys, sietinas su liet. lapšas “silpnas, nesveikas, lopšnus”.
Łapuć – iš Laputis, Lapės sūnus.
Łatwajtys – iš Latvaitis, Latvio sūnus.
Ławrukajtis – iš Laurukaitis; kuri sudaryta su dviem priesagomis –uk– ir –ait– iš vardo Lauras.
Łejmel – iš Laĩmelis; pejoratyvinis kirtis šakny (žr. Skùstelis), patroniminės priesagos –el– vedinys iš asmenvardžio Laĩmis.
Łempicki – veikiausiai iškreipta iš Lumpickas, kuri bus suslavinta iš Lumpis, plg. liet. lumpis “kas nevikrus; klišakojis; kas eidamas klumpa”.
Łojuk – iš Lajukas, patroniminės priesagos –uk– vedinys iš (žr.) Laljus.
Łubiarz – greičiausiai suslavinta iš Lubys. Taip aspibūdinamas nerangus žmogus.
Łubowicz – greičiausiai suslavinta iš Lubys.
Łuczun – iš Lučiūnas, kuri galbūt yra priesagos –ūn– vedinys iš krikšto vardo Lucijus.
Łukszuk –iš Lukšiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Lukša (žr. Łuksza).
Łuksza – iš Lukša, matyt pravardinė pavardė, sietina su liet. lukšas “didelėmis nulinkusiomis ausimis; nevikrus; žioplas”.
Łukuć – iš Lukutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Lukas.
Łupiński – lenkų kalboje Lapinsko pavardė įgavusi Lupinsko formą, taip teigia LPŽ. Bet galima manyti, kad dar lietuvių kalboje galėjo susiformuoti pavardė Lupys nuo veiksmažodžio lupti, ką rodytų ir gretimos pavardės Lupeika ar Lupeikis, ir tik tada kanceliarijoje atsirasti Lupinskas.
Łyskojć – iš lk. Łysko galėjo ateiti į liet. kalbą Liska, iš kurios susiformavo Liskaitis, kuri perimta atgal į lenkišką gruntą pateikė minimą pavardę. Šią pavardę su liet. kalba sieja priesaga –ait-.
Macianis – iš Mačionis. Tai –on– priesagos vedinys iš Mačys.
Maciejun – iš krikštavardžio Motiejus susiformavo patroniminės priesagos vedinys Motiejūnas, kuris ir pateikė lenkų kalbai minimą formą.
Maciejunas – čia lenkų kalboje išliko Motiejūno pavardė visai nepažeista, net su galūne. Ją turėjo pernešti žmonės, kurie visiškai lietuviškai nekalbėjo.
Maciuk – iš dz. Maciukas, priesagos –uk– vedinys iš Mačys.
Maciukanis – iš dz. Maciukonis. Tai dvigubos priesagos –uk– ir –on– vedinys iš Mačys.
Macuk – iš Macukas, kuris yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Mačys ar Matas.
Maciulewicz – iš suslavintos Mačiulis.
Maciulewski – patroniminė priesaga –ul– rodo lietuvišką kilmę. Taip galėjo suslavėti Mačiulis.
Maculewicz – ta pati patroniminė priesaga –ul-, kaip ir ankstesnėje pavardėje. Tai suslavinto Mačiulio antras variantas.
Maczułajtys – ryšį su lietuvių kalba nurodo dvi lietuviškos patroniminės priesagos –ul– ir –ait-. Tai Mačiulaitis, iš to pačio Mačiulio, prieš kurią ankstesnis buvo Mačys, kilęs iš krikštavardžio Matas.
Magalas – iš Magalas, kurią galima gretinti su pažįstama pavarde (žr.) Magalenga. Į lenkų kalbos dirvą buvo perkelta nepažeista.
Magalengo – iš (žr.) Magalenga.
Magalenko – tai ta pati (žr.) Magalenga, tik šiek tiek fonetiškai iškreipta.
Magolengo – iš (žr.) Magalenka.
Majhrzak – iš Maišakas, kurio iškreiptai rašoma šaknis sietina su liet. maišas, tuo tarpu liet. priesaga –(i)uk– išversta į lenkišką –ak-.
Makal – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Makalas, kuri sietina su daiktavardžiu makaluoti “maišyti”, arba su veiksmažodžiu makalynė “jovalas”.
Makowski – populiari Lenkijoje pavardė (žr.) Makauskas.
Žymus šia pavarde žmogus yra Tadeusz Makowski – lenkų žinomas tapytojas, piešėjas ir grafikas, reiškęsis nuo 1908 metų Paryžiuje, meno teorijos tekstų autorius. Gimė 1882 metais Osvencime, mirė 1932-aisiais Paryžiuje.
Makuć – iš Makutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Mãkis ar Makỹs. Plg. liet. mãkas “kas vaikšto iškėlęs galvą”.
Makuła – suslavinta forma iš Makula ar Makulis (žr. Makauskas).
Makulski – suslavinta iš Makulis, ši iš priesagos –ul– vedinys iš Makys, plg. liet. makas „makštis”, makoti „bristi, klampoti”.
Maldis – iš Maldis ar Maldžius. Plg. maldauti “nuolankiai prašyti”.
Małdażys – iš sudurtinės pavardės Moldažys (plg. molis ir dažyti). Moldažiu buvo vadinami prasti tapytojai, teplioriai.
Małka – sietina su Malkus ar Malka; liet. malka „nevykėlis, ištižėlis”.
Małkiński – suslavinta Malkiaus ar Malkos pavardė.
Małkowski – kita forma suslavinta ta pati Malkiaus ar Malkos pavardė.
Małunowicz – suslavinta iš Malūnas.
Mantiuk – lietuvių pavardėms būdinga šaknis sudurtiniuose asmenvardžiuose: Josmantas, Mantautas, Mantvydas ir varde Mantas. Plg. mantus „sumanus” ar manta „turtas”.
Marcejonis – greičiausiai iškreiptas Marčius į vardą Marcėjus, iš kurio priesagos –on– (plg. Janonis) vedinys. Į lenkų kalkbą perėjo imtinai su galūne (žr. Maciejunas).
Marculewicz – suslavinta iš Marčiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Marčius. Į lenkų kalbą atėjo ji iš dzūkų formos Marculis.
Marczak – iš Marčėkas, kuris yra priesagos ėk– vedinys iš Marčiaus.
Marczewski – suslavinta pavardė iš Marčiaus.
Marczuk – plg. Marčius, iš kurio patroniminės priesagos –uk– vedinys Marčiukas.
Margiel – suslavinta pavardė iš Margelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Margis.
Margielewski – suslavinta pavardė iš Margelis (žr. Margiel).
Margiewicz – suslavinta pavardė iš Margis.
Margol – iš Margalis (plg. margas `raibas’).
Markielanis – iš Markelionis, kuri yra dviejų patroniminių priesagų –el– ir –on– vedinys iš Markelionis.
Masal – iš Maselis, kuri į lenkų kalbą atėjo iš dz. Masalis. Tai priesagos –el– vedinys iš Masys.
Masalski – iš Masalskis, kuri yra suslavinta iš Maselis (žr. Masal).
Masiul – iš Masiulis, kuri yraa –el– priesagos vedinys iš Masys.
Masiulaniec – suslavinta iš Masiulionis, kuri yra priesagų –ul– ir –on– vedinys iš Masys.
Masiulewicz – suslavinta iš Masiulis, kuri yra priesagų –ul– vedinys iš Masys.
Massal – iš Maselis (žr. Masal).
Matejko – iš Mateika. Pavardės šaknis siejasi su krikšto vardu Matas. Tačiau su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –eik-.
Šią pavardę Lenkijoje išgarsino Jan Alojzy Matejko (gim. 1838 Krokuvoje, mir. 1893 lapkričio 1 Krokuvoje) – lenkų tapytojas. Rengėsi tapyti religinius paveikslus, tačiau vaikystėje Krokuvoje išgyveno austrų bombardavimus (1848 m.) ir sausio sankylį (1863), ir gal tai lėmė, kad didžiausią dėmesį skyrė istorijai ir mūšiams. Garsiausi paveikslai: “Žalgirio mūšis”, “Prūsų nuolanka”, “Mūšis ties Raclavicais”.
Matuk – iš Matukas (iš krikkštavardžio įvardinto Mato sūnus).
Matukanis – iš Matukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš Matukas.
Matukiewicz – iš Matukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Matas.
Matułajtis – iš Matulaitis. Ši yra dvigubos priesagos –ul– ir –ait– vedinys iš Matas.
Matulanis – iš Matulionis. Tai dvigubos priesagos –ul– ir on– vedinys iš krikštavardžio Matas.
Matulewicz – iš Matulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Matas.
Mawduk – iš Maudukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Maudys ir sietina su liet. veiksmažodžiu maudyti.
Mazgaj – iš neaiškios kilmės priesagą turinčio asmenvardžio Mazgas (plg. mazgas `neūžauga’).
Mażejko – iš Mažeika.
Mażul – iš Mažiulis. Taipp įvardinta nedidelio ūgio žmogų.
Medwid – iš sudurtinės pavardės Medvydas. Įdomu tai, kad Lietuvoje jau ši pavardė neužregistruota. Tai sudurtinis asmenvardis. Pirmą šaknį galima sieti su liet. daiktavardžiu medė „miškas, giria”, antrą su vysti “išvysti, pamatyti”. Gal taip buvęs pavadintas miško prižiūrėtojas?
Mentel – iš Mentelis, Mentelė, patroniminės priesagos –el– priesagos vedinių iš Mentė.
Miciūnas – iš Miciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Micius.
Mickiewicz – lenkiškai suformuota pavardė iš Mickus (žr. Mickevičius).
Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Adomas Mickevičius, kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.
1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas.
1817 m. su bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius Joachimas Lelevelis sudomino istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga poeto kūryboje.
1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į keturis tūkstančius gyventojų tuomet turėjusį Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.
1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, ir ji tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė „Svitezietę“, kuri 1822 m. išspausdinta Vilniuje pirmajame „Poezijos“ tome.
1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. spalio 23 d. suimtas ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su Aleksandru Puškinu.
Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.
Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.
Mielziuk – neaiškios kilmės, galbūt iš Melžiukas, kurį galima sieti su veiksmažodžiu melžti? Lietuvoje tokia pavardė nežinoma, tuo tarpu Lenkijoje yra jų ne viena.
Mieszkiełło – iš Meškėla.
Miezio – iškreipta iš Miežis ar Miežys (plg miežis `pašarinis grūdas’).
Mięturko – galbūt iš Menturis. Mažybinė priesaga –k– galėjusi atsirasti jau lenkų kalboje.
Mikielski – suslavinta iš Mikelis, o ši priesagos –el– vedinys iš Mikas.
Mikołejko – sulenkinta iš liet. Mikaleika, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Mikolas (Mykolas).
Mikołajun – iš Mikalojūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Mikalkojus.
Mikuć – iš Mikutis, kuri yra patroniminės šaknies –ut– vedinys iš krikštavardžio Mikas.
Žinomesnė šia pavarde yra Hanna Mikuć – g. 8 sierpnia 1955 m. rugpjūčio 8 Lodzėje – lenkų kinofilmų ir teatro aktorė. 1978 metais baigė Lodzės aukštojooje valstybinėje filmo ir teatro mokykloje Aktorystės fakultetą.
Mikulak – iš Mikuliokas. Jos ilga istorija. Ištakos yra Mikas, vėliau Mikulis, dar vėliau prisidėjo pejoratyvinė priesaga –ok-. Lietuvoje artimiausia pavardė yra Mikulionis.
Mikulewicz – iš Mikulevičius, kuri yra suslavinta iš Mikulis, o ši iš Mikas.
Mikulski – suslavinta iš Mikulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Žinomas šia pavarde atstovas yra lenkų aktorius Stanisław Mikulski (g. 1929 gegužės 1 Lodzėje) – lenkų teatro ir filmo aktorius. Plačiausiai pagarsėjęs 1967-1968 filmo seriale Brangiau už gyvybę, kur vaidino lenkų šnipą vokiečių kariuomenėje Hanso Kloso vaidmeny. 1988-1990 ėjo Lenkų kultūros centre direktoriaus pareigas Maskvoje.
Milewski – suslavinta iš Milius. Šitaip įvardintas buvo žmogus, kuris vėlė milą.
Miłosz – iš Milošas. Taip įvardinta žmogų, kuris vėlęs milus.
Miłun – veikiausiai iš Milūnas, kuri yra vedinys iš Milius. Taip vadinta milą veliantį žmogų.
Mindziukiewicz – suslavinta iš dzūkiškos formos Mindziukas, kurios šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu mindžioti „trampti”. Tokios pavardės Lietuvoje neužfiksuota.
Minksztyn – iš Minkštynas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta. Artimiausios jai žinomos yra Minkštimas ir Minkštis.
Misiuk – iš Misiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš žargoninio vardo Misius (plg. rus. Michail).
Misiukanis – iš Misiukonis, ši yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš (žr.) Misius.
Misiukiewicz – suslavinta iš Misiukas. Tik patroniminė priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Misiun – iš Misiūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš (žr.) Misius.
Miszkiel – iš Mišk-elis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Miškas < Mykolas.
Miszkiewicz – suslavinta iš Miškas (žr. Miszkiel).
Mociun – galbūt iš Mačiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinio iš Macius ar Matas?
Moczulewski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinio iš Mačius ar Matas.
Moczulski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Mačius).
Moćkun – iš Mockūnas – patroniminės priesaagos –ūn– vedinys iš Mockus (iš krikšto vardo Motiejus, Matas, Mackus).
Modzalewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.
Modzolewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.
Moliuszys – iš Moliušis. Taip įvardinta prie molio turėjusį žemę.
Moniuszko – sudėtingas raidos kelias. Kai kas mano, kad iš skolinio Manas (vok. Mann – tokia pavardė) pridūrus priesagą –uš– atsirado Maniušis, iš kurios su pejoratyvine priesaga –k– susidarė Maniuška, kuri lenkų kalboje dėsningai išvirto į Moniuszko. Tačiau įmanomas ir kitoks žvilgsnis.
Moniuška – yra dvigubos priesaagos –uš– ir –k– vedinys (plg. Kaluška iš kaluška “prastas kalvis, kalinėtojas”). Galbūt yra gimininga su pavardėmis Maneika, Maneikis, Manelis, Manionis, Maniūnas, Maniušis, Moneika, Monis, Monius. LPŽ autoriai mano, kad šias pavardes veikiausiai galima sieti su lietuvišku veiksmažodžiu manyti. Kaip Moneika santykiauja su Maneika, taip Moniuška su Maniuška. Maniuškos pavardė yra kilusi iš daiktavardžio maniuška “nerealiai galvojantis”. Balsių o : a kaita yra galima lietuvių tarmėse (ratai : rotai, braliai : broliai), bet galėjo ji įvykti jau pačioje lenkų kalboje (plg. nagas : noga, vanduo : woda, zara : zorza).
Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Stanisław Moniuszko (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv. Jono bažnyčios vargoninkas. Dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą „Halka”, kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras”.
Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Chopino), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai.
Moniuškos žodžiais tariant, tai, „kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems”.
Lietuviška tematika parašyta jo baladė „Trys Budriai” (Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos „Milda” ir „Nijolė” (Józefo Ignaco Kraszewskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiams ir kt.
Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Bolesław Balzukiewicz, 1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.
Tekstas: Tomas Venclova „Vilniaus vardai”
Mordel – šaknis neaiškios kilmės, tikriausiai skolinys, tačiau priesaga –el– sieja ją su lietuvių kalba.
Motuk – Matukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Matas.
Motulewicz – iš Matulis, ir suslavinta į Matulevičius. Priesaga –ul– rodo šią pavardę susiformavus lietuvių kalbos aplinkoje.
Muras – iš Mūras. Apeliatyvas mūras “mūryta siena”. Taip įvardinta stiprų žmogų.
Motulewski – kitaip suslavintas Matulis.
Możejko – iš Mažeika, kuri sietina su liet. būdv. mažas.
Możuch – galbūt iškreipta iš Mažukas? Taip būtų įvardintas nedidelio ūgio žmogus.
Mużyło – iš liet. Mužila ar Mužilas. Veikiausiai gali būti siejama su mūža `žioplys’. Priesaga –yla lenkų kalbai nėra būdinga, tuo tarpu lietuviškų pavardžių su –il– ar –yl– taikosi neretai.
Myszukiewicz – gali būti suslavinta iš Mišas < Mykolas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti trumpinys iš dvikamienio asmenvardžio Miš-tautas.
Narbut – iš Narbutas. Tai sudurtinė pavardė – nar– : nor– sietina su noras, norėti, antroji šaknis sietina su liet. veiksm. būti.
Ryški šios pavardės asmenybė yra Vladimir Ivanovič Narbut (g. 1888 balandžio 14 viensėdyje Narbutovka, mirė 1938 balandžio 14) – ukrainiečių kilmės rusų poetas, studijas baigęs Peterburge. Jo brolis Georgij Ivanovič Narbut buvo tapytojas.
Po Spalio revoliucijos persikėlė į Odesą, vėliau į Rostovą prie Dono, dar vėliau į Kijevą, kur įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų). Voroneže redagavo dvisavaitraštį Siriena. 1923 m. atvyko į Maskvą. Dauguma jo trečiame dešimtmetyje rašytų kūrinių liko rankraščiuose ir buvo išleisti tiktai 1983 m. Paryžiuje knygelėje Rinktinė.
Jo sumanytas ir su B. Regninu leidžiamas literatūrinis mėnraštis 30 dienų (30 дней) buvo uždarytas, o pats Narbut pakliuvo į nemalonę.
1936 spalį buvo areštuotas ir apkaltintas ryšiais su ukrainiečių nacionalistine grupe, atseit varusia antitarybinę agitaciją. Nuteistas penkeriems metams kalėti atsidūrė Kolymoje, vienoje iš Gulago stovyklų. 1938 buvo sušaudytas.
Narbutowicz – suslavinta iš Narbutas (žr. Narbut).
Narejko – iš Noreika. Apeliayvas noreika – “žmogus, kuris daug nori”.
Narel – iš pavardės Narelis, su kuria giminingos yra pavardės Nareika ir Norelis (žr. Narejko).
Narkiewicz – suslavinta forma iš Narkus ar Norkus, kurios sietinos su liet. norėti, noras.
Nartowicz – suslavinta iš išnykusios Nartas. Išlikusi artimiausia pavardė yra Narteika. Liet. nartus „užsispyręs; greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas”.
Naruszewicz – suslavinta iš Narušis. Dėl nar– plg. Narbutas.
Žymesnė šia pavarde atstovė yra Dorota Naruszewicz – lenkų teatro ir filmo aktorė. Turi dvi dukras: Niną(2003) ir Nellę (2006). Balladinoje vaidino slaugę, Pone Tade – Evą Stalininkaitę, Klano seriale vaidina Beatą Chojnicką/Borecką.
Naruszko – iš Noruška. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Aptinkamos ten tik aartimos: Noruišis, Norūnas, Norus, Norušaitis, Norušas, Norušis. Tai priesagos –k– vedinys iš Norušas.
Narutowicz – Lietuvos lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš Naruta ar Narutis.
Pavardė paplitusi Lietuvoje, žinoma ir Lenkijoje. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, kurį 1922 m. Varšuvoje nušovė kraštutinis lenkų nacionalistas.
Gabrielius Narutavičius gimė 1865 m. Brevikių kaime (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas). Mokėsi Mintaujoje, 1891 m. baigė S. Galen inžinerijos mokslus. Dirbo elektrotechnikos srityje – statė vandens jėgaines. 1907 m. buvo Ciūricho politechnikumo profesorius, 1913-1920 m. – Ciūricho politechnikumo dekanas. 1920 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, kur bvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. atvyko į Vilnių, užsiėmė okupuoto Vilniaus reikalais. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai.
1922 m. – Genujos konferencijos narys.
1922 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.
1922 m. gruodžio 14 d. išrinktas Lenkijos prezidentu.
1922 m. gruodžio 16 d. žuvo (nušautas per E. Niewiadomskio parodos atidarymą).
Naszlenis – iš Našlėnas ar Našlenis. Pavardė fonetiškai gan tiksliai perimta į lenkų kalbą.
Newol – iš (žr.) Nevulis.
Nida – plg. upės vardą Nida.
Niemunis – iš Nemunis. Apeliatyvas nemunas „vandens potvynis, pakilęs vanduo“. Nemuniu galėjo būti įvardintas gobšus ar godus žmogus.
Nietupski –kai kuriais atvejais ji gali būti suslavinta iš Lietuvoje neaptiktos dvikamienės pavardės Net-upis (plg. upę Neta, su kurios vardu siejamas Netimero vardas, ir daiktavardį upė).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Karol Nietupski – gydytojas internistas.
Niewul – iš (žr.) Nevulis.
Niewulis – iš (žr.) Nevulis. Ši pavardė perimta į lenkų kalbą tiksliai fonetiškai.
Nikścin – perimta iš dzūkiškos formos Nykšcinis < Nykštinis (plg. nykštys).
Nogal – iš Nuogalis ar Nuogalius (plg. nuogas `neapsirengęs’ bei nuogalis ar nuogalius `neapsirengęs; žirniuose gyvenanti mistinė nuoga būtybė’).
Nogol – veikiausiai iš Nuogalis ar Nuogalius (žr. Nogal).
Nomejko iš liet. Nomeika, plg. Nameika.
Norko – iš Norkus, sietina su liet. veiksm. norėti.
Norkowski – kai kuriais atvejais suslavinta iš Norkus.
Norwid – iš lietuviškos pavardės, sudarytos iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Bene garsiausia Norvydų kilties asmenybė yra Cyprian Kamil Norwid, gimęs lenkiškoje šeimoje, žymus XIX a. lenkų poetas ir tapytojas, kūręs eiles, poemas, dramas, piešinius bei tapybos kompozicijas.
Cyprian Kamil Norwid gimė Mazovijos kaime, pusiaukelėje tarp Radzymino ir Wyszkowo. Jo krikštatėvis buvo Cyprian Szukiewicz (Šukevičius – sulenkinta pavardė iš Šukys, kuri sietina su daiktavardžiu šukė “skeveldra; peilio ar kirvio ašmenyse išmušta vieta”). Norvydo tėvas Jan (1784-1835) buvo Radvilų plenipotentas (įgaliotasis pasiuntinys). Šie atvejai mums rodo, kaip labai buvo susipynę mūsų likimai, nubraižę mūsų pavardžių raidą, ir kaip mes tolome nuo savo tautos.
Nosel – iš Noselis (plg. liet. Nosis).
Nowel – iš Naujalis (žr. Nowialis).
Nowialis – iškreipta, bandant lenkinti, iš Naujalis, sietina su liet. naujas, naujakurys.
Obiecunas – iš Abičiūnas. Patroniminė priesaga –un– ir galūnė sieja su lietuvių kalba. Tokia pavardė Lietuvoje nežinoma.
Ogórkis – iš (žr.) Agurkis.
Okrągły – iš (žr.) Akranglis. Būtų logiška šią pavardę sieti su lk. būdvardžiu okrągły „apskritas, apvalus”, tačiau gali būti ji perdirbinys ir iš lietuvių kalbos.
Oksztel – kilmė neaiški, tačiau mums pažįstama yra patroniminė priesago –el-.
Okulanis – iš Akulionis. Priesaga parodo, kad ji sudaryta lietuvių kalbos dirvoje.
Okulewicz – suslavinta iš Akulis, kuri sietina su liet. akis.
Olechna – iš (žr.) Alekna.
Olechnowicz – suslavinta iš Alekna.
Omelianczuk – Omelian-cz-uk < Omelijonas ׀׀ Omelijanas, (žr. Litwin-cz-uk iš Litwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.
Omelianczyk – (žr. Omelianczuk) su lenkiška priesaga –yk, kurią liet. kalboje atitinka priesaga –ik– (plg. Omelijančikas). Lietuvių kalbos sluoksnis yra senesnis, taigi lenkų kalba šią priesagą paveldėjo iš baltų. Plg. Andruczyk.
Orluk – iš Orliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš neaiškios kilmės pavardės Orla. Priesaga ir sieja ją su lietuvių kalba.
Orzoł – iš Ąžuolas.
Oszkinis – iš (žr.) Ožkinis.
Oszmian – iš Ašmėnas, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš Ašmys. Ši yra siejama su liet. skaitv. ašmas, kaip Trečiokas su trečias.
Pac – pavardė kilusi iš krikšto vardo Ipatijus arba Povilas, plg. brus. Pac : Ipatij, Pac : Paviel (LPŽ) arba lenk. Paweł. Giminingos pavardės: Pacauskas, Pacevičius, Pocevičius.
Giminingos yra pavardės ir kamiene turinčios balsį o: Pocas, Pocis, Pocys, Pociukonis, Pociulis, Pociūnas, Pocius, Pocka, Poculaitis, Pocus bei Pocauskas, Pocevičius.
Garsiausias Pacų giminės atastovas yra Mykolas Kazimieras Pacas († 1682 m.). Buvo jis Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, žymus karvedys, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius. Po bažnyčios slenksčiu esti bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas. XVIII a. pabaigoje perkūnas trenkė į tą kapą, apnaikindamas lentą, ant kurios buvo išraižyta: Hic iacet peccator “čia guli nusidėjėlis” – be pavardės ir titulų. Apnaikintą plokštę pakabinta sienoje, įeigos į bažnyčią dešinėje pusėje, o kapą pridengta nauja glūdinta akmenine plokšte. Bažnyčios fasade auksinės raidės skelbia: “Regina pacis, funda in pace” (Taikos karaliene, stiprinki taiką).
Suvalkų krašto istorijoje ryškių pėdsakų palikęs ir Liudvikas Mykolas Pacas (žr. Dauspūda).
Paciukanis – iš (žr.) Paciukonis.
Pacuk – iš Pacukas (veikiausiai iš Pacas).
Pacuła – iš Pacula, kuri veikiausiai yra priesagos –ul– vedinys iš Pacas.
Joanna Pacuła, gim. 1957 metų sausio 2 dieną, yra lenkų aktorė, kuri devintame ir dešimtame dešimtmety pasiekė pergalių Hollywoode.
Pakulnis – iš Pakulnis. Apeliatyvas pakulnis „bato paaukštinimas po kulnu, kulnas”. Gal taip įvardinta paklusnų žmogų?
Maria Pakulnis yra šiuo metu žymi lenkų aktorė, gimusi Gižicke 1956 metų liepos 2 dieną. 1982 metais atliko Romualdo tarnaitės Barbarkos vaidmenį pagal Česlavo Milošo apysaką Įsos slėnyje.
Pakulski – suslavinta iš Pakula (žr. Pakuła).
Pakuła – iš Pakula, liet. pakula „geras derlius; vieta klojime, kur kuliami javai“.
Palanis – iš Palionis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Palys.
Palejko – iš Paleika, kuri yra patroniminės priesagos –eik– vedinys iš krikštavardžio Palys.
Palikot – veikiausiai dvikamienis asmenvardis Pali-kotas (plg. palios `pelkės’ ir kotas `laibi medeliai’, plg dar vietovardį Palkotai).
Žinomesnė šia pavarde asmenybė yra Janusz Marian Palikot, g. 1964 spalio 26 Bilgorajuje – lenkų politikas, verslininkas, seimo deputatas.
J.Palikoto motina išgyveno Maidaneko koncentracijos stovyklą, tėvas – LJDP narys, tačiau išstojo iš partijos, kuomet dėl opozicinės veiklos areštavo jo sūnų.
J.Palikot studijavo Liublino katalikų universitete filosofiją, baigė Varšuvos universitetą, kur apgynė magisterinį darbą „Kanto transcendentinė vienuma ir percepcija“. Pastarajame ano amžiaus dešimtmetyje pradėjo ūkinę veiklą. Įkūrė šampano firmą, kur buvo valdybos pirmininku. Vėliau ją pardavęs įsteigė bendrovę, gaminančią degtinę. Ją pardavęs tapo leidyklos bendrasavininku.
Jest także współwłaścicielem wydawnictwa Słowo/obraz terytoria. Do czerwca 2005 pełnił funkcję wiceprezesa Polskiej Rady Biznesu i Polskiej Konfederacji Pracodawców Prywatnych, zasiadał w Komisji Trójstronnej. Už ūkinę veiklą LkR prezidento dekretu buvo apdovanotas Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi.
Dukart laimėjo parlamentinius rinkimus. Viešose išeigose pasižymi neapdairiomis frazėmis. Per televiziją pareiškė: „Prezidentą Lechą Kaczinskį laikau chamu”, dėl ko buvo tardomas už garbės plėšimą. Prigijo apibrėžtis „polikotizacija”, reiškiantis politikos ir viešojo gyvenimo kreipimą vulgarizmo keliu.
Gyvena Liubline, dukart vedęs, iš kiekvienos santuokos turi po du vaikus.
Panas – iš Ponas. Apeliatyvas ponas „gerai gyvenantis, pasiturintis žmogus”.
Panawa – iš Panava ar Panavas, žargone reiškiantis ponišką.
Panganis – iš Pangonis. Lietuvoje tokia pavardė nėra žinoma, išlaikė ją tikl lenkų kalba. Gal tai patroniminės priesagos –onis vedinys iš Pangys, kurios kilmė nėra aiški.
Papis – iš Papys, kuri kilusi iš Papas (liet. papas „krūtis, spenys, žindukas; dusulys“). Dar plg. Papelis, Papinykas. Žr. Z. Zinkevičius „Lietuvių antroponimika“ 180 p.
Žinomas šios pavardės turėtojas yra Wojciech Papis – Lenkijos pramonės-prekybos kongregacijos vicepirmininkas, Žečpospolitos dešinijos lyderis Bydgoščės apygardoje.
Parda – kilmė nėra aiški, tačiau gali būti gimininga su liet. parda „pardavimas“, parduoti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, taigi ši yra išlikujsi tik lenkų kalboje.
Pardo – kilmė nėra aiški, žr. Parda.
Parejko – iš Pareika. Tai priesagos –eika vedinys, plg. Paraitis, Parutis… (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius, 1977, 180 p.). Šaknies reikšmė nėra aiški.
Patejko – iš Pateika ar Poteika, kurios yra patroniminės priesagos –eik– vediniai iš svetimos kilmės Potas.
Paukszt – iš Paukštys, vedinys iš liet. paukštis.
Paulukanis – iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo Paulius.
Pawluć – iš Pauliutis ar Paulutis, kurios yra vediniai iš krikkštavardžio Paulius.
Pawluk – iš Pauliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Paulius.
Pawłukanis – kiek iškreiptai iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo krikštavardžio Paulius.
Pawlukiewicz – iš Pauliukevičius, kuri yra suslavinta iš Pauliukas (žr. Pawlukanis).
Pawlukojć – iš Paulukaitis. Ši yra dviejų priesagu –uk– ir –ait– vedinys iš krikštavardžio Paulius.
Pawlukowski – suslavinta iš Paulioukas.
Pawlun – iš Pauliūnas.
Peda – iš Pėda (plg. pėda „kojos dalis“).
Perkuć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Perkutis < Perkus (taip pat neišlikusios, jų kilmė neaiški), kurią lenkai perėmė iš dzūkų Perkucis. Mažybinė priesaga –ut– veda į lietuvių kalbą. Gal iškreiptas kamienas iš parkas `šašas’?
Perwejnis – iš Perveinis ar Perveinys. Pavardės kilmė nėra aiški, veikiausiai iškreipta iš Pervainis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Per-(plg. Per-kūnas), antrasis pažįstamas iš pavardės (žr.) Vaina.
Petrajtis – iš Petraitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Petras ir reiškė Petro sūnų.
Petrajtys – iš Petraitis (žr. Petrajtis).
Pieciukanis – iš Pečiukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– iš Pečiukas.
Pieciun – neaiški kilmė, tik patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Pieczul – iš (žr.) Pečiulis.
Pieczulis – fonetiškai perimta iš Pečiulis.
Pietranis – iš Petronis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš krikšto vardo Petras.
Pietras – perimtas krikštavardis Petras.
Pietruć – iš Petrutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietrukanis – iš Petrukonis, kuri yra dviejų priesagų – –uk– ir –onis vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietrukiewicz – suslavinta iš Petrukas.
Pietrulinski – suslavinta iš Petrulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Pietruszka – iš Petruška, kuri turi dvi priesagas: –uš– ir –k-.
Pietruszkiewicz – suslavinta iš Petruška (žr. Pietruszka).
Pigiel – iš Pigelis < Pigas. Kitos rtimos pavardės: Pigantas, Pigėnas, Pigulevičius. Tai senos dvikamienės pavardės Pi-gas ar Pi-gis patroniminės-mažybinės priesagos –el– vedinys. Dėmenų Pi– siejamas su prūsų pi „prie” (Pi-kantas, Pi-kilas) ir antro Ga– (Ga-bartas, Ga-vilas) reikšmė išblukusi. Bet gali čia būti antro dėmens trumpinys, redukuotas iki priebalsio g– (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 124, 316 p.); plg. dar pigus. Yra ir daugiau panašių pavardžių.
Pik – kai kuriais atvejais iš (žr.) Pykys.
Piktel – iš Piktelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Piktas (plg. piktas `nedraugiškas’).
Pikul – į lenkų kalbą pakliuvęs iš liet. Pykulis – supykti linkęs žmogus. Lietuvoje šios pavardės neišlikę. Artimiausios yra Pikūnas, Pikutis, Pikužas ir suslavinta Pikulskis.
Pasižymintis šia pavarde žmogus yra Andrzej Pikul – žinomas Lenkijos pianistas.
Žinomas ir Jan Pikul – lenkų dvasininkas, kuris kuria kompiuterines spausles.
Pilis – iš Pilis, kuri yra trumpinys iš rytų slavų vardo Filipp.
Piłka – iš Pilka ar Pilkas (plg. pilkas).
Piłsudski – suslavinta pavardė iš liet. Pilsudskis. Pilsudskio pavardė – kaip mano lenkų kalbininkas W. Smoczyński, yra kilusi iš vietovardžio Pilsūdai, kurį toliau lygina jis su liet. pilsūdas “pilies teisėjas”. Tačiau prof. Zigmas Zinkevičius mano, kad ši pavardė, nors iš tiesų yra kilusi iš minimo vietovardžio Pilsūdų, tačiau šis vietovardis reiškia sūdų ar sūduvių pilį, ne pilies teisėją, plg. Gir-sūdai, Kap-sūdž-iai, Auk-sūd-ys, Lyk-sūd-ė ar Sūd(a)-laulkis, Sūda-raistis, kurie su teisėju tikrai neturi nieko bendro (: sūd-yti `pamažu, smulkiai lyti’, iš čia ir Sūd-uvos vardas, rodantis drėgną, pelkėtą kraštą). Bet pridurti reikia, kad asmenvardžių dėmuo Sud– yra žinomas ir tokiose pavardėse, kaip: Sudas, Sudeikaitis, Sudėnas, Sudeika, Sudeikis ir kt. Z.Zinkevičius mano, kad dėmes Sud– išblukusi reikšmė rodo jį greičiausiai esantį paveldėtą dar ankstyvųjų baltų (“Lietuvių asmenvardžiai” 141 psl.
Garsiausias ta pavarde žmogus buvo Józef Piłsudski (mūsų vadinamas Juozu Pilsudskiu).
Pilsudskiai yra kilę iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų Giniotų giminės. Ginioto pavardę (sudarytą iš liet. veiksmažodžio gin-ti ir priesagos –otas) šalia Pilsudskio, vartojo ir pats Józef Piłsudski savo veiklos pradžioje, kol siekė atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją. Lietuvoje buvo kelios Pilsūdų gyvenvietės. Vieną jų įsigijo Baltramiejus Stanislovas Giniotaitis (lenkų rašomas Giniatowicz), ir jo palikuonys buvo vadinami Pilsudskiais, kad atskirtų nuo kitų Giniotų ir Giniotaičių.
Józef Piłsudski (Józef Klemens Piłsudski) g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. Jo motina – Marija Bilevičiūtė, taip pat kilusi iš senos žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Jos senelis kritikavo lenkų rašytoją Henryką Sienkiewiczą už nepagarbų atsiliepimą apie Bilevičius. Józefo tėvas valdė Pašušvio dvarą, bet vėliau persikėlė į Zalavą (lenkai rašydavo Zułów) prie Pabradės, į žmonos motinos pavaldėtą dvarą. Ten 1867 m. ir gimė garsusis Lenkijos maršalas.
Józef Piłsudski buvo ketvirtas vaikas 12-kavaikėje neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, visa šeima persikėlė į Vilnių, kur Jozas lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislovu praleido Sibire. Yra duomenų, kad Juozas kažkiek dar kalbėjo ir lietuviškai. Tuo tarpu jo brolis Bronislovas, žymus etnografas, ainų (tauta Japonijos saloje) kultūros tyrėjas, buvo išleidęs knygą apie lietuviškus kryžius, o I pas. karo metais vadovavo lietuvių Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetui. Posėdžiuose net pirmininkavo lietuviškai.
1892 m. grįžęs iš tremties, Juozas gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. Vadovavo politinei teroristinei grupuotei, kuri grobė bankus. 1908 m. užpuolė traukinį prie (žr.) Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam armijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę, ir jam pritarė didžiosios Europos šalys (net ir JAV).
1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.
1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Römerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo. Lenkai Pilsudskį kaip atkaklųjį “lietuvį” toleravo, nes matė jo neeilinius gabumus. Imponavo jo ambicijos sukurti Lenkiją “nuo jūrų iki jūrų”. Visuomet apie save būrė iš Lietuvos kilusius asmenis, jais labiausiai pasitikėjo. Jis Lietuvą laikė geresniąja Lenkijos dalimi, tačiau savo raštuose kalbėjo ne apie lietuvių tautą, o tik apie lietuvių liaudį. Taigi rašė: naród polski, bet lud litewski. Buvo jis tipiškas ir bene paskutinis, anot Adomo Mickevičiaus, “gente Lituanus, natione Polonus”.
1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką užsitikrinant Lenkijai nepriklausomybę.
1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos Konstitucija. Formuodamas I Lenkijos vyriausybę, prezidentu paskyrė savo gerą draugą Lietuvos dvarininką Gabrielių Narutavičių (žr. Gabrielius Narutavičius), užsienio reikalų ministru – švenčioniškį Konstantą (žr.) Skirmuntą, ir tuomet Lenkiją valdė trys lietuviai. Bet po penkių dienų prezidentas buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – jo paties prašymu, Vilniuje, prie Rasų kapinių. Į kapines to meto lenkų dvasininkai širdies neįsileido dėl jo antibažnytinių išdaigų ir jos nepalaiminto gyvenimo būdo. Šalia iš Suginčių (Molėtų raj.) buvo atvežti ir motinos palaikai.
Šiandien Józef Piłsudski Lenkijoje išgyvena garbės renesansą. Kas bloga – užmiršta ir neminima, kas didinga – glorifikuojama. Gal tik popiežius Jonas Paulius II gali jį kiek nustelbti. Pilsudskio vardais puikuojasi miestų ir miestelių centrinės gatvės.
Pilwiński – veikiausiai suslavinta iš Pilvinis.
Pinczak – iš Pinčiokas ar Pinčėkas < Pinčius (plg. pinčiukas `nelabasis, pikta dvasia’.
Pirštuk – iš liet. Pirštukas.
Pisiak – iš Pisiokas. Įžvelgiama patroniminė priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba. Galbūt vedinys iš liet. veiksm. pisti `lytiškai santykiauti’ (lot. coire) arba lk. pisać bei rus. pisatj `rašyti’.
Plaga – iš Plegas (plg. pleguris “plepys”).
Plago – iš Plegas (žr. Plaga).
Plauszta – iš Plaušta, kurios kilmė nėra aiški. Tokios pavardės nepateikia LPŽ. Tačiau priesaga –t– rodo ją artimą lietuvių kalbai.
Plikunas – iš Plikūnas (plg. plikūnas `plikas ar nusigyvenęs žmogus’).
Pliszka – iš Pliška (pl. plikas „be plaukų“).
Podurgiel – kilmė neaiški, tačiau priesaga –el– leidžia ją sieti su lietuvių kalba. Tokios pavardės neaptikta Lietuvoje.
Podziewski – suslavinta iš Puodžius (plg. puodžius `puodų dirbėjas’) ir perimta iš dzūkų Puodzius.
Pojawa – veikiausiai iškreipta iš Pajaujis.
Pojawis – iš (žr.) Pajaujis.
Pojwis – redukuota forma iš (žr.) Pojawis.
Polanis – iš Palionis. Tai greičiausiai patroniminės priesagos –on– vedinys iš vardo Palys (Z.Zinkevičiaus teigimu iš Apolonas – „Lietuvių antroponimika” 68 p.; žr. dar Palanis).
Polonis – iš Palionis (žr. Polanis).
Połuboczek – dar kartą lenkų kalboje gavo mažybinę formą iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Palubokas, kuri yra priesaginės darybos iš Lietuvoje neaptiktos < Palubys (plg. po lubomis, palubys), tačiau tokią buvus paliudija pavardės Palubaitis, Palubeckas, Palubianka, Palubinskas.
Połubiński – suslavinta Palubinskas, plg. palubys – vieta prie lubų.
Pomian – iš Pamėnas (plg. pamėnas “šmėkla“).
Ponganis – fonetiškai perimta iš Lietuvoje populiarios pavardės Pangonis. Kilmė neaiški, galbūt tai dvikamienė pavardė, kurios pirmą dėmenį sudaro Pan– (kartais trumpinys iš krikštavardžio Steponas ar žargoniško Stepanka, bet gali būti ir išžargoninio Panas – plg. ponas) bei gonis `piemuo’ (plg. ganyti, naktigonė, tuomet išeitų ponų samdytas ganys). Verta atsižvelgti, kad gali tai būti priesagos –onis vedinys iš trumpinio Pang-, sietino su veiksmažodžiu pangerotis `painiotis, narpliotis’).
Poniszko – LPŽ pateikia tik išvestinę pavardę Poniškaitis. Taigi turėjusi būti pavardė Poniškis ar Poniškas. Ji išliko lenkų kalboje.
Popek – iš Papys (žr. Popis), kuriam lenkų kalboje suteikta mažybinė priesaga –ek. Tuomet išeitų, kad ši pavardė jau lenkų kalboje yra antros generacijos.
Popis – iš Papys (plg. papas), žr. dar Papis.
Popko – iš pavardės Papys jau lenkų kalboje perdarytos į Popek formos (žr. Popis).
Potejko – iš Pateika, sietina su liet. veiksm. pateikti.
Prolejko – iš Praleika. Patroninė priesaga –eik– ją sieja su lietuvių kalba. Šaknis pral– LPŽ autorių teigimu galbūt iš rytų slavų asmenvardžio Flor.
Pudlis – iš Pudlis. LPŽ pateikia tik suslavintą pavardę Pudlauskas. Lenkų kalba išlaikė jos nesuslavintą ir nesugadintą formą. Ji rodo šuns veislę.
Pul – iš Pulius. Liet. pulius ar puliukas „viščiukas”.
Puniszko – iš Puniška ar Puniškis (žr. Puniškis).
Pupek – iš Pupa. Lenkų kalboje ji yra jau antros generacijos, kur gavo mažybinę priesagą –ek, kuri atitinka liet. priesagą –uk-.
Pupel – iš Pupelis (žr. Pupek).
Purwin – iš Purvinis ar Purvinius.
Purwiński – suslavinta forma iš Purvinis ar Purvinius.
Putra – iš liet. Putra. Kitos giminingos pavardės: (žr.) Putramentas, Putreika, Putrimas, Putris, Putrys, Putriūnas, Putrius.
Žymiausias šios pavardės turėtojas yra Krzysztof Jakub Putra (g. 1957 m. liepos 4 dieną) – lenkų politikas, senatorius ir 2005-2007 Senato vicemaršalas, Seimo deputatas, Seimo vicemaršalas.
Putrament – iš Putramentas. Tai pravardinė pavardė (plg. liet. putramentas “putruotas, putra išsitėpliojęs vaikas”).
Vienas šitos pavardės įžymybių buvo Jerzy Putrament (gim. 1910 m. lapkričio 14 d. Minske, mir. 1986 m. birželio 23 d. Varšuvoje), lenkų rašytojas, poetas, pulicistas, politinis veikėjas, Seimo deputatas, NKVD agentas, Lenkijos ambasadorius Paryžiuje.
Ketvirto dešimtmečio vidury perėjo į komunistines-internacionalines pozicijas. Karo metais pasitraukė į Maskvą. Tado Kosciuškos I divizijos politinis karininkas. 1944 m. buvo pasiųstas į Vilnių kalbinti, kad lenkų AK pereitų į Lenkų I armijos pozicijas.
Po karo dirbo Lenkijos literatų sąjungos Centro valdyboje (generalinis sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.
Buvo LkJDP Centro komiteto narys. Su Lietuvos rašytoju Vytautu Petkevičiumi 1971 m. pavasarį lankėsi Punske.
Puza – iš Puza (plg. puzenti `godžiai valgyti’).
Puzowski – suslavinta iš Puza (žr. Puza).
Pużuk – iš Pužukas (plg. pužas `mažas, storas’).
Racis – tai Račius (račius “ratų dirbėjas”). Fonetiškai išlaikyta sveika dzūkiška pavardė (iš dzūkiškos formos Racys).
Racz – iš Račius (plg. račius `račių dirbėjas’).
Raczkowski – suslavinta forma iš Račkus, kuri gali būti pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Račius (žr. Racis).
Raczycki – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.
Raczyła – veikiausiai iš Račyla, kuri kilusi iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyłło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).
Raczyński – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.
Radziun – iš Radžiūnas. Tai patroniminės priesagos ūn– vedinys iš Radžius (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vinlnius 1977, 187 p.). Panašios dar pavardės: Radvila, Radžiušis, Radživilas, Radžvila, Radžvilas.
Radżiwiłko – iš Radživilka. Tai sudurtinis vardažodis. Pirmasis kamienas radž– (žr. Radziun), antrasis yra –k– priesagos vedinys iš Vilas, sietinos su liet. viltis. Apeliatyvas radvila „rastinukas, rastas vaikas”. Į lenkų kalbą ši pavardė atėjusi iš dzūkų.
Radziwiłł – iš Radvila (žr. Radziwiłko).
Žinomas šia pavarde žmogus yra Konstanty Radziwiłł, g. 1958 sausio 9 Vroclave, baigęs medicinos studijas Varšuvoje, gydytojas, Aukščiausiųjų gydytojų rūmų pirmininkas.
Radzun – iš Radžiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Radžius, kuri savo ruožtu gali būti sutrumpėjusi iš kokios pavardės, pvz. Radžvilas ar pan. Dar
Radżiwiłowicz – suslavinta iš Radvila, (žr. Radżiwiłko).
Ragiel – iš Ragelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys.
Ragienia – iš Ragienė (plg. Raginis, iš liet. raginis `raguotas; šykštus’. Į lenkų kalbą matyt pateko ji per našlę, iš kurios perėjo ir sūnums.
Ragin – iš Raginis, plg. ragas.
Raglis – iš Lietuvoje neišlikusių Rioglys ar Riogla (plg. dz. roglys, rogla `nevikrus, nerangus žmogus’).
Ragojsz – iš Ragaišis (plg. ragaišis `rupių miltų pyragas’).
Ragucki –suslavinta iš Ragutis, kuri sudaryta su priesagos –uk– vedinys iš Ragas, plg. ragas “kieta, smaili gyvulio kaktos išauga”.
Rakus – gal iš (žr.) Rėkus?
Ral – iš Ralis ar Ralys (plg. raliuoti `dainuoti ganykloje’ ar ralys `dainuojantis piemuo’).
Rał – iš Ralas (žr. Ral).
Rapiejko – iš Rapeika, plg. liet. Ropeika, Rupeika – galbūt sietina su liet. rupus (LPŽ).
Rasiul – iš Rasiulis, patroniminės priesagos –ulis vedinys iš Rasys. LPŽ autoriai mano, kad kilusi ji galbūt ir krikštavardžio Gerasimas ar Rastislavas.
Ratasiewicz – suslavinta iš Ratas, kuri veikiausiai buvusi dvikamienė iš Ra-tautas. Trumpinys Ratas lenkams galėjęs atrodyti esantis kamienas, todėl prie jo ir pridėjo savo priesagą –iewicz.
Rauba – iš Riauba, plg. riaubà `apsileidęs, storžievis žmogus’.
Raubo – iš Riauba (žr. Rauba).
Rawinis – iš Ravinis, plg. liet. veiksm. rauti, ravėti. Ravais dzūkai vadina griovį.
Regucki – iškreiptai suslavinta iš Tagutis.
Rejbicz – iškreiptai suslavinta iš Raibis ar Raibys (plg. raibas `margaplunksnis’).
Rejkiewicz – gali būti suslavinta iš Reika, Reikys, kurios sietinos su liet. reikėti, reikalas.
Rejszel – iš Raišelis. Taip buvo įvardintas raišas, šlubas žmogus.
Rek – iš (žr. Rėkus).
Rekieć – iš Reketis ar Reketys, kurie siejasi su liet. reketis, reketys “nerangus žmogus; pikčiurna”.
Rekłajtis – iš Rėklaitis, patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Rėklys (rėklys „kas mėgsta rėkaloti).
Rekść – veikiausiai iškreipta iš Rakštys, plg. rakštis “pašinas”.
Rogojsz – iš Ragaišis; plg. liet. ragaišis “prastas pyragas”.
Rogowski – iš Ragauskas, kuri kartais suslavinta pavardė iš Ragas.
Rogucki – suslavinta iš Rag-ut-is < Ragas, plg. dar ragas. Į lenkų kalbą veikiausiai pateko iš dzūkiškos formos Rag-uc-is.
Rojsza – iš Raišas ar Raiša (plg. raišas `šlubas’).
Romanczuk – iš Romančukas < Romanas ׀׀ Ramonas, žr Omelian-cz-uk,Litwin-cz-uk iš Litwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.
Romejko – iš Romeika: Rameika. Taip buvo įvardintas ramaus būdo žmogus.
Ropel – Ropelė ar Ropelis, kuri yea –el– priesagos vedinys iš Ropė (plg. ropė `tokia daržovė’).
Rudzis – iš Rudis (plg. rudis `kas rudais plaukasi’), kuri į lenkų kalbą pateko per dzūkų Rudzis.
Rugienis – perimta iš Rugienis, kuri sietina su būdvardžiu rugienis `ruginis’ (plg. rugys `duoninis žiemkentys augalas’). Gretimos pavardės: Rugienius, Ruginis, Rugis, Rugys, Rūgys, Rugelis, Rugulys.
Žinoma šios pavardės paveldėtoja yra Teresa Rugienis-Witkowska – Seinų ligoninės gydytoja pediatrė.
Ruksza – fonetiškai tiksliai perimta iš Rukša, plg. liet. rukšis „susiraukėlis, surūgėlis”.
Rukściński – suslavinta iš Rukštys (žr. Rukść).
Rukść – fonetiškai perimta iš Rūgštys ar Rūgštis, kurios reiškia surūgusį žmogų (plg. rūgštus `sugižęs’).
Rupelewski – suslavinta iš Rupelis < Rupis ar Rupys (plg. rupti `darytis supiam, apšašti’).
Ruszkul – iš Ruškulis, priesagos –ul– vedinys iš Ruškys, kuri galbūt sietina su rūškė `rūgštynė’, o trumpoji u galėjusi atsirasti dėl svetimkalbės raštinės.
Ruszyłło –
Rutkiewicz – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.
Rutkowski – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.
Ryłło – iš Ryla. Plg. ryliuoti “linksmai dainuoti”.
Rymsza – iš Rimša. Liet. rimša „tylus, ramus žmogus”.
Rynkiewicz – gali tai būti suslavintas labai senas baltiškas Rin-kanto trumpinys Rinkus (plg. dar rinkti).
Ryszko – iš Riškus ar Riškys (plg. riškė, riškelė `kaklaryšis’). Tokia pavarde galėję būti įvardijami elegantiški žmonės.
Sagun – iš Sagūnas, kurios kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.
Sak – iš Sakas. Liet. sakas „medžio derva” (žr. Sakavičius).
Sakowicz – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).
Sakowski – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).
Saladonis – iš (žr.) Saladuonis. Tai dvikamienis asmenvardis (plg. saladžius `kas saldžiai valgo’ ir duona).
Samczuk – iš Samčiukas < Samtis (plg. samtis `didelis šaukštas sriubai iš puodo pilti’).
Samoń – iš Samonis (žr. Samulevičius).
Samul – iš Samulis, kuri yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikšto vardo Samuelis.
Samulewicz – suslavinta iš Samulis < Samas (žr. Samulevičius).
Sanejko – iš Saneika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.
Santorek – galimas daiktas jau lenkų kalboje priesagos –ek– vedinys iš liet. sudurtinio asmenvardžio Santaras (san– siejamas su liet. prielinksniu su, tar– su veiksmažodžiu tarti). Gal tai buvęs sutaramas, sukalbamas žmogus.
Sarul – iš Sarulis, kuri yra –ul– priesagos vedinys iš Sarys, plg. liet. sarulis “kas įraudęs”.
Sasin – iš Sasinas. Prūsiškai sasins “kiškis” (žr. Sasinauskas).
Žymus šios pavardės turėtojas yra Jacek Robert Sasin (g. 1966 lapkričio 6 Varšuvoje) – savivaldos tarnautojas, Mazovijos vaivadijos vaivada, buvęs Lenkijos prezidento kalceliarijos šefo pavaduotojas,VII ir VIII kadencijų Lenkijos seimo deputatas.
Sasinowski – kildintina iš jotvių ar prūsų sasins – “kiškis” (lenkų atitikmuo – Zajączkowski). Pirminė pavardė turėjusi būti pravardinės kilmės Sasinas, ir tik vėliau raštinėje buvusi suslavinta. Artima pavardė – Sasiukas.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė buvo Mikołaj Sasinowski (gim. 1909 m. lapkričio 16 d., mir. 1982 m. rugsėjo 6 d.) – lenkų dvasininkas, 1970-1982 Lomžos vyskupas.
Gimė Mieczki kaime, Puchały parapijoje, Augustavo vyskupijoje, kuri nuo 1925 m. tapo Lomžos vyskupija, senoje smulkiųjų bajorų šeimoje. 1936 m. įšventintas kunigu. Karo metais lenkų aviacijos karių kapelionas Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje bei Didžiojoje Britanijoje. Po karo studijavo Varšuvos universitete teisę. Dvasinės seminarijos rektorius, nuo 1970 kovo 19 nominuotas Lomžos vyskupu. Lenkų kombatantų sielovada. Palaidotas Lomžos katedroje. Jo vyskupiškas šūkis: Quis ut Deus “Kas gi kaip Dievas”. Tačiau geriau šių žodžių prasmę nusakytų sentencijos: Nemokyk kunigo poterų, arba Nors gali laimėti, kartais nusileisk draugui, kadangi už paslaugą pelnijama bičiulį. Ypač antroji sentencija moko taurumo, ir ja turėjęs vyskupas vadovautis.
Tačiau kuomet aštuntame dešimtmetyje į jį kreipėsi Seinų ir Punsko parapijų delegacija, kad sudarytų sąlygas šiose bažnyčiose melstis ir lietuvių kalba, paaiškino jiems: Aš prieš tapdamas vyskupų buvau gimęs lenku. Negili buvo šios asmenybės šaknų samprata. Kaip skirtingai elgėsi (žr.) Kopernikas, kuomet universitete paklausė jo kilmės. Vyskupas Sasinowski, matyt, niekuomet nesusimąstė, kad į lenkų tautą atėjo iš baltiškų šaknų, todėl lietuvių delegacijos užkluptas išsižadėjo gražių savo intencijų. O lenku galėjęs būtų išlikti visai neniekindamas tų, kurie baltiškumą išlaikė iki mūsų dienų. Juk ištikimybė yra pati gražiausia žmonių savybė. Šitaip ir šventieji tarp savo idealų susipainioja.
Saulewicz – suslavinta forma iš Saulys.
Sawa – galbūt slaviška pavardė, paimta nuo Jugoslavijoje esančios upės Sava vardo, bet galimas daiktas kad kai kurios yra sudarytos ir lietuvių kalbos aplinkoje ir gali būti sietinos su liet. būdvardžiu savas.
Sawejko – iš Saveika. Nors LPŽ teigimu tai baltarušiška pavardė, tačiau tai greičiausiai gali būti priesagos –eik– vedinys iš įvardžio savas.
Sawicki – kartais suslavinta forma iš Savas (žr. Sawa).
Sawuła – iš Savula, plg. Savulis.
Selwent – galbūt iš Selventas ar Selvantas.
Senda – iš (žr.) Senda.
Senejko – Seneika. Taip buvęs įvardintas senai atrodantis žmogus.
Serkis – greičiausiai iškreipinys iš Sarkis, kuri savo ruožtu yra bene iš Šarkis (plg. liet. šarkus „švarkas, rudinė, sermėga”.
Sidor – iš Sidaras (žr. Sidaris).
Sielawa – iš Selava (plg. selava `tokia ežerų žuvis’). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –ava.
Sieńczyłło – suslavinta iš liet. Senčyla, Senčius.
Garsesnis šia pavarde žmogus yra Sieńczyłło.
Sigiel – iš Sigelis. Tai patroniminės priesagos vedinys iš krikštavardžio Sigas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.
Skardziński – suslavinta iš Skardžius (plg. skardžius `skardininkas’, dar plg. skardus `skambus’).
Skiba – iš Skiba (plg. skiba `riekelė duonos; skala’; bet ši pavardė gali būti ir dvikamienė, plg. Ski-baras, kur pirmas dėmuo sietinas su skilti `plyšti’, antras su baras `lauko ruožas’). Lenkijoje paplisti jai padėjo sutapimas su lenkų daiktavardžiu skiba `vaga; riekelė’.
Skibicki – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).
Skibiński – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).
Skiemdziel – iškreiptai iš Skilandis (žr. Skindzielewski).
Skierś – iš Skersys; liet. skersas “kreivas, šnaiaras; atžarus, priešgyniaujantis”.
Skiendziul – iš Skindziulis (žr. Skindziul).
Skiędzielewski – suslavinta iš Skindelis (žr. Skindzielewski).
Skindzielewski – suslavinta iš Skindelis, perimant veikiausiai iš dzūkų.
Skindzielewski – suslavinta dzūkiška forma Skindelis (Skindzelis, žr. Skindziel).
Skiłądź – iš Skilandis. Į lenkų kalbą pateko per dzūkus (plg. skilandzis).
Skindzier – suslavinta dzūkiška forma Skinderis (Skindzeris) – plg. Skindzelis.
Skindziul – suslavinta dzūkiška forma Skindziulis (žr. Skindziel).
Skirmunt – iškreipta forma iš liet. Skirmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo skir– siejamas su liet. veiksmažodžiu skirti, antrasis mant– gretinamas su būdvardžiu mantus `sumanus’ arba daiktavardžiu manta `turtas’. Šalia šių dviejų formų žinoma dar pavardės: Skirmontas.
Plačiai Lenkijoje šia pavarde pažįstamas Lietuvos sulenkėjęs bajoras Konstanty Skirmunt (1866 rugpjūčio 30 – 1949 liepos 24) – Lenkijos politikas ir Diplomatas. Kurį laiką Pilsudskio buvo paskirtas Lenkijos užsienio reikalų ministru.
1917-1918 m. Lenkų tautyinio komiteto Paryžiuje narys. Nuo 1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1919-1921 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Romoje. Nuo 1921 m. birželio 11 iki 1922 birželio 6 buvo Pilsudskio sudarytoje vyriausybėje paskirtas Užsienio reikalų ministru. 1922-1929 m. Lenkijos Respublikos pasiuntinys Londone. Vėliau buvo pakeltas į ambasadoriaus rangą, ir bvo jose iki 1934 m.
Konstanto Skirmunto sesuo Konstancija Skirmunt, Lietuvos dvarininkė, buvo žinoma lenkų publicistė.
Žinomas yra dar ir Raman Skirmunt, atgimstančios baltarusių tautos ir visuomenės veikėjas.
Skirmuntt – Skirmunto (iš Skirmanto) iškreiptas variantas.
Šia pavarde žinoma yra Grażyna Skirmuntt – biologijos vadovėlių mokyklosm autorė.
Skiścim – iš Skystimas, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. skyscimas `sunka’).
Skrebut – veikiausiai tai (žr.) Skrobut variantas. Bet plg. dar asmenvardį Skrebutėnas, kuris gali būti siejamas su veiksmamžodžiu skrebėti `krebždėti, braškėti; sunkiai vaikščioti, krutėti’.
Skroboł – iš liet. Skrabalas, plg. skrabalas – daug pplepantis žmogus. Bet kartais gali būti vedinys iš Skrobas ar Skrabas, plg.liet. skrabas „sudžiūvęs“.
Šia pavarde žinomesnis yra Sebastian Skrobul – komiksų kūrėjas.
Skrobul – iš liet. Skrobulis, kuris yra vedinys iš Skrobas ar Skrabas. Liet. skrabas “„sudžiūvęs, pasenęs, džiūsna; plepys”.
Skrobut – iš Skrabutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Skrabas (žr. Skrobul).
Skrodzki – suslavinta iš Skrodys, kuri sietina su liet. veiksm. skrosti „darinėti”.
Skrypko – iš (žr.) Skripka.
Skubina – iš Skubinas ar Skubynas (plg. skubėti `greit daryti’).
Skubis – sveikai perimtas iš Skubis (plg. skubus `neatidėliotinas’).
Skucz – iš Skučas < Skutšas (plg. skutas `lupyna’; žr. Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse).
Skurdel – iš Skurdelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Skurdas. Žr. dar Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse.
Skurdziuk – iš liet. Skurdžiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Skurdžius (plg. liet. būdvardį skurdus „neturtingas“).
Słakaitys – iš liet. Slakaitis. Kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neužfiksuota.
Słapik – sulenkinta iš liet. Slapikas, kuri LPŽ autorių teigimu greičiausiai pravardinė pavardė, sietina su liet. slapikas „slapukas; slapta išperėtas viščiukas” arba „slapukas; kask būna atsiskyręs nuo kitų, vengia viešumos; kas slapstosi nuo ko, būna pasislėpęs ir kt.”
Valinčių kaime, Punsko vlsč., Slapiku buvo pravardžiuojamas Bansevičius Kastantas, kodėl – žmonės jau neatsimena.
Mirosław Słapik – Lenkijos rašytojų draugijos Olštino skyriaus sekretorius, gim. 1955.04.25 d. Sokulkoje, poetas, prozininkas, žurnalistas; leidėjas, iškeltas Varmijos ir mozūrų literatūrinei premijai. Gyvena Galdapėje, leidžia literatūrines knygas, verčiasi žurnalistika. 2008 metais gavo Varmijos-Mozūrų vaivadijos maršalo premiją už indėlį į regiono kultūrą, 2011 atžymėtas nuopelnų sidabro kryžiumi.
Smakulski – suslavinta iš Smakulis < Smakas, kuri galbūt iš žargoninio smakas `slibinas’.
Smejlis – iš Smailys ar Smeilys.
Sobuń – iškreipta iš Sabonis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Sabas.
Sopun – iš Sopūnas. Patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.
Sowul – iš (žr.) Sovulis (Savulis), kuris yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Savas. Šios pavardės forma Lietuvoje nesutinkama.
Sowulewicz – suslavinta iš Sovulis, Savulis.
Sowulewski – suslavinta forma iš Sovulis (Savulis).
Stabiński – suslavinta iš Stabis; pr. stabis `akmuo’.
Stabulewski – suslavinta iš Stabulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Stabis; plg. pr. stabis `akmuo’.
Stanejko – iš Staneika, plg. Stonys.
Staniszkis – iš Staniškis, kuri yra priesagos –išk– vedinys iš Stanys (Stonys). Pavardė perimta imtinai su galūne.
Šios pavardės atstovė yra Jadwiga Staniszkis (gim. 1942 m. balandžio 26 d. Varšuvoje), lenkų sociologė, politologė, Varšuvos universiteto profesorė, Lenkijos Mokslų Akademijos narė, publicistė apžvalgininkė; dukra Witoldo, anūkė Teofilio.
Staniul – iš Staniulis, plg. Stonys.
Stanulewicz – suslavinta forma iš Stanulis (žr. Staniškis).
Stasel – iš Staselis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš krikštavardžio Stasys.
Stasiuk – iš Stasiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Stasiulewicz – suslavinta forma iš Stasiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Stasys.
Staśkiel – iš Staskelis. Priesaga –el– sieja ją su liet. kalba.
Staśkielunas – iš (žr.) Stoskeliūnas.
Strumiłło – iš Strumila ar Strumyla. Šią pavardę, matyt, reiktų sieti su liet. veiksmažodžiu strumyti “įsakinėti, šankinti, versti ką daryti”. Dėl priesagos –ila plg. liet. daiktavardį vaidila. Taigi strumila galėjo reikšti dvarvaldį ar jo samdytą tarną. Yra kelios ir šalutinės pavardės: Strumyla, Strumilas…
Turime šios pavardės iškilų atstovą – tai lenkų tapytojas ir grafikas prof.Andrzej Strumiłło.
Gimė 1928 m. Vilniuje. Studijavo Lodzės dailės aukštojoje mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje (diplomą gavo 1950 m.). 1943-53 metais dirbo tose mokyklose asistentu, nuo 1977-ųjų trejus metus dirbo Krokuvos dailės akademijoje, o į devintojo dešimtmečio pabaigą dėstė Suvalkų katalikų teologijos akademijoje. 1982-1984 m. Jungtinių Tautų Generalinio sekretariato grafikos dirbtuvės vedėjas Niujorke.
Dabar gyvena Maćkowa Ruda kaime prie Juodosios Ančios, Suvalkų apskrity.
Iš pradžių tapė socialinės-politinės tematikos paveikslus ir peizažus, vėliau kūrė poetinius-metaforinius ciklus (pvz. “Saulė”, “Miestas ir veidas”, “Galva ir liemuo”), keliavo po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Sukapė Tolimųjų ir Viduriniųjų Rytų meno ir kultūros dalykų Krokuvos etnografiniam muziejui ir Azijos bei Ramiojo Vandenyno muziejui Varšuvoje. Rašo knygas apie gamtą ir kultūrą, išleido kelis tomelius eiliuočių. Sakoma, kad Strumiłło yra menininkas paribio gaivalų, tų paslėptų gamtoje ir tų snūduruojančių žmoguje, civilizacijos kūrėjuje.
Gavo daugelį valstybinių apdovanojimų.
Strybo – iš Stribas, plg. liet. stribuliuoti “stripuliuoti, šokinėti, strakaliuoti”.
Stryczuła – iš Stričiūla (plg. Stričiulis), vedinių iš Stričius.
Stulgis – perimta forma iš Stulgys ar Stulgis, kuri yra sietina su liet. stulgys „brastinis tilvikas; rėksnys” ar stulgùs „išdidus, išpuikęs”.
Sturgulewski – veikiausiai suslavinta forma iš Sturgulis, kuris yra sudurtinės darybos: stūrys „kampas; kelio vingis”, antra šaknis gul– sietina su veiksm. gulėti.
Sturlis – iš Sturlis ar Sturlys; plg. liet. sturlukas „kiškis”.
Subota – pirmojo skiemens balsė u rodo pavardės ryšį su lietuvių kalba.
Sucajtys – kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –aitis (su galūne) rodo ryšį su lietuvių kalba.
Sudawski – suslavinta veikiausiai iš Sudava, kurią transponuotojas supratęs kaip būdvardį. Panašių pavardžių yra Sudas, Sudeikaitis, Suduikis ir kt. Žr. dar Pilsudski.
Surel – sutrumpinta iš Sùrelis. Tokia pavardė nėra užfiksuota Lietuvoje, tokios pavardės jau neturėjo ir Seinų krašte lietuviškai kalbantis žmogus, tačiau išlaikęs ją buvo lenkas. Yra ji antos kartos pavardė su išvestine patronimine priesaga –el– veikiausiai iš Sùras. Dėmuo Sur– yra dar žinomas pavardėse Suraitis, Surantas ar (žr.) Suraučius.
Šios pavardės turėtojas Franciszek Surel buvo garsus Seinų ligoninės daktaras chirurgas, daugybe atliktų operacijų išgelbėjęs ne vienam gyvybę.
Surowiec – dėl šaknies sutapimo Lietuvoje suslavinta pavardė Suraučius pritempiama prie dar slaviškesnės formos Surowiec. Tačiau dėmuo Sur– yra žinoma baltiškuose asmenvardžiuose: Surantas, Surgantas, Surgautas, Surginas ir daugelyje kitų. Plačiau žr. Surwiłło ir Suraučius.
Surwiłło – iš Survila; tai sudurtinis daiktavardis, pirmasis dėmuo sietinas su liet. surti, sūrus, antrasis vil– sietinas su liet. viltis.
Sus – iš Susas (plg. susas `nusigyvenęs, nuskurdęs’).
Suska – iš neišlikusios liet. pavardės Suska ar Suskis, kurios reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.
Suski iš neišlikusios liet. pavardės Suskis, kuri reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.
Sutrynowicz – iš Sutrinavičius, kuri suslavinta iš Sutrys ar Sutrius.
Suwezda – galbūt iš Suveizda, plg. suveisdėti “sužiūrėti”.
Swiernalais – iš Svirnelis, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. svirnalis `svirnelis’).
Syrokomla – iš Siro-komlė. Tai dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo sir– siejamas su liet. veiksmažodžiu sirti “gaubtis, dengtis”. Plg. Sir-vydas, Sir-utis, Sir-gedas, Sir-tautas. Antrasis galbūt sietinas su krikštavardžiu Kamilis.
Władysław Syrokomla, tikroji pavardė Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, kuris turėjo Sirokomlės herbą (gim. 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolhove, miręs 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje) – romantizmo epokos lenkų poetas, vertėjas. Dažnai buvo vadinamas kaimo lyrininku.
Syruć – iš Sirutis, gretinama su liet. veiksm. sirti “gaubtis”.
Szałwiński – suslavinta iš Šalvis, kuri turi apeliatyvą šálvis `lašišinių šeimos gėlųjų vandenų žuvis’.
Szapołowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas, plg. Šapas, Šapalis, Šapys, Šapelis.
Grażyna Szapołowska yra žinoma lenkų aktorė.
Szapułowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas (žr. Szapołowski).
Szarejko – iš Šareika, priesagos –eik– vedinys iš Šaras ar Šarys (plg. pašaras, šerti).
Szargiel – plg. Šergalys (suprask “šero galas”).
Szarkiewicz – suslavinta iš Šarka ar Šarkys (plg. šárka).
Szarko – iš (žr.) Šarka.
Szarkowski – suslavinta iš Šarka (plg. šárka).
Szaryński – uslavinta iš Šaras ar Šarys.
Szarwiła – LPŽ tokios pavardės nepateikia. Galbūt tai sudurtinis asmenvardis Šar-vila, plg. Šarutis, Survila. Bet gali ji būti ir prisagos –il– vedinys iš Šarvas (plg. šerti).
Szczesiul – patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.
Szczypiń – veikiausiai iškreipta iš Stipinis, į lenkų kalbą pakliuvęs per dzūkus (plg. scipinas).
Szemiel – iš Šėmelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Šėmys (plg. šėmas “šviesios spalvos gyvulys”).
Szerejko – iš Šereika (žr. Szerel).
Szerel – iš Šerelis, plg. liet. šerys `kiaulės ar gyvulio plaukas, storas plaukas’, šerti `duoti gyvuliams ėsti; smogti, drožti rimbu, duoti pylos; smarkiai bėgti, eiti, važiuoti’, šertis `mesti plaukus; blukti’. Plg. dar Z. Zinkevičius „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje” 204 p. Šerelis ar Serutis.
Szerenos – veikiausiai deformuota iš Šerėnas.
Szeszko – iš pravardinės pavardės Šeškas ar Šeška (plg. šeškas `plėšrus kiaunių šeimos žvėris’). Taip matyt įvardintas buvo piktas, priekabus, priešingas žmogus.
Žymesnė šia pavarde atstovė yra Jolanta Szeszko – kardinolo Stefano Wyszynskio gimnazijos mokinė pirmūnė.
Sześciło – kilmė nevisai aiški, galbūt per dzūkus atėjusi iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Šeštyla? Yra žinoma tik deformuota forma Šešcila. Veikiausiai tai dvikamienė pavardė Šeš-tyla (pirmą dėmesį Šeš– turime pavardėse Šeš-elgis, Šeš-nytis, antrą plg. tyla).
Szkarnulis – iš liet. Škarnulis, ištisai išlaikytas patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Škarna, kurio šaknies kilmė nėra aiški. Žr. dar Škarnulis.
Szkilądź – iškreipta iš Skilandis (žr. Szkiłądź).
Szkiłądź – iškreipta iš Skilandis. Į lenkų kalbą pakliuvo pavardės dzūkiška forma Skilandzis.
Szkiruć – iškreipta iš Skirutis (plg. liet. skyrius; skyrus „skirtingas, kitoks; vengianatis draugijų”, sietinas su liet. veiksmažodžiu skirti „dalyti, skaidyti dalimis”.
Szkurdziuk – iškreipta iš iš liet. Skurdžiukas, (žr. Skurdziuk).
Lenkijoje šia pavarde yra užregistruotų 10 asmenų.
Szlaużys – fonetiškai perimta pavardė (žr.) Šliaužys.
Szłakajtys – iš Šlakaitis, kurios šaknis siejama su liet. šlakas “lašas; dėmelė ant veido”. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš neišlikusios pavardės Šlakas.
Szmigiel – iš Šmigelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Šmigas. Plg. liet. šmigoti “šmagoti, rimbu ar rykšte mušti, čaižyti”.
Szoka – iš Šaka (plg. šaka).
Sztabiński – kai kuriais atvejais suslavinta iš pr. Stabis (Stabiński).
Szukajt – iš Šukaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Šukys. Apeliatyvas šukys reiškia žmogų su šukėmis, spragomis dantyse.
Szukajtys – fonetškai perimta pavardė Šukaitis (žr. Szukajt). Žr. dar Szukajt.
Szukieć – veikiausiai iš Šukytis, kuri yra patroniminės priesagos –yt– vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiel – iš Šukelis, kuri yra vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiełowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.
Szukiewicz – iš Šukys. Žr. dar Szukajt.
Szukiłowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.
Szulewski – suslavinta iš Šulys (žr. Szuliński).
Szuliński – iš Šulys (plg. šulas `klojimo durų ar šulinio stulpas’).
Szułowicz – suslavinta iš Šulas (žr. Szuliński).
Szumiejko – iš Šumeika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.
Szupszyński – suslavinta iš neišlikkusios pavardės Šiupšys, kuri sietina su liet. šiupšentis “kuždėtis”.
Szusta – iš Šusta (plg. šustas `šutintas’).
Szylak – iš Šiliokas (žr. Szyluk, Szyłak).
Szyluk – iš Šiliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš Šilas.
Szyłak – iš Šilokas (plg. šilas `pušų miškas’).
Szyłejko – iš Šileika, kuri yra vedinys iš Šilas (žr. Szyłak). Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų Šilaika.
Szymczuk – mažybinės priesagos –uk– vedinys iš Šimas < Simas (žr. Šimčikas).
Szymczyk – iš krikštavardžio Šimas < Simas (žr. Šimčikas).
Szypiło – iš Šipyla, taip buvęs įvardintas žmogus, kuris greitai atšipina įrankius.
Szypulewski – suslavinta iš Šipulys, priesagos –ul– vedinys iš Šipas (plg. liet. šipulys „nedidelis atskilęs medžio šakalys”.
Szypulski – suslavinta iš Šipulys (plg. Szypulewski).
Szypułło – iškreipta iš Šipulys, plg. Jagiełło (žr. Szypulewski).
Szysz – iš Šišas (plg. šišas „piktas žmogus“).
Szyszko – iš Šyška (plg. šyška „kankorėžis, skuja“).
Szupień – iš Šiupienis (plg. šiupienis „toks valgis, šiupinys“).
Szwendrys – iš Švendrys (plg. švendrė „toks vandens augalas”, švendrys „dirbantis krežius iš švendrių”.
Śliżewski – suslavinta iš Šlyžys (plg. šlyžys „maža marga žuvelė“).
Ślużyński – suslavinta iš Šliužys (plg. šliužė „pavaža sunkumams tempti“.
Świerpel – iš Svirplys (plg. svirplys „naktimis svirpiantis vabzdys“).
Świrpiel – iš Svirplys (žr. Świerpel).
Tadejko – iš Tadeika, veikiausiai priesagos –eik– vednys iš Tadas.
Tałejszys – iš (žr.) Talaišis.
Talmont – iš liet. Tolmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo sietinas su liet. prieveiksmiu toli, antrasis – su vardu Mantas. Pastarasis sietinas su būdvardžiu mantus `vikrus; sumanus; turtingas’.
Žymesnis šia pavarde žmogus yra Leonard Talmont – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiuntinys.
Tamkun – iš Tamkūnas (greičiausiai sietinas su Tomas, Tomkus).
Tananis – greičiausiai iš Tunonis, plg. Tunaitis, Tūnaitis, sietina su tūnoti.
Žinomesni šia pavarde atstovas yra: 1. Ryszard Terlecki, g. 1949 m. rugsėjo 2 d. Krokuvoje – lenkų istorikas, žurnalistas ir politikas, šiuo metu Lenkijos seimo narys; 2. Marian Terlecki, g. 1954 m. – lenkų televizijos režisierius.
Tertel – iš Tertẽlis. Z.Zinkevičius šią šaknį veda iš tart-, plg. tarti (Vaištartas, Žutartas). Patroniminė priesaga –el– taip pat sieja ją su lietuvių kalba.
Tołuć – iš lietuvių Talutis –
Tomaszun – iš Tamošiūnas. Tai patroniminės priesagos vedinys iš Tamošius.
Tomkiel – iš Tomkelis, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš Tomas.
Tomiałojć– iš liet. Tumelaitis, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš žr. Tumelis.
Pavardžių žemėlapis rodo, kad visi šią pavardę turintys žmonės gyvena Varšuvoje arba artimose apylinkėse.
Trojgo – iš Treigys (plg. treigys „trejametis gyvulys“).
Trusiło – iš Trusila ar Trusyla. Šią pavardę su lietuvių kalba sieja priesaga –il– (-yl-).
Trynkun – iš Trinkūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Trinka, plg. liet. trinkti „mazgoti plaukus; barti, kritikuoti, mušti”.
Trypuć – priesaga –ut– sieja ją su lietuvių kalba.
Tryzna – iš Trizna (taip pravardžiuota karštakošį žmogų). Žr. dar Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius 1977, 211 p. Triznelė.
Tulkis – iš Tulkis, plg. Tulka (žr. Tulicki); galbūt dar sietinas su tulkas „vertėjas; piršlys“. Į lenkų kalbą perimtas sveikas žodis drauge su galūne.
Tumas – iš Tumas, kuri atsiradus galbūt iš krikšto vardo Tomas. Bet dar galima gretinti ir su liet. tumė “tirščiai ar sutirštėjęs skystis” ar tumėti „tenėti, darytis tumei”.
Tumialis – iš (žr.) Tumelis.
Tumiel – iš (žr.) Tumelis.
Turczyński – galbūt iš Turčius?
Turel – galbūt iš Turelis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, tačiau panašios reikšmės yra Turas ir Tureikis, sietinos su liet. veiksmažodžiu turėti.
Turło – iš Turla (plg. turlyti “snapu vandenį turkšti, lėtai mazgoti”.
Turo – veikiausiai iš Turas (žr. Turel).
Turowicz – suslavintas iš Turas (plg. Turčius ar Tureikis).
Turowski – suslavintas iš Turas (žr. Turowicz).
Tylenda – veikiausiai iš Lietuvoje neaptikto asmenvardžio Tylenda, kurio kilmė neaiški, gal ji yra dvikamienė Ty-lenda (plg. tyliai ir lenda).
Tylęda – veikiausiai iš Tylenda, kurios kilmė neaiški (žr. Tylenda ir dar Tylman).
Tylman – perimta iš dvikamienio Til-monas (plg. Til-vytis). Lenkų kietasis y rodo, kad ši pavardė atėjusi bus per dzūkus, kurie tvirtapradžio dvigarsio il pirmą dėmenį i taria ilgai. Pirmoji šaknis sietina su tyla, tilti, antroji su monas, monai `akeivos, burtai’. Taigi Tilmonas reikštų tyliai kaip dvasia vaikštantį žmogų. Panašios reikšmės būtų ir pavardės (žr.) Tylenda bei Tylęda.
Tumialis – fonetiškai perimta iš Tumelis < Tumas < Tamošius.
Tymoszuk – iš Timošiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.
Tyszka – iš Tiška ar Tiškus, plg. liet. veiksm. tyška, tiško.
Šią pavardę turi paveldėjęs Marcin Tyszka – garsus Lenkijos fotografas.
Tyszkiewicz – suslavinta forma iš Tiškus.
Tiškevičiai, turintys grafų titulą, yra garsi Lietuvos, vėliau ir Lenkijos, didikų giminė, plačiai paplitusi po visą Lenkiją, tačiau save kildinanti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Giminė siekianti net ryšius su Švitrigaila, kuris Kijevo Rusioje suteikė jų proseniams žemės valdas.
Andrius Tiškevičius yra žinomas generolas. Benediktas Tiškevičius – Kauno gubernijos maršalas. Juozas Ignacas Tiškevičius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Eustachas Tiškevičius – archeologas. Jonas Skuminas Tiškevičius – vaivada. Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas. Konstantas Tiškevičius – archeologas. Liudvikas Tiškevičius – Lietuvos lauko hetmonas, Lietuvos didysis maršalas, Varšuvoje pastatęs Tiškevičių rūmus. Michał Tyszkiewicz – dainininkės Hankos Ordonównos vyras, jos dainų tektų autorius. Krzysztof Tyszkiewicz – politikas, Lenkijos Respublikos seimo narys. Tiškevičių rūmai stovi Raudondvaryje, ten pat jų pastatyta šv. Teresės bažnyčia. Tiškevičių rūmuose Palangoje yra įkurtas gintaro muziejus. Jų rūmai stovi Kretingoje, Seredžiuje (vadinamas Belvederis), Trakų Vokėje, Užutrakyje.
Bene garsiausia šia pavardė yra Beata Helena Tyszkiewicz-Kalenicka – lenkų kino aktorė, g. 1938 rugpjūčio 14 d. Vilianove, dabar Varšuvos kvartalas.
Baigusi pradžios mokyklą turėjo sunkumų įstoti į gimnaziją – trukdė aristokratinė kilmė, kilusi juk iš Lietuvos grafų, ji – Kristupo Tiškevičiaus dukra. Tik motinai interveniavus Kultūros ir meno ministerijoje buvo priimta. Dar mokinė vaidino filmuose.
Buvo ištekėjusi už Andrzejo Wajdos (žr. Wajda), turi su juo dukrą Karoliną Wajdą. Buvo taip pat Witoldo Orzechowskio ir Jaceko Padlewskio žmona. Su pastaruoju turi dukrą Wiktoriją Padlewską. Jaunesnioji dukra susilaukė sūnaus Szymono.
Beatos Tyszkiewicz indėlis į lenkų kinematografiją buvo daugelį kartų iškiliai apdovanotas.
Tyszko – iš Tiška ar Tiškus, (žr. Tyszka). Tiszkų pavardė Lenkijoje yra labai plačiai žinoma.
Garsūs šia pavarde yra Adam Tyszko – meninės nuotraukos fotografas ir Andrzej Tyszko – vestuvinių nuotraukų fotografas.
Tyszkowski – suslavinta forma iš Tiškus.
Ukielski – suslavinta iš Ūkelis.
Paweł Ukielski yra žinomas lenkų žurnalistas.
Ulas – veikizusiai iš Ulas, kuri gali būti sutrumpėjusi iš dvikamienių pavardžių, pvz. Ulmanas, Ultaras, Ulvydas…, nors yra ir vienkamienių: Ulys, Ulėnas, Uliūnas… (žr. Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008, 153 p.).
Ulbin – iš Ulbinas, priesagos –ul– vedinys iš Ulba. Plg. liet. ulbėti „čiuilbėti, gražiai, meiliai kalbėti”.
Urbanas – iš Urbonas, kuris yra –on– priesagos vedinys iš Urbas (plg. liet. urbti “gręžti; neduoti ramybės, nuolat uiti”. Tačiau gali būti ir iš lot. urbis “pasaulis” vedinys.
Undziło – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Uździło, kuri savo ruožtu yra sulenkinta forma iš liet. (žr.) Uzdila.
Tokia pavarde gyvena Gdynėje už Undzilos ištekėjusi lenkė, kuri atkūrė vyro genealogiją ir priėjo prie tokios išvados. Jos vyras yra kilęs iš Suvalkų krašto.
Usarek – galbūt iš Ūsorius lenkų kalbos priesagos –ek vedinys.
Usewicz – suslavinta iš Ūsas (plg. liet. ūsas “vyrų plaukas ant viršutinės lūpos).
Usowicz – suslalvinta iš Ūsas (žr. Usewicz).
Žinomesnis šios pavardės atstovas yra Seinų ligoninės gydytojas chirurgas dr. Henryk Usowicz.
Uss – iš Ūsas (žr. Usewicz)..
Uździło – iškreipta iš (žr.) Uzdila.
Waboł – iš Vabalas (plg. vabalas „vabzdys kietais antsparniais“).
Wajda – iš neišlikusios pavardės Vaida ar dar žinomos Vaidas, plg. liet. dkt. vaidas „pyktis, kivirčas“. Kitos artimos pavardės: Vaidagas, Vaidalas, Vaidatas, Vaidaugas, Vaidela, Vaidelis, Vaidelys, Vaidginas, Vaidila, Vaidyla, Vaidilas, Vaidotas, Vaidulas, Vaidžiulis, Vaidžiūnas.
Žinomas šia pavarde žmogus yra lenkų garsus kino ir teatro režisierius, lenkų filmo mokyklos bendrakūrėjas Andrzej Wajda. Andrzej Wajda g. 6 marca 1926 m. kovo 6 dieną Suvalkuose. Tėvas Kazimierz Wayda buvo lenkų karininkas. 1939 pakliuvo į sovietų nelaisvę ir tapo Katynės auka. Wajdos žinomiausi filmai: Pelenai ir deimantas (1958), Marmuro žmogus (1976), Geležinis žmogus (1981), Ponas Tadas (1999), Katynė (1207).
Wajdyło – iš liet. Vaidila, plg. vaidila „senovės lietuvių dvasininkas.
Wajdzik – jau lenkų kalbinėje aplinkoje išsivestinė pavardė iš (žr.) Wajda.
Wajrak – iš Vairokas. Lietuvoje išlikusios pavardės Vaira, Vairis, Vairys. Jos sietinos su liet. vairus „gražus, įvairus“. Lenkų kalba išlaikė Lietuvoje jau nežinomą šios reikšmės pavardę.
Wajsiel – galbūt iš neišlikusios pavardės Vaiselis. (plg. dar Vais-tautas). Ši yra pejoratyvinės priesagos –el– vedinys iš Vaisis, kuri gali būti sietina su liet. vaisius; vaisus, vaisyti `visti’.
Wakar – iš liet. Vakaras.
Žymus šios pavardės atstovas buvo Andrzej Wakar – istorikas, literatas, g. 1920 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje žinomo lenkų demografo Włodzimierzo Wakaro šeimoje, mirė 1995 m. gegužės 21 Olštine.
1954 metais paskelbė savo pirmą istorinį darbą „Kultura Warmii i Mazur w dobie Odrodzenia” („Varmės ir Mozūrų kultūra atgimimo metais”). Dirbo mėnraščio „Warmia i Mazury” bei savaitraščio „Panorama Północy” redakcijoje.
1988 metais Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaratą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
Buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, 4-erius metus dirbo Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Olštino vaivadijos komiteto nariu. 1966-1987 metais buvo „Pojezierze” leidyklos vyriausiasis redaktorius.
Šiuo metu (nuo 2003 m.) Olštine yra jo vardo aikštė, kurioje ateity bus pastatytas Olštino skulptoriaus Tomo Witkowskio atliktas Wakaro paminklas.
Walentukanis – iš Valentukonis, kuri yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš Valentas.
Waluk – iš Valiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš vardo Valius.
Walukiewicz – iš Valiukevičius, ši savo ruožtu yra suslavinta Valiuko pavardė, kuri vėlgi yra vedinys iš pavardės Valius.
Walulik – iš Valiulikas, dviejų priesagų –ul– ir –ik– vedinys iš Valys. Žr. Krysztofik.
Wałejko – iš Valeika (plg. valeika „valyvas, tvarkingas žmogus”).
Warda – galbūt iš Vardas?
Wardach – galbūt turi ryšio su Vardas ar Vardonis?
Warksa – iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Varksa (plg. varksėti `greitai ir neaiškiai kalbėti’).
Wardziejewski – galbūt suslavinta forma iš Vardas?
Warejko – iš Vareika, plg. vareika “žmogus, kuris pavarinėja į darbą”.
Warmus – galbūt iš Varmas? Greičiausiai tai senas prūsų asmenvardis, plg. prūsų varmis “raudonas”.
Waszkiewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaškys.
Wawer – iš Voverė (plg. voverė).
Wawiernia – galbūt iš žargoninio vovernà `voveriška’, bet įmanoma ir iš Voverienė (žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse”.
Wazbis – iš nevisai aiškios kilmės esančios pavardės Vazbys. Žargoninis vazba `vazma, važma – vežimas su pakrauta manta” rodytų, kad taip buvęs įvardintas krovinių vežėjas.
Wątor – greičiausiai iš Ventaras ar Ventaris. Liet. ventaras „prietaisas žuvims gaudyti“.
Wenikajtys – iš Vinikaitis. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Vinikas, kuri baltarusiškai reiškusi vynuogių augitoją ar vyndarį.
Wewersajtys – iš Vieversaitis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, yra tik ankstesnė pavardė Vieversys (plg. vieversys `ankstyvas pavasario paukštis’).
Wieja – iš Vėjas (plg. vėjas).
Wierżajtys – iš Viržaitis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės, kurios šaknį virž– būtų galima gretinti su liet. viržis “šilojas”, viržti “trauktis pluta, kietėti paviršiui” ar viržėti “veržti”.
Wijas – iš Vijas. LPŽ pateikia tiktai artimas pavardes Vijaikis, Vijalis, Vijeikis, Vijelis, Vijūnas. Šaknis Vij– sietina su vijus `sukrus’. Plg. dar vijoklis `toks besivejantis augalas’, vijoti `vyti, vynioti’, vijūnas `plona mažais žvyneliais žuvis, pyplys; toks parazitinis augalas’; vijūnė `mergina, kuri sukasi apie kieno vyrą’, vijurkas `prietaisas siūlams vyti; dirvinis vijoklis’, vijutrė `toks augalas’.
Wikiel – patroniminė priesaga –el– rodo ryšį su lietuvių kalba.
Wiliwiński – veikiausiai iš Vėlyvis (žr. Wiliwis).
Wiliwis – veikiausiai iš Vėlyvis (plg. vėlyvas).
Wilkiel – iš Vilkelis (plg. vilkas `miško žvėris’, žr. Vilkelis).
Wirbał – iš Virbalas, plg. virbalas – mezgimo įrankis.
Wirżajtys – (žr.) Wierżajtys.
Witalis – iš krikštavardžio Vitalis ar Vitalius.
Witulski – suslavinta iš Vitulis < Vitas.
Wiźlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys ar Vižlius.
Wiżynis – iš Vižynis ar Vyžinis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės nuo žodžio vyža „toks apavas”.
Wojciul – iš (žr.) Vaičiulis.
Wojciulewicz – suslavinta pavardė iš Vaičiulis.
Wojciulik – iš Vaičiuliukas, kuris yra patroniminės priesagos vedinys iš Vaičiulis (žr. Vaičiuilis).
Wojczulewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaičiulis.
Wojczulanis – iš Vaičiulionis (žr. Vaičiulis).
Wojczulis – iš (žr.) Vaičiulis.
Wojda – greičiausiai iš Vaida ar Vaidas. Liet. vaidas „barnis”.
Wojdyła – iš Vaidila ar Vaidyla, plg. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas”.
Wojdyłło – iš Vaidila ar Vaidyla (žr. Wojdyła).
Wojlanis – iš (žr.) Vailionis.
Wojno – iš (žr.) Vaina.
Wojnowski – suslavinta forma iš (žr.) Vaina.
Wojsznis – iš Vaišnys. Taip vadinta vaišinti mėgstantį žmogų.
Wojtala – iš Vaitulis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.
Wojtanis – iš Vaitonis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.
Wojtukiewicz – iš Vaitukas, kuri yra vedinys iš Vaitas.
Wojtulewicz – iš Vaitulis, kuri yra vedinys iš Vaitas.
Wojtyło – (Vaitilà) – LPŽ pateikia kitus du pavardės variantus: Vaĩtila ir Vaĩtilas ir lygina jas su lenk. Wojtyło : Wojciech, tačiau atrodo, kad tokia išvada yra pernelyg skubota ir neapmąstyta. Pirma – kaip nuo Wojciech lk. kalboje gali atsirasti Wojtyło, jeigu nėra ten priesagos –yło ar –iło? Antra, kaip mechaniškai galima atmesti pusę kamieno –ciech? Atrodo, pernelyg dažnai nusigrįžtame nuo savęs ir savo istorijos. Grįžkime į Jogailos laikus, kuomet šis karalius kėlėsi į Krokuvos sostą ir vežėsi visą savo palydą. Vieni žmonės svetimame krašte lengvai prigijo, kiti nesibuvino, vis unkstė ir dejavo, kad nori namo. Ar ne nuo šio veiksmažodžio vaitoti – “aimanuoti, dejuoti, aičioti”, ir kilusi Vaitilos pavardė? Plg. liet. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas; aktorius, vaidintojas”, viršila “puskarininkių aukščiausias laipsnis”, (žr.) pavardę Strumila, Virbyla ar Virbila…
Lietuvos spaudoje Vaitilos pavardė paprastai rašoma paraidžiui – Voityla. Tačiau tokia rašyba neperteikia pavardės fonetiškai. Todėl beliktų rašant išlaikyti jos lietuvišką kilmę ir rašyti Vaitila.
Garsiausias šios pavardės atstovas yra Karolis Vaitla (lenk. Karol Józef Wojtyła) – lenkų dvasininkas, Krokuvos kardinolas, Romos Popiežius Jonas Paulius II.
Jonas Paulius II (lot. Ioannes Paulus PP. II, it. Giovanni PaoloII, lenk. Jan Paweł II) gimė 1920 gegužės 18, mirė 2005 balandžio 2) – nuo 1978 metų spalio 16 d. iki pat savo mirties beveik 26-erius su puse metų valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės ir antru pagal pontifikavimo ilgumą popiežiumi.
Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių, suvaidinusiu ypatingai svarbų vaidmenį griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judaistais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II-o Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.
Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėti gebantis keliomis kalbomis: gimtąja lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų, kroatų, rusų, senovės graikų ir lotynų kalbomis. Būdamas popiežiumi beatifikavo 1340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Popiežius palaikė pasaulietnio pašaukimo į šventumą mokymą.
Karol Józef Wojtyła (Karolis Juozas Vaitila) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną (žr.) Vadovicų mieste (Lenkija). Tai antras Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus.
1942 metais K. J. Vaitila nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo nacių okupuota.
1946 metų lapkričio 1 dieną Krokuvoje įšventintas į kunigus. Mokslus būsimas popiežius baigė Romoje ir vėliau grįžo į Lenkiją.
1958 metų rugsėjo 28 dieną K. J. Vaitila paskirtas Krokuvos vyskupo padėjėju.
1964 metų sausio 13 dieną įšventintas į Krokuvos arkivyskupus.
1967 metų birželio 26 dieną popiežius Paulius VI K. Vaitilai suteikė kardinolo titulą.
1978 metų spalio 16 dieną K. Vaitila išrinktas popiežiumi. Po 455 metų jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi. Oficialias popiežiaus pareigas K. Vaitila pradėjo eiti po šešių dienų.
1979 metais kelioms dienoms grįžo į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad po popiežiaus atvykimo Lenkijoje suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas.
1981 metų gegužės 13 dieną į popiežių Šv. Petro aikštėje šovė turkų kovotojas Mehmet Ali Agca (sk. Mehmet Ali Agdža). Popiežiaus gyvybę išgelbėjo gydytojai. Ligos patale Romos katalikų bažnyčios vadovas atleido į jį šovusiam M. A. Agcai.
1982 metų gegužės 12 dieną popiežių bandė nudurti konservatyvusis Ispanijos dvasininkas Juan Fernandez Krohn (Chuan Fernandes Kron). Pasikėsinimas įvyko Marijos šventykloje Fatimos mieste Portugalijoje. Laimei, popiežius nenukentėjo.
1987 metų birželio 8-14 dienomis K. Vaitila kaip popiežius trečią kartą apsilankė Lenkijoje. Popiežius stipriai rėmė uždraustą „Solidarumo“ judėjimą.
1987 metų birželio 25 dieną popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir taip supykdė žydų bendruomenę, kaltinančią K. Waldheimą prisidėjus prie nacių karo nusikaltimų.
1989 metų gruodžio 1 dieną Sovietų Sąjungos vadovas Michail Gorbačiov pakvietė popiežių atvykti į Rusiją.
1990 metų balandžio 21 dieną popiežius išskrido į Čekoslovakiją, kur pasveikino šalies prezidentą Vaclavą Havelą su komunizmo žlugimu.
1990 metų spalio 18 dieną per Vatikano dvasininkų susitikimą užtrenkė duris dvasininkų santuokoms.
1992 metų liepos 15 dieną popiežiui atlikta operacija, per kurią iš popiežiaus žarnyno buvo pašalintas apelsino dydžio auglys.
1992 metų lapkričio 7 dieną anglikonų bažnyčios priimtas sprendimas leisti moterims būti įšventintoms į kunigus kaip niekada anksčiau pablogino anglikonų ir Vatikano dvasininkų santykius.
1992 metų gruodžio 7 dieną, pirmą kartą po beveik penkių šimtmečių, popiežius išleido naują universalų Romos katalikų bažnyčios katekizmą.
1993 metų rugsėjo 4-8 dienomis popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tai buvo vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.
1993 metų gruodžio 28 dieną Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu. Tai buvo pats svarbiausias žingsnis, užbaigiantis beveik 2000 metų trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą.
1994 metų balandžio 28 dieną popiežius paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulį.
1994 metais popiežius išleido populiarią knygą „Peržengiant vilties slenkstį“ (Crossing the Threshold of Faith).
1995 metų gegužės 17 dieną, savo 75 metų jubiliejaus išvakarėse, popiežius atsisakė atsistatydinti, kaip daro kiti 75-erių metų sulaukę vyskupai. Jis teigė, kad tarnaus bažnyčiai tol, kol to norės Dievas.
1995 metų gruodžio 25 dieną pirmą kartą dėl gripo nedalyvavo Šv. Kalėdų mišiose.
1997 metų rugsėjo 9 dieną dėl silpnos sveikatos popiežius nedalyvavo Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse.
2000 metų sausio 1 dieną atidarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, palydėdamas krikščionybę į trečiąjį tūkstantmetį, XXI amžių pavadindamas „solidarumo šimtmečiu“.
2000 metų kovo 13 dieną popiežius paprašė atleidimo už bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis.
2000 metų kovo 20-26 dienomis popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jis aplankė šventąsias Izraelio vietas ir buvo palestiniečių teritorijoje.
2001 metų gegužės 8 dieną popiežius baigė savo vizitą Sirijoje ir tapo pirmuoju popiežiumi, įžengusiu į mečetę.
2001 metų lapkričio 22 dieną popiežius atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.
2002 metų balandį surengė JAV Romos katalikų dvasininkų viršūnių susitikimą dėl pedofilijos skandalo, sukrėtusio Amerikos bažnyčią.
2002 metų rugpjūtį popiežius paskutinį kartą viešėjo tėvynėje. Jis apsilankė Krokuvoje.
2003 metų sausio ir kovo mėnesiais vedė tarptautinę bažnyčios kampaniją prieš karą Irake.
2003 metų spalio 19 dieną popiežius kanonizavo motiną Teresę priešais 300 tūkst. žmonių minią, vadindamas ją labdaros simboliu.
2004 metų gegužės 16 dieną šventaisiais paskelbė dar šešis žmones.
2004 metų gruodžio 18 dieną popiežius Jonas Paulius II pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.
2005 metų vasario 1 dieną popiežius nugabentas į ligoninę Romoje dėl stiprios kvėpavimo takų infekcijos, iš jos išrašytas vasario 10 dieną.
2005 metų vasario 24 dieną dėl atsinaujinusio gripo pontifikas dar kartą paguldytas į ligoninę, iš jos grįžo kovo 13 dieną.
2005 metų balandžio 1 dieną pranešta, kad popiežiaus būklė labai sunki, o balandžio 2 paskelbta apie popiežiaus mirtį 21:37 Vidurio Europos (22:37 Lietuvos) laiku.
Jonas Paulius II popiežiavo gana ilgai – nuo 1978 m. iki 2005 m. (beveik 27 metus). Kaip popiežiui tai yra labai ilgai, kadangi už jį soste ilgiau pavyko išbūti tik Pijui IX (beveik 31 metus) ir pačiam pirmam popiežiui Šventajam Petrui (yra duomenų, kad jis popiežiavo 34 ar net 37 metus).
Karolis Vaitila – paprastas lenkas, kuris savo vaikystėje norėjo tapti aktoriumi, buvo susidomėjęs poezija, teatru, puikiai žaidė futbolą, tačiau vėliau pasinėrė į teologiją, pradėjo domėtis filosofija. Įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo studijas tęsė Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Jis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 spalio 16 dieną. Jis tapo ne tik jauniausiu popiežiumi per visus tuos metus, bet ir pirmuoju popiežiumi ne italu nuo 1523 metų (šiais metais popiežius buvo olandas Adrianas VI). Jis daugiausia keliavęs iš visų pontifikų. Visuomet pasisakė už pasaulio taiką ir religinį konservatyvumą. Tai charizmatinė asmenybė, sugebanti suburti daugiatūkstantinę minią, taip pat tai ryškiausia XX ir XXI amžių bei visos bažnyčios istorijos asmenybė.
Savo žemiškąją kelionę 2005 metų balandžio 2 dieną 22 val. 37 min. Lietuvos laiku baigė Jonas Paulius II. Kaip bebūtų keista, paskelbus liūdną žinią šv. Petro aikštėje nuaidėjo plojimų banga – italai taip paprastai išreiškia savo pagarbą mirusiajam. Po kelių minučių stojo mirtina tyla. Daugelis tikinčiųjų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių.
Šventojo Tėvo palaikai buvo pašarvoti Vatikano apaštalinių rūmų trečiajame aukšte esančioje Klemenso salėje. Šv Tėvo palaikai buvo padėti ant katafalko priešais Konfesijos altorių Švento Petro aikštėje. Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių. Taip buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – kapas turi būti žemėje, o ne sarkofage.
Lietuva taip pat pagerbė popiežių Joną Paulių II. Lietuvos vėliavos irgi buvo matomos Romoje. Trispalves prie rūbų buvo prisisegę arba rankose nešė mūsų šalies tautiečiai. Lietuvai garbės tribūnoje atstovavo V. Adamkus (LR Prezidentas), A. M. Brazauskas (LR Ministras pirmininkas), prof. V. Landsbergis. Taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.
Lietuvos banko proginė moneta skirta Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje pažymėti.
Wojtyszko – iš Vaitiška, Vaitiškis (žr. Wojtukiewicz, Wojtulewicz).
Wołejko – iš Valeika (valeika „tvarkingas, valyvas žmogus).
Wołągiewicz – iš Volungevičius, kuri suslavinta iš Volungė.
Wołongiewicz – žr. Wołągiewicz.
Wołukanis – iš Valukonis, plg. Valiukonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Valiukas.
Wowak – iš Vavokas, kilmė nėra aiški. Ši pavardė Lietuvoje nėra žinoma. Priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba.
Woynarowski – veikiausiai suslavinta iš Vainoras. Tai sudurtinis daiktavardis. vai- sietina su liet. vajoti, nor– su norėti.
Woznialis – iš Vaznelis (žr. Woźnialis).
Woźnialis – iš Vaznelis (patroniminės priesagos –el– vedinys iš skolinio vaznys “teismo pasiuntinys”.
Wyrwas – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Virvas (plg. virvas stora virvė, lynas’ bei pavardes Virvalas, Virvelė).
Wyszko – iš dvikamienio trumpinio Viškas, plg. Vis-kantas : Viš-kantas, Viškaitis. Pirmo dėmens reikšmė išblėsusi, antro plg. kant(r)us.
Wyżlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys, Vižlius ar Vižlionis.
Zaborowski – iš Zabaras (plg. kaimo vardą Zabariškės).
Zujko – iš Zuikis, plg. zuikis “kiškis”.
Zamajtys – tai iškreipta pavardė Žemaitis.
Zdanis – iš (žr.) Zdanys.
Zemel – veikiausiai iš Žemelis, kuri greičiausiai yra perdirbinys iš Žiemelis, šios artimos pavardės Žiemis, Žiemys.
Zielepucha – iš Žaliapūkas.
Zieniel – iš Zenelis, kuri yra patroniminės priesaghos –el– vedinys iš krikštavardžio Zenas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.
Zubiel – iš Zūbelis, priesagos –el– vedinys iš Zūbas; plg. tarmėse vartojamą slavizmą zūbai – „lūpos“.
Zujkiewicz – suslaavinta iš Zuikis (žr. Zujko).
Zujko – iš Zuika (plg. zuikis `kiškis’).
Zujkowski – suslavinta iš Zuika (žr. Zujko).
Żabicki – veikiausiai suslalvinta iš Žabas (plg. žabas `žagaras, šakagalys’). Formaliai galima būtų šią pavardę laikyti ir lenkiška, sudaryta nuo daiktavardžio żaba `varlė’. Tačiau ši pavardė veikiausiai yra pravardinės kilmės ir įvardija žmogų, kuris girioje rinko žabus ir pardavinėjo malkoms, ko negalima pasakyti apie varliautojus. Šį požiūrį remia ir kitos reikšme gretimos ar panašios logikos pavardės (žr. Žagarski, Żegarski).
Żakiewski – suslavinta iš Žakis ar Žakys (plg. žakas `krepšys, maišelis’).
Żakołd – veikiausiai iš dvikamienio asmenvardžio Žak-audas, kur pirmoji šaknis siejama su žakas `krepšys, maišelis’, antroji – su veiksmažodožiu austi, audė. Žr. dar Żakiewski.
Żegarski – suslalvinta iš Žagaras. Į lenkų kalbą turėjusi pakliūti per dzūko lūpas, kuris norėjęs išvengti tarmybės pateikė hipernormalizmą. Kadangi dzūkai žodį žengia taria žangia, tai čia vietoj Žagaras pateikėjas užrašė formą Žegaras. Tokia forma gan plačiai paplito (Augustavas, Beržalapiai, Basos (Bosse), Gibai, Grūdeniškės (Grudziewszczyzna), Rigolė (Rygol), Seinai, Skusteliai, Stabingis (Sztabinki), Suvalkai, Štabinka.
Żagarski – suslavinta iš Žagaras (plg. žagaras `sausas šakagalys, virbas’). Žr. dar Żabicki.
Żagubis – iš pirmo žvilgsnio neaiškios kilmės, tačiau įtartinai lietuviškai skambanti pavardė, išlaikyta su galūne. Gal tai dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro šaknis žag-ti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’ ir ub-yti ar ūb-yti `raginti, skatinti, maginti’. Tokiu atveju žagubis reikštų žmogų, kuris skatina ką nors negero daryti, ragina nusidėti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, tokio žodžio nerasime ir didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”. Todėl juo didesnis perlas yra Lenkijoje išlikusi tokia pavardė. Žmogus šia pavarde gyvena Būdvietyje, Gibų valsčiuje Seinų apskrity.
Żagunis – sveikai fontiškai perimta iš Žagūnis < Žagūnas. LPŽ ją siena su žagas ar žagti (plg. žagti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’. Žagūnas reiškia žmogų, kuris ką pražaga, niekina, dergia.
Tačiau ši pavardė gali būti ir dvikamienė (žr. Żagubis), kur pirmasis dėmuo Žag– siejamas su žagti, antrasis –un– sietinas su veiksmažodžiu unyti `barti, keikti, ūdyti”. Vienaip ar kitaip interpretuotume jos kilmę., žodžio turinys išlieka nepakitęs.
Żaładonis – iš (žr.) Žaliaduonis.
Żandarys – veikiausiai iš tarmiško Žandarys (plg. žandaras).
Żardecki – suslavinta iš Žardas.
Żardzin – iš Žardinis. Į lenkų kalbą atėjęs iš dzūkų tarmės Žardzinis.
Żebrowski – suslavinta forma iš Žebrys (plg. žebras “purvinu veidu”).
Żegarski – suslavinta forma iš Žagaras (plg. žagaras “stabaras, sausa šaka”. Lenkiškoje formoje e vietoj a galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo (plg. dzūkų veiksmažodį žãlia `žẽlia’).
Żegunis – veikiausiai perimta kaip hipernormalaizmą iš Žagunis (plg. Żagunis).
Żemejda – kilmė ne visai aiški, galbūt tai dviskiemenis asmenvardis Žem-eida, kur pirmoji šaknis sietina su žemas, antrąją sudaro trumpinys iš eidenė, eidinė `ristas žingsnis’, plg. dar eida ar eidy `dui’.
Żemejtel – iš liet. Žemaitėlis, kuri savo ruožtu yra vedinys iš Žemaitis.
Žinomas pavardės turėtojas yra Zbigniew Żemejtel.
Żemis – iš Žemys (plg. žemas “neaukštas”) arba Žiemys (plg. žiemys “šiaurys”).
Żenda – gal iš Žanda ar Žandas (plg. žandas `skruostas’). Lenkiškoji forma (e vietoj a) galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo, žr. Żegarski).
Żmujdzin – taip lkų aplinkoje buvę pravardžiuojami žemaičiai.
Żogo – iš Žiogas (plg. žiogas `šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys).
Żurkiewicz – suslavinta pavardė iš Žiurkus.
Żurkowski – suslavinta pavardė iš Žiurkus.
Żuryński – suslavinta iš Žiūrys, suprask “linkęs žiūrėti”.
Żwirowicz – suslavinta iš Žvyras (plg. žvyras `žvirgždas’).
Żybura – iš Žiburys, Žibura (plg. žiburys `šviesulys’).
Żydanowicz – suslavinta iš Židonas ar Žydonas, kuri yra kilusi iš tarmiško etnonimo židonas `žydas’.
Żygis – iš Žygis (plg. žygis „kelionė”.
Žylanis – iš Žilionis (plg. žilas).
Żyliński – suslavinta iš Žilis (plg. žilis „žilas žmogus”).
Žylonis – iš Žilionis. Tai patroniminės priesagos –on– vedinys iš Žilis ar Žilys (žr. Żyliński).
Żyluk – iš Žiliukas (patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Žilis (žr. Żyliński).
Żylwis – iš Žilvis ar Žilvys. (plg. žilvis `karklo vytelė’).
Żyłanis – iš Žilys (žr. Żyliński).
Żynda – iš Žinda (plg. žindas „bedančio arklio apkramtytas pašaro gumulas”). Šios pavardės formos Lietuvoje neaptikta, esama tik giminingų: Žindis, Žindulis, Žindulys, Žindžius.
Żyndul – iš Žindulis.
Żynel – iš Žinelė, Žinelis.
Żyniewicz – suslavinta iš Žinelė, Žinelis ar Žinia.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.
Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.
Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.
Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.
Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.
Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigaila – švitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogaila – joti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdas – aliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantas – algoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydas – sirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…
Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.
Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas…
Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.
Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.
Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.
Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?
Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.
Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.
Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.
Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.
Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.
Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), Daunora: Daunoras, Dobilė: Dobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…
Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.
Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.
Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.
Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis…
Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.
Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.
Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla,Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla…
Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni. Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.
Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.
Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.
Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.
O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.
Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.
Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.
Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.
Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.
Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.
Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.
Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.
Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.
Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.
Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…
Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.
Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.
Baguckas – iš lk. Bagucki.
Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.
Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).
Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.
Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.
Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.
Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.
Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.
Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.
Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.
Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.
Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.
Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.
Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).
Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.
Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.
Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.
Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.
Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), Stalioraitis – Stalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).
Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birgẽlis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgẽliai, kaip laukẽlis – laukẽliai ar Jonẽlis – Jonẽliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: Bìrgelis – Birgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.
Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.
Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.
Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.
Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.
Bliūdžius – bliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.
Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.
Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas…
Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.
Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.
Brazinskas – iš lk. Brzezinski.
Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.
Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.
Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.
Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.
Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.
Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.
Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.
Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.
Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.
Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.
Butkevičius – suslavinta iš Butkus.
Cibulskas – iš lk. Cybulski.
Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).
Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.
Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.
Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.
Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.
Čėsna – iš lenkų Szczęsny.
Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.
Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.
Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.
Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.
Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.
Domanskas – iš lk. Domański.
Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.
Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.
Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.
Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.
Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.
Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.
Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.
Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.
Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.
Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.
Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.
Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip Gaidelis – Gaidžio sūnus.
Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šokti – šokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.
Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.
Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.
Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.
Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.
Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.
Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,
Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.
Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.
Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.
Griškevičius – iš Griška.
Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?
Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir bausti – bauda – Baudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.
Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –uš–k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.
Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.
Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.
Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.
Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.
Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.
Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.
Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.
Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.
Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).
Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.
Jalauskas – iš lk. Jałowski.
Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).
Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.
Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.
Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.
Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.
Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).
Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).
Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –uš-.
Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –uš– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.
Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.
Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.
Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –el–onis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –el–ūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ul–aitis), Jasiulonis (-ul–onis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas,Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.
Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitis iš Jonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.
Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.
Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.
Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.
Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.
Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.
Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurkiūnas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.
Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –ut–aitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.
Juškevičius – suslavinta iš Juška.
Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas, tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.
Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.
Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.
Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.
Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.
Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.
Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.
Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.
Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.
Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.
Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.
Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.
Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.
Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.
Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.
Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.
Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.
Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).
Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.
Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).
Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).
Komičius – gal iš lenkų Chomicz.
Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.
Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.
Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –el–ūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.
Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).
Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.
Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.
Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.
Žinomesnis šios pavardės turėtojai:
Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.
Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).
Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.
Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.
Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.
Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.
Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.
Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.
Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).
Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.
Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.
Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.
Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.
Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.
Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.
Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.
Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.
Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.
Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.
Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.
Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.
Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.
Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.
Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.
Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.
Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.
Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.
Linkevičius – suslavinta iš Linka.
Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.
Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.
1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.
Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.
Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.
Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.
Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.
Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.
Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.
Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.
Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.
Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.
Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.
Macionis – iš Macys.
Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.
Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.
Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.
Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.
Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.
Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.
Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?
Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.
Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.
Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.
Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.
Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.
Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.
Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.
Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.
Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.
Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.
Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.
Margevičius – suslavinta forma iš Margis.
Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).
Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).
Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado Masius iš Masys (žr. LPŽ Masys).
Iš Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).
Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.
Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).
Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.
Matulevičius – suslavinta iš Matulis.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.
Mazauskas – iš lk. Mazowski.
Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2. micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.
Iš Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).
Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.
Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.
Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.
Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.
Moliušis – priesagos –uš– vedinys iš Molis.
Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.
Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.
Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.
Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.
Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.
Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.
Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.
Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).
Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.
Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.
Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.
Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.
Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.
Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.
Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.
Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.
Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).
Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.
Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).
Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.
Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.
Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.
Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.
Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.
Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.
Pakutka – žr. Pakuckas.
Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).
Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.
Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).
Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.
Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.
Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.
Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.
Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.
Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).
Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.
Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.
Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.
Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.
Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.
Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.
Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.
Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.
Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.
Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.
Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).
Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.
Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.
Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.
Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).
Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).
Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.
Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).
Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).
Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.
Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis,Puzėnas, bei Pusauskis.
Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas, Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.
Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.
Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.
Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila bei Radžvilas.
Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.
Ratys – ratų meistras (žr. Račius).
Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.
Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.
Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).
Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis, bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.
Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).
Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.
Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.
Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.
Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.
Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.
Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.
Rugienis –iš Rugys.
Ruginskas – suslavinta iš Rugys.
Rupinskas – suslavinta iš Rupys.
Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis…
Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.
Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.
Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.
Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.
Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).
Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.
Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.
Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.
Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.
Severinas – iš krikšto vardo Severinas.
Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.
Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.
Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.
1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.
Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.
1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.
Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.
Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…
Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.
Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis…
Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.
Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.
Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.
Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.
Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.
Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.
Slovickas – iš lenk. Sławicki.
Slovikas – iš lenk. Sławik.
Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.
Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.
Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k– sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.
Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.
Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.
Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.
Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.
Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el–(i)ūn-.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.
Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.
Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.
Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.
Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.
O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.
“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.
Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.
Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.
Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.
Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?
Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”
Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.
Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.
Šarka – iš liet. šarka.
Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.
Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.
Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.
Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.
Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.
Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.
Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.
Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.
Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.
Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.
Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.
Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.
Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.
Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?
Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.
Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.
Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.
Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.
Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga).
Algis Uzdila, šio teksto autorius.
Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.
Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.
Žymesni šia pavarde žmonės yra:
Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.
Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.
Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.
Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.
Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.
Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.
Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.
Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.
Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.
Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.
Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.
Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.
Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).
Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.
Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.
Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.
Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.
Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.
Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.
Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.
Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.
Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.
Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.
Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.
Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.
Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis…
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.
Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.
Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.
Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla…
Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.
Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.
Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.
Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.
Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.
Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio Zacharas.
Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz ar rus. Ždanov…
Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.
Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.
Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.
Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:
Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.
Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.
Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.
Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.
Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.
Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.
Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.
Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.
Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.
Ką sako mūsų pavardės
Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.
Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.
Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.
Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.
Štai pluoštelis po Punsko-Seinų krašto laukus išbarstytų vietovardžių, kurie rodo, kaip toji žemė, kuri mus penėjo, buvo mums artima ir kaip ją labai mylėjome. Kalneliai, pievos, balos ar miškeliai buvo tartum mūsų šeimos nariai, po visų sunkių dienos darbų drauge susėsdavę už bendro stalo. Jie negalėjo neturėti vardų, nes tie laukai buvo mūsų sudvasinti artimi bičiuliai.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Akinė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavusi nuo kelių vandens atavarų, vadinamų akimis.
Akinės kalnas – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Jo papėdėje esanti Akinės bala, nuo kurios ir šalimais iškilusi kalva gavo vardą.
Alksnikalnis – kitados alksniais apaugęs kalnas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Apskritabalė (dz. Apskricabalэ) – bala Vilkapėdžių kaime. Vardas rodo jos apskritą formą.
Apšabalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, (žr.) Apšakalnio papėdėje. Vardą bus gavusi nuo šalia stūksančio iškilaus kalno.
Apšakalnis – kalnas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį pasakojama legenda, kad šį kalną Vytauto kareiviai supylę kepurėmis. O taip iš tikrųjų jotvingiai epušę vadinę apse, kuri sulietuvintai ėmė skambėti apšė. Todėl kalno vardas rodytų čia kitados augus epušes, arba dzūkiškai tariant drebules.
Augytinio Bala – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala buvo suteikta augytiniam.
Aukštabalė – bala Navininkų kaime. Vardą gavusi nuo pakilesnės vietos.
Aukštatrakė – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 173,6 m v.j.p.
Aukštojis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje, 167,4 m v.j.p.
Aukštuobalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Barsukakalnis (Barsukalnis) – kalnas Giluišgiryje. Vardas rodo, kad čia veisęsi barsukai “opšrai”. Tame kalne augęs medis, kuriame įkelta buvo stebuklingoji Švč. Mergelės Marijos koplytėlė.
Batvyniškė – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo balą priklausius Batvinskui.
Bendrovė – bala Žvieklių kaime, Punsko valsčiuje, kurioje kitados buvusios bendros kaimo ganyklos.
Berkiškė – laukas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje.
Beržabalė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Beržynabalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gav o nuo čia augusių beržų.
Beržynėlis – lapuočių miškelis Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje.Burdino laukai – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Laukai kiotados priklausė Burdinui.
Bieluškė – pieva, bala Paliūnų kaime.
Blažakalnis – iškilesnė kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, taip galėjęs būti pavadintas nuo savininko Blažio.
Algis Uzdila
Bobkalnis – žr. Sesko aukštumos.
Bokštakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Brokakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Bruneikiškė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo gbyvenus čia Bruneikai.
Budzeikų Balukė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Varde užfiksuota buvusi nuosavybė.
Buivis – ežerėlis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Čirlioniškė – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje, kitados priklausęs Čirlioniui.
Daržai – laukas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Degusėlis – balaitė Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Degusys – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Didbalė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala, lyginant su kitomis aplinkinėmis buvo gerokai didesnė, iš čia ir jos vardas.
Didijas (dz. Dzidzijas) – bala Navininkų kaime.
Didysis – kalnasŽvikelių kaime, išsiskiriantis savo aukštumu.
Dvijokėliai – dvi nedidelės balos viena šalia kitos, sujungtos trumpu grioviu. Ši dviguba bala ir gavo Dvijokėlių vardą.
Dzalkai – bala Kampuočių kaime, miškas Trakiškių ir durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Matyt, ši žemė buvo suskirstyta sklypais ir išdalinta kaimui. Vardas nėra senas.
Dziedališkė – miškelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Kitados priklausęs Dziedaliko pavardę gyvenusiajm žmogui.
Egliaraistis (dz. Aglaraiscis) – bala Navininkų kaime. Prieš melioracijas buvo čia eglėmis apaugęs raistas.
Eglynbalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Tai bala, kurioje augęs eglynėlis.
Ežerėlis užaugęs ežerėlis Taurusiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Galutinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Geležinė – basla Paliūnų kaime. Po lietaus vanduo apsitraukia ruda plėvele.
Giluišgiris – kitados buvusi giria, šiandien jau tik miškas Giluišių kaime, Punsko valsčiuje, esaantis kaimynystėje su Kreivėnų kaimu. Vardą gavęs nuo Giluišio ežero, o gal ir nuo Giluišių kaimo, kadangi dar kartais pasakoma Giluišių giria, ar jau naujau net ir Kreivėngiris.
Gyvatbalė (dz. Gyvacbalė) – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Balą taip pavadinta, nes čia seniau veisėsi ir plaukiojo gyvatės.
Gyvatkalnis (dz. Gyvackalnis) – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo papėdėje esančios Gyvatbalės.
Gojus – miškelis Vaitakiemio ir Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Grumodiškė – laukas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.
Guros – giria Užukalnių kaime, Būdviečio apylinkėje, Lietuvoje.
Ilgūnė (Ilgojis) – balų durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Išdagai – kalnas Budzisko kaime, Šipliškių valsčiuje.
Jievaras – kalnas Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Jiezdabalė – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Kamšos – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Kapinynėlis – laukas Vaitakiemio kaime, Punsko valsčiuje. Kaimo atminty išlikę, kad buvusios čia kapinės.
Kapitonbalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Karčemnas Daržas – laukas, kur kitados buvo įkurta karčema.
Kartuviakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Kartuvių Kalnas.
Kartuvių Kalnas – kalnas Raistinių, Valinčių ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Apie jį vietos gyventojai pasakoja, kad ten buvo kariami 1863 metų sukilėliai.
Kavelskas Daržas – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje, kitados priklausęs Kavelskui.
Klevaitis – (žr.) ežeras Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Krankliabalė – didelė ir ilga bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Čia, kažkodėl, kiekvieną rudenį rinkdavosi į būrius krankliai. Kai bala buvo numelioruota ir sukultūrinta, ir tie krankliai iš čia dingo. Tik vardas išliko, primenantis čia besibūriavusius paukščius.
Krankliabalukė – bala Kreivėnų kaime, Krankliabalės įlanka, bet ežios atskirta ir priklausanti kitam ūkininkui.
Krūsniakalnis – kalnas Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia akmeningą vietą.
Kubilynas – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.
Kulniabalė – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Kumiabalė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Kupstinė – kupstų priaugusi bala Žvikelių kaime.
Kvajynėlis – mažas pušynėlis Žvikelių kaime.
Lankos – pievos prie upės Žvikelių kaime.
Laužas – balos ir kalnelio vardas Žvikelių kaime.
Lieptaplynė – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Mergabalė – bala Vilkapėdžių kaime.
Milončiškė – laukas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus Milončio nuosavybę.
Nevuliakalnis – kalnas Burokų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo jo neseną priklausomybę.
Nuotaka – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.
Nuotaka – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad nuo jos vanduo nutekėdavęs į kitas balas.
Nuotakutė – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Okulioriai – dvi balos Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Savo išvaizda primena akinius, todėl ir tokį vardą gavo.
Olakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Papūtimai (dz. Papūcimai) – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas sietinas su veiksmažodžiu papūsti. Tačiau kodėl bala taip pavadinta, nėra aišku.
Pasalė – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo esant ją arti salos.
Pas Olas – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Piesčiakalnis – smėlėtas kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Piliakalnis – miškelis Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Plentauka – bala Kreivėnų ir Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas siejamas su tarmėje vartojamu veiksmažodžiu plentavoti “rauti krūmus, iškirsti medžius”. Matyt, čia anksčiau buvo krūmais užėjusi bala, kurią išvalius atgauta lygią lanką.
Plikė – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Kai šalia yra Plentauka, kurioje reikėję rauti krūmus, matyt, ši bala buvo gryna, plika, kad tokį vardą gavo.
Ploska – bala Žvikelių kaime, Punskio valsčiuje. Toks vardas atsiradęs naujais laikais, kada dzūkų tarmė įgavo svetimybių.
Polos – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Po Vilko – kalnas Paliūnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo kalną priklausius Vilkui.
Ragelis – kalnelis Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje.
Raisūnė – pieva Paliūnų kaime.
Raizginė – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo augus čia krūmokšnius.
Ravai – bala Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Ši bala pasižymi tuo, kad pavasariais, kuomet tirpsta sniegai, atsiranda sravi tėkmė ir krantus raunantis sraumuo. Šios balos vardas sudarytas panašiai, kaip ir Vižainio valsčiuje esantis –el– priesagos vedinys (žr.) Ravelių kaimas.
Ravelis – griovys Žvikelių kaime.
Ravelių Kvajynukas – pušynėlis prie griovio Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Romintos giria (lk. Puszcza Romincka, vok. Rominter Heide, rus. Роминтенская пуща) – miško kompleksas, esantis Lietuvos ežeryno teritorijioje, padalintas tarp Lenkijoe ir Karaliaučiaus krašto, kuris istoriškai priklausė senajai Prūsijai. Paviršius apima apie 35,5 tūkst. ha, Lenkijos pusėje likę 15,5 tūkst. ha. Per girią teka dvi upės (žr.) Blindė ir Bliūdė. Aukščiausias girios taškas siekia 295,4 m v.j.l., žemiausias – 150 m.
Klimatas gana rūstus, vidutinė sausio temperatūra svyruoja ties 5°C, liepos mėnesį siekia 16-17°C. Sniego danga laikosi apie 100 dienų, vegetacinis laikotarpis skaičiuojamas 190 dienų, o krituliai pasiekia 700 mm, nors atskirais metais tie duomenys gan ryškiai skiriasi.
Romintos giria pasižymi unikalia flora ir fauna, kažkiek net taigą primindama. Auga dažniausiai pušys ir eglės, šiek tiek įsimaišę ąžuolų, liepų, beržų, skroblų, o slėsnesnėse vietose ir alksnių. Dėl sunkiai prieinamų plotų laikosi čia įvairiausi Lenkijos teritorijoje sutinkami medžiojami žvėrys, išskyrus gal tik stumbrus, būtent briedžiai, elniai, stirnos, šernai, vilkai, lapės, lūšys, opšriai, usūriniai šumes, ūdros, miško ir akmeninės kiaunės, šermuonėlės, baltieji kiškiai, kirstukai, sicistos, ūdros, o taip pat bebrai. Iš paukščių verta papžymėti gerves, juodus ir baltus gandrus, garnius, baltuosius erelius, mažuosius erelius rėksnius, tetervinus, žuvininkus, suopius, pelėdas, namines pelėdas, retas genių rūšis ir daugelį kitų. Aptinkami čia niekur kitur Lenkijos žemumose neaptinkamos retos gegužraibės rūšys – kvapūs kviečiai.
Girios vardas galėjęs kilti nuo čia buvusių prūsų kulto vietų – ramovių arba nuo Ramintos upės, kurią dabar lenkai vadina Błędzianka. Prūsų kultūra buvo kryžiuočių palaužta XIII anžiuje. XVI amžiuje ėmė čia kurtis lietuviai, o iš pietų XVII amžiuje pradėjo skverbtis Mazovijos lenkai. XVIII amžiuje įsikūrė čia 20.000 Zalzburgo protestantų. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje girioje medžiodavo vokiečių kaizeriai, kurie turėjo čia savo rezidenciją. Po 1945 metų Wilhelmo II medinį medžiotojų namelį perkelta į Karaliaučiaus centrinį parką. Tarpukario metais vokiečiai nutiesė galežinkelį Galdapė-Tolminkiemis, garsėjantį (žr.) Stančikų tiltais.
Į Antrojo pasaulinio karo pabaigą vyko čia aaršios grumtynės tarp Raudonosios armijos 3 baltarusių fronto ir Trečiojo Reicho armijos. Daugelį vokiškų kaimų ir gyvenviečių Raudonoji armija programiškai naikino. Po karo šioje girioje slėpėsi lenkų ir lietuvių partizanai.
Samanynas – bala Trakiškių kaime, Punsko valsčiuje.
Samanynėlis – durpinės Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Samanynukas – nedidelis miškelis Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Samanis – giria žvikelių kaime.
Sambarių slėnis (lk. Dolina Samborowo) – veikiausiai vertinys iš. Toks baltliškas vardas, matyt, išlikęs iš prūsų laikų. Gal jame vykdavę sambarių (derliaus nuėmimo) šventės.
Lenkų Vikipedija teigia: Dolina Samborowo – tai poledyninis plokščiadugnis slėnys, esantys Lenkijos Trimiesčio (Gdansko, Sopoto ir Gdynės) kraštovaizdžio parke Oliwos miškų komplekse, kuri yra tarytum natūralus Gdansk-Wrzeszcz gatvės Antoniego Abrahama patęsimas. Miško keliai jungia slėnį Niedzwiedniku, Huzarų tarpeklio rezerwatu, Džiaugsmo slėniu ir Matemblevo šventąja vieta. Apylinkių miškuose dar matomi vokiečių priešlėktuvinės artilerijos postai ir buvusios slidininkų tramplyno pėdsakai. Per slėnį eina žalias žymėtas turistinis kelias.
Slėnio vardas pagal šią Vikipediją kildinamas iš Gdansko kunigaikščio Sambario I (lk. Sambor I). Jeigu ir taip būtų buvę, tuomet baltiškas kunigaikščio (g. apie 1150, mir. prieš 1205, Gdansko Pajūrio vietininkas, viešpatavęs 1177-1205 metais) vardas verčia kunigaikštį laikyti prūsų kilmės, ir slėnio vardo kilmę vis vien reiktų sieti su prūsų istorija.
Sesko aukštumos (Bobkalnis) (lk. Wzgórza Szeskie, Szeski Garb, vok.: Seesker Höhen) – šalia Galdapės miesto esantis kalnas, kurio aukštis siekia 842.85 m. Auktštumų paviršius apima 401 km2, nusidriekia į pietus per 30 km tarp Olecko ir Galdapės. Kalnagubrio aukščiausia vieta ir yra Sesko kalnas, lietuviškai kalbančių vietos gyventojų atminty išlikęs dar Bobkalnio vardu..
Smailakalnis – kalva smaila viršūne Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Tokį vardą gavęs dėl savo formos. Tokio pat vardo kalnas yra ir Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, tik žymiai mažesnis.
Stulgiškė – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Sūdakalnis – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas stapęs su senuoju sūduvių ar sūdų etnonimu. Žmonės dažnai kalną pravardžiuoja Šūdzakalniu.
Šaukštaraistis – bala ar raistas Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Vardą sudaro dvi šaknys: antroji rodo buvus čia raistą, pirmoji primena, kad raisto forma esanti panaši į šaukštą.
Šūdbala – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo plg. Sūdakalnis.
Taurusabalė – bala Vidugirių kaime, Punsko valsčiuje.
Tičkabalė – prie Tičkakalnio esanti bala Žvikelių kaime.
Tičkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Tiltabalė – Bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje.
Trakakalnis – kalva Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje. Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo styrojo čia dar kelios eglės, rodančios, kad kitados toje vietoje spygliuočių medžių buvę daugiau, bet jau buvę nemažai laisvo plotyo, ir ta vieta buvo vadinama Traku. Iš čia ir Trakakalnio vardas.
Trakiškinė – laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Laukas esantis prie Trakiškių kaimo.
Uždidžiojo Kalnas – kalnas Navininkų kaime, Punsko valsčiuje.
Užutrakio Kalnas – kalnas Valinčių kaime, Punsko valsčius.
Už Tvartelio – bala Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje. Tai naujas ir aiškios kilmės vardas.
Vakantai – miškas Klevų kaime, Seinų valsčiuje.
Variklio Kelias – kelias Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardo klmė nėra aiški.
Varmakalnė – kalnas Užvidugirių Būdos kaime, Punsko valsčiuje. Čia buvę palankios sąlygos varmams laikytis, kurie kirsdavo gyvulius.
Vidasodės Bala – bala Klevų kaime, Seinų valsčiuje. Vardas rodo balos vietą kaime.
Vilkakalnis – kalnas Žvikelių kaime, Punsko valsčiuje.
Vilkaravis – durpynas Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo buvus čia negražiai išgraužtą griovį. O gal čia veisęsi vilkai?
Viržiakalnis – kalnas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas rodo vietą, kurioje kitados augę viržiai.
Zarvynos – bala Valinčių kaime, Punsko valsčiuje. Vardas giminingas su (žr.) Zarvynų kaimo vardu.
Zervyna – bala Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Dėl vardo žr. Zarvynų kaimą.
Zomatai – bala Navininkų kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Zotvaras – bala Kreivėnų, Paliūnų, Valinčių, Vilkapėdžių ir Žvikelių kaime – Punsko valsčiuje. Balos vardas rodo, kad kitados buvo ji aptverta, ir joje ganėsi gyvuliai. Šiame varde pavartota tarmėje žinoma svetimybė – zotvaras „užtvaras”.
Zotvarėlis – bala Navininkų kaime ir laukas Kampuočių kaime, Punsko valsčiuje. Tai mažas (žr.) Zotvaras.
Žagnonės – bala Vilkapėdžių kaime, Punsko valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.
Pasidairius po Lenkijos šiaurryčiuose žemėlapyje nusidriekusias Varmę ir Mozūrus, pastebėsime, kad čia apstu lenkų kalbai nebūdingų vietovardžių. Mūsų ausis junta, kaip tie vardai ją traukia prie savęs, nors šiandien jie jau gerokai pridengti paslapaties šydo, apnešti užmaršties dulkių.
Ne visur lengvai ir mūsų klausa, tegu ir pratusi prie baltiškųjų vietovardžių, iki galo suvokia ežerų, upių, miestų ir kaimų ar dar kokių nors geografinių objektų vardų prasmę. Jie atsiskleidžia pirmiausia, žinoma, mums, kadangi tai mūsų arba labai artimų kalbų paliktuose vietovardžiuose įstrigę žodžiai, išlikę jiems svetimoje – vokiečių kalboje, vėliau transformuoti į lenkų kalbą, stovi įamžinti tarsi kokia musė ar uodas gintaro laše. Žiūrime į skrydžiui pakeltus žodžių sparnus.
Ar pajėgsime suprasti, ką jie nori mums išsakyti, kokią žinią pasišovę nešti per amžių amžius? Ar įspėsime protėvių užmintą mįslę? Ar atpažinsime nuo kažkurios žvaigždės atsispindėjusią ir į mūsų žemę vėl sugrįžusią minties šviesą?
Alna (lk. Hołnianka) – iš Alno ežero (Seinų valsčius) ištekanti upė. Alėti : alnėti : almėti reiškia „rėkauti, lalėti” arba „smarkiai tekėti, gurgėti”. Toji upelė iš tiesų yra srauni. Priesaga –n– rodo to gurgėjimo, alėjimo vietą. Tai ir yra upė.
Kita Alna (lk. Łyna) teka per Olštiną. Tai jau didesnė upė, bet jos vardas yra tos pačios kilmės, kaip ir šitos Seinų krašte. Matyt ir toji upė buvusi srauni. Tik lenkiški upių vardų variantai skiriasi. Vokiečiai šią upę vadino Alle, užtat ir miestas ant jos krantų gavo vardą Allenstein – (mūsiškai būtų Alnai arba Alnamūris), lygiai kaip Seinijoje kaimas prie Alno ežero ir Alnos upės yra vadinamas Alnais.
Algis Uzdila
Alna yra kairysis Priegliaus intakas. Išteka iš sandrinių smėlynų į šiaurę nuo Nidzicos. Upės ištakos aptinkamos Lynos kaimo apylinkėse. Aukštupy Alna kerta Varmijos miško gamtos draustinį. Ant upės pastatytos vandens elektrinės.
Alstra – istorikų ieškomos upės, sutapusios su Brunono Kverfurtiečio mirtimi, vardas galėjęs kilti iš veiksmažodžio al-ėti (žiūr. Alna) ir turėti kažką bendro su būdvardžio stra-v-us, strau-j-as „sravus, sraunus”. Būtų šis vardas sudurtinis, kaip turime daugelį sudurtinių asmenvardžių: Vy-taut-as, Jo-gail-a, Vid-mant-as, Al-vyd-as… ir reikštų „sravi tėkmė“. Tik nežinia, ar tokia upė išvis yra buvusi, nes galėjo būti metraštininkų klaidingai pateikta.
Ančia [Baltoji ir Juodoji] (lk. Biała Hańcza ir Czarna Hańcza).
Juodoji Ančia – kairys Nemuno intakas, išsrūva ir Ančios (žr.) ežero. Lietuviškai ančia reiškia “kanalą” – griovį, kuriame vanduo stovi, nebeteka, kaip upėje. Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. O lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to pačio hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero varde Alnas (žr.). Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km, toliau teka per Baltarusijos teritoriją). Nuotako plotas apima 1916 km2 (iš jų 1612 km2 Lenkijoje). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina), Wierśnianka, Pawłówka, Vėtrolūža, ir dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas, Maleszówka, Wołkuszanka. Lenkiški intakų vardai yra, matyt, nauji. Ši upė teka per Suvalkų miestą.
Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė yra gan greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė. Jodoji Ančia patenka į Suvalkų miesto teritoriją ir Vygrių pargą bei Augustavo girią. Toje vietoje įsikūrę šeimininkauja bebrai.
Baltoji Ančia – 60 km ilgio upė pietų Lietuvoje. Jos baseino plotas 791 km2. Išteka iš Ančios ežero Lazdijų rajone, teka į pietus pro Kapčiamiestį, po to pasuka į rytus, kur prieš vandens jėgainę yra patvenkta. Už jėgainės upė teka pietvakarių kryptimi, o prie pat sienos su Baltarusija įteka į Nemuną. Vidutinis nuotėkis – 5 m3/s.
Baltosios Ančios slėnis 0,3- 0,5 km pločio, šlaitų aukštis 10-20 m. Vagos plotis 15-20 m. Vidutinis nuolydis 0, 94 m/km. Pavasario potvynių metu dens lygmuo pakyla iki vieno metro.
Apie 12 km nuo žiočių iš kairės įteka Neviedės upė ir prasideda Baltosios Ančios tvenkinio patvanka. 15 km nuo žiočių – Menciškės kaimas. Pačiame tvenkinyje daug įvairių įlankėlių, užutekių, pusiasalių. Į šią užtvanką įteka daug įvairių upelių.
Kelis kilometrus iki žiočių Baltoji Ančia srauniai bėga giliu kanjonu. Plaukia per miškus ir kaimus. Ties Paančios viensėdžiu Baltoji Ančia įteka į Nemuną. Dešiniajame upių tėvelio krante – Baltarusija, pasienio zona.
Angarapė – (lk. Angrapa, rus. Анграпа, vok. Angerapp), upė, ištekanti iš Lenkijos teritorijos į Rusijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Išteka iš Mamrų ežero, vinguriuoja per Vengoževą ir susijungusi su Įsručiu sudaro Prieglių. Jos ilgis 139,9 km, iš jų 44 km Lenkijos teritorijoje, o 95,9 km Kaliningrado srity. Į ją tarp kita ko įteka Galdapė.
1996 metų gegužės 30 dieną 1247 valandą Lenkijos televizijos 1 programa perdavė laidą Mūsų upių abėcėlė. Joje buvo kalbama apie upę Angarapę (lk. Węgorapa), tekančią per Vengožavo miestą. Kažkoks prieš kameras pasirodęs vyriškis aiškino šios upės vardo kilmę. Jo teigimu, šiai upei vardą suteikę prūsai. Upės vardą sudaro du dėmenys. Prūsiškai angurgis “ungurys”, kuris ir yra giminingas su lietuviškuoju unguriu. Antruoju dėmeniu einanti lenkų tariama apa arba mūsiškiau apė “upė”. Todėl šiandien šią upę vietos gyventojai lenkai vadina dar Węgorapa arba Rzeka Węgorna “Ungurių upė” arba “Unguringoji upė”. Mat šitoks vardas daug kam yra parankesnis ir suprantamesnis.
Tikslumo dėlei reiktų priminti, kad minėtoje televizijos laidoje kalbėjęs informatorius nusakęs tik vieną analizuojamos upės vardą – Angrapą. Ji vokiečių buvo dar vadinama ir pilnesne forma – Angerapp. Mat dialektuose buvusios ir šalutinės ungurio formos *angarias ar *angerias “ungurio”. Pastaroji su vietovardžiu ir pateko į vokiečių kalbą. Ją perėmė net ir suomiai – ankerias “ungurys” [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 ir 810 p.]. Jos krantuose įsikūrusį apskrities miestą vokiečiai vadino Angerburg (Ungurpilė). Lietuviškoje literatūroje buvo nusistovėjęs šio miesto ir upės vardas Ungura.
Požiūris, kad Angarapės ar Angerapės (liet. Unguros) vardas yra kilęs iš prūsiško žodžio angurgis [angurgis = angurjis – K. Būga “Rinktiniai raštai”, II t., 325 p. (liet. ungurys)], eina, matyt, nuo minėto lenkų kalbininko Jano Otrębskio laikų. Todėl Angerburgo – Unguros miestas lenkiškai ir buvo pavadintas Węgorzewo (lenk. węgorz “ungurys” – labai sumaniai priderintas prie lenkiškojo vardyno, siekiant išlaikyti senąjį baltiškąjį mąstymą. Tik kad tas mąstymas nebuvo iki galo atskleistas, nes lenkų węgorz jų kalboje neturi nieko bendro su vingrumu, nes vingrus ar ungrus – lenk. kręty.
Niekas, kas upės vardą kildina iš žodžio ungurys, nekalba, kad šioje upėje ypatingai gausu būtų kada nors buvę tokių vingrių žuvų, o tuo kaip tik ir reikėtų pagrįsti savo išvadą. Antra – nebūdinga buvo baltams kokių nors gyvūnų vardais vadinti upes ar ežerus. Lygiai sunku yra patikėti, kad Galdapė (žr.) yra buvusi Gulbupė, gulbių upė, o Ančia (žr.) – ančių upė ar ežeras, kaip sunkiai yra įtikėti, kad Šešupė (žr.) būtų pavadinta nuo to, jog joje šešės (juodieji strazdai) kitados veisęsi. Veikiausiai ir šiuo atveju ieškota upei kurios nors kitos, tik jai būdingos savybės. Juk ungurių galėję būti kiekvienoje švarioje upėje, vargu ar tai bus šios upės išskirtinė pastovi savybė. Trečia – prūsų, o gal ir jotvingių? [pagal prof. Z. Zinkevičiaus sudarytą žemėlapį (“Lietuvių kalbos kilmė”, 341 p.) šis miestas esti ant jotvingių-prūsų ribos) – anguris turi priebalsį g, kurio nėra nei upės, nei miesto varde. Mat angurgis yra išvestas žodis iš pirminio *angurys, kilusio turbūt iš būdvardžio *angra-, esančio panašaus į angį, žaltį, taigi esančio vingraus, besiraitančio, kuris savo ruožtu išvestas iš *angis “angis, žaltys” (Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, I t., 79 p.). Turime žuvį vijūną, kuri vejasi, vyniojasi, raitosi, ji primena ungurį, tik esanti mažesnė. Veiksmažodis angytis tarp kitko reiškia ir “raivytis, rangytis”. Išeitų, kad ieškoma upės savybė yra jos vingrumas, raitymasis. Unguriai taip pat šitaip vadinami, kad labai jie raitosi.
Šie faktai rodo, kad ir žymaus kalbininko J. Otrębskio, aiškinant Angarapės vardą, galvota lyg ir ne iš to galo. Kiti lenkų kalbininkai labai lengvai šiai teorijai pritarė. Šitaip atsitiko, matyt, todėl, kad baltų kalbos yra jiems labai svetimos. Lenkijos televizijos 1 programos auditorija yra labai gausi, ir paleista neapdairi informacija labai plačiai sukeroja. Ją atitaisyti bus kaskart sunkiau, juo labiau, kad į lenkų kalbą miesto vardas Węgorzewo yra jau klaidingai įteisintas, tai savotiškas nenuovokumas. Tai ungurys yra išvestas nuo būdvardžio, iš kurio ir upė turėjo gauti vardą, ne atvirkščiai.
Lietuviškoji upės forma Ungra rodo, kad toji upė esanti ne unguringa, bet ungri, vingri, besiraitanti, primenanti ir ungurį, ir vijūną. Šią savybę žymėti upėvardžiuose yra visai įprasta. Tai patvirtina (žr.) Lenkupė (lanksti, besiraitanti upė, tik ne lenkų upė – kur fonetinis panašumas yra visai atsitiktinis). Ši savybė į vardo rangą buvo iškelta ir (žr.) Vaiponios upėvardyje (vaipytis – kraipytis, vingiuoti, šaipytis). Panaši mintis yra išsakyta ir (žr.) Vygrių ežero vardu, kuris rodo ežero krantų vingrumą.
Ar vingrus gali būti tapatus su žodžiu ungrus ir jo variantu angrus? Pažiūrėkime į dar ir šiandien išlaikytą mūsų balsių kaitą: slanka:slenka:slinko:slunkius, lankas:lenkti:linko:lunkas, rantyti:renčia:rintė, ganau:gena:ginė:gunčė… Pradžios priebalsio v atsiradimą rodo tokie pavyzdžiai: amsėti:vamsėti, ambryti:vambryti, tarm. undens:vandens ar net pauosto:pavuosto…
Angarapės vardas yra baltiškos kilmės, jį sudaro du kamienai – angrus: vingrus ir apė: upė. Vengožavo apylinkėse Angarapė suskyla į dvi šakas – Malūno Kanalą ir Angarapę, kuri už kelių kilometrų vėl susijungia. Už Medūniškių upė kertą valstybinę sieną ir teka šiaurės link, kol įsilieja į Įsrutį. Miestas Vengožavu pavadintas per klaidą – manyta, kad angara reiškia ungurį (lenk. Węgorz).
Angarapė išnaudojama elektros energijos gamybai.
Babantà (lenk.Babant) – dešinysis didžiausias (107,1 km ilgio) Krutynios intakas…. Babanta išteka iš Mažojo Babanto (lenk. Małe Babięta) ir Didžiojo Babanto (271 ha) ežero. Trūksta žinių nusakyti upės bei ežerų vardų kilmę. Galbūt galima sieti juos su prūsų babo „pupos”?
Baudė (lenk. Bauda, vok. Baude) upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje. Upė plaukia per Varmės lygumas ir ties Fromborku įsilieja į Vislos marias. Vardo kilmė nėra aiški. Galbūt galima jį sieti su baltų bauda „priverstinis darbas”. Išteka iš Góra Maślana (Milejevo apylinkėse) – 197 m v.j.l. Upės ilgis – 54 km. Nuotako paviršius – 339,7 km².
Blindė (lenk. Błędzianka, vok. Blinde Fluss, Rominte, rus. Красная) – sudaro Priegliaus upyno dalį. Upės ilgis apie 90 km, bet tiktai pirmi 24,6 km teka per Lenkijos teritoriją (Lenkijos pusėje jos nuotaką sudaro 260,2 km2), po to Romintos girioje kerta valstybės sieną ir teka Karaliaučiaus srities teritorija. Ten (vadinama Krasnaja) įsilieja į Pisą ties Gusievu. Upė pradžią gauna mažame Verselio ežerėlyje (252,1 m v.j.l.) į šiaurę nuo Verselio kaimo, o Lenkiją palieka apie 150 m v.j.l. aukštyje. Dėl tokio ryškaus nuopuolio upė daugelyje atkarpų primena kalnų upokšnį (gausūs sraumenys, akmeningas dugnas, gilūs slėniai). Upė palieka draustinį landšaftą Palenkės ir Varmės-Mozūrų vaivadijų pasienyje netoliesie nuo garsiųjų Stančikų. Nuo šios vietovės iki valstybės sienos plaukia per Romintos girios miškingus kompleksus, pavirsdama žemumoms būdinga vangia upe. Aukštupyje laikosi šlakiai ir kiršliai.
Tik vokiečių kalba buvo išsaugojusi upės autentišką vardą – Blindę. Blindė lietuvių kalboje reiškia gluosnių rūšį. Tuo žodžiu dar vadinama tam tikra paukščio rūšis. Veiksmažodis blindenti „judinti, pleventi” ir galėjęs suteikti lygumų ruože tekančiam upeliui vardą.
Blizna (lenk. Blizna) – nedidelis Suvalkų krašto upelis, ištekantis iš Blizno ežero ir kiek aukščiau Augustavo įtekantis į Raspūdos upę. Bene pusė vagos nusidriekę per Augustavo girią, kita dalis per Strenkoviznos kaimą ir apydrėgnes lankas. Jos vardą galbūt galima sieti su lietuvių veiksmažodžiu blyž-o-ti [geografiniame varde vietoje šaknies ž yra išlikęs jotvių buvusis priebalsis z] „gulėti paslikam”, arba liet. blizgėti „atsispindėti saulei ramiame vandenyje”. Priesaga n nurodo erdvėje nusidriekusį objektą – upę.
Būgas (lenk. Bug) – didysis kairysis Narvės intakas. Ilgą laiką visaip kraipydamasis teka Lenkijos-Baltarusijos siena šiaurės link, kol pagaliau lyg ko pabūgęs kiškis staiga metasi į kairę ir ieško vakaruose esančios Vislos, bet jos neradęs sutinka (žr.) Narvę, kuriai puola į glėbį, ir drauge abu visus sutelktus plačius savo vandenis perduoda Vislai.
Būgo vardas rodo, kad ir senovės žmonės žemę matę ne vien po savo kojomis, bet kad turėję platų akiratį, jeigu tokios plačios teritorijos pažintį gebėjo apibendrinti vienu gražiu žodžiu ir taip taikliai nusakyti didžiosios upės esmę.
Būgas teka per Lenkijos (587 km), Baltarusijos ir Ukrainos teritoriją. Visas upės ilgis siekia 772 km, nuotako paviršius apima 39 420 km², iš jų Lenkijai atitenka 19 284 km². Vidutinis žemupio nuotėkis – 158 m³/s. Būgas yra ketvirta pagal dydį Lenkijos upė.
Būgo ištakas surandame Verchobužo kaime šalia Zločovo, Podolės aukštumoje, Ukrainoje, įteka į Zegžino salpą ir sudaro kairį intaką Narvės, kuri iki 1962 metų oficialiai buvo laikoma dešiniuoju Būgo intaku. Toji Narvės ir Būgo bendra iki Vislos tėkmė dažnai yra vadinama Būgonarve. 363 km ruožas (Gołębie-Niemirów) sudaro sieną su Ukraina ir Baltarusija. Karališkuoju kanalu jungiasi jis su Pripete. Kaip įdomybę galima pateikti faktą, kad jeigu intaku laikytume iki dviejų upių susiliejimo tą, kuri iki santakos yra trumpesnė, tuomet pasirodytų, kad Visla yra kairysis Būgo intakas (mat Būgo ir Būgonarės aukštupis iki santakos yra ilgesnis). Tačiau didesnis Vislos nuotėkis lemia, kad ji ir teka iki Baltijos.
Būgas visuotinai laikomas pavojinga upe, kadangi joje vietomis esti „dvigubas dugnas”, be to, plaukikams dažnai grėsmingi esti vandens sūkuriai. Jeigu ir ši priežastis būtų lėmusi upės vardą, tai vis vien ji būtų pavadinta baugą keliančią upe. O šitų paslapčių žinojimas vėlgi rodytų gyventojus nebuvus tokiais nemokšomis. Jeigu suskaičiuotume šios upės ilgį nuo ištakų iki žiočių jūroje, gautume 1213 km, kai tuo tarpu Vislos ilgis siekia 1047 km, taigi 166 km būtų trumpesnė už visą Būgo tėkmę.
Daina (lenk.Dajna) – tai Mrongovo ežeryno ir Sempopolės Žemumos upė, kairysis (žr.) Gubros intakas. Ilgis 55 km. Teka per Mrongovo ir Kentšino apskritis. Nuotako paviršius 345,5 km². Ištakų ieškoti reikia Mozūrų Kraštovaizdžio parko vakariniame pakrašty. Dainos vardą sieti tektų su veiksmažodžiu dainuoti. Matyt jos gurgėjimas sukėlė žmonėms dainos įspūdį. Čia dar reiktų sugretinti ir jotvingių Dainavos etnonimą. Dainava turėjusi reikšti upės Dainos apylinkes ir kraštą. Tos pačios –av– priesagos variantas –uv– yra ir Lietuvos varde.
Dauspūda (lenk. Dowspuda). Senovėja priklausomai nuo atkarpos upė buvo vadinama Raspūda, Dauspūda ir dar kitaip. Prof. Knuto Olofo Falko manymu ežero ir upės vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda “daug spausti, didelė spūda”. Taip upė pavadinta todėl, kad pavasariais joje vandens lygis pakyla beveik metru, dėl ko intakuose atsiranda spaudimas atgal ir susidaro vadinamos “grįžmės”, kuomet vanduo teka prieš srovę.
Teritorija, per kurią teka Dauspūda, kitados priklausė Jotvai. Čia yra išlikusi ramovė, vadinama Šventąja Vieta – senųjų laikų kulto vieta. Nuo XV amžiaus Dauspūda sudarė Lietuvos ir Prūsijos ribą.
Dauspūdos kaime, į pietus nuo Ročkų, išsilaikė vaizdingi Paco neogotikinių rūmų griuvėsiai. Rūmų savininkas Liudvikas Mykolas Pacas 1824 metais užsakė Dauspūdos upės 3 km ruože tarp Ročkų, Dauspūdos ir šiek tiek žemiau 12 akmeninių slenksčių, kurie sudarydami krioklius turėjo papuošti apylinkę. Užtvaros, lygiai kaip ir rūmai, vėliau buvo išardytos, o šiuo metu vienintelis jų likęs pėdsakas yra akmeninė sekluma.
Didžiulė (lenk. Dziedziulka) – upelis išteka iš Akuočio ežero. Jeigu upelis buvo taip pavadintas, matyt, artimose apylinkėse prieš melioracijas buvę gausu mažesnių upelių. Lenkų literatūroje dėl mažumo šis upelis gavo mažybinę formą. Vardas Didžiulė esti giminingas su būdvardžiu didžiulis ir yra jo vedinys. Jos ilgis 11 km. Teka per Pelelių, Navininkų, Didžiulių ir Vilkapėdžių kaimus ir įteka į Klevio ežerą Klevuose.
Druvinčia (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) – Vislos dešinysis intakas. Ilgis siekia 253 km, nuotako plotas 5.536 km2. Ištakos 191 m v.j.l., teka pietvakarių linkme ir į Vislą įsilieja 36,6 m v.j.l., 10 km aukščiau Torunės – Zlotorijos kaime. Upės vardo prūsišką kilmę Druvinta pateikė V. Mažiulis ir sieja jį su baltų šaknimi *dreu– „bėgti, tekėti” (Prūsų kalbos etimologijos žodynas I t. 226-227 p.).
Druvinčia, tipiška ežeryno upė, su Vislos mariomis jungiasi Elbingo kanalu. Ši upė nuo 1961 metų per visą savo vagą yra paskelbta draustiniu ir sudaro ilgiausią Lenkijoje ichtiologinį parką. Tai specialus apsauga apimtas „Druvinčios slėnis”, kurio plotas 444,38 ha. Kadangi tarp Druvinčios ir jos intakų yra dideli lygmens skirtumai, daugelyje atkarpų turime pakalnių pobūdžio upokšnius. Todėl susidaro palankios sąlygos laikytis retai faunai. Čia veisiasi nėgės (lenk. minogi) bei retos žuvys: lašišos (lenk. łososie), žiobriai (lenk. certy), margieji upėtakiai (lenk. trocie), šlakiai (lenk. pstrągi), kurie mėgsta deguonimi prisodrintus vandenis.
Varmės Druvinčia (lenk. Drwęca Warmińska) – upė Senprūsių Žemumoje ir Varmės Lygumoje, dešinysis Paslankos intakas. Ilgis 48,4 km, nuotakio plotas 327 km2; didžiausia vietovė, per kurią teka, yra Orneta.
Elbinga (lenk. Elbląg) – tai palyginti trumpa, bet vandeninga upė. Pradžią gauna (žr.) Družno ežere. Kitados iki jo siekė marios. Upės tėkmė trumpa. Jos keliolika kilometrų siekianti vaga baigiasi Vislos mariose. Visa upė priskiriama prie jūros vandenų, o 13 km ilgis sudaro Elbingo uosto vandenis, kurie yra kanalizuoti.
Dėl vardo kilmės V. Mažiulis minėtame žodyne (243-4 p.) Elbingą sieja su Lietuvos upe Elbentu ir mano, kad ir Elbing daiktavardis yra baltų kilmės, kur *elb–/*alb– reiškia „lenkti, linkti”. Ir iš tikrųjų tas dėmuo yra ir mūsų žodyje alkūnė.
Vidutinis upės gylis siekia 2,5 m, nors jis labai įvairuoja, o mieste prieina net iki 7 m. Plotis svyruoja nuo 70 iki 200 m. Visos vagos dugnas smėlėtas, tiktai Družno ežere yra dumblinas.
Elka (lenk. Ełk, seniau Łek) – Mozūrijos ežeryno upė, dešinysis Bebros intakas. Ilgis 113,6 km. Nuotako (baseino) plotas apima 1524,5 km2.
Elko ištakas randame prie Seskos kalno netoli Galdapės. Teka per Lazno, Lasmiadų, Stradūno ir Elko ežerus. Didžiausia gyvenvietė prie jos krantų yra Elko, Prostkių ir Grajavo miestai. Upė Elkos vardą gauna tik nuo Elko ežero, ankstesni ruožai turi kitokisu vardus.
Ką reiškia Elka? Tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir mūsų alk-ūnė, kuris yra šaknies alk– priesagos –ūnė vedinys. Ar šaknys alk– ir elk– tai tas pats? Taip santykiauja mūsų gerai žinomi žodžiai: aketė:eketė, akėti:ekėti.
Alkūnės pavadinimas sietinas su ide. šaknies *elei-, *lei– “lenkti” [Algirdas Sabaliauskas Lietuvių kalbnos leksika 8 p.].
O štai šiek tiek digresijos. Slavų kalbose aptinkamas šios šaknies žodis su formantu –t-, tai lenk. łokieć, rus. lokotj… Jie atitinka lietuviškąjį uolektį „ilgio matą apie 70 cm. Tai senas ilgio matas, jau gal net ir nevartojamas, bet dar ir šiandien ilgį neretai matuojame sprindžiais, sieksniais, žingsniais. Anglai oficialiai ilgį matuoja pėdomis, o iš Vokietijos paplito ilgio matas colis (25,4 mm); vok. tarmėse der Zoll „kruplys”. Taigi ilgį matuota įvairių žmogaus kūno dalių dydžiu ar atitinkama jų padėtimi. Sakome dar: per plauką, per nagą, per juodymo nagą, piršto storumo…
Bet grįžkime prie mus dominančios Elkos. Tai upė, kuri lankstosi, kaip ir alkūnė, sukasi, vyniojasi, raitosi, vinguriuoja… taigi surandame dar vieną (žr. Angarapės, Lenkupės ir visai šalimais Punsko esančios Vaiponios sesę. Visų šių upių vardus sieja bendra charakteristika. Visi tie vardai rodo upes esančias vieno temperamento. Visos jos vyniojasi kaip vijūnai, kaip unguriai, jos amžinai lankstosi, kraiposi ir vaiposi.
Galdapė (lenk. Gołdapa) – pavadinimas rodo, kad šia upe senjotviai galėjo didžiuotis, nes jų upė ne bet kokia, o didžioji, svarbiausia iš visų upeliukų, kadangi ji turi intakus. Tai rodo jos vardo šaknis gald- iš veiksmažodžio galdoti – „rinkti vandenis, telkti juos iš kitų upelių”. Taigi Galdapė yra vandenis renkanti, kitaip sakant intakus turinti upė. Tik upes jotviai vadindavę apėmis.
Nei veiksmažodis galdoti, nei senasis upės vardas niekur nebuvęs užrašytas, jis mūsų dienas pasiekęs per vokiečių (Goldap – atseit “auksinė upė”), vėliau – lenkų kalbas. Todėl ir kelia galvosūkį – kaip galėję baltai vadinti vokiškai užrašytą Goldap. Spėliojimų taikęsi visokių. Vieni manę ją buvus Geltupė (geltona upe), kiti krikštija ją Gulbupe, dar kiti Geldupe. Net K. Būga vartojo formą Guldapė (“Rinktiniai raštai”, III t. 113 p.) Tik prof. V. Mažiulis pateikia upės vardą Galdapė ir kildina ją iš vakarinių baltų šaknies *gald- “Prūsų kalbos etimologinio žodyno” 1 t. 318 p. Seinų-Punsko krašto žmonių tarmėje yra dar gyvas žodis, tiesa, su svetima priesaga – gald-av-oti < gald-oti “rinkti” [Padegėlis gerai prisigaldavojo gyvuliams šieno ir grūdų]. Kad galdoti nėra svetimybė, mano ir prof. V. Mažiulis (Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1 t. 317 p.).
Gubra (lenk. Guber, vok. Guber arba Gubrio) teka per Varmę-Mozūrus, ilgis 73 km. Išteka iš Gubrio ežero. Ištakų aukštis – 126 m v.j.l. Tai kairysis Alnos intakas. Pirmą kartą upės vardas vokiečių paminėtas 1326 m. Gobrio vardu, kuris kildinamas iš prūsų gubans, gubas “nueiti, pasišalinti, dingti” – taip teigia vokiškoji Vikipedija, cituodama Jurgį Gerulį (Gerullis, Georg: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin, Leipzig 1922).
Juodupė (lenk. Czernica, vok. Joduppe, rus. Čiornaja arba Vištinka) – išteka iš Lenkijos. Tai nedidelė, bet gana graži ir vingiuota upė. Jos ilgis apie 16-18 km., plotis 3-4 m. Prasideda netoli Maudos ežero Lenkijoje ir apie 1.5 km. teka Lenkijos teritorija. Upė, kirtusi Lenkijos-Karaliaučiaus srities sieną, teka šiaurės kryptimi. Ties Lietuvos- Karaliaučiaus srities-Lenkijos sienų sankirta daro ji vingį ir įteka į Lietuvos teritoriją. Raitydama kilpą rytų link Juodupė prateka vakarinėje Ingelio ežero puseje ir pasuka atgal į vakarus. Teka per gyvenvietę Joduponnen, o ties gyvenviete Auxinnen pasuka šiaurės kryptimi ir pratekėjusi gyvenvietę Sausleszowen įsilieja į patį pietinį Vištyčio ežero kranto tašką, keli šimtai metrų nuo ežeru einančios Lietuvos-Karaliaučiaus srities sienos, kur truputį ryčiau ežerui savo vandenis atiduoda ir Vižainė.
Kirsna (Lt) – upė, tekanti per Lazdijų rajoną. Jotvių kirsnan „juodas“. Gal todėl taip pavadinta, kad upės vaga driekiasi per durpynus.
Kirsna (lenk. Kirsna) – dešinysis Alnos intakas. Ilgis 25 km.Nuotakas apima 118,9 km² ir yra Olštino ežeryno ribose. Teka per Olštino ir Lidzbarko apskritis. Kirsnos slėnis įrėžtas iki 30 m. Gylio.
Dėl vardo kilmės žiūr. Kirsna (Lt).
Krutynià (lenk. Krutynia) – upė, supama įvairaus reljefo moreninėmis kalvomis. Krutynios srava yra labai lėta – vanduo joje vos kruta, todėl, matyt, upė ir tokiu vardu puikinasi. Upės vaga gan vingiuota, ypač pelkėtu rezervatu slenkanti jos vidurinė tėkmė. Upės nuopuolis per 10-ies kilometrų rezervato ilgį siekia vos 1,3 m. Krutynės plotis – 30-40 m, o gylis svyruoja nuo 1,5 – 2,5m iki 3-7 m.
Krutynià pradžią gauna Varpaus (lk. Warpuskie) ežerą supančioje teritorijoje. Senosios Jotvos ežeryne upės paprastai keičia vardus, kuomet teka per ežerus, kurie kaupia (jotviškai sakant – galdoja – žr. Galdapė) vandenis iš kitų, papildomų upelių ir srautų. Turint šitai omeny reikia sakyti, kad Krutynià išteka iš Krutynio ežero, ir savo kelią baigia įsiliedama į Beldonų (lk. Bełdany) ežerą, kur patenka į Mozūrų Didžiųjų ežerų sistemą. Bet Krutynià savo įvairiuose ruožuose gauna skirtingus vardus. Tarp pirmųjų ežerų ji vardo visai neturi, vėliau yra vadinama naujais lenkiškais vardais: Sobiepanka, Grabówka, Dąbrówka, Babięcka Struga, Struga Spychowska, kol pagaliau gauna Krutynios vardą.
Lenkupė (lenk. Lenkupie) – upė Varmės-Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Taip vadinama dėl savo vagos lankstumo, vingiuotumo. Labai dažnai ji lenkiasi tai į dešinę, tai į kairę. Jos vardo negalima painioti su besiperšiančia mintimi, kad tai, atseit, lenkų upė. Tai dėl paprasčiausio atsitiktinio sutapimo tos dvi sąvokos labai panašiai skamba.
Lukta (lenk. Łukta) yra dešinysis Morongos intakas, su kuriuo iš kairės savo vandenis įlieja į Pasargės (Paslankos) upę. Galbūt vardas tokios pat kilmės, kaip ir Lietuvoje esanti upė Lukna (pg. la. lukna “mikli beržo šakelė”), kurių vardai tik priesagomis skiriasi.
Marangà (lenk. Morąg) – šiandien tokį vardą turi upė ir ežeras (Marangas) Ostrudos apskrity ir čia įsikūręs miestas. Vardą vokiečiai rašę įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen, ir ši pastaroji forma buvo vartojama iki 1945 metų. Lenkų kalbininkai laikosi hipotezės, kad šis vardas yra prūsiškos kilmės, nes taip vadinamas buvo ežeras: Mawrin, Maurin arba Morin (taip interpretavęs XIV a. Petro Dusburgiečio kronikos priedo anoniminis autorius). Weyde – vokiečių monografijos apie Morongą autorius – iškėlė hipotezę, girdi, vardą suteikę pirmi miesto gyventojai, kurie atsikėlę iš pietų Harco (ten esąs miestas Mohrungen, seniau Morungen). Tačiau šaltiniuose niekur nepatvirtinta, kad naujakurius XIII ir XIV amžiuose kreipta būtent iš Harco rajonų. Prūsišką vardo kilmę liudytų ir lenkų kalboje išlaikyta priesaga -ąg (palygint Elbląg, Bartąg, Wadąg, Skiertąg ir kt.). Vardo baltiškumą ypač primena ir vardo formos Maronis (pg. maras) arba Maurin, kurio vardas susišaukia su mūsų žodžiu maurai.
Kai apie 1280 metus kryžiuočiai užkariavo pagudėnus, pradėjo čia statyti medinę pilį ant nusausintų Marango ežero krantų. Spėjama, kad toji pilis iškilo senoje prūsų Marino gyvenvietėje. Miestą įkurta gynybos požiūriu patogioje vietoje. Iš pietų pusės gynė jį Maurino ežeras, iš vakarų upė, iš šiaurės – tvanka, tuo tarpu iš rytų pusės iškasti buvo du grioviai ir užleisti vandeniu.
1410 metais Marangą užėmė Jogailos kariuomenė, kai iš Žalgirio žygiavo į Malborką.
Mara (lenk. Marycha) – tai per Seinus tekančios (žr.) Seinos upės tolimesnės tėkmės, ištekančios iš Mario ežero, vardas. Lenkai visą šią upės tėkmę – nuo pradžios iki pabaigos – vadina vienu Marychos vardu.
Montava (lenk. Mątawa, Mława, Mtława) – upė šiaurės Lenkijoje. Ilgis 62,2 km, nuotako paviršius 456,5 km2. Lenkų kalboje vardas nenusistovėjęs, nors dažniausiai vartojama pirmoji jo forma. Gal šis vardas turi su prūsais bendrą šaknį, pg mantus „sumanus, guvus”, kas rodytų gyvą besiraitančią upę. Priesaga –ava– rodo vietą. Montava įteka į Vislą.
Narvė (lenk. Narew) – tai Lenkijos šiaurryčių upė, dešinysis Vislos intakas. Jos ilgis 484 km. Ištakas turi ji Baltarusijoje ir pirmus 36 km teka jos teritorija. Vieną kilometrą teka išilgai valstybinės sienos. Labai panašu, kad vardas siejasi su lenkų veiksmažodžiu rwać “rauti” ir lietuvių rauti. Tačiau einant gilyn į indoeuropiečių prokalbės laikus lenkų kalbininkų teigimu rasime žodį nur, reiškiantį “vandenį” ar “upę” (gal srautą?). O tasai nur turi ir mūsų kalboje atitikmenį nerti “judėti į priekį, srūti”. Šitai labai įtikina, kad ir Narvės vardas yra baltiškas.
Lietuviškoje literatūroje ši upė vadinama Narevu, tačiau lenkų kalboje Narew yra moteriškosios giminės ir nebūtų reikalo jos vardą vyriškinti. Kadangi šis vardas yra neabejotinai baltiškas, nereikėtų Narevo formos laikyti šio upėvardžio ištaka. Imant iš lenkų kalbos šitą vardą geriau būtų lietuvinti į Narevà. Tačiau manant, kad šis vardas yra baltiškos kilmės, reiktų veikiau galvoti, iš kokios vardo formos lenkai turi Narevą. Jeigu upė būtų vadinusis Nareva, tuomet taip ją būtų perėmę ir lenkai. Jeigu baltai būtų vadinę Narvà, to vardo ir lenkai būtų neiškraipę. Yra kita Narvos vardą turinti upė, tekanti tarp Estijos ir Rusijos teritorijų, taigi ir ši Narvė nėra vienintelis tos šaknies vardas. Būtent iš Narvės lenkai, neturėdami balsio ė ir turėjo tą vardą prisiimti kaip Narew arba Narwia. Jau vienaskaitos kilmininko ir kiti linksniai rodo buvus čia kamieną Narv- (Narwi), o vardininke intarpas –e– atsiranda dėl nepatogaus tarimo (Narw). Be to, forma Narw būtų vyriškosios giminės. O žmonės, kurie perėmė upės vardą iš baltų, matyt, suvokė, kad upėvardis yra moteriškosios giminės, ir tai tik dar labiau patvirtintų, kad atstatytoji forma turėtų būti Narvė.
Jeigu šita išvada nėra galutinai teisinga, tuomet reikėtų surasti tą tikrą upės vardo formą. Tačiau lietuviškoje literatūroje primygtinai vartojama Narevo forma mūsų ausiai skamba labai svetimai. Juo labiau, kad ir senoji Lenkijoje gyvenančių dzūkų karta tą upę vadindavo Narve, ir Lomžą vadindavo – miestas prie Narvės.
Tiesa, lietuviškoji Vikipedija dar pateikia upės vardą Narevas arba Naurà. Pastaroji forma gali būti dar senesnė ir už Narvę, tik kad ji nepaaiškina, kodėl lenkai šią upę vadina Narew, o ne Naura. Lenkai šios formos nebūtų iškreipę. O jeigu Naurà, tai kodėl prieš šią formą pateikiamas dar Narevo vardas?
Neta (lenk. Netta) – iki Neto ežero aukštutinė upės tėkmė vadinama Raspūda (lenk. Rospuda). Netos vardo kilmė neaiški. Galima tik paskui Sigitą Gedą nurodyti, kad upės vardas yra pakartotas kunigaikščio Netimero varde, kurį sudaro dvi šaknys: net- ir mer- (upė Neta ir gal upė Merkys ar upė Mera?).
Nida (lenk. Nida, prūs. Neidā) – prūs. nedati “tekėti” [K. Būga “Rinktiniai raštai” III 241 p.]. Taigi Nida reiškia tėkmė. Kuršių nerijoje yra įsikūręs kurortinis miestas Nida. Nidos gyvenvietė kūrėsi prie mažo Nidos upokšnio.
Nida yra ir pietų Lenkijoje, tai kairysis Vislos intakas. Šios upės ilgis siekia 151 km (su Baltąja Nida), jos upynas apima 3862 km2. Šią upę sudaro susiliejusios Baltoji ir Juodoji Nidos. Siauriausioje vietoje upės plotis – 6 m, plačiausioje – 79 m. Gylis svyruoja tarp 0,4 ir 2,6 m. Tai bene šilčiausia Lenkijos upė. Vasarą vandens temperatūra pakyla iki 27°C.
Nidos vardas atsikartoja ir dar vienoje Lenkijos upėje – tai Vkros (lenk. Wkra) aukštupis. Prie šios upės įsikūręs nuo upės vardą gavęs miestas Nidzica (seniau Nibork, vok. Neidenburg) – Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje. Yra šiame regione ir Nidos ežeras (lenk. Jezioro Nidzkie), ir prie to ežero įsikūręs miestas Ruciane-Nida.
Omulvė (lenk. Omulew) – upė Lenkijoje, dešinysis Narvės intakas. Jos ilgis siekia 114 km, nuotako plotas 2 053 km². Teka per Mozūrų ir Kurpių lygumas. Vardo etimologija nežinoma.
Osa (lenk. Osa, taip pat Ossa) – upė šiaurės Lenkijoje, ilgis 96,2 km, baseino plotas 1600 km², dešinysis žemutinės Vislos intakas. Pradžią gauna Ilavos ežeryne iš Perkūno (lenk. Perkun) ežero, plaukia per daugelį ežerų: Osą, Gardzienį, Šimbarskį, Plavenžą, Popówko ir Trumpelį (lenk. Trumpel). Dalis šių ežerų vardų yra nauji, dalis dar išliko prūsiškų. Osa įteka į Vislą šiauriau nuo Grudziondzo. Ties žiotimis aukštoje kalvoje (68,1 m v.j.l.) čia pat prie Vislos kranto 5 km į šiaurę nuo miesto centro išlikusi Grudziondzo tvirtovė. Iš šiaurės ir rytų supa ją Osos upė.
Grudziondzo apylinkėse Osa pasižymi tuo, kad pakilęs Visloje vanduo liejasi Osos vaga atgal. Tai vadinamos “grįžmės”, dėl ko net kyla upės potvyniai.
Osa paminėta jau 1222 m. kaip šiaurinė (žr.) Kulmo Žemės siena. 1918-1945 metais jos vidurine atkarpa ėjo siena tarp Lenkijos ir Rytprūsių.
Be šio Vislos intako Osos vardas paplitęs labai plačiai. Žemėlapyje kažkokia Ossa yra į pietus nuo Tilžės prie Skaisgirių (vok. Skaisgirren).
Graikijoje yra kalnuota sritis – Ossa, o Italijoje – to paties pavadinimo upė. Dar sritis tokiu pavadinimu yra sorbų gyvenamoje teritorijoje Vokietijoje. Aplamai, pavadinimas Ossa, Osa yra populiarus nuo Sibiro iki Viduržemio jūros. Galbūt hidronimuose įtakos turi ide. šaknis *ois-, *eis-, *is- “eiti, skubėti, judėti, tekėti”. (Lenkų Vikipedija Rzeka Osa).
Pasargė (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) – du šimtai vienuolika kilometrų ilgio (pagal kitus šaltinius 169 km) tingi laukų upė, vingri, neprieinama, vietomis dinamiška, nelyginant kalnų upokšnis – vietomis daubinga. Upės tėkmė nevienoda – čia greita, čia vangi, lėta. Dėl to, matyt, ir du vardus turėjusi. Vokiečiai užfiksavo ją Pasarge, lenkai perėmė iš baltų Paslanka (lėtai slenkanti). Kraštovaizdis nepaprastai įvairus ir vaizdingas. Krantų apylinkėse egzistuoja gausybė faunos ir floros rūšių. Upė teka per Olštino, Mrangavo ežerynus ir pakliūva į Vislos marias. Ištakos 153 m v.j.l., nuotakio paviršius užima 2295 km². Ant upės veikia kelios elektrinės.
Pisa (lenk. Pisa) – Dešinysis (žr.) Narvės ar gal Nauros (lk. Narew) intakas. Ši upė anksčiau buvo vadinama Galinda (nuo Galindos krašto). Išteka iš piečiau nuo Sniardvų esančio Rasio (lenk. Roś) ežero (115 m. v.j.l.) ties Piso (lenk. Pisz) miestu. Aukštupys teka per Pisos girios rytinę dalį. Upės ilgis siekia 79 km. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis 30 m3 per sekundę. Ši upė sudaro valstybinį tarpužemio vandens kelią, sujungtą su didžiaisiais ežerais. Upės srautas ramus. Svarbiausią intaką sudaro Turtulio perkasas.
“Pisos vardas plačiai paplitęs prūsų ir jotvių kraštuose: [1) iš Vištyčio ištekantis upelis, 2) Alnos intakas ties Piestkaimiu, 3) ežeras Raselio (lenk. Raszel) apskrity, 4) Narvės intakas]. Pisa yra gimininga su latvių pīsā `klampus gruntas, drėgna pelkė’, kur tik beržai ir eglės auga” [K. Būga “Rinktiniai raštai”, t. 1, 510 p.]. Tai atskleidžia ir upės vardo reikšmę – ji teka per drėgnas vietas.
Raspūda (lenk. Rospuda) – žr. Dauspūda. Tos pačios upės dviejų atkarpų vardai panašūs, tik, matyt, pirmosios tas spūdis buvęs silpnesnis, todėl šią pirmą atkarpą ir vadinta Raspūda (rasos spūda).
Reslioupė (lenk. Cyna) turi kelis vardus, kurie šiandien dar tik pradeda nusistovėti. Įvairiose literatūros rūšyse galima sutikti tris upės vardus: Izerà (lenk. Izera), Sainà (lenk. Sajna) ir Cinà (lenk. Cyna). Pagal 1967 m. „Wielkia Encyklopedia Powszechna PWN” (9 t.) per Reslio miestą teka Sainà – Gubro intakas. Panašiai teigia ir Jan Chłosta 2002 metų Littera leidyklos žodyne „Słownik Warmii”. Savo ruožtu 1996 metų „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.) teigia, kad per Reslį teka Cina, priklausanti Alnos upynui. Tuo tarpu internetiniame informatoriuje „Informator Turystyczno-Przyrodniczy – rzeki i źródła” sakoma, kad per Reslį teka upė Izera – dešinysis Sainos intakas. 2004 metų Didžiojoje internetinėje multimedialioje enciklopedijoje „Wielka Internetowa Encyklopedia Multimedialna” rašoma, kad Reslis išsidėstęs ant Sainos upės krantų. Lygiai tokią pačią informaciją pateikia leidykla “Wydawnictwo Prószyński i S-ka S.A. internetowa mapa okolic Reszla”, kurią galima rasti ties antrašte „pilot + miasto + reszel”. Ir tuo ši netvarka nesibaigia.
Jaceko Borkowskio gvildoje „Reszel – przewodnik po dziejach zamku i miasta” wydanie II popr., Warszawa 2003 (Reslis – vadovas po pilies ir miesto vyksnius), sako: “Pirmi kryžeivių daliniai jau 1240 metais pasiekė bartų žemę. Vedė juos Otonas, Brunšviko kunigaikštis. Ordino metraštininkas Petras Dusburgietis pažymėjo, kad 1241 metais paimta prie Izeros upės esančią Reslio pilį”. Toje gvildoje pateiktame XIV ir XV amžių Reslio miesto plane upė pažymėta Izeros vardu, tuo tarpu dabartiniame plane ta pati upė vadinama Saina.
Turistiniame žemėlapyje „Wielkie jeziora mazurskie”, kurį 1998 metais išleido Polskie Przedsiębiorstwo Kartograficzne w Warszawie, Reslio upė vadinama Cina, ir taip pažymėta dviejose vietose. O tekstiniame apraše ten pat teigiama, kad per Reslio miestą teka Izera. Topografiniuose Poznanės (1984 m.) ir Krokuvos (1985 m.) išleistuose žemėlapiuose aiškėja, kad Sainos upė aplenkia Reslį 1 km atstumu. Šitai atkartoja ir 1996 m. „Nowa encyklopedia powszechna PWN” (5 t.).
Tai kaipgi iš tikrųjų turi toji upė vadintis? Mat ją sudaro du susibėgantys srautai – Reslio Izera ir Legino Saina. Kuris jų daugiau pateikia vandens, tą ir reiktų priimti svarbesniu. 1959 metais Mokslo bičiulių draugijos Poznanės filologų komisija prie Sainos upės pateikia du vokiškus vardus: Says (1326 m.), Saynfluss, (1339 m.), bei vėlesnius Zaynfluss, Zain (1595 m.), Zaine (1928 m.). Gustawo Leydingo žodynas teigia, kad Leginas (ežeras) anksčiau buvo vadinamas Sprohe (1331 m.), Sproyn (1353 m.), Sproge (1359 m.), Sprogen (1404 m.), Sproyen (1656 m.). Tuo tarpu G. Hennebergo Rytprūsių žemėlapis, įdėtas Abrahamo Orteliuso „Theatrum orbis terrarum” 1595 m. išleistame atlase, rodo, kad iš Legino per Reslį tekanti upė buvo dar vadinama Sproyfluss. Paaiškėjo, kad Reslio srautas yra gerokai mažesnis, todėl negali perimti pagrindinės upės vaidmens, jis yra tik Sainos intakas. Svarbesnis yra Legino srautas – Saynfluss. Iš čia, matyt, tiek maišaties įsivėlė.
Šiuo metu Reslio upė yra jau vadinama Cina – kaip skambėjo XIV a. O Izeros upės vardas, galimas daiktas turintis prūsišką kilmę, šiandien yra jau tiktai istorinės reikšmės faktas. Šitaip teigia lenkų internetinė Vikipedija. O mes matome, kaip Saina per vokiečių kalbos fonetiką ir rašybą – iš Saynfluss per Zaynfluss, Zain ir Zaine tapo nieko nereiškiančia Cina.
Saina – (lenk. Sajna) – istorinis per Reslį tekančios (žr.) Cinos vardas.
Seinà (lenk. Maryha) – iš Seino, šiandien jau dažniau vadinamo Seinų ežeru (lenk. JezioroSejny), ištekanti upė.
Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie:ei kaitą, palygink dievas ir deivė, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti: seiti bei siena: seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kažkuo sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja “jungia”. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n-à (pavardė) – kas vainoja “baria”, kar-n– à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis, rašomas didžiąja raide. Tie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà yra kildintina iš žodžio sieti “jungti”, ne “skirti, atitverti, atriboti”. Todėl klaidinga yra galvoti, atseit čia buvus lietuvių-lenkų siena “riba”.
Seinà išteka iš Seino ežero. Tiesą sakant ta pati upė išteka dar gerokai prieš Seino ežerą, tiktai ji vadinama kitais vardais: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią vadinama Šalčià, kuri įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino toliau teka Bokšos arba Juodosios vardu. Seinà, įsiliejusi į Mario ežerą ir jau iš jo ištekėjusi buvo vadinama Marè. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu. Bet tai jau vėlesnis kalbinis faktas, sukurtas žmonių, kurie buvo girdėję, bet nesuvokė tikrojo šių geografinių reiškinių ryšio. O miestas Seinai rodo gardą, kuris buvo įsikūręs ant Seinos upės krantų.
O štai kokią informaciją apie šią upę pateikia Lietuviškoji vikipedija”:
Seina (lenk. Marycha) – upė šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje ir Baltarusijoje; atkarpomis yra Lietuvos-Lenkijos ir Lietuvos-Baltarusijos gamtinė valstybinė siena. Kairysis Juodosios Ančios intakas. Ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km Lenkijoje. Baseinas užima 432,4 km² plotą. Upės slėnis platus, žemupyje miškingas (Augustavo giria). Pavadinimas jotvingių kilmės, jis minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę – (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).
Seina prasideda prie Punsko ir įvairiose vietovėse vadinama skirtingais vardais:
atkarpoje tarp ežerų Punia – Meldinis – Bebrutis – Juodelis – Seivys vadinama Seivos vardu;
susijungusi su Šalčia, upelis pakeičia vardą į Juodąją, kuri teka per Smalėnus, Smalėngirį, Ramoniškę, Michnovcus, Babonis, Marcinkaičius ir įteka į Seino ežerą;
iš Seino išteka jau Seinos (Marycha) vardu ir teka pro Seinų miestą, Gibų kaimą į Mario (Pomorze) ežerą;
žemupyje Seina tampa Mara ir įteka į Juodąją Ančią prie Čertoko kaimo Baltarusijoje.
Svarbiausi intakai: Šalčia (13 km, ištakos Ramonų kaime), Akuotė (11 km, ištakos Akuotės ežere), Rubežanka (6 km, ištakos Skarkiškių kaime), Kunisjanka.
Seiva pakankamai užteršta upė (III klasės švarumas) – į vandenis patenka žemės ūkio trašų liekanos, miestų nutekamieji vandenys.
Seiva (lenk. Sejwa) – iš Seivio ežero ištekantis mažas upelis. Jo vardo daryba panaši kaip ir Seinos. Jų vardai skiriasi tik priesagomis n:v. Tačiau reikšmė gali skirtis. Lietuvių kalboje seivà reiškia tą patį, ką ir šeivà “į šaudyklę dedamas virbalas, dažnai būdavęs tuščiaviduris”.
Skardupiai (lenk. Skardupie) – upė aukštais krantais, skardžiais.
Skroda (lenk. Skroda) – vardas tapatinamas su veiksmažodžiu skrosti “rausti”. Vardas rodo giliai prasiraususią upę.
Supraslė (lenk. Suipraśl, anksčiau lenkų vadinama Sprząśla) upė rytų Lenkijoje (Palenkės vaivadijoje). Narvės dešinysis intakas. Upės ilgis 93,8 km, nuotakio paviršius – 1,8 tūkst. km². Aukštupys teka per Knišino girią. Ant upės krantų išaugęs Supraslio miestas (lenk. Suipraśl). Toliau upė kabina net Balstogės pakraščius ir maitina miestą geriamu vandeniu.
Upės vardo kilmė nėra aiški, bet skamba labai baltiškai.
Skarpava (lenk. Szkarpawa) – tai viena iš Vislos deltos atšakų. Atsišakoja iš Vislos ir įteka į Vislos Marias, sudarydama su kitomis Vislos deltos atšakomis – Nogatu ir Elbingu – tarpužemio vandens kelią. Vardo kilmė nėra aiški.
Skva (lenk. Szkwa, Skwa, Rozoga) – šiaurryčių Lenkijos upė, dešinysis Narvės intakas. Upės ilgis – 103 km, nuotako paviršius 482 km². Upė pradžią ima aukščiau Šventaino ežero ir pradžioje neturi jokio vardo. Vėliau nuo Rozogų vadinama Rozoga, o toliau jau teka Skvos vardu. Vardo kilmė neaiški, tačiau jo baltiškumu abejoti negalima. Jos senumą rodo vietoje lenkų priebalsio sz išlikęs baltų priebalsis s.
Svenčius? (lenk. Święcek) – išteka iš ežero Borowo ir įsilieja į Rasio ežerą. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau ją sieti galima su būdvardžiu šventas.
Šalčià (lenk. Marycha) išteka iš Šaltėngiro šaltinių (pavasarį jos vaga praatįsta net iki Ramonų kaimo). Jos vanduo yra labai skaidrus, bet šaltas. Iš čia ir upės vardas Šalčia. Jos srovė savo vandenis atiduoda Bokšio ežerui. Iš Bokšio toliau jau upė teka kitu – Bokšos (Juodosios) – vardu.
Šešupė (lenk. Szeszupa, vok. Scheschupe) ištakas turi netoli Suvalkų prie Šešupėlės kaimo, tik 500 m nutolusio nuo Juodosios Ančios slėnio. Šešupė čia surenka vandenis iš gausių durpėtų srautų. Lenkijos teritorijoje tėkmė labai vangi, pakrypusi šiaurryčių link. Tik pačiame aukštupy pasižymi sraunumu. Jos vaga įsirėžusi giliame tarpeklyje, kuris vadinamas Šešupės Dauba. Slėnys apima apie 50 km2 ir yra 40-70 m iki jį supančių aukštumų. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi čia du stambesnius intakus – Vygrą (žr.) ir Potopką.
Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 Lenkijos teritorijoje, toliau vandenys gurga Lietuvos teritorija bei per Krasnoznamensko (Lazdynų) rajoną Kaliningrado srityje, kur iš kairės pusės kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.
Upės nuotakas apima 6,1 tūkst. km². Šešupė teka per Kalvariją, Marijampolę, Kudirkos Naumiestį. Ji neša II ir III kategorijos švarumo vandenis. Ją kažkiek teršia Rudkos komunalinės samplovos.
Nuo XV a. Šešupė su savo intakais Širvinta ir Liepona sudaro vieną stabiliausių sienų Europoje – iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau – tarp Prūsijos bei Vokietijos ir Rusijos imperijos, dabar tarp Karaliaučiaus srities ir Lietuvos.
Vokiškai upė vadinta Scheschupe, tačiau nacionalsocialistams pradėjus pervadinti Rytprūsių vietovardžius šis pavadinimas kaip ir daugelis kitų, turėjusių lietuviškas, prūsiškas ar mozūriškas-lenkiškas šaknis, neįtiko ir 1938 m. Šešupė buvo pervadinta į Ostfluss.
Šešupės vardas iš pirmo žvilgsnio rodosi labai aiškus – tai Šešios upės, kurios neva subėga į vieną ežerą, o iš jo išteka viena Šešupė. Tokią versiją palaiko ir lenkų internetinė Vikipedija. Dar žinoma yra versija, kad Šešupė yra šešių (šešė “juodasis strazdas”) upė.
Net keista, kad apie šią upę nieko neužsimena didysis žodžių ir vardų etimologijos meistras Kazimieras Būga. Jo dėmesys nesiekė ir kitų mūsų krašto vietovardžių. Tačiau Šešupė iki Nemuno plaukia per Lietuvos teritoriją. Kaip galėjo jos akylus kalbininkas nepastebėti, jei pateikė įdomią Nemuno upės etimologiją.
Nesant patikimos šio upėvardžio etimologijos į galvą peršasi štai tokia hipotezė.
Jotvių, kaip ir prūsų, kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima nugirsti tariant kaimo vardą Zãbariškės (Punsko vlsč.), kai jau dauguma vis drąsiau tariama Žãbariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, kai tuo tarpu lenkai vadina juos Sztabinki, lygiai kaip ir miestą Balstogės link – Sztabin (jotv. stabis “akmuo”).
Pasidairykime, kaip šitie priebalsiai kaitaliojasi baltiškuose vietovardžiuose:
Apšakalnis (Kreivėnai) – la. apsė “epušė”,
Želva (upė) – Zelva (upė),
Mūša (upė Lietuvoje) – Mūsa (upė Latvijoje),
Pelyša (upė) – Pelesa (upė Gudijoje),
…………… – Siesartis (Šešupės d. int.),
Šaka (upė) – Saka (Dauguvos k. int.),
Šekšta (upė) – Seksta (upė),
Širvinta (upė) – pr. Sirvinta,
Tilžė (upė, mst.) – vok. Tilsit, pr. Tilze,
Vešeta (upė) – Veseta,
Viešinta (upė) – la. Viesyta,
Šešuva (Neries k. int.) – la. Sesuva (Lielupės k. int.),
…………… ? – sėliai (etnonimas),
Šešupė – ?
Minėtosios upių poros Želva:Zelva, Mūša:Mūsa, Šaka:Saka, Širvinta:Sirvinta, Tilžė:Tilzė, Vešeta:Veseta, Viešinta:Viesyta ir ypač Šešuva:Sesuva leidžia iškelti Šešupės antrąjį variantą – Sesupė. Tai būtų upė, kuri turi seserį.
Tokią upės vardo etimologiją palaiko ir geografija. Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės. Jas tą nuo tos teskiria vos pusė kilometro. Ir Šešupė galėjo būti įvardinta kaip Juodosios Ančios sesuo – Sesapė > Sesupė > Šešupė. Kuomet atėjo čia lietuviai, žinodami, kad jotviai neturėjo priebalsio š ir jo vietoje tardavo s, tą priebalsį ėmę “atstatė”. Šitaip, matyt, turime oficialų hipernormalizmą.
Ūla Lt – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.
Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Gudų girioje esančius kaimus – Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Nuo Dubičių iki Krokšlio teka kanalu. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.
Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakìškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.
Ūlos slėnyje nemažai ir akmens amžiaus stovyklaviečių.
Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingieji tulžiai, gyvena žalvarniai, lėliai, ligutės, tetervinai. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandžių šilagėlių taurėmis, vėliau žydi smiltyniniai laibeniai, Gorskio pūteliai, geltonus graižus kelia kalninės arnikos, žydi penkialapiai dobilai, raudonuoja tamsialapiai skiautalūpiai. Kiti saugomi augalai: žvilgančiosios riestūnės, plačialapės klumpaitės, pelkinės uolaskėlės, žvilgančiosios riestūnės, plikažiedžiai linlapiai. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės. (Lietuvos Vikipedija)
Vardo etimologija neaiški. Fonetiškai artimiausias žodis yra būdvardis ùlas “kuris lėtai ką daro”. Prisiminkime veiksmažodį al-ėti ir upę (žr.) Al-na, ir pamatysime, kad Ūlos ul– būtų bene priešingybė Alnos al– (garsiai tekėti) reikšmei. Dar ir ančiukus šaukiama garsais ul ul ul. Upė iš tikrųjų yra vangi, o tyliai gurgantis vanduo gali priminti ančiukų šaukimo garsus.
Vadanga (lenk. Wadąg) – upė Lenkijoje, Alnos (lenk. Łyna) intakas. Upės ankstesnės atkarpos turi kitus vardus. Vadanga pradžią gauna Vadango ežere. Į Alną įteka Olštino miesto administracinse ribose. Upės vardo kilmė nėra aiški, tačiau kad tai baltiškas vardas, abejonių nekelia.
Vaiponia (lenk. Wojponia) – maža upelė nuo Punsko į šiaurę apie 6 km, prie kurios krantų įsikūręs Vaiponios kaimas.
Per kaimą teka mažas, šiandien veikiau griovį primenantis, vasarą išdžiūstantis upelis, kuris iš seno nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Vaiponia arba Vaiponė. Lietaus lašas, užklydęs į šį kraštą, pasijusti gali nelyginant kalinys karalių labirinte. Kur surasti jam kelią į Šešupę? Kur žemyn risdamasis, kraipydamasis, vyniodamasis, vinguriuodamas visgi pagaliau patenka upeliu į Orijos ežerą, telkšantį šalia Kalvarijos, o iš čia ieško kelio į svajonių upę, su kuria pasiekia ir galutinę laisvę – Baltijos jūrą.
Vaiponios vardas sietinas su veiksmažodžiu vaipytis “kraipytis, maivytis, šaipytis”. Dar sakome – minkštas dalgis vaiposi “kraiposi”, o kietas ištrupa, kai užgauna akmenį. Apylinkių reljefas ten labai kalvotas, upelės vaga (šiuo metu po melioracijų vasarą išdžiūsta) labai vaipyta, kraipyta. Kai žmogus lūpas kraipo ir bando šypsotis, sakome: “Ko vaipaisi?” Vaiponios vardas ir rodo, kad upė tekėdama visaip vaipėsi.
Tačiau čia dar yra priesaga –on-. Ką ji gali reikšti, reikia žiūrėti į kitus žodžius, turinčius tą pačią priesagą. Jų yra ir mūsų krašte, jie pabirę ir po visą Lietuvą. Tai Pristavonys, Vaiponiškės (kaimas prie Sangrūdos), Vaiduloniai (Radviliškio rajone), Vaidžionys (Kaišiadorių rajone), Vaikantonys (Alytaus rajone), Vainikoniai (miestelis Vilniaus rajone), Miškonys (kaimai Vilniaus ir Kupiškio rajonuose), Piktakonys (Vilniaus rajone), Petronys (Panevėžio rajone), Stanionys (Ignalinos rajone), Ožionys (Ignalinos ir Šalčininkų rajonuose) ir daugelis kitų. Visi jie yra asmenvardiniai vietovardžiai, taigi priesaga rodo kažkokį asmenį ar veikėją, kaip ir kitos pavardės: Janonis r kt… Taigi Vaiponia yra ta veikėja, tekanti kraipyta, vaipyta vieta, taigi mūsų upė. Apžvelgę panašios savybės upių ar ežerų vardus pamatysime, kad vienos jų vinguriuoja (Angarapė), kitos lankstosi (Lenkupė), vingruoja (Vygriai), ir suprasime, kokia buvo turtinga kalba sinonimų. Šiandien, po melioracijų, ir upės vaga ištiesinta, ir vanduo nusekintas. Bet kitados buvo ant jos vandens malūnas, kuris pajėgė sukti girnas.
Valdpušė (lenk. Wałpusza, vok. Waldpusch) – upė Lenkijoje, Ščitno apskrity. Omulvijos kairysis intakas. Upės ilgis 65,7 km. Teka ji iš šiaurės į pietus. Pradžią gauna Valpušo ežere. Žymi upės dalis yra reguliuota.
Vardo etimologija neaiški. Gal čia kalbama apie ežerą ir upės vagą gaubiantį pušų mišką?
Kitados ant upės veikė malūnas ir liejyklos kalvė. Ten esančios Rudkos apylinkėse kasta velėnos rūdą. Bet jai išsekus malūnas su kalve sudegė ir nebuvo atstatyti.
Veprà (lenk. Wieprz) – Upė rytų Lenkijoje, dešinysis Vislos intakas. Upės ilgis siekia 303 km, o jos nuotakas apima 10,4 tys. km² plotą. Jo ištakas randame Vepro ežero apylinkėse. Vislą pasiekia ties Demblino miestu. Ši upė kanalu yra sujungta su Kžnos (lenk. Krzna) upe.
Šios upės vardą galima sieti su nuo seniausių laikų žinomu lietuvių žodžiu vepris “laukinis paršas, tekis”. Lietuvoje, Ukmergės rajone yra Veprio ežeras ir Vẽprių miestelis.
Vygrà (lenk. Wigra) išteka Vygreliuose, Vilkaviškio apskrity, iš Lietuvos atiteka į Lenkiją, Pašešupių kaime iš kairės pusės įsilieja į Šešupę ir su ja vandenys grįžta į Nemuną. Upės vaga labai vinguriuoja. Dugnas nusėtas akmenų. Vagoje guli ir paminklinis riedulys, vadinamas “Ūdros akmuo”.
Vislà (lenk. Wisła, lot. ir ang. Vistula, vok. Weichsel) – svarbiausia ir ilgiausia Lenkijos upė, turinti 1047 km. ilgio. Tai ilgiausia upė visame Baltijos jūros baseine.
Vìslos ištakas rasime Pietų Lenkijoje, 1106 m v.j.l, vakariniame Barania Góra kalno šlaite Silezijos Beskide, tai: Baltopji Viselka ir pirminiu šaltiniu laikoma Juodoji Viselka, bei dar tėkmė Malinka. Vislà savo vandenis iš esmės lieja lygiagrečiai su dienovidiniais. Ji teka per daugelį stambių miestų, kaip tarkime Krokuva, Sandomiras, Pulavai, Varšuva, Plockas, Vloclavekas, Torunė, Bydgoščė, Świecie, Grudziondzas, Tčevas ir Gdanskas. Žiotyse upė turi deltą ir įsilieja į Gdansko Įlanką, o kai kurios atšakos maitina Vislos marias.
Vidutinis vandens nuotėkis siekia 1054 m³/s, o vandens lygmens maksimalus skirtumas – 10 m.
Antikiniais amžiais Visla buvo žinoma ir geografų aprašinėjama kaip tarkime Vistla ir Vistula, o jos svarbiausią formą galima rekonstruoti kaip *Wīstlā. Anksčiau bandyta vardą kildinti iš keltų, germanų ar slavų, arba bandyta rodyti ryšį su šaknimi *weys „tekėti”, tačiau stokojant ryšių su toponimija ir nesuradus morfemos *Wīstl- istorinėse kalbose, galima daryti prielaidą, kad upės indoeuropietiškos tautos vardas yra perimtas iš ankstesnių gyventojų. Wincenty Kadłubek Vislą vadindavo Vandalus, vesdamas upės vardą nuo Vandos vardo, o tą iš lietuvių kalbos žodžio vanduo. Tuo tarpu Jan Długosz in Annales seu cronicae incliti … Vislą vadino Balta Upe „a nationibus orientalibus Polonis vicinis, ab aquae condorem Alba aqua … nominatur”. Tokią etimologiją paduoda lenkų Vikipedija.
Patikimesnė etimologija atrodytų taip:
Vislą (lenk. Wisła – vok. Weissel, Weichsel ~ weiss „baltas” (15-17 a. lenkai vadinę Biała Woda „Baltasis Vanduo”); plg. liet., jotv., pr. veis-ti – visti), – kai vandens privista ir jis išsilieja, bet dar reiškia ir „plaukti, tekėti” (apie vandenį). Antai Veis-iejis – “pratakus ežeras”; Vies-muo ir Vieš-muo – „srautas”; Veis-l-a -> Vis-l-a -> Vislà – didelė tėkmė, didelė upė (priešdėlis –l– pabrėžia objekto didumą, jį pastebėję ir vokiečiai, todėl vadina Weichsel).
Jeigu tokia etimologija pasirodytų pagrįsta, nesuprantama, kodėl lietuvių literatūroje laikomasi vardo formos Vysla (šaknyje ilgoji y). Gal tik todėl, kad nereikėtų kirčiuoti vardininko galūnėje (Vislà).
Vislos nuotakas užima 194.424 km² (Lenkijoje 168.700 km²). Aukščiausias baseino taškas yra iškilęs 2655 m v.j.l. (Gerlacho viršukalnė Tatruose).
Vižaina (lenk. ) – įteka į Vištyčio ežerą. Vižaina – upė Lietuvoje ir Lenkijoje. Išteka iš Vižainio ežero Lenkijoje, įteka į Vištyčio ežerą, didžiausias Vištyčio intakas. Ilgis – 6,6 km, iš jų 3,7 km Lenkijoje ir 2,9 km Lietuvoje. Vižainos vardas rodo, kad upė teka vizomis apaugusia vaga. Jotviškai vizos – karklų rūšis. Daug kur jų baltiškuose plotuose augta ir daugelyje vietovardžių jie yra įamžinti (žr. Vižainio ežeras).
Zelvà (lenk. Zelwianka) – Lietuvos teritorijoje gausu upių Želvų. Tačiau prie Augustavo yra išlikusi senu jotvišku vardu upė Zelva, kuri įsilieja į Neto (lenk. Necko) ežerą. Vardas veikiausiai sutapęs su būdvardžiu žalias.
Zelva yra tipiška žemumų upė, kurios srovė lėta ir mišku apaugusi sukyta vaga. Po maždaug 6,5 km įteka į Neto (lenk. Necko) ir Raspūdo (lenk. Rospuda) ežerus jungiančią sąsmauką.
Zirgūnė (prūs. Sirgune, lenk. Dzierzgoń) – Upė Zirgūnė pradžią gauna Ilavos ežeryne ir įsilieja į Drużno ežerą. Upės ilgis siekia 57,2 km, o jos nuotakas apima – 427,6 km2. Upę dėl jos pobūdžio galima suskirstyti į dvi atkarpas. Aukštupio atkarpa su dideliais nuopuoliais bei žemumos pobūdžio atkarpa, tekanti tarp pylimų, saugančių nuo potvynių, žemiau Dziežgonio miesto. Ties žiotimis vidutinis nuotėkis siekia apie 2,5 m3/s.
Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).
Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai.
Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.
Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.
Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:
Полу-милорд, полу-купец,
Полу-мудрец, полу-невежда,
Полу-подлец, но есть надежда,
Что будет полным наконец.
Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.
Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.
Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.
Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.
„[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).
„[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.
„[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).
„[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]
Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.
Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“(Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).
Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.
„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.
Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.
Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.
„[…] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus.Tai, kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten, kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra”. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)
„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų”. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).
Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.
Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.
Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.
Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.
Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.
Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.
1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.
Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.
Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurios, kaip pagrasino,„pakęsti neketiname“.
Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.
Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.
Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.
Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa” redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams…
Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.
Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos […]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.
Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.
Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.
Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.
Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.
***
Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.
Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.
Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.
Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.
Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.
Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.
Ar apsaugosiome Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.
Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.
***
Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.
Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.
Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).
Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.
Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.
Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.
Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.
Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.
Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.
Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.
Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.
